Paminklo atstatymas

Istorinė šventė Tūbinėse

"Žemaitija žavi didžiūjų žygiais, Tūbinės, 2019m."

Tai užrašas ant paminklo Tūbinėse, tarp istorinių Lietuvos Valstybės, Žemaitijos ir mūsų krašto simbolių, granito plokštėje. Istoriniai įvykiai ir žymių kraštiečių vardai užrašyti ant trijų stelų plokštumų, skelbia apie negęstančią krašto istorijos atmintį. 

Naujasis paminklas yra pokario metais nugriauto, 2015 m.atstatyto Tūbinių LDK Vytauto paminklo tęsinys, įamžinant garsius kraštiečius, paaukojusius savo gyvenimą darbui ir kovai dėl Lietuvos ir krašto žmonių laisvės. Istorinėje šventėje Tūbinėse, kuri vyko po rudeninių Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų, dalyvavo Šilalės savivaldybės, bendruomenės atstovai, svečiai ir kraštiečiai atvykę iš kitų miestų.

Stelų_atidengimas1_Tūbines_2019_09_01.jpg

Atminties Stelų atidengimo šventės vaizdas. Tūbinės, 2019 09 01d. Dariaus Kiniulio nuotrauka

Stelų_atidengimo_šventėje12.jpg

Stelų_atidengimas_Tūbines_2019_09_01.jpg

Atminties stelas atidengė: Tūbinių bendruomenės pirmininkė Roma Girčienė, Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stasys Lidžius ir kraštietis Augenijus Bendikas.

Klebonas_Katkus_Šventina_Atminimo_stelas_Tūbinėse02.jpg

Paminklą pašventino, Šilalės dekanas – kun., eduk. m. mgr. Saulius KATKUS, 2019 m. rugsėjo 01 d.

Stelų_atidengimo_šventėje5.jpg

Stelų_atidengimo_šventėje3.jpg

Stelų_atidengimo_šventėje2.jpg

Stelų_atidengimo_šventėje6.jpg

 

Stelų_atidengimo_šventėje.jpg

Tūbinių atminties stelų istorinių aprašų autoriaus A. Bendiko kalba stelų atidengimo šventėje:

Sveiki visi, garbingi svečiai, kraštiečiai, tūbiniškiai, susirinkę čia, Tūbinių istorinės atminties paminklo stelų atidengimo proga.

Esame ypatingoje Tūbinėms vietoje. Šią vietą pavadinčiau laisvės vieta. Tokia vieta tarpukaryje Tūbinėse buvo prie senojo Nepriklausomybės paminklo, kur  vyko iškilmingi mitingai, švenčiamos Lietuvos Nepriklausomybės šventės. Sovietinių vandalų ji buvo suniokota, nugriautas paminklas.

Šiandien vėl turime tokią vietą bendruomenės aikštėje, šalia atstatyto Tūbinių LDK Vytauto paminklo, kuriame užfiksuotos svarbios Lietuvos laisvei datos: LDK Vytauto mirties 500 m. sukaktis, 1918 vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji. Tai reikšmingos datos po daug metų grąžinusios Lietuvą į  pasaulio valstybių tarpą.

Vakar buvo Rugpjūčio 31-oji. Lietuvoje šią dieną švenčiama Laisvės diena.

Lygiai prieš 26 metus iš Lietuvos oficialiai išvesta okupacinė kariuomenė, kuri iki tol buvo užėmusi beveik 500 karinių objektų ir 65 433 h Lietuvos žemės. Dar 1989 metais Lietuvos laisvės Lygos iniciatyva pradėti rinkti ir su Sąjūdžio parama viso surinkta 1,65 mln. parašų, su reikalavimu išvesti okupacinę kariuomenę. Šiandien turime Laisvą Lietuvą, neribojamą „geležinių“ sienų, žmonės neskirstomi į pirmarūšius, antrarūšius ir trečiarūšius, mums nebegresia Sibiras. Deja, dar visai nesenai tokios laisvės neturėjome.

Kad skaudi praeitis nebūtų pamiršta Tūbinėse, šiandien atidengiame paminklą istorinei atminčiai.

Kas  užrašyta ant Tūbinių Atminties Stelų plokštumų?

Ant stelų pavaizduota laisvės tema: kova dėl laisvės ir išlikimo, kova dėl fizinės ir dvasinės laisvės. Ant stelų užrašyti vardai tų žmonių, kurie dėl laisvės dirbo ir aukojo savo gyvenimą.

Kad atskleisti laisvės idėją, kuri jungia visas tris stelas, pasinaudosiu žodžiais ir mintimis žmonių, kurių pavardės ant granito ir yra užrašytos. Šie žodžiai atspindi meilę savo kraštui, pažiūras ir pasiaukojimą dėl savo išsikeltų kilnių tikslų.

PIRMA STELA

  • Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimas ir jo dalyviai, kraštiečiai dvarininkai, kartu su bendražygiais kovoję dėl laisvės ir praradę dvarus, bei galimybę gyventi savo žemėje.

Steloje įamžinti apylinkės dvarų savininkai Anupras Jacevičius , Juozapas Rimkevičius ir jų bendražygis, sukilimo pirmininkas Vladimiras D. Gadonas. 1841 m. rudenį surašytame tekstamente, be kita ko, Vladimiras D. Gadonas, būdamas toli nuo tėvynės, pageidavo, kad į jo karstą būtų įberta sauja gimtos žemės iš Žemaitijos, nuo Baltijos kranto. Ant jo paminklo užrašyta:

„Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę,  Kraštieti ! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaitijoje“.

Šiemet minima Žemaitijos 800 metų sukaktis nuo 1-jo jos paminėjimo. Būtent Žemaitijoje vykusiuose įvykiuose labiausiai pasižymėjo kraštiečiai, Tūbinių bei Dargalių dvarų savininkai, tapę 1931 metų sukilimo Žemaitijoje vadais.

ANTROJI STELA

  • BAŽNYČIOS STATYTOJAI TEKLĖ IR IGNOTAS JACEVIČIAI

Šiemet minimos Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kalvarijų statytojo Ignoto Jacevičiaus 190-sios mirties metinės.

Dėka Ignoto Jacevičiaus įžvalgos ir didžiulės visos jo šeimos aukos prasidėjo žinomesnė Tūbinių istorija XIX a pradžioje, pastačius bažnyčią ir Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijas.

  • PRELATAS IŠ DARGALIŲ STASYS ŽILYS, BAŽNYČIOS DARBININKAS ROMOJE IR VATIKANE.

Prelato dvasinį veidą atskleidžia jo sukurtos eilės:

Man rūpi kelt kitus ir kilti,

O jis tik saugo mintį šaltą

Savy ženklus žmogaus iškaltus. 

Stovėjau aš prie obelisko

Ir apmąsčiau jo amžių seną.

Kaip aš, taip jis, netekęs visko,

Kaip aš, taip jis tremty gyvena.

Abu mes žvelgiam į tolybę,

Gimtos šalies dangaus ištroškę.

Stasys Žilys, kilęs iš Dargalių k. jau sulaukė 95m. amžiaus. Jis daugybę metų, šv. Kazimiero Kolegijoje Romoje, pasitinka į mokslus atvykstančius Lietuvos bažnyčių kunigus ir Vatikane besilankančius kraštiečius. Stasys Žilys ruošė šventajį tėvą Joną Paulių II-jį, vizito Lietuvoje metu, kalbti lietuviškai.  

KUNIGAI, PASIŽYMĖJĘ PARAPIJOS IR VISUOMENĖS VEIKLOJE IR, DĖL NESITAIKSTYMO SU TIKĖJIMO PRIESPAUDA SOVIETMEČIU ŽIAURIAI NUKENTĖJĘ.

  • KUNIGAS STASYS AUŽBIKAVIČIUS(1885-1950), ŠAULYS, ŽYDŲ GELBĖTOJAS, KANKINYS.

2019 metais švenčiamas Šaulių sąjungos įkūrimo 100-sios metinės. Šventė ypač reikšminga Tūbinėms prisimenant,  kad Tūbinių šaulių būrio nariai, tarp jų kun. St. Aužbikavičius, viso apie 35 žmonės, tarpukariu buvo aktyviausia bendruomenės dalis, priėmusi šaulio priesaiką. Iškilmingi priesaikos žodžiai, kuriuos 1938 m. tarė stojantieji į šaulių būrį, prisaikdinant kunigui Stasiui Aužbikavičiui, skambėjo:

"Aš ...(vardas pavardė), tvirta valia ir visa siela prižadu ginti, ligi būsiu gyvas, Tėvynės Lietuvos nepriklausomybę, naikinti priešininkus visomis karo priemonemis ir nesiliauti kovojus, kol bent vienas priešininkas bus Lietuvos žemėje."

Kunigas Stasys Aužbikavičius 1950 m. stribų buvo žiauriai nužudytas Kaltinėnuose.

  • KUN. DOMININKAS MASIULIS(1907-1944), Tūbinių parapijos įkūrėjas, "Tūbinių parapija" laikraščio leidėjas

Tūbinių bažnyčios klebonas, kun. D. Masiulis 1937 m. Vyskupo Justino Staugaičio pavedimu kūręs Tūbinių parapiją, buvo šiltas žmogus, užsitarnavęs ypatingą parapijiečių pagarbą, vedė tikybos pamokas vaikams Tūbinėse ir aplinkinėse mokyklose. 1938m. jis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į  tikinčiuosius ir visus parapijos žmones.
Kun Masiulio palydos iš Tūbinių1, 1940m.jpg

"Sudiev mieliems tūbiniškiams! Nors gailiu, bet reik jus palikti,1940-IV-24"

D. Masiulio užrašas ant nuotraukos, paliktos prisiminimui mieliems parapijiečiams. Jo palydėti prie bažnyčios susirinko daugybė žmonių. Kunigas D. Masiulis iš Tūbinių iškeltas į Vėžaičius, kur 1944 08 18 d. važiuodamas dviračiu žuvo po rusų kariškių automobilio ratais. Įrašas granito plokštėje su D. Masiulio pavarde, atsirado simboliniais metais. Šiemet, rugpjūčio 18 d. sukako 75 m nuo jo tragiškos mirties dienos.

  • Kunigas Antanas Jurgaitis(1926-2014), kovotojas prieš tikėjimo priespaudą, politinis kalinys   

Kun. A. Jurgaitis, pokario metais ragino jaunimą nestoti į sovietinę komjaunimo organizaciją, kartu su parapijiečiais Tūbinėse organizavo įspūdingas Velykų švenčių procesijas su "kristaus kareivių" sargybomis. Tai nepatiko sovietinei valdžiai, kunigas iš Tūbinių buvo skubiai iškeltas. Vėliau, sumontavus bylą, išvežtas į Sibiro lagerius.

KRAŠTIEČIAI, KULTŪROS IR POLITIKOS VEIKĖJAI AMERIKOJE IR LIETUVOJE.  

2019-ieji LR Seimo paskelbti Pasaulio Lietuvių Metais. Džiaugiamės prisidėdami prie šventinių renginių, pagerbdami ir įamžindami kraštiečius, Amerikos lietuvius, Leonardą Šimutį ir Vytautą Radžių.

Seimo nutarime, dėl pasaulio lietuvių metų paskelbimo, pabrėžiama, kad lietuvių išeivijos veikla istorijos, kalbos, kultūros, mokslo, paveldo, tradicijų ir tautinės tapatybės išsaugojimo srityse, prisidėjo prie šiuolaikinės moderniosios Lietuvos valstybės sukūrimo. Taip pat išskiriamas šios bendruomenės indėlis atkuriant Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Iškilūs kraštiečiai, L. Šimutis ir V. Radžius ir daugelis kitų, apsigyvensių Amerikoje rūpinosi ne tik savo gerove, bet ir lietuvių emigrantų kultūriniu gyvenimu, o svarbiausia, niekada nepamiršo klastingo priešo okupuotos savo tėvynės Lietuvos.

  • LEONARDAS ŠIMUTIS(1892–1975) POLITIKOS IR KULTŪROS VEIKĖJAS, AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS (ALT'O) PIRMININKAS.

1940 m. kartu su lietuvių delegacija L. Šimutis dalyvavo pas JAV prezidentą F. D. Ruzveltą, 1953 m. pas JAV prezidentą D. Eizenhauerį. Jo iniciatyva JAV Kongresas pradėjo tirti Lietuvos, Latvijos, Estijos prievartinį inkorporavimą 1940 metais į TSRS. ALT'a talkino šį tyrimą vykdžiusiam JAV Kongreso sudarytam Ch. J. Kersteno komitetui.  

Kraštiečio, ilgamečio Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininko, Leonardo Šimučio mintys apie tėvynę, dėl kurios laisvės kovos jis paskyrė visą savo gyvenimą.

Tėvyne, aš laukų išsilgau,  
Išsilgau tėviškės daržų, 
Ir veidą ašaromis vilgau, 
Išsilgau girių ir beržų.

Ir vieškelių, kur ved bažnyčion, 
Vingiuotų per laukus takų. 
Kad bent sapne aš juos matyčiau! 
Ilgiuos jaunystės aš laikų. 

Leonardo Šimučio sūnus L. Šimutis(1920-2002), vykdydamas tėvo valią, ypatingai reikšmingą savo tėvo daug metų kauptą Amerikos lietuviškosios veiklos archyvą perdavė Lituanistikos  tyrimų ir studijų centrui, Čikagoje(Lithuanian Research and Studies Center).

  • VYTAUTAS RADŽIUS (1925-2013) JAV LIETUVIŲ KULTŪROS IR VISUOMENĖS VEIKĖJAS.

Už savo įvairiapusišką ilgų dešimtmečių darbą  Lietuvos ir išeivijos naudai, 2003 metais Vytautas Radžius apdovanotas LR ordinu" Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.

TREČIOJI STELA

  • NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ 1919-1920 M. TŪBINIŲ KRAŠTO SAVANORIAI, LĘMIAMU VALSTYBEI METU RIZIKAVĘ GYVYBE, KAD SU GINKLU APGINTI LIETUVOS VALSTYBĘ.
  • Viso ant stelų įamžinami 7 Tūbinių apylinkių savanoriai apdovanoti Lietuvos Valstybės savanorių kūrėjų medaliais. Net penki vyrai savanoriais ginti tėvynės Lietuvos  išėjo iš Kalniškių k.

Daugiausia iki šių dienų žinių surinkta apie savanorį iš Kalniškių k.  Antaną Petroką, kuriam buvo skirtas valstybinis apdovanojimas Vyties Kryžius. Artimieji, ypač jo dukra Vladislava Sankalienė, išsaugojo visus Lietuvos Valstybės savanoriui  A. Petrokui skirtus apdovanojimus ir daugumą dokumentų. Po karo sovietinės valdžios A. Petrokas buvo suimtas, tardomas ir 10-čiai metų įkalintas Vorkutos lageriuose su tolimesne tremtimi. Į Lietuvą grįžo 1956 m. , reabilituotas 1990 m.

4-ojo pėstininkų pulko Savanorio Antano Petroko pristatymas apdovanojimui:

             Petroko_pristatymas_apdovanojmui.jpg Vlada Sakalauskienė didžiuojasi išsaugojusi savo tėvo LR Savanorio kūrėjo apdovanojimus ir dalį dokumentų1

Artimieji taip pat išsaugojo dainų posmus, kuriuos dainavo A. Petrokas ir kiti lietuviai, Vorkutos kaliniai. Tai liūdijimas tos kančios, kurią patyrė A. Petrokas ir kiti lietuviai, nenusilenkę okupantui. Daugelis A. Petroko likimo draugų mirė  kalėjime ir į tėvynę nebesugrįžo.

Aktualios Tūbinių krašto politinių kalinių, tremtinių ir partizanų kovos įamžinimo temos kol kas liko nepaliestos. Ūkininkų Radžių, negrįžusių iš tremties, Petro Gumuliausko, Petro Dapkaus, mirusio sovietiniame kalėjime, Petkų, mokytojų Jono Peleckio, Antano Račkausko, A. Tverijono, P. Drukteinio, A. Kauliaus, žuvusių partizanų ir daugybės kitų, pokaryje nukentėjusių atminimas  turėtų būti žinomas, gerbiamas ir atitinkamai įamžintas. Kad ši tema būtų užbaigta ir įgyvendinta, reikia ne tik istorinės medžiagos bet ir tinkamos idėjos, ir rėmėjų, prisidedančių prie šios iniciatyvos.

Esu be galo dėkingas visiems visiems pasidalinusiems savo archyvais, giminių albumų nuotraukomis, prisiminimais, atidariusiems savo duris ir širdis, kad Tūbinių krašto istorija būtų prikelta atminimui. Tik dėka Jūsų visų ji gali būti daugiau žinoma,  įamžinta ir išlikti ateities kartoms. Ačiu!

Augenijus Bendikas, 2019 09 01d


Stelų_atidengimo_šventėje13.jpg

Filmuotą medžiagą galima pažiūrėti Stepono Kubecko filmuke "Žemaitija žavi didžiūjų žygiais"

Stelų_atidengimo_šventėje11.jpg

Kiaukų kaimo vardu šventėje žodį tarė buvęs k. gyventojsd Juozas Noreika. Jis pasveikino su gražia iniciatyva ir pažadėjo, kad Kiaukų kaimas įamžinant istorinę atmintį nepasiduos

Atminties stelų atidengimo šventės metu buvo platinamas lankstinukas su trumpa informacija apie svarbiausius Tūbinių istorinės atminties fragmentus, organizatorių kreipimasis

 Mieli kraštiečiai, tūbiniškiai,

2015 m. Tūbinėse pastatyto LDK Vytauto paminklo projekte, be pagrindinio trišlaičio obelisko, buvo numatyta įrengti tris stelas svarbiausių Tūbinių krašto istorinių įvykių ir asmenų atminimo įamžinimui. Dėl lėšų  stokos ir trūkstamos istorinės medžiagos, ši komplekso dalis nebuvo įgyvendinta. 

Paminklas_su_stelomis_del_FB.jpg

LDK Vytauto paminlo projektas su šalia pavaizduotomis stelomis, 2015 m.

Vadinamasis Tūbinių kraštas apima ne tik Tūbines, kurias sudaro 2 kaimai, (Tūbinės I ir Tūbinės II), bet ir nuo gilios senovės joms priskiriama teritorija, vadinamoji Didžiojo Kunigaikščio Tūbinių valda su greta esančiais kaimais, vėliau dar daugiau kaimų, kurie pagal gyventojų pageidavimus prisijungė prie 1937 metais naujai kuriamos Tūbinių parapijos. Šie kaimai anksčiau priklausė Šilalės, Laukuvos ir Kaltinėnų parapijoms.

Žinios apie Tūbinių kraštą, svarbiausius įvykius ir pasižymėjusius žmones, apie krašto dvarų savininkus, dalyvavusius Žemaitijoje vykusiuose istoriniuose įvykiuose, kraštiečius  dalyvavusius kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, iškilius dvasinio luomo atstovus, iš čia kilusius ir Tūbinėse dirbusius kunigus, tremtinius ir pasipriešinimo kovų dalyvius, bei kraštiečius emigrantus buvo kaupiamos daugiau kaip penkerius metus. 2019 m., pagal istorinę medžiagą akcentavus svarbiausius įvykius ir jų dalyvius, apsispresta dėl paminklinio komplekso užbaigimo -trijų Atminties stelų statybos. Atlikti statybos darbus 2019 metais skatino svarbios istorinės datos susijusios su krašto žmonėmis ir įvykiais:

* Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kalvarijų statytojo Igno Jacevičiaus 190 -sios mirties metinės. Dėka Ignoto Jacevičiaus įžvalgos ir didžiulės aukos prasidėjo žinomesnė Tūbinių istorija XIX a pradžioje pastačius bažnyčią ir Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijas.

*Žemaitijos 800 metų sukaktis nuo 1-jo jos paminėjimo. Būtent Žemaitijoje vykusiuose įvykiuose labiausiai pasižymėjo kraštiečiai ir Tūbinių bei Dargalių dvarų savininkai, tapę 1931 metų sukilimo vadovais.

*Šaulių sąjungos įkūrimo 100-sios metinės. Šventė ypač reikšminga Tūbinėms prisimenant, kad Tūbinių šaulių būrio nariai, viso apie 35 žmonės, tarpukariu buvo aktyviausia bendruomenės dalis, priėmusi šaulio priesaiką "...tvirta valia ir visa siela, ligi būsiu gyvas, ginti Tėvynės Lietuvos Nepriklausomybę, naikinti priešininkus kol bent vienas jų bus Lietuvos žemėje“

Paruoštas paminklo techninis projektas su tekstais, simboliais ir aprašais buvo svarstytas, derintas ir pateiktas  Šilalės raj. savivaldybei, seniūnijai, Šilalės bažnyčios dekanui, Tūbinių k. bendruomenei, grupei idėją palaikančių kraštiečių. Įamžinimui Tūbinių atminties stelose atrinktos labiausiai istorijoje nutolusios temos,  įvykiai ir žmonės svarbiausi pagal reikšmę krašto, Žemaitijos ir visos Lietuvos istorijoje. 

Atminties Stelose atžymėta:

  • Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimas ir jo dalyviai, kraštiečiai dvarininkai, kartu su bendražygiais kovoję ir dėl laisvės ir praradę dvarus bei galimybę gyventi savo žemėje.
  • Nepriklausomybės kovų 1919-1920 m. Tūbinių krašto SAVANORIAI, lęmiamu Valstybei metu rizikavę gyvybe, kad su ginklu apginti Lietuvos valstybę.
  • Prelatas iš Dargalių Stasys Žilys, daug metų Šv. Kazimiero Kolegijoje pasitinkantis į mokslus atvykstančius Lietuvos bažnyčių kunigus ir čia besilankančius kraštiečius, ruošęs šventajį tėvą Joną Paulių II-jį vizito Lietuvoje metu kalbeti lietuviškai.
  • Kunigai, pasižymėję parapijos ir visuomenės veikloje ir dėl nesitaikstymo su tikėjimo priespauda sovietmečiu patyrę dvasinę ir fizinę prievartą.
  • Kraštiečiai, kultūros ir politikos veikėjai Amerikoje, rūpinęsi ne tik emigrantų kultūriniu gyvenimu, bet ir okupanto trypiama savo tėvyne  Lietuva.

