Kur prabėgo jaunystė

prisiminimai apie Kiaukų kaimą, paruošti pagal Juozo Noreikos 2014 m. rugpjūčio 8 d.straipsnį laikraštyje "Šilalės artojas", Nr 60, papildyta 2020 07 22 d.

Juozas Noreika, 2015 m.

Antano ir Juzefos Noreikų statytas gyvenamas namas Kiaukų kaime 1924 m.

Tai Juozo Noreikos  gimtoji, jo tėvų Antano Noreikos ir Juzefos Dajoraitės sodyba, kuri iki šių dienų neišliko.

"Sodyba stovėjo prie šaltiningo Noralio upelio, Kiaukuose religingoje ir gausioje šeimoje, kurioje augome keturi berniukai ir keturios mergaitės. 

Pradžia šeimos būtų tokia: iš prosenelių Izidoriaus Noreikos ir jo žmonos Marijonos Juškytės-Noreikienės. Proseneliai turėjo keturis vaikus: Marijoną, Ievą, Joną ir Vincentą.

Jonas Noreika turėjo dvi dukras: Stasę ir Juzefą. Jonui žuvus, mergaitės liko našlaitės, mažos. Kai užaugo Stasė, sukūrė šeimą su Stanislavu Poška, o Juzefa su Kaziu Trijoniu.

Vincentas Noreika buvo, išvykęs į Ameriką uždarbiauti. Sunkiai dirbdamas, gavo išvaržą. Susirgus jam, sunkaus darbo Amerikoje dirbti nebegalėjo, bet buvo užsidirbęs ir grįžo į Lietuvą. Čia sukūrė šeimą su Agnieška Šnepaite, kilusia iš Šilalės valsčiaus Zobielijos kaimo. Po vedybų gyveno Šilalės valsčiuje, Pajerubinio kaime. 1902 m. susilaukė sūnaus Antano. Paaugus sūnui, tėvas, turėdamas pinigų, pasamdė mokytoją, kuris išmokė skaityti, rašyti, skaičiuoti.

Antano mokytojas buvo Jonas Trijonis. Jis privačiai ir slaptai mokė vaikus už atlyginimą. Sulaukęs šaukimo į kariuomenę, išėjo tarnauti į Tauragę, raitelių ulonų pulką. Grįžus iš kariuonenės reikėjo, kurti šeimą, reikėjo darbo rankų žemei dirbti.

Antano tėvas Vincentas Noreika nupirko žemės Kiaukų kaime, pastatė gyvenamą namą, pagalbinius pastatus javams, šienui, tvartą gyvuliams, įsigijo inventorių ūkininkavimui, bet reikėjo šeimininkės. Antanas  tuo metu draugavo su Juzefa Dajoraite, kilusia iš to paties Kiaukų kaimo,  geros, religingos šeimos. Pora susituokė, o už nupirktą žemę ir visus kaštus Antanas tėvą turėjo aprūpinti tuom, ko jis norėjo. Tėvui Vincentui reikėjo atskirai išlaikyti karvę, nušerti vieną kiaulę į metus, kurios svoris 100-150 kg. Vasarą turėjo paruošti pašarus gyvuliams, sušienauti šieną.

Kai pastatė Šilalėje sviesto gamyklą, tada kaimuose reikėjo pieno seperavimo punkto. Antanas Noreika viename namo gale įrengė patalpą  ir įkūrė pieno seperavimo punktą. Antanas buvo išsilavinęs, mokėjo skaityti, skaičiuoti. Jis buvo išsiųstas į pienininkystės seperavimo mokslus. Baigęs ir išlaikęs patikrinimo kursus penketais, gavo darbą pieno seperavimo punkto vedėjo pareigose.

Buvo patatytos šildymo krosnys, šildymo katilas su vandeniu, nupirktas ir parvežtas seperatorius pienui sušildyti. Seperatorius buvo sukamas su rankomis. Kiekvienas žmogus atveždamas pieną, jį sušildydavo iki reikiamos temperatūros, pildavo į seperatoriaus indą ir pieną patys išseperuodavo. Liesą pieną pasimdavo, nešdavosi namo darydavo varškę, raugindavo, baltino sriubas, sugirdydavo veršiukams, paršiukams.

