Muzikantas, ūkininkas, politinis kalinys

Petras Dapkus(1889-1948).

Tarpukario Jakaičių kaimo ūkininkas P. Dapkus, ne tik ūkininkavo, bet ir mėgo muziką,  grojo Tūbinių pučiamūjų instrumentų orkestre. Tačiau ramų šio ūkininko, kaip ir visos apylinkės žmonių gyvenimą  sujaukė sovietinė okupacija 1940-aisiais, prasidėjęs karas, o dar daugiau pokaris. Naujoji sovietinė tvarka, diegiama iš karto po karo palietė daugelį šeimų ir apylinkės žmonių. Ypač skaudus likimas ištiko didesnių ūkių savininkus, kurie nesutiko primetama santvarka, nenorėjo atiduoti žemės į kolūkius. Kai kurie jų pasirinko ginkluoto pasipriešinimo kelią, išėjo į miškus, jungėsi į partizanų būrius. Dėl paramos maistu ir esant kitokiems poreikiams, miške esantys kovotojai savo kaimynus ir  pažįstamus ūkininkus, lankė naktimis. Po tokių apsilankymų dienomis ūkininkus terorizavo stribai ieškodami "miškinių". Tokių vizitų sulaukdavo dažnas kaimo ūkininkas, taip pat ir Petro Dapkaus šeima iš Jakaičių. 1946 metais, atsiradus sovietiniam kolaborantui išdavikui, paliūdijusiam apie partizanų nakvynę nuošalioje Dapkų sodyboje, šeimos galva P. Dapkus sovietinio saugumo būrio buvo grubiai išplėštas iš namų ir patalpintas į Tauragės kalėjimą. Čia  buvo tardomas ir ruošiama "liaudies priešo" byla, pridedant kad sodyboje "buvo rasta" ir proklamacijų lietuvos jaunimui stoti į Vokietijos nacionalsocialistų sajungą.

Petras Dapkus, apie 1927m.

Tuo pat metu aprašytas ir  numatytas konfiskavimui visas ūkininko turtas, 6 žmonių šeimą paliekant bado dietai. Negana to Petro žmona Barbora įpareigota šį turtą akylai saugoti iki jis bus iš ūkio išvežtas. 

Byloje pridėtas surašyto ir konfiskuoto turto sarašas. Jis vėliau buvo patikslintas, paliekant šeimai kai kuriuos pastatus ir minimalią proviziją pragyvęnimui. 

Vėliau, už paramą partizanams, P.Dapkus nuteistas pagal 58-ajį sovietinio baudžiamojo kodakso straipsnį 10 m. Greitai jis buvo išvežtas į Irkutsko srities kalėjimą ir ten, 1948 metais, dėl "nenustatytų priežasčių", staiga mirė. 

Netekus vyro ir turto, P. Dapkaus šeimai atėjo sunkus laikas, vaikams teko anksti pradėti dirbti, aukoti mokslo metus. Sovietinė santvarka tokioms šeimoms ne tik nepadėjo, bet daugeliu atvejų uždarydavo kelius siekti geresnio išsilavinimo, terorizavo morališkai, "klijavo liaudies priešo etiketes". Padėjo šeimos vienybė, darbštumas, užsimiršti padėjo muzika, kultūrinė veikla kurioje dalyvavo daugelis iš Dapkų giminės.

Jaunimo būrelis Tūbinėse, apie 1949 m.  Iš R. Kelerytės Būdvytienės Albumo. 

Nuotraukoje randame  P. Dapkaus šeimos narius, žmoną Barborą, vaikus Antaną, Algirdą, tetą Aleksandrą-Olę Dapkutę, kaimynus E. ir A. Kelerius, Tūbinių mokyklos direktorių Joną Peleckį(stovi trečias iš kairės), muzikos mokytoją Bronę Vilkanauskaitę(antroje eilėje sėdi pirma iš kairės). Mokytojai Jonas ir Bronė , netrukus sukurs jauną šeimą, kurią naujoji "liaudies" valdžia apdovanos tremtimi  į Sibirą, be teisės sugrįžti į Lietuvą.

Barbora Koveckaitė Dapkienė(viduryje) su vyro P. Dapkaus seserimi Ole(kairėje) ir dukra Albina.

Tik po 1991 metų, prasidėjus Atgimimui ir Lietuvai tapus vėl Nepriklausoma valstybe, P. Dapkaus sūnūs, Algimantas Dapkus(pirmas iš kairės ir Antanas Dapkus, paaukoję daug laiko ir pastangų, gavo Aukščiausiojo teismo sprendimą ir dokumentus dėl tėvo Petro Dapkaus rebilitacijos(po mirties).

Antanas Dapkus su mama Barbora, apie 1960 m.

Lietuvos specialiojo archyvo fonduose rasta P. Dapkaus byla, kurios kopiją Antanas Dapkus saugo, kaip tėvo atminimą, ir sovietinės valdžios nusikaltimų prieš taikius gyventojus įrodymą. 

Petro Dapkaus byla, negrabiai surašyti tardymo protokolai, apklausų ir akistatų medžiaga, su P. Dapkaus parašais, atskleidžia tiktai tokį vaizdą, kokį norėjo matyti baudėjai. Tikrajį vaizdą liūdija tardymą išgyvenę viską savo kailiu patyrę sulaikytieji. Išgyvenusiūjų liūdijimai apie patirtus žiaurumus primena laisvoje valstybėje ir taikoje gyvenantiems, kad tokių nusikaltimų žmoniškumui niekada nevalia pamiršti.

Antanas Dapkus su anūkais prie savo mamos ir sesers Albinos kapo, Tūbinių kapinėse. 

Atstatęs istorinį teisingumą ir gavęs reabilitacijos dokumentus, Antanas ir jo šeima negali aplankyti tėvo ir senelio  kapo, esančio nežinia kur Irkutsko žemėje, Sibire.

 Eilėraštis į tremtį iš Lietuvos