1939 m. spalio mėn. sovietai "iš Stalino malonės", formaliai - pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį, perdavė Lietuvai dalį Vilniaus krašto be jokių motyvų, ultimatyviu būdu atmetę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytas sienas, daug lietuvių gyvenamų teritorijų liko anapus sienos. Lietuvos tarnybos rinko žinias kas vyksta sovietų užimtose teritorijose, iš kur sklido neramios žinios. Lietuva vis dar buvo nepriklausoma, o lietuvių gyvenamos sritys anapus sienos jau buvo naikinamos ir sovietizuojamos.

Žinių apie lietuvius, palikusios sovietų pusėje 1940 m. balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, pagal dokumentus, gautus iš Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio archyvo, visuomenei pateikė visuomenininkas gerb. Vilius Kavaliauskas:

"Š. m. balandžio mėn. 22 d. iš Marcinkonių valsč., Viciūnų km, atbėgo ginkluoti šautuvu ir revolveriu lietuvių tautybės atbėgėliai Petrulionis Juozas, Kižys Dominikas ir Milutis Vladas, kurie papasakojo:

SSSR komisaras sušaukė pasienio gyventojus ir pareiškė, kad iki balandžio mėn. 25 d. visi pasienio gyventojai atstume nuo sienos 800 [m.], turi apleisti ūkius ir bus išvežti i kitus kaimus.

Viciūnų km. gyventojus išvežė į Grutos km., Gardiną. Mardasavo ir Puvočių km. gyventojų turtą suveža į Marcinkonių stotį ir viską sudeda į vagonus. Sako išveš nuo sienos 30-40 km., Druskininkų miest. gyventojus irgi išveža į gretimus kaimus. 

Pasienio apsauga sustiprinta. Dauguma SSSR kareivių sulipę ant medžių stebi, kad niekas nebėgtų į Lietuvą. Raiti patruliuoja. Pasienio kaimai apsupti raitų ir pėsčių patrulių. Nieko neįsileidžia. Liepia negriauti trobesių. Palikti sveikas krosnis ir langus. Spėjama, kad kai kuriuose kaimuose apsigyvens kariuomenė.
Pasienio zonoje iškirto miškus. Dabar degina šakas ir valo zoną.

Grutos kaiman sugrudo į vieną pirkią po tris-keturias lietuvių šeimas. SSSR patruliai stebi, kad gyventojai neperduotų jokių žinių mūsų pusėn. SSSR pusėje Mardasavo, Puvočių, Kaibučių ir Trasnykų km. antrą dieną girdėti gabenamųjų žmonių verkimas.

Marcinkonių stambesnius ūkininkus ir abu kunigus išvarė į plentą akmenų skaldyti. Kunigams davė suskaldyti 8 m. akmenų. Gyventojai pamatę, kad kunigai skaldo akmenis, padėjo skaldyti. SSSR kareiviai kunigų neatleido, pareikšdami, kad jie per greitai suskaldė duotą normą ir liepė jiems suskaldyti dar 8 m.

Jauni vyrai dauguma norėtų perbėgti į mūsų pusę, bet SSSR kareiviai gaudo ir veža į tolimą nuo sienos Rusiją. <...>

Šiomis dienomis 15 atbėgėlių iš SSSR lietuvių pasakojo, kad gyvenimo sąlygos SSSR užimtoje srityje esą labai sunkios. Visos privačios krautuvės uždarytos. Vietoje jų įsteigti valdžios kooperatyvai, kuriuose jokių prekių nėra. Per visus paskutinius 7 mėn. buvo iš šių kooparatyvų gyventojams po 150 gr. muilo išduota. Muilo kaina 160 rublių klg. Miestiečiai kooperatyvuose gauna su kortelėmis duonos, miltų ir kitų maisto produktų, bet ir tai ne visuomet. Kaimiečiai gauna tik druską ir cukrų. Turguose produktų vis mažiau ir mažiau. Centneris rugių kainuoja 30-40 rublių. Ši kaina yra valdžios nustatyta. Visuomet ir be kortelių galima pirkti degtukus ir tabaką „machorkė“. Visus buvusius prie kelių kryžius SSSR kareiviai sušaudė ir nuvertė. Marcinkonių kunigai verčiami kirsti mišką ir skaldyti akmenis ir tt. <...>

