|
Jonas Žemaitis-Vytautas partizanų vadas
1954 metais uždarame teisme sovietų okupantams paskelbus nuosprendį, Jonas Žemaitis-Vytautas sakė:
„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“
FB "PATRIOTAI": 67-osios Jono Žemaičio - Vytauto mirties (nužudymo)
metinės.
Jonas Žemaitis gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas buvo laisvamanis, draugavo su Jonu Šliūpu. 1910 m. Žemaičių šeima persikraustė į Lomžą, kur dėdė A. Daukša turėjo stambią nuosavą pieninę. Tėvai dirbo įmonėje, o Jonas mieste lankė pradinę mokyklą. 1917 m. šeima apsigyveno Raseiniuose, kur J. Žemaitis baigė progimnaziją. Seneliai gyveno Kiaulininkų kaime (Šiluvos valsčiuje), todėl jis dažnai būdavo pas senelius. Daugiau skaityti čia.
Sovietų represuoti Lietuvos kariuomenės generolai
LAISVĖS KARAS
Pokario belaukiant...
Vytautas Landsbergis, Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo mintys iš Memorialo pašventinimo ir atidengimo 2020 m. rugsėjo 20 d. Kryžkalnyje.
Vytautas Landsbergis / E. Blaževič/LRT nuotr.
"Galų gale, yra ženklas. Didžiulis kalavijas įsmeigtas žemėn. Mūsų šventojon žemėn, lyg pačiame jos vidury. Tarp kalvų su erdvėmis, prie svarbiausių Lietuvos kelių sankirtos.
Kalvos prie Kryžkalnio jau turėjo ženklų, keitusių vienas kitą. Antai vienas, bylojantis apie pavergtos Lietuvos dėkingumą užėmėjams ir trėmėjams, buvo net sprogdintas ir nukeliavo į Grūto parką. Kiti klaidžiojo po kalvas kaip sumanymai, iniciatyvos, ilgesiai.
Dešimčių tūkstančių laisvės kovotojų sielos turės kur susirinkti ir pasikalbėti su gyvaisiais. Žinoma, jeigu tiems svarbu. Jeigu mokytojai atsives savo klases – tąsyk gal užaugs visuomenė, kuri bus ir bendruomenė, branginanti laisvę ir laisvės kovų atminimą.
Istorijos tarpsnį turėtume vadinti tiksliai ir tiesiai:
Lietuvos Laisvės Karas.
Miško broliai, partizanai, žaliukai – visi jie buvo Lietuvos kariai savanoriai, taip ir įteisinti, įtvirtinti Lietuvos 1996 m. įstatymu. Kariuomenė laisvės kare. Ir okupuotos Lietuvos laisvųjų piliečių vadovybė su įstatymais, žiniasklaida, socialinėmis tarnybomis. Kol nesunaikinta neįveikiamos jėgos – okupantų raudonarmiečių ordų su gepeušninkų–enkavedistų tinklu nuo viršaus iki apačios.
„Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“. Bet dešimties metų rezistencinis karas su milžiniška Sovietų Sąjunga –labai daug kam pasaulyje tai atrodo neįtikėtina.
Nereikia būgštauti žodžio: karas. Jo tikslas, mūsų tikslas buvo taika. Ne suklupdytų vergų, o laisvųjų tautų taika. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis 1949 m. vasario 16–osios deklaracijoj skelbė, kad Lietuva jungiasi į tarptautines demokratijų pastangas kurti teisingą ir saugų pasaulį. O už jį reikia kovoti, ir toks yra LLK Sąjūdžio tikslas. Komunistų partija – neteisinė; būdama priešinga Lietuvos idealams, tarnaujanti priešui, ji atsakys Lietuvos teisme.
Viskas turėjo būti ir lieka visai aišku: vienoje pusėje užpuolikas ir prievartautojas, egzekutorius ir trėmikas, o kitoje – pasipriešinimui ir savigynai pakylanti tauta.
Rezistencija vyko etapais. Ginkluotoji politinė, jau nuo Birželio sukilimo, per dešimtmetį trukęs Laisvės karas; po to – kultūrinė politinė rezistencija su atrama į žmonių sąžinę ir sąžinės laisvę; čia pagrindinė dvasinė jėga buvo Bažnyčia. Ir trečias etapas – parlamentinė politinė rezistencija, prabilusi taikiu, bet galingu Lietuvos permainų Sąjūdžiu, tai kelias į Kovo 11–ąją.
Ir vis vien karas, net ligi šiol, nes toks yra fanatizmo, godulio ir prievartos pasaulis. Turime suprasti: kol pasaulyje, o pirmiausiai mūsų Europoje, tebėra okupuotų žemių ir pavergtų tautų, tol imperializmo karas prieš laisvę tęsiasi. Čia pat pro langus matome, kas vyksta gudų žemėje – Baltarusijoje, ir kokia pražūtimi mums grūmoja kerštinga Astravo pabaisa.
Vis tas pats karas. Jį pradėjo rudai raudonas fašizmas, pasirašęs dvišalį „komunacių paktą“, ir tęsia to paties pamišimo atmainos. Jėga – viskas! Proto nereikia, juolab sąžinės ir žmoniškumo. Tikslas tas pat – užkariauti pasaulį, o paskui nors į pragarą.
Todėl toks reikalingas valios ir ištikimybės kalavijas Kryžkalnyje. Paminklas kritusiems ir dar būsimiems Lietuvos gynėjams."
Karas po karo
Liki sveika, mergyte mano,
Ramunės žiedu laimę burk!
Man gi – likimas partizano:
Šiandien aš čia, o ryt – kažkur.
Ši žinoma partizanų daina sudėta pagal partizano ir poeto P. Bartkaus-Žadgailos eiles. Tiesa, pats kovotojas poetu savęs nelaikė: 1948-aisiais viename pogrindžio leidinėlyje Alkupėno slapyvardžiu pasirašytus 18 savo eilėraščių jis palydėjo tokiais žodžiais: „Neieškokite čia meno. / Tai, ką jūs išgirsit, / Yra mintys partizano, / Žengiančio pro mirtį…“
Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sekretorius, legendinio partizano Jono Žemaičio patarėjas Petras Bartkus-Žadgaila, žuvo 1949-ųjų rugpjūčio 13 dieną nelygiose kautynėse su MVD kariuomene.