Stelos_Tūbinėse-siūsta_dailininkui-mazos_raides_1.png

Paminklo projekto atminties stelų maketas su užrašais ir simboliais: Lietuvos Lenkijos valstybės herbu, Lietuvos valstybės, Žemaitijos ir Tūbinių k. simboliais. Projekto užsakovas B. Bendikas, architektas A. Plaipa, techninės dalies ir istorinių aprašų autorius, inž. A. Bendikas.


Paminklo, Tūbinių atminties stelų aprašymas

Pirmoji stela

 Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo dalyviai

   1931_m_Sukilimo_ženklas01.jpg

 Anupras Jacevičius (1797-1836), generolas majoras,  Žemaitijos sukilimo vadas, nuo 1826 m. Tūbinių dvaro savininkas.

Anupras Jacevičius gimė Maironiuose,  prie Kelmės , mirė  1836 m. kovo 17 d. Nansi, Prancūzija – 1831 m. sukilimo Lietuvoje veikėjas.

Kilęs iš  bajorų, 1814 m. baigė Kražių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete. Telšių apskrities bajorijos sekretorius. Prasidėjus 1831 m. sukilimui kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, vadovavo Telšių apskrities sukilėliams, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimint 1831 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Tilžę. 1833 m. apsigyveno Prancūzijoje. Parašė atsiminimų apie sukilimą, iš jų matyti, kad jis buvo baudžiavos priešininkas.

Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Įkurdinę sužeistuosius sukilėliai, persekiojami žandarų, buvo priversti trauktis tolyn į Žemaitijos miškus, vėliau ir iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė, emigracijoje dar susilaukusi šeimos padidėjimo  iki 7 vaikų.

Onufrij_Jacevičius-nekrologa_apdovanojimas.jpg

Juozapas Rimkẽvičius, 1830–1831 sukilimo pulkininkas

Dargalių dvaro savininkas, Kražių mokyklos auklėtinis, sukilimo išvakarėse buvo  Raseinių apskrities pilies teismo pirmininkas. 1831 m. pradžioje slapto sukilėlių komiteto Raseinių apskrityje narys, su kitais suorganizavo sukilėlių būrius. 

1830 m rudenį, prasidėjus sukilimui Lenkijoje, o Vilniuje sudarytam Vyriausiajam sukilimo komitetui delsiant pradėti kovą, Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių, tarp jų Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai kovo 17 d. susirinkę Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį, nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Kelmės dvaro savininko Juliaus Gruževskio lėšomis suorganizuoto, vieno pirmųjų Žemaitijoje sukilėlių dalinio pirmojo ulonų pulko, sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.

Būriui 1831 m. kovo 26 d. rytą užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Nuo 1831 03 04 J. Rimkevičius buvo Raseinių apskrities laikinosios sukilėlių valdžios narys, už mėnesio Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų, amunicijos ir parako dirbtuvių Rietave viršininkas. Vadovavo sukilėlių pulkui, kovėsi ties Raseiniais, Vidukle, Rietavu, Varniais.

Žadvainiai, kaimas šalia Rietavo 1831 m. sukilimo metu buvo atsidūręs pačiame įvykių sukūryje. 1831 m. balandžio mėnesį Žadvainų palivarke buvo įkurta parako gamykla. Gamyklai vadovavo Dargalių dvaro savininkas, Raseinių apskrities sukilėlių laikinosios valdžios narys J. Rimkevičius. Pagal planą ji turėjo aprūpinti paraku Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių sukilėlius. Sužinoję apie fabriko egzistavimą, carinės kariuomenės vadai stengėsi jį sunaikinti. Gegužės 19-20 d. Žadvainų prieigose užvirė smarkūs mūšiai. Žuvo 85 J. Rimkevičiaus vadovaujamo būrio sukilėliai. Nors Žadvainai buvo užimti, visą paraką ir amuniciją sukilėliai spėjo išsigabenti.  Sukilimui pralaimint, emigravo ir nuo 1932 m. apsigyveno Prancūzijoje. 1931 10 04 apdovanotas  ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi. Yra žinių, kad J. Rimkevičiui 1859 m. buvo leista grįžti į Kauno guberniją. 


Vladimiras Dionizas Gadonas  (1775-1842) – pulkininkas, Žemaitijos sukilimo laikinosios valdžios primininkas

Gimė Sedos dvare, kilęs iš Livonijos didikų giminės, nuo XVII a. įsikūrusios Žemaitijoje. Kražių  mokyklos auklėtinis, 1809–1814 m. Telšių apskrities bajorų vadas. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, palaikė baudžiavos panaikinimo idėją. Amžininkų liudijimu, Gadonas beveik visoje Lietuvoje turėjo gerą vardą, o Žemaitijoje kiekvienas jį pažinojo ir gerbė. 1831 m. prasidėjus sukilimui, išrinktas Žemaitijos laikinosios sukilėlių valdžios pirmininku, vienas iš aktyviausių civilinių tos valdžios pareigūnų, prisidėjo įkuriant karo instruktorių mokyklą sukilėlių karininkams ir puskarininkiams rengti, parako gamyklą ir patrankų liejyklą Varniuose.  Sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prancūziją, apsigyveno Nansi. 1839 m. Paryžiuje išleido istorinį veikalą Žemaičių kunigaikštystės statistika (Statystyka Księstwa Żmudzkiego).

V._Gadonas.jpg

Į Lietuvą jis nebesugrįžo, apsigyveno Nansi, Prancūzijos šiaurės rytuose. Paramos mokslui draugija ( Towarzystwo Pomocy Naukowej) Ezechielio Stanevičiaus rūpesčiu 1833 m. išeivių vaikams įsteigė pradžios mokyklėlę, kad svečiame krašte jaunuomenė neužmirštų gimtosios lenkų kalbos. Pirmieji mokiniai buvo Jacevičiukai, Rimkevičiukai, Stanevičiukai, motinų atvežti emigravusių tėvų įkandin. Mokyklėlės prižiūrėtoju buvo paskirtas kanauninkas Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis. Jam mirus, 1837 m. šias pareigas perėmė V. Gadonas, kuris rūpinosi mokykla iki 1842 m., visą likusį jam gyventi skirtą laiką.

V.D. Gadonas ir Tūbinių dvaro savininkas A. Jacevičius buvo ne tik 1831 m. sukilimo bendražygiai, bet juos siejo ir giminystės ryšiai iš A. Jacevičiaus motinos pusės. Jo šeima, brolis Aloyzas Gadonas atžymėtas tarp Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos rėmėjų Ignoto Jacevičiaus ir Teklės Godliauskaitės(Gadon) 1823 m. projekte.

 V.D. Gadonas tarp istorikų minimas kaip ypatingai tolerantiškas kitų tautybių atžvilgiu, gilaus valstybinio mąstymo, Žemaitijos valdžios žmogus. 1831 10 04  V. Gadonas apdovanotas ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi.

Palaidotas Nancy„ Meurthe-et-Mossele, Lorraine“ kapinėse. 1841 m. rudenį surašytame tekstamente, be kita ko, pageidavo, kad į jo karstą būtų įberta sauja gimtos žemės iš Žemaitijos, nuo Baltijos kranto. Mirė 1942 m.,

Ant jo paminklo užrašyta: “Gdy Bóg w grobie uśpioną Ojczyznę obudzi,  Ziomku ! Zbierz prochy moje i pogrzeb no Żmudzi”.

„Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę,  Kraštieti ! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaitijoje“.


Antroji stela

Tūbinių bažnyčios statytojai, prelatas iš Dargalių, Tūbinių parapijos kunigai, kraštiečiai Amerikoje

Tūbinių bažnyčios statytojai

Ignotas Jacevičius ir Teklė Godliauskaitė Jacevičienė

Dvarininkai Teklė ir Ignotas Jacevičiai Tūbinių valdą nupirko 1800 m. Jie iš esmės pertvarkė dvaro pastatus, užveisė didelį sodą. 1826 m. Tūbines paveldėjo sūnus Anupras Jacevičius. 2014 m., pagal B. Bendiko iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad Tūbinėse T. ir I. Jacevičių šeimoje tuo metu augo trys sūnūs:  Anupras, Severijus ir Juozapas Julius.

T.ir I. Jacevičiai ir jų artimi giminaičiai buvo Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos iniciatoriai, fundatoriai. Jacevičių  rūpesčiu ir lėšomis, pagal vyskupo Arnulfo Giedraičio leidimą 1823 m. buvo pastatyta ir 1824 m. spalio 17 d. pašventinta  Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia. 1824-1825 įrengtos  Šv. Kryžiaus kelio 14 stočių Tūbinių kalvarijos

.Bažnyčia_iki_1939m.jpg                                

1825 m. rugsėjo 14 d.  Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną , Telšių (bernardino vienuolyno) gvardijonas ir provincijos  kustodas  kunigas Ambraziejus  Graurogkas (Grawrokg), gausiai susirinkus įv. sluoksnių žmonėms  ir sukviestų dvasininkų dideliam būriui, keliose vietose pasakius uolius ir jaudinančius pamokslus apie Viešpaties kančią,  įvedė  į Tūbines  Kryžiaus kelią.  Peizažinio tipo Tūbinių kalvarijos, kurių Kryžiaus kelio atstumas yra apie 700 m., garsėjo visame Raseinių paviete.  Svarbiausia laikoma XII st. Šventojo Kryžiaus koplyčia, kurioje  pagal B. Bendiko iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo (LVIA) surinktus dokumentus, 2014 10 01 d. rūsio patalpoje buvo rasti 5 žmonių: 2 vyrų, 2 moterų ir 1 vaiko palaikai. Žmonių palaidojimų  vietos Tūbinių Šv. Kryžiaus koplyčioje buvo aptiktos  po plytų sluoksniu, nuo laiko sugriuvusiose kriptose.

Kriptos_56.jpg Kriptos_3-1.jpg

Iš LVIA  dokumentų buvo nustatyta, kad: Jacevičienė – Godlevska Telšių bajorų vice maršalka, mirusi 1843 m. 67 m amžiaus, jau buvo našlė ir palaidota Tūbinių kalvarijos  XII st. koplyčios rūsyje šalia anksčiau mirusio vyro Igno Jacevičiaus. 2015 m. iš LVIA gautas ir Ignoto  Jacevičiaus mirties įrašas. Ignotas Jacevičius mirė 79 m. amžiaus 1829 m.  Apie XII st. koplyčios rūsio patalpoje buvusią  T. ir I. Jacevičių šeimos kapavietę žinių nebuvo. Sovietmečiu XII st. koplyčios rūsio patalpomis niekas nesidomėjo ir jų neprižiūrėjo. 

