(Puslapis ruošiamas)

Mokslai žemės ūkio mokyklose

Kuriant Nepriklausomą Lietuvą reikėjo atstatyti išdegintus, išplėštus kaimus, sugriautus miestus, statyti mokyklas, tiesti kelius, statyti tiltus, kurti savo pramonę, švietimą ir kultūrą. Reikėjo kurti naują, modernią visuomenę su nauju ūkiu ir buitimi. Tam reikėjo nemažai nagingų, išsimokslinusių įvairių sričių specialistų.

Nors Antrasis Pasaulinis karas buvo padaręs žemės ūkiui labai daug ir gilių žaizdų. Jų gydymas vyko, tačiau norint naujai ir moderniai ūkininkauti, buvo reikalingos žemės ūkio mokymo įstaigos, kurios ruošė savus specialistus. Jau 1924 m. Dotnuvoje vietoje rusų laikais veikusios vidurinės žemės ūkio mokyklos buvo įkurta Žemės ūkio akademija. Be aukštosios žemės ūkio mokyklos, buvo kuriamos aukštesniosios specialiosios žemės ūkio mokyklos. Kad ūkininkai būtų geriau paruošti, Žemės ūkio ministerija kūrė žemesnes žemės ūkio mokyklas. Be Žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio kultūros kėlimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai, įkurti pačių ūkininkų ir jų organizacijų 1927 m. Lietuvos Žemės ūkio rūmai, kurdami žiemos žemės ūkio mokyklas ir organizuodami kaimo jaunuomenę į jaunųjų ūkininkų ratelius, prisidėjo prie jaunosios ūkininkų kartos paruošimo gyvenimui.

Žiemos žemės ūkio mokyklos mažai skyrėsi nuo žemės ūkio mokyklų. Skyrėsi tuo, kad žiemos žemės ūkio mokyklos kursas buvo trumpesnis. Tada gerai organizuoti jaunųjų ūkininkų rateliai buvo tik nedaugelyje šalių. Lietuvoje jaunųjų ūkininkų rateliai pradėti organizuoti 1929 m. Gerai organizuotas darbas greit davė vaisių: 1937 m. pabaigoje apie 30 000 kaimo jaunuolių jau priklausė jaunųjų ūkininkų organizacijai. Jaunieji ūkininkai buvo praktiškai ir teoriškai ruošiami ūkininkavimo darbui. Būsimi ūkininkai turėjo savo žemės sklypelius, kuriuose jie praktiškai mokėsi auginti žemės ūkio produkciją. Ūkininkų organizacija atliko ir švietėjišką darbą, turėjo savo knygynus, kooperatyvėlius, skaityklas, rengė darbo ekskursijas

Žemės ūkio mokyklų baigimo dokumentai, 1934 ir  1935 metais. Paskaitų konspektų fragmentas, 1935 m.

Nemokamas mokslas Tauragės žiemos žemės ūkio mokykloje prasidėdavo spalio–lapkričio mėnesiais ir baigdavosi balandžio mėnesį. Įprastai mokslas trukdavo penkis mėnesius. Daugiausia ją lankydavo atitarnavę karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir sugrįžę į savo sodžius ūkininkų vaikai, jau kiek išmanantys žemės ūkio reikalus. Į mokyklą priimdavo ne jaunesnius nei 17 metų ir baigusius bent pradžios mokyklą, mokančius rašyti ir skaityti. Mokykloje, be teorinių žinių, kursantai atlikdavo praktinius darbus.

Baigusiems Žiemos žemės ūkio mokyklą buvo išduodami Švietimo ministerijos patvirtinti pažymėjimai. Geriausiai baigusiems buvo skiriamos Žemės ūkio rūmų dovanos. Ūkininkai ar būsimieji ūkininkai, baigę Žiemos žemės ūkio mokyklą, turėjo atitinkamą statusą ir į juos buvo žiūrima kaip į perspektyvius, moderniai dirbančius ūkininkus. 

Švietėjišką darbą papildė Žemės ūkio rūmų leidžiama ūkininkų pamėgta literatūra. 

Kauno ŽŪ mokyklos kursantai studijuoja  ŽŪ rūmų leidžiamą literatūrą. Kursantas  A. Bendikas sėdi centre, 1935-birželis.

Mėgstamiausias buvo savaitinis laikraštis „Ūkininko patarėjas“, 1937–1938 metais turėjęs apie 80 000 skaitytojų. Jauniesiems ūkininkams buvo leidžiamas laikraštis „Jaunasis ūkininkas“, kaimo moterims – „Šeimininkė“, smulkioms ūkio šakoms – „Sodas ir daržas“, žemės ūkio specialistams ir pažangiems ūkininkams – „Žemės ūkis“, „Sodžiaus menas“ ir kiti leidiniai.

