KIAUKAI

Istorija, prisiminimai, atmintis

Kiaukai-skelbimas_dėl_vyskupo_atvukimo_-liepos_25_d.jpg

Apie vyskupo Dariaus Trijonio gyvenimo kelią ir sasajas su Kiaukais skaityti čia pat žemiau.


Šiame puslapyje:

  • Kiaukų pradinė mokykla, 

MOKYKLOS MOKINIŲ IR MOKYTOJŲ NUOTRAUKOS,

  • Tremtinio, Tūbinių ir Kiaukų mokyklų mokytojo Antano Račkausko prisiminimai

"P R I S I K Ė L Ę  G Y V E N T I" 

  • Kraštietės Kristinos Paliutienės mintys skirtos Kiaukams ir protėvių atminimui.

"M A N O   K A I M A S"  

  • Vyskupo Dariaus Trijonio giminės šaknys Kiaukų kaime:

"VYSKUPAS IŠ ŽEMAITIJOS"

  • Juozo Noreikos prisiminimai apie Kiaukus 

"KUR PRABĖGO JAUNYSTĖ"

  • Vidos Sakalauskienės prisiminimai, Sajūdis Tūbinėse

KIAUKAI IR LIETUVOS ATGIMIMO SAJŪDIS

  • Istorija apie LDK Kiaukų Valdą, dvarą ir Laisvės kovas

 

  • Kiaukų k. gyventojų  Mačaičių- Montvydų), Meškauskų, Noreikų Antano-Juozo Noreikų, Antano- Vlado,  Vėlavičių, Jurgučių ir kt. gyventojų istorinės nuotraukos ir prisiminimai.

Senovėje Kiaukai buvo svarbus apylinkės centras ir egzistavo kaip atskira Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio(LDK) KIAUKŲ VALDA , kuriai priklausė  aplinkiniai Paakmenio k., Pajerubinio k., Girininkų k. Svetainėje šių kaimų skyreliuose galima rasti gyventojų : 

Vilkanauskų(Broniaus ir Angelės Mačaitytės), Bendikų(Povilo ir Kazimieros Vištartaitės), Kaulių(Albino ir Zofijos Bendikaitės), Kazimieros Kauliūtės Zarankienes prisiminimus, Vilkanauskų(Antano ir Kotrynos Kuzmaitės), Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės ir kitų čia gyvenusių žmonių senąsias nuotraukas, istorijas ir prisiminimus.


Kiaukų pradinė mokykla.

Mokyklos, mokinių ir mokytojų nuotraukos

Kiaukų_mokyklos_vaizdelis4.jpg

Kiaukų pradinė mokykla, buvusioje Trijonių- Račkauskų, vėliau Macų sodyboje 

Kiaukų pradinė mokykla1, 1950m. Mokytoja Starinskytė. Iš J. Trijonytės Musvytienės albumo.jpg

Kiaukų pradinė mokykla, 1950m. Mokytoja Starinskytė. Iš J. Trijonytės Musvydienės albumo.

Kiaukų_pradinė_1950m._iš_D._Mikalauskienss.jpg

Kiaukų pradinė, mokytoja Starinskytė, 1950 m.

Kiaukų_pradinė1.jpg

Kiaukų pradinė, iš Meškauskaitės Jankauskienės albumo

Atminčiai,antrą klasę baigus, visų mokinių nuotrauka1 Kiaukų pradinė mokykla, Angelės Trijonytės, 1952m.jpg

Kiaukų pradinė mokykla, antrą klasę baigus, visų mokinių nuotrauka. Angelės Trijonytės, 1952m

Atminčiai, antrą klasę baigus, visų mokinių nuotrauka. Kiaukų pradinė mokykla, Angelės Trijonytės, 1952metai.jpg

Kiaukų pradinė mokykla, mokytoja Marytė Knyzelienė. Angelės Trijonytės nuotrauka, 1954metai

 

Kiaukų_pradinė_mokykla_1954-1955_m.jpg

Kiaukų pradinės mokyklos mokiniai. Mokytoja Antanina Žėkaitė - Bernotienė(stovi kairėjė), 1954-1955 m.

  Iš Redos Bernotaitės - Šleževičienės albumo. 

Kiaukų_mokykla_ir_mokytojos_Antaninos_Žėkaitės_Bernotų_šeima_1957_m.jpg

 Mokytojos Antaninos ir Antano Bernotų šeima prie Kiaukų pradinės mokyklos. Nuotraukoje Antanina(Žėkaitė) sėdi su balta bliuskele, kairėje jos draugė Bronė Krasauskienė, taip pat mokytoja. Centre sedi Bernotų sūnus Virginijus, 1957 m. 

Kiaukų vaikai komunija-mokykla11.jpg

Vidos Sakalauskaitės pirmoji komunija Tūbinėse, 1984m.jpg

Kiaukų ir Pajorubynio vaikai po pirmosios komunijos


Kiaukų pradinė mokykla.

Trumpa istorija

Kiaukų mokykla buvo įkurta 1939 m.  savo žmonos tėviškėje Trijonių sodyboje, įkūrė buvęs Tūbinių mokyklos mokytojas Antanas Račkauskas(1905-2000). 

Is Liudos 2015 04 17 006

Tūbinių, Kiaukų ir Payžnio pradinių mokyklų mokiniai po baigiamojo egzamino prie paminklo Tūbinėse, kartu su mokytojais- egzaminų komisija. Pirmoje eilėje iš dešinės sėdi mokytojai: Stanislovas Pintveris, Motiekaitiėnė, Bronė Barauskaitė Jurgutienė, Antanas Račkauskas. Už dešinio S. Pintverio peties stovi jo dukra Marytė Knyzelienė , už jos, viršutinėje eilėje B. Kairytė Urbutienė , šalia jos , dešinėje  Adelė Kauliutė Vismantienė.Nuotrauka iš Liudos Vismantaitės albumo, 1939 m.   

Antanas  Račkauskas Tūbinių mokykloje dirbo 1936-1940 metais.

Mokytojas buvo labai aktyvus, organizavo jaunimo organizacijų šventes, režisavo vaidinimus, priklausė šaulių organizacijai. Dirbdamas Tūbinėse sukūrė šeimą su Stase Trijonyte, ūkininko dukra iš Kiaukų. Tūbinėse gyventi salygų nebuvo, todėl šeima nutarė apsigyventi Kiaukuose. Kadangi kaime buvo  daug vaikų lankančių toliau esančias mokyklas, 1939 m. A. Račkauskas , pasitaręs su artimaisiais, nutarė įkurti mokyklą savo namuose, Kiaukuose. Čia jis dirbo iki 1941 m. kada birželio mėn 14 d. buvo suimtas ir ištremtas į Rusijos Komijos sritį.

Antanas_Račkauskas.jpg

Antanas Račkauskas, 1935 m.

Kaip vėliau A. Račkauskas rašė savo prisiminimuose, įsitvirtinti ir valdyti didelį ūkį  buvo lemtinga klaida. Tai buvo "pagrindas" sovietinei valdžiai "išbuožinimu" atsikratyti patriotiškai nusiteikusio, aktyvaus mokytojo, išvežant į tremtį su visa šeima. Guodė tik viena mintis, kad jo įkurta mokykla veikė ir po jo ištrėmimo, taip pat vokiečių okupacijos ir pokario metais, kada buvo ištremta visa likusi giminė maždaug iki 1965 m. Sodyboje tuo laiku gyveno Macai.

Prisikėlę gyventi, taip vadinsis buvusio Tūbinių ir Kiaukų mokyklų mokytojo, tremtinio Antano Račkausko prisiminimai, kuriuos ruošia jo dukra, dailininkė, Laimutė Jundulienė, gyvenanti Vilniuje, 2019 m.

Laimutė_Račkauskaitė_Jundulienė_Vilnius_2018_m.jpg

Laimutė Račkauskaitė Jundulienė su vyru Vytautu, Vilnius, 2018 m


Prisiminimuose, kurių ištrauka žemiau pateikiama, A. Račkauskas aprašė Kiaukų mokyklos įkūrimo aplinkybes, darbą su mokiniais, "išradingą" najają sovietinę valdžią, kuri demonstravo savo nežmoniškus sugebėjimus, ištremdama inteligentiją-mokytojus. Jam buvo nesuprantami trėmimo motyvai, todėl, turėdamas galimybę nuo tremties pasislėpti, to nedarė.

Netrukus šeimą su mažais vaikais ir nėščia žmona užklupo tikras siaubas, kuris tęsėsi net 17 metų. Per tuos ilgus karo ir pokario tremties metus, mokytojo šeima patyrė nežmoniškas gyvenimo salygas, pažeminimą, prarado vieną savo dukrą ir šeimos narių sveikatą.

Kiaujų_mokykla1.jpg

 „Kiaukų mokykla“, kartonas guašas, mokytojo Antano Račkausko tapybos darbas


Pateikiama A. Račkausko prisiminimų "Prisikėlę gyventi" ištrauka apie mokyklos įkūrimą, suėmimą, mintis kodėl šeima susilaukė žiaurios kelionės į nežinią...

Mokytojo Antano Račkausko prisiminimai šiuo metu ruošiami.

" ...Mokyklėlės steigimas ir mokytojavimas Kiaukuose

Parėjęs po vedybų į ūkį, ėmiausi savo mokytojo reikalų. Dar kurį laiką važinėjau dviračių į darbą – Tūbinių mokyklą. Greitu metu suvokiau, kad atsikeldamas į Kiaukus, siekdamas šeimai patogesnio ir ramesnio gyvenimo, padariau netinkamą sprendimą", tačiau "Atsisakyti mokytojavimo, dėl ūkininkavimo  nenorėjau, nes mokytojo darbui jaučiau prieraišumą. Jutau, koks nuostabus jausmas bendrauti su vaikais, padėti pažinti viską, kas mus supa. Norėjosi vaikams perduoti visas turimas žinias, dalintis tuo, ką laikiau gyvenimiškom vertybėm ir kas per ilgus metus išlieka. Buvau giliai įsitikinęs, kad vaikų išsilavinimas atpažinti kur melas, o kur savo krašto neiškraipyta istorija, kultūra, turtinga ir skambi kalba. Svarbu viso to pažinimas, sugebėjimas bendrauti, pripažinti ir suprasti, kas valdo mūsų gyvenimus, kas mes esame ir kokie turime būti. Norėjau, kad vaikai mąstytų ir daugiau skirtų dėmesio kūrybiškumui.