P. Bartkų galima drąsiai statyti į vieną gretą su tokiais kritusiais partizanų poetais kaip Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Diana Glemžaitė ar Benediktas Labėnas-Kariūnas, kurį klastingai nužudė MGB agentas smogikas Varnas, šiandien žinomas kaip poetas Kostas Kubilinskas.
Deja, išdavystę pasirinkusių literatų tais laikais būta daugiau negu poetų, su ginklu kovojusių už Tėvynės laisvę. Pirmiesiems valdžia negailėjo nei butų, nei premijų, nei kelialapių į kūrybos namus. Antrieji rašė prie žibalinės lempelės šaltoje žeminėje, už kurios sienų kiekvieną akimirką tykojo mirtis. Jų gyvenimas buvo neilgas ir poetinis talentas negalėjo iki galo atsiskleisti. Gal todėl dabar daugelio miško poetų kūryba ir neįtraukta į mokyklų programas…
Rezistentas – nuo gimnazijos suolo
P. Bartkus gimė 1925 metų gegužės 3-iąją Raseinių apskrities Pakapurnio kaime, ūkininkų Antano Bartkaus ir Anastazijos Gedminaitės-Bartkienės šeimoje. Be Petro, šeima susilaukė dar trijų vaikų – dukters Genovaitės ir sūnų Zigmo bei Antano. Zigmas mirė vaikystėje. Didelėje dviejų galų troboje gyveno Antano Bartkaus (vyresniojo) brolio Petro šeima. Šis buvo vedęs poeto Maironio pusseserę Oną Mačiulytę, tad garsusis kunigas vasaromis dažnai lankydavosi Bartkų sodyboje. O. Mačiulytės anūkas Algimantas Petrauskas prisiminimuose pasakoja, kad atvykus garbiajam svečiui kelerių metukų Petriukas nepaleisdavęs jo sutanos skverno ir visur vaikščiodavęs iš paskos, o Maironiui paprašius, deklamuodavęs kažkokį išmoktą eilėraščio posmelį. Kas žino, gal ta tolima giminystė ir bendravimas su garsiu poetu įskėlė vaikui pirmąją poetinio talento kibirkštėlę?
P. Bartkaus antros eilės pusseserė Antanina Beržinskaitė-Šadauskienė mini dar vieną Petriuko nuotykį, kuris galėjo baigtis liūdnai, bet visiems sukėlė daug gardaus juoko ir net buvo suprastas kaip tam tikras ženklą. Tai nutiko per Antano ir Anastazijos Bartkų samdinių vestuves. „Vestuvės vyko senajame name, kuriame buvo senoviška didžiulė krosnis. Petriukas nesisėdo prie stalo. Nuleidęs kojas žemyn nuo krosnies stebėjo susirinkusiuosius iš viršaus. Jaunieji sėdėjo po juo, prie krosnies. Įpusėjus vestuvėms Petriukas užmigo ir „nuplaniravo“ žemyn ant stalo prieš jaunuosius. Laimingai skrido, nesusižeidė, tik išvartė kai kuriuos valgius ir gėrimus. Juokėsi, plojo svečiai, tvirtino, kas skrydis neša laimę jauniesiems, o Petriukui pranašavo lakūno ateitį“, – A. Petrausko sudarytoje knygoje prisimena A. Šadauskienė. Karo metais P. Bartkus iš tiesų įstojo į sklandytojų kursus, tačiau padangių šauksmą jam teko pamiršti – visas jėgas ir visą laiką pasiglemžė pogrindžio veikla. O tam Petras tikrai turėjo gabumų. Jie išryškėjo 1937-aisiais, kai dvylikametis paauglys įstojo į Raseinių gimnaziją. Pasak A. Petrausko, Raseiniuose P. Bartkus nuomojosi nedidelį kambarėlį drauge su keliais gimnazistais ir, net būdamas jaunesnis už kitus, turėjo autoritetą – vadovavo bendramoksliams daugelyje sričių. Matyt, įgimtas organizatoriaus talentas vėliau lėmė ir atsakingas pareigas ginkluoto pasipriešinimo struktūrose. O priešintis okupantams, kaip teigia amžininkai, Petras pradėjo būdamas vos šešiolikos.
1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą raudonarmiečiai Pakapurnį aplenkė, tačiau jų būta netoliese esančiose Žičkiškėse. „Nežinau ir šiandien, kokiu tikslu, kam, bet Petras prašė suskaičiuoti, kai nueinu vakarais į Žičkiškes pažiūrėti kiną, kiek ir kokių prie kareivinių stovi mašinų, kiek kareivių susirenka žiūrėti kino. Neprisimenu skaičių, bet už kelių dienų užėjusiam į mūsų sodybą Petrui „žvalgybos“ rezultatus perdaviau“, – rašo A. Petrauskas. Prisiminimų autorius spėja, kad Raseiniuose P. Bartkus palaikė ryšį su vyresniais pasipriešinimo dalyviais – galbūt būsimais Birželio sukilėliais, nes 1941-ųjų pavasarį trys raseiniškiai buvo suimti. Neišvengė arešto ir Petras (pasak kai kurių šaltinių, už antisovietinės literatūros platinimą), bet kaip nepilnametis greitai buvo paleistas. Nacių okupacija nuošaliame Pakapurnio kaime, galima sakyti, nepaliko ryškesnio pėdsako, jei nekalbėsime apie ūkininkams uždėtas prievoles. Tačiau baigiantis 1944-ųjų vasarai gimtasis P. Bartkaus kaimas atsidūrė kryžminėje ugnyje. Frontas ties Raseiniais įstrigo gal devynioms savaitėms. Čia vyko intensyvūs mūšiai, miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Beveik visiems gretimų kaimų gyventojams teko trauktis Viduklės link – gal patys ir nebūtų to darę, tačiau gintis pasirengę vokiečiai varu varė civilius kuo toliau. Praslinkus frontui mūšių vietose liko daug ginklų ir amunicijos. A. Petrauskas prisimena, kad 1944-ųjų rudenį Petras liepė jaunesniems giminaičiams ir jų draugams rinkti viską, kas įmanoma – ginklus, šovinius, rankines granatas, ir kaupti „trofėjus“ miškuose įrengtose slėptuvėse. Vėliau šie ginklai atsidūrė partizanų rankose. Prisidėti prie jų ruošėsi ir P. Bartkus. Nors turėjo galimybę pasitraukti iš Lietuvos, būsimasis laisvės kovotojas to neketino daryti, atkalbinėjo ir savo gimines bei pažįstamus. „Jeigu visi pasitrauks su vokiečiais, kas nuo raudonųjų Lietuvą gins?“ – klausdavo Petras.
