|
Emigracija Lietuvoje
Mokslininkas geografas ir politinis Lietuvos veikėjas Kazys Pakštas apie socialines problemas ir emigraciją Nepriklausomoje Lietuvoje rašė:
"Lietuvos kaimas turi didelį žmonių perteklių apie 300 tūkstančių. Šienapjūtės ir rugiapjūtės trumpu sezonu mūsų kaimo darbininkas padienis uždirba 5 litus per dieną ir gauna valgį. Tačiau berno metinė alga prie viso užlaikymo svyruoja tik tarp 300 ir 400 litų. Išskyrus didžiąją vasaros darbymetę, visur toliau nuo didelių miestų lengvai gaunamas darbininkas ir už 2 ar 3 litus per dieną, be valgio. Argi galima laikyti tokį uždarbį pakenčiamu? Ir ar galima už jį reikalauti našaus ir sąžiningo darbo? Juk už tuos pinigus jis negali tinkamai pakūrenti savo pečiaus -pilvo, be ko jis virsta paniurusiu, sustingusiu, vos pakrutančiu sutvėrimu. Ir vėl, argi gali jis nesvajoti apie raudoną revoliuciją, apie svieto lyginimą, kai aplink mato vis dėlto ir pasiturinčių žmonių, o kinas jam parodo, radijas ir laikraščiai jam praneša, kad
kažkur tolimose žemėse darbininkas daug geriau gyvena, automobiliais važinėjasi, gerai valgo, o jam, skurdžiui, tik užuojautą siunčia..."
Motyvai, kas skatino emigraciją gana aiškūs, ką jau kalbėti apie dar senesnius laikus. Gyvenimas baudžiavinėje, carinės Rusijos prispaustoje Lietuvoje, buvo dar sunkesnis. Todėl vis daugiau žmonių stengdavosi atsiradus galimybei išvykti iš Lietuvos į Ameriką, ar kur kitur emigruoti.
Imigracijos Archyvas ir muziejus, veikiantis nuo 1850 m.,ir kurio vaizdai matomi šiose nuotraukose, turi neeilinę istoriją susietą su Amerikos imigracija ir istorija. Šiuo metu muziejuje taip pat priimami lankytojai ir organizuojamos ekskursijos turistams.
1895 metais saloje stovintys pastatai ir juose buvęs archyvas nukentėjo nuo kilusio didelio gaisro. Gaisro metu sudegė daug archyvinės medžiagos, tame tarpe ir 1890-tūjų metų Jungtinių Valstijų gyventojų sarašai. Po gaisro atstatytas muziejus vėl pradėjo veikti 1900-aisiais metais.
Emigracijai plečiantis, prasidėjo pasaulinės laivų statybos kompanijų lenktynės dėl kelionės per Atlantą trukmės, taip pat didelių transatlantinių laivų statyba.
"Titanikas"
Didžiausias iš kada nors tuo laiku pastatytų, karališkasis pašto laivas "Titanikas", savo pirmąją kelionę per Atlantą baigė tragiškai.
Iš Anglijos Sauthamptono uosto laivas išplaukė 1912 metų balandžio 10-ają dieną. Iš laivu plaukusių virš 2.2 tukstančio žmonių, išsigelbėjo tik apie 700. Su šiuo laivu keliavo ir keletas lietuviu, tarp kurių buvo pagarsėjęs kunigas iš Marijampolės, Juozas Montvila. Po laivo susidūrimo su ledkalniu, jaunas, vos 27 metų sulaukęs kunigas, atsisakė jam skirtos vietos gelbėjimosi valtyje, išgelbėdamas gyvybę kitam, visai nepažįstamam žmogui ir žuvo kartu su kitais pusantro tūkstančio žmonių. Savo pašaukimui jis tarnavo iki pačios pabaigos. Pasak liudininkų, kunigas iki paskutinės akimirkos, neišvengiamos mirties akivaizdoje, rūpinosi kitais, klausė išpažinčių, teikė paskutinio patepimo Sakramentą, guodė ir ramino skęstančiuosius tomis kalbomis, kurias mokėjo: lenkų, rusų ir vokiečių.
