Tautodailininkė Laimutė Jundulienė

„Gyvenimas tai kelionė po nežinią. Kiekvienas turime unikalią asmeninę istoriją su savo galimybėmis ir ribotumais, atrasti ir priimti savo tikrąjį „aš“, pripažinti dėl savęs ir dėl kitų.

                                              (Valerio Albiseti „Juoktis širdimi“)

Mano gyvenimo istorija prasidėjo, nuo tėvelių, Antano ir Stanislavos Račkauskų kelionės į tremtį 1941.06.14d. į Rusijos šiaurę. Išvysti Pasaulį teko dar nepasiekus galutinės tremties vietos. Tremtyje išbuvome 18 metų. Teko iškentėti ne tik tremties žiaurias sąlygas, bet ir pažeminimus, o grįžus į Tėvinę ir persekiojimus. Tremties paženklinimas persekiojo beveik visą gyvenimą, bet tai manyčiau mane tik užgrūdino, kaip sakoma Dievo keliai nežinomi. Negalėdama siekti aukštųjų mokslų Tėvynėje teko studijas neakivaizdžiai tęsti Leningrade (Sankt Peterburge). Toks sprendimas pakeitė gyvenimą, nes atsirado kitas supratimas apie gyvenimo vertybes. Studijų baigimas ir darbas buvo tik pragyvenimo šaltinis, o pažintis su menais tapo dvasinis penas. Yra posakis, kad obuolys nuo obels netoli rieda, nes pirmasis įkvepėjas menams buvo mano tėvelis.

Bestudijuodama Sankt Peterburgę, turėjau laimės susipažinti su garsiausiais muziejais, teatrais ir  europine architektūra. Baigus studijas didmiestyje, nutariau tęsti mokslus menų srityje. Baigiau Vilniaus vakarinę dailės mokyklą (suaugusiems), papildomai susipažinau su Rytų menais ir tapybos technika. Dalyvavau bendrose tautodailininkų paroduose, įgavau tautodailininkės statusą. Surengiau 12-ą personalinių parodų. Dabartiniu metu, dėl gyvenimiškų negalių tenka nutraukti tapybos darbus. Tačiau turėdama dar įsipareigojimų tėveliui (pasinaudodama jo užrašais), apie patirtus išgyvenimus tremtyje nutariau tai aprašyti prisiminimuose „Prisikėlę gyventi“ (iš mokytojo- tremtinio Antano Račkausko prisiminimų). 

Tokia tai mano kelionė „po nežinią“.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais visiems, neprarasti vilties ir tikėjimo, kuris stiprina ir veda mus per visą GYVENIMĄ.

L. Jundulienė, 2020.06.16d.

Kelionė po nežinią

Tai dalis  L. Jundulienės tapybos darbų numatomų eksponuoti Tūbinių bendruomenės salėje 2020 08 01 d.

Sekminės drobė, aliejiniai dažai, 40 x 30, 2013 m

Apreiškimas -drobė, aliejiniai dažai, 40 x 30, 2014 m

Šv. Marija su kūdikėliu Jėzumi -kartonas, aliejiniai dažai, 2010 m 

Pieta -kartonas, aliejiniai dažai, 52 x 62, 2015 m

Stasė Trijonytė Račkauskienė-Portretas

Mokytojas Antanas Račkauskas, diptikas (drobė, aliejiniai dažai, 70 x 50, 2019 m

Tremtyje, vaizdas pro langą (kartonas, aliejiniai dažai, tekstilė, 43 x 60, 1968 – 2018 m.

Šv. Jurgis -kartonas, aliejiniai dažai, 75 x 70, 1994 m.

Kiaukų pradinė mokyklėlė. Antanas Račkauskas,  kartonas, guašas, 60 x 70, 1980 m.

Kiti neeksponuojami mokytojo  Antano Račkausko darbai 

Sibiro platybės kartonas, guašas

Gamtos vaizdas su krioklių, A. Račkauskas, kartonas, guašas

Ruduo, saulėlydis, Antanas Račkauskas, stiklas, aliejiniai dažai

Vilnius, Lazdynų tiltas, A. Račkauskas, kartonas, guašas

Pirmas sniegas, A. Račkauskas, kartonas, guašas

Kiti Laimutės Jundulienės darbai.

