|
Brokštėnai, dvaras ir kaimas Istoriniuose žemės apskaitos archyvuose randame įrašus, kur Martynas Stankovičius, Brokštėnų dvaro žemes tik prieš porą metų įsigijęs iš pulkininko C.Visocko žmonos, jau 1908 -aisiais metais įvairiems asmenims viso pardavė apie 154 ha Brokštėnų dvaro žemės. Knygoje "Lietuvos dvarai ir sodybos" kurią išleido žymus krašto tyrinėtojas Kazys Misius apie Brokštėnų dvarą rašoma:  
Tūbinių telefonų saraše žydas ūkininkas, klebonija ir Brokštėnų dvaras, 1939 m. Žinių apie Martyno Stankovičiaus sūnų Petrą randame 1939 m. Šilalės Valsčiaus Tūbinių miestelio telefonų saraše, kur įrašyta keletas pavardžių. Tarp jų ir advokato Brokštėnų dvaro savininko Petro Stankovičiaus pavardė.
Petras Stankovičius(1904-1966).
Telšių gimnazija III laida, Petras Stankovičius trečioje eilėje ketvirtas iš kairės.,1924 m.
Lietuvos Universitetas(VDU), 1928 m. laida, Petras Stankovičius pirmoje eilėje pirmas iš dešinės Paskutinio Brokštėnų dvaro savininko, advokato Petro Stankovičiaus jaunystės, karo meto ir emigranto gyvenimo istorija jo draugo Gedimino Lapėno aprašyta Amerikos laikraštyje, "Dirva" Nr. 109-6. Tai padaryta jau atsisveikinimo proga parašytame nekrologe "Adv. Petro Stankovičiaus netekus", 1966 m. spalio 14d.
Advokato Petro Stankovičiaus prisiminimas mirties metinių proga.
Arolsen archyve saugomose pabegelių kartotekose įrašytas Petras Stankovicius ir žmona Jadvyga.
 Šioje kortelėje įrašytas ir sūnus Steponas, gim. 1944 05 29. Išvykstant gal buvo 1-3 mėn. amžiaus.
    Petro Stankovičiaus dėdės Juozo Stankovičiaus šeima, Lygių km. Nemakščių valsčius, 1927 m.
Priekyje sėdi tėvai Bronislava Stankovičienė ir Juozas Stankovičius. Stovi vaikai, pirmas iš kaires Juozas, antra Teklė Stankovičiūtė Rulinskienė, trečias Stasys, Aloyzo, gyvenančio Lygių k. ir LR kariuomenės pulkininko Igno Stankovičiaus tėvas)
Iš dešinės pirmas stovi 1919-1920 m. LR Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyties Kryžiaus kavalierius Bronius Stankovičius, antras iš dešinės, paskutinis buvusio Brokštėnų dvaro valdytojas ir gyventojas Mykolas Stankovičius, trečas jauniausias, Vladas Stankovičius. Nuotrauka iš dabartinės Lietuvos kariuomenės kūrėjo prof. Igno Stankovičiaus archyvo, patalpinta ir V. Kavaliausko knygoje "Lietuvos Karžygiai"
Stankovičių dvaras Lygių kaime netoli Kryžkalnio Nemakščių Valsčiuje(kol kas tik spejama) yra ir Brokštėnų dvaro savininko Martyno Stankovičiaus kilmės vieta.
Mykolas Stankovičius, prie svirno-klėties pastato, apie 1963 m. Nuotrauka iš G. Pocevičienės albumo.
Per daugelį metų klėtis ir kiti dvaro pastatai patyrė pokyčius ir šiaudinių stogų neišsaugojo. Mykolas paskutinis buvusio didelio Brokštėnų dvaro savininkų Stankovičių giminaitis valdęs dvarą nepriklausomybės metais prieš karą. Likimo daug kartų aplamdytas, per nelaimingą atsitikimą praradęs ranką, sovietams atėmus žemes ir nuosavybę, nesijautė nelaimingas. Būdamas išsilavinęs, jis didžiavosi savo dvarininko kilme, pasakodavo įvairias istorijas nepamiršdamas pabrėžti, kad jau pragyveno šešias valdžias ir kad tarybų valdžia taip pat ne amžina.