SSSR valdžios organai naktimis išveža gyventojus į SSSR gilumą. Išveždami beveik visuomet išardo šeimas, t.y. vyrus siunčia vienur, o žmonas - kitur. Išvežant vietos gyventojus SSSR valdžios organai siunčia į pirtį, neva tai sanitariniais sumetimais. Faktinai gi pirtyse nuo gyventojų atimami rūbai ir apavas ir pakeičiami kitais ir vyžomis. Abėgėliai vyžas vadina „batai su ilgais šniūrais". Gyventojų manta naktimis išvežama sunkvežimiais nežinoma linkme. Dabartiniu metu SSSR steigia kolchozus, į kuriuos varu verčia rašytis pačius neturtingiausius gyventojus. Visus buvusios Lenkijos karininkus, liktinius puskarininkius, policijos tarnautojus, valdininkus ir bendrai turtigesnius žmones rusai jau išgabeno į SSSR gilumą ar baigia gabenti. <...>
Naktį iš 24 į 25 d. į Viršrodukos kaimą buvo suvaryta daug padvadų ir pradėta kaimas kraustyti. Rusų pusėje buvo girdėti gan intensyvus šaudymas. <...>
Š.m. balandžio 29 d. apie 23 v. 7 rajone I-os sargybos ribose SSSR pusėje Dalilos kaime laukuose sovietų kareiviai apšaudė einančius iš SSSR į Lietuvą piliečius. Buvo išleista 11 šūvių, 3 kulipkos prazvimbė virš polic. Juozo Aleknavičiaus galvos. Jis tuo metu apie 20 m. nuo sienos ėjo tarnybą. Sovietai šaudė apie 50 m. nuo sienos. Anoje pusėje girdėjosi vyriškio vaitojimas ir vaikų klyksmas. Mūsų pusėn niekas neperbėgo. <...>
25 dieną balandžio m. pradėta kraustyti gyventojai iš Šventojansko, Zagornikų, Melnikų ir Przelomo kaimų, o 24 d. balandžio iš Neravų, Viniūnų kaimų. Visi gyventojai iškraustomi su visa manta ir gyvu ūkio inventoriumi ir gabenami į SSSR gilumą. Stoty kraustant į ešelonus stengiamasi iškridyti šeimas, dėl to tėvai išvežami vienu ešelonų, vaikai - kitu arba atbulai. Stotyje perskiriamųjų šeimų nariai verkdami prašo komisarus leisti vykti visai šeimai drauge, bet prašymai nieko negelbsti. Gyventojų išgabenimą tvarko pasienio apsaugos komisarai. Vieni sako, kad gyventojai bus nugabenti tik 10 kilometrų nuo sienos, kiti sako, kad bus išvežti į Sibirą.
Balandžio mėn. 24 d. ties IX rajonu SSSR apsaugos pareigūnai pradėjo arti pasienio ruožą išilgai Nemuno kranto. Aria Švendubrės kaimo ūkininkų arkliais ir plūgais.
Ties VIII rajonu pradėjo kirsti Nemuno pakrantėse esančius jaunus pušynėlius.
SSSR valdomose lietuviškose srityse kuriami administraciniai padaliniai. Buvusios apskritys dalinamos į kelis rajonus, rajonai - į kelioliką „sielsovietų“. Sielsovieto plotas sudaromas maždaug trijų kilometrų spinduliu. Kiekviename sielsoviete dirba du žmonės: sielsovieto pirmininkas ir sekretorius, kurie išrenkami iš vietos komunistų; jų darbą kontroliuoja rajoniniai komisarai, atvykę iš SSSR. Prie kiekvieno sielsovieto steigiami kooperatyvai, kurie beveik tušti. Į kooperatyvus tik retkarčiais atvežama žibalo, druskos, tabako ir tik tiek, kad vietos komunistuojantiems po truputį apdalinus.
Vietos komunistai skelbia, kad greitai iš vieno „sielsovieto“ į kitą be leidimo negalima bus vaikščioti.
Prie daugelio mokyklų veikia jaunimui ir beraščiams vakariniai kursai, kuriuose moko gudų kalbos, rašybos ir aiškina „staliniškąją“ konstituciją, kurią, esą, reikia atmintinai mokėti; be to, moko baltgudiškų dainuškų. Lietuviškos spaudos nėra, o esamas lietuviška knygas vietos ir atkelti komunistai, kur sugriebdami, degina, nes, esą, jos dabar jau nebereikalingos.
Šiomis dienomis SSSR sustiprino pasienio saugojimą. Š. m. balandžio mėn. 26 d. sužinota, kad SSSR valdomo pasienio gyventojai, gyveną Miežonių, Paškonių, Daukšių ir Nauj. Šaminių kaimuose, šiomis dienomis namuose nenakvoja, slapstosi miškuose. Tačiau, esą, laukią gegužės 1 d., nes gal dar SSSR šventės proga šis kraštas bus grąžintas Lietuvai.

---------------------------------------------------------------------

Įžengusi į Lietuvą, Sovietinė kariuomenė savo karius atvedė ir iki Tūbinių apylinkių, Šilalės rajone. Didelis jų motorizuotas dalinys buvo įsikūręs Tūbinių miške, t.p. šalia Brokštėnų dvaro. Buvusio Tūbinių dvaro, buv. Tūbinių seniūno K. Višinskio sodybos pastatuose, didelį svirną kariškiai pavertė maisto ir amunicijos sandėliu. Įsitvirinę užimtose pozicijose, kariškiai buvo užtvėrę daug vietinių pravažiavimo kelių.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas, brutalius veiksmus lydėjo teroras. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tame tarpe 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti – SSSR. Visi, net nebūdami jos piliečiais, apkaltinti pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį už "socialistinės tėvynės" išdavimą.

Viso Kremlius į atokiausius SSSR šiaurės rajonus iškeldinti iš Lietuvos planavo 700 000 žmonių. Vieta, kur tremtiniai turėjo atsidurti, Lietuviams buvo žinoma nuo garsiųjų sukilėlių ir knygnešių trėmimo  laikų bendru Sibiro pavadinimu.

Sovietiniai Rusijai diriguojant iš Maskvos, Lietuvos komunistinės valdžios nurodymu, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Per vienerius okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, o 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai ir enkavedistai.

Ypatingai negailestingi enkavedistai buvo nepaklusniems kunigams, dvasiniams rezistentams, kokių tarp kunigų buvo dauguma. 

Šilalės klebonas kun. Judokas, dar prieš karą patyręs sovietinių kalėjimų skonį Rusijoje, pakartotinai okupavus Lietuvą vėl buvo suimtas ir uždarytas į Tauragės kalėjimą, kur iš jo religinių įsitikinimų buvo tyčiojamąsi bandant palaužti, o kunigui atsisakius valgyti, buvo laikomas 9 paras be maisto ir 4 paras be vandens.  

Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Zigmo Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio  didelio  Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis suspejo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus. Todėl  nudegė tik didelis svirnas, kuriame rusų kariškiai buvo įkūrę maisto ir amunicijos  sandėlį.

Pirmosios trėmimų aukos

Tema TREMTINIAI - TREMIMAI girdēta...Tik ar visi żinome, aukas ir tremtinius, nukentėjusius dvasininkus, šaulius, 1940 -1941 metų birzelio sukilėlius?

Tema ir dabar dažnai apeinama mokyklose kaip ir laisves kovu atminimas ir šio paveldo išsaugojimas. Iniciatyva dažniausiai tik nedaugelio islikusiu artimuju ir pavieniu iniciatoriu aukotoju rankose. Tarpukariu mokyklose privalomai dėstomas dalykas Tėvynės pažinimas buvo jaunimo mokymo proceso dalis. Todėl nuo bolševikų pirmiausiai nukentėjo "pavojingiausia" visuomenės dalis mokytojai.

 

Mokytojų protestas, 1940 m

Skaudus bolševikų buvo suduotas smūgis Tūbinių bendruomenei, tai buvo aktyvaus visuomenininko, mokytojo Antano  Račkausko šeimos suėmimas ir išvežimas į Sibirą su pačia pirmąja trėmimų banga 1941-06-14d.

Pagal artimūjų prisiminimus, netikėtai atvykus baudėjų transportui, susiruošti A. Račkauskams buvo duota pusę valandos, su galimybė pasiimti reikalingos mantos tik iki 100 kg. Mašinoje, kur buvo kraunama menka manta,  jau sedėjo mokytoja Noreikaitė. Į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa A. Račkausko šeima ir kūdikio besilaikianti jo žmona. 

Mokytojo A. Račkausko šeima Sibire, Komijos srityje.