Buvo įkurta dar viena darbo vieta: paruošti malkas, kūrenti krosnį, reikėjo nuvežti grietinėlę į Šilalės sviesto gamyklą ir priduoti pagal išrašytą lydraštį.  Bidonai buvo užplombuoti.  Jeigu pažeista plomba, tokios grietinėlės nepriimdavo, grąžindavo atgal. Išduotame lydraštyje buvo išrašytas svoris, turėjo atitikti riebumas, virinimo temperatūra, kad nesurūgtų grietinėlė. Užmokestis buvo mokamas pagal pieno riebumą. Pieno supirkimo punkto statytojai pinigus gaudavo kas mėnesį ir buvo reikalingi: reikėjo mokėti žemės mokestį, pirkti trąšas, druską, žibalą, uknolių, vinučių skirtų prikalti arklio pasagoms prie kanopų, pirkti žemės ūkio padargus, vežimus, šlajas.

Tėvelis Antanas buvo geras ūkininkas, pienininkas, veterinaras, giedorius, dainininkas, muzikantas, bažnyčios komiteto pirmininkas, kasininkas, marčalka, varpo skambintojas. Prisimenu, kaip kaimo žmonės per Antanines ąžuolo lapais apvainikuodavo namą, langus, duris ir įdėdavo dovaną...

Juozas Noreika jaunystėje, 1957 m.

Prisimenu, savo brolius, seseris. Jie buvo muzikalūs ir dainingi. Muzikalumu ypač pasižymėjo brolis Stasys. Jis, ganydamas karves, pasidarė smuiką, iš telefono laidų sudėjo stygas. Stasys turėjo gerą klausą. Išgirdęs grojant melodiją, parėjęs namo, grodavo ant dirbtinio smuiko. Teta  Kazimiera Trijonienė –Macienė, pamačiusi ir išgirdusi jo grojimą su dirbtinu smuiku, padovanojo Antano Račkausko smuiką. Stasys, pasimokęs pas Petrą Gudauską, pradėjo gerai groti smuiku. Pusbrolis Pranas Valauskas padovanojo gitarą. Tėvelis Antanas surado kontrabosą, sudėjo stygas. Sukūrėme kapelą, kurioje grojome: Stasys smuiku, aš Juozas gitara, giminaitis Pranas Trijonis kontrabosu. Pradžioje grojome namuose, susirinkdavo berniukai ir mergaitės iš artimiausių kaimų. Mokėmės šokti. Vėliau pradėjome groti Kiaukių kaimo šokiams ir šokiams už kaimo ribų.

Broliai Noreikai, 1957 m. Pirmas iš dešinės Jonas, viduryje Juozas, iš kairės Stasys

 Antanas Noreika su žmona Juzefa Noreikiene ir gimine, 1937 m.

I- eilėje, pirma iš dešinės, Juzefa Dajoraitė Noreikienė (Juozo Noreikos mama), antra Ona Dajoraitė-Valauskienė (Juzefos Noreikienės sesuo), trečia Kazimiera Dajoraitė-Trijonienė-Macienė (Juzefos Noreikienės sesuo).

 II- eilėje, iš dešinės pirma, Ona Jankauskienė (Antano ir Juzefos Noreikų kaimynė), antras Antanas Noreika (Juozo tėvas), trečia Rozalija Dajoraitė-Macikienė (Juzefos Noreikienės sesuo)

Antano Noreikos šeimoje krikštynos.

Prisimenu, kad tėvai buvo darbštūs ir  religingi. Vaikus mokė dirbti iš mažens. Prisimenu gerą nutikimą. Man teko vežti grietinę i Šilalės sviesto gamyklą. Važiuojant subliksėjo, radau auksininį laikrodį. Sekmadienį su tėvais nuvykau į bažnyčią. Sekmadienį kunigas per pamokslą pranešė, kad rastas auksinis laikrodis. Pasirodo šitas laikrodis buvo zakrastijono. Sužinojome, kad zakrastijonas važiavo su dviračiu į Šilalę ir pametė laikrodį. Jis meldėsi, kad laikrodis atsirastų. Atsiradus auksiniam laikrodžiui, zakrastijonas nušvito ir apsidžiaugė. Jis man už rastą auksinį laikrodį padovanojo naują kostiumą..."

Apie Kiaukus ir jo  gyventojus

 " Retas žmogus nejaučia ilgesio savo gimtosioms vietoms, nors ir prieš daugelį dešimtmečių jose gyventa. Tėviškė visam gyvenimui lieka traukos centru. Kur sugrįžtama, dalijamasi patirtimi ir prisiminimaias. Šilalė ir Dryžų, Kiaukų, Paakmenio, Pajėrubynio kaimai bene ryškiausiai išliko ir mano atmintyje. O gyvenau aš Kiaukuose iki 1959 metų.

