|
Istorinė šventė Tūbinių atminties stelų paminklo atidengimas
"Žemaitija žavi didžiųjų žygiais. Tūbinės, 2019 m."
Tai užrašas ant paminklo Tūbinėse, tarp išgraviruotų granito plokštėse istorinių Lietuvos Valstybės, Žemaitijos ir mūsų krašto simbolių. Istoriniai įvykiai ir žymių kraštiečių vardai užrašyti ant trijų stelų plokštumų, skelbia apie gyvą krašto istorijos atmintį.
Naujasis paminklas yra pokario metais nugriauto, 2015 m.atstatyto Tūbinių Nepriklausomybės-LDK Vytauto paminklinio komplekso Tūbinėse baigiamasis etapas, įamžinant istorinius įvykius ir garsius kraštiečius, paaukojusius savo gyvenimą darbui ir kovai dėl Lietuvos ir krašto žmonių laisvės. Istorinėje šventėje Tūbinėse, kuri vyko po rudeninių Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų, dalyvavo Šilalės savivaldybės, bendruomenės atstovai, svečiai ir kraštiečiai atvykę iš įvairių Lietuvos miestų.
Atminties Stelų atidengimo šventės vaizdas. Tūbinės, 2019 09 01d. Dariaus Kiniulio nuotrauka
Atminties stelas atidengė: Tūbinių bendruomenės pirmininkė Roma Girčienė, Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stasys Lidžius ir kraštietis Augenijus Bendikas.
Paminklą pašventino, Šilalės dekanas – kun., eduk. m. mgr. Saulius KATKUS, 2019 m. rugsėjo 01 d.
Visus susirinkusius istorinės šventės proga pasveikino Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stanislovas Lidžius. Jis palinkėjo kad įdėtas darbas renkant istorinę medžiagą apie kraštą nepranyktų, o būtų atitinkamai išsaugotas, pvz. išleidžiant knygą apie Tūbines.
Savanorio Antano Petroko, Vyties kryžiaus kavaliėriaus dukra Alma padėkojo bendruomenei už tėvo atminimo pagerbimą.
Susirinkusius pasveikino prieš daug metų Tūbinėse dirbęs, Šilalės Savivaldybės atstovas Albinas Ežerskis.
Tūbinių atminties stelų istorinių aprašų autoriaus A. Bendiko kalba stelų atidengimo šventėje:
Sveiki visi, garbingi svečiai, kraštiečiai, tūbiniškiai, susirinkę čia, Tūbinių istorinės atminties paminklo stelų atidengimo proga.
Esame ypatingoje Tūbinėms vietoje. Šią vietą pavadinčiau laisvės vieta. Tokia vieta tarpukaryje Tūbinėse buvo prie senojo Nepriklausomybės paminklo, kur vyko iškilmingi mitingai, švenčiamos Lietuvos Nepriklausomybės šventės. Sovietinių vandalų ji buvo suniokota, nugriautas paminklas.
Šiandien vėl turime tokią vietą bendruomenės aikštėje, šalia atstatyto Tūbinių LDK Vytauto paminklo, kuriame užfiksuotos svarbios Lietuvos laisvei datos: LDK Vytauto mirties 500 m. sukaktis, 1918 vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji. Tai reikšmingos datos po daug metų grąžinusios Lietuvą į pasaulio valstybių tarpą.
Vakar buvo Rugpjūčio 31-oji. Lietuvoje šią dieną švenčiama Laisvės diena.
Lygiai prieš 26 metus iš Lietuvos oficialiai išvesta okupacinė kariuomenė, kuri iki tol buvo užėmusi beveik 500 karinių objektų ir 65 433 h Lietuvos žemės. Dar 1989 metais Lietuvos laisvės Lygos iniciatyva pradėti rinkti ir su Sąjūdžio parama viso surinkta 1,65 mln. parašų, su reikalavimu išvesti okupacinę kariuomenę. Šiandien turime Laisvą Lietuvą, neribojamą „geležinių“ sienų, žmonės neskirstomi į pirmarūšius, antrarūšius ir trečiarūšius, mums nebegresia Sibiras. Deja, dar visai nesenai tokios laisvės neturėjome.
Kad skaudi praeitis nebūtų pamiršta Tūbinėse, šiandien atidengiame paminklą istorinei atminčiai.
Kas užrašyta ant Tūbinių Atminties Stelų plokštumų?
Ant stelų pavaizduota laisvės tema: kova dėl laisvės ir išlikimo, kova dėl fizinės ir dvasinės laisvės. Ant stelų užrašyti vardai tų žmonių, kurie dėl laisvės dirbo ir aukojo savo gyvenimą.
Kad atskleisti laisvės idėją, kuri jungia visas tris stelas, pasinaudosiu žodžiais ir mintimis žmonių, kurių pavardės ant granito ir yra užrašytos. Šie žodžiai atspindi meilę savo kraštui, pažiūras ir pasiaukojimą dėl savo išsikeltų kilnių tikslų.
PIRMA STELA
- Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimas ir jo dalyviai, kraštiečiai dvarininkai, kartu su bendražygiais kovoję dėl laisvės ir praradę dvarus, bei galimybę gyventi savo žemėje.
Steloje įamžinti apylinkės dvarų savininkai Anupras Jacevičius , Juozapas Rimkevičius ir jų bendražygis, sukilimo pirmininkas Vladimiras D. Gadonas. 1841 m. rudenį surašytame tekstamente, be kita ko, Vladimiras D. Gadonas, būdamas toli nuo tėvynės, pageidavo, kad į jo karstą būtų įberta sauja gimtos žemės iš Žemaitijos, nuo Baltijos kranto. Ant jo paminklo užrašyta:
„Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę, Kraštieti ! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaitijoje“.
Šiemet minima Žemaitijos 800 metų sukaktis nuo 1-jo jos paminėjimo. Būtent Žemaitijoje vykusiuose įvykiuose labiausiai pasižymėjo kraštiečiai, Tūbinių bei Dargalių dvarų savininkai, tapę 1931 metų sukilimo Žemaitijoje vadais.
ANTROJI STELA
- BAŽNYČIOS STATYTOJAI TEKLĖ IR IGNOTAS JACEVIČIAI
Šiemet minimos Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kalvarijų statytojo Ignoto Jacevičiaus 190-sios mirties metinės.
Dėka Ignoto Jacevičiaus įžvalgos ir didžiulės visos jo šeimos aukos prasidėjo žinomesnė Tūbinių istorija XIX a pradžioje, pastačius bažnyčią ir Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijas.
- PRELATAS IŠ DARGALIŲ STASYS ŽILYS, BAŽNYČIOS DARBININKAS ROMOJE IR VATIKANE.
Prelato dvasinį veidą atskleidžia jo sukurtos eilės:
Man rūpi kelt kitus ir kilti,
O jis tik saugo mintį šaltą
Savy ženklus žmogaus iškaltus.
Stovėjau aš prie obelisko
Ir apmąsčiau jo amžių seną.
Kaip aš, taip jis, netekęs visko,
Kaip aš, taip jis tremty gyvena.
Abu mes žvelgiam į tolybę,
Gimtos šalies dangaus ištroškę.
Stasys Žilys, kilęs iš Dargalių k. jau sulaukė 95m. amžiaus. Jis daugybę metų, šv. Kazimiero Kolegijoje Romoje, pasitinka į mokslus atvykstančius Lietuvos bažnyčių kunigus ir Vatikane besilankančius kraštiečius. Stasys Žilys ruošė šventajį tėvą Joną Paulių II-jį, vizito Lietuvoje metu, kalbti lietuviškai.