Prisiminimų ir nuotraukų apie buvusio didelio Brokštėnų dvaro pastatus išsaugojo pas M. Stankovičių nuo pat nuo vaikystės su mama gyvenusi Genovaitė Žemaitytė Pocevičienė.
 Genutė dešinėje, su savo mokytoja R. Vilkanauskaite, apie 1949 m. Iš G. Pocevičienės albumo
 Tūbinėse su bendramoksliais: Genutė trečia iš kairės.
Tūbinių mokykloje su klase ir mokytoja G. Pintveriene, 1952m.
Genovaitė, aktyvi Tūbinių saviveiklos kolektyvų narė. Nuotrauka iš G. Pocevičienės rinkinio  Dainų šventėje ant Dievyčio kalno tūbiniškiai, apie 1965 m. Nuotrauka iš G. Pocevičienės albumo.
Genovaitė Žemaitytė  Pocevičių sūnaus Alvydo krikštynos Tūbinių bažnyčioje, Kunigas J. Kusas.
 Genovaitė Pocevičienė su savo mama Ona Žemaitiene, M. Stankovičiumi, bei sūnumi Alvydu prie buvusio Brokštėnų dvaro gyvenamojo namo, apie 1965 m.
 Genovaitė buvusio dvaro kieme su savo augintiniais. Nuotrauka iš G. Žemaitytės Pocevičienės albumo.
Parduotuvėse Tauragėje Genovaitė išdirbo apie 30 metų. Iš G. Pocevičienės nuotraukų rinkinio
Mykolas Stankovičius kaimyno Tomo Bendiko(kairėje) išleistuvėse į sovietinę armiją, 1966 m. Brokštėnų dvarvietė 2014 m. Medinis gyvenamasis dvaro pastatas ir kiti dvaro pastatai stovėję ant šio kalno neišliko. Sovietmečiu dvare gyvenusiam paskutinim dvaro savininko Martyno Stankovičiaus giminaičiui Mykolui, vėliau ir jo gyvenimo draugei Žemaitienei mirus, gyveno atsitiktiniai žmonės, mediniai pastatai buvo apleisti. Galūtinai juos pribaigė apie 1982 metus kilęs gaisras.
Dvarą primena iki šių dienų išlikusi buvusio parko senų ir aukštų, ilgaamžių liepų alėja, pro kurią važiuojant tiesiu keliuku, buvo galima pasiekti Tūbines.
Brokštėnų dvaro vieta, liepų alėja ir apylinkės iš aukščiau. Jono Baltikausko nuotraukos
Brokštėnų dvarvietė ir vaizdas tolyn Tūbinių dvaro link, kur vedė vadinamas "paprastasis" dvarus jungiantis kelias, pažymėtas 1847 m žemėlapyje.
Brokštėnų kaimo dalis rytinėje autostrados Kaunas - Klaipėda pusėje, 2017m. Čia taip pat buvo nemažai sodybų: Mockų, Jankauskų, Ambrozų, Dobrovolskio, Dekerio, Petravičių- Kėblų, Drukteinių sodybos. Iki šių dienų Išlikusi tik pastaroji Zenono Drūkteinio sodyba. Bendiko ūkis Ūkį Brokštėnuose dar 1912 metais įkūrė Povilas Bendikas g. 1867 m(toliau Povilas). Gimęs ir užaugęs Pajerubinio kaime, žemę naujam savo šeimos ūkiui, po 10-ties metų emigracijos Amerikoje pirko 1908 metais. Tais pat metais, žemę nupirkęs Povilas vėl išvyko į Ameriką. 1910-ūjų metų Amerikos gyventojų surašymo kartotekose randamas įrašas, kad Povilas dar gyvena Amerikoje. Į Lietuvą manoma, grįžo apie 1912-uosius metus. Tuomet prasidėjo naujojo ūkio statybos.