Prisimenu Noralio, Jėrubyno upelius Akmeną, kurios pakrantes kas kelis kilometrus saugo piliakalniai, po stora velėna slepiantys mįsles menančius senkapius-alkakalnius  ir šventus akmenis.

Dešiniame Akmenos krante Kiaukai. Prieškario laikais kaime buvo apie 80 sodybų. Žmones tada daug ir sunkiai dirbo, turėjo apsirūpinti maistu, druska, žibalu, degtukais ir sukaupti lėšų mokesčiams. Jeigu tris metus nesumokėdavo žemės mokesčio, ją parduodavo kitam ūkininkui. Kiekvienoje sodyboje būtinai būdavo arklių. Jei ūkininkas turėjo penkis hektarus laikydavo viena arklį, jei 20 hektarų 2 arklius. Svarbi Ž. Ū. Sritis buvo pienininkystė, Šilalėje veikė sviesto gamykla, Kiaukų kaime buvo pieno separavimo punktas, kur separatoriaus pagalba nuo nenugriebto pieno buvo atskiriama grietinėlė. Ją išveždavo į Šilalės sviesto gamyklą, o liesą pieną gražindavo ūkininkams. Bekonas tuo laiku kainavo 30 Lt., o karvė 100 Lt.

Palei kairįjį Akmenos krantą rikiavosi Pakoplyčio kaimo sodybos. Tik už puskilometrio upės bangas atmuša 5 m. ilgio, 4 m pločio ir 2 m. aukščio akmuo galiūnas. Akmena suriečia kilpa ties Paakmenio kaimu, kuriame mano jaunystėje buvo apie 27 sodybos. Pajėrubynio k. buvo apie 15, Dryžų k. apie 16 sodybų.

Gimiau Kiaukų k. savo tėvelių Antano ir Juzefos Noreikų šeimoje. Jie turėjo 12 ha žemės. Šeimoje augome 8 vaikai, keturios sesutės ir keturi broliukai. Tėvas dirbo pieno separavimo punkto vedėju, mama augino vaikus, kepė duoną, sukdavosi ūkyje. Jai talkino vyriausia mano sesuo Bronislava, kuri buvo baigusi ž. ū. mokyklą. Ji buvo darbšti, iškalbinga, daininga, sugebėdavo suburti žmones. Tėvai taip pat buvo balsingi, sukūrė kaimo giedorių grupę, kurią sudarė: Antanas Trijonis, Antanas Zalca, Kazimieras Zaranka, Petras Poška, Juozas Gudauskis, Jonas Kužikauskas, Aloyzas ir Juozas Pintveriai, Bronius, Vladas ir Stasys Vilkanauskai, Petras Jakas, Bronislava ir Zosė Noreikaitės, Zosė Jakienė, Valė Andrijauskaitė, Bronė Balsevičiūtė, Juzefa Macaitė, Angelė, Augenija, Elena, Adelė, Zosė Jurgutytės ir kt.

Man jau nuo 13 m. teko arti laukus, malti grūdus sukant girnas rankomis. Augau religingoje šeimoje. Tėvas Antanas buvo bažnyčios maršalka, mama Juzefa atėjusi iš dvasingos bojoriškos kilmės Dajorų šeimos. Į Tūbinių mokyklą, bažnyčią kulniuodavome 4 kilometrus avėdami tėčio apkaltomis medinėmis klumpėmis.

Tūbinių dievo apvaizdos bažnyčioje man buvo suteiktas Krikšto Sekramentas, o mano krikšto tėvais buvo Juozas Mikalauskas ir Rozalija Dajoraitė Macikienė. Dar ir šiandien prisimenu, kaip mamos sesuo, Kazimiera Dajoraitė Trijoinienė-Macienė išmokė poterius, man toje pačioje bažnyčioje buvo suteikta Pirmoji Komunija. Sutvirtinimo Sekramento tėvas buvo Pranas Valauskas. Ir santuokos Sekramentą priėmiau Tūbinių bažnyčioje, o santuokos liūdytoju buvo Zosė Andrijauskienė, bei Juozas Zaranka. Todėl Tūbinių bažnyčia man yra šventa ir brangi.

