Tūbinių parapijos įkūrimas
Vyskupų vizitacijos, bažnyčios kunigai 1920-1960 m.
"Kaip buvo praeityje, taip ir šiandien, ir ateityje parapija išliks krikščioniško bendruomeninio gyvenimo esmine forma. Jei nėra parapijų, tai negalime kalbėti nei apie tautos, nei apie valstybės krikštą."
Popiežius Benediktas XVI
Žemaičių vyskupas F. Gasparas Cirtautas ir vyskupas P. Karevičius iš jo perėmęs Vyskupystės ganytojo pareigas, įėjo į dabartinės Šilalės bažnyčios istoriją. Vyskupas F. Gasparas Cirtautas 1905m. liepos 26 d. pašventino naujosios Šilalės bažnyčios kertinį akmenį statybos pradžioje, o 1919m. birželio 29 d. vyskupas P. Karevičius konsekravo Šilalės bažnyčią.
Vyskupo P. Karevičiaus vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1919 m birželio 30-31 d. 1919 m birželio 30 dieną, atvykęs į Tūbines, jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą net 562 asmenims.
Po vyskupo P. Karevičiaus vizitacijos atrandamos ir pirmosios žinios apie norą steigti Tūbinių parapiją. Prie to prisidėjo tais pat metais Tūbinėse bažnyčios kuratu pradėjęs dirbti kunigas Domininkas Dundulis.
Istorikas K. Misius pateikia duomenų, kad "prašymas priklausyti Tūbinių parapijai Žemaičių vyskupijos kurijai buvo pasiūstas 1922 metais. Jį pasirašė 1336 asmenys". Tačiau istorinis laikas buvo nepalankus, krašte vyko reformos, valstybės ir kariuomenės kūrimo darbai. Vyskupijos kurijai pareikalavus, kad gyventojai kleboną išlaikytų, atsirado prieštaraujančių, todėl parapija tuo laiku nebuvo įsteigta. D. Dundulis rūpinosi Tūbinių bažnyčia: 1923 m. vasarą prašė kurijos iš Kaltinėnų Valstybinio miško skirti kaip pašalpą medienos bažnyčios grindų ir prieglaudos remontui, buvo planuojama statyti ir naują kleboniją. Prašymas išduoti leidimą statyti Tūbinėse naują kleboniją buvo pasiūstas 1925. Pritarus dekanui, toks leidimas buvo gautas, bet ši statyba jau buvo naujo, į Tūbines ateinančio kunigo rūpestis.
Kunigas D. Dundulis(1885-1946). Nuotrauka iš A. Liekio knygos "Vainutas", 2006m.
D. Dundulis, baigęs Kauno Žemaičių kunigų seminariją, 1910 m. lapkričio 28 d. buvo įšventintas diakonu. 1911 m. birželio 5 d. Kauno arkikatedroje Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino D. Dundulį kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias aukojo gimtosios Anykščių parapijos bažnyčioje, iš kurios buvo kilęs. Apie 1915 m. D. Dundulis tarnavo vikaru Vainute, paskui iki 1918 m. buvo vikaras Švėkšnoje, nuo 1918 m. sausio perkeltas vikaru į Kvėdarną. Nuo 1920 m. iki 1925 m. vasaros jis buvo Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios kuratas, kunigas filialistas.
Tūbinių bažnyčios giesmininkės. "Atminčiai, brangių draugių Tūbinių choras, 1925 m."Iš P. Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.
D. Dundulis Vainute, pasižymėjęs kaip geras ūkininkas, sudarė sutartį su vyskupu, kad šioje parapijoje jis būtų paliktas iki gyvenimo pabaigos, už tai įsipareigojo sutvarkyti ir numelioruoti visas parapijai priklausiusias žemes. Savo įsipareigojimą įvykdęs, klebonas įsigijo parapijai vokišką javų kombainą, kuriuo pjaudavo javus ir kuldavo grūdus. Tai buvo vienas pirmųjų javų kombainų XX a. pirmosios pusės Vakarų Lietuvoje.
Vokiečių okupacijos metais Vainuto klebonas D. Dundulis krikštijo žydų vaikus, išrūpindavo jiems fiktyvius dokumentus. Jis padėjo savo seseriai Julijai Juozokienei, kuri savo namuose taip pat slėpė žydus. Kai jo pagalba žydų vaikams buvo atskleista ir dvi mergaitės jo akivaizdoje nušautos, dvasininkas patyrė didelį sukrėtimą ir susirgo, gydėsi, bet ir pasveikęs liko prastos sveikatos. Už žydų slėpimą ir pagalbą jiems dvasininkas buvo suimtas ir tardomas. Jis yra vienas iš 159 Lietuvos kunigų – žydų gelbėtojų. 1944 m. giminaičio kviečiamas pasitraukti į Vakarus, D. Dundulis atsisakė palikti parapiją ir kur nors keliauti.
Iš Tūbinių kunigas D. Dundulis perkeltas 1925 m. vasarą ir iki gyvenimo pabaigos, 1946 m, buvo Vainuto Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Įdomu kad karo pradžioje, 1941 m. Tūbinėse nudegus klebonijai, D. Dundulis į Vainutą pasikvietė Tūbinių vargonininką S. Pintverį, kuris tenai išdirbo apie 10 metų, iki savo mirties.
 
Vainuto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir D. Dundulio kapas Vainuto bažnyčios šventoriuje.
"Po tamsybių aš tikiuos šviesos"
Šventojo rašto žodžiai, iškalti ant juodo akmens D. Dundulio paminklo, atspindi kunigo gyvenimo nuostatas ir tikėjimą. D. Dundulis buvo vienas iš 159 Lietuvos kunigų – žydų gelbėtojų.
Po D. Dundulio, 1926 m. Tūbinių bažnyčios kuratu tapo kun. Aleksandras Bialazaravičius. Jo pėdsakas Tūbinėse ypač ryškus. Vienas svarbiausiūjų A. Balazaravičiaus darbų buvo 1926-1927 m. pastatyta nauja 9x11 m dydžio Tūbinių klebonija.
AAleksandras Bialazaravičius, kunigas, bažnyčios statytojas, švietėjas, apie 1928 m.
A. Bialazaravičius kunigu dirbo Pašaltuonyje, Kavarske, Vidžiuose, taip pat Gardame, kur rūpinosi naujos bažnyčios statyba. Atkeltas į Tūbines 1925 m. dirbo iki 1930 m.
Aleksandras Bialazaravičius gimė 1884 m. gegužės 21 d., Daičiūnų k. Vaškų parapija, Pasvalio raj. Mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje.
1910 m. birželio 20 d. A. Bialazaravičius buvo įšventintas kunigu.
Paskirtas 1910 m. vasarą, jis buvo Kavarsko, Anykščių raj. Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras, talkino klebonui Petrui Legeckui. Kavarske jis įkūrė Lietuvių katalikų blaivybės skyrių, turėjusį savo knygynėlį, organizavo lietuviškus vakarus. Vėliau dirbo Vydžių(dabar Baltarusija),
Jūžintų, Jurbarko, Šiluvos, Tytuvėnų, Gargždų parapijose.
1919–1925 m. A. Bialazaravičius buvo Gardamo (Šilutės raj.) Šv. Roko bažnyčios kuratas, Žemaičių Naumiesčio parapijos kunigas filialistas. Gardame radęs sudegusią bažnyčią, jis organizavo naujos bažnyčios statybą – išmūrijo pamatus ir surinko nemažai medžiagos statybai. Gardame jis pastatė Lurdo Švč. Mergelės Marijos statulą.
1925 m. pradėjęs dirbti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios kuratu, A. Bialazaravičius buvo Šilalės parapijos kunigas filialistas.
Bialazaravičius, 1928 m.
Tūbinėse A. Bialazaravičius pastatė naują kleboniją, įtaisė du naujus bronzinius varpus, perdirbo didįjį bažnyčios altorių, taip pat daug dirbo su katalikiškomis organizacijomis.
Lietuvoje valdžioje įsitvirtinus Krikščionių demokratų partijai, kunigams ir tikintiesiems buvo palankios politinės salygos. Vyskupijose kunigai buvo skatinami dalyvauti kuriamose religinėse organizacijose, susirūpinta vaikų ir jaunimo mokymu. 1926 metais mokyklose Lietuvoje buvo įvestas privalomas tikybos pamokos, o nuo 1927 m. privalomas pradinis mokslas. Gal todėl viena iš seniausių atrandamų istorinių Tūbinių gyvenimo nuotraukų padaryta velykų šventėje, kur klebonas A. Bialazaravičius sėdi centre apsuptas didelio vaikų būrio.
Velykinis "Aleliūja..." su Tūbinių pradžios mokyklos mokiniais, apie 1925 m. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio.
Iš užrašo ir nuotraukų palyginimų galima nustatyti suaugusių žmonių, velykinio renginio organizatorių tapatybes. Iš kairės Ona Jakaitė, kunigas Aleksandras Bialazaravičius ir Kazys Jakas.
