Skaudi netektis 

Eidamus 81 metus mirė žymus kraštietis, buvęs Tūbinių parapijos, Mažrimų k. gyventojas, dailininkas, Pranciškus Gerlikas.

Kraštiečių vardu nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą ir artimuosius

Pranciškus Gerlikas,  personalinės dailės darbų parodos atidarymo Šilalėje metu. A. Ambrozos nuotrauka, 2017 m.

Laikraštis "Šilalės artojas" str. "Esu priklausomas nuo teptuko" 

Menininkų Gerlikų giminės šaknys Mažrimų kaime.

Menininkai Gerlikai, kraštiečių pasididžiavimas. Svarbus mums tapytojas Pranciškus Gerlikas, čia gimęs, lankęs Tūbinių mokyklą, nutapęs su kraštu susijusių paveikslų, rengęs darbų parodas Šilalėje. Tačiau bene svarbiausia menininkė mūsų kraštui išliks jo mama Petronėlė Gerlikienė ir jos palikti  darbai. Giliai emociškai pavaizdavusi gamtą, paveikslais ir siuvinėtais kilimais apipasakojusi kaimiečių rūpesčius, papročius, kultūrą, pasakų siužetais atskleidusi jų išmones, Petronėlė nepalieka abejingų. Būdamas to paties krašto žmogumi paveiksluose gali pajusti net dūnininkų tarmę, kuria liaudies dailininkė kalbėjo o vėliau jos dukra Jurgita ją naudodama vaizdingai paveikslus apipasakojo.

Pirmoji pažintis su dailininko Pranciškaus Gerliko tapytu paveikslu įvyko gana senai. Jau trys dešimtmečiai puošia gimtuosius namus Brokštenuose P. Gerliko "Šilalė". Čia paveikslas Pranciškaus dėka užklydo Sąjūdžio metais, jam atvykus pasidalyti džiaugsmais pas gerai pažįstamą, buvusį kaimyną Alfonsą Bendiką, 1991-aisiais.

Pranciškus Gerlikas, "Šilalė", drobė kart. aliejus, 50x70, 1991 m.

Nuo gamtos ir kaimo buities atpasakojimų siuvinėtuose kilimuose, tapytuose paveiksluose iki Valdovų portretų ir jų XVI amžiaus renesansinių žiedų rekonstrukcijų. Toks šios šeimos nueitas kelias vizualinio meno pasaulyje.

Pranciškus Gerlikas gimė 1940 metais Mažrimų kaime, Šilalės rajone. Mokėsi Tūbinių sptynmetėje, vėliau Šilalės vidurinėje mokykloje, studijavo Valstybiniame Vilniaus Dailės Institute.

Pranciškus Gerlikas, tapytojas

Tapyboje autorius vaizduoja savo amžininkus – lietuvių tautos šviesuolius ir praeities didvyrius, atskleisdamas jų individualybes, dvasios autentiškumą. Portretuose ir kituose paveiksluose siekia perteikti teigiamas emocijas ir spinduliuojančią energiją, norą gyventi.

Autorius sako: - „Tapydamas laiko nemoku skaičiuoti, tačiau ne pagal jėgas išsikeliu kartelę. Taip atsirado ne po vieną Maironio, M. K. Čiurlionio, P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus ir kitų žymių žmonių portretai“.

1963 – 1968 metais Pranciškus Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo tapybą. Parodose dalyvauja nuo 1972 metų. Tapytojas jautriai ir su didele menine kultūra sukūrė portretines sportininkų kompozicijas, suteikdamas joms gyvybės, dinamiškumo. Kiekvienam portretui autorius parenka atitinkamą foną bei atributiką, – tai paryškina žmogaus psichologinę būseną, pabrėžia jo individualias savybes.

Pomėgį tapybai ir menui Pranciškus paveldėjo iš savo motinos Petronėlės Gerlikienės.

Pertonėlė Gerlikienė(1905–1979). Vilnius, 1977 m

Močiutės, liaudies meno atstovės Petronėlės ir tėvo Pranciškaus Gerlikų pramintomis kryptimis į meno pasaulį žengė  vaikai: grafikė Jurgita Gerlikaitė, ir juvelyras, mokyklos galerijos „Vilnensis“ įkūrėjas Darijus Gerlikas.

Nepriklausoma menininkė, grafikė, dailėtyrininkė Jurgita Gerlikaitė.

Darijus Gerlikas, įmonės Juvelyrikos mokykla "Vilnensis", VšĮ vadovas

Menininką Pranciškų Gerliką kalbina publicistas Aleksandras Šidlauskas

Esi šilališkis, gimęs ir augęs pietinėje Žemaitijoje. Kokie vaikystės ir paauglystės vaizdiniai labiausiai yra įstrigę atmintin? Ar dabar dažnai tenka apsilankyti gimtinėje? Kokius pastebi kaimo gyvensenos pokyčius?

Taip. Šilalės krašte mano bambagyslė. Kur darbštus, rūpestingas, mylintis Tėvelis, o ant vaikystės virtuvės sienų kerintys saulėti Mamos siuvinėti kilimėliai.

Čia 40-ųjų balandy gavau šį laikmetį po saule. Kūdikystėje ištrauktas iš giltinės nasrų, augau įtartinas aplinkiniams su nesuprantamais pomėgiais. Tarp sprogimų galvelę užvertęs, sekiau greitus karo lėktuvus, o sužinojęs, kad juose sėdi žmogus, tie baikštūs gražuoliai čiulbuonėliai užkerėjo vaizduotę visam gyvenimėliui.

Po nenusakomai baisios Tėvelio netekties, nuo 3 metukų, supo šalti, atgrasūs, svetimi žmonės, pastūmėję į vienatvę. Tik traukė jų nuostabios kūlimo pabaigtuvių dainos. Tėvelio amerikoniuko gramofono muzika ir viliokė spalva ganėdino vaikišką vaizduotę, kurių dėka pakilau viršum negandų, vėliau studijoms į pasakų Vilnių.

Pamažėle užgijo karo ir pokario žaizdos, išgaravo nedraugiški nomadai. Labiausiai juos minė sužalota gamta. Viską iškentęs, Šilalės kraštas tapo gražia, žydinčia, švaria darbščių žmonių šalele.

Lyg šventės laukiu naujų apsilankymų Šilalėje.

Žemaičiai – narsūs lakūnai, drąsūs skraidytojai. Teko girdėti, kad ir tu buvai susidomėjęs aviacijos dalykais. Kartą teko matyti tavo naujų skraidyklių eskizus. Ar ši aistra dar neišblėso? Ar žadi mus nustebinti naujomis oreivystės konstrukcijomis?

Mama pasakojo buvusi Dariaus ir Girėno laidotuvėse, o Jos vaikui šie Žemaitijos sakalai skraidė ir tebeskraido. Kadangi viską turiu patirti ir išbandyti pats, paauglystėje pasidaryti lėktuvų modeliukai ir vėjo malūnėliai visad zirzeno virš stogų. Vėliau dariausi birbynes, gitaras, smuikelį. Labiausiai traukė viskas, kas mobilu ir panešėjo į skrydį. O vizijomis skraidžiau visada. Norėjau viską tobulinti, kas palengvintų sunkų žmonių gyvenimą. Duoti žmonėms sparnus, lietuvius padaryti pirmąja skraidančia tauta žemėje. Liko tapyba ir rašinėjimas į stalčių. Konstravimus stengiuosi perduoti sūnui, o gal ką nors ir pats suspėsiu?..

P. Gerlikas. LDK Vytautas. 2000 m.

Teisingai sakoma, jog vaikystėje pasireiškia pirmieji būsimos specialybės potyriai, atsiskleidžia kūrybiniai genai. Esi žinomas tapytojas. Kada pirmą kartą panorai piešti, ir kokie buvo tie pirmieji darbeliai? Manau, esi išsaugojęs vieną kitą gimtųjų namų dvasia dvelkiantį darbą.

Matyt, tų genų būta. Tėvelis turėjo apsčiai galimybių, viską šildė savomis rankomis. Iš Mamos kilimėlių giliausi vaizdiniai potyriai skraidino už realybės. „Tą šaltą balandį Laimė tik kulnus parodė, tad nežinau, Gyvenime, ką Tu man duodi.“

Jeigu viena mūza pabosta, keičiu kita, nuobodžiauti neturiu laiko. Nuo kūdikystės iki iškvaišimo skendau svajonėse, noru jas tapdinti realybe. Augdamas tik su Mama, buvau imlus aplinkai, kartu gana skausmingai mokiausi korekcijos. Reikėjo rimtai susiimti, kad savęs neišsigąsčiau. Gilinausi į tapybą. Pirmieji darbeliai buvo meistrų kopijos – I. Perovo „Po medžioklės“, P.P. Rubenso „Liūtų medžioklė“. Paskui gyvenamosios aplinkos vaizdavimas iš natūros bei vizijų, kurios išstūminėjo aplinką.

P.Gerlikas. Prie Baltijos. 1983 m.