Mokytojauti Tūbinėse ir ūkininkauti Kiaukuose buvo keblu, pirmiausiai fiziškai sunkiai pakeliamas krūvis, bet ir neišmintinga ir neracionalu, t.y. tektų prarasti daugybę laiko ir turėti sunkumų kasdien keliaujant į mokyklą įvairiu metų laiku labai prastais keliais. Labai išgyvenau ieškodamas išeities iš susidariusių aplinkybių. Papasakojau žmonai savo nuogąstavimus. Pagaliau radome labai menką viltį, už kurios galėtume užsikabinti – tai įsirengti mokyklėlę tiesiog savo namuose. Vienas namo galas buvo tuščias, neįrengtas. Reiktų tik pritaikyti jį naudojimui, apšildymui įrengti krosnį. Įsigyti inventorių, mokymosi priemonių ir t.t. Bet pirma tektų pasitarti su visa šeimyna. Įsirengti mokyklėlę dar paskatino ir mintis, kad aplinkinių sodybų vaikai turėjo tą pati vargą – tolimą kelionę prastais keliais per šaltį ir lietų.

Savo mintimis pasitarėme su visa šeimyna: mintis visiems buvo priimtina, atsirado net norinčių padirbėti ir užsidirbti. Matomai ne man vienam ūkininkavimas kėlė nemalonius pojūčius.

Po gauto šeimos pritarimo, pradėjau žygius per kaimynų sodybas, ragindamas lankyti naujai kuriamą Kiaukuose mokyklėlę. Mano nuostabai norinčių atsirado dag daugiau negu tikėjausi. Kreipiausi į Švietimo ministeriją leidimo, pateikiau savo įžvalgas, tėvų sutikimus lankyti naujai kuriamą mokyklą. Neužilgo gavus leidimą ir pradėjome savo jėgomis įsirengti klases.

Pradžioje įkūrėme 2 klasės, vėliau net 4-ias. Prašiau, kad ministerija išskirtų papildomai nors vieną mokytoją–pagalbininką, tačiau vykti į kaimą norinčių neatsirado. Kartais tekdavo prašyti žmonos, kuri buvo baigusi žemės ūkio mokyklą, kad pabudėtų klasėje, kai vaikai rašydavo klasės užduotis, netriukšmautų ir nenusirašinėtų. Ji stebėtinai gerai susitvarkydavo.

Dirbdamas mokyklėlėje Kiaukuose, galėjau daugiau laiko skirti vaikams. Daugiau užklasinių ir kūrybinių užsiėmimų. Vaikai buvo be galo žingeidūs, labai patikdavo užklasinė veikla – tai kuriami spektakliai, sportiniai užsiėmimai, įvairūs menai. Pamokas lankė įvairaus amžiaus mokiniai, bet tai buvo suderinama, nes kaimo vaikai buvo klusnūs, visi iš tikinčiųjų šeimų. Domėjosi ir tenkinosi ne vien gautomis žiniomis, bet įsidrąsinę rodė iniciatyvą įvairiai kūrybinei–užklasinei veiklai.

Visa mano šeima priprato prie susikurto gyvenimo ritmo. Finansiškai tvarkėmės palyginti neblogai, mokytojo algos mano šeimai pakako – net pradėjau atidavinėti Jonui skolą.

Neblogai klostėsi ir bendri šeimyniniai reikalai. Kaip galutinai buvome sutarę, kad ūkininkausime bendrom jėgom, dalį žemės naudojome savo ūkio reikmėm, t.y. ganykloms, daržovių auginimui.

Gyvulius ir paukščius laikėme tik savo reikmėm. Žiemai pašaro gyvuliams taip pat pasiruošdavome bendrom jėgom. Gerai, kad likusią nedirbamą žemę galėjau išnuomoti kaimynams. Iš gautų pajamų (nuomos), galėjau susimokėti mokesčius už žemę.

Savo laisvalaikį, be bendrų ūkio darbų, ypatingai per vasaros atostogas, skyriau aplinkos tvarkymui. Ėmiausi įrengti lieptą per upelį, iškasiau tvenkinį ir užveisiau upėtakių. Daug laiko ir energijos teko paaukoti kol išklojom grindinį – įvažiavimą į mokyklos kiemą. Šiame darbe padėjo ir broliai. Moterys triūsė ūkyje ir namuose: gamino maistą, pašerdavo ir pamelždavo gyvulius, prižiūrėjo gėlynus. 

Sprendimas įkurti namuose mokyklėlę iš dalės pasiteisino, priekaištų negirdėjau nei iš valdžios, nei iš vaikų tėvelių, nei iš savo šeimos, todėl jaučiausi ramus. Laikas bėgo, keitėsi ir mano šeimos padėtis. 1939 metų balandi gimė sūnus Aloyzas. Į krikštynas atvyko ir brolis, kunigas Stanislovas Račkauskas, apsilankė ir Staselės artimieji.

1940 metais su Stasele jau auginome du vaikučius – sūnų Aloyzą ir dukrelę Danutę. Vaikai kaimo aplinkoje augo sveiki ir laimingi, nestokodami tėviškos priežiūros.

Nauji vėjai politikoje ir žmonių gyvenime

 1940 metais, pasikeitus valdžiai ir užėjus rusų armijai, buvo daugybė pasikeitimų, bet numatyti to, kas įvyks lemtingąjį 1941–ųjų birželį, niekas negalėjo. To meto įvykiai juodai paženklino visą Lietuvos istoriją. Atėjusi 1940 metais ,,nauja,, valdžia, norėdama greit ,,prisijaukinti,, tautą, naudojo labai žemos moralės principus, tai ,,skaldyk ir valdyk,,. Rinkdavo ne tik ,,pletkus,, bet dažnai juos patys prikurdavo, taip pjudydavo kaimyną su kaimynu, o vėliau juos ,,sudorodavo,,. Tokiais metodais naudojosi naujas ,,valstybės naujadaras,, nes nesitikėjo greitu laiku morališkai palaužti tautos aukštuomenę, politinį branduolį, tai inteligentiją. Nutarė išnaikinti viską kas buvo per šimtmečius sukurta, kultūrą, papročius ir kalbą. Tautos branduolys buvo brutaliai naikinamas, be priežasties, be teismų,. Tokioje suirutėje atsirasdavo nemažai skundikų, galimai norėdami įsiteikti naujai valdžiai, dėl savo ateities ir skalsesnio duonos kąsnio. Kartais skųsdavo kaimynas kaimyną, dėl nesutarimo, o kiti iš baimės. Valdžia, savo tikslams pasinaudodavo skundikais, o vėliau atsilygindavo jiems to pačiu, t.y. juos pasmerkdama. Toks valdžios manipuliavimas sudarė patvarias sąlygas įsitvirtinti Lietuvoje ilgam laikui.

Besibaigiant mokslo metams, 1941 metų birželio mėnesį į namus bei mokyklą pasibeldė neganda, teko nukentėti ir mano šeimai.

Išaušo 1941 metų birželio 14 diena. Rytas buvo giedras, atrodė daug žadantis. Turėjau daug užklasinio darbo: reikėjo peržiūrėti vaikų rašinius, išvesti baigimo pažymius su perkėlimų į aukštesnes klases. Tuo tarpu žmona su giminaite pasikinkiusios arklį nutarė nuvažiuoti į Šilalės turgų ir apsilankyti pas gydytoją, pasitikrinti nėštumo eigą, nes artėjo gimdymo metas. Pakeliui, dar neužėjus pas gydytoją, sutiko pažįstamą, kuri pranešė, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Patarė bėgti ir slėptis. Žmona sunerimusi parskubėjo į namus. Tokia naujiena pribloškė. Neįsivaizduoju, kaip žmona, būdama nėščia, išgirdusi tokią žinią sugebėjo sveika grįžti namo. Raminau kiek tik sugebėjau, pasakiau, kad be pareikštos kaltės ir teismo sprendimo niekas neturi teisės mūsų kažin–kur vežti.

Kilo klausimas, už ką ir kam mūsų šeima trukdė gyventi? Prisiminiau, kad prieš kurį laiką į mokyklą buvo užėjęs Jankelis, komjaunuolis, naujos valdžios atstovas iš Tūbinų, kuris man pradėjo nurodinėti, kad turiu eiti per kaimynus ir surašinėti pas ūkininkus esamus gyvulius.  Griežtai atsisakiau reikalavimo, pasakiau, kad tai ne mano pareigos – ir taip turiu pakankamai darbo. Atsisakydamas bendradarbiauti su "komsomolcu", negalvojau, kad tai galėtų būti priežastimi visos šeimos trėmimui, bet ką gali žinoti? Nežinojau naujos valdžios sumanymų. Nesupratau, kodėl naujai valdžiai parūpo žmonių gyvuliai ir tik daug vėliau paaiškėjo "velniškas" jų sumanymas.

Pasirodo, tai buvo reikalinga kuriant naują kolūkio sistemą. Gąsdino naujų politikų moralė, o ypač tokie staigūs ir žiaurūs pokyčiai politikoje, ir žmonių gyvenime. Apie pabėgimą ir slėpimosi su dviem mažamečiais vaikais nebuvo net minties. Vienam tebuvo 2–ji metukai, kitai – metukai ir nėščia žmona. Neturėjau supratimo, kaip tai padaryti per tokį trumpą laiką. Būnant vienam gal būtų įmanoma, bet su vaikais ir besilaukiančia žmona man tai atrodė beviltiška. Palikti šeimą likimo valiai man taip pat buvo nepriimtina. Taip besvarstant už gero pusvalandžio į mokyklos kiemą įriedėjo karinis sunkvežimis, kuriame sėdėjo karininkas, du kareivukai, vairuotojas, berods Šilalės policininkas Petkus ir Tūbinių naujas valdžios atstovas Jankelis. Sunkvežimyje ant grindų su ryšuliais jau sėdėjo mokytoja Noreikaitė su mažamečiu sūnumi. Tuomet pagalvojau, jeigu tokie žmonės pripažįstami santvarkos priešais, tai kas jų manymu gali būti visi likusieji?