K. Jako užrašas nuotraukoje skelbia: "Aš pavedu draugei Jakaitei. Sveikinu su šventomis Velykomis drauge, "Aleliūja", savą paveikslą, sudiev. J. "Aleliūja" B."Jos malonybei, Jakaitei Bronei su pagarba nuo manęs, J.K. iš Tūbinių, Aleliūja".
"Pasilieku sau šį paveikslą mirusios mamytės O. Petravičiūtės, 1926m. liepos mėn 31 d." O. Petravičiūtę Mačaitienę iš Paakmenio laidoja Tūbinių kun. Aleksandras Bialazaravičius. Nuotrauka iš A. Vilkanauskienės albumo.
Laidotuvės Višinskių giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse, apie 1925 m. Iš kairės pirmi trys priekyje stovi Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, dar už jo, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.
Matildos Višinskienės laidotuvės. Laidoja kun A. Bialazaravičius, Dalyvauja trys broliai Višinskiai, abu broliai Knyzeliai, 1925-1930 metai.
Kun. A. Bialazaravičius, Šilalės Valsčiaus mokytojos Albinos Radžiūtės laidotuvėse, 1928 m.
Naujos, 1926 m. įkurtos Telšių vyskupijos pirmuoju vyskupu buvo paskirtas Justinas Staugaitis, buvęs politinis veikėjas, vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Tarp nudirbtų vyskupo J. Staugaičio darbų be Telšių kunigų seminarijos įkūrimo, minimas Telšiuose pastatytas Kurijos pastatas, įkurtų net 12 naujų parapijų, organizuoti 3 eucharistiniai kongresai, masiniai religiniai renginiai, kurių metu vyskupas lankė parapijas. Vyskupo, tautos dvasios ir valstybės puoselėtojo J. Staugaičio veikla turėjo įtakos visam Žemaitijos kraštui, o patyrimas valstybės valdymo reikaluose prisidėjo prie to, kad visose Telšių Vyskupijos parapijose kunigai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, Šaulių, Pavasario, Jaunalietuvių, tautininkų ir kitų patriotinių ir katalikiškų organizacijų veikloje.
Pirmoji vyskupo J. Staugaičio vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1928 m. birželio 5 d. netrukus po Telšių vyskupijos įsteigimo. Vizito metu vyskupas padėkojo Tūbinių kun. A. Bialazaravičiui už naujos klebonijos statybą, gražiai prižiūrimus jos ūkinius pastatus.
Grupelė Tūbinių bažnyčios giesmininkių, 1928 m. Iš kairės pirma Ona Macaitė(Jakienė). "Ant ilgos atminties nuo Stasytės Lengvinaitės, Draugei Aniai(Onai)".Iš Pr. Jako nuotraukų rinkinio.
Tūbinių bažnyčios choras su pavasarininkais, vyskupo J. Staugaičio išlydėtuvėse, 1928 m.
Ant nuotraukos užrašyta: "Atminimui, Tūbinių giesmininkai, Vyskupą išleidant, drauge ir pavasarininkai, 19-5/VI-28". Antroje eilėje penktas iš dešinės bažnytinio choro vadovas, vargonininkas Stanislovas Pintveris , pirmoje eilėje pirmas iš dešinės Kazimieras Jakas, antroje eilėje septinta iš kairės Olė Dapkutė, aukščiau tarp moterų Stasė ir Bronė Dapkutės iš Jakaičių km. Stasė ir Eugenija Būdvytytės iš Paižnio, kiti choro dalyviai. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.
Sprendžiant iš to koks didelis Tūbinių bažnyčios choras dalyvavo vyskupo palydėtuvėse, kunigui Aleksandrui Bialazaravičiui, kuris tuo metu dirbo Tūbinių bažnyčioje, taip pat visai bendruomenei vyskupo atvykimas buvo neeilinis įvykis.
Atgimstančioje Lietuvoje, vykstant intensyviam kultūriniam visuomeninim gyvenimui Tūbinėse kun. A. Bialazaravičiaus pastoracinės veiklos laikotarpyje daugelyje istorinių nuotraukų užfiksuotas kartu su parapijiečiais, aktyviais LJK Pavasario S-gos aktyvistais ir apylinkių gyventojais.
Lietuvos katalikiško jaunimo pavasario sąjungos (LKJPS) Tūbinių kuopos valdyba, 1928 m.
Stovi iš kairės antras Stanislovas Pintveris, penktas Kazimieras Jakas. Sėdi Olė Dabkytė, kun. A. Bialazaravičius, kuopos valdybos pirmininkas Jonas Konstantinavičius. Antrame plane matosi naujos vos prieš metus pastatytos Tūbinių klebonijos pastatas.
Kunigas A. Bialazaravičius buvo naujai kuriamos LKJPS Tūbinių kuopos dvasinis vadovas, o vargonininkas S. Pintveris buvo jos kasininku.
Iškeltas iš Tūbinių nuo 1930 m. iki gyvenimo pabaigos 1936 m., A. Bialazaravičius buvo Pašaltuonio (Jurbarko raj.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas. Jau dirbdamas Pašaltuonyje, kun A. Biakazaravičius, savo geram bendražygiui LKJ Pavasario S-gos valdybos pirmininkui Jonui Konstantinavičiui siuntė nuotrauką su nuošisdžiu palinkėjimu:
Tūbinių klebonas, kan. Aleksandras Bialazaravičius, 1930 m.
"Amžinai atminčiai idealiam ir kilniam Tūbinių "Pavasario" Vadui, p. J. Konstantinavičiui nuo Tūbinėse buvusiojo klebono kan, A. Bialazaravičiaus, Pašaltuonis, 1930 -III-16."
Nuotrauka iš Jolantos Konstantinavičienės rinkinio.
Pašaltonyje kun. Aleksandras Bialazaravičius sutvarkė parapijos trobesius, pastatė naujų, įtaisė naujus bronzinius varpus, pridėdamas nemažai savo pinigų, įtaisė naujų bažnytinių rūbų. Dvasininkas surinko daug aukų labdarai ir spaudos reikalams.
Prof., prelatas V. Borisevičius(būsimsis Telšių vyskupas) Žemaičių Prietėlis rašė apie kun. A. Bialazaravičiaus, taip pat kitų kunigų surinktas aukas naujai kuriamai Telšių kunigų seminarijai.
Pašaltuonyje kun A. Bialazaravičius taip pat dirbo su katalikiškomis organizacijomis.
Pašaltuonys-Bažnyčia. Nuotrauka Liudos Neverdauskės, 2020 m.
Belezaravičius visą tarnybos laiką buvo aktyvus katalikiškuose laikraščiuose. Pasirašydamas slapyvardžiu "Daičiūnų sūnus" ar santrumpa A. B., A. Bialazaravičius rašė į spaudą iš Kavarsko (1912 m.), Jūžintų (1913 m.) ir Tytuvėnų (1918 m.).
Kunigas mirė 1936 m. gegužės 28 d. Pašaltuonyje, palaidotas bažnyčios šventoriaus kapinėse.
Pašaltuonio k. bibliotekos darbuotojos Liudai Neverdauskės nuotrauka
Pašaltuonys, Belezaravičiaus kapas, 2020 m.
"Kun. ALEKSANDRAS BELEZARAVIČIUS, 1884-1936.
Dirbau kentėjau, Dievą mylėjau.
Kentėjime ramybę radau!
Kun. Stasys Aužbikavičius
Stasys Aužbikavičius(1885 - 1950), kunigas žydų gelbėtojas.
Kun. Stasys Aužbikavičius Tūbinių kuratas buvo nuo 1931 iki 1936 m.
Stasys Aužbikavičius rinko parapijiečių parašus, kuriais remiantis Šifrai Grodnikaitei buvo išduoti fiktyvūs dokumentai Gražinos Griovelytės vardu. S. Aužbikavičiaus vardas įrašytas tarp kunigų gelbėjusių žydus.
Vyresnieji Tūbinių gyventojai dar ir dabar prisimena linksmą, mėgstantį papokštauti, šiek tiek apkūnaus stoto, kunigą S. Aužbikavičių, mielai bendraujantį su savo parapijiečiais.
Rūpintis Tūbinių parapijos steigimo reikalais Šilalėje Vyskupijos kurija įpareigojo Šilalės dekaną Pranciškų Kūdį.
Kun. Kanauninkas Pr. Kūdis(centre) prie naujai statomos Šilalės bažnyčios, 1908m
Knygoje "Šilalės krašto bažnyčios: istorija ir architektūra" rašoma:
"1931 m. naujai paskirtas Tūbinių kuratas Stanislovas Aužbikavičius vėl pasiuntė kurijai gyventojų prašymą įsteigti Tūbinių parapiją. Kurijos įpareigotas (Šilalės) dekanas Pranciškus Kūdis, 1931 m. balandį pateikė žinias apie norinčius priklausyti Tūbinių parapijai. Naujai parapijai priklausyti pageidavo šios gyvenvietės:
iš Šilalės parapijos- Brokštėnai, Girininkai, Jakaičiai, Kiaukai, Klekniškė, Mažrimai, Paakmenis, Pajerubinis, Pakasokis, Tūbinės(bažnytkaimis ir kaimas); iš Laukuvos parapijos- Dargaliai, Degučiai, Paižnys; iš Kaltinėnų parapijos -Bytaučiai, Bytlaukis, Eidžiotai, Gerdučiai, Griguliai, Kalniškiai, Kaštauniškė, Virkės;
Naujai įkurtos Tūbinių parapijos ribos ir kaimai, 1937m.