Juozas Montvila į Ameriką vežė „Lietuviškas dainas", užrašytas tautosakininko Antano Juškevičiaus. Pasakojama, jog prieš kelionę nuvykęs pas tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų mūzą dainininkę Rozaliją Cvirkienę jis prašė: „Teta, būk gera, paskolink man tą knygą. Aš keliausiu į Ameriką, pririnksiu pas lietuvius išeivius pinigų, atspausdinsime tūkstančius knygų ir parvešime į Lietuvą išplatinti“, – pasakojama A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje.
Su kitais lietuviškais leidiniais jis vežė ir A. Juškos pirmąjį dainų rinkinį. Praėjus šimtmečiui po „Titaniko“ katastrofos Lietuvą pasiekė žinia, kad garsaus amerikiečių režisieriaus Jameso Camerono pastangomis nuleisto į vandenyno dugną zondo pagalba buvo iškelti daiktai, tarp kurių – maišas su lietuviška spauda bei A. Juškos knyga. Gal kada nors ši svarbi ir vertinga relikvija tapusi knyga grįš į Lietuvą.
Laivas su emigrantais iš Europos įplaukia į Niujorko jūrų uostą.
Pirmoji didelė emigracijos banga iš Lietuvos prasidėjo apie 1870-tuosius. Žmonės pradėjo bėgti nuo bado grėsmės ir tęsėsi kelis dešimtmečius. Taikliai buvo juokaujama: "Neklauskite kiek žmonių emigravo iš Centrines ir Rytų Europos, klausti reikia, kiek jų liko namuose..." Tokia padėtis Europoje buvo 1880-1914 metais. Tą patį galetume pasakyti ir apie to laiko Šilalės krašto gyventojus. Atvertus tuo laiku laivais keliaujančių keleivių-emigrantų sarašus, rasime beveik visų kaimynų, giminių ir daugumos Šilalės krašto šeimų atstovų pavardes.
Daugelio emigrantų, išvykusių iš Lietuvos XIXa pabaigoje galūtinis tikslas buvo užsidirbti ir sukurti geresnį gyvenimą Lietuvoje. Emigracija tuo laiku reiškė daug daugiau negu šiandien-nebuvo telefono ar kitų priemonių greitam ryšiui su šeima palaikyti, išskyrus laiškus. Kelionės laivais buvo brangios, ilgos ir varginančios. Tačiau uždirbami pinigai, kitoks gyvenimas naujajame pasaulyje suteikdavo žmonėms viltį ir emigracija tesėsi. Dalis ankstyvūjų emigrantų savo tikslus įgyvendino, dalis prarado sveikatą arba žuvo dirbdami pavojingomis salygomis. Kita dalis emigrantų įleido šaknis, užaugino vaikus, o sulaukę senatvės, atgulė svetimuose kraštuose dažnai lietuviškomis tapusiose kapinėse ir į Lietuvą nebegrįžo.
Ankstyvosios emigracijos rezultate, didžioji dalis Tūbinių, Brokštėnų ir aplinkinių dvarų žemių, XIX pradžioje vykdant reformas, buvo išparduota grįžtantiems emigrantams, kurie daugumoje buvo kilę iš šių apylinkių.
 
Nuotraukose užfiksuoti vaizdai, kuriuose atsispindi situacija emigrantus plukdančiuose laivuose 18-tojo amžiaus antroje pusėje. Keliones tokiais perkrautais laivais ne visada buvo smagios.
Emigrantai į Ameriką išvykdavo ir didelėmis šeimomis. Nuotraukoje emigranto šeima atvykusi į Niujorką, 1905 m.
Nelegalus sienos kirtimas tuo laikotarpiu nebuvo sunkus. Patekti į Vokietiją per Nemuną buvo galima sumokėjus tuom besiverčiantiems kontrabandininkams apie 5 rublius.
Carinės Rusijos pasieniečiai pelnydavosi iš nelegalaus imperijos sienos kirtimo ir gyveno prabangiai.
Grupės pabėgėlių emigrantų, naktimis pereinančių sieną ties Jurbarku, kartais sudarydavo ir iki 50 žmonių. Tarp jų daug pasienio apylinkių, Tauragės ir Šilalės krašto žmonių.
Taip atrodė lagaminai ir emigrantų manta. Brangiausia, ką emigrantai išvykdami ilgam laikui galėjo pasiimti, tai šeimos nuotraukos.
