(Puslapis ruošiamas)

Sportinei radiopelengacijai reikalingos ne tik kojos, bet ir galva

Algirdas Dapkus

Algirdas Dapkus, A. Staponkaus nuotr.

Apie sportinę radiopelengaciją, šios sporto šakos taisykles, jai reikalingus prietaisus bei būtinus gabumus papasakojo ilgametis sportinės radiopelengacijos treneris, pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas 77-erių metų šiaulietis Algimantas Dapkus.

Daug kas išgirdęs žodžius „sportinė radiopelengacija“ sutrinka, pasipila klausimai: kas tai, kuo sportas ir radijas yra susiję...
Paaiškiname: sportininkai, užsiiminėjantys šiuo sportu, turi daug bendra ir su technika, ir su fiziniu aktyvumu.
Tad plačiau papasakoti apie sportinę radiopelengaciją, šios sporto šakos taisykles, jai reikalingus prietaisus bei būtinus gabumus sutiko ilgametis sportinės radiopelengacijos treneris, pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas 77-erių metų šiaulietis iki šiol aktyviai užsiiminėjantys šia sporto šaka Algimantas Dapkus.
- Tai kas yra sportinė radiopelengacija?
- Lietuvoje sportinė radiopelengacija pradėta kultivuoti nuo 1958 metų. Pirmiausia buvo dvi sportinės radiopelengacijos rungtys – trumpoioss bangos (80 m ilgio banga) ir ultratrumposios bangos (2 m ilgio banga).
Sportininkai naudodami imtuvus turi ieškoti paslėptų siųstuvų, kurie skleidžia radijo bangas mano minėtais dažniais. Tokių paslėptų siųstuvų būna trys-penki (priklausomai nuo sportininkų amžiaus grupės). Šie siųstuvai yra vadinami „lapėmis“, nes turi būti labai gudriai paslėpti. Aš, kaip treneris, ir stengiuosi juos kuo geriau paslėpti.
Siųstuvai dirba ne ištisai, bet penkių minučių ciklais: kiekvienas siunčia savo šaukinį vieną minutę, ir keturias minutes tyli. Pirmąją ciklo minutę dirba pirmasis, antrąją – antrasis ir t. t. Po to ciklas kartojasi iš naujo. Pirmoji lapė duoda vieną pyptelėjimą, antroji - du pyptelėjimus, trečioji - tris ir taip iki penkių. Tad vaikams yra labai lengva suprasti ir atskirti siųstuvus, nes pradžia visų vienoda, o po to skaičiuoji pyptelėjimus.
Apskritai sportinėje radiopelengacijoje trasos, kurias reikia įveikti sportininkams tikrai yra nemažos. Pačių mažiausių sportininkų trasa yra apie 3 – 4 km, o vyresniems tenka net ir 12 km trasos.
Maždaug 2005 metais sportinėje radiopelengacijoje atsirado dar dvi rungtys. Tai sprintas, kai yra nebe penki punktai, bet dešimt.
Sprinto distancija trumpa, ją galima prabėgti net ir parke. Laikas, skirtas trasai įveikti, yra apie 20 –30 minučių, o tradicinei trasai - 60 – 70 minučių.
Dar viena nauja sportinės radiopelengacijos rungtis ir šiuo metu gan populiari yra foxoringas. Tai pats paprasčiausias orientacinis: žemėlapyje yra apibrėžtas apskritimas, į kurį įbėgus girdisi paslėptas punktas, kurį reikia surasti imtuvu.
Norint užsiiminėti sportine radiopelengacija sportininkui be imtuvo dar yra reikalingas kompasas ir žemėlapis.
Apsiginklavus visa šia technika laimi tas, kas greičiausiai suranda visas paslėptas „lapes“.
Mūsų sportas yra daugiau vasaros sportas. Tačiau varžybos vyksta ir žiemą, sportuojame praktiškai visus metus, o kada prieš akis čempionatai, tai treniruotės vyksta dar intensyviau.
Treniruojamės ne tik lauke, bet taip pat ir patalpose, net patalpų žemėlapius esame nusibraižę.
- Kaip veikia sportinei radiopelengacijai reikalingi imtuvai?
- Na, šiam sportui yra naudojami nešiojami savos gamybos arba pramoniniai radiopelengatoriai. Radiopelengatorius – tai radijo imtuvas su specialia kryptine antena į siųstuvą rasti. Šiuos imtuvus sau ir savo treniruojamiems sportininkams gaminu pats.