Mokeisi Šilalėje, studijavai Dailės institute. Jį baigei  968 m. Esi tapytojas. Kas minėtose mokslavietėse paliko neišdildomų įspūdžių? Kurie mokytojai ir dėstytojai davė kūrybos impulsų, skatino eiti savos kūrybos keliu? Koks buvo tavo diplominis darbas? Kada tapai laisvuoju menininku?

Pradinėje mokykloje mokytojas P. Juozapaitis, matydamas mano polinkius, papasakojo apie M.K. Čiurlionį. 5 klasės mokytojas K. Šetkus paakino piešimui ir konstravimui, o mokytojas M. Martišius – literatūrai. Mokantis Šilalėje 8 klasėje dėl ligos mokslą teko nutraukti. „Gyvenimas liko apkarpytas“. Dieną darbas namuose ir kolchoze. Rudenį, vakarais, prie žibalinės lempos daug skaičiau, piešiau, net mėginau korespondenciją, bet buvau nusodintas kaip nepatikimas sovietizmui elementas. Pradėjau tapyti užsakytus portretus. Tada ir pasijutau laisvu menininku. Išbandžiau daug ką, kol dėl kraujo apytakos ligos, gal paveldėtos, pertempiau akis visam gyvenimui, net akiniai nepadėjo. Tai labai susiaurino veiklą. Po trijų metų pertraukos, jau vakarinėje mokykloje, paskatino rimtai kūrybai altruistiškai entuziastingas mokytojas A. Šidlauskas. 59-ųjų vasarą Kaune skulptorius B. Bučas supažindino su M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriumi tapytoju P. Stausku. Šis profesionalus dailininkas pirmasis įleido į muziejaus fondus. Po vidurinės metus mokytojavęs, išsiruošiau dailės studijoms Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1963-68 m. iš dizaino į tapybą ir į platesnį kūrybos pasaulį įvedė dėstytojai J. Švažas, V. Karatajus, S. Džiaukštas. Diplominiam vadovavo tapytoja Br. Jacevičiūtė. Kompozicija „Prie dirbtuvių“ (kur pats vaikštau su aplanku piešimui) apsigyniau diplominį darbą.

Kūrybos pasaulis – nepaprastai sudėtinga žemė. Įkvėpimo, regis, semiamasi iš įvairių šaltinių. Tave sužavėjo garsios tautos asmenybės. Jas įamžinai savo drobėse? Kas jie? Kodėl būtent juos panorai nutapyti? Kaip gimsta sumanymai, ar daug laiko praeina juos realizuojant?

Visada žavėjausi žmogaus pasiaukojančia veikla, altruizmu, kultūra. Po studijų, kaip padėką už pasiaukojimą Lietuvos ir pasaulio kultūrai, išsamiai biografiškai, tapiau iškilių žmonių portretus, tuo bendravimu praplėsdamas meninį akiratį. O sumanymų, pasiūlymų - nors vežimu vežk. Tapydamas laiko nemoku skaičiuoti, tačiau ne pagal jėgas išsikeliu kartelę. Taip atsirado ne po vieną Maironio, M.K. Čiurlionio, P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus, R. Katiliaus, V. Daujotytės, J. Strielkūno, B.Brazdžionio, B. Karvelio, Br. Kutavičiaus, J. Lankučio, K. Donelaičio, O. Milašiaus portretai. Tai – ištisa galerija. Vien aliejumi nutapyta apie 400 drobių.

Antroji, nemažiau svarbi tavo tema – istorija. Ir vėl tenka kalbėti apie portretus. Ko labiausiai sieki – istorinio tikslumo, psichologinio charakterio, tapsenos saviraiškos, asmeninių įspūdžių įamžinimo?

Esu romantiškos prigimties. Tai, žinoma, pagilino kaimo aplinka, apmąstymai dirbant vienatvėje. Istorija byloja, kad buvome didelė kultūringa valstybė. Vėliau mums labiau plėtojant kultūrą, kitos tautos kalė ginklus. Suktumu ir ginklu barbariškos šalys pasisavino mūsų laimėjimus. Mano istorinės temos - dažniausiai psichologiški veikėjų charakteriai bei kompozicijos.

Norisi apsilankyti tavo dirbtuvėje. Papasakok, kuris metas labiausiai paskatina kūrybinei atsiskleisčiai? Prisimink, kiek, kur, kada esi surengęs personalinių parodų. Ar greitai į rankas paimsime reprodukcijų albumą su viršelio įrašu „Pranciškus Gerlikas“?

Mėgstu švintant peržiūrėti, ką nutapiau, ar tai artima sumanymui. Taip lėčiau ar greičiau įsijungiu į kūrybinį procesą. Personalinių parodų surengiau apie 40, panašiai dalyvavau grupinėse parodose. Eksponavausi Šilalėje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Varėnoje, Maskvoje, Čikagoje, Romoje, Kopenhagoje ir kt. Jose stengiausi vengti nomadiškų invazijų, norisi išlaikyti sveikas tautos šaknis, sujungti praeitį su dabartimi. Man rūpi nauji kūriniai, o propagavimuisi gaila laiko. Dėl albumo kol kas nieko negaliu pažadėti.

Meno istorija liudija, kad vaikai neretai pasuka tėvų kūrybiniais keliais. Tavuoju atveju nutiko priešingai. Mama senatvėje, sūnaus paskatinta, ėmėsi teptuko ir tapo žinoma naiviosios, liaudiškosios tapsenos atstove. Kaip tai nutiko?

Mano Mama Petronėlė Gerlikienė (1905–1979) buvo visiška beraštė, bet įsipareigojusi Dievui ir Lietuvai. Spalvomis rašė gyvenimo metraštį. Apie meną niekada nesikalbėdavome, tik apie gyvenimiškąsias problemas. Gyvendama kaime, menui neturėjo laiko, viską kaupė ateičiai, kuria šventai tikėjo. Parsivežus į Vilnių, ji turėjo daug laisvo laiko, sukauptų medžiagų ir, matyt, sumanymų. Mažyčiame kambarėlyje Visoriuose karštligiškai ėmėsi siuvinėti didelius kilimus. Būdama „amžiuje“, skundėsi sveikata. Gyvenant Šilo gatvėje, daviau tapybos reikmenų. Pabandė. „Kaip lengva,“ – pareiškė. Deja, tapyti teko tik pusantrų metų. Išėjo palikdama virš pusšimčio užgaunančių sielą kūrinių.

Baigdamas noriu pasiteirauti dar vieno dalyko. Teko skaityti pluoštą tavo eilėraščių. Prisipažinai, kad rašai romaną. Kas nauja šiame grožiniame žanre? Ar lieka laiko, pabėgus nuo molberto, puoselėti gimtąjį žemaičių žodį? Nuoširdžiai linkiu ir tapybos naujovių ir literatūrinių pasisekimų.

Lietuvių kalba fonetiškai švariausia. Savo grožiu prilygsta italų, ispanų kalboms. Matyt, tai lėmė harmonija su gamta, kalbą koregavo ošiančios girios, aidu perrėždamos ausį. Taip, mūsų kalba be gargaliavimo, stenėjimo, šnypštimo liejasi kaip mūsų upės. Todėl kultūra, kurios dėka išsivystė civilizacija santūri ir didinga, be galo poetiška. Tauta, negerbianti savo kultūros, nežmoniškai išsigimsta arba miršta. Mano gimtajame kaime vartojama daug eiliuotų posakių, kalambūrų. Eiliavau nuo paauglystės. Mėginau save beletristikoje, tačiau visa tai parengti spaudai trukdo teptukas. Tačiau nenustojau grožėtis kuriančiais žmonėmis.

Labai ačiū, brangus Mokytojau, kad kuruojate visą gyvenimą.

Aleksandras Šidlauskas

Gimtoji žemė – Žemaitija 

Pranciškus Gerlikas- Ankstyvas pavasaris. Drobė, aliejus

Pranciškus Gerlikas- Mamos portretas, Drobė, aliejus

M A M A   

Petronėlė Gerlikienė – gyvenimas ir kūryba

Jurgita Gerlikaitė

2018 09 17

Liaudies kultūra, 2018 Nr. 3.

Petronėlė Gerlikienė. Nojaus laivas. 1976. Kartonas, aliejus, tempera. 115×175. LDM (640x418)

Petronėlė Gerlikienė (1905–1979) talento prigimtimi, temų pasirinkimu, raiškos laisve ir jėga yra viena ekspresyviausių, originaliausių ir dramatiškiausių lietuvių tapytojų. Jos gyvenimas buvo pažymėtas pakilimų ir nuosmukių, gaivališko kūrybos džiaugsmo ir skausmingų netekčių. Į jį žvelgiu per jos kūrybą, nes tikiu, kad kūrybą maitina dvasinė patirtis, o Petronėlės gyvenime jos būta kaip reta įvairios. Petronėlė buvo beraštė, nemokėjo net pasirašyti, bet nesijautė esanti menkesnė už mokytus žmones

Šis pasakojimas apie P. Gerlikienę yra suaustas iš istorijų ir giminės mitų bei legendų, perduodamų iš kartos įkartą. Jos gyvenimas ir kūryba man yra neatsiejamai susipynę su jos pačios mintimis bei žemaitiškais pašmaikštavimais, jos sūnaus, tapytojo Pranciškaus Gerliko, pusbrolio profesoriaus Albino Bagdono ir marčios dailėtyrininkės Marijonos Danutės Čiplės tekstais ir pasakojimais, jos amžininkų bei anūkų Darijaus ir mano pačios, Jurgitos, prisiminimais.