KUNIGAI, PASIŽYMĖJĘ PARAPIJOS IR VISUOMENĖS VEIKLOJE IR, DĖL NESITAIKSTYMO SU TIKĖJIMO PRIESPAUDA SOVIETMEČIU ŽIAURIAI NUKENTĖJĘ.
- KUNIGAS STASYS AUŽBIKAVIČIUS(1885-1950), ŠAULYS, ŽYDŲ GELBĖTOJAS, KANKINYS.
2019 metais švenčiamas Šaulių sąjungos įkūrimo 100-sios metinės. Šventė ypač reikšminga Tūbinėms prisimenant, kad Tūbinių šaulių būrio nariai, tarp jų kun. St. Aužbikavičius, viso apie 35 žmonės, tarpukariu buvo aktyviausia bendruomenės dalis, priėmusi šaulio priesaiką. Iškilmingi priesaikos žodžiai, kuriuos 1938 m. tarė stojantieji į šaulių būrį, prisaikdinant kunigui Stasiui Aužbikavičiui, skambėjo:
"Aš ...(vardas pavardė), tvirta valia ir visa siela prižadu ginti, ligi būsiu gyvas, Tėvynės Lietuvos nepriklausomybę, naikinti priešininkus visomis karo priemonemis ir nesiliauti kovojus, kol bent vienas priešininkas bus Lietuvos žemėje."
Kunigas Stasys Aužbikavičius 1950 m. stribų buvo žiauriai nužudytas Kaltinėnuose.
- KUN. DOMININKAS MASIULIS(1907-1944), Tūbinių parapijos įkūrėjas, "Tūbinių parapija" laikraščio leidėjas
Tūbinių bažnyčios klebonas, kun. D. Masiulis 1937 m. Vyskupo Justino Staugaičio pavedimu kūręs Tūbinių parapiją, buvo šiltas žmogus, užsitarnavęs ypatingą parapijiečių pagarbą, vedė tikybos pamokas vaikams Tūbinėse ir aplinkinėse mokyklose. 1938m. jis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į tikinčiuosius ir visus parapijos žmones.
"Sudiev mieliems tūbiniškiams! Nors gailiu, bet reik jus palikti,1940-IV-24"
D. Masiulio užrašas ant nuotraukos, paliktos prisiminimui mieliems parapijiečiams. Jo palydėti prie bažnyčios susirinko daugybė žmonių. Kunigas D. Masiulis iš Tūbinių iškeltas į Vėžaičius, kur 1944 08 18 d. važiuodamas dviračiu žuvo po rusų kariškių automobilio ratais. Įrašas granito plokštėje su D. Masiulio pavarde, atsirado simboliniais metais. Šiemet, rugpjūčio 18 d. sukako 75 m nuo jo tragiškos mirties dienos.
- Kunigas Antanas Jurgaitis(1926-2014), kovotojas prieš tikėjimo priespaudą, politinis kalinys
Kun. A. Jurgaitis, pokario metais ragino jaunimą nestoti į sovietinę komjaunimo organizaciją, kartu su parapijiečiais Tūbinėse organizavo įspūdingas Velykų švenčių procesijas su "kristaus kareivių" sargybomis. Tai nepatiko sovietinei valdžiai, kunigas iš Tūbinių buvo skubiai iškeltas. Vėliau, sumontavus bylą, išvežtas į Sibiro lagerius.
KRAŠTIEČIAI, KULTŪROS IR POLITIKOS VEIKĖJAI AMERIKOJE IR LIETUVOJE.
2019-ieji LR Seimo paskelbti Pasaulio Lietuvių Metais. Džiaugiamės prisidėdami prie šventinių renginių, pagerbdami ir įamžindami kraštiečius, Amerikos lietuvius, Leonardą Šimutį ir Vytautą Radžių.
Seimo nutarime, dėl pasaulio lietuvių metų paskelbimo, pabrėžiama, kad lietuvių išeivijos veikla istorijos, kalbos, kultūros, mokslo, paveldo, tradicijų ir tautinės tapatybės išsaugojimo srityse, prisidėjo prie šiuolaikinės moderniosios Lietuvos valstybės sukūrimo. Taip pat išskiriamas šios bendruomenės indėlis atkuriant Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Iškilūs kraštiečiai, L. Šimutis ir V. Radžius ir daugelis kitų, apsigyvensių Amerikoje rūpinosi ne tik savo gerove, bet ir lietuvių emigrantų kultūriniu gyvenimu, o svarbiausia, niekada nepamiršo klastingo priešo okupuotos savo tėvynės Lietuvos.
- LEONARDAS ŠIMUTIS(1892–1975) POLITIKOS IR KULTŪROS VEIKĖJAS, AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS (ALT'O) PIRMININKAS.
1940 m. kartu su lietuvių delegacija L. Šimutis dalyvavo pas JAV prezidentą F. D. Ruzveltą, 1953 m. pas JAV prezidentą D. Eizenhauerį. Jo iniciatyva JAV Kongresas pradėjo tirti Lietuvos, Latvijos, Estijos prievartinį inkorporavimą 1940 metais į TSRS. ALT'a talkino šį tyrimą vykdžiusiam JAV Kongreso sudarytam Ch. J. Kersteno komitetui.
Kraštiečio, ilgamečio Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininko, Leonardo Šimučio mintys apie tėvynę, dėl kurios laisvės kovos jis paskyrė visą savo gyvenimą.
|
Tėvyne, aš laukų išsilgau,
Išsilgau tėviškės daržų,
Ir veidą ašaromis vilgau,
Išsilgau girių ir beržų.
|
Ir vieškelių, kur ved bažnyčion,
Vingiuotų per laukus takų.
Kad bent sapne aš juos matyčiau!
Ilgiuos jaunystės aš laikų.
|
Leonardo Šimučio sūnus L. Šimutis(1920-2002), vykdydamas tėvo valią, ypatingai reikšmingą savo tėvo daug metų kauptą Amerikos lietuviškosios veiklos archyvą perdavė Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui, Čikagoje(Lithuanian Research and Studies Center).
- VYTAUTAS RADŽIUS (1925-2013) JAV LIETUVIŲ KULTŪROS IR VISUOMENĖS VEIKĖJAS.
Už savo įvairiapusišką ilgų dešimtmečių darbą Lietuvos ir išeivijos naudai, 2003 metais Vytautas Radžius apdovanotas LR ordinu" Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.
TREČIOJI STELA
- NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ 1919-1920 M. TŪBINIŲ KRAŠTO SAVANORIAI, LĘMIAMU VALSTYBEI METU RIZIKAVĘ GYVYBE, KAD SU GINKLU APGINTI LIETUVOS VALSTYBĘ.
- Viso ant stelų įamžinami 7 Tūbinių apylinkių savanoriai apdovanoti Lietuvos Valstybės savanorių kūrėjų medaliais. Net penki vyrai savanoriais ginti tėvynės Lietuvos išėjo iš Kalniškių k.
Daugiausia iki šių dienų žinių surinkta apie savanorį iš Kalniškių k. Antaną Petroką, kuriam buvo skirtas valstybinis apdovanojimas Vyties Kryžius. Artimieji, ypač jo dukra Vladislava Sankalienė, išsaugojo visus Lietuvos Valstybės savanoriui A. Petrokui skirtus apdovanojimus ir daugumą dokumentų. Po karo sovietinės valdžios A. Petrokas buvo suimtas, tardomas ir 10-čiai metų įkalintas Vorkutos lageriuose su tolimesne tremtimi. Į Lietuvą grįžo 1956 m. , reabilituotas 1990 m.