Iš viso Tūbinių parapijai priklausyti norėjo 246 šeimos-1401 asmuo. Apklausos metu iš minėtų kaimų 18 šeimų nepanoro būti Tūbinių parapijoje."
Apie šaulį kunigą S. Aužbikavičių, 1935 m. pašventinusį Tūbinių Šaulių būrio vėliavą, NKVD ir stribų nužudytą netoli Kaltinėnų, žinių pateikiama Šilalės Kraštiečių Draugijos išleistoje knygoje "Kaltinėnai" (IX -ji knyga, serija Šilalės kraštas).
S. Aužbikavičius gimė 1885 m. Burniuose, Kaltinėnų valsčiuje. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1910 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Žemaičių Kalvarįją. Nuo 1914 m. dirbo tose pačiose pareigose Viduklėje, 1918 m. Vėžaičiuose, nuo 1921 m. paskirtas naujai įkurtos Stalgėnų parapijos klebonu, rūpinosi bažnyčios vargonais ir kitu vidaus inventoriumi. 1931 metais kunigas Stanislovas Aužbikavičius atsikėlė į Tūbines, buvo Tūbinių bažnyčios kuratas, priklausė Tūbinių šaulių būriui. Nuo 1932 m. buvo renkamas Tūbinių šaulių būrio valdybos nariu.
Kun. S. Aužbikavičius savo gimtinėje Burniuose
Į Tūbines, į buvusią dvarvietę pas Višinskius, kur buvo apsistojęs S. Aužbikavičius, iš Kauno, lankydamas savo tėvus Kaltinėnuose, atvykdavo kunigo brolis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Vladislovas Aužbikavičius. Pagal A. Višinskytės pasakojimus, Vladislovas atvykdavo su žmona, buvo visuomet pasitempęs, "tikras ponas karininkas". Kunigo Stanislovo Aužbikavičiaus pamokslai Tūbinių bažnyčioje, dalyvavimas sukarintos šaulių organizacijos veikloje, kunigo brolio, Lietuvos kariuomenės pulkininko, Vladislovo Aužbikavičiaus patriotinis nusiteikimas lėmė, kad abiejų brolių likimas pokario metu sovietinės okupacijos salygomis, pasibaigtų tragiškai. Knygoje "Kaltinėnai" apie S. Aužbikavičių rašoma:
"1950 05 13 kunigas buvo pakviestas tėvo metinėms į Dirgėlų kaimą pas Kostą Katauską. Tuo pat metu, į Dirgėlų kaimą, pas Kostą Katauską, pasiunčiama Kaltinėnų stribų grupė. Sovietinio MGB agentė buvo išdavusi, kad toje sodyboje įrengtoje slėptuvėje, laikosi partizanas Jonas Kentra -Tigras. Kai Jonas Kentra iš bunkerio išlindo pasišildyti pavasario saulėje, pasaloje buvę stribai jį nušovė. Nušovė ir K. Katauską, o kun. S. Aužbikavičių vertė lysti į slėptuvę išvaryti kitų partizanų. Tačiau jų ten nebuvo. Kunigas buvo smarkiai sumuštas ir suimtas, po ko netrukus mirė. S. Abromavičius prisiminimuose rašė, kad "kunigą įmetė į daboklę o vėliau subadė durtuvais".
Kunigo Stanislovo Aužbikavičiaus kapas Kaltinėnų kapinėse.
Nepaisant kun. S. Aužbikavičiaus rūpesčio Tūbinių parapijos steigimas vėl įstrigo, kai 1932 metais netikėtai susirgo Tūbinių parapijos steigimu besirūpinantis Šilalės dekanas Pranciškus Kūdis. Jis dėl ligos nebegalėjo tęsti pradėto darbo ir netrukus mirė. Dekano laidotuvėse Šilalėje kartu su kitais tūbiniškiais dalyvavo Tūbinių klebonas S. Aužbikavičius.
Kun. kanauninko Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios statytojo Pranciškaus Kūdžio laidotuvės, 1932m. balandžio 23 d. Nuotrauka iš M. Višinskytės Budreckienės albumo.
Tūbiniškių delegacija P. Kūdžio laidotuvėse, 1932 m.
M. Budreckienės nuotraukos dešinėje matome: priekyje antras iš dešinės Tūbinių seniūnas Konstantinas Višinskis, jam už nugaros kunigas S. Aužbikavičius, kunigui iš dešinės broliai Vincentas ir Motiejus Višinskiai, keletas aktyvių ūkininkų iš Tūbinių.
Kun. Pranciškaus Kūdžio kapas Šilalės bažnyčios šventoriuje.
Tūbinių seniūno K. Višinkio šeimai buvęs artimas, kurį laiką čia gyvenęs klebonas S. Aužbikavičius, kartu su broliais Višinskiais rūpinosi savarankiškos Tūbinių parapijos steigimu, o atsitikus nelaimei kartu lydėjo dekaną į paskutinę kelionę. Tai buvo netektis visai Šilalės parapijai, o ypač Tūbinėms.
Po kanauninko P. Kudžio mirties praėjo dar trys metai, kol parapijos kūrimo klausimas vėl buvo atnaujintas. Po priminimo, pareikšti savo nuomonę tuo klausimu, 1935 metais, Vyskupijos kurija įpareigojo Šilalės kleboną Jurgį Galdiką.
Jurgis Galdikas, prelatas, pedagogas, filosofas, teologijos mokslų daktaras (1883–1963)
Jurgis Galdikas gimęs 1883 m. balandžio 23 d. Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, mokėsi Palangoje, Kaune, Insbruke, Louvaine. Kurį laiką buvo Telšių vyskupystės kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos inspektorius, 1932-1938 m. Šilalės, vėliau Palangos, Veiviržėnų klebonas, Švėkšnos dekanas, suteikiamas prelato titulas. Nuo 1956 m. iki mirties J. Galdikas Šilalės altarista, mirė 1963 m. birželio 17 d., palaidotas Šilalės kapinėse.
Klebonas Jurgis Galdikas sudėjo paskutinius taškus ilgoje Tūbinių parapijos kūrimo byloje. Jo išvada dėl Tūbinių parapijos pateikta 1935 m. rugsėjo 29 d. rašte kurijai- "Reikia steigti Tūbinių parapiją". Po tokios išvados Telšių kurijoje buvo pradėta ruoštis Tūbinių parapijos steigimui ieškoma tinkamo žmogaus-kunigo šiam darbui atlikti.
Pasibaigus S. Aužbikavičiaus kunigavimo laikui, apie metus Tūbinių kuratu buvo kun. Pranciškus Baltrūnas.
Tūbinių bažnyčios giesmininkai apie 1936 m. Stasys Pintveris centre. Šalia jo(į kairę) Olė Dapkutė, Ona Macaitė Jakienė, pirmoje eilėje iš kairės antras ir ketvirtas broliai V. ir A. Pintveriai. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.
Kun. P. Baltrūnas, gal būt nebuvo aktyvus parapijos steigimo reikaluose, nes jau 1936m. lapkričio mėn 1 d. į Tūbines paskiriamas naujas, dar jaunas kunigas Domininkas Masiulis.
Kun. Domininkas Masiulis(1907-1933-1944).
Netrukus po D. Masiulio paskyrimo, 1937 m. gegužės mėn 25 d., Tūbines antrą kartą vizitavo vyskupas J. Staugaitis. Ta proga, laikraštyje "Žemaičių prietelius", kurį asmeniškai globojo vyskupas, buvo rašoma:
"Vyskupą pasitiko daugybė žmonių, angelaičiai, choras su orkestru lydėjo vyskupą į bažnyčią. Jo ekselencija pažadėjo greitai čia įsteigti parapiją, kad energingas jaunas klebonas čia tvarkosi ir tam ruošiasi, o žmonės mielai padeda ir klauso"
Iš vyskupo vizitacijos atgarsių spaudoje galima suprasti, kad kun D. Masiulis jau žinojo apie būsimas savo naujas pareigas, kad greitai taps pirmuoju Tūbinių parapijos klebonu. Prisiminimuose, tėvų ir senelių pasakojimuose Vyskupo J. Staugaičio atvykimas į Tūbines išlikęs net po 80 metų. Dalyvavusi vyskupo sutiktuvėse Angelė Mačaitytė Vilkanauskienė prisiminė, kad vyskupas bendravo su tikinčiaisiais, teikė Sutvirtinimo sekramentą, vaikams pirmają komuniją. Juozas Noreika, tuo laiku gyvenęs Kiaukuose prisimenė, kad pirmieji vyskupo pasitikti raiti išjojo Tūbinių Šauliai, padėję šį vyskupo sutikimą organizuoti, grojo pučiamūjų orkestras.