Daug keliavęs ir matęs pasaulio, Povilas savo naująjį ūkį Brokštėnuose projektavo pažangų, to meto projektą: Troba dviejų galų, ūkiniai pastatai dideli, viduryje didelis kiemas. Pagal sodybos išplanavimą ir pastatų skaičių ūkis prilygsta nedideliam šio Žemaitijos krašto dvarui. Buvo galima laikyti gyvulius, auginti grūdines kultūras ir linus. Javų ir linų džiovinimui jaujoje buvo įrengta džiovykla.
Bendiko Povilo šeima, 1927m lapkričio 26 d, Bronislavos Bendikaitės (17m) vestuvės. Stovi iš kairės Povilo dukros Marija, Bronislava, jos vyras Antanas(Otonas)Fetingis ir duktė Kazimiera. Sėdi, žmona Kazimiera, sūnus Alfonsas 13 m. duktė Zofija Bendikaitė Kaulienė. Vestuvės vyko be artimūjų emigrantų: tėvo Povilo ir brolio Jono. Povilas Bendikas vestuvėse nedalyvavo, buvo paskutinėje, 1925-ūjų metų kelionėje Argentinoje. Brolis Jonas jau išvykęs į Kanadą. Ūkininkavimui naujajame Brokštėnų ūkyje buvo neblogos salygos ir pakankamai žemės, apie 25 hektarus.
Ūkio gyvenamąjam namui ir žaliaskarėms eglėms šalia, jau virš šimtą metų. Jauja sovietinės valdžios nacionalizuota, buvo laikomas šienas kolūkio arkliams, vėliau priverstinai nugriauta.
Gyvulių tvartas-staldas(kairėje), sovietmečiu nacionalizuotas, paverstas kolūkio arklide, vėliau nugriautas. Svirnas grūdams. Sovietmečiu tapo kolūkio nuosavybe, buvo laikomi kolūkio grūdai.
Nuotraukose matomi visi pastatai pastatyti ūkyje per palyginti trumpą laiką 1912 - 1917-uosius metus. Galime tik įsivaizduoti, kaip šie pastatai atrodė nauji.
Prūdas, įrengtas P. Bendiko, maždaug 1920-aisiais metais, pasibaigus ūkio statyboms. Tai tikras hidro įrenginys, pylimas supiltas gana aukštas, vandens pralaida sumontuota iš didelių akmenų. Vaikystėje, įsidrąsinę ir nusileidę į gilią šachtą, vandens tuneliu lengvai pasiekdavome kitą pylimo pusę.
Povilo Bendiko šeima, 1927+~1936 m. Nuotraukos dalis kairėje pusėje montažas. Nors tokiu, dabar sakytume, virtualiu būdu, šeima vėl kartu. Spėjama, kad, tą darbą galėjo padaryti tas pats portretų retušierius Juozas Bušmonas iš Šančių, kuris savo antspaudą uždėjo ant portretinės vestuvių nuotraukos. Retušierius pridėjo prie jau turimos 1927m. vestuvinės Bronislavos nuotraukos, brolį Joną(kairėje pirmas stovi) ir Povilą(kairėje pirmas sėdi). Šis nuotraukos montažas galėjo būti padarytas P. Bendikui sugrįžus iš paskutinės kelionės, apie 1935-37 m. Povilo ir s. Jono amžius pridėtoje nuotraukos dalyje kairėje pusėje, gal 10 metų didesnis negu turėtų būti, lyginant su likusiais šeimos nariais, tačiau pats sumanymas originalus, sukeliantis ir apmąstymų. Šeimos galva, 6 vaikų tėvas, jaunystės metus ir sveikatą paaukojęs šeimos gerovei, sugrįžęs į savo svajonių ūkį, apmastė prabėgusį gyvenimą, pasiektus tikslus ir praradimus. Mažai galėjęs pasidžiaugti betarpiškai augindamas vaikus, vėliau ištekindamas dukteris, tėviškėje neradęs vyriausiojo savo sūnaus, būdamas racionalus Povilas, išgyveno tam tikrą krizę, apmastyti tikrai buvo ką. Pajutęs, kad to laiko, kada visa šeima susirinks po vienu stogu nebesulauks, kilo mintis sudėti šeimos narius bent vienoje nuotraukoje, kad likų vaikams ir anūkams. Tokia užduotis buvo paprastesnė. Trūkstamą savo nuotrauką Povilas turėjo galimybę pasidaryti vietoje prisėdęs pas fotografą, o pridėtą sūnaus Jono nuotrauką panaudojo atsiūstą iš Amerikos. 1938-aisiais metais, Povilas, jausdamas, kad sveikata jau nebe tokia gera, taip kaip ir kažkada jo tėvas Antanas, apsisprendė, kad jo naujai įkurtą ūkį, paveldėjimo teise, perims jauniausias 23 m. amžiaus sūnus Alfonsas, jau turintis ūkininkavimo patirtį, baigęs agronomijos ir bitininkystės mokslus Kaune ir Tauragėje, įsitraukęs į Jaunūjų Ūkininkų Ratelio veiklą.