4-ojo pėstininkų pulko Savanorio Antano Petroko pristatymas apdovanojimui: Artimieji taip pat išsaugojo dainų posmus, kuriuos dainavo A. Petrokas ir kiti Vorkutos kaliniai. Tai liūdijimas tos kančios, kurią patyrė A. Petrokas ir kiti lietuviai, nenusilenkę okupantui. Daugelis A. Petroko likimo draugų mirė kalėjime ir į tėvynę nebesugrįžo.
Aktualios Tūbinių krašto politinių kalinių, tremtinių ir partizanų kovos įamžinimo temos kol kas liko nepaliestos. Ūkininkų Radžių, negrįžusių iš tremties, Petro Gumuliausko, Petro Dapkaus, mirusio sovietiniame kalėjime, Petkų, mokytojų Jono Peleckio, Antano Račkausko, A. Tverijono, P. Drukteinio, A. Kauliaus, žuvusių partizanų ir daugybės kitų, pokaryje nukentėjusių atminimas turėtų būti žinomas, gerbiamas ir atitinkamai įamžintas. Kad ši tema būtų užbaigta ir įgyvendinta, reikia ne tik istorinės medžiagos bet ir tinkamos idėjos, ir rėmėjų, prisidedančių prie šios iniciatyvos.
Esu be galo dėkingas visiems visiems pasidalinusiems savo archyvais, giminių albumų nuotraukomis, prisiminimais, atidariusiems savo duris ir širdis, kad Tūbinių krašto istorija būtų prikelta atminimui. Tik dėka Jūsų visų ji gali būti daugiau žinoma, įamžinta ir išlikti ateities kartoms. Ačiu!
Augenijus Bendikas, 2019 09 01d
Filmuotą medžiagą galima pažiūrėti Stepono Kubecko filmuke "Žemaitija žavi didžiūjų žygiais"
Kiaukų kaimo vardu šventėje žodį tarė buvęs k. gyventojas Juozas Noreika. Jis pasveikino su gražia iniciatyva ir pažadėjo, kad Kiaukų kaimas įamžinant istorinę atmintį Tūbinėms nepasiduos.
Atminties stelų atidengimo šventės metu buvo platinamas lankstinukas su trumpa informacija apie svarbiausius Tūbinių istorinės atminties fragmentus ir organizatorių kreipimasis:
Mieli kraštiečiai, tūbiniškiai,
2015 m. Tūbinėse pastatyto LDK Vytauto paminklo projekte, be pagrindinio trišlaičio obelisko, buvo numatyta įrengti tris stelas svarbiausių Tūbinių krašto istorinių įvykių ir asmenų atminimo įamžinimui. Dėl lėšų stokos ir trūkstamos istorinės medžiagos, ši komplekso dalis nebuvo įgyvendinta.
LDK Vytauto paminlo projektas su šalia pavaizduotomis stelomis, 2015 m.
Vadinamasis Tūbinių kraštas apima ne tik Tūbines, kurias sudaro 2 kaimai, (Tūbinės I ir Tūbinės II), bet ir nuo gilios senovės joms priskiriama teritorija, vadinamoji Didžiojo Kunigaikščio Tūbinių valda su greta esančiais kaimais, vėliau dar daugiau kaimų, kurie pagal gyventojų pageidavimus prisijungė prie 1937 metais naujai kuriamos Tūbinių parapijos. Šie kaimai anksčiau priklausė Šilalės, Laukuvos ir Kaltinėnų parapijoms.
Žinios apie Tūbinių kraštą, svarbiausius įvykius ir pasižymėjusius žmones, apie krašto dvarų savininkus, dalyvavusius Žemaitijoje vykusiuose istoriniuose įvykiuose, kraštiečius dalyvavusius kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, iškilius dvasinio luomo atstovus, iš čia kilusius ir Tūbinėse dirbusius kunigus, tremtinius ir pasipriešinimo kovų dalyvius, bei kraštiečius emigrantus buvo kaupiamos daugiau kaip penkerius metus. 2019 m., pagal istorinę medžiagą akcentavus svarbiausius įvykius ir jų dalyvius, apsispresta dėl paminklinio komplekso užbaigimo -trijų Atminties stelų statybos. Atlikti statybos darbus 2019 metais skatino svarbios istorinės datos susijusios su krašto žmonėmis ir įvykiais:
* Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kalvarijų statytojo Igno Jacevičiaus 190 -sios mirties metinės. Dėka Ignoto Jacevičiaus įžvalgos ir didžiulės aukos prasidėjo žinomesnė Tūbinių istorija XIX a pradžioje pastačius bažnyčią ir Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijas.
*Žemaitijos 800 metų sukaktis nuo 1-jo jos paminėjimo. Būtent Žemaitijoje vykusiuose įvykiuose labiausiai pasižymėjo kraštiečiai ir Tūbinių bei Dargalių dvarų savininkai, tapę 1931 metų sukilimo vadovais.
*Šaulių sąjungos įkūrimo 100-sios metinės. Šventė ypač reikšminga Tūbinėms prisimenant, kad Tūbinių šaulių būrio nariai, viso apie 35 žmonės, tarpukariu buvo aktyviausia bendruomenės dalis, priėmusi šaulio priesaiką "...tvirta valia ir visa siela, ligi būsiu gyvas, ginti Tėvynės Lietuvos Nepriklausomybę, naikinti priešininkus kol bent vienas jų bus Lietuvos žemėje“
Paruoštas paminklo techninis projektas su tekstais, simboliais ir aprašais buvo svarstytas, derintas ir pateiktas Šilalės raj. savivaldybei, seniūnijai, Šilalės bažnyčios dekanui, Tūbinių k. bendruomenei, grupei idėją palaikančių kraštiečių. Įamžinimui Tūbinių atminties stelose atrinktos labiausiai istorijoje nutolusios temos, įvykiai ir žmonės svarbiausi pagal reikšmę krašto, Žemaitijos ir visos Lietuvos istorijoje.
Atminties Stelose atžymėta:
- Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimas ir jo dalyviai, kraštiečiai dvarininkai, kartu su bendražygiais kovoję ir dėl laisvės ir praradę dvarus bei galimybę gyventi savo žemėje.
- Nepriklausomybės kovų 1919-1920 m. Tūbinių krašto SAVANORIAI, lęmiamu Valstybei metu rizikavę gyvybe, kad su ginklu apginti Lietuvos valstybę.
- Prelatas iš Dargalių Stasys Žilys, daug metų Šv. Kazimiero Kolegijoje pasitinkantis į mokslus atvykstančius Lietuvos bažnyčių kunigus ir čia besilankančius kraštiečius, ruošęs šventajį tėvą Joną Paulių II-jį vizito Lietuvoje metu kalbeti lietuviškai.
- Kunigai, pasižymėję parapijos ir visuomenės veikloje ir dėl nesitaikstymo su tikėjimo priespauda sovietmečiu patyrę dvasinę ir fizinę prievartą.
- Kraštiečiai, kultūros ir politikos veikėjai Amerikoje, rūpinęsi ne tik emigrantų kultūriniu gyvenimu, bet ir okupanto trypiama savo tėvyne Lietuva.
Paminklo projekto atminties stelų maketas su užrašais ir simboliais: Lietuvos Lenkijos valstybės herbu, Lietuvos valstybės, Žemaitijos ir Tūbinių k. simboliais. Projekto užsakovas B. Bendikas, architektas A. Plaipa, techninės dalies ir istorinių aprašų autorius, inž. A. Bendikas.
Paminklo, Tūbinių atminties stelų aprašymas
Pirmoji stela
Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo dalyviai
Anupras Jacevičius (1797-1836), generolas majoras, Žemaitijos sukilimo vadas, nuo 1826 m. Tūbinių dvaro savininkas.
Anupras Jacevičius gimė Maironiuose, prie Kelmės , mirė 1836 m. kovo 17 d. Nansi, Prancūzija – 1831 m. sukilimo Lietuvoje veikėjas.
Kilęs iš bajorų, 1814 m. baigė Kražių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete. Telšių apskrities bajorijos sekretorius. Prasidėjus 1831 m. sukilimui kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, vadovavo Telšių apskrities sukilėliams, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimint 1831 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Tilžę. 1833 m. apsigyveno Prancūzijoje. Parašė atsiminimų apie sukilimą, iš jų matyti, kad jis buvo baudžiavos priešininkas.
Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Įkurdinę sužeistuosius sukilėliai, persekiojami žandarų, buvo priversti trauktis tolyn į Žemaitijos miškus, vėliau ir iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė, emigracijoje dar susilaukusi šeimos padidėjimo iki 7 vaikų.
Juozapas Rimkevičius, 1830–1831 sukilimo pulkininkas
Dargalių dvaro savininkas, Kražių mokyklos auklėtinis, sukilimo išvakarėse buvo Raseinių apskrities pilies teismo pirmininkas. 1831 m. pradžioje slapto sukilėlių komiteto Raseinių apskrityje narys, su kitais suorganizavo sukilėlių būrius.
1830 m rudenį, prasidėjus sukilimui Lenkijoje, o Vilniuje sudarytam Vyriausiajam sukilimo komitetui delsiant pradėti kovą, Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių, tarp jų Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai kovo 17 d. susirinkę Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį, nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Kelmės dvaro savininko Juliaus Gruževskio lėšomis suorganizuoto, vieno pirmųjų Žemaitijoje sukilėlių dalinio pirmojo ulonų pulko, sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.
Būriui 1831 m. kovo 26 d. rytą užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Nuo 1831 03 04 J. Rimkevičius buvo Raseinių apskrities laikinosios sukilėlių valdžios narys, už mėnesio Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų, amunicijos ir parako dirbtuvių Rietave viršininkas. Vadovavo sukilėlių pulkui, kovėsi ties Raseiniais, Vidukle, Rietavu, Varniais.
Žadvainiai, kaimas šalia Rietavo 1831 m. sukilimo metu buvo atsidūręs pačiame įvykių sukūryje. 1831 m. balandžio mėnesį Žadvainų palivarke buvo įkurta parako gamykla. Gamyklai vadovavo Dargalių dvaro savininkas, Raseinių apskrities sukilėlių laikinosios valdžios narys J. Rimkevičius. Pagal planą ji turėjo aprūpinti paraku Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių sukilėlius. Sužinoję apie fabriko egzistavimą, carinės kariuomenės vadai stengėsi jį sunaikinti. Gegužės 19-20 d. Žadvainų prieigose užvirė smarkūs mūšiai. Žuvo 85 J. Rimkevičiaus vadovaujamo būrio sukilėliai. Nors Žadvainai buvo užimti, visą paraką ir amuniciją sukilėliai spėjo išsigabenti. Sukilimui pralaimint, emigravo ir nuo 1932 m. apsigyveno Prancūzijoje. 1931 10 04 apdovanotas ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi. Yra žinių, kad J. Rimkevičiui 1859 m. buvo leista grįžti į Kauno guberniją.
Vladimiras Dionizas Gadonas (1775-1842) – pulkininkas, Žemaitijos sukilimo laikinosios valdžios primininkas
Gimė Sedos dvare, kilęs iš Livonijos didikų giminės, nuo XVII a. įsikūrusios Žemaitijoje. Kražių mokyklos auklėtinis, 1809–1814 m. Telšių apskrities bajorų vadas. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, palaikė baudžiavos panaikinimo idėją. Amžininkų liudijimu, Gadonas beveik visoje Lietuvoje turėjo gerą vardą, o Žemaitijoje kiekvienas jį pažinojo ir gerbė. 1831 m. prasidėjus sukilimui, išrinktas Žemaitijos laikinosios sukilėlių valdžios pirmininku, vienas iš aktyviausių civilinių tos valdžios pareigūnų, prisidėjo įkuriant karo instruktorių mokyklą sukilėlių karininkams ir puskarininkiams rengti, parako gamyklą ir patrankų liejyklą Varniuose. Sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prancūziją, apsigyveno Nansi. 1839 m. Paryžiuje išleido istorinį veikalą Žemaičių kunigaikštystės statistika (Statystyka Księstwa Żmudzkiego).
Į Lietuvą jis nebesugrįžo, apsigyveno Nansi, Prancūzijos šiaurės rytuose. Paramos mokslui draugija ( Towarzystwo Pomocy Naukowej) Ezechielio Stanevičiaus rūpesčiu 1833 m. išeivių vaikams įsteigė pradžios mokyklėlę, kad svečiame krašte jaunuomenė neužmirštų gimtosios lenkų kalbos. Pirmieji mokiniai buvo Jacevičiukai, Rimkevičiukai, Stanevičiukai, motinų atvežti emigravusių tėvų įkandin. Mokyklėlės prižiūrėtoju buvo paskirtas kanauninkas Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis. Jam mirus, 1837 m. šias pareigas perėmė V. Gadonas, kuris rūpinosi mokykla iki 1842 m., visą likusį jam gyventi skirtą laiką.
V.D. Gadonas ir Tūbinių dvaro savininkas A. Jacevičius buvo ne tik 1831 m. sukilimo bendražygiai, bet juos siejo ir giminystės ryšiai iš A. Jacevičiaus motinos pusės. Jo šeima, brolis Aloyzas Gadonas atžymėtas tarp Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos rėmėjų Ignoto Jacevičiaus ir Teklės Godliauskaitės(Gadon) 1823 m. projekte.
V.D. Gadonas tarp istorikų minimas kaip ypatingai tolerantiškas kitų tautybių atžvilgiu, gilaus valstybinio mąstymo, Žemaitijos valdžios žmogus. 1831 10 04 V. Gadonas apdovanotas ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi.
Palaidotas Nancy„ Meurthe-et-Mossele, Lorraine“ kapinėse. 1841 m. rudenį surašytame tekstamente, be kita ko, pageidavo, kad į jo karstą būtų įberta sauja gimtos žemės iš Žemaitijos, nuo Baltijos kranto. Mirė 1942 m.,
Ant jo paminklo užrašyta: “Gdy Bóg w grobie uśpioną Ojczyznę obudzi, Ziomku ! Zbierz prochy moje i pogrzeb no Żmudzi”.
„Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę, Kraštieti ! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaitijoje“.
Antroji stela
Tūbinių bažnyčios statytojai, prelatas iš Dargalių, Tūbinių parapijos kunigai, kraštiečiai Amerikoje
Tūbinių bažnyčios statytojai
Ignotas Jacevičius ir Teklė Godliauskaitė Jacevičienė
Dvarininkai Teklė ir Ignotas Jacevičiai Tūbinių valdą nupirko 1800 m. Jie iš esmės pertvarkė dvaro pastatus, užveisė didelį sodą. 1826 m. Tūbines paveldėjo sūnus Anupras Jacevičius. 2014 m., pagal B. Bendiko iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad Tūbinėse T. ir I. Jacevičių šeimoje tuo metu augo trys sūnūs: Anupras, Severijus ir Juozapas Julius.