Daugiau apie pirmojo Tūbinių tremtinio A. Račkausko šeimos likimą skaityti puslapyje: mokytojas A. Račkauskas

Tuo pat metu 1941 m. buvo ištremti ir Tūbinių mokykloje, vėliau Šilalėje ir Laukuvoje dirbę mokytojai Vincė ir Albinas Monstvilai. Aktyvūs mokytojai, Tūbinių šaulių būrio įkūrėjai Monstvilai  ištremti į Sibiro Komijos sritį iš kur į tėvynę nebegrįžo. Albinas Monstvilas tremtyje mirė 1943 m., Vincė Monstvilienė 1945 metais. 

Ne ką geresnis likimas ištiko ir Tūbinių mokytojų Jurgučių šeimą. 

Tūbinių mokytojų Jurgučių šeima, apie 1937 m.

Mokytoja Bronė Jurgutienė, dirbusi mokytoja, aktyvi šaulė, su visa šeima ištremta į Sibirą, grįžo tik viena, su dukra Genute, apsigyveno Tauragėje.

Skubiai traukdamiesi nuo vokiečių, sovietai visoje Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų. Netoli Telšių Rainių miškelyje sužvėrėję budeliai nukankino 73 Telšių kalėjimo politinius kalinius. 

Apie tai rašė tuometinė spauda. 

"Lietuvių archyvas: bolševizmo metai"  T.l, Kaunas, 1942, p.80-85.

"Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja net iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Jie  leidžia bent iš dalies atkurti tą klaikų savo realybe kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus savo sadistišku žiaurumu. Būtinai reikia pabrėžti, kad Rainių miškelyje politiniai kaliniai buvo kankinami, ne siekiant iš jų išgauti kurių nors prisipažinimų (dėl to jie pakankamai jau buvo prikankinti tardytojų kalėjime), bet norint patenkinti savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, raudonieji sadistiniai teroristai savo aukoms kankinti išgalvojo pačias įmantriausias, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamas kankinimo priemones. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielų kančiukais su švino gabalais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištaškytos. Dar pažymėtina, kad iki pasiutimo įšėlę raudonieji budeliai buvo apimti ir kažkokio negirdėtai šlykštaus seksualinio sadizmo.

Beveik kone visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems net į burnas sukišti. Iš visko matyti, kad iki pamišimo įšėlę raudonieji dvidešimtojo amžiaus inkvizitoriai savo aukas taip kankino, jog kuo daugiausia joms suteiktų skausmų ir galėtų savo iškrypusius jausmus patenkinti, žiūrėdami į skausmuos besiraitančias, konvulsijų tąsomas savo aukas.

Okupantams skubiai pabėgus, po kelių dienų raudonųjų barbarų niekšingi darbai iškilo dienos švieson. Birželio 28 dieną 17 valandą į Rainių miškelį atvyko Telšių apskrities prokuroras, apskrities viršininkas, gydytojas ir kiti pareigūnai bei kviestiniai ir pradėjo tirti kalinių atpažinimą. Tatai buvo nelengvas darbas: atkastieji kankiniai taip žiauriai buvo nugalabyti ir sužaloti, jog tik labai mažą dalį artimieji begalėjo atpažinti." Vėliau sklandė ir gandas, kad buvo nužudyti net du raudonarmiečiai, atsisakę tapti budeliais; galbūt tai buvo melas.

Tačiau visų savo kėslų sovietinė valdžia tuo laikotarpiu įgyvendinti nespėjo, grobuoniškus jų planus sujaukė ateinanti vokiečių kariuomenė ir reikėjo patiems gelbėti savo kailį. Iki prasidedant karui buvo ištremta 17 700 žmonių iš viso planuotų 700000. Dauguma jų sudarė moterys, vaikai, seneliai. Tačiau  Pribloškiantį budelių darbą Šiauliuose aprašė tuometinė spauda, kada rusams pasitraukus rasta uždarytų vagonų, kurių į Rusiją išvežti nebespėjo. Žmonės juose mirė, palikti be maisto ir vandens.

Skaudi drama neaplenkė Tūbinių apylinkės.  Dargalių kaime, kur buvo nužudyti Petkevičių, Rupšlaukių šeimų atstovai ir kiti taikūs gyventojai. 

Ant Petkevičių kapo Tūbinėse ir ant Rupšlaukių sodyboje žuvusių aukų kapo Dargalių k senkapio vietoje, pastatyti antkapiniai kryžiai su užrašu: "Žuvę nuo raudonojo teroro, 1941m. birželio 24d."

Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Z. Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio  didelio  Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis suspejo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus. Todėl  nudegė tik didelis svirnas, kuriame rusų kariškiai buvo įkūrę maisto ir amunicijos  sandėlį.

Jau pačią pirmają karo dieną, birželio mėn 22 , radijo bangomis pasklido informacija, kad 4 val ryto prasidėjo karas ir ateina vokiečiai. Ši žinia greitai pasiekė visą Lietuvą, pasirodė vokiečių bombonešiai. Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėn. sukilėliai-partizanai paskelbė atstatantys Lietuvos Nepriklausomą Respubliką, ragino gyventojus ginkluotis, perimti ir saugoti rusų paliktus administracinius pastatus, daug kur rajonuose buvo sudarytos administracijos. Tūbinių apylinkėse pradėjo veikti Stonio vadovaujamas sukilėlių būrys. Būrio pagrindą sudarė Tūbinių šaulių būrio nariai. Pirmoji sukilėlių būrio užduotis buvo surikti ginklus, kurių nespėjo sunaikinti besitraukianti kariuomenė. Ginklų ir įvairios amunicijos Tūbinių miške buvo tikrai daug, bet ir pavojus nabuvo praėjęs. Karo pradžią prisimindama, buvusiame Tūbinių dvare gyvenusi, paauglė buvusi tūbiniškė Aldona Višinskytė tų dienų įvykius, vykusius prieš 77 metus. prisiminė kaip įvykusius vakar. Aldona parodė vietas, kur krito atskrendantys artilerijos svieduniai, kur ganėsi karvės ir džiaugėsi, kad nuo to apšaudymo jos nenukentėjo. Dar prisiminė grupę besiblaškančių rusų kareivių pasislėpusių miškelyje prie Jėrubyno upelio ir suvargusį kareivį, atėjusį prašyti valgio. Mama paruošusi jiems nešė, kai tuo tarpu į kiemą, kuris matėsi nuo kelio ir kuriame buvo daug pastatų, motociklu įvažiavo vokiečių kareiviai.

Tankų mūšio vaizdus, kuris vyko karo pirmosiomis dienomis šalia Raseinių, galime pamatyti vokiečių kariuomenės kino operatorių filmuotoje medžiagoje.