Nepriklausomoje Lietuvoje vyskupo atvykimas į parapiją visada buvo ypatingas įvykis pavirsdavęs visuotine švente. Pasitikdami vyskupą parapijiečiai specialiai tam ruošdavosi, statydavo net po kelis vyskupo sutikimo vartus, puošdavo juos gėlėmis, pro kuriuos praeidamas, vyskupas trumpai sustodavo ir kartu su tikinčiaisiais melsdavosi.
Vyskupo Justino Staugaičio sutiktuvės Tūbinėse. Vyskupas J. Staugaitis su gėlėmis stovi centre. Jam iš dešinės, ilgu juodu paltu kun. S. Aužbikavičius, kiek kairiau tarp vaikų, stovi Domininkas Masiulis, antras iš dešinės, vargonininkas S. Pintveris. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio, 1937 m gegužės 25 d.
Istorinė nuotrauka išsaugota ilgamečių Tūbinių bažnyčios pagalbininkų A. ir S. Pintverių šeimose. Tūbiniškiai stovi kartu su atvykusiu vyskupu J. Staugaičiu ir kunigais D. Masiuliu bei S. Aužbikavičiumi. Už gausiai susirinkusiūjų žmonių matosi gėlių girliandomis papuoštas "bromas" vyskupo sutikimo vartai. Už susirinkusių tūbiniškių matosi nesenai pastatytos Tūbinių klebonijos ir jos ūkinio pastato fragmentai.
Tų pačių 1937 m. rudenį, lapkričio 2 d. Telšių kurija Tūbinių klebonui D. Masiuliui oficialiu laišku pranešė, kad įregistruota nauja Tūbinių parapija. Šią datą galima laikyti Tūbinių parapijos pradžia.
Kad suaktyvinti naujos parapijos gyvenimą, kun. D. Masiulis pradėjo leisti mėnesinį katalikišką laikraštuką "Tūbinių parapija". Šiam tikslui jis rinko medžiagą, redagavo, taip pat rūpinosi leidinuko spausdinimu, bei platinimu. 1938 m leidinuko "Tūbinių parapija" pirmame, lapkričio mėn. numeryje kun. D. Masiulis šiltais žodžiais kreipėsi į tikinčiuosius ir visus parapijos žmones.
Kitame numeryje klebonas D. Masiulis parapijiečius šiltai sveikina su Kalėdomis ir su artėjančiais 1939 metais, primena turtingą Tūbinių bažnyčios ir parapijos istoriją.
Iš V. Steponaičio bibliotekos archyvo.
"Atminčiai nuo Kun. Masiulio V. Pintveriui " skelbia kunigo ranka rašytas užrašas nuo laiko išblukusioje nuotraukoje. Kunigas D. Masiulis stovi visiems už nugarų, viršuje. Apie 1939 m. nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio. Nuotraukoje tūbiniškių Pintverių ir Žymantų šeimos nariai, palaikę artimus ryšius su Tūbinių bažnyčia ir ten dirbusiais kunigais. Žymančius(pirmas iš dešinės) ilgus metus buvo bažnyčios maršalka.
Ypač D. Masiulis būdavo mėgiamas vaikų, kuriuos mokino tikybos dalyko. Vesdamas tikybos pamokas kunigas apvažiuodavo visas aplinkines mokyklas, pasiekdavo netgi Obelyno pradinę mokyklą.
Vaikai grįžta iš mokyklos, 1937m. Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės nuotraukų rinkinio.
A. Vilkanauskienė pakomentavo nuotrauką, kad jinai irgi yra vežime: tikybos pamokas pravedęs Obelyno pradžios mokykloje, klebonas D. Masiulis pakeliui į Tūbines pavežė mokinukus. Vežimaičio šone pritvirtinta lentelėje galimai žymėjo, kad tai klebonijos transportas.
Tūbinių klebonas D. Masiulis su pradinės mokyklos mokiniais po tikybos pamokos, apie 1937 m.
Pradinė mokykla Kiaukuose, Jono Rimkaus sodybos patalpose. Mokytoja Ona Tamašauskaitė kairėje. Antra mergaitė nuo jos Bronislava Zalcienė, trecia aukštėliau Adelė Kauliūtė (Vismantienė). Dešinėje Tūbinių klebomas Domininkas Masiulis.
Būsimo kunigo iš Dargalių km. Vladislovo Juškio (10m) pirmoji komunija,1940 m. Nuotrauka iš M. Juškytės Petrauskienės šeimos albumo.
Nuotraukoje kun. D. Masiulis stovi kairėje, dešinėje kun. iš Šilalės Petras Padlaba. Tai aktyvus apylinkės katalikiško jaunimo globėjas. Dirbęs Varsėdžiuose, kur buvo parapijos „Pavasario“ organizacijos įkūrėjas ir pirmininkas, vėliau organizavo daugelį jaunimo ateitininkų stovyklų Žemaitijoje. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, kur tapo Lietuvos pabėgėlių vaikų ateitininkų organizacijos dvasios vadovu, vėliau emigracijoje JAV, dirbo Cicero aukšt. lituanistinės m-los direktoriumi, Šv. Antano parapijos vikaru.
1940-aisiais, Lietuvą aneksavus sovietinei Rusijai, bet kokia iki tol klestėjusi visuomeninė veikla Tūbinėse, buvo sustabdyta. Išardyta ir katalikiškos pavasario Sąjungos veikla, kurioje kunigas D. Masiulis dalyvavo, būdamas dvasios vadu. Netrukus aktyvus kunigas iš Tūbinių iškėliamas į Vėžaičius, kur išvyko kartu su savo pagalbininku, tūbiniškiu vargonininku Jonu Katausku.
Gėlės išlydint išTūbinių parapijos kleboną Domininkui Masiulį,1940 m. balandis.
D. Masiulio palydos prie Tūbinių. Nuotraukoje prie bažnyčios matome labai daug mokyklinio amžiaus vaikų, tarp kurių ir Vl Juškys, pasidalijęs prisiminimais apie kunigo išleistuves. Nuotrauką išsaugojo buvusio Dargalių km. ūkininko Juozapo Juškio šeima. Nuotraukos autorius pats kuniga D. Masiulis, buvęs ir fotografas mėgejas. Kitoje nuotraukos pusėje klebono, Tūbinių parapijos įkūrėjo, ranka rašytas palinkėjimas ir parašas:
"Sudiev mieliems tūbiniškiams! Nors gailu, bet reik jus palikti,1940-IV-24".
Marija Juškytė Petrauskienė, tuo laiku dar buvusi vaikas, prisiminė kad Tūbinių klebonijos žemės ribojosi su jos tėvo ūkiu, todėl klebonas, apvažiuodamas bažnyčios valdas dažnai užsukdavo į sodybą, artimai bendravo ne tik su tėvais, bet kalbindavo ir vaikus, kuriems mokykloje vedė tikybos pamokas. Šiltas klebono bendravimas darė įspūdį, gal todėl Marijos brolis Vladislovas bendraamžių teigimu, jau vaikystėje kalbėjo užaugęs būsiąs kunigu. Vėliau, 1957m balandžio 28 d. jaunasis kun. Vladislovas Juškys Tūbinių bažnyčioje aukojo pirmasias savo mišias.
Tūbinių parapijos įkūrėjo kun. D. Masiulio likimas tragiškas. Vėžaičiuose, 1944 m. rugpjūčio 18 dieną, kunigui važiuojant dviračiu ant jo užvažiavo grįžtančios rusų kariuomenes automobilis. Po šio įvykio buvo įvairių versijų, tačiau tebesitęsiant karui, aplinkybės liko neišaiškintos.
Išvykus D. Masiuliui, vėliau prasidėjus karui ir pirmosiomis karo dienomis nudegus klebonijai ir jos ūkiniams pastatams, apie metus laiko Tūbinės paskirto kunigo neturėjo. Visas reikalingas apeigas Tūbinėse atliko Šilalės bažnyčios kunigai.
 
Tūbinių bažnyčios procesijų gėlių barstytojos. Kairėje Šilalės bažnyčios administratorius kun. Jonas Kučinskas(Kučingis), dešinėje Šilalės bažnyčios vikaras kun. Antanas Viskantis, 1942 m balandžio 30d. Pirmaisiais karo metais, nudegus klebonijai, Tūbinės savo klebono neturėjo, bažnyčią aptarnavo Šilalės kunigai. Nuotrauka iš R. Macaitės Pūdževienės, Macų šeimos rinkinio.
Jonas Kučinskas(Kucingis) pasižymėjo savo pamokslais, kurie skatino pažinti savo tautos tikėjimo kraitį, rūpintis ir gėrėtis savo tauta, skatino domėtis Lietuvos istorija, gėrėtis jos gamtos grožiu. 1942 metais Šilalės giminazijoje mokėsi gabūs jaunuoliai, vėliau tapę žinomais Lietuvoje ir už jos ribų, kaip Vytautas Radžius, Antanas Rubšys ir Stasys Žilys, kuriems kun. Jonas Kučinskis padarė didelę įtaką gyvenimo pasirinkimui, nukreipė kovai už savo tautą ir tėvynės laisvę. Kun. Jonas Kučingis Šv. Kazimiero parapijoje Los Angeles išdirbo 38-rius metus. Lietuvos prezidento buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinu. Ypač įsimintinas Jono Kučingio pamokslas pasakytas Čikagoje, Švėkšnos gimnazijos 50 m. jubiliejaus proga.