T.ir I. Jacevičiai ir jų artimi giminaičiai buvo Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos iniciatoriai, fundatoriai. Jacevičių rūpesčiu ir lėšomis, pagal vyskupo Arnulfo Giedraičio leidimą 1823 m. buvo pastatyta ir 1824 m. spalio 17 d. pašventinta Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia. 1824-1825 įrengtos Šv. Kryžiaus kelio 14 stočių Tūbinių kalvarijos
.
1825 m. rugsėjo 14 d. Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną , Telšių (bernardino vienuolyno) gvardijonas ir provincijos kustodas kunigas Ambraziejus Graurogkas (Grawrokg), gausiai susirinkus įv. sluoksnių žmonėms ir sukviestų dvasininkų dideliam būriui, keliose vietose pasakius uolius ir jaudinančius pamokslus apie Viešpaties kančią, įvedė į Tūbines Kryžiaus kelią. Peizažinio tipo Tūbinių kalvarijos, kurių Kryžiaus kelio atstumas yra apie 700 m., garsėjo visame Raseinių paviete. Svarbiausia laikoma XII st. Šventojo Kryžiaus koplyčia, kurioje pagal B. Bendiko iš Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo (LVIA) surinktus dokumentus, 2014 10 01 d. rūsio patalpoje buvo rasti 5 žmonių: 2 vyrų, 2 moterų ir 1 vaiko palaikai. Žmonių palaidojimų vietos Tūbinių Šv. Kryžiaus koplyčioje buvo aptiktos po plytų sluoksniu, nuo laiko sugriuvusiose kriptose.
Iš LVIA dokumentų buvo nustatyta, kad: Jacevičienė – Godlevska Telšių bajorų vice maršalka, mirusi 1843 m. 67 m amžiaus, jau buvo našlė ir palaidota Tūbinių kalvarijos XII st. koplyčios rūsyje šalia anksčiau mirusio vyro Igno Jacevičiaus. 2015 m. iš LVIA gautas ir Ignoto Jacevičiaus mirties įrašas. Ignotas Jacevičius mirė 79 m. amžiaus 1829 m. Apie XII st. koplyčios rūsio patalpoje buvusią T. ir I. Jacevičių šeimos kapavietę žinių nebuvo. Sovietmečiu XII st. koplyčios rūsio patalpomis niekas nesidomėjo ir jų neprižiūrėjo.
2014 m. minint bažnyčios statybos ir pašventinimo 190-asias metines, T. ir I. Jacevičių ir jų šeimos narių palaikai perlaidoti, vėliau 2015 m. atlikta koplyčios ir Jacevičių šeimos kapavietės kriptų rekonstrukcija, kurios metu buvo aptikti dar 1 vaiko palaikai.
P r e l a t a s Stasys Žilys(g. 1924m.)
Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.
Stasys Žilys, Telšių kunigų seminarijos studentas. Iš Jono Žilio albumo, apie 1943m.
Stasys Žilys gimė 1924 m. rugsėjo 24 d. Dargaliuose, ūkininko šeimoje, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau 2 metus mokėsi Tūbinėse, vidurinę mokyklą baigė Šilalėje, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Karui metu seminarijos nebaigė, buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją Grigaliaus universitete. 1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus, dirbo Kanadoje, kur 1951–1957 buvo Amos vyskupijos kurijos sekretorius, vicekancleris. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete parašė ir apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbęs Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru. 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, yra kolegijos dvasios tėvas. Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir labai reto-apaštališkojo protonotaro.
S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis, yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos, Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje.
Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite. Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.
K U N I G A I
Kun. Stasys Aužbikavičius (1885-1950)
Tūbinių klebonas, žydų gelbėtojas, kankinys.
Stasys Aužbikavičius Tūbinėse dirbęs nuo 1931 iki 1936 m. pirmasis įkūrė Tūbinių šaulių būrį, buvo aktyvus Tūbinių šaulių būrio valdybos narys, šventino šaulių sąjungos vėliavą, priiminėjo naujų narių priesaikas. Stasys Aužbikavičius rinko parapijiečių parašus, kuriais remiantis Šifrai Grodnikaitei buvo išduoti fiktyvūs dokumentai Gražinos Griovelytės vardu. S. Aužbikavičiaus vardas įrašytas tarp kunigų gelbėjusių žydus. Knygoje "Kaltinėnai" aprašyta kun. Stasio Aužbikavičiaus žūtis:
"1950 05 13 kunigas buvo pakviestas tėvo metinėms į Dirgėlų kaimą pas Kostą Katauską. Tuo pat metu, į Dirgėlų kaimą, pas Kostą Katauską, pasiunčiama Kaltinėnų stribų grupė. Sovietinio MGB agentė buvo išdavusi, kad toje sodyboje įrengtoje slėptuvėje, laikosi partizanas Jonas Kentra -Tigras. Kai Jonas Kentra iš bunkerio išlindo pasišildyti pavasario saulėje, pasaloje buvę stribai jį nušovė. Nušovė ir K. Katauską, o kun. S. Aužbikavičių vertė lysti į slėptuvę išvaryti kitų partizanų. Tačiau jų ten nebuvo. Kunigas buvo smarkiai sumuštas ir suimtas ir po to netrukus mirė. Abromavičius prisiminimuose rašė, kad "kunigą įmetė į daboklę, o vėliau subadė durtuvais".
Parapijos įkūrimo proga Tūbinese sutinkamas pirmasis Telšių vyskupas Justins Staugaitis. Centre priekyje stovi kun Stasys Aužbikavičiaus(juodu paltu) ir vyskupas J. Staugaitis su gėlėmis rankose. Kairėje nuotraukos pusėje tarp vaikų stovi būsimasis Tūbinių parapijos klebonas D. Masiulis, 1937m.
Kunigas S. Aužbikavičius iki gyvenimo galo likęs ištikimas šaulio priesaikai, palaidotas Kaltinėnų kapinėse. Jo kapas kapinių plane pažymėtas tarp svarbių žmonių lankomų vietų.
Kun. Domininkas Masiulis (1907-1944)
Tūbinių parapijos įkūrėjas, laikraščio "Tūbinių parapija" leidėjas.
1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Šią datą galima laikyti Tūbinių parapijos pradžia. Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m. leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į tikinčiuosius ir visus parapijos žmones kviesdamas visus būti aktyviais katalikais ir bendruomenės nariais.
Kun. Masiulis(dešinėje) su pradinės mokyklos mokininis po tikybos pamokos.
Tūbinių parapijos įkūrėjas kun. D. Masiulis buvo užsitarnavęs didelę Tūbinių parapijos žmonių meilę, tačiau 1940 metais iškeltas į Vėžaičius patyrė tragišką likimą. 1944 m. rugpjūčio 18 dieną, Vėžaičiuose, kunigui važiuojant dviračiu, ant jo užvažiavo rusų kariuomenes automobilis. Po šio įvykio buvo įvairių versijų, tačiau tebesitęsiant karui, aplinkybės liko neišaiškintos.
Kun. Antanas Jurgaitis (1926-2014)
Kovotojas su tikėjimo priespauda, tremtinys
Gimė 1926 m. Upynoje. Mokėsi Upynos ir Skaudvilės pradinėse, Tauragės vidurinėje mokykloje, 1943-1945 m. Telšių kunigų seminarijoje, 1945-1951 m. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1950 m. įšventintas kunigu.