Pertonėlė Gerlikienė ir menotyrininkė Gražina Kliaugienė.Pirmosios personalinės P. Gerlikienės parodos atidarymas. Vilnius.1977 m.

Anot Petronėlės, jos senelis Simonas Kromelys (nuoc visi sāka, ka aš isigalvuoju) buvęs žydelis, dirbęs dvare prievaizdu. Kad galėtų vesti dvarininkaitę, turėjo apsikrikštyti. Ir apsikrikštijo. Gavo dvarą. Keturis vaikus turėjo. Tėvas Jonas Kromelys buvo labai stiprus, šviesių garbanotų plaukų, išsišovusiais žandikauliais. Jokio juodo darbo nedirbo. Jam kad tik imtynės, boksas. Vis važinėjo Amerikon, išrūpindavo žmonėms šipkartes, varė per sieną arklius, vos galvos ten nepadėjo. Mėgdavo sakyti: „Stiprījē kapūse, mundrījē turmūse, vuo ant žemes gīven vīni durnē...“

Jonas Kromelys Amerikoje apsistodavo Musteikių šeimoje. Prigavęs jų dukterį Oną Marijoną, apie 1901 m. ją vedė. Susilaukė penketo vaikų. Manoma, kad Petronėlė, arba Petrikė, antrasis vaikas, gimė 1905 m. birželio 19 dieną. Apie 1908 m. Kromelių šeima grįžo į Lietuvą, į Jono Kromelio gimtąjį Derkintų kaimą Šilalės valsčiuje. Keliaudama per Atlantą Marijona pagimdė penktąjį vaiką, dukrytę, ir palaidojo ją vandenyne. Gal būtų ji ir nevažiavusi į Lietuvą, bet vis ta Jono sesuo įkalbinėjusi ir savo kraitį, ruošdamasi Amerikon, pažadėjusi palikti, kad tik Marijona savojo iš Amerikos nevežtų – kam tokį kelią vežiotis, ir jos kraitis čia, Lietuvoj, esą didelis. Savąjį kraitį Marijona ten ir paliko, o atvykusi nieko nerado, tik labai apleistą ūkį, nugyventus trobesius, nes šeimininko kaip ir nebuvo. Kaimynai ilgai šnekėję, kaip Kromelienė grįžusi pakabino ant langų baltas, gražias užuolaidas, o vakare uždegdavo tokią lempą, kad pusę kaimo apšviesdavo.

Petronėlė Gerlikienė. Pasaka. 1976. kartonas,aliejus,tempera. 87×115_m

Mokyta buvo motina, visokiom kalbom kalbėjusi, tik lietuviškai susišnekėti su samdiniais jai sekėsi sunkiai. Vyras, kaip ir seniau, važinėjo Amerikon. Kartą šinkorka atbėgusi pasakė: „Liek, Kruomelieni, grēčiau i miesteli, tava Juons su pana rūšēs i Amerika sprukti“. Marijona kaip stovi – ką tik buvo išsiplovusi galvą, – šlapiais plaukais, pasičiupusi pakabą (kabinietą) išlėkė. Rėkdama nuvanojo vyrui šonus ir skaudama galva vos beparėjo namo. Septintą mėnesį laukėsi šeštojo vaiko. Atgulė ir nebeatsikėlė.

„Maža palikau, ka miri muotīna, – prisiminė Petronėlė. – Visi saki, ka sesū tai panaši į muotīna, gražuoli, vuo aš nebuvau graži. Ali kuokias kasas mama turiejusi! Rausvi, tuokī kaip muna jaunystie, plaukā; supīnusi kasas anus susidiedava kelioms eilėms apei galva. Miestale gyventuojē palei anuos šleipa atspauda smielietam kelie žinuodavin, ka Kruomelieni jau nuajusi i bažnyče.“

Mačiusieji pasakojo, kad ilgą laiką po jos mirties tą pačią valandą vakarais su dideliu trenksmu atsiverdavo durys ir įeidavo gražiai apsirengusi Marijona. Pereidavo visą trobą nesidairydama ir dingdavo, tarsi į sieną sulįsdavo. Kaimynai ateidavo pasižiūrėti, o Jonas pradėjęs labai gerti.

1917 m. Jonas Kromelys, likęs su mažais vaikais, antrą kartą vedė paprastą kaimo merginą Zofiją Pintverytę. Su ja susilaukė dar keturių vaikų. Baigėsi jo kelionės Amerikon. Dabar dažną kartą iš miestelio abu su žmona grįždavo girti dainuodami, vos į bričką suvirsdavo.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Raudonas medis“. Vilna, siuvinėjimas, aplikacija. 180×150 m

Petronėlei, kaip vyriausiajai dukrai, teko visi namų ruošos darbai, prižiūrėti keturis pamotės vaikus, dar jaunesnę seserį ir ligotą jaunesnįjį brolį. Niekas nė raidžių neparodė. Buvo taip suvargusi, kad net kaimynai pradėję sakyti: „Eik kur nors tarnauti, tai nors sijoną turėsi.“ Šešioliktus eidama ir išėjo tarnauti pusmerge pas daktarą. Iš pirmos algos nusipirko tokį gražų vilnonį languotą sijoną. Marijonos tėvai Petronėlei siuntė net dvi šipkartesAmerikon važiuoti, bet tėvas su pamote jas pragėrė – nebūtų buvę kam vaikų žiūrėti. Petronėlė tai sužinojo tik iš svetimų žmonių jau išėjusi tarnauti. Jonas, vyriausiasis jos brolis, išvažiavo ir pasiliko gyventi Čikagoje. Dvidešimtuosius eidama Petronėlė jau tarnavo trečioje vietoje – tame pačiame Derkintų kaime, pas ūkininką Julijoną Gerliką. Gaspadorius, jau įžengęs į ketvirtą dešimtį, vis žvilgčiojo į Petronėlę, bet nesiskubino – juk ji niekur nepabėgs.

1929 m. iš Amerikos grįžo vyriausiasis Julijono brolis Pranciškus. Penkiasdešimtus metus einantis Gerlikas, trisdešimt metų dirbęs Ilinojaus valstijos anglies kasyklose, buvo susitaupęs gražaus pinigo. Amerikoje pirko įvairių prabangos daiktų savo namams, tarp kurių buvo ir iki šiol yra išlikęsper visus karus Petronėlės kaip relikvijos išsaugotas patefonas su tūta ir plokštelės, tarp jų ir pirmieji Kipro Petrausko lietuviški įdainavimai, veidrodis raižytais rėmais, didelis ovalinis rėmas nuotraukai, užuolaidos (dieninės – baltos su žaliais aksomo žirneliais ir naktinės – labai spalvingos, su rausvomis ir melsvomis juostomis, ataustos geltonų siūlų raštais), artdeko vazos, šviesi fetrinė Pranciškaus Gerliko skrybėlė. Daugelis kitų daiktų dingo per karą ar buvo sunaikinti pokario laikotarpiu, baiminantis tremties Sibiran.

Pranciškus Gerlikas planavo sukaupęs kapitalo grįžti į Lietuvą, pirkti žemės, statytis namus, imti jauną pačią ir sukūręs šeimą gražiai gyventi. Grįžęs apsistojo pas brolį, ten ir pamatė Petronėlę. Ji sakiusi, kad gal ne tiek ja susidomėjęs, kiek jam patikę, kad ji rūpinasi jo atsivežtomis penkiomis baltosiomis vištomis ir dviem gaidžiais, kurie po tokios ilgos kelionės atrodė labai suvargę. Petronėlė sugalvojo paukščius lesinti virtais smulkintais kiaušiniais ir taip juos išsaugojo. Tai labai patikę Pranciškui Gerlikui ir šis skubiai pasipiršęs. Tada sukrutęs ir Julijonas, net susibaręs su broliu, kam šis jo merginą paveržė. Gal ir būtų Petronėlė tekėjusi už Julijono, bet šis nesipiršo, vis tikrino. O atsirado Pranciškus – ir ištekėjo už amerikonto.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Dainų šventė“. 1976. Drobė, siuvinėjimas, aplikacija. 200×180.LDM_m

Jiedu tuokėsi Šilalės bažnyčioje. Po vestuvių tuoj ėmėsi žiūrėti pirkti žemės. Iš dviejų parduodančiųjų tarp Šilalės ir Liškiavos tegavo tik 23 hektarus prastos, akmenuotos, molingos žemės, apaugusios krūmais ir medžiais. Joje augo nemažai ąžuolų. Pranciškus išrinko akmenis (vienus sulaidojo, kitus panaudojo statyboms), išvalė arimui skirtus plotus ir ant molėtos kalvos ėmėsi įrengti sodybą. Statė visą dešimtmetį. Nors pinigų netrūko, bet ir užmojai buvo dideli. Pirmiausia pastatė tai, kas, ūkininkų supratimu, svarbiausia – didelį tvartą gyvuliams, kluoną pašarams ir vištidę. Patys apsigyveno svirne, pritaikę jį laikinam gyvenimui. O išmūryti pamatai labai dideliam dviejų galų namui ir suruoštos statybinės medžiagos taip ir liko.