Imtuvas padarytas taip, kad būtų patogus paimti ir kad jį paėmus viena ranka būtų galima viską valdyti. Paslėptos „lapės“ duoda signalus ir per imtuvą sportininkas juos girdi. Aišku, neužtenka vien girdėti, reikia surasti kryptį ir nubėgti iki punkto. O kryptingumą rodo imtuvo antena.
- Kaip jūs susidomėjote šiuo sportu?
- Aš esu baigęs tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, fizikos specialybę. Įgijus fiziko specialybę anais laikais dar tekdavo tarnauti kariuomenėje, tad išvykau tarnauti prie Kijevo. O parvykęs iš kariuomenės į pedagoginį darbą nebegrįžau - pradėjau dirbti Televizorių gamykloje. Ten 1967 metais radijo mėgėjai ir paskatino mane surinkti Šiaulių miesto komandą, kad galėtume dalyvauti Lietuvos sportinės radiopelengacijos čempionate.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Imtuvų nepirkdavau, gamindavau pats. Po to pradėjau dirbti dabartiniame Šiaulių jaunųjų technikų centre, tuomet jis vadinosi Jaunųjų technikų stotis. Vėliau nusprendžiau rašyti daktaro disertaciją, tai truputį atitrūkau nuo šio sporto, bet ją apsigynęs vėl grįžau, dirbau ir iki šiol dirbu sportinės radiopelengacijos treneriu.
Taip pat sportinės radiopelengaciojos plėtojimui Šiauliuose esminę įtaką turėjo 1999 metais mano įkurtas radiopelengacijos sporto klubo „Pelengas“. Klubas pradėjo teikti didelę paramą ir Šiaulių jaunųjų technikų centro sportininkams. Jau po dvejų metų pasimatė rezultatai tarptautinėse varžybose ir iki šiol Europos ir pasaulio čempionatuose iškovojame medalius. O šiais metais klubas „Pelengas“ švenčia 15 metų sukaktį.
- Tikriausiai sportine radiopelengacija užsikrėtė visa jūsų šeima?
- Na, kai mano sūnūs beveik suaugo, jie taip pradėjo užsiiminėti šiuo sportu - kaip daugumoje sporto šakų, pas mus įvyko šeimyninis perdavimas.
Mano sūnus Gintaras Dapkus 2013 metais yra tapęs Lenkijoje vykusio Europos čempionato bronzos medalio komandoje bei 8 vietos laimėtojas, 2014 metais Kazachstane vykusio pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas, taip pat 2014 metais Kazachstane vykusio pasaulio čempionato aukso medalio komandoje bei 5 vietos laimėtojas.
Kitas sūnūs Robertas Dapkus 2004 metais Lietuvoje ir 200-aisiais Lenkijoje tapo Europos čempionatų aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtoju.
Mūsų šeimos istorijoje labai sėkmingi buvo 2007 metai, kai mano anūkė Austėja, būdama tik 12,5 metų, dalyvavo sportinės radiopelengacijos Europos čempionate Vokietijoje 15-mečių grupėje, nes tada dar nebuvo 14-mečių grupės, ir tapo šios grupės nugalėtoja.
Mes su žmona ją lydėjome į šį čempionatą ir laukėme prie finišo. Iš tiesų, nelabai tikėjome, kad ji finišuos. Staiga žiūrime - Austėja grįžta pirmoji, tai vos spėjau ją nufilmuoti.
Taip pat Austėja 2009 metais Čekijoje tapo Europos jaunių čempionato bronzos medalio laimėtoja, 2009 metais Ukrainoje - radioorientavimosi sporto Europos taurės daugiakovės nugalėtoja bei 2010 metais - Ukrainoje Europos jaunių radioorientavimosi sporto čempione.
Tad iš tiesų labai smagu, kai visa šeima puošiasi medaliais.
- Nuo kokio amžiaus galima užsiiminėti šiuo sportu?
- Šiuo metu yra nustatytos dvi jaunių grupės – keturiolikmečių ir šešiolikmečių. Nuo 19 metų sportininkas jau priklauso suaugusiųjų grupei, O jau suaugusiųjų čempionatuose yra daug grupių, skirstomų pagal amžių. Pavyzdžiui, aš priklausau 70-ies metų ir vyresnių sportininkų grupei.