1951 m. kaip vikaras dirbo Švėkšnoje ir Tūbinėse, vėliau Vaičaičiuose ir Kontaučiuose. Tūbinių parapija kunigui buvo viena pirmųjų biografijoje, todėl, turėdamas daug ateities planų, buvo labai aktyvus. Jo dėka bažnyčioje įrengtas generatorius bažnyčios apšvietimui, laisvalaikiu po parapiją važinėjo motociklu. Tūbiniškiams ypač įstrigę į atmintį Velykų šventimas ir jų metu A. Jurgaičio organizuojamos įspūdingos inscenizacijos su Kristaus kareiviais, dalyvaujant daug aplinkinio jaunimo, pučiamųjų orkestrui. Velykų šventimas su gausiomis inscenizacijomis XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Šilalės raj. Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinių bažnyčiose buvo sena tradicija.
Kun. A. Jurgaitis, apie 1952m.
Antanas Jurgaitis(1926-1950-2014) ir jo Tūbinėse išrikiuoti "kristaus kareiviai" su pučiamūjų orkestru., 1952m
Šventinės eisenos, sutraukiančios daugybę žmonių, užkliuvo sovietiniam saugumui (NKVD). Kunigas Antanas Jurgaitis buvo aktyvus kovotojas su tikėjimo priespauda, savo pažiūras skleisdavo ir jaunimo tarpe. Todėl greitai Jurgaitis iš Tūbinių buvo iškeltas, o dauguma procesijų dalyvių patyrė sovietinio saugumo tardymus. 1957 m., dirbant Kaltinėnuose kun. A. Jurgaitis buvo suimtas ir 1958-10-05 nuteistas pagal sovietinį BK str. 58-10 1 d. laisvės atėmimu 5 metams "už antitarybinę propagandą". Knygoje "Kaltinėnai" apie A. Jurgaičio suėmimą rašoma, kad:
"per kratą iš kunigo paimta 12 knygų, 32 laiškai, jo parašytas katekizmas parapijos tikintiesiems ir kt. Taip pat nurodoma, kad kunigas kalbėjęsis su komjaunuoliais , raginęs tėvus, kad jų vaikai išstotų iš komjaunimo"
Nuo 1957-03-01 iki 1960-09-12 išbuvo darbo pataisos lageryje. Grįžęs iš tremties buvo Kaltinėnų vikaru, Šakynos klebonu, Šilutės altaristu su vikaro pareigomis. 2002 metais atvyko į Mažeikius.
2014 m. kovo 25 d., dalyvaujant Telšių vyskupijos kunigams, Telšių seminarijos klierikams, kunigas Antanas Jurgaitis palaidotas Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje.
A M E R I K O S L I E T U V I A I
Leonardas Šimutis (1892-1975)
JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos politinis veikėjas, publicistas, žurnalistas, redaktorius
Leonardas Šimutis emigracijos pradžioje apie 1913 m. ir po 60 metų, 1972-aisiais metais.
Amerikos lietuviškosios veiklos puoselėtojas, Lietuvos laisvės diplomatas, palikęs pėdsakus ir Payžnio k., kur gyveno jo brolis Stasys su šeima. Apylinkėje nuo seno gyvena ir daugiau Šimučio pavardę turinčių žmonių, gal būt turinčių giminystės ryšių. Būdamas LR III-jo seimo nariu, L. Šimutis su šeima lankėsi pas brolį Payžnyje, vėliau broliui į Payžnį siuntė laiškus ir nuotraukas, kurias artimieji išsaugojo iki šių dienų. Šėrikų k., kur 1892 11 06 gimė L. Šimutis, kaip ir Tūbinės priklausė Šilalės parapijai. Didelėje, patrijotiškai lietuvybės atžvilgiu nusiteikusioje šeimoje užaugęs L. Šimutis, pradžios mokyklą lankė Šilalėje, nuo 1904 m. mokėsi Kaune, 1912 m. gimnaziją baigė Maskvoje. 1913 m. išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo 1914 m. mokėsi Šv. Bedos kolegijoje (Peru). 1917 metais Čikagos (JAV) De Paul ir Lojolos universitetuose studijavo teisę, anglų kalbą, literatūrą ir žurnalistiką, vėliau Niujorko Fordhamo universitete – sociologiją. 1916–1917 m. – dėstė Šv. Bedos kolegijoje lietuvių kalbą ir istoriją.
Amerikoje dalyvavo Jaunimo vyčių organizacijoje, steigė vyčių kuopas, skaitė paskaitas, referatus, organizavo jaunimo dramos ratelius, rašė ir režisavo teatro veikalus, vaidino spektakliuose. Nuo 1914 m. – dalyvavo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje, leidinio „Katalikas“ redaktorius. leidinio „Vytis“ administratorius, bendradarbiavo leidiniuose, rašė straipsnius, eilėraščius, korespondencijas, apsakymus. 1918–1919 m. – Tautos fondo sekretorius, 1918–1920 m. – Amerikos lietuvių tarybos narys. Kaip lietuvių delegacijos narys dalyvavo pas JAV prezidentus V. Vilsoną ir V. Hardingą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Į III Seimą buvo renkamas IV (Telšių) rinkimų apygardoje, pagal Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą. Nuo 1926 m. birželio 2 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. – III Seimo narys. Priklausė LKDP frakcijai. Nuo 1926 m. birželio 9 d. – Žemės ir miškų ūkio komisijos narys, Darbo ir socialinės komisijos narių pavaduotojas.
Šimučių šeima apie 1920 m. Iš kairės stovi Feliksas ir Pranas, sėdi Stasys ir Petras. Nuotrauka iš Jūratės Brazauskienės rinkinio.
1940 m. birželio 15 d., SSRS okupavo Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Todėl 1940 m. rugpjūčio mėnesį buvo organizuota bendra, už laisvą Lietuvą kovojančių organizacijų Lietuvių Taryba, kuri nuo rugsėjo mėnesio Pitsburge organizavosi į tautinę Lietuvai gelbėti tarybą. Dar vėliau, sutarus su socialistais, ji tapo Amerikos Lietuvos taryba (ALT'u).
1940–1964 m. Leonardas Šimutis Amerikos Lietuvos tarybos (ALT'o) pirmininkas. 1940 m. kartu su lietuvių delegacija dalyvavo pas JAV prezidentą F. D. Ruzveltą, 1953 m. pas JAV prezidentą D. Eizenhauerį. Jo iniciatyva JAV Kongresas pradėjo tirti Lietuvos, Latvijos, Estijos prievartinį inkorporavimą 1940 m. į TSRS. ALT'a talkino šį tyrimą vykdžiusiam JAV Kongreso sudarytam Ch. J. Kersteno komitetui.
L. Šimutis su delegacija pas prezidenta F. Ruzveltą
1943 m. – vienas iš Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo organizatorių. 1943–1948 m. – Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo direktorius. 1971 m. – išleido atsiminimus „Amerikos lietuvių taryba: 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940–1970“. Rašė eilėraščius, operetėms libretus, scenos vaizdelius, feljetonus. 1988 m. – po jo mirties išleista eilėraščių rinktinė (jo sūnaus iniciatyva).
Leonardo Šimučio sūnus L. Šimutis(1920-2002), vykdydamas tėvo valią, reikšmingą tėvo daug metų kauptą Amerikos lietuviškosios veiklos archyvą perdavė Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui, Čikagoje(Lithuanian Research and Studies Center).