Pirmą kartą pamatyta laisvės statula emigrantams reikšdavo ne tik ilgos kelionės pabaigą, bet ir naujo gyvenimo pradžią, įspūdžius išliekančius visam gyvenimui.
Pirmosios bangos emigrantų daugumoje laukė sunkus darbas anglies kasyklose. Šis verslas Amerikoje XVIII pabaigoje kaip tik plėtesi.
Pagal Egidijaus Aleksandravičiaus išleistos knygos "Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija" aprašymus, intensyviausiai emigrantai iš Lietuvos vyko į JAV, Pensilvanijos krašto anglies kasyklas, kur jau buvo išvystyta infastruktūra ir išsiplėtė didelės gyvenvietės. Tačiau daugelio Šilalės ir Tauragės krašto emigrantų galūtinis maršruto tikslas nurodytas Amerikos Illinojaus Valstija, Westvillės miestelis. Būtent Westvillės vietovėje tuo metu kūrėsi naujos anglies kasyklos ir buvo reikalinga darbo jėga.
Viso šiame angliakasių miestelyje tuo laikotarpiu iš keturių tūkstančių gyventojų apie du tūkstančiai buvo imigrantai iš Lietuvos. Daug kas svetimoje žemėje baigė gyvenimą, liko palaidoti bent dviejose Westvilės miestelio lietuviškose kapinėse.
Darbas tokiose kasyklose buvo nepakeliamai sunkus ir pavojingas. Pačioje pradžioje akmens anglies ištraukimui iš šachtų buvo naudojami arkliai. Nebuvo tinkamų apsaugos priemonių nuo užgriuvimų ir galimo gaisro. Nesant ventiliacijos, darbai vyko antracito dulkėse, kurios labai kenksmingos sveikatai.
Anglies kasykloje, JAV
Pagal pasakojimus, dėl užgriuvimų po žeme ir sprogimų žuvo daug kartu dirbusių lietuvių. Daug nelaimingų atsitikimų ir istorijų aprašyta dokumentuose saugomose muziejuje, kuris Westvillėje veikia ir šiandien. Ypač didelė katastrofa įvyko 1891-aisiais metais. Tuo metu kasykloje jau dirbo mūsų kraštiečių. Šios ir kitų katastrofų aukų pagerbimui miestelyje pastatytas memorialas ir įrengtas parkas - muziejus.
 
Taip atrodė anglies kasykla ir salygos kokiomis dirbo šachtose XVIII-tojo amžiaus antrojoje pusėje ir vėliau, XIX a. pradžioje.
Pagal anglies kasyklų Westville gyventojų sarašus galime spėti, kad didelė dalis nuotraukoje esančių kasyklos darbininkų yra emigrantai iš Rytų Europos ir Lietuvos.
Westvilės miestelio futbolo komanda, kurioje daugiau kaip pusė žaidėjų Lietuviškomis pavardemis.
 
Memorialas žuvusiems šachtininkams atminti, su pavardėmis iškaltomis ant plokščių.
Daug pavojų tykojo ankstyvūjų emigrantų darbininkų iš Lietuvos, dirbančių pačiuose sunkiausiuose darbuose Amerikoje. Daugelio iš jų svajonės liko neįgyvendintos, kitus lydėjo sėkmė. Daugumos tikslas svetimame krašte buvo užsidirbti ir grįžti į tėvynę.
Kelionė į Ameriką daugumos keliautojų iš Lietuvos prasidėdavo nelegaliu sienos kirtimu ties Jurbarku į Vokietiją, tolimesnis tikslas Hamburgo, Bremeno, kiti jūrų uostaį. Daugumoje būtent iš čia prasidėdavo apie mėnesio ir ilgesnės trukmės kelionės laivu iki New York. Toliau Čikaga, Pensilvanija arba akmens anglies turtinga Westvilės apylinkė Ilinojaus valstijoje. XIX a pabaigoje čia kūrėsi nauja lietuvių darbininkų kolonija į kurią važiuodami vieni pas kitus vyko daug kraštiečių iš Šilalės valsčiaus.
Nuotraukoje emigrantai plūsta į laivą Hamburgo jūrų uoste, 1910 m. Tuoj sugaus garlaivio sirenos ir prasidės dar viena tolima kelionė.