Išlipę iš mašinos "teisingumo vykdytojai" pirmiausiai puolė mane, apstumdė, pasodino į kėdę ir pagrasino ginklu. Buvę klasėje keli mokinukai išsilakstė po namus. Dar mėginau aiškintis dėl savo teisių, bet pajutęs smūgį į galva, apsiraminau.

Mane izoliavę nuo šeimos, pradėjo kratą, šniukštinėjo po visus kampus, išnaršė visas patalpas, išvartė knygas, mokyklos reikmenis. Stalčiuje rado mokyklinius pinigus, atlyginimams išmokėti, užsirašė ir nusavino (likome be atlygio). "Priglaudė" ir laikrodį su grandinėle, gerai kad kitą buvau užsidėjęs ant rankos – tai gal nedrįso konfiskuoti, o tai labai pravertė kelionėje. Vėl klausė, ar neturiu ginklo, matomai ieškojo įkalčių ir preteksto prie ko prisikabinti. Paklausė ar esu šaulys, atsakiau taip, eilinis. Į mano klausimą, už ką suimami, atsakymo nesulaukiau. Vienas iš kratos dalyvių Jankelis ramino: nebijokite, toli neišveš – perkels tik į kitą apskritį. Žinote, kas darosi pasienyje?

Namuose kilo siaubingas triukšmas. Vaikai rėkė, žmona verkdama nežinojo ką daryti. Žmonai liepė greitai ruoštis į kelionę, pasiimti drabužių ir maisto, bet ką ji beimdavo, viskas krito iš rankų. Visi kiti šeimos nariai buvo išvaryti iš kambario, jiems buvo liepta prie mūsų nesiartinti. Vienas iš kareivių, pamatęs mūsų beviltišką padėtį ir pasimetimą, ėmėsi iniciatyvos – liepė uošvei atnešti du maišus daiktams, reikalingoms kelionei: maistui, drabužiams, patalynei, bet kad neviršytų 100 kg. Sūnus- Aloyzas iš baimės nubėgo slėptis į laukus, bėgdamas šaukė, kad geriau tegul jį gyvuliai subado, bet niekur nevažiuos. Jį beieškant užtruko šiek tiek laiko, ir tai padėjo mums susiorientuoti, susikaupti, truputį aprimti ir blaiviau įvertinti padėtį. Visas šitas triukšmas sukėlė sąmyšį tarp namiškių. Uošvienė ir Juzė prašė palikti vaikus, nesivežti. Man tai pasirodė nepriimtina, nutariau, kad varge privalome būti kartu. (Po kurio laiko tai pasiteisino, nes 1947 metais visa likusi šeima, buvo taip pat išremta.)

Staiga, turbūt Dievas apšvietė protą, prisiminiau momentą, kai tėvams teko skubiai trauktis nuo fronto linijos per Pirmąjį Pasaulinį karą ir rinktis į kelionę daiktus, kas praverstų tolimai kelionei. Tačiau turint tik pusvalandį supratau, kad daug neprisiruoši, todėl negalėjau visko numatyti. Bet ir tokia patirtis pravertė. Būdamas izoliuotas dar mėginau duoti kelis nurodymus žmonai, kuri stebėtinai greitai nugalėjo baimę, susikaupė ir darė tai, ką patarinėjau. Šiaip ne taip susiruošėme, surado ir atvedė ,,bėglį,,- sūnų Aloyzą, kuris buvo pasislėpęs laukuose, dar leido atsisveikinti su namiškiais, susodino į sunkvežimį ir išvežė į artimiausią geležinkelio stotį.

Greitai pasklido žinia po kaimą, apie mūsų šeimos trėmimą. Dar bevežant mūs iš sodybos per Kiaukus, daugelis iš kaimynų atsisveikinimui stovėjo nuošalyje, matėsi jų veiduose baimė ir susirūpinimas. Toks neteisėtas valdžios elgesys kėlė kaimo žmonių tarpe tik baimę, neviltį ir pasipiktinimą. Tuo buvo nulemta ir tolimesnė Lietuvos istorija, kilo tautos pasipriešinimas.

Paruošiamieji darbai trėmimui

Atgabenus mus į stotį pasimatė visi to sumanymo baisumai. Stotyje vyko įnirtingi darbai: buvo formuojamas ešelonas (kelių dešimčių vagonų), kurie jau buvo kimšte prikimšti suimtųjų ir saugomi sargybos. Minios, sumaištis, prakeiksmai, nepakeliami ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, verksmai. Bauginantys kariškių riksmai ir grasinimai, nes labai skubėjo užbaigti savo juodą darbą.

Važiuodami į stotį galvojome, kad po to, ką jau patyrėme, nieko baisesnio negali atsitikti. Tačiau atvykę išgirdome, kad vyrai atskiriami nuo savo šeimų ir patalpinami į skirtingus vagonus. Panašu, kad jiems buvo numatyta kitokia paskirtis. Kai eilė, dėl šeimos išskirimo atėjo iki mūsų šeimos, buvau visiškai priblokštas. Supratome, kad tai dar ne pabaiga, kad okupantų išradingumui nėra ribų.

Ir vėl prisiminiau savo motinos pamokymą: kritiniu momentu susiimti, susikaupti ir pasistengti atskirti gyvybiškai svarbius dalykus, daryti savo jėgomis tai, ką privalai ir sugebi, o visa kita, kas ne tavo jėgoms, palikti Dievo valiai. Tai buvo nepaprastai išmintinga, daugybę išgyvenimų patyrusi moteris, kurios protas ne kartą pravertė man, ir gal kitiems, kas susidūrė su ja gyvenime. Dabar pasiklioviau Dievo valia ir motinos patarimais, susitelkiau ties viena mintim, kaip galėčiau išgelbėti vaikus ir žmoną nuo pražūties. Beveik šaukdamas kreipiausi į šalia stovintį kareivį rusiškai (kiek buvau pramokęs vaikystėje), kad nuosprendis atskirti mane nuo šeimos tolygus visos šeimos mirčiai ir kad nesu niekuo prasikaltęs. Kareivis sukluso, gal mano ryžtingumas jį suglumino, pastovėjo susimastęs, pasikvietė aukštesnio rango kariškį. Pakartojau tą patį, tuomet jis susiradęs dokumentus paaiškino, kad esu išbuožinamas. Teko paprieštarauti, patikslinau, kad esu paties sukurtos kaimo pradinės mokyklos mokytojas ir kad mano šeima be manęs tikrai neišgyvens (pokalbis vyko taip pat rusiškai). Kariškis nužvelgė mus nuo galvos iki kojų, liepė pasitraukti į šalį ir palaukti, kol pasitars ir priims sprendimą. Tai truko amžinybę. Stovėdamas nuošalyje dar permąsčiau karininko žodžius, kad vežami ne dėl pasipriešinimo valdininkui, o išbuožinami, t.y. dėl turto... Šita žinia mane pribloškė.  Turėjau didelį norą užsiimti mokytojavimu, gerinti savo šeimos ir kaimo vaikų ateitį, bet neturėjau minties išnaudoti kitus. 

Mintis apsistojo ties naujos valdžios tarnais, kurie tvarkėsi taip ,,kaip išmanė,,. Pirmiausiai turėjo atsikratyti inteligentijos ir tautos lyderių, kad netrukdytų ,,naujoviškai,, tvarkytis.

Kol mes laukėme atsakymo, visi suimtieji, kas dar buvo likę perone, buvo sulaipinti į vagonus. Atrodė, kad mus pamiršo. Kilo mintis, gal galėsime grįžti namo? Bet viltis dingo, kai prie mūsų pribėgęs kareivėlis pasakė, kad lieku su šeima ir nuvedė prie vagono. Teko paklusti įsakymui, o paaiškinimą dėl ,,išbuožinimo,, pasilikau tik sau, nes nebuvo kam tai pareikšti. Kaip bebūtų, galutinis sprendimas mums visiems suteikė paguodos, kad vargą vargti buvom palikti drauge.

Visi jau buvo sulipę į vagonus, todėl vieta buvo likusi tik narų viršuje, Teko ropštis ir vaikams, ir žmonai. Vieta ant narų buvo ir miegamasis, ir valgomasis, ir sandėlys. Kai įsitaisėme, traukinys netrukus pajudėjo, atrodė, kad jis mūsų ir telaukė. Tai buvo prieglobstis nežinia kuriam laikui. Sėdėjome kaip stabo ištikti, negalėjome pratarti vienas kitam nei vieno žodžio. Vaikai sukrito kaip stovėję, nei verksmų nei aimanų, atrodė, kad viską supranta. Peržvelgiau tik vienos dienos įvykius, visą kūną apėmė šiurpas, o išgyvenimų gausos būtų užtekę visai amžinybei.

Grįžtu vėl prie Dievo galybės ir paslaptingo Jo veikimo. Tai kas nutiko šios dienos bėgyje, negali kilti net minties, kad tai galėjo būti atsitiktinumai. Tai buvo tikrai gerai suplanuota kova tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos. Ir tos kovos eigoje mes likome Dievo valioje, pasitikėjome Juo. O Jis reikiamu momentu suteikė išminties, kantrybės ir dvasios stiprybės. Supratau, kad viskas kas gyvenime vyksta, tai turi prasmę ir tai ne kas kita, o tai Dievo skirtas mums likimas. Tolimesnis gyvenimas priklausys nuo mūsų pasirinkimo, ar pritarsime blogiui ar pasirinksime Dievo teisumą.

Gyvenimas tai amžina kova tarp gėrio ir blogio. Pasirinkus Dieviškąjį teisumą gali tikėtis dvasios stiprybės, ramybės ir Dievo globos. Priešingas pasirinkimas, ankščiau ar vėliau atvestų tik į pražūtį.

