Tūbiniu vaizdelis5

Tūbinės.  Vaizdas iš buv. Tūbinių dvaro- Višinskių sodybos pusės, 2015 m.


Tūbinių praeitis neatsiejama nuo senovinės Šiaurės Karšuvos, Medininkų krašto-Pietų Žemaitijos istorijos, taip pat nuo visos Žemaitijos istorijos. Labai svarbus kraštui buvo Žemaitijos dvasinis centras Žemaičių Vyskupija su sostine Varniuose, Varnių kunigų seminarija, net kelis šimtmečius veikusi Kražių pradžios mokykla, vėliau giminazija ir kolegija. Čia dirbo garsūs išsilavinę mokytojai, žinomi vyskupai, mokėsi pažangus krašto jaunimas, vėliau žinių siekęs Vilniaus, Krokuvos, Karaliaučiaus, Peterburgo Universitetuose. Visa eilė Kražių mokyklos mokinių tapo iškiliais visuomenės ir valstybės  veikėjais, pasipriešinimo ir sukilimo prieš Rusijos caro imperiją dalyviais. Kražių mokyklos istoriją smulkiai aprašęs istorikas K. Misius rado duomenų apie pažangius ir drąsius jos mokinius, stojusius prieš caro žandarus, pasipriešinusius vykdomai krašto rusinimo politikai, paminėtinos caro valdžios mokiniams iškeltos baudžiamosios bylos ir paskirtos griežtos bausmės. Krašto istorinės pažinties kelyje aptinkame ir XVIIa pradžioje kraštą užklupusios niokojančius maro epidemijos pėdsakus, daugiau sužinome apie Žemaitijoje vykusius istorinius įvykius ir juose dalyvavusius žemiečius, atrandame žymius aukotojus, Šilalės ir Tūbinių bažnyčių, Tūbinių kalvarijų statytojus, šių bažnyčių vizitatorius, garsius Žemaičių, vėliau Telšių vyskupijų vyskupus, kurie rūpinosi ir pasaulietiniu gyvenimu, gausiomis katalikiškomis organizacijomis. Istoriją praturtina iš šio krašto kilę, taip pat Tūbinėse dirbę kunigai, atlikę bendruomenei reikšmingų darbų, palikę šiltus prisiminimus. Bažnyčiai ir jos vykdomai kultūrinei veiklai talkino aktyvūs pagalbininkai mokytojai, choristai ir muzikantai.

Tūbinių istorija, tai buvusio Tūbinių dvaro, Tūbinių bažnyčios, aplinkinių Kiaukų, Girininkų, Pajėrubynio, Paneročio, Dargalių, Jakaičių, Payžnio, Brokštėnų kaimų, plačių giminių ir skaitlingų šeimų istorijos. Žmonės į Tūbines ir čia vykstančius atlaidus atvykdavo iš parapijos pakraščių, Bytaučių, Paakmenio, Laukdvarių ir Mažrimų, Vabolių kaimų, kraštiečiai atvykstantys pas gimines iš Balsių, Šilų, Šėrikų kaimų, Šilalės  ir kitų miestų, gimines lankantys artimieji iš Amerikos, atrandamos žinios apie jų paaukotas pinigines lėšas. Tarp tokių geradarių paminėtina Rozalija Rekašienė iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Čikagos miesto, apie kurią 1938 m. parapijos laikraštyje dėkodamas paminėjo kun. D. Masiulis. Buvusi Pajėrubynio k. gyventoja Rozalija Rekašienė, atvykusi į gimtinę kartu su 12 m. dukra Filomena, ne tik pastatė paminklą ant tėvų kapo, bet ir paaukojo lėšų Tūbinių bažnyčios remontui, religinių reikmenų pirkimui. Kun. D. Masiulis už tai atsidėkodamas įteikė jai lauktuvių artimiesiems pasilikusiems toli už vandenyno. Grįžusi į Ameriką Rozalija ir jos dukra Filomena savo neišdildomais įspūdžiais Lietuvoje pasidalijo su savo bendruomene Amerikos Lietuviškoje spaudoje. Žinoma daugiau dosnių žemiečių paaukojusių bažnyčios ūkio reikmėms žemės, po mirties atidavusių palikimą. 