2014 m. minint bažnyčios statybos ir pašventinimo 190-asias metines, T. ir I. Jacevičių ir jų šeimos narių palaikai perlaidoti, vėliau 2015 m. atlikta koplyčios ir Jacevičių šeimos kapavietės kriptų rekonstrukcija, kurios metu buvo aptikti dar 1 vaiko palaikai.


P r e l a t a s  Stasys  Žilys(g. 1924m.)

Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Stasio_mokslai111.jpg

Stasys Žilys, Telšių kunigų seminarijos studentas. Iš Jono Žilio albumo, apie 1943m.

Stasys Žilys gimė 1924 m. rugsėjo 24 d. Dargaliuose, ūkininko šeimoje, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau 2 metus mokėsi Tūbinėse, vidurinę mokyklą baigė Šilalėje,  įstojo į Telšių kunigų seminariją. Karui metu seminarijos nebaigė,  buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją Grigaliaus universitete. 1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus, dirbo Kanadoje, kur 1951–1957 buvo Amos vyskupijos kurijos sekretorius, vicekancleris. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete parašė ir apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbęs  Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru. 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, yra kolegijos dvasios tėvas. Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir  labai reto-apaštališkojo protonotaro.

Žilių Å¡eima, Dargaliuose, Stasys toli.jpg  

Žilių šeima apie 1953 m. Sėdi mama Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968), stovi sūnus Jonas. Šeimos nuotraukoje trūksta sūnaus emigranto, kunigo Stasio. Nuotrauka iš Jono Žilio šeimos albumo.

Broliai Stasys ir Jonas kartu.jpg

Jono Žilio susitikimas su broliu Stasiu iš Vatikano, po daugybės metų atskirties. Stasys stovi kairėje. Nuotrauka iš Jono Žilio šeimos albumo

Pasibaigus sovietmečiui, susitikimai tapo dažnesni. Broliai keliavo po atgimstančią Lietuvą, aplankė Baltijos pajūrį. Jos vandenys jau skalavo kiekvienam lengvai pasiekiamus, draugiškų Baltijos valstybių, krantus.

S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis, yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos, Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje. 

Stasys_su_LR_prezidente_Dalia_Grybauskaite.jpg

Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite. Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.


 K U N I G A I

Kun. Stasys Aužbikavičius (1885-1950)

Tūbinių klebonas, žydų gelbėtojas, kankinys.

Stasys Aužbikavičius Tūbinėse dirbęs nuo 1931 iki 1936 m. pirmasis įkūrė Tūbinių šaulių būrį, buvo aktyvus Tūbinių šaulių būrio valdybos narys, šventino šaulių sąjungos vėliavą, priiminėjo naujų narių priesaikas. Stasys Aužbikavičius rinko parapijiečių parašus, kuriais remiantis Šifrai Grodnikaitei buvo išduoti fiktyvūs dokumentai Gražinos Griovelytės vardu. S. Aužbikavičiaus vardas įrašytas tarp kunigų gelbėjusių žydus. Knygoje "Kaltinėnai" aprašyta kun. Stasio Aužbikavičiaus žūtis:

"1950 05 13  kunigas buvo pakviestas tėvo metinėms į Dirgėlų kaimą pas Kostą Katauską. Tuo pat metu, į Dirgėlų kaimą, pas Kostą Katauską, pasiunčiama Kaltinėnų stribų grupė. Sovietinio MGB agentė buvo išdavusi, kad toje sodyboje įrengtoje slėptuvėje, laikosi partizanas Jonas Kentra -Tigras. Kai Jonas Kentra iš bunkerio išlindo pasišildyti pavasario saulėje, pasaloje buvę stribai jį nušovė. Nušovė ir K. Katauską, o kun. S. Aužbikavičių vertė lysti į slėptuvę išvaryti kitų partizanų. Tačiau jų ten nebuvo. Kunigas buvo smarkiai sumuštas ir suimtas ir po to netrukus mirė. Abromavičius prisiminimuose rašė, kad "kunigą įmetė į daboklę, o vėliau subadė durtuvais". 

Aužbikavičius kunigas 1

S. Aužbikavičius savo gimtinėje Burniuose, netoli Kaltinėnų.

 

Vyskupo išleistuvės Tūbiniai 1938 m55

 

Parapijos įkūrimo proga Tūbinese sutinkamas pirmasis Telšių  vyskupas Justins Staugait. Centre priekyje stovi kun Stasys Aužbikavičiaus(juodu paltu) ir vyskupas J. Staugaitis su gėlėmis rankose. Kairėje nuotraukos pusėje tarp vaikų stovi būsimasis Tūbinių parapijos klebonas D. Masiulis, 1937m.

Kunigas S. Aužbikavičius iki gyvenimo galo likęs ištikimas šaulio priesaikai, palaidotas Kaltinėnų kapinėse. Jo kapas kapinių plane pažymėtas tarp svarbių žmonių lankomų vietų.


Kun. Domininkas Masiulis (1907-1944)

Tūbinių parapijos įkūrėjas, laikraščio "Tūbinių parapija" leidėjas.

1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Šią datą galima laikyti Tūbinių parapijos pradžia. Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m. leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į  tikinčiuosius ir visus parapijos žmones kviesdamas visus būti aktyviais katalikais ir bendruomenės nariais.

Kun._Masiulis_po_Tikybos_pamokos_Tūbinėse1.jpg

Kun. Masiulis(dešinėje) su pradinės mokyklos mokininis po tikybos pamokos.

Tūbinių parapijos įkūrėjas kun. D. Masiulis buvo užsitarnavęs didelę Tūbinių parapijos žmonių meilę, tačiau 1940 metais iškeltas į Vėžaičius patyrė tragišką likimą. 1944 m. rugpjūčio 18 dieną, Vėžaičiuose, kunigui važiuojant dviračiu, ant jo užvažiavo rusų kariuomenes automobilis. Po šio įvykio buvo įvairių versijų, tačiau tebesitęsiant karui, aplinkybės liko neišaiškintos.


Kun.  Antanas Jurgaitis  (1926-2014)

Kovotojas su tikėjimo priespauda, tremtinys

Gimė 1926 m. Upynoje. Mokėsi  Upynos ir Skaudvilės pradinėse, Tauragės vidurinėje mokykloje, 1943-1945 m. Telšių kunigų seminarijoje, 1945-1951 m. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1950 m. įšventintas kunigu.

1951 m. kaip vikaras dirbo Švėkšnoje ir Tūbinėse, vėliau Vaičaičiuose ir Kontaučiuose. Tūbinių parapija kunigui buvo viena pirmųjų biografijoje, todėl,  turėdamas daug ateities planų, buvo labai aktyvus. Jo dėka bažnyčioje įrengtas generatorius  bažnyčios apšvietimui, laisvalaikiu po parapiją važinėjo motociklu. Tūbiniškiams ypač įstrigę į atmintį  Velykų šventimas ir jų metu A. Jurgaičio organizuojamos įspūdingos inscenizacijos su Kristaus kareiviais, dalyvaujant daug aplinkinio jaunimo, pučiamųjų orkestrui. Velykų šventimas su gausiomis inscenizacijomis XX a.  ketvirtajame dešimtmetyje  Šilalės raj.  Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinių bažnyčiose buvo sena tradicija.

Kunigas Jurgaitis Tūbinėse11941 m  

Kun. A. Jurgaitis, apie 1952m.

Kristaus kareiviai žygiuoja

Antanas Jurgaitis(1926-1950-2014) ir jo Tūbinėse išrikiuoti "kristaus kareiviai" su pučiamūjų orkestru., 1952m

Šventinės eisenos, sutraukiančios daugybę žmonių, užkliuvo sovietiniam saugumui (NKVD).  Kunigas  Antanas  Jurgaitis buvo aktyvus kovotojas su tikėjimo priespauda, savo pažiūras skleisdavo ir jaunimo tarpe. Todėl greitai Jurgaitis iš Tūbinių buvo  iškeltas, o dauguma procesijų dalyvių patyrė sovietinio saugumo tardymus. 1957 m., dirbant Kaltinėnuose kun. A. Jurgaitis buvo suimtas ir 1958-10-05 nuteistas pagal sovietinį BK str. 58-10 1 d. laisvės atėmimu 5 metams "už antitarybinę propagandą". Knygoje "Kaltinėnai" apie A. Jurgaičio suėmimą rašoma, kad:

"per kratą iš kunigo paimta 12 knygų, 32 laiškai, jo parašytas katekizmas parapijos tikintiesiems ir kt. Taip pat nurodoma, kad kunigas kalbėjęsis su komjaunuoliais , raginęs tėvus, kad jų vaikai išstotų iš komjaunimo"

Nuo 1957-03-01 iki 1960-09-12 išbuvo darbo pataisos lageryje. Grįžęs iš tremties buvo Kaltinėnų vikaru, Šakynos klebonu, Šilutės altaristu su vikaro pareigomis.  2002 metais atvyko į Mažeikius. 

2014 m. kovo 25 d., dalyvaujant Telšių vyskupijos kunigams, Telšių seminarijos klierikams, kunigas Antanas Jurgaitis palaidotas  Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios  šventoriuje.


A M E R I K O S  L I E T U V I A I

 Leonardas Šimutis (1892-1975)

JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos politinis veikėjas, publicistas, žurnalistas, redaktorius

Be_pavadinimo.jpg

Leonardas Šimutis emigracijos pradžioje apie 1913 m. ir po 60 metų, 1972-aisiais metais. 

Amerikos lietuviškosios veiklos puoselėtojas, Lietuvos laisvės diplomatas, palikęs pėdsakus ir  Payžnio k.,  kur gyveno jo brolis Stasys su šeima. Apylinkėje nuo seno gyvena ir daugiau Šimučio pavardę turinčių žmonių, gal būt turinčių  giminystės ryšių. Būdamas LR  III-jo seimo nariu, L. Šimutis su šeima lankėsi pas brolį Payžnyje, vėliau broliui į Payžnį siuntė laiškus ir nuotraukas, kurias  artimieji išsaugojo  iki šių dienų. Šėrikų k., kur 1892 11 06  gimė L. Šimutis, kaip ir Tūbinės priklausė Šilalės parapijai. Didelėje, patrijotiškai lietuvybės atžvilgiu nusiteikusioje šeimoje užaugęs L. Šimutis, pradžios mokyklą lankė Šilalėje, nuo 1904 m. mokėsi  Kaune, 1912 m. gimnaziją baigė Maskvoje. 1913 m. išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo 1914 m. mokėsi Šv. Bedos kolegijoje (Peru). 1917 metais Čikagos (JAV) De Paul ir Lojolos universitetuose studijavo teisę, anglų kalbą, literatūrą ir žurnalistiką, vėliau Niujorko Fordhamo universitete – sociologiją. 1916–1917 m. – dėstė Šv. Bedos kolegijoje lietuvių kalbą ir istoriją.   