Tėviškė, šilkas, augalin.dažai

Kaimo sodyba žiema kartonas, aliejus, 2018 m

Mėnesiena, šilkas, augalin.dažai

Plateliai, mėnesiena, šilkas, aug.dažai

Prieš skrydį, popierius, augalin.dažai

Medžioklė, Laimutė Jundulienė, popierius, augalin.dažai, 2009 m.

Obels šaka, popierius, augalin.dažai

Obels žydėjimas mėnesienoje, popierius, aug.dažai.

Vilkdalgiai, šilkas, augalin.dažai

Saulėgrąžos, drobė, aliejus, 2002 m

Lelija, popierius, augalin.dažai

Lelijos popierius, augalin.dažai

Natiurmortas su žuvimis, drobė, aliejus

ATMINIMO ŽENKLAI KALBA!

Šventę Kiaukuose pririsimenant

2020 m. rugpjūčio 1 d. jaukioje Tūbinių bažnytėlėje (Šilalės raj.) susirinko didelis būrys Tūbinių ir Kiaukų bendruomenės narių. Į renginį buvo kviečiami visi, o labiausiai kas prisimena ar turėjo bent kokias sąsajas su Kiaukais ir Kiaukų pradine mokykla. Renginys skirtas Kiaukams ir buvusios Kiaukų k. pradinės mokyklos prisiminimui ir jos vietos įamžinimui, atidengiant ir pašventinant paminklinį akmenį.

Mokykla buvo įkurta 1938 m. ir  veikė iki 1974 m. Net 36 mokinių laidos baigė mokyklą per šį netrumpą istorinį laikotarpį. Savo sodyboje mokyklą įsteigė buvęs Tūbinių mokyklos mokytojas Antanas Račkauskas. Tačiau gabus mokytojas, už pažangias iniciatyvas netrukus su visa šeima buvo ištremtas į Rusijos šiaurę. Tremtyje mokytojo šeima išbuvo nuo 1941 m. birželio, iki 1959 m.

Buvusių mokinių ir kraštiečių dėka, atsirado noras įamžinti mokyklą, jos įkūrėją ir skaudžią krašto istoriją. Smagu prisiminti vaikystę, gyvenimą kaime, savo tėvų sodybose. Buvę mokyklos mokiniai: Juozas Noreika, Kristina Paliutienė, Zigmas Astrauskas, buvusi mokytoja Marytė Pintverienė ir kiti, išgyvena sodybų tuštėjimą- kaimo nykimą, ir nuoširdžiai mini buvusią k. pradinę mokyklą.

Tūbinių ir Kiaukų parapijos istoriniai įvykiai ir tremties laikotarpis aprašytas Antano Račkausko prisiminimuose „Prisikėlę gyventi“, kuriuos 2020 m. paruošė ir išleido duktė Laimutė Jundulienė.  Prie krašto atminties prisideda  Augenijus Bendikas, kuris lanko kraštiečius ir išlikusias sodybas, renka istorinę medžiagą, fiksuoja kaimo senbuvių prisiminimus. Taip Kiaukų praeitis pasipildo istoriniais aprašymais, skatina prisiminimus, įamžinti praeities įvykius ir buvusių sodybų vietas.

Prisimenant istoriją ir žvelgiant į ateitį, 2020 m. rugpjūčio 1 d. 11 val. Tūbinių bažnyčioje, buvo laikomos šv. Mišios, kurias aukojo gerb. Vilniaus vyskupas Darius Trijonis ir Viešvilės bažnyčios klebonas Kęstutis Pajaujis. 

Vyskupas D. Trijonis paminėjo Kiaukų pradinės mokyklos atsiradimo istoriją, kuri buvo įsteigta patogioje kaimo vaikams vietoje. Paminėjo, kad ir jo tėvas Antanas Trijonis lankė šią mokyklą. Apgailestavo, kad apleidžiamos ir paliekamos išnykimui įsimintinos ir gražios Lietuvos vietovės. Vyskupas paminėjo ir Popiežiaus paraginimą, neužmiršti gimtųjų vietų, savo giminystės šaknų ir savosios istorijos.

