Lietuvos okupacija ir pasipriešinimas 1939 -1955 m. 


 

Lietuvos sienos 1939 1945 m

LR kariškiai ties Lietuvos Lenkijos pasieniu atgavus Viliaus kraštą Žilinai

LR kariuomenė Lietuvos Lenkijos pasienio užkardoje ties Žilinais, Lietuvai perimant dalį Vilniaus krašto iš Lenkijos, 1939m. Nuotrauka mokytojo Adomo Kauliaus, pateikė L.Vismantaitė, Pajerubinio km.-Iždonai.

LR kariškiai ties Lietuvos Lenkijos pasieniu atgavus Viliaus kraštą Žilinai2

LR kariuomenė Lietuvos Lenkijos pasienio užkardoje ties Žilinais, Lietuvai perimant dalį Vilniaus krašto iš Lenkijos, 1939m. Nuotrauka mokytojo Adomo Kauliaus, pateikė L.Vismantaitė, Pajerubinio km.-Iždonai. 

Pirmoji okupacija-sovietinė, įvykdyta klastingu būdu, skelbiant ultimatumą, prasidėjo 1940 06 14 ir tęsėsi iki 1941 06 22. 1941 m. Raudonajai armijai traukiantis, dalis Tūbinių šaulių dalyvavo birželio sukilėlių gretose 

Stalino ir Hitlerio Molotovo Ribentropo paktas ir slaptūjų protokolų pasekmės tinkamai išaiškintas unikalaus lietuvių istoriko Alfredo Idzelio, paklausyti galima čia.

Rusai žengia ą Lietuvą2 

Rusai žengia ą Lietuvą

Įžengusi į Lietuvą, Sovietinė kariuomenė savo karius atvedė ir iki Tūbinių apylinkių. Didelis jų motorizuotas dalinys buvo įsikūręs Tūbinių miške, t.p. šalia Brokštėnų dvaro. Buvusio Tūbinių dvaro, paskutiniojo Tūbinių seniūno K. Višinskio sodybos pastatuose, didelį svirną kariškiai pavertė maisto ir amunicijos sandėliu. Įsitvirinę užimtose pozicijose, kariškiai buvo užtvėrę daug vietinių pravažiavimo kelių.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas, brutalius veiksmus lydėjo teroras. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tame tarpe 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti – SSSR. Visi, net nebūdami jos piliečiais, apkaltinti pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį už "socialistinės tėvynės" išdavimą.

Viso Kremlius į atokiausius SSSR šiaurės rajonus iškeldinti iš Lietuvos planavo 700 000 žmonių. Vieta, kur tremtiniai turėjo atsidurti, Lietuviams buvo žinoma nuo garsiųjų sukilėlių ir knygnešių laikų bendru Sibiro pavadinimu.

Sovietiniai Rusijai diriguojant iš Maskvos, Lietuvos komunistinės valdžios nurodymu, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Per vienerius okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, o 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai ir enkavedistai.

Ypatingai negailestingi enkavedistai buvo nepaklusniems kunigams, dvasiniams rezistentams, kokių tarp kunigų buvo dauguma. Šilalės klebonas kun. Judokas, dar prieš karą patyręs sovietinių kalėjimų skonį Rusijoje, pakartotinai okupavus Lietuvą vėl buvo suimtas ir uždarytas į Tauragės kalėjimą, kur iš jo religinių įsitikinimų buvo tyčiojamąsi bandant palaužti, o kunigui atsisakius valgyti, buvo laikomas 9 paras be maisto ir 4 paras be vandens.  

Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Z. Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio  didelio  Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis suspejo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus. Todėl  nudegė tik didelis svirnas, kuriame rusų kariškiai buvo įkūrę maisto ir amunicijos  sandėlį.

Pirmosios trėmimų aukos

Tema TREMTINIAI - TREMiMAI girdēta...Tik ar visi żinome, aukas ir tremtinius, nukentėjusius dvasininkus, šaulius, 1940 -1941 metų birzelio sukilėlius?

Tema ir dabar dažnai apeinama mokyklose kaip ir laisves kovu atminimas ir šio paveldo išsaugojimas. Iniciatyva dažniausiai tik nedaugelio islikusiu artimuju ir pavieniu iniciatoriu aukotoju rankose. Tarpukariu mokuklose privalomai dėstomas dalykas Tėvynės pažinimas buvo jaunimo mokymo proceso dalis. Todėl nuo bolševikų pirmiausiai nukentėjo "pavojingiausia" visuomenės dalis mokytojai.

Mokytojų_protestas1_1940_m.jpg 

Mokytojų protestas, 1940 m

Skaudus bolševikų buvo suduotas smūgis Tūbinių bendruomenei, tai buvo aktyvaus visuomenininko, mokytojo Antano  Račkausko šeimos suėmimas ir išvežimas į Sibirą su pačia pirmąja trėmimų banga 1941-06-14d.

Pagal artimūjų prisiminimus, netikėtai atvykus baudėjų transportui, susiruošti A. Račkauskams buvo duota pusę valandos, su galimybė pasiimti reikalingos mantos tik iki 100 kg. Mašinoje, kur buvo kraunama menka manta,  jau sedėjo mokytoja Noreikaitė. Į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa A. Račkausko šeima ir kūdikio besilaikianti jo žmona. 

Antano Račkausko tremtis41, Komi, 1941-1949.jpg

Mokytojo A. Račkausko šeima Sibire, Komijos srityje.

Daugiau apie pirmojo Tūbinių tremtinio A. Račkausko šeimos likimą skaityti puslapyje: mokytojas A. Račkauskas

Tuo pat metu 1941 m. buvo ištremti ir Tūbinių mokykloje, vėliau Šilalėje ir Laukuvoje dirbę mokytojai Vincė ir Albinas Monstvilai. Aktyvūs mokytojai, Tūbinių šaulių būrio įkūrėjai Monstvilai  ištremti į Sibiro Komijos sritį iš kur į tėvynę nebegrįžo. Albinas Monstvilas tremtyje mirė 1943 m., Vincė Monstvilienė 1945 metais. 

Ne ką geresnis likimas ištiko ir Tūbinių mokytojų Jurgučių šeimą. 

Jurgutiene_mokytojos_seima1.jpg

Tūbinių mokytojų Jurgučių šeima, apie 1937 m.

Mokytoja Bronė Jurgutienė, dirbusi mokytoja, aktyvi šaulė, taip pat su visa šeima ištremta į Sibirą. Iš ten grįžo tik viena, su dukra Genute, apsigyveno Tauragėje.

Tačiau visų savo kėslų sovietinė valdžia tuo laikotarpiu įgyvendinti nespėjo. Skubiai traukdamiesi nuo vokiečių, sovietai visoje Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų. Netoli Telšių Rainių miškelyje sužvėrėję budeliai nukankino 73 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Pagal pasakojimus, buvo nužudyti net du raudonarmiečiai, atsisakę tapti budeliais. 

Iki prasidedant karui sovietai spėjo ištremti tik 17 700 žmonių iš visų planuotų 700000. Dauguma jų sudarė moterys, vaikai, seneliai. Tačiau grobuoniškus planus sujaukė ateinanti vokiečių kariuomenė, reikėjo patiems gelbėti savo kailį. Pribloškiantį budelių darbą Šiauliuose aprašė tuometinė spauda, kada rusams pasitraukus rasta uždarytų vagonų, kurių į Rusiją išvežti nebespėjo. Žmonės juose mirė, palikti be maisto ir vandens.

Bolševikų siautėjimas 700 žmonių palikta mirti, 1941m birželis1.jpg

Skaudi drama neaplenkė Tūbinių apylinkės.  Dargalių kaime, kur buvo nužudyti Petkevičių, Rupšlaukių šeimų atstovai ir kiti taikūs gyventojai. 

Petkevičiai raudonojo teroro aukos Dargalių k senkapis1.jpg

Ant Petkevičių kapo Tūbinėse ir ant Rupšlaukių sodyboje žuvusių aukų kapo Dargalių k senkapio vietoje, pastatyti antkapiniai kryžiai su užrašu: "Žuvę nuo raudonojo teroro, 1941m. birželio 24d."

Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Z. Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio  didelio  Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis suspejo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus. Todėl  nudegė tik didelis svirnas, kuriame rusų kariškiai buvo įkūrę maisto ir amunicijos  sandėlį.

Jau pačią pirmają karo dieną, birželio mėn 22 , radijo bangomis pasklido informacija, kad 4 val ryto prasidėjo karas ir ateina vokiečiai. Ši žinia greitai pasiekė visą Lietuvą, pasirodė vokiečių bombonešiai. Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėn. sukilėliai-partizanai paskelbė atstatantys Lietuvos Nepriklausomą Respubliką, ragino gyventojus ginkluotis, perimti ir saugoti rusų paliktus administracinius pastatus, daug kur rajonuose buvo sudarytos administracijos. Tūbinių apylinkėse pradėjo veikti Stonio vadovaujamas sukilėlių būrys. Būrio pagrindą sudarė Tūbinių šaulių būrio nariai. Pirmoji sukilėlių būrio užduotis buvo surikti ginklus, kurių nespėjo sunaikinti besitraukianti kariuomenė. Ginklų ir įvairios amunicijos Tūbinių miške buvo tikrai daug, bet ir pavojus nabuvo praėjęs. Karo pradžią prisimindama, buvusiame Tūbinių dvare gyvenusi, paauglė buvusi tūbiniškė Aldona Višinskytė tų dienų įvykius, vykusius prieš 77 metus. prisiminė kaip įvykusius vakar. Aldona parodė vietas, kur krito atskrendantys artilerijos svieduniai, kur ganėsi karvės ir džiaugėsi, kad nuo to apšaudymo jos nenukentėjo. Dar prisiminė grupę besiblaškančių rusų kareivių pasislėpusių miškelyje prie Jėrubyno upelio ir suvargusį kareivį, atėjusį prašyti valgio. Mama paruošusi jiems nešė, kai tuo tarpu į kiemą, kuris matėsi nuo kelio ir kuriame buvo daug pastatų, motociklu įvažiavo vokiečių kareiviai.

1941m birželis, vokiečiai Rytų fronte, Bundesarchiv, foto von Estorff.jpg

1941 m. birželis. Vokiečiai Rytų fronte, Bundesarchiv, fotografija  von Estorff

 Sekreckiai iš Brokštėnų  Sekreckiu paminklo užrašas

Brokštėnų k gyventojų Sekreckių kapavietė Tūbinių kapinėse, 2016m. Sekreckis Petras paminklą tėvams 1929m pastatė nenujausdamas, kad taps prasidėjusiančio karo auka: "Sekreckis Petras tragiškai žuvęs, 1941 m."

Pirmosiomis karo dienomis, visai šalia namų, Petras Sekreckis kartu su savo kaimynu Petravičiumi buvo nušautas vokiečių kareiviams šukuojant Brokštėnų dvaro apylinkes. Kaip tai įvyko priežastys liko nežinomos. Išlikę buvusių kaimynų pasakojimai panašūs: P. Sekreckis kartu su  kaimynu, nušauti abu kartu ir čia pat užversti žemėmis. Taip atsitiko greičiausiai del to, kad turėjo ginklą ir dėl nesusikalbėjimo buvo palaikyti rusų žvalgais. Nuo apšaudymų ar pasiklydusių kulkų žuvo Brokštėnų dvare gyvenusio Vainio žmona, tūbiniškis Z. Dargužis, kiek vėliau nušautas Paneročio kaimo gyventojas Pranas Noreika. Pagal prisiminimus, Pranas nešiojęs juodą barzdą ir ganykloje būdamas prie gyvulių, pastebėjo praeinančius vokiečius ir bandė pasislėpti, tačiau buvo užmatytas ir čia pat nušautas. Buvo kalbama, kad toks pat likimas ištiko ir patį vokiečių kareivį, kurį vokiečiai už savivalę nubaudė pagal karo įstatymą.

Pavojinga padėtis Tūbinių apylinkėje, kaip ir visoje Žemaitijoje tęsėsi iki rugpjūčio mėn., kol frontas buvo likviduotas. Tačiau taikiai ir viltingai sutikę  pirmosios karo savaitės pabaigoje pasirodžiusius žygiuojančius vokiečių armijos dalinius, Lietuvos gyventojai, jau po poros mėnesių jais nusivylė ir greitai visi suprato, jog vokiečiai tokie pat okupantai, tik rudi. Susibūrusi Laikinoji Lietuvos vyriausybė, paskelbusi atstatanti Nepriklausomos Lietuvos Valstybę, dėl vokiečių spaudimo, jau nuo 1941 08 05d. nutraukė savo veiklą. Prasidėjo antinacinė rezistencija. Pradžioje ji nebuvo tinkamai organizuota ir, kaip viena iš jos formų, pasireiškė tuom, kad buvo boikotuojama mobilizacija į vokiečių armiją. Jaunimo tarpe aktyviai reiškėsi ištikimybė savo valstybei. Lietuviai vieninteliai iš okupuotų Baltijos šalių nesudarė SS dalinių.

1941 12 13 žemesnio rango Lietuvos karininkų buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armija(LLA) – pogrindinė karinė antinacinė organizacija, kuri veikė kiekviename valsčiuje, visoje Lietuvoje. Joms priklausė šauliai, valsčiuose dirbę ar mokytojavę atsargos karininkai, moksleiviai.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvos gyventojams, ypač Rytinėje jos dalyje, problema buvo plėšikaujantys raudonieji partizanai, kurių būrius dauguma sudarė rusų ir žydų tautybės žmonės. Rūdininkų miške buvo įsikūrusios net ištisos gyvenvietės, kuriuose kaupėsi žydų pabėgėliai, kurie nieko neaugino, o išsilaikė apiplėšinėdami vietinius ūkininkus. Ūkininkams susivienijus ir pasipriešinus raudonieji išžudė apie 40 Kaniūkų kaimo gyventojų, išsityčiojo iš jų palaikų. Netolies suplanuotai nužudžius keletą vokiečių kareivių, išprovokuotas Pirčiupio kaimo sudeginimas su visais gyventojais. Smulkiau apie šias žudynes skaityti: "Pirčiupio motinos paslaptis".

 Jau 1943 metais aiškėjo, kad Lietuvai gresia nauja sovietinė okupacija, LLA ima ruoštis partizaniniam karui. buvo įkurtas politinis Lietuvos Gynimo komitetas.

 Tūbiniškiai Laisvės kovų verpetuose

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, dalis aktyvesnių ūkininkų, buvusių šaulių  įsijungė į ginkluotą pasipriešnimą, net iki 1950-ųjų metų visaip trukdė diegti sovietinę kolūkinę santvarką, pravesti "rinkimus", baudė už kolaboravimą su okupacine valdžia. Tačiau, kovojančių pusių jėgos buvo nelygios ir laisvos Lietuvos kontūrams tolstant, beveik visi ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, paaukojo gyvybes.

Lietuvos partizanų apygardų dislokacijaLietuvos karas-Pokaris ir MGB.jpg

Sukurptoje LSSR sovietinių represijų vykdytojų buvo daugiau nei pakankamai:

NKVD – Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas.

NKGB – Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas.

MVD – Vidaus Reikalų Ministerija.

MGB – Valstybės Saugumo Ministerija.

KGB – Valstybės Saugumo Komitetas. 

1944–1945 m. Lietuvoje vykdytas sovietinis teroras buvo pats nuožmiausias. NKVD kariuomenės daliniai baudžiamąsias operacijas prieš ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius ar bent kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis pradėjo jau 1944 m. liepos mėn. Didžiausią mastą tokios akcijos įgavo 1944 m. gruodžio mėn., kai Lietuvoje buvo sutelkta mažiausiai 16 NKVD kariuomenės pulkų, tarp kurių buvo ir gen. Pavelo Vetrovo vadovaujama NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, kovojusi su lietuvių ginkluotuoju pogrindžiu iki  1953  m.  Pirmaisiais  pokario  metais  NKVD baudžiamosioms operacijoms Lietuvoje sutelkdavo ištisas divizijas, apsupdavo po kelis valsčius, vykdydavo masines kratas, suiminėdavo žmones, o bėglius šaudydavo. Visa tai lydėjo  masiniai  plėšikavimai,  partizanų  šeimų  arba pasipriešinimo dalyvių, rėmimu įtariamų žmonių sodybų ir ištisų kaimų deginimai.