1938 metais lapkričio 14 dieną Povilas nuvyko pas Šilalės notarą Vladą Šimkevičių ir smulkiai surašė ką apdovanotasis turės duoti savo išimtininkams tėvams iki gyvos galvos. Kiekvienais metais “...išlaikyti 5 vištas, vieną karvę, vieną avį, dviejų centnerių (cnt) išpenėtą bekoną, dešimt kg išmintų linų, 8 cnt rugių, 1 cnt miežių, 4 cnt avižų, pasodinti 10 cnt bulvių, kad turės duoti 12 kartų per metus pakinkytą arklį pavažiavimui...“, dar daug ko ir nurodė kaip jie turės būti palaidoti. Viskas smulkiai, kad vėliau, nei jis nei jo žmona, neturėtų problemų. Ne iš nepasitikėjimo, greičiau iš įpročio viską daryti apskaičiuojant tvarkingai. To jį išmokė ir nelengvo gyvenimo patirtis. Iš Povilo testamento, galime sužinoti ką augino ūkyje, išvardintos ir ūkininkavimo kryptys ir dauguma auginamų kultūrų .
Sutvarkęs ūkio dovanojimo dokumentus sūnaus Alfonso vardu Brokštėnuose, tais pat 1938-aisiais metais, Povilas dar sudarė ir nuomos sutartį, su Albinu Kauliumi parašytą dėl žemės Pajerubinio kaime, kuri jam priklausė po brolio Kazimiero ir jo žmonos Onos Bendikienės mirties. Ši nuomos sutartis yra patvirtinta ir Šilalės notaro Vlado Šimkevičiaus. Povilas ir Kazimiera Bendikai Brokštėnuose, prie sodybos(sėdi iš kairės), 1938 m. Sėdi pirma iš dešinės vyriausioji dukra Zofija. Žentas Albinas Kaulius stovi kartu su jauniausiąja Povilo dukra Kazimiera. Ji tuo metu dar gyveno tėvų namuose. Tikėtina, kad proga bendrai nuotraukai buvo žemės nuomos sutartis pasirašyta 1938-aisiais metais. Įdomu, kad Povilas žemę Pajerubinio kaime perdavė Kauliui nuomos sąlygomis, paėmęs viso 3000 Lt. pagal pasirašytus vekselius. Paveikslavo Albino Kauliaus brolis Adomas, mokytojas ir fotografas, sutartį pasirašęs kaip liudininkas. Dokumentai 1938-aisiais buvo tvarkomi neatsitiktinai. Daug sveikatos praradęs sunkiuose ir kenksminguose darbuose Povilas turėjo problemų ir suprato, kad gyvenimo pabaiga čia pat. P. Bendikas mirė 1939 m. Į paskutinę kelionę nenuilstantį emigrantą ir ūkininką palydėjo Tūbinių klebonas D. Masiulis. Laikotarpis, kai pagal Rusijos Molotovo ultimatumą į Lietuvą be pasipriešinimo buvo įvesta rusų kariuomenė, buvo labai sunkus tautos elitui, pasižymėjo grubiais okupaciniais veiksmais ir pirmaisiais trėmimais. Prasidėjus karui 1941-ūjų birželio 22d. rusams teko skubiai bėgti. Jau kitą birželio 23 dieną, vokiečiai užėmė Tauragę. Labai greitai visoje Lietuvoje įsitvirtino okupacinė vokiška tvarka. Pagal pasakojimus vokiečių