"Hamburg-Amerika Linie" kompanija, kurios paslaugomis dažnai naudojosi emigrantai iš Lietuvos, įkurta 1847-aisiais metais. Ji buvo viena iš pirmūjų laivų kompanijų, kuri specializavosi keleivių pervežimu iš Europos į Ameriką, per Atlanto vandenyną.
Lietuvių Romos kataliku parapijų sarasas
Kraštiečių emigrantų istorijos
"Amerikonas", vedęs lietuvaitę Petravičiūtę iš Kiaukų apylinkių. V. Genutienes nuotrauka.
"Juzefai Macaitei(Pintverienei a.p.), brolienė Nagienė". Iš Salomėjos Pintverytes Linkienės nuotraukų rinkinio
Jakaitė Marijona ir Petkaitė Marijona, Halsted St, Chicago, USA. "Fotografija mano dukrelių dėl tamstos, Broleli, dėl atminties seselių. Mes abidvi seselės mergelės, atminti žimines apsirėdę". Iš Pr. Jako, Jakų šeimos nuotraukų rinkinio
Vėlesniais Lietuvos Nepriklausomybės metais kelionės maršrutą iš Ameriką į Lietuvą galima buvo pasirinkti plaukiant tiesioginiu reisu iki Klaipėdos, Amerikos Švedijos linijos laivu.
Pirmosios bangos emigrantai, 1880-1900m.
Pajėrubynio k. gyventojai Bendikai. Iš kairės Kazimieras, dešinėje jo brolis Povilas, apie 1886-90 m.
Pagal nuotraukos gamybos būdą ir amžių, broliai tikėtina nusipaveikslavo prieš išvykimą į Ameriką 1886-1890 metų laikotarpyje, gal vienos iš savo seserų vestuvių proga. Akis užkliūva už Povilo liemenės kilpoje užtvirtintos kišeninio laikrodžio grandinės, kuri randama ir kitose senose nuotraukose. Švarkuose įsegtos gėlės liūdija, kad proga nuotraukai greičiausiai buvo vestuvės giminėje. Pagal išlikusias nuotraukas, randamus kelionių dokumentus ir Amerikos gyventojų surašymo duomenis, nustatyti trys Pajėrubynio k. gyventojai broliai, Antano Bendiko sūnūs, XVIII a pabaigoje, XIX a pradžioje, ne kartą keliavę už Atlanto.
 
Kazimieras Bendikas, Čikaga, JAV, apie 1887m.
Kitoje nuotraukos pusėje randame išsamių duomenų apie atelje kurioje ji buvo daryta. "Studio J. B. Scholl" buvo įkurta Prancūzijoje 1880 m. Čikagoje minėta atelje adresu St Halsted 547 veikė labai trumpai, vos 2 metus. Pagal tai galima nustatyti, kad viena seniausių šioje istorijoje, Pajėrubynio k. sodyboje išsaugota nuotrauka turi būti datuojama 1886-1888 metų laikotarpyje. Būtent tuo laikotarpiu K. Bendikas atvyko į atelje ir atminimui padarė šią foto.
Pranciškus Bendikas(1864-1917).
Bendiks Amerikoje! Taip tvirtino, vyriausia iš giminės amžiumi, virš 90-ties metų sulaukusi Povilo Bendiko anūkė Bronė Mačaitienė, senojoje Bendikų sodyboje išsaugojusi šią istorinę nuotrauką. Tai manoma Povilo trečiasis brolis Pranciškus.
Populiarus aprangos aksesuaras, matomas XVIII a. pabaigos nuotraukose, kišeninio laikrodžio grandinėlė, XVIIIa pabaigoje buvo kokybiškas juvelyrinis dirbinys, gaminamas iš sidabro.
Pajėrubynio vienkiemio gyventojo Antano Bendiko vaikai vieni seniausių žinomų emigrantų iš Tūbinių krašto iškeliavę už Atlanto su pirmaja emigrantų banga dar XVIII a. pabaigoje. Povilas Bendikas vienas aktyviausių žinomų emigrantų iš Tūbinių, uždarbiauti į skirtingas vietas vykęs net 5 kartus, pragyvenęs už Atlanto apie 20 metų, kelionių dokumentuose nurodomas kaip Amerikos gyventojas.