Ankstyvuoju Nepriklausomos LR laikotarpiu Tūbinėse vyko intensyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas. Jame dalyvavo daug patriotiškai nusiteikusio  jaunimo, veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, bent trys  parduotuvės. Svarbus visų aplinkinių kaimų kultūrinis centras buvo Tūbinių bažnyčia. Žmonės čia rasdavo ne tik dvasios ramybę, bet ir tuokėsi, krikštijo vaikus, giedojo gausiuose giesmininkų choruose, dalyvavo įspūdingose religinių švenčių procesijose, Kalėdų ir Velykų šventėse. Šalia, smėlio kalnelyje esančiose kapinėse, Tūbinių ir aplinkinių kaimų  gyventojai nuo seniausių laikų laidojo savo artimuosius. Būtent pagal tokius žmonių bendrystės kriterijus 1926 metais, Lietuvos bažnyčiai įgijus savarankiškumą, buvo pertvarkomos vyskupijos ir dekanatai, steigiamos naujos parapijos. Tūbinių parapija, Telšių vyskupijos kurijos sprendimu, įkurta 1937 m. Tūbinėse vyravusi žmonių bendrystė ir dvasinė atmosfera padėjo pagrindus išaugti puikiam jaunimui pasirinkusiam kunigystės kelią, kopusio bažnytinės hierarchijos laiptais. Tai gerb. prelatas Stasys Žilys ir kun. Vladislovas Juškys iš Dargalių. Šių garsių parapijiečių pėdomis pasekė jaunoji karta. Jos atstovas, Klekniškės kaimo gyventojo šeimoje užaugęs Lietuvos karininkas, mjr. Remigijus Monstvilas dvasiniame kelyje pasiekė LR Karinių jūrų pajėgų vyresniojo kapeliono rango. Kunigas Darius Trijonis 2017 m. gruodžio 16 d. konsekruotas  Vilniaus Vyskupu, Viešvilės Kristaus Atsimainymo parapijoje dirba kun. Kęstutis Pajaujis. Šilutės ir aplinkinių Vanagų, Pagėgių ir Rukų Evangelikų Liuteronų bažnyčios parapijas  aptarnauja klebonas Remigijus Šemeklis. R. Šemeklio mama Jadvyga Gudauskaitė, D. Trijonio ir K. Pajaujo tėvai kilę iš Tūbinių parapijos Kiaukų ir Paakmenio kaimų. 

Ryškia gija Tūbinių istorijoje nuo prieškarinių laikų persipina iš Tūbinių parapijos kilę ir čia dirbę žinomi mokytojai. Dvarininko Juozapo Radžiaus šeimoje išaugo net keturi vaikai tarpukariu įgiję prestižinę mokytojo profesiją. Vienas jų Vytautas Radžius, jaunystėje kartu su būsimu prelatu Stasiu Žiliu mokęsis Telšių kunigų seminarijoje, kunigu netapo, tačiau, karo metu pasitraukęs iš Lietuvos, dirbo Lietuviškoje giminazijoje Hiutenfeldo miestelyje Vokietijoje, vėliau emigravęs į Ameriką, tapo žymiu Amerikos Lietuvių išeivijos kultūros ir visuomenės veikėju, apdovanotas LR Valstybiniu apdovanojimu. Jo brolio, mokytojo  Apolinaro Radžiaus šeimoje išaugo žymus teatro režisierius Egidijus Radžius, kurio vardu pavadintas kultūros namų dramos teatras Kretingoje. Mokytoja dirbusi Albina Radžiūtė netikėtai mirė anksti, 1928 m. Jos sesuo Elena Radžiūtė Pronskienė, dirbusi mokytoja aplinkinėse mokyklose, 1945 metais apsistojo Tūbinėse, buvo Tūbinių pašto vedėja, vėliau Tūbinių mokyklos mokytoja. Jos šeimoje gimė ir augo būsimas žemės ūkio mokslų daktaras, buvęs LR seimo narys Mykolas Pronckus, kuris savo autobiografinėje knygelėje aprašė pokario vaikystės dienas, praleistas Tūbinėse. Šiltais prisiminimais Tūbinių krašto senoliai dalijasi apie savo mokytoją iš pašaukimo Antaną Račkauską, rengusį vaidinimus Tūbinių pavasarininkų šventėse, čia mokytojavusį, vėliau savo namuose Kiaukų kaime atidariusį pradinę mokyklą, kuri mokinių skaičiumi buvo išaugusi net iki 4 klasių. Aktyvus ir gabus mokytojas A. Račkauskas vienas pirmūjų, kartu su visa šeima patyrė sovietinę prievartą. 1941 m. birželį, kaip "pavojingas" komunistinei ideologijai, kartu su mažamečiais vaikais ir besilaukiančia žmona buvo pakrautas į gyvulinį vagoną kelionei į Sibirą, kur išbuvo net  17 ilgų nepriteklio metų. Kartu vykusi dukra, dėl badavimo ir  maisto medžiagų trūkumo tremtyje mirė, kita dukra, dėl nežmoniškų kelionės salygų, gimusi vos atvykus į tremties vietą, liko gyva stebuklo dėka. Badavimas, ligos ir moraliniai išgyvenimai šeimai paliko randus visam gyvenimui, kuris, dėl tremtinių trečiarūšių žmonių statuso, sovietmečiu ir šiaip nebuvo lengvas. 