Amerikoje dalyvavo Jaunimo vyčių organizacijoje, steigė vyčių kuopas, skaitė paskaitas, referatus, organizavo jaunimo dramos ratelius, rašė ir režisavo teatro veikalus, vaidino spektakliuose. Nuo 1914 m. – dalyvavo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje, leidinio „Katalikas“ redaktorius. leidinio „Vytis“ administratorius, bendradarbiavo leidiniuose,  rašė straipsnius, eilėraščius, korespondencijas, apsakymus.  1918–1919 m. – Tautos fondo sekretorius, 1918–1920 m. – Amerikos lietuvių tarybos narys. Kaip lietuvių delegacijos narys dalyvavo pas JAV prezidentus V. Vilsoną ir V. Hardingą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

1918–1926 m. – leidinio „Garsas“ redaktorius. 1926–1927 m. – vienas iš leidinio „Rytas“ redaktorių (Kaune).

Į III Seimą buvo renkamas IV (Telšių) rinkimų apygardoje, pagal Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą. Nuo 1926 m. birželio 2 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. – III Seimo narys. Priklausė LKDP frakcijai. Nuo 1926 m. birželio 9 d. – Žemės ir miškų ūkio komisijos narys, Darbo ir socialinės komisijos narių pavaduotojas.

Šimučiai_keturi_broliai_apie_1926m.jpg

Šimučių šeima apie 1920 m. Iš kairės stovi Feliksas ir Pranas, sėdi Stasys ir Petras. Nuotrauka iš Jūratės Brazauskienės rinkinio.

1927 m. L. Šimutis vel išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur nuo liepos mėnesio tapo leidinio „Draugas“redaktorius, 1934 m. – Pasaulio lietuvių kongreso Kaune dalyvis. Kongrese išrinktas į Pasaulio lietuvių sąjungos valdybą, vėliau buvo Pasaulio lietuvių sąjungos vicepirmininkas, nuo 1934 m. – Lietuvos Romos katalikų susivienijimo pirmininkas, Lietuvių Romos katalikų federacijos centro sekretorius.

Leonardas_Šimutis-_PL_I-kongresas_Kaune_1935m_rugpj._11d.jpg

Leonardas Šimutis Pasaulio Lietuvių  I-ame kongrese Kaune, 1935m rugpjūčio 11d.

1940 m. birželio 15 d., SSRS okupavo Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Todėl 1940 m. rugpjūčio mėnesį buvo organizuota bendra, už laisvą Lietuvą kovojančių organizacijų Lietuvių Taryba, kuri nuo rugsėjo mėnesio Pitsburge organizavosi į  tautinę Lietuvai gelbėti tarybą. Dar vėliau, sutarus su socialistais, ji  tapo Amerikos Lietuvos taryba (ALT'u).

1940–1964 m. Leonardas Šimutis  Amerikos Lietuvos tarybos (ALT'o) pirmininkas. 1940 m. kartu su lietuvių delegacija dalyvavo pas JAV prezidentą F. D. Ruzveltą, 1953 m. pas JAV prezidentą D. Eizenhauerį. Jo iniciatyva JAV Kongresas pradėjo tirti Lietuvos, Latvijos, Estijos prievartinį inkorporavimą 1940 m. į TSRS. ALT'a talkino šį tyrimą vykdžiusiam JAV Kongreso sudarytam Ch. J. Kersteno komitetui.

Šimutis_su_delegacija_pas_prezidenta_F._Ruzveltą1.jpg

L. Šimutis su delegacija pas prezidenta F. Ruzveltą

1943 m. – vienas iš Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo organizatorių. 1943–1948 m. – Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo direktorius.  1971 m. – išleido atsiminimus „Amerikos lietuvių taryba: 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940–1970“. Rašė eilėraščius, operetėms libretus, scenos vaizdelius, feljetonus. 1988 m. – po jo mirties išleista eilėraščių rinktinė (jo sūnaus iniciatyva).

Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas, ilgametis jos pirmininkas ir nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę, paliko daug  metų kauptą, ypatingai vertingą lietuviškosios išeivijos dokumentų ir nuotraukų archyvą. Jame užfiksuoti lietuvių išeivijos delegacijų vizitai Lietuvos laisvės klausimais pas JAV prezidentus, kitas valstybines instancijas. Šių vizitų vienas iniciatorių ir vadovų buvo Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas L. Šimutis.

Leonardo Šimučio sūnus L. Šimutis(1920-2002), vykdydamas tėvo valią, reikšmingą tėvo daug metų kauptą Amerikos lietuviškosios veiklos archyvą perdavė Lituanistikos  tyrimų ir studijų centrui, Čikagoje(Lithuanian Research and Studies Center).

Mirė L. Šimutis 1975 m. balandžio 17 d. Čikagoje (JAV). Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.


Vytautas Radžius (1925-2013)

JAV lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas

Vytautas_Radžius._Iš_laikraščio_Draugas.jpg

Vytautas Radžius. Iš laikraščio "Draugas"

Vytautas Radžius gimė 1925 m. lapkričio 9 d. Tūbiniuose, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1943 m. baigė Šilalės gimnaziją, kur mokėsi kartu su būsimais žymiais prelatais Stasiu Žiliu ir Antanu Rubšiu, taip pat su V. Sekreckiu iš Brokštėnų. Šilalėje visi draugai išsinuomojo kambarį ir gyveno kartu.. Vėliau trys iš jų, išskyrus V. Sekreckį, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Tačiau čia V. Radžius mokslų nebaigė, 1944-aisiais artėjant frontui, jaunieji klierikai išvyko į Vokietiją, kur atsirado galimybė tęsti mokslus. 

Radžių šeima kairėje savo sodyboje Tūbinėse2

Radžių sodyboje Tūbinėse, 1939m.

 Iš kairės pirmas Mykolas Pronckus, šalia jo žmona Elena Radžiūtė Pronckienė su sūnumi Mykolu. Elenos sūnus Mykolas Pronckus tapo žymiu žemės ūkio specialistu, agrarinių mokslų daktaru. 1996-2004 m Mykolas Pronckus buvo LR seimo narys. Trečias sedintis su vaiku ant kelių, Elenos brolis Apolinaras Radžius.  Šalia jo, iš dešinės antras, Apolinaro Radžiaus vyriausias sūnus  Egidijus(10m). Egidijus Radžius 1929 m. gimęs Tūbinėse, vėliau tapo teatro režisieriumi. Per 30 darbo metų su Kretingos kultūros namų  dramos kolektyvu pastatė net 50 spektaklių. 2001 metais po režisieriaus mirties dramos kolektyvui suteiktas Egidijaus Radžiaus vardas

Pagal artimųjų prisiminimus Vytautas, Telšių seminarijos studentas, skubiai išvykdamas iš Lietuvos, buvo trumpam užsukęs į Tūbines, aplankė tėvus, kuriuos matė paskutinį kartą. Likimas tėvams buvo negailestingas. Radžių šeima, kurioje net keturi vaikai buvo įgiję prestižines mokytojo profesijas, naujosios valdžios buvo palaiminti tremtimi į Sibirą. Dėl garbaus amžiaus ir nepakeliamų sąlygų abu tėvai iš Sibiro nebegrįžo, ten ir liko palaidoti.

V. Radžius kunigu netapo, studijavo Vokietijoje Aichšteto ir Dilingeno filosofijos ir teologijos aukštosiose mokyklose. 1947–1949 Aichšteto lietuvių gimnazijoje dirbo mokytoju. 1949 m. atvyko į JAV ir tais pačiais metais, kartu su bendraminčiais subūrė vyrų chorą, kuris vėliau pasivadino Čikagos lietuvių vyrų choru „Vytis". V. Radžius gyveno Marketo Parke Čikagoje, buvo vienas pirmosios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės (1956) ir pirmosios JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventės (1958) organizatorių. 1974 m. Roosevelto universitete įgijo verslo vadybos ir buhalterijos bakalauro laipsnį. Buvo „Draugo" dienraščio pirmojo puslapio redaktorius ir administratorius, ilgametis laikraščių „Lietuvių balsas", „Dirva" redaktorius, literatūrinių konkursų, renginių, puoselėjančių lietuvių kalbą ir kultūrą, autorius ir organizatorius.

Radzius.jpg

Vytautas Radžius už ilgametį lietuvybės puoselėjimą apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi. 2003 m. apdovanojimą įteikė LR Prezidentas Valdas Adamkus. V. Radžiaus nekrologas, paskelbtas  Amerikos lietuvių laikraštyje "Draugas", 2013m. Vytautas Radžius palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, JAV.

Vytautas Radžius-nekrologas, 2013 m.jpg


  Trečioji stela

Nepriklausomybės kovų 1919-1920 m. Tūbinių krašto SAVANORIAI

Dvigubas_kryžius.jpg

Atgimusi Lietuvos valstybė 1918-1920 metų laikotarpiu sukūrė kariuomenę, kurios pagrindą sudarė savanoriai. Būtent jie kovojo, gynė valstybės Nepriklausomybę ir užtikrino jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų. Daugiau nei 10000 savanorių susibūrusių iš visų visuomenės sluoksnių, skirtingų tautybių ir religijų, sudarė kariuomenės branduolį, gynė savo valstybingumą ir buvo pasiryžę  žūti už Lietuvos laisvę. Nepriklausomybes kovos nusinešė 1401 savanorio gyvybę, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.

Lietuvos savanorių vardus ir pavardes galima rasti V. Kavaliausko 7 tomų leidinyje "Lietuvos karžygiai: Vyties kryžiaus kavalieriai(1918-1940)", Petro Rusecko sudarytose 2 tomų knygose "Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai" ir leidyklos "Versmė" internetinėje svetainėje.

Žemiau išvardyti Tūbinių krašto savanoriai, atrinkti įamžinimui pagal "Versmės" svetaines duomenis ir vietinių gyventojų liūdijimais.prisiminimais.

Aleksas Balsys, Prano sūnus, gimė 1902 03 25. 1930 m. Pykaičių k. Laukuvos vls. (Šilalės r.), Tarnavo sav. 1919 02 17- 1920 04 26. 1930m. Kaltinėnų vls., Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas  Nr. 6073, išduotas 1930 12 15.

Bernardas Gajauskas, Augustino sūnus, gimė 1897 06 19 Butkaičių k. Varnių vls.(Telšių r.), kilęs iš Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Tujainių k. Tarnavo sav. 1919 02 09-1921 10 20. 1930 m. gyv. Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5843, išd. 1930 11 11.

Stasys  Vidmantas, Juozo sūnus, gimė 1895 10 02 Dungerių k. Kaltinėnų vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 02 08-1920 02 12. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k.  Apdovanojimo liudijimas Nr.  5380, išduotas 1930 07 31.

Juozas Navickis, Juozo sūnus, gimė 1896 02 09 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.), Metrikuose -Novickis. Tarnavo sav. 1919 04 30-1920 06 06. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5897, išd. 1930 11 11.

Rapolas Jurevičius, Juozo sūnus, g. 1900 02 05 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.). Apdovanojimas išduotas žmonai Kazei, gyv. Šilalės vls, Tūbinių k. Tarnavo sav. 1919 04 24-1922 01 09. Apdovan. liudijimas Nr. 8174, išd. 1932 03 31.

