Beinorių sodyboje bitynas nuo senų laikų

Pirmasis iš Beinorių vaizdingoje vietoje Paižnio kaime įsikūrė Pranciškus Beinorius(1895-1968), vedęs ūkininkų Gečų dukrą Oną.

Beinoriai jaunystėje

Payžnio km. gyventojo Stasio Šimučio šeima. Kairėje sėdi St. Būdvytytės Šimutienės sesuo Eugenija, apie 1935 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Beinoriai po daugelio metų

Balsių pradine mokykla, mokytojas Beinoris, 1-3 klasės, 1975 m.

Beinoriai,  apie 1960 m.

 Iš kairės vyrai: Jonas, tėvas Pranciškus , priekyje mama Ona ir  Jono Beinoriaus žmona Eugenija(1927-2011).

Eugenija Beinorienė, kaip ir jos vyro Jono mama Ona, šalia vandeningos  Ižnės praleido visą gyvenimą.

Senolė Ona Beinorienė(1883-1966) 

Prie senosios sodybos

Tiltas per Yžnę, susisiekimas su kaimynais Dapkais.

Kaimynai Stanislovas Černiauskas ir Jonas Beinorius bityne Beinorių sodyboje, apie 1980 m. 

Užaugęs netoli Švėkšnos, didelėje  7 brolių šeimoje, Pranciškus Beinorius turėjo net du brolius kunigus: Vincentą ir Joną.

Jonas Beinorius(kaireje) su bendramoksliu kunigų seminarijoje.

Kunigas Jonas Beinorius(1908 -1833-1985).

1933 m., baigęs Telšių kunigų seminariją, J. Beinorius buvo Skuodo, Klaipėdos gimnazijos kapelionas.

Nuo 1940 ūjų, daugiau negu 15 metų buvo Tauragės klebonas.

 Ilgus metus klebonavęs Tauragėje, kalėdodamas pas parapijiečius J. Beinorius nepamiršdavo apsilankyti pas savo brolį Pranciškų, Paižnio kaime. Nuotraukoje J. Beinorius šalia Tūbinių klebonijos apie 1960 m.

Po 1955 m. J. Beinorius buvo Mažeikių, Žarėnų-Latvelių, Veiviržėnų, Palangos klebonas. Nuo 1965 m. – kanauninkas. 

Kunigai Vincentas ir Jonas brolio Pranciškaus Beinoriaus laidotuvėse  Tūbinėse, 1968 m.

1975–1985 m. J. Beinorius buvo Telšių vyskupijos kurijos kancleris. Mirė 1985 metais, palaidotas Švėkšnos kapinėse esančiame Beinorių šeimos kape.

Beinorių šeimos kapavietė Švėkšnos kapinėse. Iš Prano Beinorio albumo

Žemaičių plento tiesimo darbuose ir Paižnio kaimo gyventojai Petras Luganeckis(1919-1985) su savo tėvu Juozu. Stipresni ūkininkai prie kelio tiesimo darbų dirbo su savo arkliais bei vežimais. Iš Petro Luganeckio rinkinio.

Gegužinė ant Dievyčio kalno, apie 1936 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Šienpjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Paižnio kaime, 1947 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Šventais protėvių kapų kalneliais XIX

„Kur kasi, ten – lavonas..."

Taip apie Payžnio kaimo senkapį pasakoti pradeda seniausias kaimo gyventojas Jonas Beinorius. 89-erių senolis Payžnyje praleido visą gyvenimą ir savo akimis matė ne tik arimuose išmėtytus žmonių kaulus, bet ir girdėjo ne vieną šiurpią istoriją apie netoli jo namų palaidotą žmogų...
Payžnio senkapis yra vakarinėje Šiauduvos-Tūbinių kelio pusėje, apie puskilometrį nuo Yžnės upelio ir kaimo kapinaičių. Senkapio teritorija užima beveik 2 hektarus. Tačiau kraštotyrininkas Vladas Statkevičius turėjo duomenų, kad protėviai čia buvo laidojami kur kas didesniame plote. Deja, kadangi prieš daugelį metų šioje vietoje buvo įrengti žvyro karjerai, didžioji dalis senkapio sunaikinta.

Anot V.Statkevičiaus, Payžnio senkapis buvo surastas labai seniai. Apie jį dar 1899-aisiais rašė Lietuvos archeologas ir muziejininkas Fiodoras Pokrovskis, 1926 m. - Petras Tarasenka, vėliau - dar daugiau kitų tyrinėtojų. Yra žinoma, jog kaime kadaise būta pilkapių, kuriuos ardant, aptikta be galo senų, II-IV amžiaus dirbinių. Spėjama, kad šioje vietoje buvo laidojama net du tūkstančius metų. Nuo 1963-iųjų Payžnyje surinkta virš 230 senovės dirbinių.
Senkapį kruopščiai tyrinėjęs V.Statkevičius nustatė, jog žmonės prieš laidojant būdavo sudeginami.
„Senkapyje randamos griautinių ir degintųjų kapų įkapės. Pagal jas galima spręsti, kad čia mirusiuosius pradėjo deginti nuo XII a.
Ankstyvojo geležies amžiaus dirbiniai: antkaklė trimitiniais galais, antkaklės kūginiais galais, juostinės akinės apyrankės, ritininis smeigtukas, lankinė akinė segė bei kiti buvo randami įvairiose vietose, netgi už paminklinės teritorijos, vykdant įvairius žemės darbus. Mums nesisekė nustatyti tikslios buvusių pilkapių vietos, nes niekas iš dabartinių vietos gyventojų negalėjo jos nurodyti.