Garbingos mokytojo profesijos atstovais nuo prieškario laikų pasižymėjo tūbiniškių Dapkų, Pintverių šeimos. Jų giminės šaknys Jakaičių ir Paneročio kaimuose. Mokytojais dirbo net keli Pajėrubynio kaime gyvenusios Zofijos ir Albino Kaulių šeimos nariai, panašias profesijas rinkosi jų palikuonys. Albino brolis Adomas Kaulius, mokytojas darbavęsis tarpukario Lietuvos mokyklose, taip pat buvo tarp pirmūjų 1941m  birželio mėn. tremtinių. Iki šių dienų artimūjų atmintyje išlikę jo pasakojimai apie tremtinių išgyvenimus ir likimus.

Tūbinių krašto žmonės ir istorinė praeitis kuri užfiksuota senose foto nuotraukose stebina savo geografija, o trumpos žinutės jose giliu  dvasiniu turiniu, meile savo kraštui ir begaliniu tikėjimu ateitimi, kuris tūbiniškius lydėjo nuo pat seniausiūjų laikų. Didelę dvasios stiprybę reikėjo turėti, kad imtis Tūbinių bažnyčios, Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų statybos, aukojant tam savo lėšas ir žemę, kaip tai padarė Tūbinių dvaro savininkai Ignotas ir Teklė Jacevičiai. Jų sūnus Anupras Jacevičius, mokslo siekęs Kražiuose ir Vilniaus Universitete, tikėdamas laisvės siekiais, kartu su savo iškiliu giminaičiu, Telšių apskrities bajorų vadu Vladimiru Gadonu dalyvavo 1831 m. sukilime, sumaniai vadovavo Žemaitijos krašto sukilėliams. Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas. A. Jacevičius su savo būriu atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs tėvų dvaro žemėse, Tūbinių miške, apylinkėje įkurdino sužeistuosius savo draugus. Tačiau, žandarams persekiojant, sukilėliai buvo priversti trauktis tolyn iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė, emigracijoje susilaukusi šeimos padidėjimo net iki 7 vaikų. Analogišką kelią nuėjo ir Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius, taip pat mokęsis Kražių mokykloje. Vėliau dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1830 metais rudenį, prasidėjus sukilimui, organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Sukilimą numalšinus pasitraukė į Prūsiją o 1832 metais J. Rimkevičius taip pat atsidūrė Prancūzijoje. Nansi miestelis Prancūzijoje, kurio kapinėse amžinojo poilsio atgulė Anupras ir Rožė Jacevičiai, buvo tarsi prieglobsčio sala daugeliui sukilimo dalyvių, turėjusių ir kilmingų šaknų. Iki šių dienų šiame Prancūzijos miestelyje, kaip ir daugelyje kitų europos miestų, išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigakštystės pėdsakai, didikų Leščinskų statyti rūmai su LDK herbais, menami jų giminystės ryšiai su Prancūzijos valdovais. Anupras Jacevičius, tituluojamas lenkų generolu, gyvendamas Prancūzijoje apie sukilimą parašė savo prisiminimus.

Anupro_Jacevičiaus_žmonos_Rozos_sūnaus_Jono_ir_dukros_Emilijos_Helenos.jpg

Anupro Jacevičiaus žmonos Rozos, sūnaus Jono ir dukros Emilijos Helenos kapavietė Paryžiuje.  Nuotrauką pateikė B. Bendikas

1831 m. sukilimo prieš carinę Rusijos valdžią žiaurus numalšinimas, buvo smūgis drąsioms svajonėms atkurti buvusią Lietuvos Lenkijos valstybę. Dvarininkų, rėmusių ir organizavusių sukilimą, laukė žiaurus susidorojimas: kartuvės, įkalinimas arba tremtys į Rusijos gilumą. Tradicinis bajorų dvaras virto kolonizacijos ir rusifikacijos įrankiu, žemės buvo nacionalizuotos, priverstinai parduotos arba išnuomotos caro kariškiams ir valdininkams. Dėl šios priežasties pradėjo nykti Tūbinių, Brokštėnų, Dargalių dvarai ir jų ūkinė veikla, 1844 m. uždaryta Kražių gimnazija. Pertvarkant krašto administravimą didžioji Žemaitijos dalis buvo priskirta Kauno gubernijai. Dar daugiau kraštas nukentėjo po 1863-1964 m sukilimo numalšinimo, kada buvo sustabdyta žemaitijos bajoriškų seimelių veikla, kapitula ir kunigų seminarija iš Varnių buvo iškelti į Kauną, uždrausta lietuviška spauda, apribotas lietuvių kalbos vartojimas.  Tačiau  žemaičiai nepasidavė ir greitai išplito pogrindinis lietuviškų knygų platinimo tinklas. Svarbų vaidmenį suvaidino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, organizavęs slaptą jų spausdinimą, gabenimą, platinimą per bažnyčiose dirbusius kunigus. Šios veiklos nenutraukė persekiojimai, knygnešiams keliamos bylos ir ilgi kalinimo metai. Tarp tokių nuo caro valdžios nukentėjusių net 9 kunigai. Viso lietuviškų knygų ir spaudos platintojų priskaičiuojama virš 2000. Netrukus rusų kėslai grubiai pravoslavinti katalikų bažnyčią Žemaitijoje sulaukė pirmūjų masinių didvyriškų pasipriešinimų ginant bažnyčias Kestaičiuose ir Kražiuose.