Kelionė į nežinią 

Visus keleivius įlaipinus į prekinius–gyvulinius vagonus, durys su trenksmu buvo uždaromos ir užrakinamos iš išorės. Netrukus traukinys pajudėjo iš vietos. Tik šaižus švilpukas pranešinėdavo apie vieno etapo pabaigą ir kito, nežinomo, pradžią. Perone stovėjo nemažai išlydinčiųjų, girdėjosi verksmai ir šurmulys. Atsisveikinimui iškeltos rankos tarsi bylojo nelaimėlius išlydint į amžinybę.

Viskas, kas įvyko tos lemtingos dienos bėgyje paliko gilų randą širdyje. Slogus jausmas dusino, neduodamas giliai įkvėpti oro, ašaros pačios kaupėsi ir graužė akis. Norint nuslėpti savo baisią savijautą nuo namiškių, teko kovoti pačiam su savimi. Baugino mintis apie žmonos savijautą. Mačiau tik jos prislėgtą būseną, bet kas dėjosi jos viduje negalėjau net įsivaizduoti. Tik kartą pro ašaras išspaudė priekaišto žodžius, kodėl nemėginome slėptis, gal būtų pavykę. Tylėjau, nes atsakymo neturėjau. Nesileidau net svarstyt kas būtų, jeigu būtų. Maniau, kad atsiliepus į klausimą, tik išprovokuočiau bereikalingą savigraužą. Reikėjo kurti planus kaip apsaugoti vaikus ir žmoną, bet išskyrus maldas niekas į galvą nelindo. Žmona nesulaukusi atsakymo aprimo, matomai suprato, kad priekaištams čia vietos nėra. Nors vaikai buvo šlapi nuo prakaito, tačiau parkritę ant gulto miegojo."

Tremtis_L._Jundulienė_2018_m.jpg 

Tremtis, L. Jundulienė, 2018 m..

Laimutės paveikslai01.jpg  Laimutės paveikslai21.jpg 

Ypatingai sunkiomis sąlygomis, vos  atvykus į tremties vietą, atšiauriame Sibire gavusi likimo dovaną gyvybę,  Laimutė Jundulienė, savo vaikystę ir išlikimo stebuklą vaizdavo dailės kūriniuose.

Prisimindamas trėmimo košmarą A. Račkauskas rašė:

" Tik po ilgo laiko atsikvošėjau, pradėjau dairytis į mus supančia aplinką. Ilgą laiką negalėjau įsižiūrėti į bendrakeleivių veidus, visi atrodė kaip viena tamsi, niūri masė. Būnant dar perone matėsi, kad tai ne eilinė publika. Nors nuotaika buvo slogi, bet vyrai pasitempę, kostiumuoti, o moterys pavasariškai puošnios, kai kurios net su skrybėlaitėmis. Pagalvojau, Viešpatie, į ką per tokį trumpą laiką paverčiami žmonės? Prisiminiau iš šv. Rašto Jobą, kuris per tikėjimą prarado viską: namus, vaikus, sveikatą. Tik tikėjimas palaikė jo gyvastį. Atlaikęs piktojo spaudimą ir laikui bėgant po daugelių išbandymų buvo Dievo apdovanotas su kaupu. Nedrįstu lygintis ir tikėtis geros pabaigos, nes aplinka nieko gero artimiausiu metu nežadėjo. O gal būtent abejonės ir menkas tikėjimas buvo priežastimi tokio likimo..."  

Antano Račkausko tremtis1, Komi, 1941-1949.jpg

Lietuvių tremtinių brigada, medžio plukdimo darbai. Komija apie 1945 m. 

Žiema_Slobodskoj_Reid_gyvanvietėje._Komija_1958_m.jpg

Žiema Slobodskoj Reid gyvanvietėje. Komija, 1958 m. 

Sugryžimas.jpg

Svečiuose, sugrįžus iš tremties, pas brolio Jono šeimą, Balkūnų kaime

Mokytojo Antano Račkausko prisiminimai, kuriuose gausu tragiškų epizodų, šiuo metu ruošiami.


M A N O   K A I M A S

Kiaukų kaimo ir  jo gyventojų  atminimui

Kristina Paliutienė:

"Dešiniajame Akmenos krante įsikūrusiame  Kiaukų kaime kadaise buvo daug sodybų ir gyventojų. Žmonės čia tuokėsi, statėsi namus, augino vaikus, visi vieni kitus pažinojo, bendravo, drauge šventė švente  , rengė talkas ir gegužines, slaugė ligonius ir išlydėdavo mirusius. Paskutinė kelionė vykdavo dažniausiai į Tūbinių kalnelį.

Išvažiavau iš savo kaimo 1971 m. rudenį, beveik prieš penkiasdešimt metų...

2018 m. vasarą atvažiavau aplankyti savo vaikystės takų. 

Mano tėviškėje dabar...

tos pačios pievos ir miškeliai, gražu, tik žmonių nebėra.

Nebėra namų , kaip ir sodo, šulinio, kaimynų sodybų, žmonių ir gyvūnų balsų laukuose.

Mano vaikystės upeliukas Noralis, nusekęs, bet vis tyliai čiurlena, raizgydamas kilpas,  aplenkdamas  medžius, toks santūrus ir mąslus, kaip ir žmonės, gyvenę čionai.

Buvusios sodybos vietoje radau jaukų stirnaitės guolį, auga jau kiti medžiai, viešpatauja niekieno netrikdoma ramybė.

Stovėjau šalia stirnos guolio, savo gimtojo namo vietoje, galvojau apie senelius, tėvus čia gyvenusius, apie save...

Mąsčiau apie tai, ką mes išeidami paliekame, kas yra svarbu, kai mūsų nebėra?

Tiems, kurie gyvena, svarbu manau atmintis...

Nusprendžiau, 

negali nelikti nei ženklo toje vietoje, kur prabėgo dviejų kartų, mano šeimos
gyvenimas, čia gimėme ir praleidome vaikystę mes - trečioji karta, sesuo, brolis ir aš. Laikas šiems namams buvo negailestingas – karas, pokaris, kolūkinė vergija, sovietinis žmonių nužmoginimas.
Taigi, kur toji senelių, tėvų ir kitų mano kaimo žmonių nugyvento gyvenimo prasmė, jų viltys, baimės, darbas – jų rankomis čia kiekvienas žemės grumstas nučiupinėtas...

Kristina_Paliutienė-Mano_kaimas1.jpg

Kristina Paliutienė kraštiečių susitikime. Tūbinės, 2014 m.

Dajorų šeima1 Kiaukai

Dajorų šeima. Sėdi Antanina ir Jonas Dajorai, stovi dukra, Rozalija Dajoraitė(Macikienė), apie 1925 m. 

Dajorų-Macikų šeima1.jpg

Dajorų ir  Macikų šeimos, Kiaukų k., 1949 m.

Macikų seimos nuotrauka siusta i sibirą 1954 07 18

Macikų šeima prie sodybos, Kiaukų km. Pagal užrašą kitoje pusėje nuotrauka buvo skirta giminaičiams arba kaimynams, esantiems tolimoje tremtyje. "Brangieji, pažvelgę į šią fotografiją prisiminkite mus gyvenančius savo tėvynėje. Macikų šeima, 1949-07-18."

Stasė Trijonytė Račkauskienėkairėje ir Rozalija Dajoraitė Macikienė apie 1935 m

 Rozalija Dajoraitė Macikienė(dešinėje), ir jaunystės draugė Stasė Trijonytė Račkauskienė, apie 1935 m.

Tūbinių_šauliai_prie_Nepriklausomybės_paminklo_1938_m_Pirmoje_eilėje_iš_kairės_Stasė_Trijonytė_Račkauskienė_Rozalija_Dajoraitė_Macikienė_už_ju_stovi_Stasės_broliai_Jonas_ir_Antanas_Trijoniai.jpg

Tūbinių šauliai prie Nepriklausomybės paminklo, 1938 m.

Priekyje iš kairės Stasė Trijonytė Račkauskienė, Rozalija Dajoraitė Macikienė, už ju stovi Stasės broliai Jonas ir Antanas Trijoniai. Dešinėje, Tūbinių mokytoja Bronė Barauskaitė Jurgutienė.  Rozalija Dajoraitė ir Stasė Trijonytė su savo broliais buvo aktyvūs Tūbinių šaulių būrio nariai. 1941 metais birželio men.

Stasę kartu su vyru Tūbinių ir Kiaukų mokyklos mokytoju  Antanu Račkausku ir visa šeima, vienus pirmūjų iš Tūbinių apylinkės ištiko  tremtinių likimas. Vėliau, apie 1946 m. mokytoja Bronė Jurgutienė su vyru ir trimis vaikais taip pat atsidūrė Sibire, iš kurio grįžo tik viena pati su dukra Genute.

Jono_ir_Antaninos_Dajorų_ir_jų_dukters_Rozalijos_ir_Prano_Macikų_kryzius_Kiaukų_k.jpg  Kristinos_kryžiaus_užrašai2.jpg

Jono ir Antaninos Dajorų, jų dukters Rozalijos ir Prano Macikų kryzius senosios sodybos vietoje, Kiaukų kaime, 2019 m. 

Taip ir gimė mintis, kad senosios sodybos vietoje turi stovėti kryžius, įprasminantis atmintį ir ateitį: 

Jis skirtas mūsų šeimai, kaimui ir kiaukiškiams, kurių veidus dar prisimenu arba tiems, kurių net nepažinojau – tremtiniams, partizanams, apie kuriuos pasakodavo tėvas, mama, žavėjosi brolis ir sesuo. Tarp jų daug artimūjų ir bendražygių. Jie mylėjo savo tėvynę ir dėl to aukojosi kad mes gyventume.

Sodyba senelio Jono Dajoro buvo  pastatyta 1905 m., bet  sovietmečiu nugriauta. Dajorų sodybos vietos Atminimo kryžiaus statyboje talkina ketvirtosios Jono ir Antaninos Dajorų giminės kartos atstovas, Kristinos Palitienės sūnus Kristijonas Paliutis. Tai Antaninos ir Jono Dajorų proanūkis, Rozalijos ir Pranciškaus Macikų anūkas.

Kryžius skirtas ateičiai, kurios nežinau,

bet tikiuosi, kad ji bus gera. 