Pirmoji Komunija Tūbinėse. Iš G. Pocevičienės nuotraukų albumo
Kun. Pranciškus Liutvinavičius
1942m gegužes mėn. naujai paskirtas Tūbinių bažnyčios kunigas Pranciškus Liutvinavičius išsamiai aprašė Tūbinių bažnyčios varpinės varpus. Kol klebomija buvo atstatoma, kunigas laikinai gyveno ūkininkų Radžių sodyboje.
Prakartėlė Tūbinių bažnyčioje apie 1942 m.
Tūbinių bažnyčios klebonijos statyba. Dešinėje stovi arklių kinkinio važnyčiotojas Jonas Dapkus. Nuotrauka iš Jakaičių km. gyventojo Alfonso Dapkaus albumo. Alfonsas pakomentavo, kad tėvas rastus vežė nudegusios klebonijos atstatymui, o statyba rūpinosi stalius Petras Simanauskis su sūnumi.
Tūbinių giesmininkai, 1945-46 m. Pirmame plane centre kunigas Pranciškus Liutvinavičius, kairėje vargonininkas Bagdonas, dešinėje Petras Gumuliauskas. Iš Angelės Mačaitytes Vilkanauskienės rinkinio.
"Prisiminimas iš Tūbinių choro choristų, Tūbiniai, 1946 05 11", Nuotrauka iš R. Macaitės Pūdževienės, Macų šeimos rinkinio
Gegužinė ant Dievyčio kalno, apie 1942 m. Tarp šventės dalyvių galime atrasti ir tuometinės Šilalės valdžios atstovų ir Tūbinių parapijos žmonių. Iš P. Beinoriaus nuotraukų rinkinio.
Gegužinėje iš kairės antras Šilalės visuomenės veikėjas Simonas Gaudiešius(su barzda). Jam iš dešinės Šilalės kun. Jonas Kučinskas(Kucingis) P. Beinoriaus nuotraukos fragmentas.
Klierikas S. Jakas iš Kiaukų vaikus mokina giedoti Tūbinių bažnyčioje, priimant pirmają komuniją, 1948 m. Nuotrauka iš B. Mockevičienės šeimos albumo
Saviveiklininkės vadovaujamos Olės Dapkutės. Iš B. Dajoraitės albumo. Tūbiniai, 1950 03 22
Kunigas Antanas Baškus
1945 m. buvo atimta visa Tūbinių bažnyčios žemė, o neilgai trukus 1949 m. nacionalizuota ir klebonija. Pretekstas patalpų reikėjo naujai atidaromai septynmetei mokyklai. Patyręs pažeminimą, kun. A. Baškus glaudėsi skurdžiame Sankaliėnės namelyje, kur po ligos 1951 metais mirė.
Kun. Antano Baškaus laidotuvės Tūbinėse, 1951m rugpjūčio 18 d. Nuotrauka iš V. Montrimo rinkinio.
Prie karsto(iš kairės) baltais rūbais bažnyčios patarnautojas Boleslovas Kelpša, antra klebono sesuo, trečia patarnautoja, vadinama Basike, ketvirta kunigo sesuo kartu šeimininkėlė Eleonora Baškytė, dešinėje buvęs ilgametis Šilalės vargonininkas, Šilalės gimnazijos muzikos mokytojas Romualdas Pempė(Čaikauskas).
Tūbinių kunigo A. Baškaus laidotuvės, Nuotrauka iš M. Juškytės Petrauskienės albumo.
Tūbinių kunigo A. Baškaus laidotuvės, Nuotrauka iš E. Mikalauskienės albumo.
Kunigo Antano Baškaus(1886-1951) kapas Tūbinių kapinėse.
Parapijiečių prisimenamas kaip ypatingai geros širdies, kunigas A. Baškus vienintelis Tūbinėse dirbęs, čia miręs ir šalia esančiose kapinėse palaidotas.
Kunigas Antanas Jurgaitis
Antanas Jurgaitis(1926-1950-2014). 1951 m nuotrauka iš V. Lukoševičienės albumo.
Gimęs 1926 m. Upynoje, kunigas mokėsi Upynos ir Skaudvilės pradinėse, Tauragės vidurinėje mokykloje, 1943-1945 m. Telšių kunigų seminarijoje, 1945-1951 m. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1950 m. įšventintas kunigu. 1951 m. kaip vikaras dirbo Švėkšnoje ir Tūbiniuose, vėliau klebonavo Vaičaičiuose ir Kontaučiuose.
Antanas Jurgaitis apie 1950 m. Nuotrauka iš P. Valausko šeimos albumo
Tūbinių parapija kunigui Antanui Jurgaičiui buvo viena pirmūjų biografijoje, todėl, būdamas jaunas ir turėdamas daug ateities planų, buvo labai aktyvus. Jo dėka bažnyčioje buvo įrengtas generatorius gaminantis elektrą bažnyčios apšvietimui, laisvalaikiu po parapiją važinėjo nuosavu motociklu.
A.Jurgaitis Tūbinių bažnyčios šventoriuje, apie 1952 m, Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio
Tūbinių bažnytinės vėliavos šventinimas. Nuotrauka iš B. Mockevičienės šeimos albumo
Prakartėlė Tūbinių bažnyčioje apie 1952 m.
Ypač tūbiniškiams atmintyje įstrigę Velykų šventimas ir jų metu A. Jurgaičio organizuojamos įspūdingos inscenizacijos su Kristaus kareiviais, dalyvaujant daug aplinkinio jaunimo, taip pat pučiamūjų orkestrui.
Kristaus kareivių, "Žalnierių" rikiuotė, pasiruošusi velykų šventėms. Ant žemės, rankose laikydami kankinimo įrankius, sėdi keturi žydai. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo
Velykinių apeigų aprašymuose randame pasakojimų, kur atžymėtas ir velykų šventimas Tūbinėse. Šios šventės iki šių dienų gyvos Tūbinių vyresniūjų gyventojų prisiminimuose:
"...Kristaus kančių kelio veikėjai, tai persirengėliai kristaus kareiviai vadinami "Žalnieriais" ir aišku „žydai“ rankose turintys dar ir Kristaus kankinimo įrankius. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas: budinti užsnūdusius žmones.
Persirengėliai susigalvodavo ir kitokių išdaigų pakišdavo snaudžiantiems panosėn buteliuką su eteriniu spiritu, kartais brūkšteldavo silke, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su į kaukės nosį įkalta vinute. Raudonai apsirengęs Judas skambindavo prie diržo pririštame monetas. Ir zakristijonas nevengdavo snaudžiančiam pakišti panosėn degančią žvakę.
Kristaus kareivis(iš Kiaukų) tarp "žydų". Iš M. Vielavičienės albumo
Kristaus kareiviai "žalnieriai" Tūbinių bažnyčioje, apie 1952m. Nuotrauka iš E. Mikalauskienės albumo
„Žydukų“ svarbiausias tikslas pagrobti kryžių. „Kareiviai“ su kardais neprileidžia įkyrių „žydukų“, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų“: vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydukai“ neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydukai“ imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi. Be kryžiaus pagrobimo, „žydukai“ turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna“ jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius. Drąsesni bernai, atsinešę virves, pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus ir anksčiau rišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus ir botagu supliekdavo. Raseinių krašte, kaip rašė B. Buračas, „jie, slankiodami visais bažnyčios pašaliais, ieškodavo, bene ras ką nors besnaudžiant. Radę miegančius pliekia didžiausiu botagu į bažnyčios grindis, kad, rodos, kas šaudo, net didžiausi snaudaliai pašoka iš miego. Jei kas neboja ir tokio šaudymo, tai toks gauna botagu per kuprą. Kiti Velykų „žydai“ nešasi kopėčias, pagaikščius, rykštes ir kitus pabūklus. Radę ką nors bemiegant, statosi kopėčias ir virsta ant miegančiųjų. Bažnyčios tarnai rodo žaibus ir perkūnijas. Perkūnijos trenksmas turi snaudalius žadinti ir vaikus stebinti.
Kristaus kareiviai rikiuotėje prie Tūbinių bažnyčios. Kairėje, su ilgu rimbu rankoje, stovi žydas, dešinėje toliau, matomos pučiamųjų orkestro dūdos. Nuotrauka iš Kestučio Mikalausko rinkinio.