Vos 8-nerių metų netekęs tėvo, augęs tarp 11-kos brolių ir seserų, į savo pirmają kelionę Povilas iškeliavo sulaukęs 22-jų metų, 1890 m. Emigracijos pradžia užfiksuota 1900 m. dokumentuose, surašant Amerikos gyventojus. Grafoje, kur reikėjo nurodyti nuo kada ir kiek laiko gyvena, arba anksčiau gyveno Amerikoje, Povilas, kaip ir jo žmona Kazimiera Vištartaitė, nurodė, kad jie Amerikoje pragyveno 10 m. Panašus laikotarpis nurodytas ir kelionių dokumentuose.
Gyvendamas Amerikoje Povilas apsisprendė vesti sulaukęs 31 m. pasirinkęs merginą iš to paties gimtojo krašto, Balsių k. 18 m. Kazimierą Vyštartaitę. Vestuvių ceremonija įvyko gausiai lietuvių apgyventoje Čikagoje.
Kazimieros Vištartaitės ir Povilo Bendiko sutuoktuvės, 1899 m. Ši nuotrauka, gal vienintelis dokumentas ilgus metus saugojęs mažai žinomą Povilo Bendiko šeimos istoriją.
1900-aisiais metais, jauna šeima, jau su dukrele Zofija ant rankų, grįžo į Lietuvą, į gimtąsias vietas Pajėrubynio kaime.
Bendiko Povilo santuokos registravimo įrašas Čikagos, Romos katalikų bažnyčios, santuokų registravimo 1893-1905 m. knygoje, 24-04-1899 m.
 
Daugelio Lietuvių emigrantų krikšto, santuokos ir mirties registracijos Čikagoje vyko šv. Jurgio bažnyčioje, 1899 m.
2012 m. pabaigoje atrastame santuokos Registravimo įraše nurodyta: jaunosios tėvai Jurgis ir Petronelė (Gudauskaitė) Vištartai,
jaunojo tėvai Antonijus ir Leonora-Judentaitė(Antanas ir Eleonora-Judžentaitė Bendikai)
Santuokos liūdininkai: Tadas Lukošius ir Petras Drūkteinis. Sutuokė Romos katalikų šv. Jurgio bažnyčios kunigas Motiejus Kraučiūnas.
Suskaitmenintų santuokos registracijos dokumentų įrašas, buvo pirma dokumentais patvirtinta žinia apie močiutės Kazimieros ir senelio Povilo vedybas Amerikoje. 2013 m. sausio men., į gimines paieškas Amerikoje įsitraukusiam broliui Benjaminui pavyko atrasti ir santuokos registracijos LICENZIJĄ.
Kazimieros Vyštartaitės ir Povilo Bendiko santuokos licenzija(Mariage licenze).
Povilo Bendiko kelionės
Hamburgas - Niujorkas, JAV, 1890 m.
Tai pirmoji Povilo Bendiko kelionė randama Hamburgo jūrų uosto 1850 - 1934 metų keleivių sarašuose. Juose nurodyta, kad 1890 m. vasario 24 d., iš Hamburgo, laivu "Moravia", su Vokietijos vėliava, į New York, vyko 22 metų Paul Bendicks iš Kowno, Rusland.
Ankstyvųjų kelionių dokumentuose nėra daug duomenų apie pačius keliautojus, nėra nurodyta pas ką vyko, arba ką paliko namuose. Daugiau informacijos galima rasti vėlesnėse, antrojoje ir trečiojoje P. Bendiko kelionėse, kurios įvyko atitinkamai 1903 ir 1908 metais.
Antroji Povilo kelionė
Hamburgas - Niujorkas, JAV, 1903 m.
Laivas "Belgravija" su kuriuo 37 m amžiaus Povilas plaukė iš Hamburgo į Niujorką 1903 metais.
 
Jungtinių Valstijų imigracijos pareigūno, priskirto Hamburgo jūrų uostui, laivo manifestas, užpildytas Povilui vykstant į Ameriką 1903 metais. Saraše įrašytas keleivis Pawel Bendicks iš Pajerubin.
Trečioji Povilo kelionė
Hamburgas - Niujorkas, JAV, 1908 m.
Laivas "Pretorija" su kuriuo Povilas išplaukė iš Hamburgo į New York 1908-aisiais metais gruodžio 26 dieną.
Keleivių saraše įrašytas 44-erių m. Pawel Benedikt iš Pajerubyn. Taip pat nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta yra Jungtinės Valstijos. Tai patvirtina, kad Povilas jau natūralizuotas Amerikos gyventojas.