Manau, kad bus jam lemta šioje vietoje prastovėti kokį šimtmetį:

"TE KRISTUS LAIMINA IŠĖJUSIUS AMŽINYBĖN, ŠIOJ ŽEMĖJ ESANČIUS IR ATEINANČIUS JŲ PALIKUONIS"

 Vilnius - Kiaukai, 2019 m.

Kristina_Paliutienė_su_kraštiečiais_prie_buvusios_Tūbinių_mokyklos1_2014_m.jpg

Kristina Macikaitė Paliutienė(centre), susitikime su kraštiečiais, prie buvusios Tūbinių mokyklos, 2014 m


 

VYSKUPAS IŠ ŽEMAITIJOS

Vyskupo Dariaus Trijonio giminės šaknys Kiaukų kaime

 

Laidotuvės Kiaukuose2.jpg

Iš Antano Trijonio sodybos Kiaukų k.amžinajam poilsiui palydimi artimieji, bet augo ir pamaina pateikusi staigmenų. Antano Trijonio sūnus Darius pasirinko kunigo gyvenimo kelią. Šis kelias bažnytinės hierarchijos laiptais atvedė net iki vyskupo titulo.

Dariaus  vaikystė Kiaukų km su savo pusbroliais11.jpg

Trys pusbroliai, senelių sodyboje Kiaukuose, apie 1977m. Darius sėdi pirmas iš dešinės. Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo.

Darius Trijonis, gimė 1973 m. Žemaitijos sostinėje Telšiuose. Čia sukūręs šeimą, apsigyveno jo tėvas, buvęs Kiaukų k. gyventojas Antanas Trijonis. Telšiuose Darius lankė vidurinę, naujai įkurtoje katalikiškoje mokykloje baigė 12-tą klasę. Visą šį laikotarpį Antanas, kartu su vaikais lankė tėviškę, graži aplinka šalia Akmenos vasarą traukė  vaikus. Čia prabėgo ne viena ir būsimo kunigo Dariaus vaikystės vasara.

Dariaus Trijonio pirmoji Komunija112,  kun. Jonas Kauneckas.jpg  

Dariaus Trijonio pirmoji Komunija, Telšiuose. Komuniją teikė kunigas Jonas Kauneckas, 1982m. Vėliau tapęs vyskupu.  Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo.

1991 m. Darius įstojo į Telšių Kunigų Seminariją, kurią baigė 1996 m. Tų pačių m. gegužės 25 d. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino Darių Trijonį diakonu, 1997 m. gegužės 18 d. Darius Trijonis pašventintas kunigu

Dariaus mokslai kunigų seminarijoje, pirmas kursas111.jpg

Telšių kunigų seminarijos klierikai, po pirmojo kurso. Darius Trijonisstovi su mokslo draugu, kairėje. 1992m. Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo.

Vyskupo Antano Vaičiaus siuntimu, 1997m D. Trijonis išvyko studijuoti teologijos į Romą. 1999 m., baigęs studijas Romos Popiežiškojo Laterano universitete, įgijo pastoracinės teologijos licenciato laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, Darius Trijonis tapo Telšių kunigų seminarijos prefektu, trejus metus darbavosi kaip klierikų ugdytojas ir dėstytojas. 2002 m. išvyko tęsti teologijos studijų į Romą. Popiežiškojoje Šv. Alfonso moralinės teologijos akademijoje pradėjo doktorantūros studijas. 2006 m. apgynė daktaro disertaciją moralės teologijos srityje. 2006 metų pradžioje grįžęs į Lietuvą kunigas ėjo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigas ir dėstė. 2012–2015 m. dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate Vilniuje generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 

Tapęs kunigu, pakilęs bažnytinės hierarchijos laiptais, Darius daug keliavo organizuodamas piligrimines keliones, tačiau nepamiršo giminės šaknų ir Tūbinių  parapijos, kurioje esant galimybei apsilanko.

Dariaus_Trijonio_tėvonija11_Kiaukų_km_2018.jpg

Antano Trijonio tėvonija, Kiaukų k., kur prabėgo ne viena būsimo vyskupo Dariaus Trijonio vaikystės vasara.

Dariaus Trijonio tėvonija33 Kiaukų km 2018

Trijonių  sodyba 2018m. Sodybą prižiūri  ir protėvių atminimą saugo čia gyvenanti anūkė Vida Sakalauskienė.

2014 m. Darius Trijonis, kartu su kunigu Kestučiu Pajauju, dalyvavo kraštiečių susitikime, Tūbinių bažnyčioje laikė Šv. mišias skirtas protėvių ir mirusiūjų kraštiečių atminimui. Po mišių Darius, kartu su Kristina Macikaite Paliutiene, atvykusia iš Vilniaus padėjo šį susitikimą pravesti. Kristinos gimtinė Kiaukų k. 

Darius Trijonis Tūbinėse, 2014-08-09.jpg

Kun. Darius Trijonis, kraštiečių susitikime, šalia bendruomenės namų Tūbinėse, 2014 m. Vilniaus vyskupijos centre dirbantis D. Trijonis rado šiltų žodžių apie žmonių bendrystę, Tūbinių kraštą ir parapiją. Iš Kristinos Paliutienės nuotraukų albumo.

Darius Trijonis Tūbinėse4-1, 2014-08-09.jpg

Kristina Macikaite Paliutienė ir Kunigas Darius Trijonis, 2014 m rugpjūčio 9 d. Iš K. Paliutienės nuotraukų albumo.

Vienas šio Tūbinių parapijos kraštiečių susitikimo iniciatorių, Kiaukų kaimo ir Tūbinių parapijos mylėtojas Juozas Noreika, su D. Trijoniu turintis ir giminystės ryšių, prisiminė prieškario laikus ir kokia stipri tuomet buvo Tūbinių parapija, minėjo jos įkūrėją kun. Domininką Masiulį, sukalbėtas tikinčiūjų maldas, kad iš šio krašto išeitų bent vienas kunigas. Juozas labai džiaugėsi, kad šiame susitikime dalyvauja ne tik daug dalyvių, bet net trys kraštiečiai kunigai. Tai Kestutis Pajaujis, Vladislovas Juškys ir Darius Trijonis.

Juozas Noreika su kunigu Dariumi Trijoniu, Lietuvos Vyskupų konferencijosgeneralinio sekretoriaus pavaduotoju. 2014m. rugpjūčio 9-oji diena.jpg

Kraštiečių susitikimo iniciatorius Juozas Noreika dėkoja kun. Dariui Trijoniui už susitikimo iniciatyvos palaikymą ir suteiktą pagalbą pravedant renginį. Iš K. Paliutienės nuotraukų albumo.

Darius Trijonis gimė 1973 m. balandžio 21 d. Telšiuose, praktikuojančių katalikų šeimoje. 1980 m. pradėjo lankyti Telšių 4-ąją vidurinę mokyklą, o 1990 m., Telšiuose atvėrus duris pirmajai Lietuvoje katalikiškai mokyklai, mokėsi jos dvyliktoje klasėje. 1991 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią baigė 1996 m. Tų pačių m. gegužės 25 d. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino Darių Trijonį diakonu, 1997 m. gegužės 18 d. Darius Trijonis pašventintas kunigu ir išsiųstas studijuoti teologijos į Romą. 1999 m., baigęs studijas Romos Popiežiškojo Laterano universitete, įgijo pastoracinės teologijos licenciato laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą kunigas Darius Trijonis tapo Telšių kunigų seminarijos prefektu, trejus metus darbavosi kaip klierikų ugdytojas ir dėstytojas. Seminarijoje dėstė bendrąją pastoracinę teologiją, šeimos ir santuokos pastoracinę teologiją, ekumeninę teologiją, pažinimo filosofiją ir metafiziką.

2002 m. išvyko tęsti teologijos studijų į Romą. Popiežiškojoje Šv. Alfonso moralinės teologijos akademijoje pradėjo doktorantūros studijas. Taip pat talkino Romos Švenčiausiojo Veido parapijos sielovadoje. 2006 m. apgynė daktaro disertaciją moralės teologijos srityje. 2006 metų pradžioje grįžęs į Lietuvą kunigas ėjo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigas ir dėstė. 2012–2015 m. dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate Vilniuje generalinio sekretoriaus pavaduotoju.

2015 m. Darius Trijonis grįžo į Telšių vyskupiją ir buvo paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio (katedros) parapijos administratoriumi.  2017 m. liepą D. Trijonis paskirtas Telšių vyskupijos kurijos ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos ekonomu. 2017 m. rugsėjo 29 d. kunigas D. Trijonis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru, numatyta vyskupo konsekravimo iškilmių data.

Dariaus Trijonia Vyskupas Vyskupo Dariaus Trijonio11 2017 12 16

Darius Trijonis, naujasis Vilniaus vyskupas ir jo konsekracijos iškilmėse dalyvavę Vyskupai, 2017 m.

Naujai paskirto vyskupo Dariaus Trijonio konsekracijos iškilmės įvyko 2017 m gruodžio 16 d. Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo katedroje. Vyskupo įšventinimo ceremonija ir  Šv. mišios buvo tiesiogiai transiliuojamos visai Lietuvai per televiziją LRT. 

Daugiau apie Žemaitijos vyskupystės istoriją ir vyskupus skaityti skyrelyje Istorija-Apie protėvius ir jų palikimą-Vyskupas iš Žemaitijos

Viešvilės Lurdo atidengimas Šventinimas 2018 08 05

Viešvilės Lurdo atidengimas. Šventinimo ceremoniją atliko kraštiečiai, Vilniaus vyskupas Darius Trijonis ir  kun. Kestutis Pajaujis, 2018 08 05. B. Bendiko nuotrauka.

Viešvilės_Lurdo_šventinimas.jpg

Viešvilės Lurdo atidengimo šventėje kraštiečiai kartu su Vyskupu Dariumi Trijoniu. 

Viešvilės_Lurdo_atidengimas-Šventinime_kraštiečiai.jpg

Viešvilės Lurdo atidengimo šventėje kraštiečiai iš Tūbinių ir Kiaukų

Viešvilės_Lurdo_atidengimas-Šventinime_kraštiečiai3.jpg

Viešvilės Lurdo atidengimo šventėje kraštiečiai Dešinėje vyskupo pusseserė, tėviškės sodybos puoselėtoja Vida Sakalauskienė.