"Velykų rytą, auštant kaimo gyventojus žadina mušamas būgnas, taip tikintieji kviečiami į rytines pamaldas. Tuomet sargybiniai ir "velykžydžiai" sugrįžta į bažnyčią, ir tarnyba užbaigiama kartu su tikinčiaisiais bendroje procesijoje. Jos metu procesija eina aplink bažnyčią tris ratus, tuo tarpu "velykžydžiai bėga šalia procecijos priešinga kryptimi devynis kart, taip bandydami šansus paskutinį kart sutrkdyti kristaus prisikėlimą. Žydais pasirėdžiusieji pusberniai su savimi nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kad šlykščiau atrodytų, pašonėn pasikiša kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Kada procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai „žydai“, parodydami savo priešingumą, eina triukšmaudami, žydiškai koliodamiesi, botagais pliauškindami ir pagaikščiais švaistydamiesi. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje ir Šilalės raj. (Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinės bažnyčiose) per Prisikėlimo procesiją persirengėliai lakstė priešinga procesijai kryptimi savaip darydami tvarką blaškydami maldininkų dėmesį."
Iš M. Vėlavičienės nuotraukų rinkinio. Velykos, 1953-05-20
Kunigas A. Jurgaitis buvo aktyvus kovotojas su tikėjimo priespauda, savo pažiūras skleisdavo ir jaunimo tarpe, o šventinės eisenos, sutraukiančios daugybę žmonių užkliuvo sovietiniam saugumui(NKVD). Greitai A. Jurgaitis iš Tūbinių buvo iškeltas, o dauguma procesijų dalyvių patyrė saugumo tardymus.
Kun A. Jurgaitis laidotuvių apeigose, 1952 m.
Kauno kunigų seminarijos kloierikas Vladislovas Juškys(kairėje) ir Kun A. Jurgaitis Tūbinėse, 1954 m.
Jaunas kun. A. Jurgaitis globojo Vl. Juškį galvojantį apie kunigystę patarimais ir apsisprendimo kelyje, parašė būsimam klierikui reikalingą pažymą. Vėliau Vladas lankydavo Tūbinių bažnyčią ir kunigą atostogų ir religinių švenčių metu.
1957 m, dirbant Kaltinėnuose, kun. A. Jurgaitis buvo suimtas, ir 1958-10-05 nuteistas pagal sovietinį BK str. 58-10 1 d., laisvės atėmimu 5 metams "už antitarybinę propagandą". Knygoje "Kaltinėnai" apie A.Jurgaičio suėmimą rašoma, kad:
"per kratą iš kunigo paimta 12 knygų, 32 laiškai, jo parašytas katekizmas parapijos tikintiesiems ir kt. Taip pat nurodoma, kad kunigas kalbėjęsis su komjaunuoliais , raginęs tėvus, kad jų vaikai išstotų iš komjaunimo"
Nuo 1957-03-01 iki 1960-09-12 išbuvo darbo pataisos lageryje. Grįžęs iš tremties buvo Kaltinėnų vikaru, Šakynos klebonu, Šilutės altaristu su vikaro pareigomis, ir kitur. Į Mažeikius atvyko 2002 metais.
Klebonaudamas A. Jurgaitis aktyviai darbavosi pastoracinėje veikloje, rengdavo pokalbius, paskaitas dėl tikėjimo suvaržymo, pasirašydavo raštus aukščiausiems valdžios pareigūnams, nurodoma, kad išleido knygą "Aklas tikėjimas, ar matematinis dievo buvimo įrodymas".
Kun. A. Jurgaitis, dar gyvas būdamas, pasirinko savo kapo vietą ir pasistatė paminklą. Paskutinis kunigo Antano Jurgaičio prašymas buvo palaidoti jį Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje. Telšių vyskupo leidimu kunigo valia buvo išpildyta.
2014 m. kovo 25 d., dalyvaujant Telšių vyskupijos kunigams, Telšių seminarijos klierikams, kunigas Antanas Jurgaitis palaidotas Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje.
Kunigas Antanas Garliauskis
Tūbinių klebonas, A. Garliauskis
A. Garliauskis su maldininkais prie Tūbinių II kaimo koplyčios, apie 1957 m. P. Gumuliausko nuotrauka.
Koplyčios pastogė ir langas, pro kurį matomos šventūjų figūros, papuošti vainiko juostomis. Spėjama, kad kunigas Antanas Garliauskis ir parapijiečiai susirinko restauruotos koplyčios, arba joje pastatytų šventūjų skulptūrų pašventinimo apeigoms. Vyras, pirmas iš dešinės stovi su krapyla.
Laidotuvės Tūbinėse, apie 1957 m. Laidoja kunigas A. Garliauskas.
Pateiktoje nuotraukoje matome, kad velionį palydi nedaug artimūjų. Panaši galėtų būti ir tūbiniškio Jono Burbos(?) laidotuvių nuotrauka. J. Burba apylinkėje daugelį metų darbavosi tūbiniškių kiemuose prie malkų ruošimo darbų. Kilęs iš garsios Mažeikių gydytojų Burbų šeimos, dėl traumos turėjęs intelekto negalią, Jonas savo gyvenimo dienas leido nuošaliose vietovėse, išsilaikydamas tarp gerų žmonių. Apsivilkęs baltais, tėvo jam atvežtais ligoninės pacientų rūbais, jis išliko daugelio prisiminimuose. Jono kapas pats pirmasis, naujūjų Tūbinių kapų dalyje, miško pakraštyje.
Pirmoji komunija. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio
Pirmoji komunija, Tūbiniai, 1958 m. Iš Birutės Dajoraitės albumo.
Tūbinių ir aplinkinių kaimų vaikai po pirmosios komunijos, 1957m. Iš P. Valausko šeimos nuotraukų rinkinio. Kunigas A. Garliauskis stovi viršuje už vaikų. Kairėje pusėje, stovi poterių mokytoja Ona Verpečinskaitė
Iš A.Lukošiaus, P.Valausko, V.Lukoševičienės nuotraukų rinkinio
Iš A. Noreikos šeimos albumo
Kunigas Jonas Kusas
Kunigas Jonas Kusas 1915 - 1983 m.
 ,
Kunigas Jonas Kusas Tūbinėse apie 1960 m.
Kun. J. Kusas koplyčios šventinime Paakmenio kaime. Iš M. Vėlavičienės albumo.
Kun. J. Kusas koplyčios šventinime senosiose Kiaukų kapinėse ant Noralio kranto. Iš M. Vėlavičienės albumo.
Kun. Jonas Kusas Tūbinių parapijos Kiaukų kaime, apie 1965 m.
Kun. Jonas Kusas(antras iš dešinės) su parapijiečių Pintverių šeima Tūbinėse, apie 1960m. V. Lukoševičienės nuotraukų rinkinio.
Klebonas Jonas Kusas kaimynų Juozo Dapkaus ir Onos Jackutės vestuvėse, 1965 m. Nuotrauka iš Onos Jackutės Dapkienės šeimos albumo
Kun. Jonas Kusas artimiausių kaimynų Dapkų vestuvėse, 1965 m. Nuotrauka iš Onos Jackutės Dapkienės šeimos albumo
Kun. Jonas Kusas su parapijiečiais Vėlavičiais iš Kiaukų. Nuotrauka iš M. Vėlavičienės.
Pirmoji komunija Tūbinėse, apie 1960m.
V. Lukoševičienės nuotraukų rinkinio
Paižnio kaimo vaikų pirmoji komunija. Iš P. Beinoriaus nuotraukų rinkinio.
Stasio Dajoro pirmoji komunija, Paneročio k.
Tūbinių ir Kiaukų kaimo vaikai, 1959m. Iš Vl. Noreikos nuotraukų rinkinio
A. Bendiko ir Vl. Noreikos vaikai po pirmosios komunijos, 1959m Iš A. Bendiko nuotraukų rinkinio
Kiaukų kaimo vaikai po pirmosios komunijos. Iš Vl. Noreikos nuotraukų rinkinio
Pirmoji komunija. Iš Bronės Noreikaitės Kasiliauskienės šeimos nuotraukų rinkinio
Vilkanauskų paminklo šventinimas. Kun. J. Kusas. Iš Angelės Macaitytes Vilkanauskienės rinkinio
Teodoros Vėlavičienes paminklo šventinimas. Iš Vėlavičienės Marytės
Iš M. Višinskytės Budreckienės nuotraukų rinkinio.
Parapijiečiai kasa bulves Tūbinių klebonui. Kunigas J. Kusas nuotraukoje stovi. Dešinėje pirmame plane klūpo ilgaamžė Tūbinių gyventoja Ona Macaitė. Iš Stasės Tvaronavičienės nuotraukų rinkinio.
 
Ona Macaitė(1885 - 1976), tūbiniškių švelniai vadinama "bobulyte", buvo žinoma apylinkės pribuvėja, padėjusi ateiti į šį pasaulį daugeliui senūjų tūbiniškių. Pagal amžininkų prisiminimus, Ona Macaitė dar gyva būdama pasistatė paminklą Tūbinių kapinėse ir sutarė su klebonu, kad ją palaidos. Jonas Kusas jau Tūbinėse nebedirbo, bet įvykdė pažadą, jai mirus atvyko į Tūbines ir atliko visas reikalingas laidotuvių apeigas.
Onos Macaitės kapas Tūbinių kapinėse, 2018 m.
"Norėčiau, kad jau galėčiau būti su kristumi". Šiais Šv. Povilo žodžiais Tūbinių "bobulytė" išreiškė savo paskutinį troškimą.