1941 m. birželis. Vokiečiai Rytų fronte, Bundesarchiv, fotografija  von Estorff

   

Brokštėnų k gyventojų Sekreckių kapavietė Tūbinių kapinėse, 2016m. Sekreckis Petras paminklą tėvams 1929m pastatė nenujausdamas, kad taps prasidėjusiančio karo auka: "Sekreckis Petras tragiškai žuvęs, 1941 m."

Pirmosiomis karo dienomis, visai šalia namų, Petras Sekreckis kartu su savo kaimynu Petravičiumi buvo nušautas vokiečių kareiviams šukuojant Brokštėnų dvaro apylinkes. Kaip tai įvyko priežastys liko nežinomos. Išlikę buvusių kaimynų pasakojimai panašūs: P. Sekreckis kartu su  kaimynu, nušauti abu kartu ir čia pat užversti žemėmis. Taip atsitiko greičiausiai del to, kad turėjo ginklą ir dėl nesusikalbėjimo buvo palaikyti rusų žvalgais. Nuo apšaudymų ar pasiklydusių kulkų žuvo Brokštėnų dvare gyvenusio Vainio žmona, tūbiniškis Z. Dargužis, kiek vėliau nušautas Paneročio kaimo gyventojas Pranas Noreika. Pagal prisiminimus, Pranas nešiojęs juodą barzdą ir ganykloje būdamas prie gyvulių, pastebėjo praeinančius vokiečius ir bandė pasislėpti, tačiau buvo užmatytas ir čia pat nušautas. Buvo kalbama, kad toks pat likimas ištiko ir patį vokiečių kareivį, kurį vokiečiai už savivalę nubaudė pagal karo įstatymą.

Pavojinga padėtis Tūbinių apylinkėje, kaip ir visoje Žemaitijoje tęsėsi iki rugpjūčio mėn., kol frontas buvo likviduotas. Tačiau taikiai ir viltingai sutikę  pirmosios karo savaitės pabaigoje pasirodžiusius žygiuojančius vokiečių armijos dalinius, Lietuvos gyventojai, jau po poros mėnesių jais nusivylė ir greitai visi suprato, jog vokiečiai tokie pat okupantai, tik rudi. Susibūrusi Laikinoji Lietuvos vyriausybė, paskelbusi atstatanti Nepriklausomos Lietuvos Valstybę, dėl vokiečių spaudimo, jau nuo 1941 08 05d. nutraukė savo veiklą. Prasidėjo antinacinė rezistencija. Pradžioje ji nebuvo tinkamai organizuota ir, kaip viena iš jos formų, pasireiškė tuom, kad buvo boikotuojama mobilizacija į vokiečių armiją. Jaunimo tarpe aktyviai reiškėsi ištikimybė savo valstybei. Lietuviai vieninteliai iš okupuotų Baltijos šalių nesudarė SS dalinių.

1941 12 13 žemesnio rango Lietuvos karininkų buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armija(LLA) – pogrindinė karinė antinacinė organizacija, kuri veikė kiekviename valsčiuje, visoje Lietuvoje. Joms priklausė šauliai, valsčiuose dirbę ar mokytojavę atsargos karininkai, moksleiviai.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvos gyventojams, ypač Rytinėje jos dalyje, problema buvo plėšikaujantys raudonieji partizanai, kurių būrius dauguma sudarė rusų ir žydų tautybės žmonės. Rūdininkų miške buvo įsikūrusios net ištisos gyvenvietės, kuriuose kaupėsi žydų pabėgėliai, kurie nieko neaugino, o išsilaikė apiplėšinėdami vietinius ūkininkus. Ūkininkams susivienijus ir pasipriešinus raudonieji išžudė apie 40 Kaniūkų kaimo gyventojų, išsityčiojo iš jų palaikų. Netolies suplanuotai nužudžius keletą vokiečių kareivių, išprovokuotas Pirčiupio kaimo sudeginimas su visais gyventojais. Smulkiau apie šias žudynes skaityti: "Pirčiupio motinos paslaptis".

 Jau 1943 metais aiškėjo, kad Lietuvai gresia nauja sovietinė okupacija, LLA ima ruoštis partizaniniam karui. buvo įkurtas politinis Lietuvos Gynimo komitetas.

 Tūbiniškiai Laisvės kovų verpetuose

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, dalis aktyvesnių ūkininkų, buvusių šaulių  įsijungė į ginkluotą pasipriešnimą, net iki 1950-ųjų metų visaip trukdė diegti sovietinę kolūkinę santvarką, pravesti "rinkimus", baudė už kolaboravimą su okupacine valdžia. Tačiau, kovojančių pusių jėgos buvo nelygios ir laisvos Lietuvos kontūrams tolstant, beveik visi ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, paaukojo gyvybes.

Sukurptoje LSSR sovietinių represijų vykdytojų buvo daugiau nei pakankamai:

NKVD – Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas.

NKGB – Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas.

MVD – Vidaus Reikalų Ministerija.

MGB – Valstybės Saugumo Ministerija.

KGB – Valstybės Saugumo Komitetas. 

1944–1945 m. Lietuvoje vykdytas sovietinis teroras buvo pats nuožmiausias. NKVD kariuomenės daliniai baudžiamąsias operacijas prieš ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius ar bent kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis pradėjo jau 1944 m. liepos mėn. Didžiausią mastą tokios akcijos įgavo 1944 m. gruodžio mėn., kai Lietuvoje buvo sutelkta mažiausiai 16 NKVD kariuomenės pulkų, tarp kurių buvo ir gen. Pavelo Vetrovo vadovaujama NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, kovojusi su lietuvių ginkluotuoju pogrindžiu iki  1953  m.  Pirmaisiais  pokario  metais  NKVD baudžiamosioms operacijoms Lietuvoje sutelkdavo ištisas divizijas, apsupdavo po kelis valsčius, vykdydavo masines kratas, suiminėdavo žmones, o bėglius šaudydavo. Visa tai lydėjo  masiniai  plėšikavimai,  partizanų  šeimų  arba pasipriešinimo dalyvių, rėmimu įtariamų žmonių sodybų ir ištisų kaimų deginimai.