Pirmoji mokykla buvo pas Joną Rimkų, Kiaukų k., baigiau ten I, II  skyrių. III skyrių mokiausi Antaną Račkausko mokykloje, o po jo ištrėmimo IV-me skyriuje mokytoju buvo Jonas Pocius, Lietuvos Kariuomenės raitelių pulko karininkas. V skyrių baigiau Tūbinių mokykloje kurios klasės buvo pas Juozą Knyzerį. Mokytojos Jurgutienės sūnus Stasys ruošė egraminams į antrają gimnazijos klasę Šilalėje. Ten sėkmingai įstojau, bet tolimesnius mokslus sutrukdė karas.

Mano geriausi draugai buvo Steponas Gudauskis, Feliksas Gabriolas, Tūbinių mokykloje mokiausi su Vladu Juškiu(būsimas kunigas, a.p.), Albinu Katauskiu, Gene Katauskyte, Zose Vilkanauskaite, Zose Paulauskaite ir kt.

Artimiausiai gyvenantys pusbroliai Zigmas Astrauskas, Aleksas Poška, Albinas Macikas, pusseserės Stasė Macikaitė, Kristina Macikaitė, Bronė Valauskaitė ir kt.

1959 m. vedžiau Anelę Zarankaitę ir išvykau į Mažają Lietuvą, į Natkiškes. Šilutės rajono Ūsėnų sviesto-sūrių g-lą. Natkiškių cecho pieno supirkimo punkte dirbau vedėju.

Prisimenu dar ir savo senelius. Vincas Noreika išvyko į Ameriką, ten dirbo uoste. Vėliau grįžo į Lietuvą, vedė našlę Agniešką Astrauskienę, susilaikė sūnaus Antano, mano tėvo. Mamos tėvas Jonas Dajoras buvo vedęs Rozaliją Vilkanauskaitę, kuri jam pagimdė 4 dukras: Oną, Kazimierą, Zofiją ir Juzefą. Rozalijai mirus, Jonas vedė Antaniną Kiltinavičiūtę.

Kiaukų k. seniūnas, maršalka buvo Antanas Vėlavičius. Jo sodyboje iki šiol gyvena sūnus Juozas Vėlavičius.

Prisimenu Mikalojaus kalną, ten likusius akmenis, Mikalojaus Trijonio sūnaus Jono Trijonio sodybą. Jonas Trijonis buvo mokytojas, kaimo aktorius ir ūkininkų patarėjas. Ten gimė jo vaikai Trijoniai: Juozas, Antanas ir Konstantinas.

Jonas Rimkus grįžo iš Amerikos, nusipirko žemės ir pastatė šalia buvusio dvaro sodybos namą, kurio vieną dalį nuomojo mokyklai. Ji čia veikė kelerius metus. 1939 m. Tūbinių mokyklos mokytojui Antanui Račkauskui vedus Stasę Trijonytę ir atsikėlus gyventi į Kazimieros Trijonienės-Macienės ūkį, mokykla buvo perkelta ten. Antanas Račkauskas čia dirbo ir mokytoju. Tai buvo mokytojas „iš pašaukimo“, statė spektaklius, patardavo ūkininkams, tačiau 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą.

Kazimiera Trijonienė- Macienė turėjo daktarės gabumų, nes sugebėdavo išgydyti vadinamą „rožę“. Ji rinkdavo įvairiausias žoles darydavo i jų tepalus. Po karo ji su vyru ir dukra taip pat buvo ištremta į Sibirą.

Kaimo gyventojai Mykolas Pocius, Pranas Budreckis buvo gabūs kalviai, atlikdavo sudėtingus darbus. O atsikėlus iš Dargalių į Kiaukus Kazimierui Jurgučiui atsirado dar vienas medžio ir kalvystės darbų meistras. Jis gamino roges ir vežimus, juos apkaustydavo metalu, taip pat kaustydavo arklius.

Kiaukų gyventojai Kazimieras Jurgutis, Martynas Meškauskis ir Antanas Noreika. Nuotrauka iš Antano Noreikos albumo

Martynas Meškauskis Kiaukuose pirmasis pradėjo kulti su paties patobulinta kūlimo mašina, tobulesne už buvusią pas Kazimierą Jankauską.

Petras Gudauskis buvo kaimo muzikantas, griežė smuiku. Jo sūnus Juozas buvo ne tik muzikantas, bet ir siuvėjas.