Vargingas gyvenimas krašto žmonėms buvo carinės Rusijos priespaudoje, sunkūs ir Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metai. Senosiose nuotraukose galima matyti ir medines klumpes mūvinčių žmonių. Spaudžiama nepriteklių didelė dalis gyventojų patraukė pirmūjų emigrantų pramintais takais į Ameriką, Kanadą, Lotynų Amerikos šalis. Žinių apie tūbiniškius emigrantus randame nuo XVIIIa pabaigos, kai dėl politinės ir ekonominės suirutės Europoje, žmonės masiškai paliko savo namus. Emigraciją dar labiau skatino prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvoje įsivyravęs chaosas ir skurdas.

Visuomenės nepasitenkinimas esama padėtimi, Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų dvasininkų darbas žadinant tautinį atgimimą per valstiečius ir smulkiuosius bajorus, padėjo pamatus 1918 m. atkurti Lietuvos valstybę. Sąlygas siekti politinės ir ekonominės Lietuvos laisvės sudarė  1905-1907 m. įvykiai Rusijoje, neužilgo prasidėjęs I pasaulinis karas ir Rusijos imperijos griuvimas, išlaisvinęs daugelį Europos tautų. 

Paskelbus  LR Nepriklausomybės Aktą 1918 m. iš esmės buvo kuriama nauja valstybė, kurią reikėjo įtvirtinti ir apginti. Mūšiai ginant kraštą įsisiūbavo net keliomis kryptimis: su bolševikais iš rytų, su lenkais iš vakarų ir su Lietuvos teritorijoje plėšikaujančiais vokiečių kariuomenės likučiais, vadinamais "bermontininkais". Į vyriausybės kvietimą į gynėjų gretas įsijungti savanoriais  atsiliepė  ir tūbiniškiai. Pavyzdį čia rodė Kalniškių kaimo gyventojai, iš kurio ginti Nepriklausomybės savanoriais išėjo net 5 kaimo vyrai. Visi jie LR valstybės Prezidento A.Smetonos buvo apdovanoti Savanorio Kūrėjo medaliais. Už drasą ir narsumą kovose pasižymėjęs Kalniškių km. gyventojas, savanoris Antanas Petrokas tapo Lietuvos karžygiu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

1919 m pabaigoje į naujai kuriamos Lietuvos kariuomenę ginti krašto laisvės buvo pašaukti pirmieji šauktiniai, tarp kurių tūbiniškiai Petras Macas ir Stasys Vištartas. Nepriklausomybės kovoms aprimus, dalis buvusių savanorių papildė šauktinių gretas, dalyvavo formuojant pirmuosius reguliariosios kariuomenės pulkus. Vėliau, grįžę iš tarnybos, buvo aktyvūs visuomenėje, taip pat ir Tūbinių šaulių būrio veikloje, rodė ištikimybės tėvynei pavyzdžius mokinių ir jaunimo tarpe. Aktyvaus šaulio, mokytojo Zigmo Jauniaus namuose, kur buvo mokykla ir Tūbinių šaulių būrio štabas, mokiniams  buvo įrengta skaitykla, užsakyti laikraščiai. Z. Jaunius kartu su Jeronimu Jasūdu prisidėjo iškilmingai atšvenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 m. Šiai progai pažymėti ir artėjant Vytauto Didžiojo mirties 500-asioms metinėms psitikti, Tūbinėse pastatytas Nepriklausomybės paminklas, tapęs Valstybės šventinių minėjimų ir susikaupimo vieta.

Didelį tautos vienybės ir viso pasaulio lietuvių pasididžiavimo jausmus sukėlė 1933 m.  kraštiečių emigrantų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atliktas didvyriškas skrydis iš Niujorko į  Kauną, vienmotoriu lėktuvu "Lituanica", įveikiant Atlanto vandenyną, jaudinantis jų laukimas Kauno Aleksoto oro uoste, deja pasibaigęs tragiška žinia. Savo testamentu, šį didvyrišką skrydį lakūnai skyrė atgimstančiai Nepriklausomai Valstybei ir jos jaunimui. Šio rekordinio skrydžio metinės S. Girėno gimtinėje Vytogaloje, sutraukiančios daugybę žmonių, kasmet iškilmingai atžymimos jau 85 metus. 