Valerijonas Sankalas, Izidoriaus sūnus. Gimė 1902 11 07 Paakmenio k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1920 11 25-1922 10 13. 1931m. gyv. Batakių vls. Šakviečio k. Apdovanojimo liudijimas Nr.  8272, išd. 1932 04 30.

Antanas Petrokas, Jono sūnus, gimė 1897 11 07 Mišučių k. Šilalės vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 11 24-1921 11 30. 1929m gyveno Kaltinėnų vls. Kalniškių k.  Apdovanojimo liudijimas Nr. 5239, išduotas 1930 06 25. 1920 m. Už narsą ir didvyriškumą apdovanotas  1-jo laipsnio Vyties kryžiumi, kurį  A. Petroko dukra, Vladislava Sankalienė, išsaugojo iki šių dienų. 

Antanas Petrokas Šaulys1934m                                                           

Antano Petrokas, savanoris, Tūbinių šaulių būrio narys, politinis kalinys. Krūtinę puošia apdovanojimai: 1-jo laipsnio Vyties kryžius, Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo madalis ir Lietuvos dešimtmečio 1918-1928m Nepriklausomybes medalis.

Petroko_dukros_Vladislavos_Sankalienės_prisiminimai_pribloškia.jpg

Vladislava Sankalienė, peržiūrėjusi Tūbinių šaulių 1938m. nuotrauką, džiaugėsi pažinusi savo tėvą A. Petroką, 2018 m.

Visus Lietuvos Valstybės tėvui A. Petrokui skirtus apdovanojimus ir daugumą dokumentų 93 m. Vladislava Sankalienė iki šių dienų išsaugojo rizikuodama ir savo gyvybe. Prisiminimai, ką jai pačiai ir jos tėvui teko iškentėti pokario metais, pribloškiantys.

 


Vytauto Didžiojo laisvės dvasia atgimė Tūbinėse.


2015 metais buvo 
atstatytas Tūbinių Nepriklausomybės- Vytauto Didžiojo paminklas

Paminklas, pastatytas Tūbinėse 1928-1930-ais metais, stovėjo iki 1964 m.

Tūbinių bendruomenės, kraštiečių, Šilalės Savivaldybės pastangų dėka, Tūbinių  paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, dalyvaujant gausybei svečių, iškilmingai atidengtas 2015 09 06 d.

Atstatyti paminklą naujosios Lietuvos istoriniu laikotarpiu aktualu dėl garbingos Tūbinių praeities atminimo ir dėl jaunosios tūbiniškių ir iš čia kilusių kraštiečių kartos. Tai vieta bendruomenės žmonėms ir čia užsukantiems kraštiečiams susitikti, prisiminti tėvų ir senelių istorijas, vaikystės ir jaunystės dienas. Paminklo istorija ir sugrąžinta buvusios prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos dvasia, primins naujoms kartoms sudėtas laisvės kovų aukas, skatins paminėti Lietuvos Valstybės šventes, kaip kad buvo Tūbinėse prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje. Aplinka prie senojo paminklo buvo gražiai tvarkoma, vykdavo Valstybinių švenčių minėjimai, žmonės rinkdavosi gausių visuomeninių organizacijų pakviesti, grojo populiarus Jono Maco dūdų orkestras. Prie lietuvių praeities laisvės kovų simbolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo, vyko Lietuvos Katalikiškojo Jaunimo Pavasario sąjungos, Šaulių vėliavų šventinimai, priimamos  naujų narių ištikimybės priesaikos.

Paminklo atstatymo iniciatyva kilo dar 2014 m Tūbinių bažnyčios 190m. jubiliejaus šventėje, kada kun. kan. A. Genutis paminėjo apie kylančią iniciatyvą  atstatyti buvusį Tūbinių paminklą, ragindamas visus  susirinkusius rimtai apie tai pagalvoti. Už metų, 2015 m pavasarį, Tūbinėse vykusių Dievo Apvaizdos  atlaidų metu, paminklo atstatymo iniciatoriai jau platino konkrečią informacija apie atstatymo varijantus ir ruošiamą paminklo atstatymo projektą, kviečiant visus neabejingus šiai idėjai, prie iniciatyvos prisidėti.

Atlaidai 2015 m. 06men9

Susitikimas po  2015 06 07d. po pavasarinių atlaidų. Kun. A. Genučio rankose simbolinis "Rūpintojėlis", kraštiečių padėkos ženklas parapijos paveldu besirūpinančiam kunigui. Rūpintojėlį pagamino ir įteikė tautodailininkas iš Mažeikių Alfonsas Bendikas(nuotraukoje vilkintis šviesiu kostiumu).

Informacijos apie paminklo istoriją ir jo iškilmingą atidengimo šventę vykusią Tūbinėse galima rasti šiai progai Šiaulių m. "Titnago" spaustuvėje atspausdintame lankstinuke, kurį paruošė  idėjos autorius B. Bendikas.

Lankstinuką galima rasti čia.

Lankstinukas Tūbinių paminklo atidengimas 2015 m


paminnkkl

 


Naujojo paminklo pirmoje, pagrindinėje paminklo plokštumoje, iškaltas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto bareljefas. Jo apačioje parašyta:

"Pagarbintas būk Kunigaikšti Didysis Vytautai, kuris mumyse prisikėlei"

Mylimiausio Lietuvos Valdovo ir karo vado, Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinės 1930-ais metais pažymėtos Tūbinėse ir visoje Lietuvoje pastatytais paminklais.

Naujajame paminkle Vytautas Didysis taip pat svarbiausioje plokštumoje, orientuotoje į bendruomenės aikštę. 

Antroji plokštuma skirta svarbiai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo datai, 1918 m. vasario  16-ajai. Čia iškaltas stilizuotas Vyčio atvaizdas ir Lietuvos Valstybinio Himno žodžiai:

"Lietuva, Tėvyne Mūsų, Tu didvyrių žeme, iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia".

Trečioji plokštuma skirta, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo datai, 1990 m. kovo 11-ajai.

Ąžuolas augantis iš kelmo, simbolizuoja taikioje tautos pasipriešinimo kovoje stebuklingai atstatytą Valstybės Nepriklausomybę.

Taikioje kovoje pralietas nekaltų, beginklių žmonių kraujas primena mums ir primins  ateities kartoms Laisvės kainą, kad  turime ją branginti ir niekada nepamiršti žmonių paaukojusiūjų brangiausią savo turtą gyvybę.

"Uždekime žvakutes už tuos kurie kovojo, už tuos kurie tikėjo, už tuos kurie išėjo"


Paminklo atstatymo akimirkos

Suprojektuotas ir pastatytas iš esmės naujas paminklas, kurio gamybai buvo naudojamos šiuolaikiškos medžiagos ir technologijos. Gamybos procesas nebuvo iš lengvūjų, nes artimo analogo nebuvo žinoma. Į paminklo techninį projektavimą ir gamybos procesą prisiimdami dalį atsakomybės įsijungė šiauliečiai inžinieriai, turintys giminės šaknis Šilalės krašte. Pagal architekto sumanymą buvo paruošti keli paminklo konstrukcijos varijantai ieškant geriausio, kad tenkintų užsakovo, architekto ir skulptoriaus sumanymus. Galvosūkis buvo kai kurios numatytos medžiagos,  sumontuoto paminklo kėlimo bei transportavimo klausimai. 

 Paminklo Karkasas su originalia saulute Saulutė nauja

Suvirinta metalo konstrukcija paminklų dirbtuvėse, Šiauliuose. Karkaso viršuje,  simboliškai buvo užkelta ta pati metalinė saulutė nuo senojo, Tūbinėse stovėjusio paminklo. Nukentėjusi nuo sovietinių vandalų 1964-aisiais metais, neabejingų Tūbiniškių  išsaugota, istorinė saulutė buvo pakelta į sąlyginai jai skirtą vietą 3-jų metrų aukštyje,  po... 50 metų. Nuotraukoje šalia naujoji paminklo saulutė.

Paminklo granito plokštės, pagal skulptoriaus projektą, buvo pagamintos paminklų dirbtuvėse "Juodasis kaspinas", Šiauliuose.

Paminklo vezimas4  

 Paminklas paruoštas išvežimui į paskirties vietą maršrutu  Šiauliai - Tūbinės, 2015 07 09 diena

Vieta paminklui pamatai

Tūbinėse, šalia bendruomenės namų, laukė paruošta vieta būsimajam paminklui. 

Netrukus prasidėjo  montavimo darbai.

Statyba

 

 Iš dešinės pirmas, statybos techninis prižiūrėtojas architektas Antanas Plaipa,  Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Lidžius užsakovai Benjaminas Bendikas ir seniūnaitis Vladas Montrimas.

Statyba3

2015 m liepos 9-oji diena. 

Už kelių dienų, liepos 12d. sekmadienį, vyko metalinės saulutės pakėlimas.

Paminklas4 

Seniūnaičio Vlado Montrimo rankose(kairėje) senoji griovėjų sulankstyta, tūbiniškių daug metų saugota saulutė. Ji mena paminklo ir krašto istoriją. Dešinėje šiauliečio konstruktoriaus A. Bendiko rankose,  naujoji saulutė paminklui.

Paminklas3

Istorinė akimirka. Svarbi paminklo detalė metalinė Saulutė tuoj papuoš paminklo viršūnę. Tai paminklo projektavimo bei gamybos užbaigimo šventė, kurioje dalyavo atstatymo iniciatoriai ir pirmieji  rėmėjai.

Saulute augeni3 Saulute paminklo

Metalinė saulutė, papuošusi paminklo viršūnę, vainikavo ir paminklo projektavimo bei gamybos proceso pabaigą. Visiems pradejusiems šį procesą tai buvo gera diena.

Rėmejai_giminė_ir_artimieji.jpg

Vytauto Didžiojo paminklo rėmėjai kraštiečiai po saulutė užkėlimo, 2015 m.

Pam. Tūbinėse atidengimas

Paminklo atidengimo ceremonijoje Šilalės Savivaldybės Meras J. Gudauskas ir paminklo atstatymo iniciatorius B. Bendikas, 2015 m rugsėjo 6d.

Dingelio paminklo atdeng8

Dingelio paminklo atdeng30 2

Prie atidengto Tūbinių paminklo su šventės svečiais: Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis iš kairės ir  Lietuvo Laisvės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Albinas Kentra

Dingelio paminklo atdeng31

                  Dingelio paminklo atdeng11 Dingelio paminklo atdeng11 1

Tūbinių paminklo atidengimo šventės akimirka, 2015m.

Kraštietis Alfonsas Bendikas, dėkodamas už prisidėjimą prie tūbiniškiams brangaus istorinio paminklo atstatymo, Šilalės Kaimiškosios seniūnijos seniūnui p. Lidžiui, prisiminimui įteikė paties išdrožtą inkilą. Nuotraukos kairėje, paminklo atidengimo iškilmes stebi Juozas Noreika, buvusio Kiaukų kaimo gyventojo, Tūbinių Šaulių būrio nario, Antano Noreikos sūnus. Būtent jo tėvas Antanas matomas anksčiau pateiktoje senoje nuotraukoje, kur Tūbinių Šauliai kartu sėdi prie paminklo.