Petronėlė iš mergos tapo ponia, turčiaus amerikontožmona. Visus namų ruošos darbus dirbo samdiniai. Po persileidimo su pirmuoju vaiku Kauno gydytojai patarę jai nepervargti, pamiegoti, tai ir miegodavusi iki pietų. Specialiai augino veršius ir juos kas savaitę pjovė, kad Petronėlė turėtų kasdien išgerti šviežio veršiuko kraujo ir kad tai padėtų susilaukti vaiko. Pusryčius vyras pats paruošdavo ir atnešdavo jai į lovą, nes tarnaitė pyko ir negalėjo suprasti tokio pasileidimo. Petronėlė mėgo išgerti grietinėlės su plaktais kiaušinais. Jos darbas buvo prižiūrėti išsiplėtusį vištyną. Kas savaitę atvažiuodavę veterinarai iš Kauno patikrinti, kaip laikomasi raciono, supirkdavę visus perinti skirtus kiaušinius. Tai, anot Petronėlės, buvęs pirmasis, pavyzdinis baltųjų vištų vištynas Lietuvoje. Gerlikas jau žiūrinėjo pirkti automobilį.

Petronėlė Gerlikienė ir menotyrininkė Gražina Kliaugienė. Pirmosios P.Gerlikienės personalinės parodos atidarymas. Vilnius. 1977 m

1940 m. gimė sūnus Pranciškus, anot motinos, Pranelis. Atsidėkodama Dievui už padarytą malonę, bažnyčios altoriui ji išsiuvinėjo užuolaidas. „Paniberna ta Petroneli, nuorieji, ka anas pakabintu ant altuoriaus“,– pašiepė davatkėlės. Nežinia, kuo jos davatkėlėms neįtiko ir ar buvo kada pakabintos. Petronėlei tai buvo per daug skaudi tema – ji nenorėjo daugiau apie tai šnekėti.

Prasidėjo karas, ir staiga Petronėlės gyvenime viskas ėmė griūti. 1943 m. vokiečiai gripu sergantį Pranciškų Gerliką, spaudžiant dideliems šalčiams, išvarė už keturiasdešimties kilometrų vežti miško. Peršalęs susirgo ūmia džiova, nes jau anglies kasyklose buvo suėsti jo plaučiai. Vežė pas gydytojus. Kartą jiedu paliko Pranelį prižiūrėti tarnaitei, o ši, užsiėmusi su bernu, nepamatė, kad vaikas nuropojo prie šuns būdos. Grįžę rado Pranelį kraujuose, vežė į karo ligoninę. Tai dar labiau pablogino senojo Gerliko sveikatą, ir jis netrukus mirė. Užėjus kazokams, nėščia Petronėlė neteko trečio vaiko. Rusų kazokų arkliai, tokie maži, pririšti sode, iki pat šaknų nugraužė visas obelis, kariuomenė nusiaubė ūkį, – Petronėlė su sūnumi liko didžiausi kaimo neturčiai tuščiuose pastatuose. Dar karo metais buvo uždaryta jų dolerinė sąskaita Kauno banke. Vėliau viskas, ką dar turėjo, buvo atimta ir perduota kolūkiui. Pranelis draugavo su kaimynų, turinčių įtakingą brolį „prie valdžios“, sūnumi ir taip sužinodavo, kada vyks vežimai į Sibirą. Išnešiojo, išslapstė amerikoniškus daiktus, nenakvodavo namuose, o pamatę atšviečiančias mašinas bėgdavo į laukus ir ten parkritę laukdavo, kol jos nuvažiuos. Taip ir išliko.

Petronėlė Gerlikienė. Vyšnių skynimas.1976. Kartonas, aliejus. 115×87 (456x640)

Petronėlė pabudusi naktimis matydavo Pranciškų, stovintį tarpdury apsirengusį juodu kostiumu, taip, kaip palaidojo, ir žiūrintį į ją. Neramus ir susirūpinęs, tarsi būtų saugojęs...

Po kelių metų Petronėlė ištekėjo antrą kartą – už Ignaco Veličkos. Dėl to, kad nereikėtų eiti į kolūkio lauko darbus, augindavo po kelis šimtus valdiškų viščiukų. Žiemą vištas su viščiukais laikydavo virtuvėje prie krosnies. Tie cypdavo, teršdavo, negalėjo atsiginti blusų. Ten pat virė jovalą kiaulėms. Iš krosnies rūko dūmai, mat ją kūreno šlapiais žabais – nebuvo kam prikirsti medžių, nes Ignacas buvo lėtas ir ligotas, nekoks gaspadorius. Vasaromis jis su kitais melioratoriais išeidavo kasti griovių, nuo to pasigadino širdį, o nuo drėgmės – kojas. Troboj buvę nuolat šalta, nes svirnas gyvenimui buvo nepritaikytas, aukštais pamatais, kad vėdintųsi, krosnis niekaip neprišildydavusi.

Petronėlė turėjusi savitą, išskirtinį požiūrį į gyvenimą, žmones ir reiškinius. Remdamasi tik savo požiūriu ir pastebėjimais, atmesdama visa, ką apie žmones kalba kiti, ji mokėjo savitai nusakyti jų charakterius ir emocines būsenas. Bendraujant stebino jos išmanymas, taktas ir inteligencija, draugijoje visuomet laikėsi oriai. Kaimynai net ir sovietmečiu kreipdavosi į ją puoni, nors laikę keista, paniberna. Valdingas, impulsyvus charakteris, noras viską tvarkyti savaip neišvengiamai kėlė įtampą. Antai sūnų net po studijų ji dažnai kritikuodavo už etikos nepaisymą ir nemokėjimą gražiai elgtis.

Petronėlė Gerlikienė. Medis su vaisiais. 1977.Kartonas, aliejus. 100×72_m

Būdavo labai nekalbi, apie ką nors paklausta, stengdavosi greitai baigti kalbą. Jeigu sūnus staigiai užklausdavęs: „Mama, kur eini?“, dažniausiai atsakydavo: „Ī šikučiu dauba muorku raut.“ Arba kai, prireikus parnešti žabų ar daržovių, sūnus klausdavęs: „Ką virsi pietų (vakarienės)?“, atsakydavusi: „Kāte su pupums“ arba: „Skanē, rybē, tirštā, daug“. Petronėlė visokiems atvejams turėjusi įvairiausių posakių. Kai kas nors prie stalo valgydamas juokdavęsis, sakydavo: „Nesijūk pry stala, tava buoba durną vyrą gaus.“

Per šventes Petronėlė langus papuošdavo savo išsiuvinėtomis užuolaidomis. Kartą atėjusi kaimynė net norėjusi nusiskinti raudonų uogų kekę – tokios tikros jos atrodė: „Kan čia, Petriki, vašuokliu prisikabinā?“ Užuolaidas Petronėlė buvo išsiuvinėjusi iki karo. Po karo siuvinėti nebeturėjo laiko, bet vis kieno nors paprašyta išskleisdavusi daugybę siuvinėjimui skirtų kalkių įvairiomis temomis, jas nuolatos skolindavosi aplinkinių kaimų merginos.

Petronėlė primygtinai prašė sūnaus, jau šeštoko, nupiešti Kristų ir Mariją, o ji išsiuvinėsianti. Tam atsakingam reikalui šis niekaip nesiryžęs, nors Petronėlei atrodę, kad tiek laiko mokęsis turi jau viską mokėti.

Petronėlė gyveno labai varganai, bet mokėjo „išlaikyti fasoną“. Į bažnyčią eidavo gražiai pasipuošusi.Aplinkinius stebino jos savotiškas požiūris į grožį. Šviesokos ilgos kasos būdavo susegtos vainiku viršugalvyje, o drabužių turėjusi dar iš prieškario metų, pokariu jie labai krisdavę į akis. Mėgo nešioti daug drabužių sluoksnių: kokios trys palaidinės, ant viršaus dar megztukas, visos apykaklės išlindusios ir gražiai dera. Pranukui tuo tarpu neturėjusi drabužėlių, tai persiūdavusi, pritaikydavusi ką nors iš savų, dėl to sūnus iš vaikų neišvengdavo skaudžių patyčių. Pati nemokėjo austi, nuolatos siųsdavo verpalus audėjoms, kurios turėjo tiksliai išausti, kaip pasakyta, įvairių audinių, vėliau ji juos siuvinėdavo.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Vyras ir moteris“. 1975. Medvilnė, siuvinėjimas, aplikacija. 145×120.LDM_m

Vakarais sakydavo: „Kuoks brungus dalīks īr luoveli“ ir džiaugdavosi ją pasiekusi. „Žmuogusīr laimings, jē tik sveiks“, – mat ji jau vaikystėje buvo prisikentėjusi nuo dantų skausmo, nuo visokių auglių, galvos nušalimo ir utėlių.