Ramų Tūbinių apylinkės ir Lietuvos žmonių gyvenimą 4-ojo dešimtmečio pabaigoje sujaukė auganti politinė įtampa pasaulyje. Rusijoje ir Vokietijoje įsigalėjus diktatūroms, Stalinui ir Hitleriui, slapta susitarus pasidalinti Lenkiją ir grasinant ultimatumais, 1940 m. buvo aneksuotos visos trys Baltijos šalys. Lietuvą  užplūdo Raudonoji armija, atnešusi bolševizmą, kuris pasireiškė Letuvos Valstybės kariuomenės vadovybės ir visos intelektualiosios tautos dalies naikinimu, 1941 m. birželio mėn. trėmimais ir kalinimais. Galop, prasidėjus karui, rusai vejami vokiečių bėgo, sprogdino karo amunicijos sandėlius, naikino ir degino reikšmingesnius pastatus, nužudė nekaltų žmonių Tūbinėse, Dargaliuose, gretimuose kaimuose. Tokiems okupanto veiksmams daug priežasčių nereikėjo. Tipiškas pavyzdys jauno kunigo, kilusio nuo Laukuvos, Pauliaus Racevičiaus sušaudymas 1941-06-27d netoli Joniškio, kur jis tuo metu dirbo. Jo ir kartu besislepiančio zakrastijono sušaudymo priežastis galėjo būti besitraukiančių alkanų rusų kareivių neapykanta išeiginiais rūbais apsirengusiems bažnyčios tarnams. Atsitraukiant rusams nebuvo pasigailėta lietuvių patriotų uždarytų kalėjimuose. Tarp daugybės aprašytų įvykių, susijusių su besitraukiančia sovietine valdžia ir kariuomene, paminėtinos žudynės Tauragėje, Šepetos miške, Kaune, Marijampolėje, Kretingoje, Zarasuose, Panevėžyje, Gaižiūnuose, Sedoje, Pravieniškėse, Rokiškyje, Skaruliuose, Vilniuje. Ypač šiurpą keliančios Lietuvos patriotų iš Telšių, Plungės ir Kretingos žudynės su nežmoniškais kankinimais įvyko Rainių miškelyje prie Telšių. Payžnio km. gyventojo P. Luganeckio pasakojimu, kankinamų pasmerktųjų šauksmus turėjo nustelbti specialiai atvarytų traktorių variklių garsai. Išlikę karo metais atkastų kūnų vaizdai ir šiuose darbuose dalyvavusių žmonių liūdijimai, skatina, informaciją apie sovietinius nusikaltėlius ir jų nusikaltimus saugoti ateities kartoms, niekada to nepamiršti.

Vokiškaji okupacija iš dalies leido atkurti buvusią tvarką ir kai kurias valdžios institucijas, atskleisti sovietų nusikaltimus. Tačiau dėl įvairių priežasčių užėjus vokiečiams taip pat žuvo taikūs gyventojai Tūbinėse, Panerotyje, Brokštėnų k. Juoda istorijos dėme tapo Vokietijos nacistų organizuotos žiaurios Šilalės krašto žydų žudynės Tūbinių miške, buvo prisidėjusių, metusių šešėlius nekaltiems savo artimiesiems. Trečiaisiais karo metais, vokiškają okupaciją vėl keitė sugrįžtanti sovietinė. Tiek vieni tiek kiti tūbiniškiams nešė artimūjų praradimus, moralinius ir ekonominius nuostolius. Gaisruose sudegė daug Tūbinių kaimo pastatų, nuo okupantų savivalės žuvo nekaltų žmonių, sujaukti likimai ir priverstinai po pasaulį išsklaidytos šeimos. 1941 m. Raudonajai armijai ir frontui artėjant, dalis Tūbinių šaulių dalyvavo birželio sukilėlių gretose, vėliau, tęsiantis antrajai sovietinei okupacijai, įsijungė į ginkluotą pasipriešnimą, trukdė diegti sovietinę kolūkinę santvarką, pravesti "rinkimus",    baudė už kolaboravimą su okupacine valdžia. Tačiau, kovojančių pusių jėgos buvo nelygios ir laisvos Lietuvos kontūrams tolstant, beveik visi ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, paaukojo gyvybes.

Įsigalėjęs  bolševizmas  nutraukė natūralų Lietuvos ekonomikos ir visuomenės gyvenimo vystymąsi. Statant sovietinį "šviesų rytojų" nuo sovietinės valdžios nukentėjo stambesnieji Tūbinių apylinkės ūkininkai, buvo nusavintas inventorius, arkliai, ūkiniai pastatai. Panaudojant visą arsenalą prievartos elementų vykdoma kolektyvizacija atimant žemę, vėliau įsisiūbavo sodybų ir vienkiemių griovimo vajus, priverstinai formuojant gyvenvietes. Ypač nuo sovietmečio nukentėjo Lietuvos dvasininkija ir aktyvioji bendruomenės dalis. Buvo įkalinti arba Sibire atsidūrė dauguma Tūbinių šaulių, dalis mokytojų, Tūbinėse dirbę kunigai. Parapijos įkūrėjas kunigas Domininkas Masiulis, dirbęs Tūbinėse prieš karą, 1944 m. Vėžaičiuose žuvo po rusų kariškių automobilio ratais, neišiškintomis aplinkybėmis važiuodamas dviračiu.  Kun.  Antanas Jurgaitis, puikiai užsirekomendavęs Tūbinėse organizuojant religinių švenčių procesijas, buvo skubiai iškeltas į Kaltinėnus, galop dėl savo kovos už dvasinę laisvę, taip pat pateko į sovietinius lagerius. 