Pirmoji akistata su mirtimi
Partizanų būrių formavimasis ypač suaktyvėjo prasidėjus prievartinei jaunų vyrų mobilizacijai į Raudonąją armiją. Nenorėdami tapti patrankų mėsa raudoniesiems okupantams, daugelis jų traukė į miškus ir ginklavosi. P. Bartkus ėmėsi organizuoti vieną pirmųjų Raseinių apskrityje būrių, ir jis greitai tapo žemaičių ginkluoto pasipriešinimo branduoliu. 1944-ųjų rudenį P. Bartkaus vyrai jau veikė Betygalos, Girkalnio, Viduklės apylinkėse.
Vis dėlto pirmą kovos krikštą jis gavo sovietams dar nesugrįžus į Lietuvą. 1944-ųjų pavasarį, frontui sparčiai artėjant prie Lietuvos, Raseinių apskrityje pradėjo kelti galvas iki tol nelabai reiškęsi raudonieji diversantai. Vienas jų gegužės 9-osios pavakarę užėjo į Petro namus. Iš pradžių namiškiai nieko bloga neįtarė – ar maža kokių nelaimėlių tuomet klaidžiodavo po ūkininkų sodybas. Vyras atrodė beginklis, kalbėjo lietuviškai (tiesa, su akcentu) ir prašė duoti ko nors užvalgyti. Apie tai, kas vyko toliau, A. Petrausko parengtoje knygoje Petro brolis Antanas pasakoja taip: „Svečias atsisėdo virtuvėje ant suolo, veidu į duris. Kaip vėliau pagalvojau, buvo įtartina, kad vyriškis dešinę ranką nuolat laikė kišenėje. Paprašė pakviesti Petrą. Šis buvo kitame kambaryje, kurio langai Alkupio pusėje. Kambaryje radau atidarytą langą, o Petro nebuvo. Sunerimau. Už kelių minučių į virtuvę, įsispyręs basomis į kaliošus, vienmarškinis, atėjo Jonas Venslauskas (P. Bartkaus kaimynas ir būsimas bendražygis – aut.). Svečias, pamatęs atėjusį Joną, atsilošė į kampą už virtuvinio stalo. Jonas atsisėdo prieš vyriškį antroje stalo pusėje. Venslauskas pasiteiravo lankytojo, ko jis ieškąs. Šis paklausė Jono pavardės ir su neapykanta prabilo, kad jo draugas Petras esąs vokiečių savanoris ir kaltas prieš Lietuvos liaudį, kuri netrukus jo veiklą įvertins, nubaus.“
Čia reikėtų paaiškinti, už ką sovietai ir jų pakalikai ketino nubausti P. Bartkų. Ogi už tai, kad jis dar 1942-aisiais tapo antinacinės organizacijos – Lietuvos laisvės armijos (LLA) – nariu. Artėjant frontui LLA nariai rengėsi pasipriešinti sugrįžtančiai Raudonajai armijai, tad jos būrius P. Bartkus ėmėsi organizuoti savo tėviškėje. O dabar galime grįžti prie Petro brolio Antano pasakojimo: „Nespėjo Jonas atsakyti į kaltinimą, kai pro duris, rankoje už nugaros laikydamas pistoletą, įėjo Petras. Tarybinis partizanas, matyt, taip pat buvo ginklą paruošęs ir laikė jį rankoje po stalu. Partizanas šovė į Petrą – nepataikė. Kulka įsmigo į durų staktą už kelių centimetrų nuo Petro galvos. Spėjo raudonasis nuspausti pistoleto gaiduką ir antrą kartą, bet kulka sutrupino puodynę su rūgusiu pienu, kuri buvo pastatyta ant krosnies prie pat durų. Šovė Petras. Partizanas sukniubo ant stalo, bandė pakelti galvą, bet po akimirkos iš poros metrų nuotolio į jo galvą šovė Jonas Venslauskas.“ Kaip matome, viskas įvyko tiesiog per kelias akimirkas, tad aiškintis su užpuoliku neliko laiko. Jokių dokumentų jis neturėjo, todėl tik 1945-aisiais, jau būdamas suimtas, Antanas per tardymą sužinojo, kad nukautasis buvo sovietinis diversantas Vasilijus Basiukas. Pasak A. Bartkaus, nuo tos dienos brolis neišeidavo iš kambario be ginklo – laukė raudonųjų keršto, bet šie daugiau nepasirodė. Tiesa, po keturių dienų diversantai mėgino susidoroti su LLA būrio nariais Viktoru ir Vytu Juodžiais. Tačiau užpuolę Armonų kaime buvusią jų sodybą sulaukė dar rimtesnio pasipriešinimo – palikę tris lavonus, raudonieji pasitraukė.