Mirė L. Šimutis 1975 m. balandžio 17 d. Čikagoje (JAV). Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Vytautas Radžius (1925-2013)
JAV lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas
Vytautas Radžius. Iš laikraščio "Draugas"
Vytautas Radžius gimė 1925 m. lapkričio 9 d. Tūbiniuose, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1943 m. baigė Šilalės gimnaziją, kur mokėsi kartu su būsimais žymiais prelatais Stasiu Žiliu ir Antanu Rubšiu, taip pat su V. Sekreckiu iš Brokštėnų. Šilalėje visi draugai išsinuomojo kambarį ir gyveno kartu.. Vėliau trys iš jų, išskyrus V. Sekreckį, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Tačiau čia V. Radžius mokslų nebaigė, 1944-aisiais artėjant frontui, jaunieji klierikai išvyko į Vokietiją, kur atsirado galimybė tęsti mokslus.
Pagal artimųjų prisiminimus Vytautas, Telšių seminarijos studentas, skubiai išvykdamas iš Lietuvos, buvo trumpam užsukęs į Tūbines, aplankė tėvus, kuriuos matė paskutinį kartą. Likimas tėvams buvo negailestingas. Radžių šeima, kurioje net keturi vaikai buvo įgiję prestižines mokytojo profesijas, naujosios valdžios buvo palaiminti tremtimi į Sibirą. Dėl garbaus amžiaus ir nepakeliamų sąlygų abu tėvai iš Sibiro nebegrįžo, ten ir liko palaidoti.
V. Radžius kunigu netapo, studijavo Vokietijoje Aichšteto ir Dilingeno filosofijos ir teologijos aukštosiose mokyklose. 1947–1949 Aichšteto lietuvių gimnazijoje dirbo mokytoju. 1949 m. atvyko į JAV ir tais pačiais metais, kartu su bendraminčiais subūrė vyrų chorą, kuris vėliau pasivadino Čikagos lietuvių vyrų choru „Vytis". V. Radžius gyveno Marketo Parke Čikagoje, buvo vienas pirmosios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės (1956) ir pirmosios JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventės (1958) organizatorių. 1974 m. Roosevelto universitete įgijo verslo vadybos ir buhalterijos bakalauro laipsnį. Buvo „Draugo" dienraščio pirmojo puslapio redaktorius ir administratorius, ilgametis laikraščių „Lietuvių balsas", „Dirva" redaktorius, literatūrinių konkursų, renginių, puoselėjančių lietuvių kalbą ir kultūrą, autorius ir organizatorius.
Vytautas Radžius už ilgametį lietuvybės puoselėjimą apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi. 2003 m. apdovanojimą įteikė LR Prezidentas Valdas Adamkus. V. Radžiaus nekrologas, paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje "Draugas", 2013m. Vytautas Radžius palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, JAV.
Trečioji stela
Nepriklausomybės kovų 1919-1920 m. Tūbinių krašto SAVANORIAI
Atgimusi Lietuvos valstybė 1918-1920 metų laikotarpiu sukūrė kariuomenę, kurios pagrindą sudarė savanoriai. Būtent jie kovojo, gynė valstybės Nepriklausomybę ir užtikrino jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų. Daugiau nei 10000 savanorių susibūrusių iš visų visuomenės sluoksnių, skirtingų tautybių ir religijų, sudarė kariuomenės branduolį, gynė savo valstybingumą ir buvo pasiryžę žūti už Lietuvos laisvę. Nepriklausomybes kovos nusinešė 1401 savanorio gyvybę, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.
Lietuvos savanorių vardus ir pavardes galima rasti V. Kavaliausko 7 tomų leidinyje "Lietuvos karžygiai: Vyties kryžiaus kavalieriai(1918-1940)", Petro Rusecko sudarytose 2 tomų knygose "Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai" ir leidyklos "Versmė" internetinėje svetainėje.
Žemiau išvardyti Tūbinių krašto savanoriai, atrinkti įamžinimui pagal "Versmės" svetaines duomenis ir vietinių gyventojų liūdijimais.prisiminimais.
Aleksas Balsys, Prano sūnus, gimė 1902 03 25. 1930 m. Pykaičių k. Laukuvos vls. (Šilalės r.), Tarnavo sav. 1919 02 17- 1920 04 26. 1930m. Kaltinėnų vls., Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 6073, išduotas 1930 12 15.
Bernardas Gajauskas, Augustino sūnus, gimė 1897 06 19 Butkaičių k. Varnių vls.(Telšių r.), kilęs iš Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Tujainių k. Tarnavo sav. 1919 02 09-1921 10 20. 1930 m. gyv. Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5843, išd. 1930 11 11.
Stasys Vidmantas, Juozo sūnus, gimė 1895 10 02 Dungerių k. Kaltinėnų vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 02 08-1920 02 12. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5380, išduotas 1930 07 31.
Juozas Navickis, Juozo sūnus, gimė 1896 02 09 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.), Metrikuose -Novickis. Tarnavo sav. 1919 04 30-1920 06 06. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5897, išd. 1930 11 11.
Rapolas Jurevičius, Juozo sūnus, g. 1900 02 05 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.). Apdovanojimas išduotas žmonai Kazei, gyv. Šilalės vls, Tūbinių k. Tarnavo sav. 1919 04 24-1922 01 09. Apdovan. liudijimas Nr. 8174, išd. 1932 03 31.
Valerijonas Sankalas, Izidoriaus sūnus. Gimė 1902 11 07 Paakmenio k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1920 11 25-1922 10 13. 1931m. gyv. Batakių vls. Šakviečio k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 8272, išd. 1932 04 30.
Antanas Petrokas, Jono sūnus, gimė 1897 11 07 Mišučių k. Šilalės vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 11 24-1921 11 30. 1929m gyveno Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5239, išduotas 1930 06 25. 1920 m. Už narsą ir didvyriškumą apdovanotas 1-jo laipsnio Vyties kryžiumi, kurį A. Petroko dukra, Vladislava Sankalienė, išsaugojo iki šių dienų.
Antano Petrokas, savanoris, Tūbinių šaulių būrio narys, politinis kalinys. Krūtinę puošia apdovanojimai: 1-jo laipsnio Vyties kryžius, Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo madalis ir Lietuvos dešimtmečio 1918-1928m Nepriklausomybes medalis.
Visus Lietuvos Valstybės tėvui A. Petrokui skirtus apdovanojimus ir daugumą dokumentų 93 m. A. Petroko dukra Vladislava Sankalienė iki šių dienų išsaugojo rizikuodama ir savo gyvybe.
Tūbines papuošė kaimo istorijos atminties stelos
Rugsėjo 1oji tapo dar viena Tūbinių istorijos kertine data: aikštėje, kur prieš karą stovėjo Nepriklausomybės paminklas, atidengtos Atminties stelos. Tokiame pat raudoname granite, iš kurio nukaltas ir 2015-aisiais pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, jose įrėžti žmonių, kūrusių šio krašto istoriją bei gynusių Lietuvos laisvę, vardai ir pavardės. Sumanymas juos įamžinti garbingiausioje kaimo vietoje kilo buvusiems kraštiečiams, dabar Šiauliuose gyvenantiems broliams Benjaminui ir Augenijui Bendikams.