Viešvilės_Lurdo_šventinime_kun._K._Pajaujis_su_kraštiečiais_Juozu_Noreika_ir_Zenonu_Astrausku.jpg

Viešvilės Lurdo atidengimo šventėje kraštiečiai. Centre Viešvilės klebonas K. Pajaujis


Juozas Noreika, prisiminimai apie Kiaukus

 

Juozas Noreika pasakoja

Juozas Noreika, 2015 m.

 Juozas_Noreika_Kiaukai_neatsiliks3.jpg

Juozas Noreika(g.1933 m) jaunystėje, apie1960 m.

 

iš Noreikos Antano Juozo Kiaukiskiai

Juozo tėvas Antanas Noreika ir trys jo seserys, nuotraukoje pirmoje eilėje.


iš Noreikos Antano Juozo gimtine244

Antano Norekos sodyba s. Juozo  gimtoji, iki šių dienų neišliko

Juozo Noreikos kur prabėgo jaunystėJuozo Noreikos kur prabėgo jaunystė2

 Juozas Noreika g.1933m, didelis Kiaukų k. istorijos entuziastas ir žinovas. Juozo prisiminimai  apie Kiaukus išspausdinti laikraštyje "Šilalės artojas".2014m. rugpjūčio 8d. Nr 60.

iš Noreikos Antano Juozo Trys Kiaukiškiai

Kiaukų gyventojai Jurgutis, M. Meškauskas ir Antanas Noreika Nuotrauka iš  Antano Noreikos šeimos albumo

 

Kiaukų koplyčios šventinimas. Iš M. Vėlavičienės2 

Kiaukų koplyčios šventinimas. Iš kairės stovi Antanas Valauskas, Antanas Noreika, apeigas atlieka Tūbinių klebonas Jonas Kusas, apie 1965 m. Nuotrauka iš Marytės Vėlavičienės albumo.

Kiaukų koplyčios šventinimas. Iš M. Vėlavičienės 1

Nuotrauka iš Marytės Vėlavičienės albumo

iš Noreikos Antano Juozo Koplyčios šventinimas

 Koplyčios pašventinimas senosiose Kiaukų kapinėse. Nuotrauka iš  Antano Noreikos šeimos albumo.

Po koplyčios pašventinimo. Iš Vėlavičienės Marytės1

Po koplyčios pašventinimo. Nuotrauka iš Marytės Vėlavičienės albumo.

iš Noreikos Antano Juozo Kiaukiškiai

Nuotrauka iš  Antano Noreikos šeimos albumo

klebonas Kusas Genutienės Muntvydaitės giminėje

Iš Genutienės Muntvydaitės Kiaukų gyventojai

Iš Antano Juozo Noreikos Kiauku kalnasiš Noreikos Antano Juozo tėvas ir sunus

iš Noreikos Antano Juozo Krikštynos

 

iš Noreikos Antano Juozo gimtine12

iš Noreikos Antano Juozo Prie artimūjų kapų11

Prie artimūjų kapų, Tūbinės,~1970 m.

iš Noreikos Antano Juozo noreiku kalnas111

Nuotrauka iš  Juozo Noreikos šeimos albumo


 

KIAUKAI IR LIETUVOS ATGIMIMO SAJŪDIS

Vidos Sakalauskienės prisiminimai, Sajūdis Tūbinėse

Tūbinėse, kaip ir visoje Lietuvoje aktyviausių Sajūdžio rėmėjų dėka buvo organizuojami mitingai už Sajūdį ir laisvus rinkimus. Pirmą kartą Tūbinėse iškilmingai atžymėta Lietuvos Nepriklausomybės diena 1989 02 18

Trispalvė Tūbinių bažnycioje1 1988m

Buvusios Nepriklausomos Lietuvos Valstybės vėliava pašventinimui įnešama į Tūbinių bažnyčią.

Trispalvės šventinimas Tūbinių bažnycioje1 1988m

Iškilmingos mišios Tūbinių bažnyčioje. Nuotraukoje skaitovė Vida Sakalauskienė iš Kiaukų ir tūbiniškis Modestas Trijonis. Mišias aukojo Šilalės kun. Alfredas  Memys(1960-2015).Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo

Tūbinių sajūdis 1

Tūbinių sajūdžio mitingas, 1989 m. Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo

Tūbinių sajudis 10

Mitinge matomas Tūbinių Sajūdžio aktyvas: viršuje iš kairės ketvirtas: Pranas Jakas, toliau Stasys Bagdonas, Stasys Macas, Alfonsas Bendikas, tautiniais rūbais Vida Sakalauskienė, už jos Šilalės Sajūdžio atstovas Aleksandras Kažukauskas, dešinėje prie vėliavos Modestas Trijonis. Nuotraukos centre kalba kun. Alfresas Memys, Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo

Tūbinių pročkelė Benėtaitė1.jpg

Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų albumo


Kiaukams_pav.3.jpg

Apie Kiaukuose buvusį dvarą   knygoje "Lietuvos dvarų ir  sodybų atlasas- Šilalės savivaldybė"

IMG_0054.jpg

IMG_0053.jpg

 

Taip pat žinių apie Kiaukus pateikta Vytenio ir Junonos keliautojų po Šilalės kraštą žinyne "Šiaurės Karšuva" 

IMG_0058.jpgIMG_0057.jpg


Kiaukai, kaimas ir jo gyventojai

Kiaukų schema1

koplytėlė Kiaukuose3

Senosiose Kiaukų kaimo kapinėse XVIII a kaimą nusiaubusio juodojo maro aukos. Sovietmečiu koplyčia buvo išniekinta, nukentėjusi nuo vagių.

 Apie 1710-osius metus Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje siautėjo maras, nusinešęs labai daug žmonių gyvybių. Ypač  nukentėjo Žemaitija, kur išmirė beveik 2 trečdaliai žmonių. Pagal čia gyvenusių senolių pasakojimus, maras apėmė ir Kiaukų kaimą. Kadangi maro epidemijos pakirstų žmonių nebuvo kam laidoti, duobes savęs pasilaidojimui išsikasdavo patys , kol dar galėdavo tą padaryti. Kiaukuose ilgą laiką gyvenęs Juozas Noreika, dabar gyvenantis Natkiškėse, besidomintis savo gimtojo Kiaukų kaimo istorija, daug apie tai girdėjo iš savo tėvo ir senelio pasakojimų, o kasant rūsius, sodyboje atkastus sėdinčio žmogaus griaučius patys savo akimis matę.

Juozas dar papasakojo, kad visi maro pakirstieji, kaip ir atkastasis nelaimėlis  sodyboje, buvo sulaidoti čia pat, ant Noralio upelio šlaito, kur išlikę keletas akmeninių kryžių su įrašais ir 1934-aisiais metais, Kiaukų kaimo gyventojų iniciatyva, šių tragiškų laikų atminimui pastatyta ir pašventinta koplyčia.

Po maro epidemijos į atsilaisvinusias teritorijas Žemaitijoje gyventi atsikėlė iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunikaikštystės kraštų, dabartinės Baltarusijos-Lydos gubernijos ir Prūsijos.

Atminimo lenta Kiaukų kaimui ant akmens Koplytėlė Kiaukuose1

Gyventojų ir čia gyvenusių kraštiečių Jurgučių pastangomis kapinaičių teritorija aptverta, padaryti laiptai, iš Noralio upelio slėnio pusės, pastatytas atminimo ženklas Kiaukų kaimui atminti su trumpa kaimo istorija, kuri siekia 1562-uosius metus.

Senosios Kiaukų kaimo sodybos

Gudauskų sodyba Kiaukų km.21 2018m

Senuoju Kiaukų keliuku 

Gudauskų sodyba Kiaukų km.1 2018m

Pro Gudauskus 

Kiaukų Senolės šeima V. Sakalauskienės Trijonytės nuotrauka1 восстановлено

Protėviai. Iš Vidos Sakalauskienės nuotraukų rinkinio.

Visa giminė prie senosios sodybos.jpg

Kaimynystė Kiaukuose.jpg

Vestuvės Kiaukuose.jpg

Gaspadinės.jpg

Kiaukų jaunystė.jpg

Tarp savų galima ir su muzika1.jpg

 

Senieji Akmenos pakrantės gyventojai ir jų palikuonys

 

Kiaukiškiai.Iš Muntvydaitės Genutienės 072

 Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Pagrabas kiaukuose. Iš Muntvydaitės Genutienės

 Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

 Iš Genutienės Muntvydaitės senelio tarnyba

Nepriklausomos LR karys. Tai gali būti Paakmenio k., vėliau Šakviečio k. gyventojo, savanorio Valerijono Sankalo nuotrauka. Savanorio kūrėjo medalio apdovanojimo Nr.8272, tarnavusio 1920-1922 m(tikslinama). Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Jauna šeima. Iš Muntvydaitės Genutienės albumo

 Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

 

Kiaukų km gyventojos apie 1930m. Iš V. Momtvydaitės Genutienės šeimos albumo Kiaukų km gyventojos apie 1930m. Iš V. Momtvydaitės Genutienės šeimos albumo01

Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo

Mačaičių šeima prie vandens malūno1

Mačaičių šeimyna, Paakmenis

 Iš Muntvydaitės Genutienės Kiaukiškės Jaunuoliai. Iš Muntvydaitės Genutienės 053

 Kiaukų jaunimas. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Šeima iš Muntvydaitės Genutienės albumo  Kiaukų merginos2 Iš Muntvydaitės Genutienės 054

  Kiaukų jaunimas. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Merginos Iš Muntvydaitės Genutienės  

 Kiaukų jaunimas. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Kiaukų merginos. Iš Muntvydaitės Genutienės

 Prie Akmenos. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Mačaičiai Tūbinėse1 Mačaičiai krikštija dukrą Albiną. Iš Muntvydaitės Genutienės1

Bronės ir Jono Mačaičių šeima, apie 1955m.  Su artimaisiais ir tėvais gimus najagimei Albinai.