Partizaninių kovų Šilalės krašte eigą, čia veikusias organizacines struktūras pakankamai plačiai ir kvalifikuotai yra aprašęs istorikas Kazys Misius. Laisvės kovų epizodus ir istoriją gerai apibūdina paminklai pastatyti Šilalės krašte, kurių nuotraukas patalpino ir atsiradimo istorijas aprašė Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė- savo straipsnių cikle žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2000 m. taip pat straipsnyje "Lietuvos laisvės kovų paminklai"

Šiame tekste išryškinti tik tie epizodai, kurie tiesiogiai susiję su aprašomomis vietovėmis, memorialiniais paminklais. Vis dėlto galima paminėti, kad didžioji Šilalės rajono dalis įėjo į Jungtinę Kęstučio apygardą. Dauguma Šilalės krašte veikusių būrių priklausė keliskart pavadinimą keitusiai Lydžio-Aukuro-Butageidžio rinktinei. Tai Šalnos tėvūnijos Lukšto, Aušrelės ir Jūros būriai, Dariaus tėvūnijos Pilies ir Geležinio vilko būriai. Į šiaurę nuo senojo Žemaičių plento esanti teritorija buvo priskirta Žemaičių apygardai. Čia veikė Žemaičių apygardos štabo apsaugos būrys, Šatrijos rinktinės kovotojai.

Šiaurės rytiniame Šilalės miesto pakraštyje, evangelikų liuteronų kapinių pašonėje yra masinė partizanų užkasimo vieta. Vykstant rezistencinėms kovoms Šilalės stribai ir enkavėdistai būtent čia užkasė daugumą Šilalės apylinkėse žuvusių ir šiame mieste niekintų partizanų bei jų rėmėjų kūnų. Bendras palaidotųjų skaičius nėra žinomas, bet jų turėtų būti ne mažiau kaip keliasdešimt. Jau nuo seno užkasimo vietose supilta apie 10 didesnių ir mažesnių kauburėlių. Iš netiesioginių liudijimų galima spėti, po kuriuo iš jų palaidoti partizanai, žuvę 1946 m. gruodžio 25 d. Kreiviuose, 1947 m. balandžio 5 d. Gerviškėje, 1949 m. spalio 21 d. Lentinėje, 1952 m. balandžio 18 d. Bilioniuose, 1953 m. vasario 1 d. Kelmutiškėje.

Aušrelės Būrys-partizanai – kopija.jpg

Aušrelės būrio partizanai 

Petras_Gumuliauskis_su_Povilu_Drukteiniu_ir_Tūbinės.jpg

Laisvės kovų dalyviai iš Tūbinių: Petras Gumuliauskis(pirmas iš dešinės) ir Povilas Drukteinis(viršuje pirmas iš dešinės) su Tūbinių bendruomene, apie 1948-50 m.

Petras_Gumuliauskas-rezistencinio_pogrindžio_dalyvis_politinis_kalinys.jpg

Petras Gumuliauskas-Laisvės kovų dalyvis-ryšininkas, politinis kalinys

Temir_Tau_lageris_Naujieji_iš_P._Gumuliausko_albumo1954.jpg

Naujūjų metų sutikimas Temir-Tau lageryje, Kazachijoje. Petras Gumuliauskas nuotraukoje viršuje antras iš kairės, 1954 m

Kelpšų_šeima_tremtyje_nuotrauka_siūsta_P._Gumuliauskui_1954_m.jpg

Petrui nuo Kelpšų, Šamasovas, Sibiras. "Gal tenai šaltas kapas slėgs mus svetimame krašte, bet šis mažas atvirukas primins Jums mus visada", 1954 10 17. Gausi Juozo Kelpšos šeima: tėvai ir  7 vaikai: Vacys,Juozas,Benjaminas, Klemensas, dukros Valerija, Nastė, Stefanija visi kas tuo momentu buvo namuose buvo suimti ir  išvežti į Sibiro tremtį. Sūnus Bleslovas, apsivedęs Gumuliauskaitę ir jau gyvenęs Tūbinių k. šio likimo išvengė. Nuotraukoje nesimato greičiausiai Klemenso kuris tremtyje nepatikslintais duomenimis buvo išvežtas  į Timiriazevskio gv., Tomsko sr.,, SSRS

 Petrui_nuo_Kelpšų_Šamasovas_Sibiras._Gal_tenai_šaltas_kapas_slėgs_mus_svetimame_krašte_bet_šis_mažas_atvirukas_primins_Jums_mus_visada_1954_10_17.jpg

Kelpšų šeimos buvusios tremtyje, Šamanovo k. Dolgij Mosto (d. Abano) rajone, Krasnojarsko krašte, RSFSR nuotrauka siūsta P. Gumuliauskui į Temir -Tau lagerį, Kazachijoje, gauta 1954 11 15

Povilas_Drūkteinis_prisiminimui_Irenai_Mažrimai_1968-IV-03.jpg

Povilas Drūkteinis, Laisvės kovų dalyvis-ryšininkas, politinis kalinys.

Prisiminimui, Irenai, Mažrimai, 1968-IV-03. Iš Irenos Bukauskienės albumo

Povilas_Drūkteinis_prisiminimui_Irenai_Mažrimai1.jpg

Iš Irenos Bukauskienės albumo

Povilas_Drūkteinis_Sibiras_Omskas_1956-V-13.jpg

Povilas Drūkteinis pirmas iš kairės, Sibiras, Omskas, 1956-V-13. Iš Irenos Bukauskienės albumo

Povilas_Drūkteinis_sveikinimai_su_velykomis-atvirukas2.jpg

Povilas Drūkteinis, sveikinimai su velykomis-eilėraštis, 1956-III-17. Iš Irenos Bukauskienės albumo

Povilas_Drūkteinis_sveikinimai_su_velykomis-eilėraštis.jpg

Ilgai_lauktas_susitikimas_po_10_m_lagerio._Laisvės_kovų_dalyviai_Povilas_Drūkteinis_ir_Petras_Gumuliauskas.jpg

 Ilgai lauktas kaimynų susitikimas po 10 kalinimo metų. Laisvės kovų dalyviai Povilas Drūkteinis ir Petras Gumuliauskas, apie 1960 m.

Povilas_Drukteinis_dešinėje_patarnaudavo_mišioms_ir_laidotuvių_procesijose._Kaireje_stovi_Stasys_Trijomis_klebonas_J._Kusas_apie_1960_m.jpg

Povilas Drukteinis dešinėje patarnaudavo mišioms ir laidotuvių procesijose. Kaireje stovi Stasys Trijomis, klebonas J. Kusas, apie 1960 m.

Petras_Gumuliauskas_prie_Tūbinių_paminklo1.jpg 

Petras Gumuliauskas prie Tūbinių Nepriklausomybės paminklo, grįžus iš tremties, apie 1960 m.

Petras Gumuliauskas, Laisves kovų dalyvis, politinis kalinys.Lietuvos gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras Petro Gumuliauskui išdavė Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą Nr. 2329.

Daugiau apie laisvės kovų dalyvį, politinį kalinį ir Tūbinių miestelio gyventoją, skaityti: Petras Gumuliauskas


Antisovietinis pogrindis

Ypač skaudžiai Lietuvos valstybingumo netekimą išgyveno jaunimas. Laisvės idėjų vedamas būrėsi į pogrindines antisovietines organizacijas gimnazijose, amatų, aukštosiose ir kitose mokyklose. Per visą sovietmetį Vasario 16-osios, Vėlinių, net ir komunistinių švenčių metu suplevėsuodavo trispalvės, pasklisdavo įvairiai padauginti atsišaukimai. Trūkstant konspiracinės patirties, šias organizacijas MGB gana greitai likviduodavo: 1944–1954 m. likviduota virš 20, 1954–1967 – 150.