Tūbinių klebonas Jonas Kusas ir jo šeimininkėlė Juzefa.
Jonas Kusas Tūbinėse klebonavo daugelį metų, iš kur išvyko į Rietavą. Pagal savo būdą geraširdis ir noriai bendraujantis su parapijiečiais kunigas ilgam išliko tūbiniškių atmintyje.
Įdomu, kad prieš savo gyvenimo pabaigą 1983 metais J. Kusas į kunigus pašventino dabartinį Tūbinių parapiją aptarnaujantį, ir ypatingą dėmesį Tūbinėms skiriantį kun. A. Genutį.
Paminklas kryžius ant kun. Jono Kuso kapo Rietavo kapinėse, 2017 m.
"Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiams nebūsiu apviltas".
Kun. jubil. Juozas Gunta (1924–1950–2015)
Kun. J. Gunta Telšių vyskupų paskyrimu dirbo: Kvėdarnos vikaru, Tenenių, Gadunavo, Varputėnų, Šateikių, Upynos-Kaunatavo, Tūbinių parapijų klebonu, Šilalės altaristu, vėliau kitose vyskupijos parapijose, nuo 2003 metų iki mirties – Kalnalio parapijos rezidentu ir Nasrėnų senelių globos namų kapelionu.
Veronikos Zalcaitės pirmoji komunija. Kunigas Gunta, apie 1968m.
Pirmoji komunija, Pajerubinio k, Zalcienės nuotrauka
Kun. jubil. Juozas Gunta mirė 2015m. rugpjūčio 23-iosios rytmetį, palaidotas rugpjūčio 25d. Kalnalio parapijos Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo 25 Telšių vyskupijos kunigai. Giedojo jungtinis Kalnalio ir Kūlupėnų parapijų choras.
Kunigas jubiliatas Petras Venskus
Kun. klebonas Petras Venskus (1908 - 1951 m.)
Kunigas P. Venskus Tūbinėse dirbo nuo 1972 m. kovo iki 1981 m.
P. Venskus gimė 1908 m. birželio 29 dieną, Druskių kaime, Veiviržėnų parapijoje. Mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje, Telšių kunigų seminarijoje. 1934 m. gegužės 26 dieną įšventinamas kunigu. Vikaravo Laižuvoje, Papilėje, Alsėdžiuose, Kartenoje, Skaudvilėje. Klebonavo Gegrėnuose, šalia Žemaičių Kalvarijos. Užgrobus Lietuvą rusams, 1940 m. nelegaliai spruko į Vokietiją. Po metų sugrįžo. Vėl vikarauja Sedoje, dirba klebonu Žukančiuose, Laižuvoje, Ubiškėje, Kaunatavoje, kur daug rusų tautybės gyventojų.
Areštuotojo kun. Petro Venckaus kortele. LYA,f.K-1,ap.61_av
1948-1956 m. iškentėjo kalėjimo tardymus, Kamčiatkos lageriuose „minkė pyragus“. Grįžęs vikaravo Tveruose. Skiriamas Žarėnų-Latvelių klebonu, Juozapavo, Žemalės, Pakražančio, Tūbinių, Rukų, Sartininkų, Ropkojų, Lauko Sodos klebonu.
Iš čia jį 1996 m. rugsėjo 3 dieną pašaukė Dievo angelas, Altoriui ištarnavus 62 pačius neramiausius metus. Ten ir palaidotas šventoriuje, po galingais medžiais, tokiais kaip ir jis pats.
Kun. Venskus Veronikos Zalcaitės ir Vytauto Tamašausko vestuvėse, Pajerubinio k., 1977m.
Kunigas P. Venckus buvo aktyvus, daug nesirinkdavo žodžių bendraudamas su parapijiečiais, visada linksmas, kupinas humoro. Ši jo savybė išliko visą gyvenimą, net ir tada, kai kamavo sunkios ligos, kai teko patirti daug skriaudų. Tai rodė išorė, o ką sakė siela, – Dievas vienas žino.
Pirmoji komunija, kun. Venskus. Tūbinės, 1973 m
Iš Vlado MontrimoTūbinių merginos apie 1972 m
Nuolatinis trankymas po parapijas, nepritekliai, nepatogumai lydėjo kunigą kunigystės kelyje ir tik optimizmas ir tvirtas tikėjimas Apvaizda kun. P. Venskaus nepalaužė. Visada atsidavė Dievui, viską svėrė Dievo svarstyklėmis(2).
Kunigas Venskus laidojimo apeigose Tūbinių kapinėse. Kairėje su kastuvu stovi duobkasys, ilgametis kapų prižiūrėtojas, buvęs Tūbinių bažnyčios būgnininkas Jonas Kūkšta. Nuotrauka iš Onos Jackutės Dapkienės šeimos albumo.
1981 metais iš Tūbinių iškėlus P. Venskų, parapijai vadovavusį nuo 1972 m. kovo, naujas kunigas į Tūbines nebepaskirtas, parapijai nuo to laiko vadovauja Šlalės kunigai.
Mačaitis su dukra Albina iš Pajėrubynio kairėje, dešinėje Montvydas ir kiti Kiaukų gyventojai po pirmosios komunijos prie Tūbinių bažnyčios.
Pirmoji komunija, kun. Merliūnas(?). Iš Juozo Noreikos šeimos rinkinio
Pročkelė
Tūbinių bažnyčios pročkelė Bronė Mikalauskaitė Klapatauskienė pareigas ėjo gal 40 metų, patarnavo šiame laikotarpyje net penkiems kunigams. Stasės Klapatauskaitės Tvaronavičienės nuotraukos.
Marijos Taikos Karalienės bažnyčia
Vyskupas Petras Maželis, ne vienam kartu su tėvais į Telšius atvykusiam parapijiečiui teikė pirmają komuniją o vėliau, būdamas ne tik Telšių vyskupu bet ir Klaipėdos prelatu, prisidėjo rūpindamasis naujos Klaipedos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, kurią 1960m slaptai pašventino. Šiame pašventinime tarp daugybės susirinkusių dalyvavo ir Tūbinių parapijos tikinčiūjų.
Telšių vyskupas ir Klaipėdos prelatas Petras Maželis(1894–1955-1966).
Vyskupas Petras Maželis apeigų metu. Iš A. Noreikos šeimos albumo.
Nuotraukoje naujoji Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ir jos įšventinime dalyvavę Lietuvos vyskupai: Stankevičius, P. Maželis ir Steponavičius, 1960 m. Nuotrauka iš P. Valausko šeimos albumo.
Naujos Klaipėdos bažnyčios statybos istorija ir jos bokšto griovimas turėjo didelį atgarsį visuomenėje, ilgam išliko daugelio mūsų prisiminimuose. Statyba, pradėta iš gyventojų suaukotų lėšų N. Chruščiovo politinio atšilimo pradžioje, okupacinės valdžios veliau buvo stabdoma, galop jos statytojams kun. L. Paviloniui ir kun. B. Burneikai iškeltos baudžiamosios bylos nuteisiant kalėti atitinkamai 8 ir 6 metams. Paaiškėjo ir šių sufabrikuotų bylų tikslai, bažnyčia iš tikinčiūjų brutaliai buvo atimta, jos 70 metrų bokšto nugriautas, įrengiant čia LTSR "Liaudies" filharmoniją.1987 metais po daugybės prašymų, Marijos Taikos Karalienės bažnyčia tikintiesiems buvo gražinta, o klebonu ir dekanu paskirtas buvęs šios bažnyčios statytojas monsinjoras Bronislovas Burneikis.
1988m lapkričio 25d. Telšių vyskupas A. Vaičius pašventino sugrąžintą bažnyčią ir laikė pirmąsias Šv. mišias. Nuo statybos pradžios ir vyskupo P.Maželio bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 1957 m. iki jos atidarymo buvo praėję net 30m.
Iš Veronikos Zalcaitės
Vyskupai, iš Elenos Lukošienės albumo
Iš Vidos Sakalauskienes albumo
Baznyčios vidus, vieta nežinoma
Kunigo(?) laidotuvės. Nuotrauka iš Juozo Noreikos šeimos rinkinio.
Kunigo(?) laidotuvės Šilalėje(?)
Kun Zenonas Degutis
Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejus
1987 metais visame lietuviškajame pasaulyje buvo iškilmingai pažymimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus. Reikšmingam jubiliejų iškilmingai buvo ruošiamasi atžymėti ir Tūbinių parapijoje. Kaip tik tais pačiais metais buvo baigiama autostrados Kaunas-Klaipėdos statyba, asfaltuojamas istorinis vežimų ir vieškeliu buvęs kelias per Tūbines link autostrados ir kaltinėnų. Šia tinkama proga, ir pasitinkant jubiliejinę Lietuvai datą, parapijiečiai, kunigas Zenonas Degutis, organizavo bažnyčios vidaus remontą, o šventoriuje suplanavo koplytstulpių ansamblį su jubiliejiniai datai tinkamais įrašais. Atidarymo dieną Į Tūbines, pažymėti Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus atvyko daug svečių, Šilalės savivaldybės atstovai, kunigai, Telšių Vyskupijos Vyskupas A. Vaičius.