VI-VIII a. gyventojai buvo laidojami pietinėje senkapio dalyje, kadangi ten rastas įmovinis ietigalis, profiliuota plunksna, lankinė skliutakojė segė, juostinė apyrankė, puošta skersinių rantelių grupėmis, kryžinis smeigtukas su rombine išpjova kryžmos viduryje bei kiti tiems laikams būdingi dirbiniai.
Mažiausiai dirbinių šiame senkapyje buvo aptikta iš IX-XI a. Atrodo, kad tais laikais buvo laidota paminklinės teritorijos viduryje, kalvos viršūnėje. Ten rasta įmovinių kirvių bei ietigalių, vytinės antkaklės fragmentas, įvijinių žiedų ir keletas kitų dirbinių.
Rytiniame senkapio pakraštyje, 1-2 arų plote, žemės paviršius labai juodas, su daugybės angliukų priemaiša. Spėjama, jog ten galėjo būti mirusiųjų deginimo apeiginė vieta. Šiame plotelyje gausu apdegusių ir ugnies deformuotų XII-XIV a. papuošalų, ginklų bei darbo įrankių. Iš papuošalų daugiausiai rasta pasaginių storagalių segių, apskritų plokštinių segių, žiedų, pastorinta, paplatinta bei pinta priešakine dalimi pasaginių segių, pintų lankelių gyvuliniais galais, mėlyno stiklo karoliukų, žvangučių. Mirusieji tada buvo deginami su savo darbo įrankiais: pentiniais kirviais, peiliais, skustuvais, verpstukais, skiltuvais, galąstuvais, kurių randama šiame plotelyje. Karius taip pat su visa apranga sudegindavo, nes ten rasta dviašmenių kalavijų, įmovinių ir įtveriamųjų ietigalių, strėlių antgalių, netgi susilydžiusio grandininio šarvo detalė.
Dauguma ten aptiktų dirbinių perduota į Vilniaus valstybinį istorijos etnografijos muziejų ir į Šiaulių „Aušros" muziejų bei jo filialą Šilalėje, o keletas radinių pateko į Laukuvos bei Kaltinėnų vidurines mokyklas", - savo rankraščiuose rašė V.Statkevičius.
„Dabar net neina išmanyti, kad ten kažkoks senkapis. Čia yra žmonių žemės. Jas šienauja, tik arti neleidžia. O anksčiau tai ir arė. Tačiau kur kasi, ten lavonas", - atsimena J.Beinorius.
Turi Payžnys ne tik senkapį, bet ir nedideles kaimo kapinaites. Vos už poros šimtų metrų nuo jų gyvena ir J.Beinorius. Vietiniai bei aplinkinių kaimų žmonės jas taip ir praminė – Beinoriaus kapukai.
„Tai yra kaimo kapukai, ne mano. Kas juose yra palaidoti, nežinau. Turbūt niekas nebeatsimena, nes tai labai seni laikai. Nors, tiesą pasakius, prisimenu vieno žmogaus istoriją. Baisiais rusų laikais jį norėjo išvežti į Sibirą. Jis iš Varsėdžių, kur gyveno, atbėgo čia ir pasislėpė pas tokią senmergę. Tačiau jo plaučiai buvo silpni, po kurio laiko žmogelis numirė. Kadangi nebuvo kur laidoti, tai jo giminės, atrodo, Trijonis ir Jonikas, jį palaidojo kaimo kapukuose. Bet apie tai iš pradžių niekas nežinojo, nes kitaip būtų neleidę... Baisūs laikai buvo. Oi, kiek čia ceremonijų yra buvę... Mano krikšto tėvą rusai tol daužė, kol jis numirė. O tą žmogų paskui perlaidojo. Giminės atvažiavo ir išsikasė. Kiek žinau, jo kapas Rietave", - pasakojo senolis.
Tokie įvykiai daug kam kėlė šiurpą, tačiau gyventi šalia kapų J.Beinorius sakė niekada nebijojęs. Nei po minėto slapto palaidojimo, nei po kūno iškasimo, nei kada nors vėliau jam jokios slogios mintys ramybės nedrumstė.
Dar savo jaunystėje Jonas kapinaitėse, gražių ketinimų vedamas, pasodino kelias drebules, mat iki tol šioje vietoje neaugo joks medis. Kadangi drebulės linkusios greitai daugintis, netrukus jų pridygo tiek, jog dabar čia ošia nemažas drebulynas.

Iš kadaise J.Beinoriaus pasodintų kelių drebulių išaugo tikras miškas

Nedideliame plote tvarkingai augantys laibastiebiai medžiai - bene vienintelis kapinaičių skiriamasis ženklas. Kad čia kadaise atgulė nemažai mūsų protėvių, išduoda ir dar vienas akcentas - senas medinis viduryje miškelio stovintis kryžius. Pasak J.Beinoriaus, jį čia pastatęs Vaclovas Jonikas - minėto slapta čia palaidoto vyriškio giminaitis...

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.