Žemaitijos dvasinis centras Telšių kunigų seminarija buvo uždaryta. Pirmasis jos Rektorius vyskupas Vincentas Borisevičius, dieną prieš prasidedant karo veiksmams su planuota vizitacija apsilankęs Tūbinių bažnyčioje, dėl prasidėjusio rusų kariuomenės judėjimo ir užtvertų kelių, tolimesns vizitacijas Varsėdžiose ir kitur turėjo utraukti. Vėliau V. Borisevičius dėl savo nepaklusnumo sovietinei valdžiai saugumo buvo persekiojamas, o netrukus, po apsilankymo Šilalės Parcinkulio atlaiduose buvo suimtas, įkalintas ir šantažuojamas bandant palaužti morališkai. Tačiau Vyskupas nedvejojo, neišdavė savo įsitikinimų kalbėti netiesą, kategoriškai raštu atsisakė būti skundiku ir saugumo(NKVD) informatoriumi. Už tai jis buvo dar kartą suimtas, žiauriai kankintas, nuteistas ir sušaudytas šūvių į galvą. Tik taip represinė valdžia mokėjo kalbėtis su nepalenkiamais tautos dvasios išrinktaisiais.

Pokario metais, siaučiant sovietiniams baudėjų būriams iš vienos pusės ir tęsiantis ginkluotam pasipriešinimui iš kitos, žmogiškosios moralės išbandymus išlaikyti buvo ypač sunku. Dalis nesusipratusių,  prisidėjo prie sovietinės valdžios organizuojant trėmimus, aprašinėjant dvarų ir stambesnių ūkininkų turtą. Dar po šešių dešimtmečių gyvos nuoskaudos dėl prarasto turto, dėl piktos valios pastangomis suformuotų trėmimų ir dėl to praleistų gyvenimo metų tremtyje, dėl artimūjų netekties  pokario metais, siautėjant sovietiniams baudėjų būriams iš vienos pusės ir be kaltės baudžiamiems iš kitos. Istorija rodo kad, vykstant pilietiniams susirėmimams, tai sunkiai išvengiami dalykai, bet tai sunku priimti žmogiškąja prasme, kyla klausimų kuriems niekada nebus vieno atsakymo. Priešprieša tarp žmonių ir kolektyvinė atsakomybė pirmiausia buvo primesta okupanto baudžiant visą šeimą, tremiant mažus vaikus ir senelius, dėl savanaudiškų tikslų atimant turtą, priešinant tautinę nesantaiką. Ilgus metus moraliniai ir ekonominiai praradimai slėgė tremtinių šeimas kurios priskirtos atstumtiesiems, iš tremties sugrįžusieji negalėjo atsiimti nusavinto turto, galiojo draudimai net apsigyventi gimtojoje žemėje.

Sovietinė valdžia savo socialistinę ideologiją primetinėjo mokyklose, tikėjimo laisvės ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Pogrindyje leidžiamos "Bažnyčios kronikos" žinutėse randame ir įrašus apie tikinčiūjų persekiojimą Tūbinėse. Mokykloje mokinių elgesys buvo mažinamas už bažnyčios lankymą, už dalyvavimą bažnyčios remonto darbuose. Dėl tokios valdžios "priežiūros" pradėjo nykti Tūbinių bažnyčios istorinis paveldas, Šv. kryžiaus kelio kalvarijų koplyčios, suniokotos  bažnyčios statytojų Jacevičių palaidojimų kriptos. Visoje Lietuvoje TSRS valdžios nurodymus uoliai vykdanti komunistinė valdžia greitai pradėjo valstybės simbolių, Nepriklausomybės paminklų griovimo vajų, kuris pasiekė ir Tūbines.  Tačiau čia ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Gavęs užduotį į Tūbinių centrą atvairuoti traktorių ir pamatęs, kad bus griaunamas paminklas, jo vairuotojas Aušra pasipriešino ir nuo tokio "darbo" nusišalino. Partorgui Jankeliui teko ieškoti kitų talkininkų, o gal ir pačiam paminklą daužyti, iš miestelio centro išvilkti. Tačiau vandalams to nepakako. Buvusio Tūbinių gyventojo Stasio Pudževio teigimu, tuo pat metu buvo nugriautos ir 8 mažosios Tūbinių kalvarijų Šv. Kryžiaus kelio koplyčios, paliekant tik 4 esančias šalia bažnyčios.