Kursantai prie Žemės Ūkio mokyklos bandymų stoties inspektų. A. Bendikas sėdi ant kėdžių iš kairės antras, 1935m

Alfonsas tarp kursantų viršuje trečias iš dešinės, 1935m.

Išsaugotas  ŽŪ mokyklos paskaitų konspektas, kuriame rašoma kaip prižiūrėti medelyną ir bites. Jis gali būti aktualus ir šių laikų sodininkams.

Bitynas šalia namų rengiamas sugrįžus iš Sibiro.

 Brokštėnuose, sodo paunksmėje augo penki sūnai, 1955 m. 

Užsiimti sodininkyste Padievyčio žuvininkystės ūkyje 1960 m. valdininkus įtikino dar tarpukaryje sodininko kvalifikaciją įgijęs ir praktikos turintis Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų. Tuo metu, vykstant sodybų griovimo vajui ir gyventojus priverstinai varant į gyvenvietes, gal tai buvo ir apgalvotas žingsnis, kad būsimo sodininko A. Bendiko sodyba nebūtų nugriauta. Greitai prasidėjo sodų projektavimas, apie 1961-tuosius medelių sodinimo darbai. Pirmasis sovietinio ūkio sodas sužydėjo 30-ties hektarų plote.

Sodo priežiūros darbus kartais pakeisdavo ir bulvių purškimas chemikalais.

 Alfonsas(kairėje), kartu su artimiausiais kaimynais Bronislovu Bielskiu ir Zenonu Drūkteiniu.

Laikraštis Artojas 1970-aisiais metais rašė, kad augantis naujai užsodintas sodas jau didina savo derlių.

Padievyčio ŽŪ sodo projektuotojas, kartu su sodininku A. Bendiku ruošęs Tūbinių Pykaičių ir Kazokų sodų projektus.

Alfonsas džiaugėsi naujuoju sodu, dėjo daug pastangų aptverdamas, apsodindamas medžiais, tą darbą dirbo tikrai sažiningai. Viskas iki vieno medelio pagal rūšis buvo sužymeta žemėlapyje, obelis genėdavo pagal visas taisykles, tinkamai suorganizuodavo obuolių skynimo talkas. Jose dažnai dalyvaudavo ir Tūbinių bei Šilalės mokyklų vaikai. Daug kas, dalyvavęs tokiose talkose patvirtintų, kad Alfonsas tą darbą dirbo su jam būdinga energija ir užsidegimu.

 Keletos metų žurnalo "Mūsų sodai"  komplektų, surištų nuo 1960 m, išliko iki šių dienų.

Taip pat išsaugotas sodinto sodo medelių apyskaitos knyga, sodo planas, kur obelys ir kiti vaismedžiai sužymėti pagal rūšis ir numerius.

Sužydėjus didžiuliam žuvininkystės ūkio sodui Bendikinės žemėje, atsirado poreikis toliau gražinti sodybos aplinką. Alfonso pastangų dėka, apie 1965 m sodyboje įrengtas antrasis tvenkinys. Mažesnis savo dydžiu už pirmąjį, padarytą dar senelio Povilo, bet ne mažiau įspūdingas kadangi prie pat sodybos.

 Tvenkinys daug metų atgal

Kiek vėliau, po užtvankos įrengimo, tvenkinio viduryje buvo įrengtas ir kurį laiką veikė fontanas. Kartu su gerai prižiūrimu sodu, fontanas gyvenamają vietą paversdavo tikra poilsio zona.

Alfonsas ir Bronė Bendikai apie 1975 m

Jausdami prisidėję prie tvenkinio įrengimo, šią nuošalią ramią gamtos vietą, apsuptą valdišku sodu, pamėgo buvusio žuvininkystės ūkio, Šilalės rajono vadovai, ir net Lietuvos pajūryje poilsiaudavę ministrų iš Maskvos šeimos nariai. Artimiausi vyresni kaimynai žinojo, kad Alfonsas pastangas ir energiją deda nes darbuojasi savo, iš tėvo  paveldėtoje, Bendiko ūkio žemėje tegul ir buvo formaliai ne jo. 

Tokiam veikimui skatino ir kažkokia nuojauta - šeštasis jausmas, ir nebe reikalo. Prasidėjęs vienkiemių naikinimo vajus ir priverstinis žmonių varymas į gyvenvietes, bendikinę iš dalies aplenkė ir  dėl apsodinto sodo. Sodyba, kad ir nukentėjusi dėl nugriautų dalies ūkinių pastatų, išliko kaip buvusi.