Jono Žemaičio bendražygis
Dabar vėl persikelkime į 1945-uosius, kai Raseinių apylinkėse jau veikė gerai organizuotas P. Bartkaus vadovaujamų partizanų būrys. Manoma, jog būtent tais metais ne kas kitas, o P. Bartkus pakvietė prisidėti prie laisvės kovotojų savo tolimą giminaitį – būsimą legendinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadą Joną Žemaitį – ir pasiūlė jam vadovauti Žemaitijos partizanų junginiams. Šį faktą patvirtina ir 1968-aisiais išleistoje propagandinėje knygoje „Kruvinos žudikų pėdos“ paskelbti J. Žemaičio tardymo protokolai. Pacituosime tipišku čekistų žargonu ir terminais surašytą vieno tokio dokumento ištrauką: „1945 m. sausio mėn. į vienkiemį, kur aš slapsčiausi, atėjo ginkluotų LLA dalyvių grupė – P. Bartkus, V. Juodis, A. Petryla. Jie pasiūlė man stoti į LLA būrius ir vadovauti jų ginkluotai organizacijai. 1945 m. birželio 2 dienos naktį mano vienkiemyje vėl pasirodė P. Bartkus su grupe nepažįstamų banditų. Jie pasiūlė pereiti į jų gaują. Tą naktį aš išėjau su jais. Viename iš Lukaičių kaimo vienkiemių susitikau su kitais gaujos dalyviais. P. Bartkus įteikė man automatą PPD. Iš vienkiemio patraukėme į Bedančių mišką Raseinių valsčiuje, kur palapinėse gyvenome apie 40 vyrų. Iki liepos 15–17 dienos būrys vadinosi „Žebenkšties“ rinktinė.“ Žebenkšties rinktinė iš tikrųjų egzistavo gerokai ilgiau. Šiam Raseinių apylinkėse veikusiam junginiui, kurį sudarė maždaug 60 būrių, turėjusių 700 kovotojų, nuo pat įkūrimo vadovavo LLA aktyvistas kapitonas Juozas Čeponis-Budrys, o J. Žemaitis, tuomet žinotas Dariaus slapyvardžiu, 1945-aisiais buvo paskirtas jo štabo viršininku. Tuo metu P. Bartkus vadovavo rinktinės organizaciniam skyriui. Tų pačių metų vasarą J. Čeponis, J. Žemaitis ir P. Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė.
Rinktinės vadai nežinojo, kad jų pasirengimą stebi tarp partizanų infiltruotas priešo agentas slapyvardžiu Vytulis. Būdamas vieno iš rinktinės vadų – Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos – ryšininkas, jis sužinojo ir pranešė enkavėdistams, kur dislokuotas rinktinės štabas. Supratę, jog užčiuopė itin svarbią kovotojų organizacinę grandį, čekistai metė prieš rinktinės kovotojus milžiniškas pajėgas. Liepos 22 dieną partizanų stovyklą, kurioje buvo šešios dešimtys kovotojų, apsupo maždaug pusantro tūkstančio enkavėdistų ir stribų. Nors jėgos buvo nelygios, gerai ginkluoti partizanai apie tris valandas priešinosi užpuolikams ir atsitraukė tik pasibaigus šoviniams. Rinktinės pasitraukimą pridengė į Virtukų mišką atskubėjęs Liudo Jankausko vadovaujamas Liolių būrys. Būtent jo kovotojams ir teko didžiausi nuostoliai – žuvo tiek pats būrio vadas, tiek dar 14 partizanų. Vis dėlto priešo nuostoliai šiose kautynėse buvo kur kas didesni. Enkavėdistų duomenimis, jų nukauta keturios dešimtys. Vietos gyventojai teigė, jog mūšyje sužeisti ir nukauti čekistai bei stribai buvo gabenami keliais sunkvežimiais. Nors NKVD ir stribų būriai dar kelias dienas naršė apylinkes, pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti. P. Bartkaus ir kitų Žebenkšties rinktinės vadų pastangos suvienyti partizanų junginius nenuėjo perniek – 1946 metų rugsėjo 12 dieną buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Žuvus pirmajam jos vadui Jonui Kasperavičiui-Visvydui, apygardos vairą perėmė P. Bartkaus į laisvės kovotojų gretas pakviestas J. Žemaitis. Galima drąsiai sakyti, kad vadovaujant šiam legendiniam partizanui Jungtinė Kęstučio apygarda išgyveno savo geriausius laikus. Ji buvo ne tik didžiausia Žemaitijoje, bet ir pajėgiausia tiek kariniu, tiek intelektiniu požiūriu. Jau tada J. Žemaitis turėjo tikslą suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį, o pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo žemaičių apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti jas visas į stambesnį teritorinį darinį. Tačiau apie tai – kiek vėliau. Kol kas, 1947 metų lapkritį, J. Žemaitis paveda apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkui P. Bartkui, kuris tuomet buvo žinomas Mažrimo slapyvardžiu, ir kitam štabo nariui Broniui Liesiui-Kaukui įkurti naują partizanų teritorinį junginį – Prisikėlimo apygardą. Tų pačių metų žiemą abu štabo nariai rengia susitikimus su būsimos apygardos teritorijoje veikiančiais rinktinių vadais, o 1948-ųjų kovą suformuoja junginio štabą. Galiausiai apygardos vadu paskirtas P. Bartkus, dabar jau vadinamas Žadgaila, 1948 metų balandžio 1 dieną išleidžia pirmąjį įsakymą, skelbiantį apie naujojo junginio įkūrimą. Trijų mašinraščio puslapių dokumente daugiausia vietos užima kreipimasis į laisvės kovos brolius. Jis baigiamas tokiais žodžiais: „Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės, mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“
Paskutinis žygis
Pradėjęs vadovauti apygardai, P. Bartkus iškart ėmė stiprinti partizanų drausmę, tobulinti kovos metodus ir taktiką. Matydamas, kad kovotojams labai trūksta kvalifikuotų žemesniųjų padalinių vadų, nusprendė organizuoti jų mokymus. Apygardos vadas mėgino užmegzti ryšius ir su Latvijos laisvės kovotojais. Deja, šis sumanymas nepavyko – kaimynų būriai veikė gana padrikai, neturėjo nuolatinių vadų, tad ryšius galėjo palaikyti tik pavieniai lietuvių partizanų būriai. Kita vertus, 1948-ieji tapo ne tik naujų teritorinių padalinių kūrimo, bet ir visoje Lietuvoje veikusių partizanų junginių centralizavimo metais. Ir čia P. Bartkus taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Kai 1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą, P. Bartkus buvo paskirtas šios srities vado J. Žemaičio pavaduotoju. Tiesa, J. Žemaitis savo pareigų faktiškai nėjo, nes jam teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę, bet P. Bartkus ir toliau liko šio legendinio kovotojo dešinioji ranka. Įkūrus laikiną organizacinį vienetą – Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją (VLKSO), suvienijusią dalį Lietuvos partizanų, P. Bartkus 1948-ųjų liepą buvo paskirtas jos štabo organizacinio skyriaus viršininku, o tų pačių metų spalį – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) sekretoriumi. Eidamas šias pareigas jis drauge su J. Žemaičiu intensyviai rengė būsimos bendros pogrindžio organizacijos statutą. Visą šį darbą vainikavo 1949-ųjų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardos teritorijoje, dabartinio Radviliškio rajono Minaičių kaime, vykęs Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Per jį nutarta bendrą viso krašto ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16-ąją P. Bartkus-Žadgaila drauge su J. Žemaičiu ir dar šešiais LLKS Tarybos posėdžio dalyviais pasirašė istorinę deklaraciją. Tame dokumente LLKS buvo įteisinta kaip vienintelė visuotinio ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, o jos Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Beje, ši deklaracija ir šiandien oficialiai laikoma Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu. Tuo metu P. Bartkaus laukė nauja misija. Norėdamas sustiprinti LLKS Generalinį gynybos pajėgų štabą, J. Žemaitis tų pačių metų vasarą paskyrė jį štabo organizacinio skyriaus viršininku ir pasiuntė į Pietų Lietuvą. Tada Žadgaila dar nenujautė, kad šis žygis truks vos kelias dienas ir bus paskutinis jo gyvenime.