Petronėlė dar turėjo įvairių keistenybių, kaip tuomet atrodę.Kartais užsnūsdavo ir staiga prabudusi sakydavo, kad sapnavo tą ar aną jau mirusį žmogų, prašiusį valgyti. Tuomet eidavo į bažnyčią užsakyti už tą žmogų mišių. Mėgusi apeiti savo buvusią žemę, kuri jau priklausė kolūkiui, pasivaikščioti po ąžuolyną. Kartais atsitikdavo taip, lyg kas ratais imdavo vedžioti, ir ji nerasdavo kelio namo. Kartą prieš karą mačiusi „par mienulii rītus slenkanti kareivi su strielba“. Aiškiai girdėjusi, kaip paukštelis, pabeldęs į langą ir žiūrėdamas į ją, giedojęs: „Atēs atētis, atēs atētis, atēs atētis...“. (ateis ateitis). Ji nuolat kartodavo, kad likimas turi atsimokėti už patirtas skriaudas. Petronėlė norėjo gyventi šviesų, pasiturintį, laimingą gyvenimą, kaip tą keturiolikos metų atkarpą su tėveliu[1]. Anot Petronėlės, tai buvęs atlygis už sunkią vaikystę...

Petronėlė Gerlikienė virtuvėje tapo „Vyšnių skynimą“. Vilnius. 1976 

1970 m. ankstyvą vasaros rytą, niekam nieko nepranešusi, nešina emaliuotu kibiru juodųjų serbentų, kurie augo prie jos namo Mažrimuose, Petronėlė iš Šilalės atvažiavo į Vilnių aplankyti anūko. Visą dieną nei valgiusi, nei gėrusi, tampiusis su tomis uogomis po visokias mašinas, tik atvažiavusi pamatė, koks didelis miestas tas Vilnius, kuriame ji niekad nebuvo buvusi. Pyko ant savęs ir visų: gal tyčia ją taip ratu vežioją vis pro tuos pačius namus? Čia pat guodėsi – tarp žmonių neprapuls, juk žino, kad sūnus gyvena Jeruzalėje. Bevažinėdama išsišnekėjo, išsiaiškino, kad ta Jeruzalė, žmonių vadinama Jeruzalimka, yra miesto pakraštyje ir kad geriausia iš autobuso išlipti, kai pravažiuos sodus ir pamatys bažnyčios bokštus. Atsidūrusi siauroje, medinių namų pristatytoje gatvelėje net šyptelėjo, kad ta Jeruzalė daug mažesnė už Šilalę ir kad joje surasti sūnų būsią vieni juokai. Pirmą sutiktą paklausė ir pataikė. Žmogus pasakė gerai pažįstąs jos sūnų, barzdotą dailininką, neseniai su šeima apsigyvenusį Visorių kaime. Jo sandėliuke jis pastatąs motociklą, kai važiuojąs į miestą. Paaiškino, dar gerą kelio galą padėjo kibirą panešti, ir Petronėlė nė nepajuto, kaip nuėjo tuos tris kilometrus. Kai apsižvalgė – nei namų, nei žmogaus, tik takelis tarp jaunų pušelių nutįsęs – net nejauku pasidarė. Bet ėjusi tolyn, link vakarop pakrypusios saulės, iš rankos į ranką perimdama sunkų kibirą.

Atsikvėpė tik sode, didelių šakotų obelų paunksmėje. Skarele nuo veido nusibraukė prakaitą, ir po to, ką tądien regėjo, tas mažas namelis tarp senų išsikerojusių obelų ir alyvų atrodė esąs visiškame svieto pakraštyje. Aplink nė gyvos dvasios, kur akys užmato – miškas, krūmai, tamsus eglynas. Net baugu pasidarė. Tai ne Mažrimai, kur nuo kalnelio viskas kaip ant delno... Sūnus Pranciškus vedžiojo po sodą, rodė trobą, rūsį, daržinaitę, kalbino gyventi kartu, ką ji ten viena… Sodyboje ir karvę galėsianti laikyti, žolės sode daug. Petronėlė tik linksėjo galva ir nieko nesakė. Jau tą patį vakarą užsiminė apie namus, gyvulius, o rytą kuo anksčiausiai išskubėjo į stotį, net nenujausdama, kad ji, dar stipri ir energinga šešiasdešimt penkerių metų moteris, netrukus pasijus nesugrąžinamai praradusi viską – sveikatą, namus, ramų ir įprastą gyvenimą. Ir šitie taip nepatikę namai taps jos namais, kur tik menką valandėlę jausis rami ir laiminga.

Petronėlė Gerlikienė. Karas I. 1976. Kartonas, aliejus, tempera.70×50_m

Nuomininkai – vyras, žmona ir du maži vaikai – buvo priimti tik iš didelės bėdos, mirus jos vyrui Ignacui Veličkai ir kaimynams prašant. Jau beveik metus gyvenantys kartu, jie kasdien keldavo vis daugiau rūpesčių. Šeimos galva, dažnai girtas, piktas ir nepakantus, tvarkėsi po namus taip, kaip jam patiko. Ilgai Petronėlė tylėjusi, gailėdama kaimynų dukters, tačiau pamačiusi rugiuose pririštą arklį neišturėjo – pasakė, kad negerai darą. O nuomininkas tik pasijuokė, girdi, ne tavo – kolūkio. Petronėlė pasakė brigadininkui, tegul tvarkąs, jei žmoniškos kalbos neklauso. Parėjęs vakare girtas nuomininkas ją sumušė, sudaužė galvą visaip koneveikdamas už „ilgą liežuvį“. Prigrasino tylėti, niekam nė žodžiu neprasitarti. Kruvinom ašarom verkdama, Petronėlė ėjo pas kaimynus. Paskui gydytojai, teismas. Priteisė sumokėti 100 rublių ir liepė susitaikyti. Tačiau kas iš to – įskaudinta žmonių pajuokos („paniberna ta Gerlikieni, vis puoni dedas“), jinai jau pradėjo bijoti žmonių, vis rodėsi, kad visi tik ir tykoja jai padaryti ką nors bloga, net nuo atvažiavusio aplankyti sūnaus slėpdavosi.

Sūnaus parvežta į Visorius sėdėjo susidėjusi rankas į skreitą, lingavo galvą į šalis ir pusbalsiu šnekėjosi su savimi, kaip jai dabar būti, ko griebtis. Staiga iškėlusi rankas, šaukdama, purtoma nesuvaldomo skausmo ir pykčio, išbėgo Petronėlė prie kieme sustojusio sunkvežimio, kuriame buvo sukrautas visas jos turtas. Kaip sūnus išdrįsęs išparceliuotijos gyvulius, išdalyti daiktus, pasogines kėdes?! Kas, kad sakė pasiliekanti gyventi pas sūnų, bet ne tuojau, ne taip greit. Ji dar būtų pagalvojusi, o dabar... Puldinėjo aimanuodama, stverdama tai vieną, tai kitą ryšulį ir vėl mesdama į šalį, negalėdama suvokti, kas belikę iš viso jos gyvenimo.

Petronėlė Gerlikienė. Mielaširdystė. 1977. Kartonas,aliejus. 70×50_m

Įsikūrė mažame vienlangiame kambarėlyje. Užvertė jį ryšuliais, maišais su nekarštomis vilnomis, siūlais, velionio vyro Ignaco drabužiais, patalais. Vietos liko tik lovai. Ant jos ir sėdėjo Petronėlė, nieko nematančiomis akimis žiūrėdama į tolį. Staiga vėl, tarsi pakirdusi iš miego, pašokusi stvėrėsi už galvos – atvežtas iš Mažrimų šuo Turkus neėdęs, vištos nelesintos, o ji čia sėdi kelinta diena nesišukavusi.

Plėšėsi nerasdama sau vietos. Sunku ir baugu, anot jos,buvo vienai gyventi kaime, nes visi žinojo, kad turi pinigų, bet ir mieste blogai. Visi mokyti, nematyti žmonės, nėra net su kuo žmoniškai pasišnekėti. Ten ir oras esąs sveikesnis, ir žmonės geresni. Apimta nerimo, susiruošė į Šilalę. Apsidairys, gal pačioje Šilalėje kokį namą nusipirks, gal ten ir pasiliks, sutiks gerą žmogų, ištekės. O Visoriuose ji viena ir viena namuose, kad nors kas praeitų pro šalį. Praslinkus dienai kitai sugrįždavo aprimusi, susitaikiusi. Žadėjo ir anūką prižiūrėti, nereikėsią kasdien jo į lopšelį vežioti. Sužinojusi, kad už miško yra Bajorų kaimas, ėjo apsidairyti ir parsivedė nusipirkusi ožką, o sietelyje dar parsinešė mažą vilkinį šuniuką, kurį meiliai vadino Pilkiu.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Klevas“. 1975. Vilna, siuvinėjimas, aplikacija.