Bendruomenė meldėsi už išėjusius į amžinybę, o taip pat už dabarties ir ateities kartas. Vėliau buvo pašventinti sodybų atminimo ženklai:

- Paminklinis akmuo buvusiai mokyklai ir jos įkūrėjui, pastatytas  už kraštiečių suaukotas lėšas buvusios sodybos, Kiaukų pradinės mokyklos vietoje. Paminklo autorius ir statytojas Zigmas Astrauskas.

- Dajorų-Macikų sodybos vietoje pastatytas kryžius, kuris skirtas visos  plačios giminės atminimui.

- Koplytstulpis- rūpintojėlis, tautodailininko A. Bendiko sukurta ir pastatytas buvusios sodybos vietoje  prie Jorubyno upelio Noreikų giminės atminimui.

Po iškilmingai pašventintų atminimo ženklų, renginio svečiai rinkosi Tūbinių bendruomenės namuose, kur minint  2020-UOSIUS, PASKELBTUS TAUTODAILĖS METAIS, bendruomenei buvo pristatyti ir eksponuojami tautodailininkų: Laimutės  Jundulienės ir Antano Račkausko tapybos darbai, ir medžio drožėjo Alfonso Bendiko kūriniai.

Mokytojo- tautodailininko Antano Račkausko tapytas paveikslas "Kiaukų mokyklėlė" visos šeimos sprendimu, buvo padovanotas Tūbinių bendruomenės namams, kur jam buvo paskirta tinkama vieta. Laimutės Jundulienės paveikslas "Šv. Jurgis" po šventųjų mišių buvo padovanotas Tūbinių bažnyčiai, kaip kovos prieš blogį simbolis, vaizduojantis pasipriešinimą okupantams. Šventasis Jurgis nuo senų laikų laikomas vienu svarbiausių  Lietuvos globėjų.

Kitas Laimutės J. paveikslas „Tremtyje, vaizdas pro langą“ autorė pageidavo kaip dovaną perduoti Tauragės krašto muziejui „Santaka“. Vienas iš ankstyvesnių autorės paveikslų „Sugrįžimas iš tremties“ vaizduojantis tremties išgyvenimus ir varganą sugrįžimą į Tėviškę, dar 2015 m. po personalinės parodos buvo perduotas Vilniaus tremtinių namams. 

Sugrįžimas iš tremties

Po parodos uždarymo, autoriams, taip pat aktyviausiems bendruomenės nariams ir paminklo mokyklai statybos aukotojams, buvo įteiktos bendruomenės padėkos, bažnyčiai ir bendruomenei dovanotųjų paveikslų kopijos su bendruomenės atributika.

Pasibaigus iškilmėms, visi svečiai susirinko į pobūvį,  kur svečius linksmino Prano Gudausko Tauragės bandonijos. Šventė tęsėsi ir lauke prie tradicinio bendrojo stalo, kur buvo prisimintos tradicijos ir toliau gaivinama kaimo bendruomenės ir gimtojo krašto istorija.

Susitikimas ir šventė Kiaukuose patvirtino, kad istorinė atmintis, tikėjimas ir kultūra- tampriai susiję tarpusavyje. Visais laikais tauta savo išgyvenimus, džiaugsmus ir viltis išreikšdavo per simbolius: kryžius, koplytėles, saulutes, šventųjų vaizdavimą. Tuo yra turtinga ir gerbiama lietuvių tauta. Ne be reikalo sakoma, kad atminimo ženklai kalba.

Džiugino, kad po įvykusių iškilmių, Kiaukų gyvenvietė, vietoje išnykusių sodybų pasipildė naujais atminimo ženklais, kurie primins, kad čia kažkada gyveno ir triūsė nemaža bendruomenės dalis. Tikėtina, kad ir dovanoti meno kuriniai, primenantys istorią bus matomi ir prieinami platesnei visuomenei. Tik prisimindami praeitį galėsime atsakingai kurti ne tik savo, bet ir Lietuvos Valstybės ateitį.