Iki partizaninio karo pabaigos daugelis organizacijų veikė kaip LLA OS dalis. Gręsiant areštams jų nariai neretai pereidavo pas partizanus. Nelegalių grupių sudėtis įvairiausia – nuo kelių iki kelių dešimčių žmonių, o veikla apimdavo kelis miestus. 1948 m. Telšiuose, Amatų mokykloje išaiškinta LLA grupė, kurios visi nariai buvo įkalinti. 1949 m. spalio mėn. suimti ir įkalinti 12 Telšių gimnazijos ir Telšių mokytojų seminarijos moksleivių, pasivadinusių „Jaunosios Lietuvos būrys“. 1955 m. birželį suimti 7 „Lietuvos laisvės kovotojai“, iš jų – 5 įkalinti. 1958 m. vasarį išaiškinta 8 Telšių moksleivių – Gudžiūno grupė. 1967 m. Varniuose išaiškinta „Vyčio Kryžiaus Lietuvos nacionalinė gvardija“. Priklausė 4 nariai, įkalinti 2.

Bolševizmo_metai-Lietuvių_archyvas.jpg

Jaunosios Lietuvos Sajunga, Kauno skyrius, 1972m atsišaukimas. Iš KGB archyvo, Pateikė Vidmantas Povilionis.jpg 
Jaunosios Lietuvos Sajunga, Kauno skyrius, 1972m atsišaukimas. Iš KGB archyvo, Pateikė Vidmantas Povilionis
Tuskulėnai-egzekucijų aukos ir budeliai-knyga1.jpg
 

Lietuva bolševikų okupacijoje-garaže envd įtaisyta garsa slopinanti kamera kankinimams.jpg  

Lietuva bolševikų okupacijoje. Garaže ENKVD įtaisyta garsą slopinanti kamera kankinimams.

Severino Vaitiekaus "Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai(1944-1947)" dokumentais paremta knyga atskleidžianti sovietinius nusikaltimus, naudotus šaltakraujiško žudymo metodus, jų vykdytojus ir aukas, priverčia suvokti, kad šio laikotarpio  niekada ne valia pamiršti. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centras ir Valstybės saugumo departamentas.

Pateikiame karo pradžioje Tauragės kalėjime, vadinamoje "Šiūbartinėje" išgyvenusio kalinio, Jono Bildušo parodymų ištrauką:

"Areštavę mane uždarė į Tauragės kalėjimą. 1940 m. lapkričio 5 d. mane išvedė į karcerį. Į karcerį vesdavo visus prieš pradėdami tardymą, kad palaužtų fiziškai ir dvasiškai.

Mane tardė be pertraukos du kartus po 36 valandas, vieną kartą 60 valandų ir vieną kartą 84 valandas. Tūkstančius kartų kartojami tie patys klausimai. Tardymas lydimas keiksmais ir grasinimais. Muša per veidą, galvą muša į sieną. Be sąmonės virstu iš taburetės, nebesiorientuoju, kur aš ir kas darosi aplink. Nualpus pila ant manęs vandenį, atgaivinę sodina į taburetę, muša per veidą, revolverį paėmęs grasina nušauti. Reikalauja prisipažinti nepadarytus nusikaltimus.

Mane tardė pasikeisdami šie enkavedistai: Radionov, Sokolov, Parfionov, Šuranov, atvykę iš Rusijos.

Kai enkavedistams nusibosdavo mane tardyti, nuvesdavo į rūsį, kurio koridoriuje sodindavo ant taburetės, taburetę atitraukdavo nuo sienos, kad negalėčiau atsiremti ir pailsėti ar pasnausti. Atidarydavo į lauką duris, pro kurias verždavosi žiemos šaltis. Vandeniu sulieti rūbai sušaldavo ant kūno. Virsdavau ant žemės, nes norėjau miego. Čia sergėjęs enkavedistas keldavo ir sodindavo ant taburetės, apstumdydavo ir įsakydavo ramiai sėdėti.

Keletą dienų prieš baigiant tardymą enkavedistas Radionov pateikė man pasirašyti protokolą. Po ilgesnio ginčo davė man perskaityti. Buvo parašyta, kad aš prisipažįstu padaręs kiekvieną NKVD kaltinimą..."

Bronius Daunoras , "Lietuvis sovietiniame pragare" rašė":

"Užgrobę Lietuvą, bolševikai išleido kalinius komunistus, o į jų vietas pradėjo kasdien šimtais grūsti niekuo nenusikaltusius lietuvius. Kalėjimuose jie įvedė tokį rėžimą, kuris prašoka baisiausius nujautimus. Hermetiška izoliacija, kamerų perpildymas, nuolatiniai kankinimai, nešvara ir parazitai kalinius tuojau pavertė paliegėliais. Atskyrimas nuo pasaulio, merdėjimas nežinioje, nesibaigią pasityčiojimai — tai nepakeliami moraliniai smūgiai, kurie sistemingai graužė atkakliausią dvasią. Kalinys iš anksto buvo pasmerktas žūti ".

Tai tik trumpos ištraukos iš liūdininko pasakojimo ir B. Daunoro apibendrinimų, dėl ko daugelis kalinių neišgyvendavo sovietiniame kalėjime, kaip kad ir ten patekęs, buvęs Jakaičių kaimo ūkininkas Petras Dapkus.


 Tremtys ir kalinimas

1951 metų spalio mėn trėmimai
 
Ūkininkų turto nusavinimas, kalinimas ir ištisų šeimų išvežimas į Sibirą pagal įskundimus, buvo pokario metų tragedija.

Trėmimo nutarimas, 1949-01-29.jpg

Trėmtinių kelionė į sibirą gyvuliniais vagonais  Tremtis vagon1

Tremtinių skirstymo punktas Sibire.jpg

Tremtinių gyvenvietė. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas-1950 m.jpg

Tremtinių gyvenvietė. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas-1950 m

Lietuva-Sibiras- tremtys14.jpg

 

Lietuviai atvyksta į tremties vietą. Bielyj Jaras, Tomsko sr., Kargasoko r.1.jpg

Lietuviai atvyksta į tremties vietą. Bielyj Jaras, Tomsko sr., Kargasoko r.

Lietuva-Sibiras- tremtys.jpg

Lietuva-Sibiras- tremtys4.jpg

Lietuva-Sibiras- tremtys6.jpg

 55614089_2543861775641561_4369136042557571072_o.jpgLIETUVIAI SIBIRE. GYVENIMAS TREMTYJE. RETOS NUOTRAUKOS.jpg

Bulviakasis_Sujetichoje._Irkutsko_sr._1954_m.jpg

Bulviakasis Sujetichoje. Irkutsko sr., 1954 m

Askizo_miško_pramonės_ūkio_sielių_plukdytojų_brigada._Antroje_eilėje_iš_kairės_pirmas__Vytautas_Butkus._Bajus_Krasnojarsko_kr._1952_m.jpg

Askizo miško pramonės ūkio sielių plukdytojų brigada. Antroje eilėje iš kairės pirmas – Vytautas Butkus. Bajus, Krasnojarsko kr., 1952 m

1941_m._tremtinys_Juozas_Eidukaitis_vadelioja_šunų_kinkinį._Bykov_Mysas_Jakutijos_ASSR_XX_a._6-asis_dešimtmetis.jpg

1941 m. tremtinys Juozas Eidukaitis vadelioja šunų kinkinį. Bykov Mysas, Jakutijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis

Lietuvės_tremtinės_Kiusiūre_pakeliui_iš_Trofimovsko_į_naują_tremties_vietą__Jakutską1946_m.jpg

Lietuvės tremtinės Kiusiūre, pakeliui iš Trofimovsko į naują tremties vietą – Jakutską,1946 m

Laidotuvių_eisena_Verchniaja_Ara-Kuorkos_gyvenvietėje._Buriatijos_ASSR_XX_a._6-asis_dešimtmetis.jpg

Laidotuvių eisena Verchniaja Ara-Kuorkos gyvenvietėje. Buriatijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis

 

Lietuviai_tremtiniai_pakeliui_į_Lietuvą_tarpinėje_Sibiro_Usolės_geležinkelio_stotyje._Irkutsko_sr._1961_m.jpg

 

Lietuvkai grįžta iš sibiro.jpg

Lietuviai tremtiniai grįžta.