Partizaninių kovų Šilalės krašte eigą, čia veikusias organizacines struktūras pakankamai plačiai ir kvalifikuotai yra aprašęs istorikas Kazys Misius. Laisvės kovų epizodus ir istoriją gerai apibūdina paminklai pastatyti Šilalės krašte, kurių nuotraukas patalpino ir atsiradimo istorijas aprašė Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė- savo straipsnių cikle žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2000 m. taip pat straipsnyje "Lietuvos laisvės kovų paminklai"

Šiame tekste išryškinti tik tie epizodai, kurie tiesiogiai susiję su aprašomomis vietovėmis, memorialiniais paminklais. Vis dėlto galima paminėti, kad didžioji Šilalės rajono dalis įėjo į Jungtinę Kęstučio apygardą. Dauguma Šilalės krašte veikusių būrių priklausė keliskart pavadinimą keitusiai Lydžio-Aukuro-Butageidžio rinktinei. Tai Šalnos tėvūnijos Lukšto, Aušrelės ir Jūros būriai, Dariaus tėvūnijos Pilies ir Geležinio vilko būriai. Į šiaurę nuo senojo Žemaičių plento esanti teritorija buvo priskirta Žemaičių apygardai. Čia veikė Žemaičių apygardos štabo apsaugos būrys, Šatrijos rinktinės kovotojai.

Šiaurės rytiniame Šilalės miesto pakraštyje, evangelikų liuteronų kapinių pašonėje yra masinė partizanų užkasimo vieta. Vykstant rezistencinėms kovoms Šilalės stribai ir enkavėdistai būtent čia užkasė daugumą Šilalės apylinkėse žuvusių ir šiame mieste niekintų partizanų bei jų rėmėjų kūnų. Bendras palaidotųjų skaičius nėra žinomas, bet jų turėtų būti ne mažiau kaip keliasdešimt. Jau nuo seno užkasimo vietose supilta apie 10 didesnių ir mažesnių kauburėlių. Iš netiesioginių liudijimų galima spėti, po kuriuo iš jų palaidoti partizanai, žuvę 1946 m. gruodžio 25 d. Kreiviuose, 1947 m. balandžio 5 d. Gerviškėje, 1949 m. spalio 21 d. Lentinėje, 1952 m. balandžio 18 d. Bilioniuose, 1953 m. vasario 1 d. Kelmutiškėje.

Aušrelės būrio partizanai 

Laisvės kovų dalyviai iš Tūbinių: Petras Gumuliauskis(pirmas iš dešinės) ir Povilas Drukteinis(viršuje pirmas iš dešinės) su Tūbinių bendruomene, apie 1948-50 m.

Petras Gumuliauskas-Laisvės kovų dalyvis-ryšininkas, politinis kalinys

Naujūjų metų sutikimas Temir-Tau lageryje, Kazachijoje. Petras Gumuliauskas nuotraukoje viršuje antras iš kairės, 1954 m

Petrui nuo Kelpšų, Šamasovas, Sibiras. "Gal tenai šaltas kapas slėgs mus svetimame krašte, bet šis mažas atvirukas primins Jums mus visada", 1954 10 17. Gausi Juozo Kelpšos šeima: tėvai ir  7 vaikai: Vacys,Juozas,Benjaminas, Klemensas, dukros Valerija, Nastė, Stefanija visi kas tuo momentu buvo namuose buvo suimti ir  išvežti į Sibiro tremtį. Sūnus Bleslovas, apsivedęs Gumuliauskaitę ir jau gyvenęs Tūbinių k. šio likimo išvengė. Nuotraukoje nesimato greičiausiai Klemenso kuris tremtyje nepatikslintais duomenimis buvo išvežtas  į Timiriazevskio gv., Tomsko sr.,, SSRS

 

Kelpšų šeimos buvusios tremtyje, Šamanovo k. Dolgij Mosto (d. Abano) rajone, Krasnojarsko krašte, RSFSR nuotrauka siūsta P. Gumuliauskui į Temir -Tau lagerį, Kazachijoje, gauta 1954 11 15

Povilas Drūkteinis, Laisvės kovų dalyvis-ryšininkas, politinis kalinys.

Prisiminimui, Irenai, Mažrimai, 1968-IV-03. Iš Irenos Bukauskienės albumo

Iš Irenos Bukauskienės albumo

Povilas Drūkteinis pirmas iš kairės, Sibiras, Omskas, 1956-V-13. Iš Irenos Bukauskienės albumo

Povilas Drūkteinis, sveikinimai su velykomis-eilėraštis, 1956-III-17. Iš Irenos Bukauskienės albumo

 Ilgai lauktas kaimynų susitikimas po 10 kalinimo metų. Laisvės kovų dalyviai Povilas Drūkteinis ir Petras Gumuliauskas, apie 1960 m.

Povilas Drukteinis dešinėje patarnaudavo mišioms ir laidotuvių procesijose. Kaireje stovi Stasys Trijomis, klebonas J. Kusas, apie 1960 m.

 

Petras Gumuliauskas prie Tūbinių Nepriklausomybės paminklo, grįžus iš tremties, apie 1960 m.

Petras Gumuliauskas, Laisves kovų dalyvis, politinis kalinys.Lietuvos gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras Petro Gumuliauskui išdavė Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą Nr. 2329.

Daugiau apie laisvės kovų dalyvį, politinį kalinį ir Tūbinių miestelio gyventoją, skaityti: Petras Gumuliauskas

---

Antisovietinis pogrindis

Ypač skaudžiai Lietuvos valstybingumo netekimą išgyveno jaunimas. Laisvės idėjų vedamas būrėsi į pogrindines antisovietines organizacijas gimnazijose, amatų, aukštosiose ir kitose mokyklose. Per visą sovietmetį Vasario 16-osios, Vėlinių, net ir komunistinių švenčių metu suplevėsuodavo trispalvės, pasklisdavo įvairiai padauginti atsišaukimai. Trūkstant konspiracinės patirties, šias organizacijas MGB gana greitai likviduodavo: 1944–1954 m. likviduota virš 20, 1954–1967 – 150.

Iki partizaninio karo pabaigos daugelis organizacijų veikė kaip LLA OS dalis. Gręsiant areštams jų nariai neretai pereidavo pas partizanus. Nelegalių grupių sudėtis įvairiausia – nuo kelių iki kelių dešimčių žmonių, o veikla apimdavo kelis miestus. 1948 m. Telšiuose, Amatų mokykloje išaiškinta LLA grupė, kurios visi nariai buvo įkalinti. 1949 m. spalio mėn. suimti ir įkalinti 12 Telšių gimnazijos ir Telšių mokytojų seminarijos moksleivių, pasivadinusių „Jaunosios Lietuvos būrys“. 1955 m. birželį suimti 7 „Lietuvos laisvės kovotojai“, iš jų – 5 įkalinti. 1958 m. vasarį išaiškinta 8 Telšių moksleivių – Gudžiūno grupė. 1967 m. Varniuose išaiškinta „Vyčio Kryžiaus Lietuvos nacionalinė gvardija“. Priklausė 4 nariai, įkalinti 2.