Sunku būtų vertinti sovietinės okupacijos laikotarpį, kuris tęsėsi dešimtmečius: nerastume vienos tiesos. Nuomonę lemia žmogaus amžius, šeima, buvusi socialinė padėtis. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą aktyvesnė visuomenės dalis, išvengusi sunaikinimo ir trėmimų, rizikuodami, persekiojant sovietinėms saugumo tarnyboms, dirbo pogrindyje, dalis prisijungė prie pasyviosios rezistencijos arba visai nustojo tikėjimo turėti savo valstybę ir Nepriklausomybę susigražinti. Vyresniosios kartos žmonėms menantiems pokario sovietizaciją ir ginkluoto pasipriešinimo laikus, dar iki šių dienų išlikusi baimė drasiai apie tai kalbėti, neišblėsta mintis, kad toks panašus laikotarpis ir vėl gali ateiti.

Atslūgstant karo ir pokario siaubui, aktyvių Tūbinių apylinkės žmonių bendrystė  prasiveržė kultūrine veikla, kurioje lietuviškumas galėjo reikštis laisviau. Tiek muzikantų ir saviveiklos kolektyvų, kiek buvo Tūbinėse aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, galėtų pavydėti ir didelis miestelis. Tai neabejotino talento žmonės, kurių dauguma palikuonys tų prieškarinių muzikantų, giesmininkų ir vaidinimų aktyvistų, išsaugojusių savo tėvų tradicijas. Kultūrinė veikla, apjungianti praeitį ir sovietinę dabartį, padėjo išlaikyti žmonių dvasinę sveikatą, dėjo pamatus ateities permainoms, kurios jau buvo nebe už kalnų. Bėgant stagnacijos dešimtmečiams sovietinė TSRS ekonominė sistema ir jos ideologija išsisėmė, artėjo neišvengiamos permainos. Nepriklausomybės troškimą pažadino Sajūdis ir laisvi rinkimai. 1989 m. visus suvienijo "Baltijos kelias". Atkūrus valstybę Nepriklausomą Lietuvos Respubliką sugrąžinta žemės nuosavybė, atsivėrė "geležinė siena" dešimtims metų atskyrusi mus nuo viso likusio pasaulio, vėl pasijutome ori tauta su savo Valstybe. Reikiamu istoriniu momentu visi buvome vieningi, valią išreikšdami taikiu būdu, Sajūdžio organizuotose protesto mitinguose už laisvą gyvenimą. Išvedus sovietinę, vėl buvo atkuriama Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Tūbinių savanorių, Krašto apsaugos  ir šaulių tradicijas garbingai pratęsė jaunimas, įsijungęs į šių laikų savanorių gretas. Buv. Kiaukų k. gyventojo prieškario Lietuvos kariuomenės puskarininkio Tauragės KA būrio vado Felikso Noreikos pavyzdžiu pasekė jo brolio Vlado anūkas, Gintaras, užaugęs Petro ir Onos Noreikų šeimoje.  Pasirinkęs kariškio profesiją, Gintaras užsitarnavo kapitono laipsnį. Tarnybą pradėjęs 1996 metais, pasižymėjo Krašto apsaugos savanorių pajegose(KASP) Žemaičių apygardoje, kilo pareigose iki kuopas vado. Praėjęs mokymus Nevados dykumoje Amerikoje, G. Noreika vyko su 4-ąja NATO šalių kontingento pamaina į Afganistano Goro provinciją. Vėliau  dirbo Klaipėdoje, šiuo metu toliau tęsia tarnybą KASP 3-ioje rinktinėje, yra Šilalės savanorių kuopos vadas, atlieka švietėjišką darbą mokyklose ir jaunimo tarpe. 

Ilgi okupacijos metai nepraėjo be pasekmių visuomenėje. Kartu su Nepriklausomybe atėję jaunos demokratijos išbandymo metai leido prie valdžios sugrįžti buvusiam tarybiniam aktyvui. "Drausmingi" buvusios partinės nomenklatūros atstovai, savaip traktuodami įstatymus, dalijo valstybinių įmonių turtą ir savanaudiškais tikslais, pamiršdami tikruosius jos savininkus, "kilnojo" žemę, susiformavo prekybinės monopolijos. Atėjus ekonominiam nuosmūkiui, valdžia savo bejėgiškumą pridengė "valstybės gelbėjimu" vykdydant reformas dirbančių pensininkų, kitų pažeidžiamų visuomenės sluoksnių saskaita. Nesilaikant etikos normų politika ėmė tapti verslu, įsigalėjo politinė korupcija, kurios neveikia įstatymai. Didelė Lietuvos visuomenės dalis tokia padėtimi tapo nusivylę, o didėjant socialinei turtinei atskirčiai, vėl prasidėjo masinė jaunų žmonių emigracija į Vakarų Europą, Didžiają Britaniją, Airiją, Ameriką, Skandinavijos šalis. Tai gal šeštoji žinoma tūbiniškių emigrantų karta dėl savo ateities dirba svetimuose kraštuose ir kaip seneliai ir proseneliai, vėl puošia gimtąsias vietas sunkaus darbo vaisiais. Suklestėjusios technologijos pakeitė pasaulį, emigracijoje gyvenančius priartino naujos ryšio ir susiekimo priemonės, bet sunku nepatirti skausmingo namų ilgesio, gyvenant toli nuo gimtūjų namų, be tėvynėje likusių artimūjų. Atsigręžiant į praeitį, prisimenant ką teko išgyventi mūsų protėviams, seneliams ir tėvams, jaučiame, kad dabartinis laikas-taikos ir galimybių metas, kad gyvenimas laisvame krašte duoda  vaisius, teigiamus  gyvenimo pokyčius. Tolstant sovietmečiui vis labiau vertinami laisvojo pasaulio privalumai, galimybė keliauti praplečia vidinį pasaulį, padeda atrasti savajį tapatumą, skatina atsigręžti į turtingą krašto istoriją, prisidėti atstatant ar restauruojant paveldo objektus, gražiau tvarkyti sodybas. Žinoma tiesa, kad į tą patį upės vandenį antrą kartą neįbrisime. Iškylantys nauji iššūkiai, kuriuos pasitinkame, yra mūsų gyvenimo dalis, istorija kurią paliksime palikuonims, augančioms ateinančioms kartoms. 