Žinoma, šiuo sportu gali užsiiminėti ir vaikai. Aš treniruoti vaikus pradedu nuo trečios klasės.
Jaunieji sportininkai gali pasireikšti kasmet pavasarį Šiauliuose organizuojamame Lietuvos jaunųjų radistų čempionate, nes ten varžosi atskira mažesniųjų grupė.
- Kokių gabumų reikalauja šis sportas?
- Iš tikrųjų šis sportas yra įdomus todėl, kad reikalauja labai įvairių gabumų. Pirmiausia reikia techninių gabumų, sugebėjimų suprasti signalus ir nustatyti kryptį.
Taip pat sportinė radiopelengacija yra ne vien darbas su imtuvu, orientavimasis su žemėlapiu ir kompasu miške, bet ir geras fizinis pasirengimas.
Mažiukams dar užtenka, kad jie lauke pažaidžia, bet vėlgi, aišku, ne ruošiantis Europos čempionatui. Gera fizinė forma šiam sportui yra būtina, nes trasos būna sudėtingos – miškai, kalnai, grioviai reikalauja daug energijos.
Iš tiesų, sportinė radiopelengacija panaši į šachmatus: išbėgęs sprendi uždavinį, kokį variantą pasirinkti, kad gerai ir greitai įveiktum trasą.
- Ar sportinė radiopelengacija populiari Lietuvoje?
- Dabar iš tikrųjų šis sportas populiarėja. Lietuvoje į varžybas susirenka iki 60 dalyvių, kartais - iki 100, o užsienyje sportinės radiopelengacijos varžybose dalyvauja keli šimtai sportininkų.
Žinoma, toks dalyvių skaičius neprilygsta orientaciniam sportui. Bet kuo toliau, tuo labiau orientacininkai domisi sportine radiopelengacija. Foxoringe jiems iš viso nėra problemų, po žemėlapį jie plaukioja kaip žuvys vandenyje. Šiais metais tai buvo įrodyta, kai į Kazachstane vykusį Europos čempionatą išvažiavo penki lietuviai, iš jų trys orientacininkai, ir visi kartu į Lietuvą parvežė net 11 medalių.
Be to, labai džiaugiuosi savo pasiekimu, kai per 2012 metais vykusias TAFISA žaidynes mano pasiūlymas į jas įtraukti sportinę radiopelengaciją buvo priimtas.
Taip pat 2012 metais Šiauliuose organizavome ir jaunių Europos čempionatą. Žinoma, kaip taisyklė, šeimininkams buvo nelengva kovoti šiose varžybose, bet mano anūkas Domantas Dapkus šiame čempionate laimėjo penktąją vietą, o bendra jų komanda – bronzos medalį.
Tad dabar Lietuva patikėjo, kad sugebame pravesti tokio masto varžybas ir 2017 metais pas mus planuojama surengti sportinės radiopelengacijos Europos čempionatą.
O šiaip Šiauliuose aš esu vienintelis sportinės radiopelengacijos treneris. Dar šio sporto grupių yra – Šakiuose, Kaune, Vilniuje ir Kuršėnuose.
- Kokie didžiausi jūsų pasiekimai?
- Labiausiai įsiminė 2011 metais Rumunijoje vykusiame Europos čempionate pelnyti bronzos ir sidabro medaliai. Kadangi mano anūkė Austėja nebebėgiojo, o padėjo sudėlioti trasa, tai aš turėjau galimybę dalyvauti šiame čempionate.
Taip pat vienas iš didžiausių mano pasiekimų 2012 metais Serbijoje vykusiame pasaulio čempionate iškovotas bronzos medalis. Ši trasa buvo labai sunki: painus miškas, daug priverstų medžių, kalnų, griovių, turėjai labai atidžiai sekti žemėlapį.
Žinoma, labai didžiuojuosi ir tuo, kad mano iniciatyva sportinė radiopelengacija buvo įtraukta į TAFISA žaidynes.
Dabar planuoju startuoti 2015 metais Čekijoje vyksiančiame sportinės radiopelengacijos Europos čempionate, bet daugiau dėl malonumo nei dėl rezultatų. Aš jau esu vyresniųjų veteranų grupėje, bet šis sportas neleidžia išsijungti, nes reikalingos ne tik kojos, bet ir galva.

„Sportininkai naudodami imtuvus turi ieškoti paslėptų siųstuvų, vadinamų „lapėmis“, kurie skleidžia radijo bangas“. Autorės nuotr.

Parašyta 2014 m.

Šiaulių Naujienos

Ieva LIUBŠYTĖ