  

Lietuva bolševikų okupacijoje. Garaže ENKVD įtaisyta garsą slopinanti kamera kankinimams.

Severino Vaitiekaus "Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai(1944-1947)" dokumentais paremta knyga atskleidžianti sovietinius nusikaltimus, naudotus šaltakraujiško žudymo metodus, jų vykdytojus ir aukas, priverčia suvokti, kad šio laikotarpio  niekada ne valia pamiršti. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centras ir Valstybės saugumo departamentas.

Pateikiame karo pradžioje Tauragės kalėjime, vadinamoje "Šiūbartinėje" išgyvenusio kalinio, Jono Bildušo parodymų ištrauką:

"Areštavę mane uždarė į Tauragės kalėjimą. 1940 m. lapkričio 5 d. mane išvedė į karcerį. Į karcerį vesdavo visus prieš pradėdami tardymą, kad palaužtų fiziškai ir dvasiškai.

Mane tardė be pertraukos du kartus po 36 valandas, vieną kartą 60 valandų ir vieną kartą 84 valandas. Tūkstančius kartų kartojami tie patys klausimai. Tardymas lydimas keiksmais ir grasinimais. Muša per veidą, galvą muša į sieną. Be sąmonės virstu iš taburetės, nebesiorientuoju, kur aš ir kas darosi aplink. Nualpus pila ant manęs vandenį, atgaivinę sodina į taburetę, muša per veidą, revolverį paėmęs grasina nušauti. Reikalauja prisipažinti nepadarytus nusikaltimus.

Mane tardė pasikeisdami šie enkavedistai: Radionov, Sokolov, Parfionov, Šuranov, atvykę iš Rusijos.

Kai enkavedistams nusibosdavo mane tardyti, nuvesdavo į rūsį, kurio koridoriuje sodindavo ant taburetės, taburetę atitraukdavo nuo sienos, kad negalėčiau atsiremti ir pailsėti ar pasnausti. Atidarydavo į lauką duris, pro kurias verždavosi žiemos šaltis. Vandeniu sulieti rūbai sušaldavo ant kūno. Virsdavau ant žemės, nes norėjau miego. Čia sergėjęs enkavedistas keldavo ir sodindavo ant taburetės, apstumdydavo ir įsakydavo ramiai sėdėti.

Keletą dienų prieš baigiant tardymą enkavedistas Radionov pateikė man pasirašyti protokolą. Po ilgesnio ginčo davė man perskaityti. Buvo parašyta, kad aš prisipažįstu padaręs kiekvieną NKVD kaltinimą..."

Bronius Daunoras , "Lietuvis sovietiniame pragare" rašė":

"Užgrobę Lietuvą, bolševikai išleido kalinius komunistus, o į jų vietas pradėjo kasdien šimtais grūsti niekuo nenusikaltusius lietuvius. Kalėjimuose jie įvedė tokį rėžimą, kuris prašoka baisiausius nujautimus. Hermetiška izoliacija, kamerų perpildymas, nuolatiniai kankinimai, nešvara ir parazitai kalinius tuojau pavertė paliegėliais. Atskyrimas nuo pasaulio, merdėjimas nežinioje, nesibaigią pasityčiojimai — tai nepakeliami moraliniai smūgiai, kurie sistemingai graužė atkakliausią dvasią. Kalinys iš anksto buvo pasmerktas žūti ".

Tai tik trumpos ištraukos iš liūdininko pasakojimo ir B. Daunoro apibendrinimų, dėl ko daugelis kalinių neišgyvendavo sovietiniame kalėjime, kaip kad ir ten patekęs, buvęs Jakaičių kaimo ūkininkas Petras Dapkus.

---

 Tremtys ir kalinimas

 

Tremtinių gyvenvietė. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas-1950 m

 

Krasnojarsko kraštas

Krasnojarsko kraštas

Krasnojarsko kraštas V. Moliuško laidotuves

 

Bulviakasis Sujetichoje. Irkutsko sr., 1954 m

Askizo miško pramonės ūkio sielių plukdytojų brigada. Antroje eilėje iš kairės pirmas – Vytautas Butkus. Bajus, Krasnojarsko kr., 1952 m

1941 m. tremtinys Juozas Eidukaitis vadelioja šunų kinkinį. Bykov Mysas, Jakutijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis

Lietuvės tremtinės Kiusiūre, pakeliui iš Trofimovsko į naują tremties vietą – Jakutską,1946 m

Laidotuvių eisena Verchniaja Ara-Kuorkos gyvenvietėje. Buriatijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis

Lietuviai atvyksta į tremties vietą. Bielyj Jaras, Tomsko sr., Kargasoko r.

Kanalas Karelijoje statyba sulaistyta ir lietuviu tremtiniu krauju

 

 

Lietuviai tremtiniai grįžta.

---

Tolimūjų Rytų Chabarovsko kraštas, Amūro sritis.

Nedaug yra infomacijos iš kitų šaltinių apie tremties vietas ir Amūro srities lagerius, kur teko atsidurti mūsų kraštiečiams. Pateiktame žemėlapyje nurodoma, kad čia buvo ištremta apie 5450 lituvių.

Knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje" pagarsinta viena labiausiai žinomų šiame krašte kalėjusių ,savo Gulagų kankinės kančios kelią Chabarovske pabaigusi 1955 metais, dvasinga mokytoja Adelė Dirsytė. Svarbiausias A. Dirsytės palikimas, kalėjime sudaryta maldaknygė per geležines Sovietų Sajungos sienas pasiekusi Jungtines Valstijas ir atspausdinta Bažnyčios Kronikoje.

Maldaknygė rekomenduota naudojimui daugelio pasaulio katalikų tikėjimo Kardinolų. Jos esmė gerai perteikiama Adelės išsakytais žodžiais:

"Jei reikia aukų, imk jas iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen. "

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aprobuota malda, prašant Dievo, kad Adelė Dirsytė būtų paskelbta palaimintąja: 

MALDA 

Viešpatie Dieve, tikėjimo, vilties ir ištvermės šaltini! 

Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi.

Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę,

kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui.

Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu,

o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje.
Amen.