Į kelionę P. Bartkus su grupe Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų išsiruošė rugpjūčio 12-osios vakarą. Kaip prisimena vienintelis gyvas likęs Lietuvos partizanų suvažiavimo dalyvis, tuomet – apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio adjutantas Viktoras Šniuolis, pirmasis ilgesnis stabtelėjimas buvo numatytas maždaug už 20 km esančiame L. Grigonio bunkeryje. Tačiau sunkiais nešuliais ir ginklais apsikrovę vyrai žygiuodami smarkiai pavargo, todėl nutarė apsistoti Užpelkių miško pakraštyje. Čia partizanų laukė dar keturi Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės kovotojai. Niekas nė neįtarė, kad vienas jų – Leonas Juškus-Kariūnas – yra MGB agentas Zelionyj, o netoliese įsitaisę kareiviai tik laukia jo ženklo. „Užkūrėme mažą lauželį, pastatėme sargybinį – nutarėme pailsėti. Dalis vyrų užmigo. Atsiguliau tarp P. Bartkaus ir brolio. Puikus rugpjūčio rytas. Miške – įvairiausi čiulbančių paukščių balsai, proskynose –margas miško gėlių kilimas. „Kažko taip neramu, negera, lyg žemė traukia…“ – pašnibždomis pasakė Bartkus ir, atsigulęs ant šono, užmigo“, – po daugelio metų prisimins iš lagerių grįžęs V. Šniuolis. Gal šie žodžiai vis dėlto buvo artėjančios mirties nuojauta? Tą gražų rytmetį daugumai jo kovos draugų gyventi buvo likusios vos kelios valandos. „Apie 10 valandą atėjo ryšininkas Dangus. Jis pasakė, kad aplink visur ramu, rusų kariuomenės, stribų nematyti. Netrukus turėjo atnešti pusryčius. Staiga – šūviai. Tarp medžių sumirgėjo rusiškos kareivių milinės. Pagrindinė ugnis – iš miško pusės. Užvirė pragaras. Rusų buvo dešimteriopai daugiau. Patyrę kovose partizanai grūmėsi kaip liūtai. Lyg žemėn prasmego ryšininkas Dangus ir partizanas Leonas Juškus. Dengdami vieni kitus veržėmės į miško gilumą. Iš ten – uraganinė ugnis. Šalia manęs sudejavęs, kulkų serijos mirtinai suvarpytas, šonu krito Petras Bartkus“, – pasakojo V. Šniuolis. Nelygiame mūšyje tą rytą, be P. Bartkaus, žuvo Prisikėlimo apygardos vadovybės narys Bronius Liesis-Naktis, prisiminimų autoriaus brolis apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir dar du partizanai. Žuvusiųjų kūnai kurį laiką gulėjo Radviliškio saugumo komiteto kieme, o vėliau buvo sumesti į vienos sodybos šulinį. Rasti ir palaidoti juos Radviliškio kapinėse artimiesiems pavyko tik po keturių dešimtmečių. Dabar ten stovi didelis balto akmens paminklas, jame iškaltos žuvusiųjų pavardės. Nėra tik žodžių, kuriuos partizanas ir poetas P. Bartkus parašė žuvusiam draugui, lyg būtų skyręs sau pačiam: „Visas jėgas tu paaukojai laisvei, bet laisvo krašto tu jau nematei.“
Viską paaukojęs dėl laisvės
Paskelbta Aras Lukšas,
Lietuvos žinios, 2016-08-26
Šilalės kraštas,
kartu Tūbinių parapijos teritorija priklausė Jungtinei Kestučio paripriešinimo partizanų apygardai, kurios štabas buvo įsikūręs sodyboje įrengtame bunkeryje netoli Batakių.
Lietuvos Laisvės kovų apygardų schema
Sodyba ir čia esantis bunkeris 1947 m. tapo Kestučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus ir jo adjutanto Albino Biliūno žūties vieta netoli Batakių.
Atiduok Tėvynei, ką privalai!
Legendinio partizano Vlado Montvydo - Žemaičio žūtis ir jos 60 m. paminėjimas, 2013m
Pagal 2013 m. rugpjūčio mėn. „Lietuvos aido“ Loretos Kalnikaitės straipsnį
Varniai, Didingas Žemaitijos miestas. Žemaičių Vyskupystės centras, kurio grindiniu vaikščiojo patys iškiliausi žemaičiai. Tas pats grindinys šildė kovotojų už Lietuvos laisvę išniekintus žuvusiųjų kūnus.
2013 metų vykusioje Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų organizacijos metinėje konferencijoje, buvo priimtas organizacijos veiklos projektas – paminėti 1944 m. Lietuvos laisvės armijos kario, „Vanagų“ būrio organizatoriaus Varnių valsčiuje, vėliau tapusio Žemaičių apygardos partizanų vadu Vlado Montvydo – Žemaičio 60–sias žūties metines. Jis 1953 m. rugpjūčio 23 d. žuvo kautynėse su okupacine kariauna. Buvo sunaikinta paskutinė iš devynių veikusių partizaninių apygardų, ginkluoto pasipriešinimo apygarda.