Po dienos kitos – vėl nelaiminga, suakmenėjusiu veidu vertė, dėliojo savo daiktus, dar labiau pasiklysdama tarp ryšulių. Įpuolusi į kambarį šaukė, kad sūnui niekada nedovanosianti. Kur jis padėjęs jos siuvinėjimo piešinius, gal tyčia išmetęs į šiukšlyną, sudeginęs? Ne, ji čia nebūsianti, išvažiuosianti, namą nusipirksianti. Ir ėmė rūpintis, kuo papuoš kambarius. Susirado seną, išblukusį, pokario metais siuvinėtą grindų kilimą. Vilnoniais siūlais iš naujo persiuvinėjo pakraščiuose išdėstytas tulpes, lelijas ir nepabaigusi numetė. Prisispyrusi ėmė reikalauti, kad sūnus nupieštų jai siuvinėjimo pavyzdį. O jis tik parodęs ant odinio knygutės viršelio stilizuotą ąžuolą ir tarstelėjęs: „Jei patinka – siuvinėk.“

Pati viena apėjo, apžiūrėjo parodas, lyg mieste būtų gyvenusi visą gyvenimą „Pamislīk, paruoda – visuokiu išsidirbiniejimu prikabinieta. Negal suprasti, kaip gal’ pamatīti mēdi su šaknims, jaguanuos puo žeme, i da žmuonims ruodīti. Geresni išsiūsiu, negu tūs jūsų paruodūs iškabinta“, – sakė parėjusi namo ir šypsojosi atlošusi rausva skarele suveržtą galvą, o rankos vis glostė ir glostė geltonų siūlų giją, tarsi vakaro prieblandoje regėtų siuvinėtais kilimais nukabintas savų namų sienas. Marčiai Danutei[2]pasisakė siuvinėsianti kilimą ir ėmėsi darbo. Taip paprastai, vis pakaitomis keisdama siūlų spalvą, dygsnių kryptį. Paklausta, iš kur žinanti, kaip reikia daryti, atsakiusi, kad daug kartų matė ąžuolą, kaip galėtų nežinoti. Kilimą „Ąžuolas“ir išsiuvinėjo be didelio vargo, apgailėdama išpjautus Mažrimų ąžuolus. „Ąžuolas turi būti vienas ir būtinai centre, jo kamienas – stambiai gruoblėtas ir šakos retos, neišsikraipiusios. Čia bus ruduo, lapai pageltę, bet dar laikosi. Neužtenka aukščio ąžuolui, tai didelis ir stiprus medis – pridursiu viršuje dar gabalą, o kad taip nekristų į akis, ant siūlės uždėsiu du lapus ir užtupdysiu šešias kiaunes. Kiaunės visuomet taip viena paskui kitą vorele bėga, jų akys tik blyksi! Ir jau vakaras, tarp ąžuolo šakų – raudona saulė, va, pridėsiu to skuduro gabalą ir bus gerai. Po ąžuolu išsiųsiu girtus partorgus, kolūkio pirmininką, tik jie ir gali medžioti. Tiek girti, kad įsitvėrė ąžuolo šakos ir nulaužė, kitas su degtinės buteliu, o trečias jau visai ant kojų nepastovi, atsiklaupęs ant kelių taikosi į kiaunes“, – pasakojo Petronėlė. Atrenkant darbus Respublikinei liaudies meno parodai tuometinių Liaudies meno rūmų Dailės skyriaus vadovė Aldona Kireilienė patarė butelį išardyti, nes tai esą neatitinka tikrovės ir kilimo nebūtų priėmę į parodą. Petronėlė butelį pakeitė gėlių puokšte.

Pranciškus Gerlikas ir Petronėlė Gerlikiene. Mažrimai,Šilalės r. 1963. Iš šeimos archyvo.

Rami ir susitaikiusi su savimi Petronėlė dar labiau nutolsta, nugrimzta savyje. Nekloja lovos, apsirengusi sėdi tarp patalų, atsigręžusi į langą, ištiesusi kojas, apsikrovusi siūlų kamuoliais, drabužiais. Veidas tarytum bejausmis, lūpos kietai sučiauptos, akys, atitrūkusios nuo siuvinio, žvelgia kažkur į šalį ir nežinia ką mato. Pašaukta krūpteli, atstumia nuo savęsmedžiagą, perbraukia abiem rankom per kojas ir tik pakartotinai prašoma eina valgyti. Atėjusi aiškina, kad iškart negirdėjusi ir daktarai jai yra sakę, kad ji „per minutę vieną sekundę visiškai negirdi“.

Sumano išsiuvinėti šermukšnį. Balkšvame naminio audinio fone pradėjo siuvinėti nuo kamieno, kaip medis auga – pačiame audeklo viduryje iš apačios į viršų kyla glotnus polaibis šermukšnio kamienas, į šalis skleidžiasi plonos, trapios, net palinkusios nuo uogų šakos. „Šermukšnis– glotnus medis ir visada šalia augina atžalą. Neilgaamžis, tik taip ir išlieka.“Siuvinėja dieną ir naktį, visai nekreipdama dėmesio į surauktas, nelygias vietas, susimazgiusius siūlus. Skuba kuo greičiau užbaigti, nes „nebaigta nier kuo nie žiūrieti“. Nors, atrodo, ir susirinko tinkamus siūlus, tačiau, žiūrėk, ir netinka – uogos turėjusios būti švelnesnio rausvumo, nupjauta šaka blyškesnė. Jokių nuolaidų: ardo, kerpa gabalą iš megztinio, vaikiškų kelnių ar kokio nors audinio. Svarbu, kad tiktų ir darbas nestovėtų...

Petronėlė tik mintyse turi aiškiai suformuotą idėją, visą bendrą kilimo kompoziciją, jo spalvinius derinius. Neradusi atitinkamos spalvos siūlų uogoms, skrituliukais sukarpo raudoną suknelę ir kiekvieną tokią uogą, užmezgusi mazgą, prisega juodu siūlu, mat kiekviena šermukšnio uoga turinti juodą galvutę – „ali kīk sīkių mačiau šermukšni – kāp nežinuosiu!“ Pagirta marčios, kad gražiai siuvinėja, Petronėlė ilgai žiūri, ir jos akyse baimė maišosi su viltimi – ar tikrai patinka, ar nesijuokia. Nors pati jaučia – tos uogos išties pasisekė, net akys raibsta bežiūrint. Ir lyg tarp kitko tarsteli: „Dā ne tāp galiu padaryti.“ Pasakė ir lyg įsipareigojo, o mintys vis dažniau sukosi apie klevą – labai gražūs rudenį jo lapai, plačiai išsikerojusios šakos. Susirinkusi nudažo siūlus ir išsigąsta, kad nežino, kaip tie lapai ir šakos atrodo. Mažrimuose klevai neaugo. Susirūpinusi klausinėja, nueina prie Jeruzalės bažnyčios, kur matė augančius klevus. Eina ratu, delnu liesdama kamieną, varto nukritusius lapus, apžiūrinėdama išlinkimus, kotelius, ir jai net baugu nuo to sudėtingo grožio...

Kilimui „Klevas“ilgai neturėjusi tinkamo fono, mat klevas turėjo būti rudenį pamatytas, su šalnos pakąstais lapais, o dangus – debesuotas. „Nudažysiu medžiagą, kad būtų debesys ir atrodytų, jog purškia lietus, klevas aukštas, jo šakos plačios, raudoni, pakąsti šalnos, vienas po kito krenta lapai. Žmonės maži, sušalę, kūrena po juo laužą. Ir jo šilumoje drugeliai dar šoka vasaros šokį...“ Dažo audinį taip, kad atrodytų lyg debesys. Nepasisekė nudažyti, kaip norėjo: fonas išėjo per tamsus, buvo nepatenkinta.

Kilimui „Iššluok kiemelį subatoj...“ ji pati parduotuvėje nusipirko brangaus vilnonio audinio: „Reikia labai geros, brangios medžiagos, kokių trijų metrų, geriausiai tiktų ne visai juodas milas.“ Pirmiausia ir pradėjo siuvinėti pakraštį kaip rėmą. Siuvinėjusi ilgai, vasarą atsisėdusi sode tarp obelų, paskleidusi medžiagą ant kelių, mat kilimas turėjęs būti labai iškilmingas: karalaitis Kęstutis prie jūrų marių susitinkąsBirutę. „Mačiau tokiū kilimū. Kęstučio ir Birutės rūbai labai puošnūs, išsiuvinėtas jo apsiaustas ir Birutės prijuostė – kilmingi tik tokius turi.“

Su kokiu džiugesiu siuvinėjo kilimą„Vyras ir moteris“! Tai Adomas ir Ieva rojuje. Rojui išsiuvinėti reikėjo labai skaidraus geltonumo, o jo reta, „yra virš namų ir tik liaunos rojaus medžių šakelės su žiedais ir vaisiais prilaiko Adomą ir Ievą“. Adomas – nuogas ir nerūpestingas, jo kūnas – minkštas ir atsipalaidavęs, su aiškiai pažymėtu Adomo obuoliu, rodos, besvoris supasi erdvėje. Susidėjęs ant pilvo rankeles, jis judina kojų pirštelius džiaugdamasis rojumi. Ieva šalimais vaizduojama visai kitaip – tikras kontrastas Adomui. Ji kupina nerimo, ir tai pabrėžta jos apranga: „Ievos sijonas toks pasipūtęs... Moteris visada turi būti gražesnė už vyrą, su neužmirštuolių puokšte.“ Jos kūnas įsitempęs, ji susitelkusi ir pasiruošusi, nes žino, kas jos laukia.