 Pagal, išgyvenusiūjų tremtinių statistiką ir pasakojimus, apie sąlygas ir mirtis del issekimo ir ligų, tremties vietas netoli Chabarovsko, nors ten ir nebuvo amžinojo įšalo, galima prilyginti kraštietės, Laukuvos gydytojos Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose  pagarsintoms kančioms. Jos prisiminimai paskelbti toje pačioje knygoje "Lietuviai Tremtiniai Jakutijoje". Jinai rašė:

 "..1943 m. vasario mėnesį pasidarė akivaizdu, kad žūsime visi. Mirtingumas pasiekė apogėjų. Buvo žiaurūs šalčiai,dūko uraganinės pūgos, ypačiai aršios į poliarinės nakties pabaigą. Barakai buvo visai nekūrenami, ir mirštantieji nušaldavo rankas ir kojas. Gultuose (naruose) gulėjo jau beveik visi susirietę, su nebepajudinamais nuo skorbuto sąnariais, nuo išsekimo ir skorbuto viduriavo. Tuštinosi gultuose; kurie buvo kiek stipresni — nuo gultų krašto ant sniegu padengtų grindų. Artėjo finalas. Ir kada jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko žmogus, kuris išplėšė iš mirties nagų dar besančius gyvus.Tai buvo gydytojas. Jo pavardė Samodūrov, Lozorius Solomonovičius. Jis skverbėsi į kiekvieną baraką; apžiūrėjo visus ligonius, stirtas lavonų, ir ėmė labai energingai veikti. Pats vienas drąsiai stojo į kovą prieš Trofimovsko viršininkus — sočius, aptukusius, įsivilkusius į gerus kailinius, apsiavusius veltiniais, siuntusius mus ramiausiai į aną pasaulį. Būdami šiose pareigose Mavrin, Sventickij, Jankovskij, Travkin, Guliaev ir kiti gelbėjo savo uodegas nuo fronto."

Dalia Grinkevičiūtė žiauraus tremtinių likimo liūdininkė, apie 1965 m.

Knygos, kuri išleista pagal Sacharovo ir kitų Rusijos disidentų surinktą medžiagą perduotą į Jungtines Valstijas, baigiamąjame leidėjų žodyje, apie per stebuklą išlikusią gyvą Dalią Grinkevičiūtę,  parašyta kad:

"...Dirbdama kaimo gydytoja Laukuvoje, Šilalės rajone(Lietuvos SSR), Dalia Grinkevičiūtė pradėjo rinkti medžiagą apie likimą visų lietuvių, nutremtų į Sibirą, kadangi manė, jog tai yra lietuvių tautos istorijos dalis, ir žuvusių vardai neturi būti pamiršti...”

Tarp gyvenimo ir mirties.

Iš Alfonso Bendiko ir Vlado Žeromskio prisiminimų apie kalinimą lageryje Amūro srityje.

1945 m. su frontu artėjančios tarybų valdžios, visi laukė su nerimu. Greitai nuogastavimai ir baimės pasitvirtino. Lietuviškąja 16-tąja divizija, kurios didesniąją dalį sudarė žydai, sovietinė karinė vadovybė į tolimesnes kovas puolant Vokietiją nebesiuntė. Gal iš nepasitikėjimo gal ir dėl to, kad rėžimui reikėjo tinkamų įrankių prievarta brukti tarybų valdžią Lietuvoje, o tam idealiai tiko divizijoje tarnavę kariškiai. Klaipėdoje divizija buvo išformuota, jos kovotojai, tapdami sovietiniais aktyvistais, pasklido po Lietuvą užimdami reikšmingus tarybų valdžios postus, įsijungė į formuojamus baudėjų NKVD, MGB būrius. Netrukus prasidėjo nepaklusnių, patriotiškai nusiteikusių lietuvių terorizavimas, pirmieji trėmimai. Kurdama kolūkius ir norėdama atimti žemę, sovietinė valdžia ūkininkus apdėjo nepakeliamais mokesčiais, nacionalizavo ūkinius pastatus ir inventorių, buvusį šaulį  A. Bendiką pasiekė vietinių tarybinių  aktyvistų kerštas. Jiems nepatiko kad, amžiumi tinkamas imti į karą, jis šaukimo išvengė prisirašęs su savo arkliais ir vežimais prie kelių tiesimo. 1945 m. vasario mėn buvo suimtas ir išvežtas į Tauragės kalėjimą. Vėliau įsodintas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą, pačią tolimiausią tremties vieta Tolimųjų Rytų Chabarovsko kraštą.

 

  

Žemėlapis su nurodytomis trėmimo vietomis. Rodyklėmis parodyta A. Bendiko ir Vl. Žeromskio priverčiamūjų darbų lagerio vieta Amūro srityje. Tai pati tolimiausia vieta tremtinių žemėlapyje. Žemėlapį   pateikė Lietuvos Genocido centro darbuotoja Birutė Panumienė.

Namuose likusi A. Bendiko mama Kazimiera ir žmona Stanislava su 2 mažais vaikais, neskubėjo atiduoti žemės kolūkiui, vis laukė, kada sugrįš vyras, vaikų tėvas.

Ilgi buvo metai, kol buvo gauta pirmoji žinia iš Alfonso kalinimo vietos, vėliau, kad gal grįš namo. Dėl menko derliaus didumą atimant kaip mokesčius, šeimai teko badauti. Prasta mityba savo padarė: vienas iš dviejų sūnų neišgyveno. Vyriausias sūnus Tomas, dar ilgai prisiminė metus, kada užaugo ilgai lauktos bulvės ir namuose buvo ką valgyti.

Tik gerokai vėliau išgirdome tėvo prisiminimus apie tremtį, kad nebuvo tinkamų salygų gyventi, kad nuolatinis palydovas buvo badas. Ištremtieji, kasdien varomi prie toli esančių geležinkelio tiesimo darbų, dėl blogos mitybos ir išsekimo, iškrisdavo tiesiog eidami. Ne kartą kritinės būklės buvo ir A. Bendikas, bet čia jam padėjo užsispyrimas ir gebėjimas bendrauti su likimo broliais. Po vieno tokio „etapo“, kai jau nebegalėjo paeiti, jį tiesiog parnešė ištikimi draugai. Gal pusė iš tų, kurie buvo kartu, amžiams liko taigoje. Įstrigo atmintyje pasakojimas, kad išgyvenimo sriuba buvo verdama iš įvairių taigoje augusių augalų šaknų ir eglių skujų. Po tokio "maisto" ir badavimo išgyventi galimybių buvo nedaug. Vėliau lageryje maitinimui buvo gaunamos amerikietiškos bandelės, padėjusios ne visiems, dažnam sveikata tik pablogėjo. Kartu buvusiems japonų belaisviams išgyventi sekėsi dar sunkiau. Jų fiziologija tokiems išbandymams dar labiau buvo nepritaikyta, jų išmirė dauguma.