Bent dviejose Westvillės Lietuvių kapinėse, sprendžiant pagal užrašus ant paminklų, daug Šilalės, Kaltinėnų, Laukuvos krašto žmonių, kurie čia atgulė amžiams, tame tarpe Bendiko Motiejaus šeima, su kuriuom Povilas, ne tik giminiavosi bet ir artimai bendravo.
 
Westvilės kapinėse randasi ir dviejų Motiejaus brolių kapai
"Tegul bus tau lengva ši svetima žemelė" dažnam čia atgulusiam lietuviui skelbia ant akmens iškaltas užrašas su prierašu prie pavardės: pvz,"iš Kaltinėnų", kas rodo, kad daugelis čia palaidotų ir šioje vietovėje gyvenančių yra lietuviai, kurie žino ir mažesnes apylinkes Lietuvoje.
 
Užrašų knygutė, parvežta iš Amerikos, su Westvillės Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios antspaudu, pažymėjusiu matomai Motiejaus antrojo vaiko krikšto datą: 1912 rugpjūčio 14 diena. Užrašų knygutė atrasta Jurgio Vyštarto gimtinėje Balsių pakraštyje. Senelio nuotrauką ir užrašų knygutę išlikusią per sodyboje kilusį gaisrą surado Donatas Vištartas.
Ketvirtoji kelionė ir nuotykiai Argentinoje.
Bremenas - Buenos Aires, Argentina, 1925 m.
Povilas Bendikas, apie 1920m.
Tarpukariu, prasidėjus didžiajai ekonomikos krizei, JAV ir Kanada beveik liovėsi įsileisti imigrantus. Todėl šie pokyčiai lėmė ketvirtają P. Bendiko kelionę, kurios galūtinis tikslas buvo Pietų Amerika, Argentina.
Laivo keleivių sarašas, rastas senosiose keleivių kartotekose, įrašytas 58 m. Povilas Bendikas iš Brokštėnų, vyriausias tarp visų keliaujančių, iš Lietuvos. Saraše, kur dominuoja vien lietuviškos pavardės, įrašytas ir 30m Mykolas Kučinskas, kartu vykęs į šią kelionę. Gali būti, kad jis Povilo žento, dukters Marijos vyro Izidoriaus Kučinsko artimas giminaitis.
Laivo bilieto istorinei kelionei iš Bremeno į Buenos Aires (pavyzdys).
Laivas "Sierra Morena"registruotas Vokietijos Bremeno Jūrų uoste, kelionę į Buenos Aires, Argentiną, pradėjo 1925 m. kovo 21 d
Tai sunkiausia, tolimiausia P. Bendiko kelionė už Atlanto. Jis pirmą kartą vyko į Pietų Ameriką ir pirmą kartą iš Nepriklausomos Lietuvos. Prisimename energingus jo žento Izidoriaus Kučinsko pasakojimus apie keliones laivu ir fantastinius gyvūnus, kuriuos buvo galima pamatyti galingam laivui skrodžiant bangas. Dar pasakojo kaip jis gatvėje prekiavo žuvimi, garsiai šūkaudamas, kad prekyba vyktų sklandžiai ir kad pirkėjų būtų daugiau. Įdomus žmogus, vėliau prieš karą, Varniuose įkūręs nuosavą restoraną, ne kartą lankėsi pas savo švogerį Alfonsą Bendiką Brokštėnuose.
Priešpaskutinė Povilo kelionė į Argentiną nebuvo sėkminga. Pagal pasakojimus, visi kartu tuo laiku atvykę emigrantai lietuviai buvo uždaryti panašiai kaip priverstinių darbų stovykloje ir pristatyti prie ypatingai sunkaus fizinio darbo, laivybos kanalo kasimo.
Kad Argentinoje atvykusių imigrantų nelaukė pyragai rašė lietuvių spauda. Laikraštis "Argentinos lietuvių balsas" pateikė informaciją, kad lietuvis, kilęs nuo Rasenių, dirdbdamas sunkius darbus nelaisvėje išgyveno net 20 metų !