Klasiokai 1968 m Dingelio paminklo atdeng39 

Nuotraukoje klasės draugai Tūbinių aštuonmetės mokyklos 1968 m. laidos mokiniai, iš kairės: Antanas Kėbla, Petras Jurgutis ir Augenijus Bendikas, 1965 m. Kitoje nuotraukoje susitikimas po 50 metų, prie naujojo Tūbinių paminklo, 2015m.

Tūbinių paminklo atstatymas svarbus įvykis bendruomenei, visiems geros valios žmonėms palaikiusiems atstatymo idėją, jaučiantiems pagarbą savo gimtojo krašto istorijai.


Paminklo atidengimo šventėje dalyvius ir svečius linksmino ansamblis "Jonis", aprašė Šilalės spauda, 

"Šiaulių Kraštas"  ir kiti laikraščiai

Filmuotos medžiagos iš šventės galime rasti pagal pateikiamas nuorodas Augenijaus B. you tube kanale:

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymas 1d

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymas 2 d

Paminklo Vytautui Didžiajam Tūbinėse atstatymas film.3

(atsiprašome už  techninį broką): 

Daugiau informacijos galima rasti skyrelyjeTūbinių istorija.


 B. Bendiko rūpesčiu, 2018m. sausio 9 d. Tūbinių paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui  įtrauktas į saugomų LR  Kultūros Vertybių Registrą(KVR) Nr: KPD-RM-2658;  Aktas_KPD-RM-2658.pdf TRP

Abipus_Nemuno-XXI_amžius_priedas.jpg

„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2015 m. rugsėjo 18 d., Nr. 7 (66)

Po atlaidų pašventintas atstatytas paminklas Vytautui Didžiajam

Prie pašventinto paminklo
Benjaminas Bendikas, senąją
saulutę išsaugojusi Zita Katauskienė
ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas

Šv. Kryžiaus išaukštinimo
šv. Mišias aukojo ir homiliją
pasakė kan. Andriejus Sabaliauskas

Procesijoje dalyvavo daug
jaunimo. Centre – klebonas
kanauninkas dr. Algis Genutis

TŪBINĖS. Nors medinė parapijos bažnytėlė yra tituluota Dievo Apvaizdos titulu, tačiau tūbiniškiai nuo seno yra įpratę pirmąjį rugsėjo sekmadienį švęsti Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus. Tad ir šiemet, rugsėjo 6-osios sekmadienį, į gėlėmis ir žalumynais išdabintą (tuo pasirūpino net 27 metus pročkele dirbanti Juzefa Benėtaitė) Dievo Apvaizdos šventovę susirinko daug žmonių, iš kurių buvo nemažai kilusių iš šio krašto. Jie gėrėjosi ir šventoriumi, kurį rūpestingai prižiūri Vladas Montrimas. Nors Tūbinių parapiją aptarnauja Šilalės parapijos kunigai, tačiau šiuose atlaiduose dalyvavo ir juos vedė svečias, puikus pamokslininkas iš Telšių kan. Andriejus Sabaliauskas. Jis pasakė homiliją apie kryžiaus paskirtį, jo galią, kvietė branginti šį mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus Kančios ženklą, atstatant apleistus arba sunykusius kryžius pakelėse, sodybose, žmonių žudynių vietose. Būtina atstatyti kryžius ir savo širdyse... Ypač tai svarbu jaunimui ir tiems, kurie apleidę tikėjimą, nutolę nuo kryžiaus. Pasak pamokslininko, svarbu turėti kryžių ir į jį dažnai pažvelgti. Jis būtinas namuose, kasdien prie jo suklaupiant šeimos maldai... Atlaidus pagyvino parapijos choras, vadovaujamas vargonininko Kęstučio Kareivos, bei iškilminga procesija aplink bažnyčią.

Paskui Šilalės ir šios parapijos klebonas kan. dr. Algis Genutis padėkojo kan. A. Sabaliauskui už pravestus atlaidus.

Ne mažiau prasminga ir patriotiška buvo antroji tos dienos dalis. Kiekvienas miestas, miestelis, kaimas arba kaimelis turi savo istoriją, kuri tampa svarbiu ir svariu indėliu į istorinę visos tautos raidą, kultūrą, papročius bei puoselėjamas vertybes, o jos tvirtina bei parodo, kokia stipri, vieninga ir nepaklupdoma yra tauta.

Tūbinių kaimas turi turtingą patriotinę praeitį. Prieškariu Tūbinėse pradėjo veikti aktyvios visuomeninės organizacijos: šaulių būrys, pavasarininkų kuopa, dūdų orkestras. Maždaug apie 1930-uosius, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, Tūbinėse buvo pastatytas paminklas, primenantis garbingą Lietuvos istoriją bei iškilius mūsų tautos žmones. Sovietmečiu šis paminklas buvo sunaikintas. Net kelis dešimtmečius netoli bažnyčios esančio mūrinio pastato požemyje, mediniuose, supuvusiuose karstuose trūnijo, dūlėjo visokių griozdų užversti Tūbinių bažnyčios fundatorių, dėjusių visas pastangas, kad tūbiniškiai turėtų savo bažnyčią, palaikai. Pagaliau Tūbinių krašto patrioto Benjamino Bendiko, dabar gyvenančio Šiauliuose, iniciatyva, kuriai pritarė Šilalės klebonas kan. dr. A. Genutis, su savo parapijos vikarais aptarnaujantis ir Tūbines, pasirūpinta požemyje esančių palaikų sutvarkymu. Padedant Šilalės rajono savivaldybei ir Šilalės kaimiškajai seniūnijai (seniūnas – Stasys Lidžius), padaryti nauji karstai, į juos sudėti bažnyčios fundatorių palaikai. Viskas pašventinta. Planuojama restauruoti šio požemio vidų, atlikti sienų apdailą.

Kitas patriotiškas žingsnis, prikeliant praeitį, žengtas pasibaigus Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidams, kai žmonės pasuko prie netoli bažnyčios tam specialiai paruoštoje aikštelėje atstatyto Vytauto Didžiojo paminklo. Pirmasis paminklas, minint 500-ąsias šios iškilios asmenybės metines, buvo pastatytas apie 1930 metus. Dabar jau kitoje visiems gerai matomoje vietoje atstatyto paminklo Vytautui Didžiajam iniciatorius yra kraštietis B. Bendikas ir jo brolis Augenijus. Atstatyto paminklo techninio projekto ir su juo susijusių išlaidų rėmėjai yra Alfonso, Aloyzo, Augenijaus, Benjamino ir Birutės Bendikų šeimos. Visų rėmėjų neįmanoma paminėti – jų būta labai daug. Paminklo projekto autorius – architektas Antanas Plaipa, atstatymą rėmė Lietuvos žemės ūkio ministerija (šventėje dalyvavo viceministras Albinas Ežerskis, kuris teigiamai įvertino atstatyto paminklo reikšmę). Šventėje dalyvavęs Šilalės rajono savivaldybės meras Jonas Gudauskas pasidžiaugė gražia, patriotine tūbiniškių iniciatyva. Meras bei kiti kalbėjusieji padėkojo atstatyto paminklo rėmėjams bei visiems, kurie vienaip arba kitaip prisidėjo prie šios iniciatyvos. Šilalės rajono savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausiajai specialistei Jurgitai Viršilienei įteiktas Kultūros ministro Šarūno Biručio padėkos raštas už svarų indėlį, atstatant paminklą Vytautui Didžiajam Tūbinių kaime bei įamžinant bažnyčios mecenatų Ignoto ir Teklės Jasevičių atminimą, puoselėjant Tūbinių krašto istoriją. Paminklą pašventino klebonas kan. dr. A. Genutis.

Šventė Tūbinėse baigėsi nuotaikingu grupės „Jonis“ koncertu ir visų šventės dalyvių agape bei iki vakaro užsitęsusiais pokalbiais apie praeitį ir nūdieną.

Pranciškus Žukauskas

Šilalės rajonas
Autoriaus nuotraukos


Tūbines papuošė kaimo istorijos atminties stelos

   Rugsėjo 1­oji tapo dar viena Tūbinių istorijos kertine data: aikštėje, kur prieš karą stovėjo Nepriklausomybės paminklas, atidengtos Atminties stelos. Tokiame pat raudoname granite, iš kurio nukaltas ir 2015­-aisiais pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, jose įrėžti žmonių, kūrusių šio krašto istoriją bei gynusių Lietuvos laisvę, vardai ir pavardės. Sumanymas juos įamžinti garbingiausioje kaimo vietoje kilo buvusiems kraštiečiams, dabar Šiauliuose gyvenantiems broliams Benjaminui ir Augenijui Bendikams.

 

„Rugpjūčio 31­oji yra Laisvės diena. Šią dieną, prieš 26 metus, iš Lietuvos oficialiai išvesta okupacinė kariuomenė, kuri iki tol buvo užėmusi beveik 500 karinių objektų ir 65 tūkst. 433 hektarus Lietuvos žemės. Dar 1989 metais Lietuvos laisvės lygos iniciatyva pradėti rinkti ir su Sąjūdžio parama surinkta 1,65 mln. parašų, reikalaujančių išvesti okupacinę kariuomenę. Tūbinių Atminties stelose įrašyti įvykiai ir žmonių vardai, kurių dėka šiandien mes visi galime džiaugtis laisve“, – atidengiant paminklą dėl savo krašto laisvės pasiaukojusiems žemaičiams, sakė kaimo istoriją jau dešimtmetį tyrinėjantis A. Bendikas. Iš Tūbinių jis išvyko 1968 m., baigęs kaime buvusią aštuonmetę. Kai po dešimtmečio atvyko į klasės susitikimą, mokytojai parodė mokyklos metraštį. Tai buvo įvykis, suteikęs tikslą, o  pradėjęs rinkti nuotraukas, užrašinėti prisiminimus, pastebėjo, kad Tūbinių istorija nedaug tesiskiria nuo giminės istorijos: eidamas iš kaimo į kaimą, pajuto, jog beveik visa apylinkė nuo Lokystos iki Akmenos susigiminiavusi.

Analizuodami sukilimo dokumentų archyvus, broliai B. ir A. Bendikai atrado žinių apie Dargelių dvaro savininką Juozapą Rimkevičių – vieną iš Raseinių krašto sukilėlių vadovą, pulkininką, atsakingą už ginklų tiekimą sukilėliams, patrankų liejimą ir parako gamybą. Jų bendražygiu buvo ir Vladimiras Dionizas Gadonas – I. Jacevičiaus giminaitis. Jis buvo išrinktas visos Žemaitijos sukilimo pirmininku. Sukilėlių vadus vienijo tai, kad jie visi trys kartu baigė tą pačią Kražių gimnaziją. Antrojoje Atminties steloje iškalti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios statytojų I. Ir T. Jacevičių vardai. Toje pačioje steloje įamžintas ir trijų Tūbinių istorijoje pėdas palikusių kunigų, Stasio Aužbikavičiaus, Domininko Masiulio ir Antano Jurgaičio atminimas, skirta vietos Amerikos Lietuvių  Tarybos pirmininkui Leonardui Šimučiui bei kultūrininkui,  Amerikos lietuvių operos tarybos pirmininkui Vytautui Radžiui įamžinti. Pasak A. Bendiko, iki karo Tūbinėse dirbo devyniolika kunigų, steloje surašytos labiausiai kaimui nusipelniusių pavardės.