1976 m. Petronėlė pirmą kartą mačiusi Respublikinę dainų ir šokių šventę. Įspūdis buvęs toks stiprus, kad dar būdama Vingio parke nusprendė išsiuvinėsianti kilimą. Sakė, kad reikia labai didelio audinio gabalo, kad tilptų dainininkai, svečiai, šokėjai, kapelos, dirigentas ir pranešėja. Tam pasirinko drobę, tik fonui visai netiko jos pilka spalva. Sūnus pasiūlęs jį nudažyti bronza, taip būsią šventiškiau ir atrodys kaip auksinis.„Dainų šventėje“ miklus, įgudęs šokėjas („kojos pačios vyniojasi“) ir šokėja, jau „žiliukė raudonais skruostais, su paukščiais ant pėdų, labai modeliuota suknele“, ir pagarbus pagyvenęs vyriškis, teikiantis jai gėles, ir „kaimo kapelijos muzikontai: grojo, kol nugriuvo!Dirigentas diriguoja, o pranešėja su kelnėmis, ji vis žvilgčioja į veidrodėlį.“

Siuvinėjimas jai buvęs pats prieinamiausias išsisakymo būdas, tik ilgas ir varginantis, nuo jo paskausdavo nugara ir rankos... Piešimas ir tapyba esą prilygo rašto mokėjimui, ir ji manė, kad tai prieinama tik mokytiems. Su sūnaus šeima persikėlusi gyventi į Šilo gatvę Vilniuje, Petronėlė pradėjo tapyti. Marti Danutė pasiūlė ir iš Pranciškaus studijos atnešė kartonėlių ir dažų.

Petronėlė nustebo, kaip greitai ir lengvai gali tapyti. Taip vienu pradėjimu ir nutapė savo pirmąjį paveikslą „Po tuo klevu, po žaliuoju...“, kurį vėliau nusipirko grafikė Albina Makūnaitė.„Čia tai bus dainuška „Po tuo klevu, po žaliuoju, gul bernelis jaunasai...“ Ir, žinoma, mergelė tiesia jam savo širdį. Visuomet mergelės širdis didesnė nei bernelio...“

Tapyti patiko, tai ne siuvinėti, kaip ji sakė, „knebinietīs“, „čia – sugalvuojē, kaip matā ipadarē“. Jau kitą dieną pareikalavo didelio kartono, mat norinti nutapyti Nojaus laivą.Apibrėžė didelį ovalą – laivą ir eidama aplink stalą pradėjo į jį sodinti žmones, dar nutapė po porą gyvulių, o paukščiai esą poromis skraidę aplink laivą. Nojus ir septynios jo dukros irkluoja laivą. Paklausta, kodėl dukros su kelnėmis, atsakiusi, kad irkluoti laivą reikia jėgos, o tai galinčios tik vyriškos moterys. Laivo priekyje pasisukęs Nojus vis dabojavyriausiąją dukrą laivugaly, ši, apsigobusi skara, susidėjusi rankeles ant irklo, suvokia savo misiją ir jaučiasi išskirtinė, nes Nojaus žmona jau susmukusi senikė, sėdinti su lazdele prie skrynios. „Taip išlikusi žmonių giminė.“

Petronėlė tapė stovėdama, virtuvėje, ant stalo priešais save pasidėjusi kartono lapą, ir kuo didesnio formato – „ant mažanier kuo nie prasidieti, kas ten gal’ tilpti“. Tapė greitai, skubėdama, tarsi užsimiršusi, be jokio išankstinio piešinio, tepdama tiesiai iš dažų tūbelės, dažus teptuku maišydama tarp potėpių, tiesiai ant kartonėlio ar drobės. Pradžioje sausu teptuku, jo kotu („kam be rēkala braukti, tepliuoti“)pažymėdavo svarbiausio veikėjo vietą. Paletę naudojo tik dažų tūbelėms pasidėti.

Jai labai nepatiko aliejinių dažų skiediklio kvapas, skundėsi, kad smirda, pyko, kad nuo to jai skauda galvą. Degdama nekantrumu ieškojo dažų celofaniniame maišelyje, „vis nier, kuokių reek“. Dažnai klausė sūnaus, kaip nutapyti akis, kad jos žiūrėtų į žmogų. Tikėjo, kad siuvinėja ir tapo viską taip, kaip yra natūroje. Būtent tapant labiausiai atsiskleidė Petronėlės humoras, žemaitiškas šmaikštumas, mėgo tapydama kalbėti, pasakoti, ką tapanti.

Būdingiausias Petronėlės kūrinių išraiškos būdas yra spalva. Jos spalvinių derinių savitumas ir nenustygstantis potėpio judesys bei energija visuomet turėjo galingą psichinę įkrovą. „Sopulingoji“yra vienas tapybiškiausių, tačiau pagal spalvinę paletę – vienas lakoniškiausių ir kontrastingiausių jos darbų. Tapytojos darbuose spalvinė išraiška paklūsta aiškiam žinojimui, poreikiui impulsyviai, bet tiksliai reikšti mintis. Intuityvus spalvos jutimas, įgimtas spalvinis regėjimas padiktavo vienur netikėtus, kontrastingus, intensyvius šiltų ir šaltų spalvų derinius („Vyšnių skynimas“, „Karas I“, „Atminimas“), kitur – švelnią šiltų ochrinių ir gelsvų bei šaltų melsvų pustonių gradaciją („Mielaširdystė“),tai – Mergelė Marija, šviesos spinduliai eina iš jos rankų.

Petronėlės pasaulyje dominuoja žmonės. Figūros dažnai vaizduojamos judančios, bendraujančios ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. Emocinė personažų tonų skalė jos paveiksluose skleidžiasi nuo mirties sąstingio iki palaimingos būties ramybės: mirties akivaizdoje iš baimės pastirę žmonės paveiksle „Varnas“, gailestis ir neviltis („ant sniego negyvos pempės ir kiaušiniai pajuodę“) paveiksle „Pempių kiaušinių rinkimas“, aklas atsilošusios į nebūtį moters skausmas „Sopulingojoje“, padykę ir smalsūs vaikai paveiksle „Ar jau išperėti paukščiukai?“, šmaikštus ponas, nukėlęs skrybėlę, sveikinantis išdidžią ponią („Pasveikinimas I“), mylinti, svajinga kilimo „Iššluok kiemelį subatoj...“ mergelė, palaiminga Mergelė Marija, su lelija rankoje žengianti į dangų paveiksle „Mergelė“. Emocijos išreikštos itin stipriai ir įtaigiai.

Petronėlės žmones supa gamta, tik labai retai veiksmas vyksta patalpose – dažniausiai darbo tema sukurtuose tapybos kūriniuose: „Kūlimas“, „Linų brukimas“. Gamta neatsiejama nuo žmonių pasaulio, ypač medžiai vaizduojami tarsi gyvi: juose gyvena dvasios („Ąžuolų pjovimas“), jie prilaiko kilimo „Vyras ir moteris“ žmones, rauda „Eglė žalčių karalienė“, jais išreiškiamas grožis (kilimas „Šermukšnis“) ar gyvenimo pilnatvė (paveikslas „Medis su vaisiais“).Tapybos darbe „Motina“paukščiai jaudinamai arti žmonių – jie saugo apgobę sparnais, priglaudę galvas.

Petronėlė tobulai valdė meninę išraišką. Kūrinių personažų plastika, jų judesiai sukonstruoti atsižvelgiant į charakterio bruožus, vaidmenis: tarsi lėlių teatre juda veikėjai, triukšminga persirengėlių procesija ir pargriuvęs girtas vežikas nekantriai ragina priekinėmis kanopomis įsispyrusį arklį („Užgavėnių kaukės.(Balsių Magdė)“). Tapybos darbe „Pasaka“romus šv. Jurgis su sulinkusia ietimi ir šalmu ant galvos, labiau primenančiu minkštą geltoną kepurę, sėdi ant pastėrusio arklio, šis visas dreba, „iš baimės jam net uodega atsistojo“! Ypač taikli siuvinėjimo ir aplikacijų plastika kilime „Eglė žalčių karalienė“ sukuria tragišką, slogią nuotaiką, nors žiūrėjimo rakursas suponuoja pasakoms būdingą atstumą: išbalusi, kupina gėlos, atsukusi veidą į dangų verkia Eglė, ašaros trykšta upeliais... Šalia melancholiškai pasviręs sūnus Klevas su baltu paukščiu šakose.