Tolimūjų Rytų Chabarovsko kraštas, Amūro sritis.

Tremtiniai Amūro srityje 5451.jpg

Nedaug yra infomacijos iš kitų šaltinių apie tremties vietas ir Amūro srities lagerius, kur teko atsidurti mūsų kraštiečiams. Pateiktame žemėlapyje nurodoma, kad čia buvo ištremta apie 5450 lituvių.

Knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje" pagarsinta viena labiausiai žinomų šiame krašte kalėjusių ,savo Gulagų kankinės kančios kelią Chabarovske pabaigusi 1955 metais, dvasinga mokytoja Adelė Dirsytė. Svarbiausias A. Dirsytės palikimas, kalėjime sudaryta maldaknygė per geležines Sovietų Sajungos sienas pasiekusi Jungtines Valstijas ir atspausdinta Bažnyčios Kronikoje.

Maldaknygė rekomenduota naudojimui daugelio pasaulio katalikų tikėjimo Kardinolų. Jos esmė gerai perteikiama Adelės išsakytais žodžiais:

"Jei reikia aukų, imk jas iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen. "

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aprobuota malda, prašant Dievo, kad Adelė Dirsytė būtų paskelbta palaimintąja: 

MALDA 

Viešpatie Dieve, tikėjimo, vilties ir ištvermės šaltini! 

Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi.

Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę,

kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui.

Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu,

o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje.
Amen.

 Pagal, išgyvenusiūjų tremtinių statistiką ir pasakojimus, apie sąlygas ir mirtis del issekimo ir ligų, tremties vietas netoli Chabarovsko, nors ten ir nebuvo amžinojo įšalo, galima prilyginti kraštietės, Laukuvos gydytojos Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose  pagarsintoms kančioms. Jos prisiminimai paskelbti toje pačioje knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje". Jinai rašė:

 "..1943 m. vasario mėnesį pasidarė akivaizdu, kad žūsime visi. Mirtingumas pasiekė apogėjų. Buvo žiaurūs šalčiai,dūko uraganinės pūgos, ypačiai aršios į poliarinės nakties pabaigą. Barakai buvo visai nekūrenami, ir mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Gultuose (naruose) gulėjo jau beveik visi susirietę, su nebepajudinamais nuo skorbuto sąnariais, nuo išsekimo ir skorbuto viduriavo. Tuštinosi gultuose; kurie buvo kiek stipresni — nuo gultų krašto ant sniegu padengtų grindų. Artėjo finalas. Ir kada jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko žmogus, kuris išplėšė iš mirties nagų dar besančius gyvus.Tai buvo gydytojas. Jo pavardė Samodūrov, Lozorius Solomonovičius. Jis skverbėsi į kiekvieną baraką; apžiūrėjo visus ligonius, stirtas lavonų, ir ėmė labai energingai veikti. Pats vienas drąsiai stojo į kovą prieš Trofimovsko viršininkus — sočius, aptukusius, įsivilkusius į gerus kailinius, apsiavusius veltiniais, siuntusius mus ramiausiai į aną pasaulį. Būdami šiose pareigose Mavrin, Sventickij, Jankovskij, Travkin, Guliaev ir kiti gelbėjo savo uodegas nuo fronto."

Grinevičiūtė 1965 m

Dalia Grinkevičiūtė žiauraus tremtinių likimo liūdininkė, apie 1965 m.

Knygos, kuri išleista pagal Sacharovo ir kitų Rusijos disidentų surinktą medžiagą perduotą į Jungtines Valstijas, baigiamąjame leidėjų žodyje, apie per stebuklą išlikusią gyvą Dalią Grinkevičiūtę,  parašyta kad:

"...Dirbdama kaimo gydytoja Laukuvoje, Šilalės rajone(Lietuvos SSR), Dalia Grinkevičiūtė pradėjo rinkti medžiagą apie likimą visų lietuvių, nutremtų į Sibirą, kadangi manė, jog tai yra lietuvių tautos istorijos dalis, ir žuvusių vardai neturi būti pamiršti...”

Tarp gyvenimo ir mirties.

Iš Alfonso Bendiko ir Vlado Žeromskio prisiminimų apie kalinimą lageryje Amūro srityje.

1945 m. su frontu artėjančios tarybų valdžios, visi laukė su nerimu. Greitai nuogastavimai ir baimės pasitvirtino. Lietuviškąja 16-tąja divizija, kurios didesniąją dalį sudarė žydai, sovietinė karinė vadovybė į tolimesnes kovas puolant Vokietiją nebesiuntė. Gal iš nepasitikėjimo gal ir dėl to, kad rėžimui reikėjo tinkamų įrankių prievarta brukti tarybų valdžią Lietuvoje, o tam idealiai tiko divizijoje tarnavę kariškiai. Klaipėdoje divizija buvo išformuota, jos kovotojai, tapdami sovietiniais aktyvistais, pasklido po Lietuvą užimdami reikšmingus tarybų valdžios postus, įsijungė į formuojamus baudėjų NKVD, MGB būrius. Netrukus prasidėjo nepaklusnių, patriotiškai nusiteikusių lietuvių terorizavimas, pirmieji trėmimai. Kurdama kolūkius ir norėdama atimti žemę, sovietinė valdžia ūkininkus apdėjo nepakeliamais mokesčiais, nacionalizavo ūkinius pastatus ir inventorių, buvusį šaulį  A. Bendiką pasiekė vietinių tarybinių  aktyvistų kerštas. Jiems nepatiko kad, amžiumi tinkamas imti į karą, jis šaukimo išvengė prisirašęs su savo arkliais ir vežimais prie kelių tiesimo. 1945 m. vasario mėn buvo suimtas ir išvežtas į Tauragės kalėjimą. Vėliau įsodintas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą, pačią tolimiausią tremties vieta Tolimųjų Rytų Chabarovsko kraštą.

 

Stalinskie_lageria1.jpg

SSSR kalinimo ir tremties žemėlapis1  KOMSOMOLSKAS PRIE AMŪRO - SOV GAVAN ATŠAKA 11.jpg

Trėmtiniai prie geležinkelio darbų

Žemėlapis su nurodytomis trėmimo vietomis. Rodyklėmis parodyta A. Bendiko ir Vl. Žeromskio priverčiamūjų darbų lagerio vieta Amūro srityje. Tai pati tolimiausia vieta tremtinių žemėlapyje. Žemėlapį   pateikė Lietuvos Genocido centro darbuotoja Birutė Panumienė.

Namuose likusi A. Bendiko mama Kazimiera ir žmona Stanislava su 2 mažais vaikais, neskubėjo atiduoti žemės kolūkiui, vis laukė, kada sugrįš vyras, vaikų tėvas.

Ilgi buvo metai, kol buvo gauta pirmoji žinia iš Alfonso kalinimo vietos, vėliau, kad gal grįš namo. Dėl menko derliaus didumą atimant kaip mokesčius, šeimai teko badauti. Prasta mityba savo padarė: vienas iš dviejų sūnų neišgyveno. Vyriausias sūnus Tomas, dar ilgai prisiminė metus, kada užaugo ilgai lauktos bulvės ir namuose buvo ką valgyti.