Saulėtą rugpjūčio 24 - sios rytą Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia plačiai atlapojusi duris, laukė iš visos Lietuvos plaukiančių šventės dalyvių. Išdidžiai į šventovę įžygiavo įvairių rajonų ir organizacijų vėliavininkai: Varnių Vyskupo M. Valančiaus gimnazijos skautai, Šilalės rajono jaunieji šauliai, LPKTB Telšių skyriaus nariai, vadovaujami pirmininkės A. Striaukienės, LPKTS Šilalės, Mažeikių, Telšių filialų nariai ir Telšių buvusių politinių kalinių tremtinių choras vadovaujamos vadovės, LPKTS Telšių filialo pirmininkės Reginos Chmieliauskienės. Klaipėdos apskrities Jūros šaulių 3-iosios rinktinės kariai, vadovaujama ats. plk. ltn. Arvydo Daukanto ir kt. Pagrindinė iškilmių vėliava – Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų sąjungos pirmoji parimo prieš altorių.
Šv. Mišias už Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą – Žemaitį, minint Jo žūties 60-ąsias metines, už visus žuvusiuosius Lietuvos laisvės kovose aukojo Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas - Vyčio Kryžiaus ir Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, Varniųparapijosklebonaskan. Jonas Petrauskis. Vyskupas Jonas Kauneckas kvietė Šv. Mišių dalyvius visada prisiminti Lietuvos tautos sūnus ir dukteris, nebijojusius daug galingesnio priešo, atėmusio Mūsų Tėvynės laisvę.
Šiandien Lietuva laisva, bet ar laisvi mes. Ar sugebame atsilaikyti nuo pat okupacijos pradžios okupanto įskiepytai ir tebesklandančiai netiesai, apie Laisvės kovotojus? Ar sugebame prisiminti ir įvertinti patriotų gyvybių aukas, už laimingą mūsų šiandieną? Tokius klausimus mums uždavė Vyskupas J. Kauneckas.
Po Šv. Mišių aukos, iškilmingo minėjimo dalyviai išsirikiavo priešais Šv. Aleksandro bažnyčią atminimo nuotraukai. Istorijai paliks gražus priminimas, kad minint Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, daugybė žmonių susirinko į Varnius atiduoti pagarbą nuo 1944 m. buvusiam Lietuvos laisvės armijos kariui, LLA "Vanagų" būrio organizatoriui, Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui – Žemaičiui, minint žūties, Žemaičių apygardos paskutinio štabo sunaikinimo ir ginkluoto pasipriešinimo pabaigos 60 - ąsias metines.
Iškilmingo minėjimo dalyviai eisenai. Vedami vėliavnešių, dalyvių kolona žygiavo prie buvusio stribyno. Lietuvos laisvės dalyviai ir gimnazistai, jaunieji šauliai ir žilagalviai seneliai, ištvėrę pažeminimą ir kančias kalėjimuose, buvusio Varnių stribyno rūsiuose ir tremtyje, petys petin žygiavo Varnių gatvėmis link parkelio, kurio žemė sugėrė karžygių kraują.
Medžių apsuptyje, kalvelės papėdėje, lininiu audiniu apsuptas stovi paminklas Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui – Žemaičiui.
Iškilmingame minėjime, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis paminklo atidengti pakvietė atkurto partizaninio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Žemaičių apygardos vadą, Karį savanorį Steponą Grybauską ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininką, Karį savanorį Vytautą Balsį. Nukritus paminklą gaubusiam lino audeklui, į mus pažvelgė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas – Žemaitis.
Žemaičių apygardos partizanų vado Vladas Montvydas 60 m. mirties metinės. Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, 2013 sugpjūčio 24 d. Nuotrauka Mečislovo Šilinsko.
Skambant Lietuvos valstybės himnui, po 60 m. visi susirinkę pagerbė jauno, 42 metų penkių vaikų tėvo, Lietuvos ūkininko, Lietuvos šaulių būrio vado, Lietuvos partizanų vadą ir jo atliktą žygdarbį.
Paminklo apatinę dalį nuklojo gėlių jūra. Čia padėjo gėles ir pagarbą atidavė tarpukario Lietuvos Šaulių būrio vadui Klaipėdos apskrities Jūros šaulių 3-sios rinktinės vadas ats. plk. ltn. Arvydas Daukantas. Gėles dėjo Telšių savivaldybės atstovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Žvakutės degė už visus žuvusius nelygioje, bet prasmingoje kovoje.
Vlado Montvydo šeima, 2013m. Nuotrauka Mečislovo Šilinsko.
Prie paminklo tylos akimirkai sustojo penki vaikai, būrys vaikaičių, visa didelė Vl. Montvydo šeima, vienijama pirmagimės dukros Irenos. Jai teko sunkiausia dalia būti vedamai iš vienų namų į kitus, iš vienos mokyklos į kitą ir laukiančiai, ir nors trumpučių pasimatymų su Tėvu, priklaususiu ne vien jai, bet visai Lietuvai ir dirbusiam Jos Laisvės labui.
Irena Montvydaitė – Giedraitienė po kruopelytę sudėliojusi prisiminimus, Lietuvos archyvų įrašus, okupantų ir jų pakalikų stribų raportus, prabilo į susirinkusiuosius apie pie Tėvą, visų gerbiamą Lietuvos partizanų vadą ir kitus Laisvės kovų bendražygius.
„Džiugu, kad atėjo tas laikas kad po puse šimtmečio tylėjimo galime pagerbti savo tautos didvyrius. Lietuviai visais laikais gerbė savo kovotojus dėl laisvės, nors ir ne pasisekdavo laimėti kovų. Mūsų partizanai kovojo prieš pavergėjų valstybę, šimteriopai didesnę, likę vienu vieni, be Vakarų pagalbos, jie pergalės laimėti ir negalėjo. Tačiau išsaugojo tikėjimo ir kovos už laisvę prasmę.
Partizanai buvo savanoriai, kaip ir 1918 metais. Jie norėjo būti savo krašto šeimininkais. Kiekvienas šeimininkas nuo įsibrovėlių turi teisę gintis ginklu. Nes kiekvienas okupantas naikina tautos papročius, naudoja darbo jėga ir plėšia turtą.