okupacija nebuvo labai žiauri. Patikrinę, ką šeima turi pragyvenimui, visko neatimdavo, toleravo net Alfonso priklausymą sukarintajai Lietuvos Šaulių organizacijai. Bėdos prasidėjo vėliau, kai tame pačiame Tūbinių miške vokiečiai pradėjo masiškai naikinti iš visur vežamus žydų tautybės gyventojus. Šūvius ir riksmus galima buvo girdėti toli nuo Tūbinių miško. Siaubas, kaustęs visus aplinkinius žmones, dėl masinių žudynių, sąmonėje paliko gilius randus. Sunkūs buvo karo metai, bet neilgai trukus viskas pasikeitė, artėjo vėl kita, sovietinė valdžia. Alfonso seserys, sukūrusios savo šeimas, Brokštėnuose jau negyveno. Didžiausią karo ir karo pabėgėlių košmarą, pasitraukiant vokiečiams ir grįžtant rusams, išgyveno Alfonso sesers Bronislavos Fetingių šeima iš Tauragės, taip pat sesuo Marija su dukterimis Palmyra ir Ksavera. Sunkūs pokario, rezistencijos ir sovietinės kolektyvizacijos laikai laukė Bendiko ūkyje Brokštėnuose gyvenusios močiutės Kazimieros, kartu su mama gyvenusios dukters Kazimieros, o ypač jaunajo ūkininko sūnaus Alfonso. Likimas lėmė, kad Stanislava apie 1940-42-uosius, gal atsitiktinai, o gal ir pagal ankstesnę pažintį, atsirado prie ūkio darbų Bendiko ūkyje, Brokštėnuose. Įsiplėtojusi draugystė ir jausmai apsivainikavo vedybomis su jaunuoju ūkininku Alfonsu. Be triukšmo ir iškilmių. Gal dėl to, kad buvo neramus karo laikas, gal ir dėl to, kad, kaip buvo kalbama, Alfonso mama Kazimiera nelabai šioms vedyboms pritarė.
Karo laikas nesutrukdė Alfonsui Bendikui ir Stanislavai Noreikaitei 1943 m. susituokti. Noreikų sodyba Kiaukuose, iš kur buvo kilusi Stanislava, irgi prie Jerubyno upelio, netoli nuo senosios Bendikinės Pajerubynio kaime. Dokumentuose randama, kad Noreikų ir Bendikų protevių šeimos taip pat bendravo, buvo susigiminiavę. Prosenelis Simeonas Noreika dalyvavo Bendiko šeimos vaikų krikštynose, pas švogerį Juozą Noreiką į Ameriką antroje savo kelionėje vyko Alfonso tėvas Povilas. Dokumentuose nurodyta, kad vyksta pas "cousin Juozep Noreiko" į Čikagą. A. Bendiko šeima, apie 1955 m. Gamtos prieglobstyje, dar jauname obelų sode. Brokštėnuose prabėgo laiminga penkių brolių vaikystė. Tai gražiai mane augino laukas pieva kelias upė, Tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga, Tai gražiai lingavo girios uogų ir gegučių pilnos, Tai gražiai saulutė leidos atilsėlį nešdama, Tai gražiai skambėjo žodžiai laukas pieva kelias upė,
Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis LIETUVA!