Tik gerokai vėliau išgirdome tėvo prisiminimus apie tremtį, kad nebuvo tinkamų salygų gyventi, kad nuolatinis palydovas buvo badas. Ištremtieji, kasdien varomi prie toli esančių geležinkelio tiesimo darbų, dėl blogos mitybos ir išsekimo, iškrisdavo tiesiog eidami. Ne kartą kritinės būklės buvo ir A. Bendikas, bet čia jam padėjo užsispyrimas ir gebėjimas bendrauti su likimo broliais. Po vieno tokio „etapo“, kai jau nebegalėjo paeiti, jį tiesiog parnešė ištikimi draugai. Gal pusė iš tų, kurie buvo kartu, amžiams liko taigoje. Įstrigo atmintyje pasakojimas, kad išgyvenimo sriuba buvo verdama iš įvairių taigoje augusių augalų šaknų ir eglių skujų. Po tokio "maisto" ir badavimo išgyventi galimybių buvo nedaug. Vėliau lageryje maitinimui buvo gaunamos amerikietiškos bandelės, padėjusios ne visiems, dažnam sveikata tik pablogėjo. Kartu buvusiems japonų belaisviams išgyventi sekėsi dar sunkiau. Jų fiziologija tokiems išbandymams dar labiau buvo nepritaikyta, jų išmirė dauguma.

Tėvo tremties metai

BENDIKAS ALFONSAS represuotojo anketa11.jpg

1988 m. Sąjūdžio šūkis „Įvardinti istoriją" atvėrė žmonių širdis, sukėlė norą išsipasakoti, užpildyti Sąjūdžio išplatintas anketas. Alfonso Bendiko ranka apie 1989m užpildyta Represuotojo Anketoje trumpas komentaras:

"Jeigu būčiau žinojęs prieš išvežant ką teks iškęsti, būtų manęs gyvo neišvežę".

Lietuvos Gyventojų Genocidas, II tomas A-J 1944-1947

Apie kelionę į sibirą, kalinimą ir išlikimą Chabarovsko krašto darbo lageryje prisiminimus 1968 m. surašė šį košmarą išgyvenęs buvęs kalinys Vladas Žeromskis. Prisiminimus užfiksuotus dar tebestatant "Išsivysčiusį socializmą", pateikė jo dukra, Lietuvos Genocido centro darbuotoja Birutė Panumienė, apie tėvo gyvenimą išleidusi knygą.

Pagal B. Panumienę, jos tėvo Vlado Žeromskio ir to paties likimo kalinio Alfonso Bendiko prisiminimai ir jų palyginimas, leidžia spręsti, kad abu jie buvo kalinami viename lageryje ir dirbo prie to paties geležinkelio tiesimo darbų. Vl. Žeromskio prisiminimuose nėra minimas Alfonso vardas, bet įvardijama "grupė Žemaičių", kurių tarpe jis galėjo būti, taip pat A. Bardauskas ir kiti Žemaičiai. Numanant, kad prižiūrėtojams reikalingo amato "žemaičiai" galėjo neturėti, jų padėtis maisto ir išgyvenimo atžvilgiu galėjo būti dar sunkesnė negu Vl. Žeromskio.

Patekiame Vl. Žeromskio prisiminimų epizodą, kuris atskleidžia kritinę padėtį lageryje, kai dėl maisto medžiagų trūkumo.

Vl. Žeromskis: “ ...Vėl pradėjome  viduriuoti.  Prasidėjo  skorbutas.  Dantys  ištįso,  išklebo.  Rodos,  imtum  ir išrakinėtum  visus  pirštais.  Akys paraudo,  apkurtom.  Gelbėjo  eglių  spyglių  arbata,  tačiau  rezultatai  menki.  Daugiau  vargo.  Naktimis  nuolat  keliesi.  Prie blakių  prisidėjo  naujos  bėdos  – atsirado  bado  požymių:  ėmė  tinti  veidai,  pilvai,  kojos.  Rytais  vis daugiau  žmonių,  ilgai  stovinčių  išvietėje,  – per užtinusius  organus  sunku  nusišlapinti.  Mačiau  vieną  ilgai  vargusį,  kol tinime  surado  varpelę.  Ėmė kristi  jauni  žmonės.  Rytais  randame  po 2–3 lavonus.  Mus skuba  išvaryti  iš  barakų.  Vakare  grįžtame  sunkiai  vilkdami  švinines  kojas.  Lavonų  neberandame.  Cukraus  davinį  nešuosi  eidamas  į darbą.  Gerai,  kad dirbame  prie statybų.  Aplink  randame  dilgynių,  balandų.  Iš jų lapų  prisismulkinu  mišinio,  užsibarstau  cukrum  ir valgau.  Stengiausi  kiekvieną  dieną  valgyti  žolės.  Bandžiau  įkalbėti  ir Mečį,  bet jam  neskanu.  Tiesa,  neskanu  ir man, bet valgau  ne iš skanumo.  Kasdien  lavonų  ant narų  daugėja.  Prisipildė  ligoninė....“

Visas Vl. Žeromskio prisiminimų tekstas pateikiamas skyrelyje Archyvas, Vl. Žeromskio prisiminimai, "Apie kalinimą"

A. Bendiko šeimai pasisekė. Stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesant realaus „nusikaltimo“, kaip išsekęs fiziškai ir nebetinkamas sunkiems darbams, A. Bendikas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis, kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, Aleksandru Bardausku(Aleksu). Veliau A. Bardauskas, kartu su šeima ilgai dirbo sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje. Visą karo laikotarpį saugojęs Baublius, Tarybų valdžios buvo "apdovanotas" kelione ir kalinimu tolimiausiame Sibiro krašte, kad visam laikui užmirštų ne tik Baublius, bet ir savo nuosavą malūną Bijotuose. Įdomus žmogus, pagal charakterį artimas A. Bendikui, kartu iškentėjo tolimąją tremtį, kalinimą, katorgišką darbą, badą ir  pažeminimus.

Draugystė, patikrinta nežmoniškomis sąlygomis, tęsėsi ir sugrįžus į Lietuvą. Pasitaikius progai, Alfonsas Aleksą Bijuotuose aplankydavo. Vieną tokių kelionių į Bijotus iš Brokštėnų, apie 1962-uosius metus, visai šeimai buvo suorganizuota dviračiais. Baublių sargas, visuomet svetingai pasitikdavęs muziejaus lankytojus, galėdamas pabendrauti su likimo draugu, buvo ypač laimingas. Muziejaus sargo Alekso pasakojamą istoriją, kaip Dionizas Poška su 20 talkininkų ritino tuščiavidurį 1000-mečio ažuolo kamieną ir iš paskos ritino talkininkams skirtą bačkutę degtinės, esame girdėję veliau jau atvykę su mokyklos ekskursija. Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas buvo užrakinę atmintyje kiek giliai ir pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko, vešėjo naujoji socialistinė santvarka ir ištremtūjų šeimos tebesigydė moralines žaizdas

 BaubliaiBardauskas112233 Baubliai vaikysteje tevukas

 A. Bendikas 1957 m. ir Aleksandras Bardauskas 1967 m. Du likimo draugai, kartu išgyvenę ir gyvi sugrįžę iš Tolimūjų Rytų Sibiro, Chabarovsko krašto priverčiamūjų darbų lagerio. Nuotrauka dešinėje: Baubliai  iki 1971 metų.

Tremtinio ir Baublių prižiūrėtojo pasakojimą, užrašytą 1972 metais, plačiau galima perskaityti straipsnelyje: Aleksandro Bardausko baubliai. Po Aleksandro mirties dar daug metų Baublių prižiūrėtojo ir gido darbą Bijotuose tęsė  jo dukra ir kiti šeimos nariai.  

Bendiko Alfonso šeimai pasisekė. Ji nebuvo palaužta dvasiškai ir stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesudarius bylos apie „nusikaltimą“, kaip fiziškai išsekęs ir nebetinkamas sunkiems darbams, Alfonsas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, veliau ilgai dirbusiu sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje.
Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas vaikams pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko ir ištremtūjų šeimos tebesigydė nesenas žaizdas. Likimo ironija, kad A. Bendiko skundikas, organizavęs suėmimą ir tremtį, veliau už išeikvojimus kooperatyvinėje įstaigoje, pats gavo 25 metus kalėjimo ir  pateko į Sibiro lagerius, iš ten rašė graudžius laiškus kaimynams(J. Aurylai), kad siūstų maisto siuntinių, bet, pagal Tūbines pasiekusią informaciją, ten mirė ir  į Lietuvą nebegrįžo.
 