Šis partizaninis karas, vadinamas karas po karo, ypatingas tuo, kad iš pasipriešinimo pusės nebuvo fronto linijos, apkasų, įtvirtinimų, o dalyvavo beveik visa tauta, išskyrus kolaborantus. Senoliai, paaugliai budėdavo sargyboje, moterys gamindavo maistą. Jie žinojo, kad patekę į enkavedistų rankas bus kankinami, žudomi ir tremiami.
Suprantame, kiek rizikavo žemaičių valstiečiai augindami penkis partizano vado mažamečius vaikus ir beveik dešimtmetį padėjo išsisaugoti pačiam partizanui. Kada NKVD kariauna, nepajėgdama sunaikinti Lietuvos partizanų vado, pradėjo organizuoti agentų pulkus. Vien 1951 – 1953 m. jų buvo užverbuota apie 30. Birutė, Mama, Tėvas, Rūta, Gegutė it t.t. Tačiau nei vienas agentas neišdavė, bet atvirkščiai pranešdavo apie pavojus. Čekistai nesugebėdami suimti arba sunaikinti nepagaunamą partizaną, savo agentams pradėjo įdavinėti specialius preparatus: Neptun 12. 22, 28 - tai buvo užmigdantys arba nervų sistemą paralyžiuojantys chemikalai. Jie panaudojami su maistu arba sudrėkinti kilimėliams, kad šunys pasektų pėdsakus. Tačiau nei vienas agentas ir šitų preparatų nepanaudojo. Enkavedistų viršininkai apgailestaudavo, kad Montvydas pasinaudodamas karinių operacijų silpnumu ir patikimų savo ryšininkų tinklu, išvengia sunaikinimo operacijų.
Labiausiai enkavedistus piktino pogrindžio spauda. Šios spaudos okupantai bijo ne mažiau kaip šaunamo ginklo. V.Montvydas nemėgo akcijų, per kurias gali nukentėti gyventojai, be to saugojo ir partizanines pajėgas. Kombinacijos sunaikinti partizaną ir jo leidžiamą spaudą žlugdavo. Gal tai lėmė ne tik sėkmė, orientacija, bet ir Žemaitijos krašto žmonių meilė sąžiningam, autoritetą turinčiam partizanui. Pamenu, kaip būdavo laukiama „Dėdės“ apsilankymo. Jis paguosdavo karo ir kolektyvizacijos nuvargintą valstietį, skatindavo nenustoti vilties tikėti ateitimi, visada užtikrindavo - būsime laisvi.
V. Montvydo iniciatyva, Varnių ir kitose gimnazijose buvo įkurtos pogrindžio organizacijos. Buvę gimnazijos mokiniai ir jau pradėję studijuoti gaudavo iš Montvydo užduoti sukurti pogrindžio organizacijas aukštosiose mokyklose. Jis pasitikėjo jaunimu. Jauni žmonės dirbo štabe. Kai partizaninis karas blėso, jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tradicijų tęsėja turėjo būti, jaunimo organizacija VYČIŲ SĄJUNGA – neginkluoto pasipriešinimo organizacija. Jau 1953 m. Žemaičių apygardoje 11 jaunuolių buvo davę priesaiką. Kitos apygardos jau buvo sunaikintos. Sunaikinta ir paskutinė apygarda užsispyrusių Žemaičių.
Mes, kaip mamos suprantame kokia širdgėlą pergyveno motinos, matydamos gatvėse išniekintus sūnų, dukrų kūnus. Savo širdimis pridengti norėdavo, tačiau „stribas“ šautuvo buože atstumdavo sakydamas „bandytų mat“. Tikėkime, kad Lietuvių tauta daugiau to nepatirs niekada“.
Apie nepaprastą Meilę žmonėms ir supratimą, prisiminimais dalijosi Kazimiera Rimeikytė – Stončienė. Vladas Montvydas – Žemaitis žmonių buvo vadinamas Dėde. Jaunutė Kazimiera, su grupe patikimų žmonių, 1947 metais, išvyko į misiją, atrodo neįmanomą misiją, parvežti iš Sibiro tremtinių vaikų, išgelbstint juos nuo bado mirties. Turėjo ir dokumentų ir pinigų. Šios ypatingos misijos organizavimas mums dar kartą primena, kokie svarbūs mūsų tautiečiai buvo Vladui Montvydui. Kokių sugebėjimų vadovauti reikėjo turėti, kad taip plačiai vykdyti įvairiapusę išlaisvinimo veiklą, apsuptam priešų ir medžiojamam savo žemėje.
Paminklas Vl. Montvydui. Nuotrauka Mečislovo Šilinsko.
Žemaičių apygardos partizanų pogrindžio spaudos bendradarbė, politinė kalinė, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Kryžiaus kavalierė, Klaipėdos universiteto Irenos Petkutės premijos laureatė Teresė Rupšytė – Ūksienė su jauduliu pasakojo apie darbą pogrindinėje spaudoje. Vladas Montvydas suprato, kad pagrindinis ginklas prieš okupantus yra Laisvas žodis. Rinko gabiausius jaunuolius, sugebančius rašyti, analizuoti. Pats redagavo leidinius. Pasklido po kaimus „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės Balsas“. „Laisvės kovų aidai“ – eilėraščių rinkinys 1952 m. buvo išleistas net 1000 egz. tiražu. Negailėdamos jaunystės darbavosi Laukuvos gimnazistės, Irena Petkutė – Neringa, Elena Vitkutė – Samana, Teresė Rupšytė – Ūksienė ir daugelis kitų.
LR Seimo narės Vincės Vaidevutis Margevičienės sveikinimą perdavė Vlado Montvydo – Žemaičio vaikaitė Vilma Strončikienė.
Šilalės Garbės pilietis, Vyčio ordino Karininko Kryžiaus kavalierius Albinas Kentra stengėsi užfiksuoti kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną žodį, kad po daugelio metų galėtume pamatyti Laisvės kovų dalyvius, išgirsti Jų kalbą. Šilalės garbės pilietis, prof. Petras Bielskis stebėjo, bendravo su dalyviais ir tikriausiai tie įspūdžiai atgims kokiame spektaklyje, ar paskaitoje studentams.
Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis visų mintis apibendrino cituodamas Žemaičių labai gerbiamą, palaimintąjį Popiežių Joną Paulių II- ąjį, kuris kalbėdamas tikintiesiems totalitarizmo aukas prilygino kankiniams. Kai klausiantysis pasitikslinti klausdamas, „Vadinasi, Šventasis Tėve, prie jau esamų prisideda dar mažiausiai šeši milijonai šventųjų?“ Popiežiaus atsakymas pasigirdo iš kart, be menkiausios abejonės: „Taip“
Klausantis amžininkų prisiminimų, patriotinių dainų žodžių ir švelnaus medžių šlamesio vedami mes vėl ir vėl mąstėme, kokius narsius Lietuvos vaikus mes minime. Kurių vienintelis siekis buvo Tėvynė, Laisva Tėvynė. Jie atidavė Tėvynei, ką privalėjo – gyvybę.
Šio renginio baigiamąjį žodį tarė Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis, pogrindžio spaudos poetės Teresės Ūksienės žodžiais iš išeilėraščio
„ Apygardos vadui – Žemaičiui“
Buvai Viltis –Tavim šventai tikėjom.
Buvai Žvaigždė –Į Laisvę mus vedei.
Tu pusę amžiaus pamirštas budėjai,
Į Laisvę žygdarbiais savais visus kvietei.
Širdies savo krauju palaistei Laisvės daigą,
Jis nenuvyto –Subujojo jau!
Prisiekiam tau šiandien prie šito paminklo:
kol plaks širdis, Tėvyne nevergaus!
V. Montvydas gimė 1911 m. dvaro darbininkų (vėliau ūkininkų) šeimoje. 1938 m. vedė, apsigyveno netolimame Nevardėnų kaime, sėkmingai ūkininkavo. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Vokiečių okupacijos metais įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą, 1944 m. vasarą tapo LLA „vanagų“ grupės vadu. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, V. Montvydas sąmoningai nesitraukė į Vakarus, prie savo sodybos įrengė tris žemines, kuriose su bendraminčiais slapstėsi. Persiritus frontui sovietų kareiviai slėptuves greitai surado. V. Montvydas tuomet ištrūko gyvas ir tapo vienu pirmųjų rezistencinio sąjūdžio Žemaitijoje organizatorių. Atminimo ženklas V. Montvydo-Žemaičio gimtinėje Gatautiškės kaime
„Banditaujančio“ šeimininko sodybą 1944-ųjų Kūčių vakarą enkavėdistai sudegino. Žmona Bronė ir penketas (!) vaikų, kurių mažiausiajam nebuvo nė mėnesio, buvo priversti pavieniui slapstytis pas gimines ir patikimus ūkininkus, nuolat keisti gyvenamąją vietą. Klajoklių gyvenimą lengvino tik tai, kad jie visada jautė vyro bei tėvo rūpestį ir globą.
V. Montvydas-Žemaitis garsėjo kaip sumanus ir atsargus partizanas. Miške jis praleido net devynerius metus – nuo 1944-ųjų vasaros iki 1953-iųjų rugpjūčio. Penkerius su puse iš jų (nuo 1948-ųjų pavasario) vadovavo Žemaičių apygardai, apėmusiai visą šiaurės vakarų Žemaitiją. Jo įsakymams privalėjo paklusti partizanai, kovoję Kretingos, Mažeikių, Plungės, Skuodo, Telšių ir kt. apylinkėse.
Nuo 1951 iki 1953 m. V. Montvydą sekė, žinias apie jį rinko gal 30 MGB agentų. Tačiau Žemaitis ištikimų ryšininkų ir rėmėjų turėjo daugiau. Jų dėka saugumiečių regztos operacijos viena po kitos baigdavosi nesėkme. Susekti apygardos vadą padėjo atsitiktinumas. Vienas vietos žvejys nuolat kiurksodavęs valtelėje pastebėjo, kad retsykiais per Sietuvos upelį, jungiantį Paršo ir Lūksto ežerus, pereina du partizanai. 1953 m. vasarą apie tai prasitarė kaimynui, kuris, kaip paaiškėjo, dirbo Varnių saugume… Žvejys tuoj buvo „apdorotas“ ir, remiantis jo informacija, prie upelio išdėstytos keturios pasalos. Vietovė tam idealiai tiko, nes Sietuvos pakrantės visiškai užpelkėjusios, abu krantus jungė tik kryžiuočių laikus menanti kūlgrinda ir keli liepteliai. Per vieną jų vedė takas iš Reistrų į Čepaičių kaimą. Kaip tik šioje vietoje (maždaug 2 kilometrai į vakarus nuo minėto atminimo ženklo) 1953 m. rugpjūčio 23-iosios vakarą pasirodė Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūzas-Bedalis, Eimutis. Apšviesti raketų šviesomis partizanai neturėjo kur trauktis ir perverti kulkų žuvo. Jų kapas nežinomas.
Lit.: Erškėčių keliu. Sud. M. Alūzaitė-Kuličauskienė, Kaunas, 1996, p. 11–38 ir kt.
Lietuvos Laisvė
Neliūsk, o Lietuva brangioji,
Tu laikinai vergė likai,
Vieningai, drąsiai Tave gina
Partizanai - tavo vaikai.
Tavo vaikai - didvyrių ainiai,
Dėl Tavęs mirti nebijo.
Tavo vaikai - žiedai jaunieji,
Gins brangų vardą Lietuvos.
Per amžius Tu buvai garbinga,
Ir ta garbė neturi žūt,
Nors kraujo daug reiks pralieti,
Bet Lietuva laisva turi būt.
Skambės per amžius padavimai,
Kad lietuviai moka mylėt
Tėvynę savo tokią brangią,
Dėl jos negaili kraują liet.
Ir vėl, Tėvyne, tu žydėsi,
Kaip ta lelija po langais,
Lyg iš mirties prisikėlus,
Gėrėsies savo vaikais.
Mes trokštam laisvės, dėl laisvės kovojam,
Už laisvę Tėvynės brangios,
Negailim nieko ir viską aukojam -
Laimėt ar negrįžt iš kovos
(Puslapis pildomas )
|