Šiose Justino Marcinkevičiaus eilėse randame savo vaikystės vaizdus
Nuotraukoje, Brokštėnuose giminės iš Kiaukų Budginai ir Noreikai, 1955 m. Bronislovas Budginas sėdi kairėje, antra iš kairės Stanislava Bendikienė, trečia Kazimiera Budginienė, ketvirtas Pranas Noreika(Stanislavos pusbrolis), penkta jo žmona, apkabinusi Alfonsą Bendiką, centre tarp vaikų Prano Noreikos dukra, paskutinis stovi Stanislavos brolis Vladas Noreika. Centre Alfonso vaikai, penki broliukai: iš kairės, Tomas stovi antrame plane prie bičių avilio, sedi ant kelių Augenijus, dešiniau Aloyzas, Benjaminas(Liudas), dešinėje pritūpęs Alfonsas.
 Alfonsas bityne, prie naujai pastatytų avilių apie 1950-uosius metus
Tarybų valdžia, pasižymėjo ne tik trėmimais ir kalėjimais nepaklusniesiems, bet ir sėjo baimę, bei nepasitikėjimą tarp žmonių, prievarta varė į kolūkius atimdami žemę ir turtą.
Bendiko ūkio išgelbėti nuo sugriovimo taip pat niekas nebegalėjo.
Žemė Brokštėnuose buvo paimta, diduma ūkinių pastatų, didžioji dalis sodo buvo nacionalizuota, prasidėjo ilgi ir pilki „šviesios tarybinės ateities“ kūrimo metai. Didžiajame ūkio tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai, jaujoje - kolūkio šienas, svirne - kolūkio grūdai, didžiają dalį savo rankomis sodinto sodo derliaus tekdavo veltui pakrauti į kolūkio mašinas, būdavo uždedamas "planas".
Vėliau, sovietiniam ūkiui pasistačius naujus pastatus, jaują ir arklide paverstą tvartą, įsakyta nugriauti „malkoms“. Ūkiui nebereikia, o tarybinis žmogus negalėjo turėti tiek nuosavybės. Nebuvo galima laikyti daugiau negu 2 karves, turėti arklių ar didelį sodą.
Augenijus, Aloyzas,,Alfonsas, Benjaminas ir mama Stanislava(viršuje-kaireje)
Kaimynai. Alfonsas stovi centre. Jo energinga poza, pasireiškė dar ir tuom, kad bet kada galėjo eiti ristynių, nors ir su jaunesniais už save.
Artimiausi kaimynai, draugai ir piršlys Antanas Knyzelis(centre) brolio Tomo vestuvėse.
Tomas vienintelis iš brolių Bendikų vestuves atšventė tėviškėje Brokštėnuose. Žmona tapo Valauskų atžala Birutė Valauskaitė. Kaimynystė Brokštėnuose
Kaimynų Kėblų šeima prie savo namų Brokštėnuose. Antano išlydėtuves į sovietinę kariuomenę, 1972 m.
Bytaučių autobusų stotelėje. Tuoj atvažiuos autobusas ir Antanas ilgam paliks tėvų namus.
Virsuje is kair.i des.Jurgio Kėblos sesers sunus Laugalys Bernardas,vidur.tevukas,desin.tevuko kitos sesers sunus Germonas Vladas ir apacioje Vlado zmona su dukromis. Kaimynai iš Brokštėnų Antanas Kėbla ir Pranas Drūkteinis Tūbinių bažnyčios dažymo darbuose.
Antanas ir Pranas prie Drūkteinių sodybos kiemo, kuriame žaidimuose prabėgo daug laimingų vaikystės dienų.
Iš kairės Pranas Drūkteinis ir ilgametis Tūbinių paštininkas Alfonsas Lukošius.
Drukteiniai, iš kairės: Antanas, Zenonas, Donatas Ambroza.
Susibėgimas pas Dapkus Jakaičių kaime
Nelaimė artimiausių kaimynų Žymantų-Lukošių šeimoje. Bendikiukai su mama Stanislava stovi pirmi keturi iš kairės.
Bendikai, su svečiais iš Kiaukų, Brokštėnai, apie 1956 m.