Panašiai kaip tas lietuvis iš Rasenių Skirsnemunės, Povilas patyrė didelių vargų ir su tuom susijusių sveikatos negalavimų, todėl nutarė, kad iš tos vergovės reikia bėgti. Tokia proga pasitaikė ir Povilas atsidūrė laisvėje. Prasidėjo klajonės pėsčiomis iki tol nepažįstamame krašte, kad kaip nors pasiekti jūrų uostą. Čia jam padėjo atsitiktinai, pakelyje prie laužo, sutiktų benamių valkatų patarimai. Keliauti be pinigų jiems nebuvo naujiena, o geriausias būdas prisikabinus prie traukinio, po vagonu. Tokiu būdu Povilas pasiekė jūrų uostą. Toliau reikėjo patekti į laivą, kuris plauktų į jam gerai pažįstamas Jungtines Valstijas, o iš ten į Lietuvą į savo naujai kuriamą ūkį Brokštėnuose.
Garsioji Laisvės statula, stovinti Ellis saloje Niujorko prieeigose.
Nuo 1850-ųjų metų saloje veikia imigrantų registravimo biuras, vėliau Imigracijos Archyvas ir muziejus, priimantis lankytojus ir šiuo metu.
Vištartai iš Balsių
Pagal atrandamus duomenis Balsių k. gyvenusių Vištartų giminėje pirmasis Amerikos žemyne atsirado prosenelis Jurgis Vištartas (vyresnysis). Į Ameriką kartu su savo atžalomis spėjama buvo atvykęs 1892-1897m laikotarpyje.
Jurgio Vištarto(1847-1924) ir Petronėlės Gudauskaitės(1860-1928) šeima, apie 1897m.
Nuotrauka daryta Amerikos Vakarų Virdžinijos valstijos Clarksburgo miesto atelje, išsaugota Pajėrubynio k. sodyboje, kur gyveno Povilo Bendiko šeima. Vyriausioji dukra , stovinti dešinėje, spėjama Kazimiera, g. 1881m. Berniukas stovintis kairėje paauglys jos brolis Jurgis, g. 1885 m. Vėliau 1889m , Kazimiera tapo Povilo Bendiko žmona.
Petronėlė Gudauskaitė Vištartienė ir Jurgis Vištartas, apie 1920m.
Kazimieros brolis Jurgis 1905m ir 1910 m. taip pat keliavo į Ameriką. Kelionių tikslas tas pats Westvilės miestelis, Ilinojaus valstijoje. Čia darbavosi daug kraštiečių iš Šilalės, Balsių ir Tūbinių.
Jurgis Vištartas(1885-1959) Čikagoje, apie 1910 m. Kitoje nuotraukoje laivo bilieto "šipkartės" pavyzdys.
Pateikiamuose kelionių dokumentose užfiksuotas vis kitoks, klaidingai iš pateikto dokumento nuskaitytas, Jurgio vardas. Inrgio ir Turgio vardu užregistruotas Jurgis, šiek tiek apsunkino kelionių dokumentų suradimą.
Pagal 1910 m. Amerikos gyventojų surašymo duomenis , Jurgis, atvykęs į Ameriką tais pačiais metais užregistruotas gyvenantis kartu su savo švogeriu Povilu Bendiku viename name. Vėliau jiems grįžus į Lietuvą 1915-aisiais, Jurgis buvo krikšto tėvas jauniausiąjam Povilo sūnui Alfonsui.
Antano Maco kelionė į Argentiną, 1925 m.
Amerikoje įsikūrus daug kraštiečių ir giminių, norinčių emigruoti daugėjo , tačiau vėliau, prisidėjus didžiajai ekonomikos krizei, JAV ir Kanada beveik liovėsi įsileisti imigrantus. Todėl keliaujantys už Atlanto patraukė į pietinę Ameriką: Argentiną, Braziliją ir kitas Lotynų Amerikos šalis.
Lietuviai išvykstantys į Argentiną Bremeno(Vokietija) jūrų uoste, 1925 05 09. Antanas Macas viršutinėje eilėje antras iš kairės. Iš Prano Jako(Onos Macaitės Jakienės anūko), nuotraukų rinkinio
Ant istorinės nuotraukos įspausta data ir trumpa A. Maco žinutė namiškiams.