Močiutė su anūku

Močiutė su anūke. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Tūbinių būgno mušėjas Iš Muntvydaitės Genutienės

Kiaukų kaimo muzikantas  Montvydas per atlaidus mušė ir Tūbinių bažnyčios būgną. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Iš Muntvydaitės Genutienės Muzikantas111

 Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Iš Muntvydaitės Genutienės Kiaukų muzikantai 

Kiaukų griežikai.  Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Kiaukų jaunimas. Iš Muntvydaitės Genutienės Pertrauka. Iš Muntvydaitės Genutienės Albumo

Linksmybės.  Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Montvydo šeima. Iš Muntvydaitės Genutienės 031

Šeima. Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Močiutė su anūkais1 Iš Muntvydaitės Genutienės

 Senojoje sodyboje.Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Iš Muntvydaitės Genutienės 051

 Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.

Laidotuvės Tūbinėse kun. J. Kusas

 Iš V. Montvydaitės Genutienės albumo.


 Petkai_Sibiras-Kiaukai.jpg

Petkai, Sibiras-Vorkuta, Kiaukai


Astrauskai iš Kiaukų k.jpg

ASTRAUSKAI

Kiaukų mokyklos įkūrėjo,  mokytojo Antano Račkausko šeima Balkūnuose, Alytaus raj.jpg

Kiaukų mokyklos įkūrėjo, mokytojo Antano Račkausko šeima, po tremties Sibire, įsikūrė Balkūnuose, Alytaus raj


  

M. Vielavičienės svečiuose J. Kusas


iš Noreikos Antano Juozokunigas J.Kusas

Kun. Kusas Kiaukų km. gyventojų Vėlavičių šeimoje.

Iš Angelės Macaitytes Vilk.2 026

Saskrydis A. Jurgučio giminėje, Kiaukų kaime. Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės albumo.

Jurgučio Augusto šeimyna01, Kiaukai, apie 1955m.jpg

Jurgučio Augusto šeima, apie 1955m

Vestuvės Kiaukų kaime1

Vestuvės Kiaukų kaime. Groja tėvas ir sūnus Gudauskai. Iš M. Vėlavičienės albumo.

Vestuvės Kiaukų km. Iš M. Vielavičienės albumo1

Iš M. Vielavičienės vestuvės1

Tūbiniškės Lukošiūtės vestuves Kiaukuose

Vestuvės Kiaukų km. Iš M. Vielavičienės albumo

 Poilsis prie Akmenos.jpgPoilsis prie Akmenos1.jpg

Šienpjoviai po darbų.jpg

Vasaros darbai Kiaukų km. Iš Vidos Trijonytės Sakalauskienės albumo.


 

Meškauskai nuo Akmenos

Rugiapjūtė Kiaukuose11.jpg

Vasaros darbai Kiaukų km. Iš Vidos Trijonytės Sakalauskienės albumo. Tolumoje Martyno Meškausko sodyba, apie 1955 m.

Martynas_Meškauskas_apsigyveno_sodyboje_prie_Akmenos.jpg  Meškauskai_prie_Akmenos.jpg

Vestuvė_Meškauskinėje_kiaukų_k01.jpg

Vestuvė Meškauskinėje kiaukų k

 

Vestuves_Kiaukų_k_02.jpg

Krikštynos_Dalyvauja_Tūbinių_klebonas_Jonas_Kusas.jpg

Krikštynos. Dalyvauja Tūbinių klebonas Jonas Kusas

Krikštynos_Meškauskų_sodyboje.jpg

Nežinomas_Kaukų_nuotr.jpg 

Nežinomas caro laikų gimnazistas. 

Antanas_Rubšys_Amerikoje.jpg

Martyno Meškausko sūnėnas, būsimasis prelatas kun. Antanas Rubšys su kolege. Nuotrauka siūsta iš Amerikos.

Meškauskaitės_Jankauskienes_uošvių_Petrauskų_šeima.jpg Martyno_Meškausko_giminaičiai02.jpg

Martynas_Meškauskas._Atokvėpis.jpg

Martynas Meškauskas. Atokvėpis

 Martyno_Meškausko_auksinės_vestuvės2.jpg

 Meškauskų auksinės vestuvės

Martyno_Meškausko_auksinės_vestuvės3.jpg

 

Martyno_Meškausko_auksinės_vestuvės1.jpg Martyno_Meškausko_šeima.jpg

Daržuose_prie_sodybos.jpg Meškauskų_sodyboje_darbai2.jpg

Vasaros darbai Kiaukų km. Iš Vidos Trijonytės Sakalauskienės albumo. Tolumoje Martyno Meškausko sodyba

Meškauskų_sodyboje_darbai1.jpg  

Furmonas.jpg

  Kiaukišiai_darbuose.jpg Kiaukų_meistrai.jpg Kiaukų_meistrai2.jpg Važnyčiotojai.jpg

Darbai_darbeliai.jpg  Ganau_žasiukus.jpg

 

Martyno_Meškausko_sodyba_prie_Akmenos_2019m.jpg

  Martyno Meškausko senoji sodyba prie Akmenos, 2019m

 

Šienpjoviai po darbų1.jpg

Vasaros darbai Kiaukų km. Iš Vidos Trijonytės Sakalauskienės albumo.

Pirmoji kolūkio rugiapjūtė Kiaukai apie 1953 m 2

Iš Muntvydaitės Genutienės 017 11

Iš V. Montvydaitės Genutienes nuotraukų rinkinio

Iš Muntvydaitės Genutienės 018 11

Iš V. Montvydaitės Genutienes nuotraukų rinkinio

Iš Muntvydaitės Genutienės 019 11

Iš V. Montvydaitės Genutienes nuotraukų rinkinio

Iš Muntvydaitės Genutienės 015 11

Iš V. Montvydaitės Genutienes nuotraukų rinkinio

Iš Muntvydaitės Genutienės 016 11

Iš V. Montvydaitės Genutienes nuotraukų rinkinio

Iš Muntvydaitės Genutienės 021 11

Iš V. Montvydaitės Genutienes nuotraukų rinkinio

Kazimiera Noreikienėdešinėje ir Stanislava Noreikienė Ritos mama

Kazė Noreikienė(dešinėje) su kaimyne.

iš Noreikos Antano Juozo traktoristas iš Noreikos Antano Juozo melioracija Kiaukuose

Iš A. Noreikos šeimos nuotraukų rinkinio

Atlaidaijpg
Noreikų pasibuvimas su gimine pamiškėje, po Tūbinių atlaidų, prie simbolinio buteliuko degtinės. Centre matoma Stanislavos Bendikienės brolių  Vlado ir Juozo Noreikų, pusbrolių Prano ir Zigmo Noreikų šeimos, kiti kartu atvykę artimieji iš Kiaukų.
 
Noreiku svet.3
Noreikų giminėje krikštynos, Kiaukų km.
 
Audėjų kursai 2 1936 m
Audėjų  kursuose. Kazimiera Noreikienė stovi antroje eilėje antra iš dešinės.
 
Noreiku svet.28

Jaunimas Kiaukuose Iš Muntvydaitės Genutienės

Sodyba prie dvikamienio ąžuolo.

 Kiaukų k. gyventojo Simono Noreikos genealogija ir palikuonys

Noreikų sodyba Kiaukų kaime brolių Felikso Vlado ir Juozo gimtieji namai

Noreikų sodyboje, dar protėvių statytoje Kiaukų km. pakraštyje, šalia Jerubino upelio, išaugo gausi 6 asmenų šeima

Deja, kaip ir daugelis senūjų sodybų neatlaikė sovietinio griovimo vajaus ir iki šių dienų neišliko. Pagrindinis sodybos akcentas, Noreikų relikvija tapęs dvikamienis ažuolas, sulaukė šių dienų. Nuotraukoje jis dar gana jaunas. Nuotrauka iš Vlado Noreikos šeimos albumo.

 
Baba1221
 
Mama ir močiutė Teodora Daukilaitė Noreikienė(1882-1974).
Labai anksti, vos 40-ties metų sulaukęs, 1920-aisiais mirė šeimos galva, vyras ir tėvas Antanas  Noreika. Liko 6 mažamečiai vaikai, kur mažiausiai dukrai Teodorai buvo tik 3 , vyriausiam sūnui Feliksui  dar tik 10 metų. Taigi, septynerių metų laikotarpyje, šeši vaikai pametinukai  ir mama, kuriai buvo  tik 25-eri metai.

Pasirinkimo nebuvo, reikėjo sunkiai dirbti, kad kaip nors šeimą išmaitinti, pagelbėjo daug aplink gyvenančių artimūjų ir nuostabios jos charakterio savybės. Labai darbšti ir morališkai tvirta Teodora naujos šeimos nekūrė, kad ir labai buvo sunku, o save paaukojo vaikams. Ir jai pavyko savo šeimą pakelti. 

Tik prabėgus keliems pirmiesiems sunkiausiems metams, vaikai galėjo mamai padėti. Broliai ir seserys nuo jaunų dienų nebijojo jokių darbų o, atsilaisvinę nuo savosios žemės , uždarbiavo didesniuose apylinkės ūkiuose. Geros širdies, visus mylinti ir labai tikinti, šviesaus atminimo, mama ir močiutė, viena užauginusi ir išleidusi savo 6 vaikus, gyvenime mylėjo  ir visus anūkus, kurių gausiai užderėjo Brokštėnuose,  Kiaukuose, Obelyne ir kitur. Viso šeši jos vaikai padovanojo net 24 anūkus.

 Neeilinė gyvenimo našta, ir rūpesčiai Močiutei nesudarė salygų saugoti sveikatą, bet ir stipriai nepakenkė. Visuomet geros nuotaikos, pajuokaudama, rasdama bendrą kalbą su anūkais, jinai neatsisakydavo ir  pasiūlyto stiklelio "vaistams". Įdomiausia ką dar prisimename, kad jau ir metuose būdama, patraukdavo ir dūmą. Tikėtina, kad gyvybingumą jai padėjo išlaikyti nuolatinis užimtumas, darbštumas ir begalinis tikėjimas į Dievą. Bažnyčią lankydavo kiekvieną šventą dieną, tuomet maldaknygė ir rožančius buvo jos darbo įrankiai.