Artimiausio kaimyno Žymančiaus šeima. Tolumoje matoma ant Lopšų kalno stovinti kalvė. Žymantų žemė, tai Juozo Lukošiaus uošvių, buvusių emigrantų Lopšų palikimas.
Juozo Žymančiaus laidotuvė, Klekniškės k.
Kaimyno Juozo Lukošiaus šeima. Lukošiai ir Bendikai ne tik artimai bendravo, bet padėjo vieni kitiems ir krikštijant vaikus tapdami krikšto tėvais.
Artimiausias kaimynas, visų jaunųjų Bendikų draugas Aloyzas Pūdževis. Iš Aloyzo kiemo tolumoje matosi tarybinio ūkio sodą juosianti tvora ir vartai. Aloyzas, aistringas sporto ir technikos mėgėjas, savo entuziazmu sugebėdavo prie šių pomėgių patraukti ir jaunuosius Bendiko vaikus, padėjo įrengti sporto salę, sukūrė ir pagamino tam reikalingus treniruoklius. Turėdamas neabejotino talento ir puikių charakterio savybių, Aloyzas ypač pasižymėjo techninėje kūryboje, nueidamas ilgą atradimų kelią, nuo dar jaunystėje paties sumeistruotų aerorogių iki vėjo varomos elektros jėgainės. Sporte savo laiku laimėjęs "Nemuno" draugijos dvipūdės giros kilnojimo čempiono vardą, Aloyzas ir dabar pilnas gyvenimo entuziazmo, kartu su šeima gražiai tvarko aplinką, kurioje gyvena, o medžiotojo pomėgį dažniausiai panaudoja gamtos puoselėjimui.
Kaimyno Juozo Turausko laidotuvės. Brokštėnų sodai Užsiimti sodininkyste Padievyčio žuvininkystės ūkyje 1960 m. valdininkus įtikino dar tarpukaryje sodininko kvalifikaciją įgijęs ir praktikos turintis Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų. Tuo metu, vykstant sodybų griovimo vajui ir gyventojus priverstinai varant į gyvenvietes, gal tai buvo ir apgalvotas žingsnis, kad būsimo sodininko A. Bendiko sodyba nebūtų nugriauta. Greitai prasidėjo sodų projektavimas, apie 1961-tuosius medelių sodinimo darbai. Pirmasis sovietinio ūkio sodas sužydėjo 30-ties hektarų plote.
Laikraštis Artojas 1970-aisiais metais rašė, kad augantis naujai užsodintas sodas jau didina savo derlių.
Padievyčio ŽŪ sodo projektuotojas, kartu su sodininku A. Bendiku ruošęs Tūbinių Pykaičių ir Kazokų sodų projektus.
Sodo priežiūros darbus kartais pakeisdavo ir bulvių purškimas chemikalais.
A. Bendikas(kairėje), su artimiausiais kaimynais Bronislovu Bielskiu ir Zenonu Drūkteiniu. Alfonsas džiaugėsi naujuoju sodu, dėjo daug pastangų aptverdamas, apsodindamas medžiais, tą darbą dirbo tikrai sažiningai. Viskas iki vieno medelio pagal rūšis buvo sužymeta žemėlapyje, obelis genėdavo pagal visas taisykles, tinkamai suorganizuodavo obuolių skynimo talkas. Jose dažnai dalyvaudavo ir Tūbinių bei Šilalės mokyklų vaikai. Daug kas, dalyvavęs tokiose talkose patvirtintų, kad Alfonsas tą darbą dirbo su jam būdinga energija ir užsidegimu. Keletos metų žurnalo "Mūsų sodai" komplektų, surištų nuo 1960 m, išliko iki šių dienų.
Keletos metų žurnalo "Mūsų sodai" komplektų, surištų nuo 1960 m, išliko iki šių dienų. Taip pat išsaugotas pssodinto sodo medelių apyskaitos knyga, sodo planas, kur obelys ir kiti vaismedžiai sužymėti pagal rūšis ir numerius.
|