Trečioji Atminties stela skirta iš šio krašto kilusiems 1919– 1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams. Išskirtas Antanas Petrokas, už pasižymėjimą mūšyje su bermontininkais apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi. Ir apdovanojimą, ir A. Petroko dokumentus daugiau nei pusšimtį metų pokario laikotarpyje net medžio drevėje saugojo jo duktė Vladislava Sankalienė. Ji pasirūpino, jog ant A. Petroko kapo Tūbinių kapinėse būtų uždėta atminimo plokštė su įrašu „1919-1920m Nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas, Jono sūnus, 1897-1969 m."

A.Bendikui pavyko atkurti istorijos momentus nuo maždaug 1820 m., kuomet stambūs žamvaldžai Ignotas ir Teklė Jacevičiai 1800-aisiais nupirko Tūbinių dvarą.  Ir pasirūpino Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statyba. Tuo laiku Tūbinės  priklausė Šilalės parapijai, o aplinkiniai kaimai buvo priskirti Laukuvai bei Kaltinėnams.

Tūbines palietė 1830–1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimas. Šio svarbaus įvykio dalyviams ir skirta pirmoji  Atminties stela. Joje įrašyta generolo Anupro Jacevičiaus, vadovavusio Žemaitijos sukilėliams, pavardė. A. Jacevičius užaugo Tūbinių dvare, jį valdžiusių Teklės ir Ignoto Jacevičių šeimoje. 1926 m. perėmė pats valdyti Tūbinių dvarą, turėjo aukštas pareigas Telšių valdžioje. Analizuodami sukilimo dokumentų archyvus, broliai B. ir A. Bendikai atrado žinių apie Dargalių dvaro savininką Juozapą Rimkevičių – vieną iš Raseinių krašto sukilėlių vadovą, pulkininką, atsakingą už ginklų tiekimą sukilėliams, patrankų liejimą ir parako gamybą. Jų bendražygiu buvo ir Vladimiras Dionizas Gadonas – I. Jacevičiaus giminaitis. Jis buvo išrinktas visos Žemaitijos sukilimo pirmininku. Sukilėlių vadus vienijo tai, kad jie visi trys kartu baigė tą pačią Kražių gimnaziją. 

Antrojoje Atminties steloje iškalti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios statytojų I. Ir T. Jacevičių vardai. Pamaldus bajoras skyrė bažnyčios statybai valaką žemės, pažadėjo kunigui 80 sidabrinių metinę algą. Netrukus po bažnyčios pašventinimo buvo pastatytos ir dvi mūrinės koplyčios. Bažnyčios fundatorių I. Jacevičių bei jų giminaičių palaikai ilgą laiką ilsėjosi užmūryti šventoriaus Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje. Pasitinkant bažnyčios 190 metų jubiliejų 2014 m., fundatorių palaikai buvo identifikuoti, sutvarkytos palaidojimų kriptos, naujai nudažyta medinė bažnyčia, sutvarkyti aplinka ir vidus.

Garbinga vieta Atminties steloje skirta eilėmis savo kraštą garsinusiam prelatui Stasiui Žiliui, kilusiam iš greta esančio Dargalių kaimo. Dvejus metus jis lankė mokyklą Tūbinėse. Vaizdingos apylinkės, miško takeliai, vaikystę primenančios vietos įkvėpė prelatą eilėmis garsinti savo kraštą. Pasak A. Bendiko, iki karo Tūbinėse dirbo devyniolika kunigų, steloje surašytos labiausiai kaimui nusipelniusių pavardės.

 Trečioji Atminties stela skirta iš šio krašto kilusiems 1919– 1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriams. Išskirtas Antanas Petrokas, už pasižymėjimą mūšyje su bermontininkais apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi. Ir apdovanojimą, ir A. Petroko dokumentus daugiau nei pusšimtį metų, pokariu net medžio drevėje, saugojo jo duktė Vladislava Sankalienė. Ji pasirūpino, jog ant A. Petroko kapo Tūbinių kapinėse būtų uždėta atminimo plokštė su įrašu „1919-1920m Nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas, Jono sūnus, 1897-1969 m.“  Pasak kaimo istorinę atmintį siekiančių įamžinti kraštiečių A. ir B. Bendikų, iš Tūbinių apylinkių savanoriauti buvo išėję dvylika vyrų, tačiau parapijai priskiriamuose kaimuose gyveno tik septyni. Jų pavardės ir surašytos Atminties steloje.

 „Žemaitija žavi didžiųjų žygiais“, – skelbiama ant kaimą papuošusio paminklo postamento. Tūbinėse gyvenantys žmonės gali didžiuotis ir šiomis išskirtinėmis, už Lietuvos laisvę šimtmečius kovojusiomis asmenybėmis, ir tuo, jog iniciatyvių žmonių pastangomis jų kraštas tampa svarbia bei pasididžiavimo verta vieta.

 Daivos BARTKIENĖ, 

Šilalės artojas. 2019 m. rugsėjo 10 d. Nr 70 (7630), 6psl.

 

Istorinės_atminties_stelos_2019_08_22.jpg

Tūbinių Istorijos Atminties stelos, 2019 08 22

Tūbinių_Atminties_stelų_statyba-paminklo_nuotrauka-broliai_Augenijus_ir_Benjaminas.jpg

 Bendikai, Benjaminas ir Augenijus(dešinėje)  Tūbinių istorijos Atminties stelų statybos metu, 2019 08 22d.


                                       Istorija apie Vytautą 

LDK Vytautas dailininkas kraštietis Pranciškus Gerlikas 2000 m

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas
Paveikslą 2000 metais nutapė dailininkas Pranciškus Gerlikas. P. Gerliko gimtinė Tūbinių parapijos Mažrimų km.

Garsusis karvedys Vytautas Didysis, gimęs Senuosiuose Trakuose g. apie 1350 m. Trakuose gyveno iki 1430 m. spalio 27 d., kada netikėtai mirė. Lietuvos didysis kunigaikštis 1401–1429, realiai – 1392–1429;1422–1423 m. – kartu ir Čekijos karalius; Lietuvos karalius 1429–1430 m. Tai Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382–1384 ir 1389–1392 m. bėgo pas kryžiuočius. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje buvo pakrikštytas kaip Vygandas, pakartotinai pakrikštytas 1386 m. vasario 15 d. jau kaip Aleksandras.  Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą, pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.
Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes.
Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei Žalgirio mūšyje 1410. galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią. Netrukus po šio mūšio, 1411 m sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.
1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu. Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį . Tai buvo speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio. Po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją. Po to, kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis 1430 m. spalio 27 d.
Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena, rugsėjo 8-oji Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė.


 Vytauto Didžiojo karo muziejus

Muziejus įkurtas  1919 metais Lietuvai kuriant savo kariuomenę ir nepriklausomybės kovose atstatant Nepriklausomybę.

Karo muziejus Kaune.jpg

Lietuvos kariuomenei ir krašto apsaugos ministerijai muziejaus įkūrimo metu vadovavo kraštietis Pranas Liatukas(1876-1945), kilęs iš Kvėdarnos valsčiaus,  Padievaičio kaimo. Prano tėvai Dominykas ir Eleonora Liatukai turėjo 45 hektarus legendomis apipintos ir piliakalniais garsios žemaičių žemės.

 1921 m. sausio 22 d. savo įsakyme dėl Lietuvos Karo Muziejaus įkūrimo, Pranas Liatukas parašė šiuos istorinius žodžius:

„Kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti busimoms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybę.“

Pranas Liatukas

Pranas Liatukas 1876-1945

Kauno Vytauto didžiojo karo muziejus

Vytauto Didžiojo Karo muziejaus pagrindinė ekspozicijų salė Kaune. Po ją galima pakeliauti ir virtualiuoju būdu. Ekspozicijos centre Paminklas Vytautui Didžiajam.

Vytauto Didžiojo vardą muziejus gavo 1930-ais metais, 500 mirties metinių paminėjimo proga. Garbingą vardą, kurį sovietai panaikino 1940-aisiais, o muziejus vardą vėl susigrąžino 1990-aisiais metais.

Vytauto Didžiojo Karo Muziejus 2018m Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio proga išleido katalogą, skirtą visiems Valstybės kūrėjams ir Laisvės gynėjams, kurie negailėdami savo gyvybės ir sveikatos aukojosi Tėvynei. Jame patalpinti tarpukariu žuvusiems už Lietuvos laisvę pastatyti, sovietmečiu nugriauti, o atgavus Nepriklausomybę vėl atstatyti paminklai.

Karo muziejaus katalogas1, 2019 04 01.jpg

Nuotraukoje Vytauto Didžiojo Karo Muziejus išleistas katalogas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" Rankose laikomas egzempliorius autoriaus, muziejaus darbuotojo Edvino Vaidoto dovana, 2019 04 01.

      Karo muziejaus katalogas01, 2019m.jpg Katalogo aprašas apie Tūbinių paminklą.jpg

Katalogo "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" viršelio nuotrauka, 2019 04 01

Kataloge patalpinta informacija apie tarpukaryje Tūbinėse stovėjusį, 1964m nugriautą ir 2015m atstatytą Tūbinių paminklą. Pagal trumpą autoriaus nurodytą informaciją  kuri nurodytame šaltinyje(452) greičiausiai atsirado iš žodinio paliūdijimo, Tūbinių paminklas  vadinamas "Nepriklausomybės 10-mečio paminklu".

Kauno Karo muziejus, Nežinomo kareivio kapas1, 1938m.jpg

Prieš karą stovėjęs, sovietmečiu nugriautas paminklas Kaune: "Kasvakar, saulei leidžiantis, atliekamos apeigos žuvusių dėl Lietuvos laisvės atminimui pagerbti. K. Binkis, "Naujoji Lietuva", 1938m.

Daugelis 1928-1930 metais statytų paminklų, taip pat Laukuvoje ir Kvėdarnoje, buvo statomi kaip trejopos paskirties, kurias apibrėžė trijuose paminklo šlaituose pavaizduotos temos. Tūbinių bendruomenėje paminklas buvo žinomas "Nepriklausomybės", " Karių" ir "Vytauto Didžiojo" pavadinimais. Pastarasis labiau prigijo po Kunigaikščio Vytauto 500-ūjų metinių minėjimo, kai 1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais.

PASTABA: Katalogas kol kas išleistas nedideliu tiražu ir naudojamas muziejaus reprezentaciniais tikslais. Įsigyti šiuo metu galima tik Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje.

Vytautai D.Palaimink mus

Trimitas Šaulių laikrastis apie Vytautą

 

Paminklas žiemą