"Aš ir į velnią tikiu..."sakė, su jai būdinga energija, staiga paklausta, - ar ji tikrai taip smarkiai tiki į dievą. Tas jos atsakymas įstrigęs atmintyje jau 50 metų. Mirė Teodora 1974-aisiais, sulaukusi garbingo 92 metų amžiaus.

Bendikienės Noreikaites trys broliai
 
Trys broliai Noreikai iš Kiaukų km. beveik vienu metu tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Iš kairės: Vladas, Feliksas ir Juozas. Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo
Stanislava Bendikienė4 Noreikaitės seserys Kiaukai
Vladas karikis
Vladas Noreika, apie 1938m
 
FFeliks
 
Feliksas Noreika, LR kariuomenės puskarininkis, apie 1938 m. 

Ritutės krikštynos.2 1938 m

F. Noreikos dukros Margaritos krikštynos Tauragėje, 1938m.

 Felikso Noreikos šeima

F. Noreika su žmona S. Lebrikaite ir dukra Margarita(Rita), 1939m

Rita Noreikaitė Felikso

Felikso dukros Ritos pirmoji komunija..

Karui baigiantis, artėjant neišvengiamai antrajai rusų okupacijai, F. Noreika pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Tokiu būdu jam pavyko išvengti sovietinių represijų ir sunaikinimo. Felikso žmona su dukra visam laikui liko Lietuvoje.

Toks pjudėjau iš Europos 

Feliksas Noreika Vokietijoje, 1948 m.

"Toks aš išvykau iš Europos" parašė Feliksas artimiesiems ant nuotraukos, jau gyvendamas Kanadoje. Jis nuėjo įdomų Kiaukų k. vaiko, Lietuvos kariuomenės karininko ir emigranto gyvenimo kelią. Būdamas išsilavinęs ir prisiekęs Lietuvos patriotas visada domėjosi Lietuvos likimu, nenutraukė ryšių su kraštiečiais, šeima ir gimine, rašė laiškus, siuntė nuotraukas seserei Stanislavai į Brokštėnus, broliui į Kiaukus.

 
Feliksas kanadoj1
 
 Feliksas Noreika emigracijoje Kanadoje, Toronto mieste su savo pusbroliais.
 
Feliksas kanadoj  
 
Noreikai broliai pusbroliai

"Žinoma, tie akmenys nieko nepasakys, kad ant jų sėdejo broliai trys. Tik tu brangusis pagalvok ir ties trimis vardais sustok..." Pranas(iš kairės), Vladas ir Zigmantas, 1959 m, Vankiai. Gražiai Zigmanto surimuotos eilės ant nuotraukos, kuri išsaugota Vlado šeimoje.


Noreikai stanislava ir Vladas1

Stanislava Noreikaitė Bendikienė su broliu Vladu Noreika apie 1955 m

 Taisomos vsks 2015.04.25 022

Bendikai jauna šeima 1 1

Noreikai svečiuose Brokštėnų k.,1955 m.

Bronislovas Budginas sėdi kairėje, antra iš kairės Stanislava Bendikienė, trečia Kazimiera Budginienė, ketvirtas Pranas Noreika(Stanislavos pusbrolis), penkta jo žmona, apkabinusi Alfonsą Bendiką, centre tarp vaikų Prano Noreikos dukra, paskutinis stovi Stanislavos brolis Vladas Noreika. Centre Alfonso vaikai, penki broliukai: iš kairės, Tomas  stovi antrame plane prie bičių avilio, sedi ant kelių Augenijus, dešiniau Aloyzas, Benjaminas(Liudas), dešinėje pritūpęs Alfonsas. 

Vladukai 
Kazė ir Vladas Noreikai

Vladas Noreika, sodybą paveldėjęs iš mamos išskirtinė asmenybė, plataus akiračio, gerbiamas už savo charakterio savybes, kurį laiką ėjęs ir Kiaukų kaimo seniūno pareigas. Su savo brolio Juozo šeima, su pusbroliais ir jų šeimomis, dažnai lankydavosi ne tik Tūbinių atlaiduose, bet ir pas savo seserį Stanislavą Brokštėnuose. Stanislavos, jos seserų Bronės ir Teodoros, brolių Vlado bei Juozo tėvas Petras Noreika(1980-1920), ir nuotraukoje esančių brolių Prano ir Zigmo tėvas Kazimieras Noreika(1884-1950) buvo broliai, o visų senelis Simeonas Noreika(1855-1936).


Is Liudos Donato Vilniaus 001
 
Mindaugas, Verutė, Petras ir Liuda Noreikai, gal 1956-tieji metai.

Vlado noreikos ss
 
Noreikų šeima su močiute Teodora apie 1960-uosius metus.

Is Liudos Donato Vilniaus 32

kumunija2

Pirmoji kumunija. Bendikai Alfonsas, Aloyzas ir Augenijus kartu su pusbroliu Petru Noreika ir pussesere Liuda Noreikaite ir kitais vaikais iš aplinkinių kaimų kartu su savo poterių mokytoja Verpečinskaite ir Tūbinių klebonu.


Noreiku svet.18


Noreiku svet.27

Noreiku svet.19

Baba su petru isleist.o Noreiku svet. 43


Išleistuves Noreikos Petro1

Noreiku svet.36
Petro išleistuvės i sovietinę armiją
Aldona Tomas Liuda Kopija iš Is Liudos Donato Vilniaus 059Verute su Liuda Iš Birutes 2015.12.28 006cvbfvgbfg

Kiaukiškiai mūsų kieme2 

Noreiku svet. 41


Noreiku svet.46
 

 Is Liudos Donato Vilniaus 045fghdf 


Klasiokai


Metrastis 25


Petras ir Saulegrazamokykloje

 
Noreiku svet.35 Noreiku svet. 45
Noreiku svet. 33

Noreiku svetainei 3
 
Abiturijantai Alfa ir Alius yra ir tevas
 
   Liuda Noreikaitė ir jos klasiokai Bendikai, Aloyzas ir Alfonsas, baigė Šilalės Vidurinę Mokyklą. Išleistuvėse dalyvavo  Kazė ir Vladas Noreikai ir Alfonsas Bendikas(Pirmoje eilėje Noreikai centre, Alfonsas trečias iš dešinės) 

Noreiku svet. 10 Noreiku svetainei 4

Noreiku svet.40
Noreiku svetainei 2
Alfonsas Liudoas vest. Kiaukuose Noreiku svet. 9

Is Liudos Donato Vilniaus 17 Noreiku svetainei 1
Noreiku svet.44
 

Juozzo sem

Juozo Noreikos šeima iš Krokiškių
 
Juozo sseeiimm
Noreiku svet.25
Is Liudos Donato Vilniaus 045xdfgvnh Is Liudos Donato Vilniaus 045xdfg
 
Is Liudos Donato Vilniaus 091jjj
Bronės Noreikaitės Kasiliauskienės šeima

Su Genute
Du pusbroliai ir miela pusseserė Genutė Kasiliauskaitė Kuprienė, galinti papasakoti apie giminę labai daug.
 
 
 Feliksas su zmon1
 Feliksas su žmona Marija , kurią vedė Kanadoje.
 
Noreikiene Felikso
 
Felikso žmona Marija Noreikienė po vyro mirties 1983-iais metais, dar nugyveno ilgus metus.
Duomenys, kuriuos surado ir atsiuntė Liudos dukra Lauryna Macijauskaitė apie Felikso žmoną: 
 Gimimo data: Sunday, July 16th, 1916, Mirties data: Friday, May 11th, 2012
Mirties vieta: Collingwood, Ontario, Canada. buvo pasarvota: 
Lithuanian Martyrs' Church - Wasaga BeachSt. John's Lithuanian Cemetery.
Paskutiniu metu Marija Noreikienė gyveno Bay Haven slaugos namuose
 
Is Liudos Donato Vilniaus 092cvb
 
Is Liudos Donato Vilniaus 098
Akimirka svečiuose pas savus...
 

Noreiku svet.8 Noreiku svet.7
Is Liudos Donato Vilniaus 102
 
Nuotrauka iš Liudos Noreikaitės Macijauskienės albumo:
atostogų vakaras kartu su Saboniu ir Marčiulioniu... 
Bendikienes Noreikaites gimtoje žemeje Kiaukuose susitikimas prie Ažuolo Copy
 
Noreikų giminės susitikimas Tėviškės žemėje Kiaukuose. Nuotraukos centre  giminės vyriausieji Vladas Noreika su žmona Kazimiera Stulgaite Noreikiene

Is Liudos Donato Vilniaus 12

Susitikimai su noreikais
Upynoje. Noreikų giminės susitikimas 2000m.
 
Is Liudos Donato Vilniaus 099
 Emigranto Felikso Noreikos dukra Margarita, likusi Lietuvoje ir nugyvenusi visuomeniškai aktyvų gyvenimą, mirė 2011 m.
 
 
Genute su anūku
...
Noreikai Genutė šeima
Genutės Kasiliauskaitės -Kuprių šeima. Alytus, 2016m.
Kristinos Noreikaitės šeima 2018 m rugpjūtis Nijole Zubrickiene Judita Prialgauskaite Zubrickaitė Justė Lukas Prialgauskas Rokas Zubrickas and Pijus Prialgauskas
Kristinos Noreikaitės šeima, 2018 m rugpjūtis. Nijole Zubrickiene, Judita Prialgauskaite, Zubrickaitė Justė, Lukas Prialgauskas, Rokas Zubrickas ir Pijus Prialgauskas. Tauragė, 2018 08 25
 
Vlado Noreikos ainiu susitikimas 2017 m

Vlado Noreikos giminės  susitikimas 2017 m. vasara. Nuotrauka iš G. Noreikos albumo.

Nuotraukoje nėra vieno svarbiausių Noreikų susitikimų iniciatoriaus, brolio Petro. 2017m. jam buvo lemtingi: gyvenimas nutrūko, šeima ir visa giminė likome giliame liūdesyje.

Liongino_Kuprio_ir_Kristinos_Mikalauskaitės_šeima_2019_10_21.jpg

Jaunoji Noreikų karta, Liongino Kuprio ir Kristinos Mikalauskaitės šeima, Alytus, 2019 10 21