Petronėlės kūryba aprėpia žmogaus gyvenimą su visais jo aspektais, tačiau viena pagrindinių jos kūrinių temų yra moters likimas bei vyro ir moters santykiai. Šie amžini motyvai perteikiami su išmanymu ir humoru, iš vyrų dažnai pasišaipoma: paveiksle „Vyšnių skynimas“rami, šviesiaplaukė moteris už rankos traukia vyrą į ežerėlį maudytis, o „vyras, kai bijo, iš baimės net veršio uodegos įsitvėręs laikosi“. Petronėlė tapo intriguojančias kompozicijas, meilės trikampius, psichologiškai sudėtingas situacijas: paveiksle „Jauna pati“ išmoningai sukomponuoti moteris ir du vyrai. Jauna moteris sėdėdama rūko, lakuotais nageliais kasydama savo seno vyro plikę, pučia jam į veidą dūmus, tuo pat metu surėmusi padus su kavalieriumi, sėdinčiu už krėslo. Paklausta, ką nutapė tapybos darbe „Kvietimas šokiui“, pasijuokusi: „A, čia žemaitiškas šmaikštavimas. Panelės labai laukia, kad jas kviestų šokti, o kviečiamos apsimeta, kad joms tai nerūpi. Kavalieriai tai žino.“

Reto menininko darbuose aptiksime tokias išraiškingas akis, pavaizduotas labai paprastomis priemonėmis: jų įstatymu personažo veide, forma, kontūru, spalvų derme, dviem taškais ar visai neištapant vyzdžių, tik brūkšneliu, tamsuma pažymint jų vietą. Gudriai primerktos, „smailios“, susižavėjusios pono akys darbe „Pasveikinimas I“, ašaromis paplūdusios kario našlės akys darbe „Karas III“, giedros, besišypsančios Mergelės Marijos akys paveiksle „Mergelė“, juodi motinos akių plyšiai ir kaip kontrastas jiems – naivios vaiko akytės tapybos darbe „Sopulingoji“.

Petronėlė visuomet turėjo aiškiai suformuotą kilimo ar tapybos darbo idėją. Ne tik pati jos mintis visuomet buvo aiški, bet ir išraiškos būdai, spalvos, kompozicija, plastika. Jos pasakojimuose apie darbus stebina netikėtai atsivėręs keistas pasaulėvaizdis, nes ji turėjo savitą požiūrį į gyvenimą, žmones ir reiškinius: „Rojaus medis tuo pat metu žydi ir vaisius veda. Raudonas, niekur nematytas medis ir į jo kamieną bus atrėmę galvas liūtas ir liūtė“ (kilimas „Raudonas medis“).„Kas patikės, kad angelas buvo nusileidęs į žemę, jei jis nepaliks jokio pėdsako? Nutapiau jo kruvinas raudonas pėdeles. Angelas neša žmonėms gėlę“, – pasakojusi apie tapybos darbą „Skrendantis angelas“. Paukštis „palikuonis“, krauju iš savo krūtinės maitinantis alkstančius vaikus tapybos darbe „Paukštis II“. Apie paveikslą „Karas I“:„sapnavau dar prieš karą ir girdėjau aiškų balsą: „Tau gyvenime skirti trys sopuliai“, ir regėjau tris virš savęs pakibusius, krauju pasruvusius sopulius.“ Apie paveikslą „Mergelė“:„ant šviesos juostos stovinti Mergelė Marija su lelija rankoje žengia į dangų. Esu mačiusi.“

Petronėlė pradėjo siuvinėti medžius vedama džiugios kilimais papuoštų savų namų vizijos, tikėjimo, kad vėl ištekės už gero žmogaus ir gražiai gyvens, vėliau jautėsi labai pakylėta ir puikiai įvertinta besilankančių menininkų ir menotyrininkų, kurie vienbalsiai žavėjosi jos kūryba, skatino toliau kurti ir dalyvauti parodose. 

1977 m. surengta pirmoji personalinė P. Gerlikienės tapybos darbų ir siuvinėtų kilimų paroda Vilniaus miestų projektavimo institute. Per parodos atidarymą lietuvių dailės klasikas profesorius Antanas Gudaitis (1904–1989) priėjo prie Petronėlės ir pasiūlė pasikeisti darbais. „Ar ir tamsta tapai? – pakreipusi galvą ir įvertinusi jo amžių, blykstelėjusi akimis paklausė Petronėlė. – Tai kiek gi pačiam metų?“„Na, tapau, – oriai atsakė A. Gudaitis. – Kad mes beveik vienmečiai.“„Tai kad aš nežinau tamstos darbų“, – atsakiusi Petronėlė. „O gal aš galiu nusipirkti?“– tada klausęs A. Gudaitis. „Pirkti gali“, – sutikusi Petronėlė. A. Gudaitis išsirinko darbą „Sunkūs metai“ ir pasikabinęs svetainėje garbingiausioje vietoje juokais siūlydavo svečiams atspėti, kieno jis, o šie spėlioję, kurio profesionalo darbas tai galėtų būti...

1977 m. P. Gerlikienės kūryba buvo įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos Liaudies dailės Pirmąja premija, o 1978 m. ji tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nare.

Pajutusi kūrybos džiaugsmą, sėkmės ir pripažinimo skonį, Petronėlė kūrė pakilius ir džiugius darbus: išsiuvinėjo kilimą „Raudonas medis“, nutapė „Mielaširdystę“, „Mergelę“, „Vasarą“. Tai buvo ramybės ir susitaikymo laikotarpis, tuometiniai jos darbai – šviesūs, sklidini skaidrios šilumos.

Deja, tai truko neilgai, Petronėlė pasisakė, kad jai maudžia strėnas ir netruko sužinoti, kad serga. Nuo tada ir jos tapybos darbuose pradėjo rastis mirties nuojautų ir jos baimės ženklų: „Regėjimas I, II, III“, „Varnas“ („žmonių apsuptyje žiūri į mane gulinčią“), „Šokis“, „Kojos“. Šie paskutinieji jos tapybos darbai yra labai stiprūs ir bauginantys, net gąsdinantys emociniu įtaigumu ir įkrova, temų pasirinkimu. Petronėlė bijojo ir labai nenorėjo mirti, jai atrodė, kad dar tiek daug turi pasakyti ir kad turi iš visų jėgų kabintis į gyvenimą. Baimė maišėsi su nerimu ir pasiutusiu noru išgyventi, baime vėl visko netekti, tragišku likimo suvokimu ir negalėjimu su juo susitaikyti. Iki paskutinės dienos Petronėlė tikėjo, kad darbu įveiks ligas ir skausmą. Paveikslus tapė ir ligoninėje. Likus dviem dienom iki mirties prašė „pasikeisti gyvenimais“ – ji eis į namus, augins vaikus, tapys paveikslus... Ir tik pamačiusi rankose geltonus narcizus krūptelėjo: „Jau pavasaris? Tai atėjot atsisveikint.“ Ilgai ir skausmingai žiūrėjo pro langą į mėlynuojantį dangų, į saulės nušviestas medžių viršūnes ir varnas jose...

P. Gerlikienė mirė 1979 m. kovo 14 d.

Pomirtinės P. Gerlikienės siuvinėtų kilimų ir tapybos darbų parodos katalogui menotyrininkė Gražina Kliaugienė, stebėjusi jos kūrybos raidą nuo pat pradžių, dar studijų tuometiniame Dailės institute laikais apibendrindama rašė: „Į lietuvių liaudies dailę Petronėlė Gerlikienė atėjo būdama garbaus amžiaus, atėjo netikėtai ir trumpam, palikdama ne itin gausų, tačiau kaip reta autentišką kūrybinį palikimą. Spontaniška kūrybos galia, prasiveržusi paskutiniais gyvenimo metais, išsiliejusi į savitą poetiškų vizijų pasaulį, buvo tarsi likimo dovana jai pačiai ir mums visiems. Archaiška jos kūrinių tvirtybė, ramus savo vienintelės tiesos žinojimas, nepaisant jokių įsikišimų iš šalies, atskleidė reto vientisumo asmenybę, sugebėjusią pro kasdienines smulkmenas leisti prasiveržti skaidriam ir sudvasintam gyvenimo visumos vaizdiniui. Pirmapradiškai paprastos yra P. Gerlikienės kilimų ir paveikslų temos, bet pro regimybę čia prasišviečia kito, nekasdieniško ir be galo individualaus pasaulio kontūrai. Tai pati tikroji poezija, kurios esmė – kažkur už žodžių konkretumo.“

Brandžiausi ir emociškai stipriausi P. Gerlikienės kūriniai „Sopulingoji“, „Motina“,„Mergelė“, „Mielaširdystė“ yra labai apibendrinti ir įtaigūs. Taupiai ir pshichologiškai tiksliai išreikštos žmonių vidinės būsenos – motyvuota poza, veido, akių išraiška, rankų ar kojų padėtimi. Kiekvienas darbas stebina kolorito įvairove, komponavimo laisvumu bei stipriu visumos jutimu. Stiprus emocinis įtaigumas, vidinė jėga geriausius jos darbus leidžia gretinti su profesionalių dailininkų darbais, dažnai pastaruosius jie pralenkia vizijos originalumu, savita intepretacija, žemaitiškumu,talento prigimtimi, temų pasirinkimu, raiškos laisve ir jėga. Petronėlė Gerlikienė yra viena ekspresyviausių, originaliausių ir dramatiškiausių lietuvių tapytojų.

Daugiau informacijos apie Petronėlės Gerlikienės sukurtus paveikslus, kuriuose gausu nutapytų vaizdinių ir iš krašto pasakų motyvų ir iš Mažrimų g. gamtos galima rasti Jurgitos Gerlikaitės FB paskiroje