"Mieliem !!! namiškiam leidžiu atmintin šį paveikslą, kaipo jau esame Bremene. Šis paveikslas fotografuotas Kantori(jūrų uoste, muitinėje, a.p.). Šiame paveiksle esame visi iš Lietuvos, kurie vykstame į Argentiną, "
Laivas "Weser" su kuriuo 23 m. Antanas Macas 1925 m. gegužės 9 d. išplaukė iš Vokietijos Bremeno jūrų uosto į Buenos Aires, Argentinoje.
Brolio Petro Maco šeimoje išsaugotas Antano Maco 1925m balandžio 29 d. vekselis 1000Lt, kurio data rodo, kad likę tik 10 dienų iki laivo išplaukimo iš Vokietijos Bremeno jūrų uosto. Vekselis už skolintus pinigus, dažnas emigranto dokumentas paliktas giminaičiams Lietuvoje.
Vokietijos Bremeno m. prekybos rūmų svetainėje talpinami archyviniai duomenys senūjų Bremeno emigrantų laivų keleivių sarašai. Paieškos langelyje įrašę pavardę galime sužinoti ar tarp senūjų emigrantų, išvykstančių už Atlanto, nėra mūsų giminaičių ar kraštiečių.
Laivo "Wester" keleivių saraše be A. Maco dar galime rasti kartu išvykusius parapijiečius: Pauliną Ramonaitytę 22m. iš Jakaičių km., Bronių Žilį, 26m. iš Dargalių km, taip pat kitų kraštiečių.
Macų šeima Argentinoje, apie 1930 m. Iš R. Macaitės, Petro ir Jono- Macų šeimos nuotraukų rinkinio.
"Atminties paveikslas mylimiems broliams ir švogeriams, Macai A. ir O."
Aukštos kokybės nuotrauka, tvarkingai įpakuota firminiame lankstinuke, liūdija Antano šeimą ne tik susilaukus dukrelės bet ir pasiekus geresnį gyvenimą toli nuo gimtūjų namų.
Antano Maco paskutinė žinoma buvimo vieta Argentinoje adresas kur paveiksluota šeimos nuotrauka, 1930 m. Fotografia "Bellas Artes", De D. Epifani, AV. Mitre 436, Avellaneda, Buenas Aires, Argentina.
Vėliau likimas susiklostė taip, kad ryšys su artimaisiais nutrūko ir tolimesnis Antano Maco ir jo šeimos likimas nėra žinomas.
Gali būti kad ši nuotrauka be užrašo, saugoma kartu su kitomis siūstomis iš tolimosios Argentinos, byloja apie pasišventimą vienuolių luomui būtent Antano Maco šeimoje. Vienuolės profilis labai panašus į Antano žmoną, bendroje šeimyninėje nuotraukoje. Iš Pr. Jako, Jakų šeimos nuotraukų rinkinio
Tūbiniškiai senūjų emigrantų kartotekose.
Jono Edvardo Maco, kurio tėvas Kazimieras Macas kilęs iš Tūbinių, gimimas užfiksuotas Ilinojaus Valstijos, JAV, gimimų registracijos knygose 1901 m kovo 3 d.
Jakas Kazimir, 1912 m vyko pas brolį Juozapą Jaką.
T. Jako iš Deblių kelionė į Ameriką, 1903 m.
Tai gali būti tas pats Tamošius Jakas, pirmasis įsigijęs žemę šalia Tūbinių. žemės caro laikų pirkimo dokumentus saugo ir dabar ten gyvenantis, T. Jako proproanūkis, Pranas Jakas.
Vincento Dabkaus , 25 m amžiaus viengungio 1910 m. kovo 26 d. kelionė iš Hamburgo į Niujorką laivu "Kaizerio Augusto Viktorija.
Prano Noreikos kelionės keleivių sarasas.
Lopšas Josef keleiviu saraše laive is Bremeno Main
1900 m. Amerikos gyventojų sarašuose tūbiniškiai
Gal atsiras istorijos mėgejų, kurie atskleis daugiau istorinių Tūbiniškių kelionių. Tokiė tyrimai būtų įdomus užsiėmimas, suteikiantis ir atradimų džiaugsmą. Kiekvienoje tūbiniškių šeimoje, o ypač aplinkinių kaimų ūkininkų šeimose galima atrasti po 2, 3 ir daugiau keliautojų į Ameriką ir kitas šalis, užsidirbusių lėšų ir IX a pradžioje išpirkusių dvarų žemes Šilalės ir Tūbinių krašte.
|