1988 m. Sąjūdžio šūkis „Įvardinti istoriją" atvėrė žmonių širdis, sukėlė norą išsipasakoti, užpildyti Sąjūdžio išplatintas anketas. Alfonso Bendiko ranka apie 1989m užpildyta Represuotojo Anketoje trumpas komentaras:

"Jeigu būčiau žinojęs prieš išvežant ką teks iškęsti, būtų manęs gyvo neišvežę".

Lietuvos Gyventojų Genocidas, II tomas A-J 1944-1947

Apie kelionę į sibirą, kalinimą ir išlikimą Chabarovsko krašto darbo lageryje prisiminimus 1968 m. surašė šį košmarą išgyvenęs buvęs kalinys Vladas Žeromskis. Prisiminimus užfiksuotus dar tebestatant "Išsivysčiusį socializmą", pateikė jo dukra, Lietuvos Genocido centro darbuotoja Birutė Panumienė, apie tėvo gyvenimą išleidusi knygą.

Pagal B. Panumienę, jos tėvo Vlado Žeromskio ir to paties likimo kalinio Alfonso Bendiko prisiminimai ir jų palyginimas, leidžia spręsti, kad abu jie buvo kalinami viename lageryje ir dirbo prie to paties geležinkelio tiesimo darbų. Vl. Žeromskio prisiminimuose nėra minimas Alfonso vardas, bet įvardijama "grupė Žemaičių", kurių tarpe jis galėjo būti, taip pat A. Bardauskas ir kiti Žemaičiai. Numanant, kad prižiūrėtojams reikalingo amato "žemaičiai" galėjo neturėti, jų padėtis maisto ir išgyvenimo atžvilgiu galėjo būti dar sunkesnė negu Vl. Žeromskio.

Patekiame Vl. Žeromskio prisiminimų epizodą, kuris atskleidžia kritinę padėtį lageryje, kai dėl maisto medžiagų trūkumo.

Vl. Žeromskis: “ ...Vėl pradėjome  viduriuoti.  Prasidėjo  skorbutas.  Dantys  ištįso,  išklebo.  Rodos,  imtum  ir išrakinėtum  visus  pirštais.  Akys paraudo,  apkurtom.  Gelbėjo  eglių  spyglių  arbata,  tačiau  rezultatai  menki.  Daugiau  vargo.  Naktimis  nuolat  keliesi.  Prie blakių  prisidėjo  naujos  bėdos  – atsirado  bado  požymių:  ėmė  tinti  veidai,  pilvai,  kojos.  Rytais  vis daugiau  žmonių,  ilgai  stovinčių  išvietėje,  – per užtinusius  organus  sunku  nusišlapinti.  Mačiau  vieną  ilgai  vargusį,  kol tinime  surado  varpelę.  Ėmė kristi  jauni  žmonės.  Rytais  randame  po 2–3 lavonus.  Mus skuba  išvaryti  iš  barakų.  Vakare  grįžtame  sunkiai  vilkdami  švinines  kojas.  Lavonų  neberandame.  Cukraus  davinį  nešuosi  eidamas  į darbą.  Gerai,  kad dirbame  prie statybų.  Aplink  randame  dilgynių,  balandų.  Iš jų lapų  prisismulkinu  mišinio,  užsibarstau  cukrum  ir valgau.  Stengiausi  kiekvieną  dieną  valgyti  žolės.  Bandžiau  įkalbėti  ir Mečį,  bet jam  neskanu.  Tiesa,  neskanu  ir man, bet valgau  ne iš skanumo.  Kasdien  lavonų  ant narų  daugėja.  Prisipildė  ligoninė....“

Visas Vl. Žeromskio prisiminimų tekstas pateikiamas skyrelyje Archyvas, Vl. Žeromskio prisiminimai, "Apie kalinimą"

A. Bendiko šeimai pasisekė. Stebuklas įvyko einant antriesiems tremties metams. Nesant realaus „nusikaltimo“, kaip išsekęs fiziškai ir nebetinkamas sunkiems darbams, A. Bendikas buvo paleistas, grįžo į gimtinę. Liko gyvas tik didelėmis valios pastangomis, kartu su savo likimo draugu iš Bijotų, Aleksandru Bardausku(Aleksu). Veliau A. Bardauskas, kartu su šeima ilgai dirbo sargu Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejuje. Visą karo laikotarpį saugojęs Baublius, Tarybų valdžios buvo "apdovanotas" kelione ir kalinimu tolimiausiame Sibiro krašte, kad visam laikui užmirštų ne tik Baublius, bet ir savo nuosavą malūną Bijotuose. Įdomus žmogus, pagal charakterį artimas A. Bendikui, kartu iškentėjo tolimąją tremtį, kalinimą, katorgišką darbą, badą ir  pažeminimus.

Draugystė, patikrinta nežmoniškomis sąlygomis, tęsėsi ir sugrįžus į Lietuvą. Pasitaikius progai, Alfonsas Aleksą Bijuotuose aplankydavo. Vieną tokių kelionių į Bijotus iš Brokštėnų, apie 1962-uosius metus, visai šeimai buvo suorganizuota dviračiais. Baublių sargas, visuomet svetingai pasitikdavęs muziejaus lankytojus, galėdamas pabendrauti su likimo draugu, buvo ypač laimingas. Muziejaus sargo Alekso pasakojamą istoriją, kaip Dionizas Poška su 20 talkininkų ritino tuščiavidurį 1000-mečio ažuolo kamieną ir iš paskos ritino talkininkams skirtą bačkutę degtinės, esame girdėję veliau jau atvykę su mokyklos ekskursija. Prisiminimus apie patirtus išgyvenimus tremtyje Aleksandras taip kaip ir Alfonsas buvo užrakinę atmintyje kiek giliai ir pasakojo nedaug. Dar mažai buvo praėję laiko, vešėjo naujoji socialistinė santvarka ir ištremtūjų šeimos tebesigydė moralines žaizdas

   

 A. Bendikas 1957 m. ir Aleksandras Bardauskas 1967 m. Du likimo draugai, kartu išgyvenę ir gyvi sugrįžę iš Tolimūjų Rytų Sibiro, Chabarovsko krašto priverčiamūjų darbų lagerio. Nuotrauka dešinėje: Baubliai  iki 1971 metų.

Tremtinio ir Baublių prižiūrėtojo pasakojimą, užrašytą 1972 metais, plačiau galima perskaityti straipsnelyje: Aleksandro Bardausko baubliai. Po Aleksandro mirties dar daug metų Baublių prižiūrėtojo ir gido darbą Bijotuose tęsė  jo dukra ir kiti šeimos nariai.