 Renkant medžiagą šiam pasakojimui teko sutikti nuostabių žmonių, neabejingų gimtinei kraštiečių, buvusios mokyklos mokytojų, klasės ir mokyklos draugų, buvusių kaimynų, aplinkinių kaimų gyventojų ir jų atžalų. Nuoširdžiai dėkoju visiems supratusiems, pasitikėjusiems, pasidalijusiems nuotraukomis ir prisidėjusiems prie šios istorijos atsiradimo kas kuo galėjo. Visus besidominčius savo giminės šaknimis, krašto praeitimi, kviečiu pasidalyti savąja istorija ir atversti daugiau senūjų Tūbinių gyvenimo puslapių.


 Senūjų Tūbinių pėdsakais

Skirtingų istorijos šaltinių minimos skirtingos Tūbinių pirmo paminėjimo datos. Kad Tūbinių apylinkės buvo gyvenamos nuo akmens amžiaus laikų byloja rasti akmens amžiaus įrankiai. Vienas toks radinys tveriamasis kirvis įtrauktas ir į Lietuvos archeologinių radinių katalogą, kur nurodyti jo matmenys, taip pat kad rastas Tūbinių kaime kasant kanalą.

Kirvis akmeninis įtveriamas

LDK Didžiojo Kunigaikščio Karšuvos Valsčiaus inventoriuje Tūbinės pirmą kartą paminėtos 1562 -aisiais metais. 1667-aisiais dokumentuose paminėta Tūbinių valda turėjusi 12 dūmų. Vėliau Tūbinių valda apėmė ir aplinkinius kaimus. Paminetinas Tūbinių istorijos laikotarpis, kuomet jos priklausė Šilalės dvarui, kurį valdė P. Pilsudskis. 1737 ir 1751 metais jis buvo LDK Vyriausiojo tribunolo deputatas, mirė 177 metais pastatęs Šilalės bažnyčią. 1816 metais  Šilalės valdai be miestelio priklausė 41 valstiečių ir 7 bajorų kiemai, be kitų kaimų jai priklausė ir Tūbinių apylinkėje buvę kaimai Brokštėnai Degučiai, Jakaičiai, dalis Payžnio, Vabolių, Šėrikų kaimai.

Žinomesnė Tūbinių  istorija susijusi su Tūbinių dvaru ir dvaro savininkais Jacevičiais, kurie buvo naujai statomos Tūbinių bažnyčios fundatoriai. Jacevičių  rūpesčiu ir lėšomis 1923-24m ji buvo pastatyta ir pašventinta kartu su šventoriuje įrengtomis Šventojo Kryžiaus kelio kalvarijų koplyčiomis. Svarbūs Tūbinėms buvo ir 1928-1930-tieji metai, kada buvo iškilmingai švenčiamas Lietuvos Nepriklausomybės 10 m. jubiliejus, taip pat ruošiamasi pažymėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metines. Šiuo laikotarpiu miestelyje buvo pastatytas Nepriklausomybės dar vadinamas TūbiniųVytauto Didžiajo paminklas, įkūnijęs daugelį amžių vykusias lietuvių kovas už laisvę ir nepriklausomybę. Prie paminklo šventes švęsti rinkdavosi pavasario, šaulių organizacijos nariai, jaunalietuviai, bei apylinkės mokyklų mokiniai, grojo Tūbinių pučiamųjų orkestras. Sovietmečiu paminklas ir kalvarijų koplyčios buvo apleistos ir neprižiūrimos, o 1964 m. paminklas ir dalis koplyčių buvo visai nugriauta.

Aktuali Tūbinėms mokyklos istorija, kurioje mokėsi dauguma šių apylinkių gyventojų, jų tėvų ir protėvių. Jos istorija, prasidėjusi 1911 metais sudėta atskirame skyriuje.