„Rugpjūčio 31oji yra Laisvės diena. Šią dieną, prieš 26 metus, iš Lietuvos oficialiai išvesta okupacinė kariuomenė, kuri iki tol buvo užėmusi beveik 500 karinių objektų ir 65 tūkst. 433 hektarus Lietuvos žemės. Dar 1989 metais Lietuvos laisvės lygos iniciatyva pradėti rinkti ir su Sąjūdžio parama surinkta 1,65 mln. parašų, reikalaujančių išvesti okupacinę kariuomenę. Tūbinių Atminties stelose įrašyti įvykiai ir žmonių vardai, kurių dėka šiandien mes visi galime džiaugtis laisve“, – atidengiant paminklą dėl savo krašto laisvės pasiaukojusiems žemaičiams, sakė kaimo istoriją jau dešimtmetį tyrinėjantis A. Bendikas. Iš Tūbinių jis išvyko 1968 m., baigęs kaime buvusią aštuonmetę. Kai po dešimtmečio atvyko į klasės susitikimą, mokytojai parodė mokyklos metraštį. Tai buvo įvykis, suteikęs tikslą, o pradėjęs rinkti nuotraukas, užrašinėti prisiminimus, pastebėjo, kad Tūbinių istorija nedaug tesiskiria nuo giminės istorijos: eidamas iš kaimo į kaimą, pajuto, jog beveik visa apylinkė nuo Lokystos iki Akmenos susigiminiavusi.
Analizuodami sukilimo dokumentų archyvus, broliai B. ir A. Bendikai atrado žinių apie Dargelių dvaro savininką Juozapą Rimkevičių – vieną iš Raseinių krašto sukilėlių vadovą, pulkininką, atsakingą už ginklų tiekimą sukilėliams, patrankų liejimą ir parako gamybą. Jų bendražygiu buvo ir Vladimiras Dionizas Gadonas – I. Jacevičiaus giminaitis. Jis buvo išrinktas visos Žemaitijos sukilimo pirmininku. Sukilėlių vadus vienijo tai, kad jie visi trys kartu baigė tą pačią Kražių gimnaziją. Antrojoje Atminties steloje iškalti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios statytojų I. Ir T. Jacevičių vardai. Toje pačioje steloje įamžintas ir trijų Tūbinių istorijoje pėdas palikusių kunigų, Stasio Aužbikavičiaus, Domininko Masiulio ir Antano Jurgaičio atminimas, skirta vietos Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkui Leonardui Šimučiui bei kultūrininkui, Amerikos lietuvių operos tarybos pirmininkui Vytautui Radžiui įamžinti. Pasak A. Bendiko, iki karo Tūbinėse dirbo devyniolika kunigų, steloje surašytos labiausiai kaimui nusipelniusių pavardės.
Trečioji Atminties stela skirta iš šio krašto kilusiems 1919– 1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams. Išskirtas Antanas Petrokas, už pasižymėjimą mūšyje su bermontininkais apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi. Ir apdovanojimą, ir A. Petroko dokumentus daugiau nei pusšimtį metų pokario laikotarpyje net medžio drevėje saugojo jo duktė Vladislava Sankalienė. Ji pasirūpino, jog ant A. Petroko kapo Tūbinių kapinėse būtų uždėta atminimo plokštė su įrašu „1919-1920m Nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas, Jono sūnus, 1897-1969 m."
A.Bendikui pavyko atkurti istorijos momentus nuo maždaug 1820 m., kuomet stambūs žamvaldžai Ignotas ir Teklė Jacevičiai 1800-aisiais nupirko Tūbinių dvarą. Ir pasirūpino Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statyba. Tuo laiku Tūbinės priklausė Šilalės parapijai, o aplinkiniai kaimai buvo priskirti Laukuvai bei Kaltinėnams.
Tūbines palietė 1830–1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimas. Šio svarbaus įvykio dalyviams ir skirta pirmoji Atminties stela. Joje įrašyta generolo Anupro Jacevičiaus, vadovavusio Žemaitijos sukilėliams, pavardė. A. Jacevičius užaugo Tūbinių dvare, jį valdžiusių Teklės ir Ignoto Jacevičių šeimoje. 1926 m. perėmė pats valdyti Tūbinių dvarą, turėjo aukštas pareigas Telšių valdžioje. Analizuodami sukilimo dokumentų archyvus, broliai B. ir A. Bendikai atrado žinių apie Dargalių dvaro savininką Juozapą Rimkevičių – vieną iš Raseinių krašto sukilėlių vadovą, pulkininką, atsakingą už ginklų tiekimą sukilėliams, patrankų liejimą ir parako gamybą. Jų bendražygiu buvo ir Vladimiras Dionizas Gadonas – I. Jacevičiaus giminaitis. Jis buvo išrinktas visos Žemaitijos sukilimo pirmininku. Sukilėlių vadus vienijo tai, kad jie visi trys kartu baigė tą pačią Kražių gimnaziją.
Antrojoje Atminties steloje iškalti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios statytojų I. Ir T. Jacevičių vardai. Pamaldus bajoras skyrė bažnyčios statybai valaką žemės, pažadėjo kunigui 80 sidabrinių metinę algą. Netrukus po bažnyčios pašventinimo buvo pastatytos ir dvi mūrinės koplyčios. Bažnyčios fundatorių I. Jacevičių bei jų giminaičių palaikai ilgą laiką ilsėjosi užmūryti šventoriaus Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje. Pasitinkant bažnyčios 190 metų jubiliejų 2014 m., fundatorių palaikai buvo identifikuoti, sutvarkytos palaidojimų kriptos, naujai nudažyta medinė bažnyčia, sutvarkyti aplinka ir vidus.
Garbinga vieta Atminties steloje skirta eilėmis savo kraštą garsinusiam prelatui Stasiui Žiliui, kilusiam iš greta esančio Dargalių kaimo. Dvejus metus jis lankė mokyklą Tūbinėse. Vaizdingos apylinkės, miško takeliai, vaikystę primenančios vietos įkvėpė prelatą eilėmis garsinti savo kraštą. Pasak A. Bendiko, iki karo Tūbinėse dirbo devyniolika kunigų, steloje surašytos labiausiai kaimui nusipelniusių pavardės.
Trečioji Atminties stela skirta iš šio krašto kilusiems 1919– 1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriams. Išskirtas Antanas Petrokas, už pasižymėjimą mūšyje su bermontininkais apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi. Ir apdovanojimą, ir A. Petroko dokumentus daugiau nei pusšimtį metų, pokariu net medžio drevėje, saugojo jo duktė Vladislava Sankalienė. Ji pasirūpino, jog ant A. Petroko kapo Tūbinių kapinėse būtų uždėta atminimo plokštė su įrašu „1919-1920m Nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas, Jono sūnus, 1897-1969 m.“ Pasak kaimo istorinę atmintį siekiančių įamžinti kraštiečių A. ir B. Bendikų, iš Tūbinių apylinkių savanoriauti buvo išėję dvylika vyrų, tačiau parapijai priskiriamuose kaimuose gyveno tik septyni. Jų pavardės ir surašytos Atminties steloje.
„Žemaitija žavi didžiųjų žygiais“, – skelbiama ant kaimą papuošusio paminklo postamento. Tūbinėse gyvenantys žmonės gali didžiuotis ir šiomis išskirtinėmis, už Lietuvos laisvę šimtmečius kovojusiomis asmenybėmis, ir tuo, jog iniciatyvių žmonių pastangomis jų kraštas tampa svarbia bei pasididžiavimo verta vieta.
Daivos BARTKIENĖ,
Šilalės artojas. 2019 m. rugsėjo 10 d. Nr 70 (7630), 6psl.
Tūbinių Istorijos Atminties stelos, 2019 08 22
|