Alfonsas bitynejpg
 
A. Bendikas savo sodyboje, prie naujai pagamintų avilių, apie 1950m.
 
Bendiko ūkio, kaip ir daugelio kitų ūkių apylinkėje išgelbėti nuo sugriovimo niekas nebegalėjo. Žemė Brokštėnuose buvo paimta kolūkio žinion, diduma ūkinių pastatų, didžioji dalis sodo buvo nacionalizuota, prasidėjo ilgi ir pilki „šviesaus rytojaus“ kūrimo metai. Didžiajame ūkio tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai, jaujoje - kolūkio šienas, svirne - kolūkio grūdai. Didžiają dalį savo rankomis sodinto sodo derliaus tekdavo veltui pakrauti į kolūkio mašinas, būdavo uždedamas "planas". Panaši padėtis buvo ir kitų stambesniūjų ūkininkų valdose, taip pat ir Konstantino Višinskio ūkyje, kur tvartai ir daržinės buvo nusavinti, paimti kolūkio poreikiams tenkinti. Be to visi kolūkiečiai buvo priversti atidirbti darbadienius, už kuriuos nieko nebuvo mokama. 

Vėliau, kolūkiui pasistačius naujus pastatus, senuosius buvusių ūkininkų pastatus įsakyta nugriauti „malkoms“. Kolūkiui nebereikia, o tarybinis žmogus negalėjo turėti tiek nuosavybės. Nebuvo galima laikyti daugiau negu 2 karves, turėti arklių, daugiau negu 60a žemės ar turėti kitokį nuosavą verslą.


Ūkininko iš Jakaičių Petro Dapkaus byla

Bendiko albumo senosios Petras Dapkus1

Petras Dapkus, apie 1927m.

Tarpukario Jakaičių kaimo ūkininkas P. Dapkus, ne tik ūkininkavo, bet ir mėgo muziką,  grojo Tūbinių pučiamūjų instrumentų orkestre. 1946 m. sodyboje netikėtai apsinakvojus būriui laisvės kovotojų, nepraėjus daug laiko ir atsiradus partizanų tarpe išdavikui apie partizanų nakvynę nuošalioje Dapkų sodyboje, P. Dapkus sovietinio saugumo būrio buvo grubiai išplėštas iš namų ir patalpintas į Tauragės kalėjimą. Čia  buvo tardomas ir ruošiama "liaudies priešo" byla, pridedant, kad sodyboje "buvo rasta" ir proklamacijų lietuvos jaunimui stoti į Vokietijos nacionalsocialistų sajungą.

Tuo pat metu aprašytas ir  numatytas konfiskavimui visas ūkininko turtas, 6 žmonių šeimą paliekant bado dietai. Negana to Petro žmona Barbora įpareigota šį turtą akylai saugoti iki jis bus iš ūkio išvežtas. 

 

P. Dapkaus šeima1954

Petro Dapkaus šeima likusi Lietuvoje. Priekyje žmona Barbora ir vaikai, iš kairės Algis, Albina ir Antanas, apie 1960 m.

Tik po 1991 metų, prasidėjus Atgimimui ir Lietuvai tapus vėl Nepriklausoma valstybe, P. Dapkaus sūnūs, Algimantas Dapkus(pirmas iš kairės ir Antanas Dapkus, paaukoję daug laiko ir pastangų, gavo Aukščiausiojo teismo sprendimą ir dokumentus dėl tėvo Petro Dapkaus rebilitacijos(po mirties). Petro Dapkaus byla, negrabiai surašyti tardymo protokolai, apklausų ir akistatų medžiaga, su P. Dapkaus parašais, atskleidžia tiktai tokį vaizdą, kokį norėjo matyti baudėjai. Tikrajį vaizdą liūdija tardymą išgyvenę viską savo kailiu patyrę sulaikytieji. Išgyvenusiūjų liūdijimai apie patirtus žiaurumus primena laisvoje valstybėje ir taikoje gyvenantiems, kad tokių nusikaltimų žmoniškumui niekada nevalia pamiršti.  

Daugiau skaityti: Petras Dapkus Sibiro žemėje.


 1951 metų spalio 2-3 dienomis Lietuvoje buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija kodiniu pavadinimu Osen-Ruduo. Rugsėjo 29 dieną Lietuvos
 

Mokytojos B. Vilkanauskaitės ir mokyklos direktoriaus J. Peleckio tremtis.

Jonas Paleckis Tūbinių septynmetės mokyklos direktoriumi paskirtas 1950 m. J. Paleckio žmona, Bronė Vilkanauskaitė toje pačioje mokykloje dirbo muzikos ir biologijos mokytoja. Į tremtį ji, būdama nėščia, susiruošė nenorėdama išsiskirti su vyru.

Peleckiai

 Mokytojai Jonas ir Bronė Paleckiai, 1950 m.

 Jaunas pedagogas ir direktorius, J. Peleckis mokinių  buvo labai mėgiamas, todėl išvežimas į tremtį Sibire, giliai įsirėžė buvusių Tūbinių mokyklos mokinių širdyse. 

Jonas Paleckis, buvo apkaltintas dalyvavęs pasipriešinime, kaip Lietuvos Laisvės Armijos(LLA) ryšininkas, kartu su žmona pateko į Irkutsko srities Bratsko rajono lagerį.

Tuo pat metu, kaip "buožės", buvo ištremta visa Jono Paleckio šeima: tėvai, broliai ir seserys. Tarybų valdžiai ir kuriamiems kolūkiams prireikė jų didelio ūkio. 

1958 m. Paleckiai iš tremties vietos buvo paleisti be teisės grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Sovetsko rajone Kaliningrado srityje. 

Daugiau apie mokytojų tremtį skaityti: Mokytojai Peleckiai


Valerijos Auškalnienės tremtis.

Aldonos Višinskytės pasakojimas.

Aldonos istorija nepaprasta. Ji pasirinko savanorišką tremtį pasiaukojusi dėl savo mamos sesers, krikšto mamos Valerijos Auškanienės.

Iš Višinskytes Metos Aldona 

Aldona(g. 1933 m.) Višinskytė Tomsko srities Bialyj Jar gyvenvietėje, 1950m

 Apkaltinta padėjimu partizanams Aldonos teta, V. Auškalnienė patyrė sunkią tremtinės dalią. Į tremiamūjų sarašus piktavalių įrašyta be jokio realaus pagrindo, Valerija prarado ne tik sveikatą, bet ir naujus namus Balsių kaime. Vėliau paaiškėjo kad jos namų prisireikė su naująja valdžia koloboravusiam vietos aktyvistui.

Iš Višinskyte Metos Sibire

Valerija Zobėlaitė Auškalnienė tremtyje, Tomsko sritis, Belyj Jar, 1948 m.

Pagalbos šauksmas, iš sunkiai susirgusios tremtinės Aldonos krikšto mamos, pasigirdo apie 1950 m. Priežastis, kad artimieji žinotų,- kur bus palaidoti jos palaikai. Atvykusi į Tomsko srities netoli Belyj Jar gyvenvietės esantį kaimą trumpam, Aldona čia praleido 10 savo jaunystės metų. Ten pat sukūrė šeimą, susituokė su gruzinų tautybės jaunuoliu Rafaeliu.

Rapikas su draugais 

Tremtiniai, Sibiro miško darbininkai. Rafaelis pirmas iš kairės.

Aldona Višinskytė Sibire netoli Belyj Jar gyvenvietės su drauge Iš Višinskyte Aldonos Sibire Belyj Jar

Aldona Višinskytė, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje su savo draugėmis

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 0Sibire

Valerija Auškalnienė, nuotraukoje vyriausia amžiumi sėdi centre, dalį tremties laiko dirbo gyvenvietės valgykloje.

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 114 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 115

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 113 11

Lietuviai tremtiniai, Sibiro Belyj Jar gyvenvietės pakraštyje.