Vyskupas A. Vaičius(centre) nuotraukoje su kunigais broliais Zenonu(kairėje) ir Česlovu Degučiais Tūbinių bažnyčios šventoriuje, 1987 m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio
Telšių vyskupas Antanas Vaičius, dalyvavęs birželio 28-ąją Romoje vykusiame Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmingame minėjime ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijoje, nepamiršo ir atokios Tūbinių parapijos. Tą pačią 1987 m. vasarą atvyko pašventinti naujai Tūbinių bažnyčios šventoriuje įrengto koplytstulpių ansamblio, skirto Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejui.
Koplytstulpių ansamblio projektu ir kapinių sutvarkymu rūpinosi parapijiečiai, jaunas Tūbinių bažnyčios kunigas Zenonas Degutis, prie bažnyčios vidaus papuošimų prisidėjo anksčiau Tūbinių bažnyčią aptarnavęs Šilalėje dirbęs kunigas Merliūnas, prie darbų prisidėjo buvę kraštiečiai Pranas ir Kazimieras Jurgučiai. Projektą iš dalies rėmė ir Šilalės raj. savivaldybė.
Koplytstulpių ansamblio statybos iniciatoriai atžymėti medžio kamienuose įspaustais įrašais, o pagrindinė idėja išreiškiama kunigo ir poeto Maironio eilėmis: "Apsaugok Aukščiausias tą mylimą kraštą, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai."
 
Tūbiniškė Olė Dabkytė apžiūri koplytstulpius, ir juose esančius įrašus. Greitai jie bus pastatyti Tūbinių bažnyčios šventoriuje. nuotrauka iš A. Dapkaus rinkinio, 1987 m.
Mišios Tūbinių bažnyčioje, 1987m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio.
Kun. Zenonas Degutis šventės proga kalba susirinkusiems parapijiečiams. Nuotrauka iš V. Kėblos rinkinio.
Skulptūrų ansamblį šventina vyskupas Antanas Vaičius. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio.
Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus paminėjimas, Tūbinės 1987m. Nuotraukoje pirmas iš kairės kun. iš Telšių, atvykęs kartu su vyskupu, toliau stovi Tūbinių klebonas Z. Degutis, vyskupas A. Vaičius, kun Č. Degutis, Šilalės kunigas Ferdinandas Žilys.
Pirmoji komunija Tūbinėse iš vyskupo A.Vaičio, 1987 m. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio.
Pirmoji komunija suteikta kunigo Z. Degučio, nuotrauka iš M. Vėlavičienės rinkinio, apie 1987 m.
Kunigas Antanas Zdanavičius
Kaštauniškės k. gyventojos Angelės Zdanavičienės ir artimūjų kapas, Tūbinių kapinėse, prie pat vartų, 2017 m.
Ant paminklo užrašyta: "Liūdi sūnus kunigas Antanas Zdanavičius ir jo brolis Vladas.
Tai kunigo, ilgamečio Veiviržėnų parapijos ataristos Antano Zdanavičiaus mamos kapas, kurio paminklui Šventojo rašto žodžius parinko pats jos sūnus kunigas Antanas.
"Palaiminti tie, kurie klauso dievo žodžio ir laikosi jo".
Pagal tėvų testamentą žemę Kaštauniškėse paveldėjes Antanas Zdanavičius, nutaręs tapti kunigu ją perrašė broliui Vladui, kuris tapo ūkininku. Gabūt tai ir tapo pretekstu sovietams Vladą su žmona ištremti į Sibirą: Krasnodarskij kraj Balahtinskij raj. k. Kurbatovo
"Gal greit gyvenimo banga nuneš mus kažkur, bet ši fotkie ir raštas priminsmus mus jums visur.. Brangiems kaimynams Navickiams nuo V. Zdanavičiaus, 1953-03-29"
Veiviržėnų parapijos bažnyčia, 2017 m.
A Zdanavičius gyvenimo saulėlydyje buvo Veiviržėnų parapijos altarista, kur mirė ir bažnyčios šventoriuje palaidotas.
Tūbiniškio kun. A. Zdanavičiaus kapas Veiviržėnų bažnyčios šventoriuje, 2017 m.
Ant paminklinio akmens iškalta atversta knyga ir užrašas:
"Eik namo ir tebūnie tau kaip tikėjai"
Kunigas išgyveno 101 m. Net 34 m. jis buvo Veiviržėnų parapijos altarista.
Tūbinių bažnyčios choras, giesmininkai
Tūbinių giesmininkai vyrai, dalyvavę vyskupo J. Staugaičio palydose, 1928m.
V. Lukoševičienės nuotraukų rinkinio
Tūbiniškiai nuolatiniai bažnyčios choristai, švogeriai ( iš kairės) A.Pintveris, P. Macas ir K. Jakas, apie 1950 m.
Nuotrauka iš A.Pudževio nuotraukų rinkinio
Giedoriai, Tūbinių bažnyčios 190 m. jubiliejus, 2014 m.
Tūbinių bažnyčios kunigas, teol. m. dr. kan. Algis Genutis.
Klebonas kan. bažn. t. dr. A. Genutis. Palanga, 2007m. Nuotrauka iš "Pajūrio naujienos", Irena Šeškevičienė, 2007 08 10.
Iš Laukuvos kilęs A. Genutis, yra baigęs Kauno kunigų seminariją, nuo 2011m. dirbo Šilalėje ir aptarnavo Tūbinių parapiją.
Pirmoji A. Genučio kunigystės vieta buvo Kretinga. Vikaru čia pabuvęs vos kelis 1983-ųjų mėnesius, A.Genutis buvo iškeltas į Plungę ir Tauragę. Klebono pareigas trejus metus ėjo Sedos parapijoje.
Vyskupo Antano Vaičiaus patarimu A. Genutis mokėsi Romoje, kur Popiežiškajame Laterano universitete apsigynė disertaciją ir tapo bažnytinių kanonų teisės mokslų daktaru.
Atkūrus Telšiuose kunigų seminariją, A. Genutis pradėjo joje dėstyti, dirbo klebonu Mažojoje bažnyčioje. Telšių kunigų seminarijos rektoriumi dirbo beveik septynerius metus. 2003 m vysk. Jono Borutos buvo grąžintas į klebono pareigas į Palangą, kur buvo atsakingas ne vien už Palangos parapiją, bet ir už Palangos dekanatą. Palangos dekanatui priklauso Palangos ir Šventosios bei visos Kretingos rajono bažnyčios: Laukžemės, Salantų, Darbėnų, Mikoliškių, Jokūbavo, Kūlupėnų, Budrių, Grūšlaukės, Kalnalio, Kartenos. Vienas iš daugybės A. Genučio darbų Palangos bažnyčios restauravimas ir iškilmingas jos 100 m. jubiliejaus paminėjimas.2010 m rugpjūčio mėn. kun. kan. A. Genutis gražiai išlydėtas iš Palangos persikėlė į Šilalę ir buvo Šilalės bažnyčios klebonas, nuoširdžiai besirūpinantis ir Tūbinių bažnyčios bei parapijos reikalais. Likimas lėmė, kad 2003 metais kunigu A. Genutį įšventino Rietavo klebonas Jonas Kusas daugelį metų taip pat dirbęs Tūbinėse.
Aptarnaudamas Tūbinių parapiją A. Genutis kartu su kraštiečiais ir bendruomene nuveikė daug reikšmingų darbų. Vieni svarbiausių Tūbinių bažnyčios 190m. jubiliejaus šventės organizavimas, jos statybos fundatorių bajorų T. ir I. Jacevičių pagerbimas-palaikų perlaidojimas 2014 m. Labai svarbus buvo kunigo prisidėjimas prie Tūbinių paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam atstatymo, kurio iškilmingas atidengimas Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų metu įvyko 2015 09 06 d. Su A. Genučio parama buvo padaryta ir daroma daugiau darbų Tūbinių bažnytinio paveldo išsaugojimui: atnaujinta nukryžiuotojo skulptūra, bažnyčios Apvaizdos akis, restauruotos 4 išlikusios Šv. Kryžiaus kelio koplyčios, pradėti šventoriaus tvoros statybos darbai ir pirmieji kraštiečių inicijuoto, nugriautų kalvarijų koplyčių atstatymo projekto derinimo darbai.
Kunigo Algio Genučio išlydetuves iš Tūbinių parapijos, 2018 08 19. B. Bendiko nuotrauka
"Dieve apsaugok Lietuvą" tautodailininko A. Bendiko užrašas ant koplytstulpio Balsių k, kuris pastatytas 2018 m. Lietuvos 100-sioms metinėms pažymėti.
Visų kraštiečių vardu prašome, kad dievas saugotų ir gerbiamą dvasios ganytoją kun. kan. A. Genutį savo nuoširdžiu rūpesčiu ir darbais praturtinusį Tūbines, suteikusį daugiau vilties parapijiečiams ir visiems žmonėms, kas tik su juo bendravo, bet pagal paskyrimą, išvykusį dirbti į Akmenę.
|