Paakmenio kaime gyvenęs Simonas Mačaitis, talkininkaujant kaimynams užtvenkė Jėrubyno upelį ir padarė medinį ratą, suko girnas ir malė grūdus. Po kiek laiko vanduo pylimą išnešė. Malūną veliau perėmė ir sutvarkė Pranas Trijonis, šaltkalvis ir geras stalius. Jis taip pat sukonstravo vilnų karšimo aparatą, o Zosė Jakienė vilnas karšdavo visam kaimui.

Juozas Zaranka su žmona Elena turėjo nemažai žemės, augino linus, grūdines kultūras, turėjo džiovinimo jaują. Jo ūkį perėmė sūnus Jurgis su žmona Petronėle Krušaite. Jų sodyboje gyvena duktė Adelė su vyru Antanu Drūkteiniu.

Jonas Prialgauskas buvo kailių, odų išdirbėjas, Pranciškus Siautilas, Alfonsas Šliekis, Stasys Šimkus batsiuviai, Aleksandras Trijonis- ūkininkas. Kazimieras Montvydas muzikantas, mušdavo būgną Velykų šventėse prie Tūbinių bažnyčios. Stasys ir Viktoras Mikalauskiai, Vladas Trijonis taip pat buvo muzikantai, Juozas Juodeikis gamino ratelius. Jonas savickas vertėsi javų mynimu, kūlimu, Juozas Gedeikis tarnavo caro kariuomenėje ir į tėviškę grįžo tik po 25 metų.

Simas ir Petras Trijoniai uzsiimdavo bitininkyste, balandžių auginimu, Petras Jankauskas turejo grūdų valymo aparatą.

Pajėrubyno k.  gyventojas  Jeronimas Jasūdas darė antkapius, kryžius šventūjų skulptūras, statė koplyčias, kurių iki šių dienų išlikę Paakmenio, Kiaukų, Tūbinių k, taip pat Šiluose, netoli Šilalės.

Marijona Dajorienė buvo pribuvėja, Jonas Dajoras indų liejikas, gyvulių augintojas, Pranas Zalca mokytojas.

Tado Bendiko vienkiemis Pajėrubynio kaime likęs nuo dvaro laikų. Jo sūnus Antanas su žmona Eleonora Jacevičiūte čia užaugino net 11 vaikų. Vienas iš jų Povilas Bendikas, 20 m. darbavęsis Amerikoje ir įsikūręs Brokštėnų kaime, ūkį 1920-aisiais perleido dukrai Zofijai, nutarusiai ištekėti už Albino Kauliaus. Dabar čia gyvena ir naujam gyvenimui sodybą gaivina Zofijos Bendikaitės Kaulienės  anūkas Aleksas Marčiukovas. Jis šulinių kasimo meistras, vieną jų įrengė prie Tūbinių bendruomenės namų(papildyta).

Jonas Kužikauskis liejo indus, Jonas Rabiza laikė aukštos reprodukcijos eržilus, bulius, Juozas Trijonis buvo eigulys.

Tokie tad mano vaikystės ir jaunystės prisiminimai, ne visus juos prisiminiau, ne visus įvykius paminėjau, bet visada pagerbsime juos kraštiečių susitikimuose."

 Juozas Noreika, 2014-2020 m.

Juozas Noreika  Kiaukų k. gyveno iki 1959 m.  Šiuo metu prisiminimų autorius, kaimo istorijos entuziastas gyvena Natkiškėse, Šilutės r.

Kiaukų koplyčios šventinimas. Iš kairės stovi Antanas Valauskas, Antanas Noreika, apeigas atlieka Tūbinių klebonas Jonas Kusas, apie 1965 m. Nuotrauka iš Marytės Vėlavičienės albumo.

Iš kairės pirmas vyras Antanas Vėlavičius, antras Antanas Noreika, trečias kun. Jonas Kusas. Nuotrauka iš Marytės Vėlavičienės albumo

 Koplyčios pašventinimas senosiose Kiaukų kapinėse. Nuotrauka iš  Antano Noreikos šeimos albumo.

Po koplyčios pašventinimo. Nuotrauka iš Marytės Vėlavičienės albumo.

Nuotrauka iš  Antano Noreikos šeimos albumo

Kiaukų kaimo vaizdelis.

Antanas Noreika su sūnumi Stasiu.

Laidotuvės. Nuotrauka iš  Juozo Noreikos šeimos albumo

Nuotrauka iš  Juozo Noreikos šeimos albumo

Antanas Noreika ir kiti artimieji Tūbinių kapinėse, prie Juzefos Noreikienės kapo, apie 1970 m.