Teta Valerija iš tremties grįžo 1965 metais, tačiau niekaip negalėjo atsiimti savo namų Balsiuose, glaudėsi pas savo gimines  Višinskius Tūbinėse. Aldona su  šeima į Lietuvą grįžo pora metų vėliau, kai paaugo sūnus Konstantinas.

Butis žiauri taiga platidraugui Petrui iš B. Jono Komija 12 VIII 1956m1 Komija 12-VIII-1956m.jpg

Draugui Petrui iš B. Jono, Komija 12-VIII-1956m

"Buitis žiauri, taiga plati, aplink bežvaigždės naktys klūpo,

valia tvirta, svaja laki, nors daug draugų taigoj suklupo"

Ir kada mes sugrįšim į tėvynę01.jpg  Ir kada mes sugrįšim į tėvynę.jpg

 Zosei, nuo sibirietės Felės, 1952-V-12, rytų sibiras,

 "Ir kada ir kada, mūs šalelė bus laisva, ir kada  mes sugrįšim į tėvynę"

Prisimink Lietuva Aš Azijos taigoje, Prisimink lietuvių kapą. Mielai šeimininkei Marijonai nuo tremtinės Felės. Sekmadienis 1951m liepa1.jpg

Mielai ...Marijonai nuo tremtinės Felės. Sekmadienis, 1951m liepa.

"Prisimink Lietuva, Aš Azijos taigoje, Prisimink lietuvių kapą"

Kazlauskaitė Mažeikienė Felė, siuntusi laiškus į gimtają Lietuvą,  gyv. Tūbinių k. Suimta 1946, kalinta Joniškyje. 1947- 02-22 nuteista trejiems metams lagerio ir penkeriems tremties - lag. Indellagas, Sverdlovsko sr. Paleista 1949-10-29 (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 101).


Karo pabėgėliai.  Fetingių šeimos likimas. 

Norėdami išlikti, tapo lenkais. Pagal Bronislavos Fetingienės prisiminimus.

Bronė, kilusi iš Pajerubinio km. Povilo Bendiko šeimoje, 1927 m. ištekėjo už  vokiečių tautybės Antano Fetingio, dirbusio pasienio tarnyboje Tauragėje. Šeima pradžioje gyveno Skaudvilėje, Tauragėje, vėliau netoli nuo Tauragės Šikšnių kaime kur šeima įsigijo ūkį ir ketino ūkininkauti.

Fetingggiai

 Bronislava Bendikaitė ir Antanas Fetingis, 1927m.

Antanas(Otonas) Fetingis, profesionalus LR kariškis, dirbo pasienyje, netoli Tauragės.

Šeima su sargyba1

Antanas(Oton) Fetingis, LR pasienio apsaugos tarnyboje. Nuotraukoje Antanas stovi kairėje su ginklu. Sargyba stovi galimai prie sulaikytūjų sienos pažeidėjų degtinės kontrabandininkų, apie 1938m.

Artėjant frontui, ir grįžtant rusams,  1944m rugpjūčio mėn, Bronislavos ir jos vyro, vokiečių tautybės Antano Fetingių šeima, kartu su kaimynais į Vakarus patraukė arklių kinkiniais. Jauniausiam, iš kartu keliavusių trijų jos vaikų Liudui, buvo vos dveji metai.

Pabėgeliai iš Mažosios Lietuvos

Pabėgelių kolonos iš Rytų Prūsijos-Mažosios Lietuvos.

Pabegeliai

Pabegeliai1

Tragiškas buvo daugelio pabėgelių likimas vežimų vilkstinėje, kurioje važiavo Fetingiai. Ją ne kartą atakavo rusų bombonešiai. Žuvo jų artimiausi kaimynai, daug kitų kartu važiavusių. Tačiau jiems likimas buvo palankus. Išvargę po didelių pavojų ir vargų, pasiekė Vokietijos Štetino apylinkes (dab.Lenkijos teritorija), tačiau ir frontas priartėjo iš paskos. Bronislava su šeima vietinių lenkų padedami prisidavė kad yra lenkai, taip išvengė gražnimo į Lietuvą ir tremties į Sibirą. Tačiau bėdo dar tik prasidėjo. Užimtose teritorijose siautėjo išvaduotojai rusų kareiviai. Kiekviena naktis buvo pilna siaubo: nevaldomi žudymai, prievartavimai pasibaigdavo tik išaušus rytui. Ir taip iki kitos nakties. Bronislava to ilgai negalėdavo pasakoti be siaubo ašarų akyse.

Taikliai aprašo padėtį Rytų Prūsijos apylinkėse internetinis portalas: www.antrasispasaulinis.net

" Puolanti sovietų kariuomenė Rytų Prūsijos pakelėse palikdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnus, o ramiuose vokiškuose ir lietuviškuose kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris, mergaites. Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, kai laivus, kuriais jie plaukė, nuskandino sovietų torpedos".

Pabegelių kolonų bombardavimo įsakymas1, 1945 02 18.jpg

Įsakymas duotas rusų lakūnams subombarduoti "besitraukiantį priešą".

Atsitraukimas ledu11.jpg

Pabegėlių kolonos besitraukiančios kuršmarių ledu. Nuotrauka daryta iš rusų karinio orlaivio. Remiantis faktine medžiaga apie tai Vokietijoje buvo sukurtas  filmas

Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esąs karų židinys, o jo gyventojai – vokiečiai – prūsai, kuriems reikią keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir sovietiniai kariai ėmė keršyti…"  Toliau ten pat aprašomi siaubingi sovietinės armijos nusikaltimai civiliniams gyventojams.

Tik po daugiau, kaip 44-rių metų, Bronislava ir jos vaikai galėjo atvykti iš Lenkijos į gimtinę, o giminė iš gimtojo krašto galėjo aplankyti Lenkijoje gyvenančią pabėgėlių likimą išgyvenusią savo tetos  Bronislavos Fetingienės šeimą.

Atsirado galimybė, aplankyti lakūnų St. Dariaus S. Girėno žūties vietą, joje  stovintį  paminklą ir šalia esantį muziejų. Žūties vieta už keliolikos kilometrų esančiame buvusiame Soldino miške. 


Dariaus ir Gireno paminklo aplankymas

Broliai Tomas ir Alfonsas Bendikai, nuotraukoje su žmonomis Birute ir Vida Lenkijoje, prie St. Dariaus ir Stasio Girėno pminklo, 1988m.

Vytogala, St. Girėno gimtinėje Liudviko Fetings žemė, 2018 08 07.jpg 
 
Prieš 30 metų parvežta iš lakūnų žūties vietos Soldino miško girios Lenkijoje ir pateikta Stasio Girėno muziejui Vytogaloje tebesaugoma iki šiol, 2018 m.
 
St. Dariaus ir St. Girėno žūties vietoje 1918m.jpg
St. Dariaus ir St. Girėno žūties vietoje Lenkijoje po katastrofos praėjus 85 metams, 2018-ieji. 
Kelionę į Lenkiją Lietuvos šimtmečio metais paskatino ir Šilalės Savivaldybės suteiktas padėkos raštas Fetingių giminei, daug metų  prisidėjusiai prie kraštiečių, Lietuvos didvyrių, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties vietos Lenkijoje pagerbimo ir tvarkymo.
 
Dabar čia gyvena  sūnaus Liudo Fetingio šeima, susitikimo metu pateikusi staigmenų. Po 90 m iš Lenkijos, artimūjų išsaugoti, į gimtus kraštus sugrįžo Antano Fetingio LR Valstybiniai apdovanojimai, taip pat gausus Šilalės vidurinės mokyklos mokinės Bronislavos Bendikaitės 1923-1927 m. moksleiviškų dienų Šilalės vidutinėje mokykloje nuotraukų rinkinys. 
Antanas(Ottonas)Fetingis už gerą tarnybą buvo apdovanotas LR Valstybiniais apdovanojimais, LDK  Vytauto ordino medaliu, taip pat LR Jubiliejiniu 10 m. Nepriklausomybės medaliu.

 Daugiau apie Bronislavos ir Antano fetingių šeimos likimą skaityti čia.