Tautodailininkas, skulptorius Stanislovas Jonikas

 Payžnys-Klaipėda

Stanislovas Jonikas, 2003 m.

„Aš užaugau medyje, su peiliuku kišenėje“

Klaipėdiečiai, 2003-01-17

"Kalbamės su tautodailininku skulptoriumi Stanislovu Joniku, surengusiu medžio drožinių parodą „Marginiuose“ kartu su sūnumi Donatu, Klaipėdos universiteto ekonomikos studijų ketvirto kurso studentu, taip pat tautodailininku.

- Praėjusi savaitė jums buvo įsimintina parodos atidarymu. Įdomu, nuo kada prasidėjo gyvenimas „su medžiu“?

-Aš užaugau medyje. Tai buvo klevas mano gimtajame kaime tarp Laukuvos ir Šilalės. Valandų valandas pratūnodavau medyje su peiliuku bandydamas drožinėti. Kartą pamečiau peiliuką - tris dienas verkdamas ieškojau, išrausiau visą žolę po klevu, bet radau. Mano tėvukas buvo kalvis, bet droždavo žaislus - arkliukus ir kitokius gyvulėlius, su kuriais žaisdavau. Pirmas daiktas, kurį bandžiau išskaptuoti, buvo lyg ir į šaukštą panašus. Nuo pat mažens man kvepėjo pušinės skiedros, dėl jų užsiropšdavau ir ant varstoto. Beje, pirmas skaudesnis kritimas buvo ne iš medžio, o nuo varstoto. Paūgėjęs išvažiavau mokytis į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Čia mokiausi meninio medžio apdirbimo. Po to dirbau liaudies meistru kūrybininku Klaipėdos garsiajame „Dailės“ kombinate, o dabar - akcinės bendrovės „Klaipėdos baldai“ eksperimentiniame bare.

- Kokie keliai atvedė į Klaipėdą?

- Tie keliai vedė pas būsimą žmoną Genovaitę. Mano dėdė draugavo su Genovaitės tėvais. Jie ir nutarė, kad mudviem verta susipažinti. Taigi į Klaipėdą atvažiavau su piršliais. Vestuvės buvo šaltą žiemą, sausio paskutiniąją dieną, bet prie jūros vis tiek važiavome. Taip ir gyvenu čia nuo 1966-ųjų žmonos tėvų name. Turtų neužgyvenome, bet išauginome du sūnus.

- Ar ir sūnūs bandė drožinėti nuo ankstyvos vaikystės, kaip ir jūs?

- Ir Donatas, ir Arūnas nuo mažumės taikėsi nusitverti kirvuką ar kitą kurį mano darbo instrumentą. Žiūrėk - jau ir stalo kojos nutašytos arba taikosi perskelti pagalį. Bet Arūnas palinko prie mechanikos, o Donatas ir studijuodamas nemetė drožinėjimo. Jam šis užsiėmimas - puikus poilsis ir atokvėpis. Sūnui patinka eksperimentuoti. Donatas labiau panašus į senelį karininką iš savo mamos pusės. Jis, be ekonomikos studijų, gilinasi ir į karybos mokslą. Donato polinkis į menus nelėmė profesijos pasirinkimo. Aš irgi uždirbu duoną ne iš drožinių.

- Kokios skulptūrėlės jums labiausiai prie širdies?

- Mieliausia, kai matau beveik užbaigtą skulptūrėlę ar kitą kurį drožinį, tuomet jau galima dailinant svajoti apie būsimą kompoziciją. Daug darbų išdalinau, nemažai medžio darbų pasklido po pasaulį: dvylika apaštalų iškeliavo į Vokietiją, baraljefas su vaidila - į Ameriką, įvairių drožinių yra Australijoje, Japonijoje, Afrikoje, Kanadoje, Belgijoje. Kai kūriau apaštalus, „išegzaminavau“ ne vieną kunigą, kol galų gale Kretingos vienuolyno skaitykloje radau apaštalų aprašymą. Smagu, kad mano kurti prekystalių baraljefai ir durys puošia „Vardos“ parduotuvę, skulptūrėlių kompozicijos - „Paguodos“ vaistinę, Lietuvininkų aikštę, o dviejų kaimų susitaikymo kryžius pastatytas Jakuose. Gaila, kad tik prieš šešetą metų pradėjome fotografuoti drožinius, tad daugybė darbų iškeliavo, liko tik šeimos atmintyje.

- Be drožybos, kuo dar paįvairinate gyvenimą?

- Kartu su žmona mielai dalyvaujame dainų, amatų ir kitose šventėse. Patinka, kai mane aplimpa vaikai ir bando patys kaltuku išsiskaptuoti gyvūnėlį. Pernai labai smagi dainų šventė buvo prie Germanto ežero. Važiuojame į šventes, vykstančias Kaune, Šilalėje ir kituose miestuose. Kai mūsų nėra, sūnūs sutvarko namus, išplauna grindis. Retsykiais mamytė visus nusiveda į bažnyčią. Smagu, kai suguža pas mus giminė; esame penki broliai. Neseniai toks šaunus susibėgimas buvo per parodos atidarymą. Vasarą visa šeima mėgstame ilsėtis prie namų esančiame sode: kepame šašlykus, patinka paskanauti alaus.

- Anot žmonos Genovaitės, su jumis neįmanoma susipykti. Gal tai ir yra jūsų darnios šeimos pamatas?

- Mano galva, viskas paremta meile ir ramybe. Mes dėl vaikų stengėmės, dabar jie - dėl mūsų. Anot sūnaus Donato, kaip šauksi, taip atsilieps. Mano brolių šeimose taip pat daug šilumos ir supratingumo.

- Nėra menininko be svajonės...

- Neįmanoma gyventi be svajonės. Jei būtų galimybių - tik kurčiau, o kai nebedirbsiu „Klaipėdos balduose“, aišku, drožinėsiu, bet labai norėčiau tapyti. Bandysiu vėl pradėti iš naujo. Mat, kai atvažiavau gyventi į Klaipėdą - tapiau. Gal dar statysiu - didinsiu dirbtuves, garažą. Manau, kad nebus laiko senti."

 Stanislovą Joniką pakalbino:  

Klaipėdos krašto tautodailės darbų galima apžiūrėti: