Apie istorijos paieškas ir Tūbines

Internetino puslapio autoriaus Augenijaus Bendiko mintys apie istorinių paieškų pradžią, rezultatus, rėmėjus ir pagalbininkus. Pateikiama trumpa Tūbinių istorijos apžvalga, kuri ruošta atminties stelų atidengimo šventei, vykusiai  2019 09 01 d.

         Kodėl gimtinės istorija?

Esu gimęs Brokštėnų k., 1968 m. baigiau Tūbinių  aštuometę, 1971 m. Telšių mokykloje internate  baigiau vidurinę. Nuo 1971 m. iki 1976 m. studijavau  Kaune, įgijau inžinieriaus specialybę. Papildomai studijavau patentologijos   mokslus,  domėjausi technine kūryba. Šia tema paskelbta darbų ir kelioliką  straipsnių spaudoje.

Užsiimti istorija ir genealogija padiktavo pats gyvenimas, kai 1993 m. netikėtai mirė tėvas. Nutrūko gyvenimas kurį jis taip mylėjo. Tolerancija ir sugebėjimas bendrauti, gerbti paprastus žmones, visus   aplinkinius vienodai pagarbiai vertinti ir padėti, buvo neatimama žmogiškoji jo savybė. Gal todėl į laidotuves Tūbinėse susirinko daugybė žmonių. Tai darė įspūdį. Pasižadejau sau, kad tėvo gyvenimas sudėtingame istorijos laikotarpyje, patirtos kančios tremties-kalinimo salygomis tolimiausiame Sibiro krašte, jo  pasaulis, kokį jis  matė ir kūrė,  negali taip paprastai išnykti. Nusprendžiau eiti tėčio ir jo šeimos gyvenimo keliais, pakalbinti jo laikmečio žmones, viską po to aprašyti. Pirminiame etape informacijos buvo labai mažai, gelbėjo plačioje giminėje gauta informacija ir nuotraukos. Rūpėjo išsiaiškinti seniausius palaidojimus Tūbinių kapinėse, brendo mintis atrasti tėvų ir senelių giminės šaknis.

Renkant medžiagą, pagal giminystę teko apeiti daugumą parapijos kaimų, susitikti su daugybe žmonių. Taip susikaupė unikali medžiaga ne tik apie giminę, bet ir apie Tūbinių ir Šilalės kraštą. Nuo 2012 m. veikiančioje giminės interneto svetainėje, atsirado skyreliai talpinti medžiagą apie Tūbines, bei aplinkinius kaimus, kuri galėtų sudominti čia gyvenančius žmones ir kraštiečius besidominčius savo protėviais. Bendraudamas, daugumoje su vyresnės kartos žmonėmis, ne kartą teko girdėti patikinimą, kad tai prasmingas darbas, o surinkta medžiaga bus... „aukso vertės".

Giminės paieškos tapo intensyvesnės po 2009 metų, kai viename jubiliejiniame giminės susitikime broliai palaikė iškeltą iniciatyvą surengti platų giminės susitikimą, senelių Bendikų  įkurto ūkio ir sodybos Brokštėnuose 100-mečio šventę ir buvo pradėta tam ruoštis. 2011 m., sužinojęs, kad senieji bažnyčių archyvai saugomi Lietuvos Valstybiniame Istorijos archyv(LVIA) Religinių Bendruomenių Skyriuje, kreipiausi atlikti senelio ir senelės iš tėvo pusės,- Vyštartų ir Bendikų genealoginius tyrimus. Lygiagrečiai medžiaga buvo renkama ir iš kitų prieinamų šaltinių, senų laikraščių, knygų, suskaitmenintų genealoginių duomenų interneto svetainių Amerikoje. Taip buvo atrasta pirmieji protėvių emigrantų kelionių pėdsakai ir senelių Povilo Bendiko ir Kazimieros Vyštartaitės sutuoktuvių įrašai Čikagos šv. Jurgio parapijos knygose, JAV.

2012 m. įvyko giminės 100-mečio šventė, kurios metu, buvęs Traksėdžio seniūnas Rimantas Knyzelis, susitikimo organizatoriams įteikė Vytenio ir Junonos Almonaičių naujai išleistą knygą apie Šilalės kraštą "Karšuva", palinkėjo toliau domėtis gimtojo Šilalės krašto istorija.

 R. Knyzelio padėka už susitikimo organizavimą, knygą apie Šilalės kraštą. Brokštėnai, 2012 08 21 d.

V. ir J. Almonaičių keliautojo po Šilalės kraštą žinyne, pateikta istorinių duomenų apie Tūbinių dvarą, bažnyčios ir kalvarijų statytojus Jacevičius, jų bažnyčiai dovanotą būgną su gimines herbų įspaudais. Pasidalijus šia informacija su artimaisiais, į paieškų procesą įsitraukė bibliotekoje Tauragėje dirbanti, buvusios Pajėrubynio k. gyventojos Kazimieros Zarankienės dukra Daiva Kiniulienė, prisiuntusi vertingtos informacijos, tame tarpe ir  iš "Lietuvos dvarų sodybų atlasas, Šilalės rajono savivaldybė" ištraukas apie Tūbines. Knygoje patalpintas, 1823 m. bažnyčios statytojų Jacevičių paruoštas, Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų projekto planas, istoriniai senūjų Tūbinių apylinkių žemėlapiai.

Daiva Kiniulienė(dešinėje) su savo mama Kazimiera Kauliute Zarankiene pasidalijo atrasta medžiaga apie Tūbines ir  prisiminimais apie savo protėvius, kurių šaknys Pajėrubinio k.

2013 m. pavasarį, iš arhyvų(LVIA) vis negaunant užsakytų genealoginių tyrimų,  papildomai pateikėme žinomų duomenų apie giminės emigrantus, susitikti su archyvo darbuotojais vyko  brolis Benjaminas. Procesas pajudėjo ir giminės genealoginės lentelės su dokumentais buvo gautos. Jose radome ir netikėtumų: prosenelio Antano Bendiko žmona buvo Eleonora Jacevičiūtė(1826-1890), o jos didelę šeimą sudarė net 11 vaikų. Atsirado žinių apie tuo laiku vyravusias ligas ir mirusiūjų giminės atstovų amžių. lgiausiai iš protėvių gyveno Eleonoros dukra, senelio Povilo sesuo Liudvika. Ji savo šeimos nesukūrė, gyvenimo pabaigoje net elgetavo, gyveno ir mirė prieglaudoje Šilalėje. Tačiau tai nesutrukdė jai pasiekti retą tuo laiku  81 metų amžių.

Žinia, kad prosenelės pavardė tokia pati kaip ir bažnyčios statytojų suintrigavo, rūpėjo daugiau apie juos sužinoti, apžiūrėti jų bažnyčiai dovanotą būgną su Jacevičių giminės ženklais. Tai pavyko 2013 m. po pavasarinių atlaidų šventės, kada pakviečiau brolius kartu vykti į Tūbines, būgną surasti ir apžiūrėti. Galbūt tai mūsų protėviai? Kanauninkas dr. Algis Genutis dar nebuvo išvykęs, noriai parodė mums Šv. Kryžiaus koplyčioje saugomą istorinį būgną ir užsiminė, kad pagal priimtą praktiką bažnyčių fundatoriai  buvo laidojami bažnyčiose arba šventoriuje, kad Tūbinėse galima Jacevičių kapavietė yra Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje, kuri kaip tik stovi šventoriuje. Tą dieną, kaip ir daugybę metų, sukrypusios rūsio durys buvo užrakintos. Susitikimas su klebonu ir jo išsakytos užuominos dėl galimų palaidojimų, apie kuriuos nėra jokių žinių, užminė dar daugiau mįslių.  

Po  bažnyčios relikvijos būgno ir ant jo iškaltų bažnyčios fundatorių Jacevičių giminės  herbo ženklų apžiūros, broliai kalbasi su klebonu A. Genučiu, 2013 m. birželio 06 d.

Jacevičių giminės herbo fragmentai(kairėje) įspausti žalvarinėje plokštelėje, užtvirtintoje ant būgno šono.

Po pokalbio su klebonu, galimais giminystės ryšiais su bažnyčios statytojais Jacevičiais susidomėjo brolis Benjaminas. Jis skyrė laiko tolimesniems Jacevičių giminės šaknų ieškojimams, šiam darbui atlikti pakvietė profesionalų geneologą. Taip, 2014 metais, tarp  iš archyvų gautų naujų dokumentų, netikėtai aptikti įrašai apie Jacevičių šeimos palaidojimus Šv. Kryžiaus XII-os koplyčios rūsyje.

Tų pačių metų vasarą, dalyvaujant paveldo apsaugos specialistui, Šilalės klebonui kan. dr. Algiui Genučiui, bendruomenės ir seniūnijos atstovams ir Jacevičių giminės šaknų tyrimo iniciatoriui B. Bendikui, šv. Kryžiaus koplyčios rūsys buvo atidarytas. Rūsio vaizdas pribloškė dėl čia susikaupusio šlamšto ir išmėtytų plytų laužo. "Tik atidžiau pasižiūrėję įsitikinome, kad plytos ir apipuvusios lentos, tai sugriuvusių kriptų ir karstų liekanos", pasakojo Benjaminas. Atidžiai atidengus viršutinį sluoksnį, buvo rasti išlikę nesuardyti palaidotų žmonių palaikai. Ant vidinės rūsio sienos užrašas 1823 metai.

Kiek vėliau, pakvietus antropologą ir paveldo atstovą atrasti palaikai buvo identifikuoti. Šį darbą padėjo atlikti antropologas  Šarūnas Jatautis. Jis identifikavo mauzoliejinio tipo koplyčios rūsyje 5 asmenų 2 vyrų , 2 moterų ir vieno vaiko palaikus, padarė tinkamus jų  aprašus. Vėliau, 2015 m. rekonstruojant kriptas, buvo aptikti dar vieno vaiko palaikai.

Dviejų palaidojimų, bažnyčios statytojų Teklės Jacevičienės ir Ignoto Jacevičiaus duomenys patvirtinti archyvų dokumentais, kitų palaidojimų duomenų kol kas nėra. Manoma, kad tai tos pačios Jacevičių giminės atstovai, tarp kurių galimai yra ir Tūbinėse XIX a pabaigoje kunigu Tūbinėse dirbusio kunigo Ciprijono Jacevičiaus palaikai.

Šv. Kryžiaus koplyčios rūsio apžiūros dalyviai. Iš kairės: B. Bendikas, Tūbinių klebonas kan. A. Genutis, kultūros paveldo vyr. specialistė J. Viršilienė, bendruomenės atstovai Vladas Montrimas ir Arūnas Zybertas.  J. Viršilienės nuotrauka, 2014 10 01.

Pagal atliktą geneologinį tyrimą, prosenelės Eleonoros Jacevičiūtės Bendikienės ir bažnyčios statytojų Ignoto ir Teklės Jacevičių giminės, nežiūrint bendros gyvenamosios vietovės ir bajoriško luomo, pastaruosius 200 metų kraujo ryšiais nėra susiję. Galbūt giminystė paaiškėtų atliekant tolimesnį tyrimą. Visuomenine prasme atliekamas genealoginis tyrimas atvedė prie reikšmingų detalių susijusių su  bažnyčios ir jos statytojų  istorija, sukėlė Tūbinių bendruomenės susidomėjimą praeitimi ir paskatino Tūbinių miestelio paveldo atgaivinimo iniciatyvas.

Žinias apie Jacevičius brolis Benjaminas pratęsė ir papildė, atradęs  Ignoto Jacevičiaus sūnaus, paskutiniojo Tūbinių dvaro savininko, 1931 m. sukilimo dalyvio Anupro Jacevičiaus nekrologą, kuriame surašyta jau Prancūzijoje pagausėjusi jo šeima, taip pat apie jo giminaitį, sukilimo bendražygį Vladimirą Dionizą Gadoną. V. D. Gadonas, taip pat kaip ir kiti išlikę 1931 m. sukilimo dalyviai, apsigyveno Prancūzijoje. V. D. Gadonas reikšminga asmenybė Žemaitijos istorijoje, bet  primiršta ir visuomenėje mažai žinoma.

Prie atsiradusių iniciatyvų ir darbų, susijusių su istorijos ir paveldo atgaivinimu Tūbinėse, prisidėjo broliai, kiti artimieji, Tūbinių bendruomenės aktyvas, parėmė  kraštiečiai, Šilalės rajono kaimiškoji seniūnija ir Šilalės Savivaldybė. Be abejonės tai bendro darbo rezultatai. Benjaminas pagal gyvenimo patirtį sugeba inicijuoti ir derinti projektus, planuoti darbus, drasiai imasi užsakovo funkcijų. Brolio  Alfonso, pripažinto medžio drožėjo pastangų dėka bažnyčia papuošta restauruota nukryžiuotojo skulptūra, naujai pagaminta Apvaizdos akis, šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje rekonstruotos Jacevičių palaidojimo kriptos, restauruoti išlikusių kalvarijų stočių paveikslų rėmai. Koplytėlių remontą,  naujos šventoriaus tvoros montavimo darbus atliko jau amžinybėn iškeliavusio brolio Tomo sūnaus Žydrūno šeima. Šios svetainės ir istorijos autoriaus indėlis susijęs su Tūbinių istorijos rekonstrukcija renkant medžiagą, nuotraukas, prisiminimus. Šio darbo rezultatai prisideda prie istorijos ir paveldo išsaugojimo, atminimo ženklų ir paminklų idėjos ir turinio formavimo, istorinių aprašymų paruošimo ir techniniu konstravimo. Toks darbas vyko atstatant Tūbinių Nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo paminklą, ruošiant, jo techninį projektą, gaminant metalines konstrukcijas. Vėliau kuriant ir pristatant antrajam svarstymui(2019-03-21) heraldikos komisijoje alternatyvius Tūbinių herbo varijantus. 2020-aisiais gimė dar vienas projektas, įvykdytas kartu su broliu Benjaminu, tai Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklinio komplekso užbaigimas, istorijos Atminties trijų stelų statyba. Paminklas istorijos atminčiai atidengtas 2019 09 01 d. Tai baigiamasis Tūbinių krašto istorinių paieškų etapas, prie kurio įgyvendinimo prisidėjo visa eilė kraštiečių, pasidalijusių savo archyvais, prisidėjusių lėšomis, iniciatyvas palaikė ir rėmė bendruomenė, Šilalės raj. kaimiškoji seniūnija. Trijų Atminties stelų idėjoje materializavosi keletą metų kaupta istorinė medžiaga ir žinios apie Tūbinių krašto istorinę praeitį.

Genealogija ir atradimai

Istorinės genealoginės paieškos įtraukianti veikla. Sekant mūsų krašte gyvenusių žmonių genealogijos labirintais, randame unikalių sasajų su svarbiais įvykiais ir žmonėmis turėjusiais įtakos ne tik  Žemaitijos ar Lietuvos istorijoje, bet ir globaliajame pasaulyje, kaip 1831 m. Lietuvos Lenkijos sukilimas, kova dėl Lietuvos Laisvės ir  Nepriklausomybės 1919-1920 metais, Lietuvos Valstybės atkūrimo ir pripažinimo politikos gynimas JAV politiniuose sluoksniuose 1918-1922 m., dar vėliau, 1940-aisiais, dėl Lietuvos Valstybės aneksijos nepripažinimo dėl sovietinės okupacijos po karo. Net Vokietijos pralaimėjimo Antrajame Pasauliniame kare kapituliacijos dokumentus ruošė senos Lenkų baronų giminės palikuonis, buvęs TSRS prokuroras Andrejus Višinskis, kurio giminės šaknys siejamos su Laukuvos apylinkėmis ir mūsų kraštu, palaidoti Tūbinių kapinėse. Istorinės giminės atstovai gyveno buvusiame Tūbinių dvare, o paskutinis iš vyriškosios giminės Konstantinas Višinskis, buvęs prieškario Tūbinių seniūnas garsėjo kaip ypatingai gerbiamas ir teisingas žmogus.

Paminklai Tūbinėse

Tūbinėse 1928-1964 metais stovėjęs Nepriklausomybės paminklas buvo statytas pagrindinėje miestelio sankryžojeLietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti 1928 m. Kadangi artėjo LDK Vytauto 500 mirties metinės ir po visą Lietuvą 1930-aisiais metais buvo planuojami šventiniai renginiai, paminklas turėjo ir kitą paskirtį, paminėti šią datą. Todėl gyventojų dar buvo vadinamas Vytauto Didžiojo paminklu.

Tūbiniškiai draugai prie Nepriklausomybės paminklo. Kairėje stovi Stasys Trijonis, dešinėje Juozas Navickas. Juozo Navicko nuotrauka, apie 1955 m.

Sajūdžio mitingas Tūbinėse prie Nepriklausomybės Ažuolo, 1989 m.

Po daugelio dešimtmečių sovietmečio, Sajūdžio dėka bendruomenei sugrąžinama atmintis. Mitingas vyko sankryžoje, prie išlikusio, ką tik aptverto Nepriklausomybės Ažuolo.  Nuotraukoje priešais stovi iš kairės pirmas, Laisvės kovų dalyvio, partizano Kazimiero Bagdono sūnus Stasys, antrasis ūkininkas, tremtinys Alfonsas Bendikas, centre Vytautas Katauskis, šalia su tautiniais rūbais stovi Vida Sakalauskienė iš Kiaukų.

1964 m. nugriautas Tūbinių LDK  Vytauto paminklas 2015 m. buvo atstatytas. Jo atstatymas svarbus žingsnis sugrąžinant istorinę atmintį ir išsaugant paveldą. Naujajame paminkle atspindėtos svarbiausios istorines Lietuvos Nepriklausomybės datos ir laisvės temos.

Istorijos atminties stelos ir Vytauto Didžiojo paminklas. Tūbinės, 2019 m.

2019 m. rugsėjo 1 d. Tūbinėse atidengtas istorinės atminties paminklas su įrašais apie svarbiausius krašto įvykius ir šiuose įvykiuose pasižymėjusius kraštiečius. Tai Vytauto Didžiojo paminklinio kompleksinio  projekto tęsinys. Tūbinių unikalios istorijos atminimas materializuotas atminties stelose pagal sukauptą istorinę medžiagą su tikslu, kad krašto istorija būtų žinoma, o nusipelnusių žmonių atminimas gerbiamas ir saugomas.

Vietoje pratarmės

Mielas svetainės lankytojau,

nesustabdomas laikas neša mus taip greit, kad nespėjame nė apsidairyti, žiūrėk ir apmastymams jau laikas. Tuomet kyla klausimai: iš kur mes, kas mūsų protėviai, kur ejome, ką sutikome, pamatėme, ką paliksime. Istorija, prasidėjusi nuo giminės ir protėvių paieškų, buvusios Tūbinių mokyklos prisiminimų, vėliau atvedė prie ilgesnio pasakojimo, kuris gal būt sudomins platesnį skaitytojų ratą iš apylinkės, ar  kraštiečius pasklidusius po Lietuvą ir toli nuo gimtūjų namų. Šios istorijos šaltiniai seni laikraščiai, knygos apie Šilalės kraštą ir Žemaitiją, apylinkės gyventojų prisiminimai, išsaugoti dokumentai ir istorinės nuotraukos. Žmonės šiose nuotraukose kartais nebeatpažįstami bet, studijuojant užrašus ir kitas to paties laikmečio nuotraukas, kartais laukia netikėtumai. Medžiaga kuri atrandama savo turiniu apima  kaimus ir apylinkes besiribojančias su Šilalės, Didkiemio, Vabolių, Šiauduvos, Laukuvos, Poežerės, Kaltinėnų miesteliais, Lokystos, Yžnės ir Akmenos upių slėniais, Rudalių, Varsėdžių, Obelyno, Deblių, Driežų, Vaičių ir Biržų Lauko kaimais. Gyventojų bendravimas ir tarpusavio susiekimas šiose geografinėse ribose vyko arklių kinkiniais,  vadinamais paprastaisiais keliais, jungiančiais gyvenamasias vietoves ir dvarus. Tokių transporto priemonių įtakoje nusistovėjo ir gyventojų migracijos teritorija, įtvirtinta giminystės ryšiais kuriant šeimas. Daugumoje atvejų senesniūjų laikų gyventojų bendrystė apibrėžta dabartinio Šilalės dekanato teritorija, kurios centre Tūbinių parapija. Vietovėje nuo pagonybės laikų išlikę šventviečių, alkakalnių, pagal Akmenos, Lokystos, Yžnės upes išsidėsčiusių senovinių įtvirtinimų liekanų, vad. piliakalnių, kurių gynybinė reikšmė ir vykę mūšiai minimi išlikusiose jų pavadinimuose, senose legendose, užfiksuoti  istoriniuose Kryžiaus žygių aprašymuose. Šiuose aprašymuose atrandame negailestingą gimtojo krašto ir visos Žemaitijos žmonių kovą už išlikimą, už savo žemę ir laisvę. 

Apie Tūbines

Trumpa istorijos apžvalga

Tūbinės paskutiniuosius keliasdešimt metų tam tikra prasme tapo užmiršta teritorija: keli epizodai knygose apie Šilalės kraštą, po kelias eilutes enciklopedijose. Miestelio centre stovėjęs  Nepriklausomybės paminklas buvo nugriautas, dar visai nesenai nebuvo jokio istorinio akcento, primenančio apie čia gyvenusius žmones ir buvusius įvykius. Nors Tūbinės pirmą kartą paminėtos dar 1561 metais, knygose randame tik padrikas žinias apie krašto dvarus, jų savininkų dalyvavimą 1831 m. sukilime, Tūbinių bažnyčios ir Kryžiaus kelio atsiradimo istoriją. Šios žinios sukauptos daugumoje iniciatyvių kraštiečių, išleidusių gal 10 knygų apie Šilalės kraštą dėka. Nemažai prisidėjo Tūbinėse dirbę kunigai. Tačiau nėra rimtesnių istorikų darbų, skirtų Tūbinėms, išsamesnio istorijos archyvų nagrinėjimo. Humanitarinių m. dr. Asta Giniūnienė, Monografijoje: „Kryžiaus kelias Lietuvoje, XVIII a. pradžioje“, išleistoje 2013 metais, surinkusi vertingos istorinės medžiagos apie Lietuvos kalvarijas, aprašė ir Tūbinių kalvarijų atsiradimą ir kokie, „visame Raseinių paviete“, buvo garsūs Tūbinių atlaidai.

Daugiau kaip 150 metų, praeityje net du Tūbinių bažnyčios būgnai žadino kaimo žmones į Velykų šventes. Jos vyko iškilmingai, pučiant dūdų orkestrui, su „Kristaus kareivių“ rikiuotėmis, įtaigiais kunigų pamokslais, Šv. Kryžiaus kelio stočių apvaikščiojimais. O kur dar tituliniai Dievo Apvaizdos ir Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai, Lietuvos Valstybės švenčių minėjimai, šaulių priesaikos prie Vytauto Didžiojo paminklo, šventės su sporto ir karinio parengimo varžybomis, jaunalietuvių ir pavasarininkų šventės su vaidinimais. Ypač įsimintinos iškilmingos garsiųjų Žemaičių ir Telšių vyskupų Pranciškaus Karevičiaus ir Justino Staugaičio vizitacijos. Vyskupus pasitikdavo šaulių būrio raiteliai, gėlių girliandomis puošti bromai, gausaus bažnytinio choro giesmės, pučiamųjų orkestro dūdos. Švenčių metu Tūbinėse, net keliose vietose vyko gegužinės, su giminių vakarojimais prie tradicinio bendrojo stalo, kurį atstojo miško samanos ir lauko pieva pamiškėje.

Bažnyčios statytojai ir 1831 m. sukilėliai

Tūbinių krašto žmonės ir istorinė praeitis užfiksuota senose foto nuotraukose stebina savo geografija, o trumpos žinutės jose dvasiniu turiniu, meile savo kraštui ir begaliniu tikėjimu ateitimi, kuris tūbiniškius lydėjo nuo pat seniausiūjų laikų. Didelę dvasios stiprybę reikėjo turėti, kad imtis Tūbinių bažnyčios, Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų statybos, aukojant tam savo lėšas ir žemę, kaip tai padarė Tūbinių dvaro savininkai Ignotas ir Teklė Jacevičiai. Jų sūnus Anupras Jacevičius, jaunas išsilavinęs žmogus, mokslo siekęs Kražiuose ir Vilniaus Universitete, tikėdamas laisvės siekiais dalyvavo 1831 m. Lietuvos Lenkijos sukilime, sumaniai vadovavo Žemaitijos krašto sukilėliams. Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpam buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Tačiau, žandarams persekiojant, sukilėliai įkurdinę sužeistuosius, buvo priversti trauktis tolyn iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė. Emigracijoje Jacevičiai dar susilaukė šeimos padidėjimo net iki 7 vaikų. Analogišką kelią nuėjo Anupro Jacevičiaus bendražygis ir giminaitis Vladimiras Dionizas Gadonas, Kražių mokyklos mokinys, žymus valstybininkas, tapęs 1931 m. sukilimo Žemaitijoje valdžios pirmininku. Trečias bendražygis,  vienas sukilimo vadų  Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius, taip pat mokęsis Kražių mokykloje, dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1831 m. sukilime organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Šioje 1831 m. sukilimo istorijoje atžymėtinas Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, davęs leidimą patrankų liejimui panaudoti bažnyčių varpus. 1832 metais J. Rimkevičius taip pat atsidūrė Prancūzijoje. Nansi miestelis Prancūzijoje, kurio kapinėse amžinojo poilsio atgulė Anupras ir Rožė Jacevičiai, taip pat Vladimiras D. Gadonas, buvo tarsi prieglobsčio sala daugeliui sukilimo dalyvių, turėjusių ir kilmingų šaknų. Iki šių dienų šiame Prancūzijos miestelyje, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigakštystės pėdsakai, didikų Leščinskų statyti rūmai su LDK herbais, menami jų giminystės ryšiai su Prancūzijos Valdovais. Anupras Jacevičius, tituluojamas lenkų generolu, gyvendamas Prancūzijoje apie sukilimą parašė savo prisiminimus. Išlikęs Prancūzijoje gyvenusių emigrantų sukilėlių susirašinėjimo laiškai, padėje apie sukilimą daugiau sužinoti, nepamiršti jų žygių, ir įamžinti jų atminimą.

Tūbinių krašto Savanoriai

Paskelbus 1918m vasario 16-osios LR Nepriklausomybės Aktą iš esmės buvo kuriama nauja valstybė, kurią reikėjo įtvirtinti ir apginti. Mūšiai ginant kraštą įsisiūbavo net keliomis kryptimis: su bolševikais iš rytų, su lenkais iš vakarų ir su Lietuvos teritorijoje plėšikaujančiais vokiečių kariuomenės likučiais, vadinamais "bermontininkais". Į skubų vyriausybės kvietimą, į gynėjų gretas įsijungti savanoriais, atsiliepė  ir Tūbiniškiai. Pavyzdį čia rodė Kalniškių kaimo gyventojai, iš kurio ginti Nepriklausomybės savanoriais išėjo net 5 vyrai. Visi jie LR valstybės Prezidento A.Smetonos buvo apdovanoti Savanorio Kūrėjo medaliais. Už drasą ir narsumą kovose pasižymėjęs Kalniškių km. gyventojas, savanoris Antanas Petrokas tapo Lietuvos karžygiu, apdovanotas I-jo laipsnio Vyties Kryžiumi.

1919 m pabaigoje, į naujai kuriamos Lietuvos kariuomenę ginti tėvynės sienų buvo pašaukti pirmieji šauktiniai, tarp kurių tūbiniškiai Petras Macas ir Stasys Vištartas. Nepriklausomybės kovoms aprimus, dalis buvusių savanorių papildė šauktinių gretas, dalyvavo formuojant pirmuosius reguliariosios kariuomenės pulkus. Vėliau, grįžę iš tarnybos, buvo aktyvūs Tūbinių šaulių būrio veikloje, rodė ištikimybės tėvynei pavyzdžius mokinių ir jaunimo tarpe.

Tūbinių parapijos įkūrimas

Ankstyvuoju Nepriklausomos LR laikotarpiu Tūbinėse vyko intensyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas. Jame dalyvavo daug patriotiškai nusiteikusio  jaunimo, veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, bent trys  parduotuvės. Svarbus visų aplinkinių kaimų kultūrinis centras buvo Tūbinių bažnyčia. Žmonės čia rasdavo ne tik dvasios ramybę, bet ir tuokėsi, krikštijo vaikus, giedojo gausiuose giesmininkų choruose, dalyvavo įspūdingose religinių švenčių procesijose, Kalėdų ir Velykų šventėse. Šalia, smėlio kalnelyje esančiose kapinėse, Tūbinių ir aplinkinių kaimų gyventojai nuo seniausių laikų laidojo savo artimuosius. Būtent pagal tokius žmonių bendrystės kriterijus 1926 metais, Lietuvos bažnyčiai įgijus savarankiškumą, buvo pertvarkomos vyskupijos ir dekanatai, steigiamos naujos parapijos. Tūbinių parapija, vyskupo J. Staugaičio dėka, Telšių vyskupijos kurijos sprendimu, įkurta 1937m. rudenį. Pirmasis klebonas ir parapijos įkūrėjas kun. Domininkas Masiulis į parapijos tikinčiuosius kreipėsi ir spausdintu žodžiu, savo leidžiamame  laikraštėlyje "Tūbinių parapija". 1938 metais, trumpai aprašęs Tūbinių bažnyčios istoriją, jis išvardijo net 19 iki to laiko Tūbinėse dirbusių kunigų, kad "visi jie laimingai čia dirbo ir nei vieno nėra Tūbinėse mirusio ir  palaidoto". Tačiau nei V. Juzumas, aprašęs savo Žemaičių vyskupijos istorijoje Tūbines, nei kun. D. Masiulis nepaminėjo apie istorinę bažnyčios statytojų dvarininkų Jacevičių kapavietę, kuri buvo čia pat šventoriuje, Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje. Tik atsitiktinumo dėka, Jacevičių kapavietė 2014 metais buvo patvirtinta archyvų dokumentais ir  iš naujo atrasta.

Kunigai kilę iš Tūbinių krašto

Tūbinėse vyravusi žmonių bendrystė ir dvasinė atmosfera padėjo pagrindus išaugti  gabiems mokytojams, meno ir visuomenės veikėjams taip pat jaunuoliams, pasirinkusiam kunigystės kelią, kopusio bažnytinės hierarchijos laiptais. Tai gerb. prelatas Stasys Žilys ir kun. Vladislovas Juškys iš Dargalių. Tame pačiame Dargalių kaime savo mamos tėviškę Meškauskų sodybą lankė St. Žilio ir tūbiniškio Vytauto Radžiaus vidurinės mokyklos ir kunigų seminarijos mokslo draugas, Barboros Meškauskaitės Rubšienės sūnus, būsimas žymus švento rašto profesorius ir vertėjas, prelatas  Antanas  Rubšys. Iš Tūbinių krašto, Kaštaunalių k. kilusios ir Veiviržėnų bažnyčios šventoriuje palaidoto kun. Antanas Zdanavičiaus mamos ir giminės šaknys.

Šių garsių krašto žmonių pėdomis sekė jaunoji karta. Jos atstovas, Klekniškės kaimo gyventojo Vlado Monstvilo šeimoje užaugęs Lietuvos karininkas, mjr. Remigijus Monstvilas dvasiniame kelyje pasiekė LR Karinių jūrų pajėgų vyresniojo kapeliono rango. Kunigas Darius Trijonis 2017 metais gruodžio 16 d. konsekruotas  Vilniaus Vyskupu, Viešvilės Kristaus Atsimainymo parapijoje dirba kun. Kęstutis Pajaujis. Šilutės ir aplinkinių Vanagų, Pagėgių ir Rukų Evangelikų Liuteronų bažnyčios parapijas  aptarnauja klebonas Remigijus Šemeklis. R. Šemeklio mama Jadvyga Gudauskaitė, D. Trijonio ir K. Pajaujo tėvai kilę iš Tūbinių parapijos Kiaukų ir Paakmenio kaimų.

Okupacijos Lietuvoje ir Tūbinės

Įsigalėjęs  bolševizmas nutraukė natūralų Lietuvos ekonomikos ir visuomenės gyvenimo vystymąsi. Statant sovietinį "šviesų rytojų" nuo sovietinės valdžios nukentėjo stambesnieji Tūbinių apylinkės ūkininkai, buvo nusavintas inventorius, arkliai, ūkiniai pastatai, nusavinta didžioji dalis aktyviausių ūkininkų tremtinių turtas, griaunamos gyventojų kultūrinės ir dvasinės vertybės. Panaudojant visą arsenalą prievartos elementų vykdoma kolektyvizacija atimant žemę, vėliau įsisiūbavo sodybų ir vienkiemių griovimo vajus, priverstinai formuojant gyvenvietes. Ypač nuo sovietmečio nukentėjo Lietuvos dvasininkija ir aktyvioji bendruomenės dalis. Įkalinti arba atsidūrė Sibire dauguma Tūbinių šaulių, mokytojų, kentėjo kunigai. Buvęs aktyvus šaulys kun. Stasys Aužbikavičius buvo stribų nužudytas Kaltinėnuose,  Tūbinių parapijos įkūrėjas kunigas Domininkas Masiulis dirbęs Tūbinėse, 1944 m. žuvo Vėžaičiuose važiuodamas dviračiu neaiškiomis aplinkybėmis. Kun. Antanas Jurgaitis, aktyvus kovotojas su tikėjimo prievarta, puikiai užsirekomendavęs Tūbinėse organizuojant religinių švenčių procesijas, iš Tūbinių buvo skubiai iškeltas, vėliau taip pat pakliuvo į sovietinius lagerius. Toks pat likimas ištiko savanorį, apdovanotąjį  Vyties kryžiumi visuomenėje labai gerbiamą, aktyvų šaulį Antaną Petroką. 1945 m., pasitraukus vokiečiams ir artėjant Raudonajai armijai, kartu su kitais šauliais atsidūręs tarp birželio sukilimo dalyvių, tą patį 1945 m. birželio mėn. saugumiečių buvo suimtas, įkalintas, vėliau išvežtas į  Vorkutą, kur gyveno nežmoniškmis  salygomis ir patyrė gyvybės ir mirties išbandymus. 10-ies metų bausmės laikui pasibaigus ir praradęs sveikatą A. Petrokas dar ilgus metus negalėjo sugrįžti į tėviškę.

Tūbinių istorija tarsi sustojo karų kryžkelėje, didžiųjų valstybių grobuoniškose tautų dalybose, karo siaube, gaisro pašvaistėse, nekaltųjų kaimo žmonių aukose, pasmerktųjų dejonėse net dvejose masinėse kapavietėse Tūbinių miške ir galbūt vienintelio išsigelbėjusio žydų berniuko, ištrūkusio į laisvę iš kapo duobės liudijimas. Jį priglaudė lietuvių Šilaliečių Lašų šeima, vėliau, Payžnio kaimo gyventojo Stasio Šimučio brolio Prano Šimučio šeima, ūkininkavusi Šėrikų kaime. 

Karui pasibaigus drama toliau tęsėsi okupantų šūviais iš pasalų medžiojant kylančio ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, visaip trukdžiusius priverstinį kolūkių kūrimą, žiauriais stribų ir MGB „Raudonbarzdžio“ tardymais ir siautėjimais Laukuvos ir Kaltinėnų sulaikymo kamerose, ilgas valandas ir dienas kankinant ir marinant badu be vandens Tauragės „Šiūbartinėje“. Žuvę savo gimtosios žemės gynėjai-partizanai, pasiryžę iki mirties ginklu priešintis okupantui, buvo išniekinami miestelių aikštėse Skaudvilėje, Kaltinėnuose. Šviesiausių kaimo žmonių- mokytojų, ūkininkų, kunigų suėmimai, kalinimas ir trėmimas į Sibiro Vorkutos, Kazachstano ir Tolimųjų Rytų krašto kalėjimus ir lagerius, buvo ypatingai skaudus to laikotarpio reiškinys sėjantis baimę ir nepasitikėjimą. Šioje realybėje išlikusiems, be kaltės kaltiems artimiesiems dar ilgai reikėjo gyventi baimės apsuptyje, sąmonėje atgimstant praėjusio karo ir pokario siaubo vaizdams. Nebuvo šeimos, kurios nepalietė okupanto, karo ir pokario laikas. Niekas dabar nepasakys koks kaimo žmogaus sprendimas okupanto akivaizdoje tuo laiku galėjo būti teisingas. Pagarba pasirinkusiems laisvojo pasaulio idealus ir dėl to save paaukojusiems.

 Tūbinių mokytojai, tremtiniai

Ryškia gija Tūbinių istorijoje nuo prieškarinių laikų persipina iš Tūbinių parapijos kilę ir čia dirbę žinomi mokytojai.

Tūbinių šaulių būrio kūrėjai  mpokytojai Albinas ir Vincė  Monstvilai, vieni pirmųjų 1941 metais ištremti į Sibiro Komijos sritį, kur abu ten  ir mirė. Albinas Monstvilas 1943 m., Vincė Monstvilienė 1945 metais. Prieškaryje  žinomas mokytojas, gyvenęs Kadarių k. Adomas Kaulius taip pat vienas pirmūjų 1941 metais išvežtas į sovietiniu lagerius 10-čiai metų.

Stambaus ūkininko Juozapo ir Barboros Šaulevičiūtės Radžių šeima buvo per daug išsilavinusi, kad neužkliūtų po karo sugrįžusiai naujajai sovietiniai valdžiai. Garbaus amžiaus du broliai Petras ir Stanislovas su seserimis Jadvyga ir Vlada buvo išvežti į Sibirą, kur abu broliai ten mirė. Į savo tėviškę sugrįžusios  dvi seserys, bet savo turto- namų neatgavo, išsikėlė gyventi kitur(Tytuvėnus-a.p.)

Viso tūbiniškių Radžių šeimoje išaugo net keturi vaikai tarpukariu įgiję prestižinę mokytojo profesiją. Vienas jų  Vytautas Radžius, jaunystėje kartu su būsimais žymiais kunigais prelatais Stasiu Žiliu ir Antanu Rubšiu mokęsis Telšių kunigų seminarijoje, kunigu netapo, tačiau karo metu pasitraukęs iš Lietuvos, dirbo Lietuviškoje giminazijoje Hiutenfeldo miestelyje Vokietijoje, vėliau emigravęs į Ameriką, tapo žymiu Amerikos Lietuvių išeivijos kultūros ir visuomenės veikėju. Vytautas Radžius už ilgametį lietuvybės ir tautinės kultūros puoselėjimą  emigrantų tarpe Amerikoje, apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi. 2003 m. apdovanojimą įteikė LR Prezidentas Valdas Adamkus.

V. Radžiaus brolio, Kaune gyvenusio mokytojo  Apolinaro Radžiaus šeimoje išaugo žymus teatro režisierius Egidijus Radžius, kurio vardu pavadintas kultūros namų dramos teatras Kretingoje. Mokytoja dirbusi Albina Radžiūtė netikėtai mirė anksti, 1926 m. Jos sesuo Elena Radžiūtė Pronskienė, dirbusi mokytoja aplinkinėse mokyklose, 1945 metais apsistojo Tūbinėse, buvo Tūbinių pašto vedėja, vėliau Tūbinių mokyklos mokytoja. Jos šeimoje gimė ir augo būsimas žemės ūkio mokslų daktaras, vėliau LR seimo narys Mykolas Pronckus, kuris savo autobiografinėje knygelėje aprašė pokario vaikystės dienas, praleistas Tūbinėse. Giminės ir šeimos tradicijas pratęsė tūbiniškių Radžių proanūkė, M. Pronskaus dukra Giedrė Pronskutė Kvieskienė tapusi Vytauto Didžiojo Universiteto profesore  Dar Sajūdžio ir Atgimimo metais įsijungusi į atkurtos Valstybės švietimo sistemos tobulinimą, ir po 30 metų, su pozityvia energija dalyvauja  renginiuose, yra dažnai matoma tarp pažangaus jaunimo.

Šiltais prisiminimais Tūbinių krašto senoliai dalijasi apie savo mokytoją iš pašaukimo Antaną Račkauską, rengusį vaidinimus Tūbinių Pavasarininkų šventėse, čia keletą metų mokytojavusį, vėliau savo namuose Kiaukų kaime, atidariusį pradinę mokyklą, kuri mokinių skaičiumi buvo išaugusi net iki 4 klasių. Aktyvus ir gabus mokytojas A. Račkauskas, kartu su visa šeima patyrė sovietinę prievartą 1941m birželio 14 d. Kaip "pavojingas komunistinei ideologijai", kelionei į Sibirą  į gyvulinį vagoną buvo pakrautas   kartu su mažamečiais vaikais ir besilaukiančia žmona, kur išbuvo net  17 ilgų nepriteklio metų. Kartu vykusi dukra dėl badavimo ir  maisto medžiagų trūkumo tremtyje mirė, o kita dukra, dėl nežmoniškų kelionės salygų gimusi vos atvykus į tremtį, liko gyva tik stebuklo dėka, vėliau kamavo ligos, badavimas paliko randus visam gyvenimui, kuris  dėl tremtinių „trečiarūšių“ žmonių statuso sovietmečiu buvo ypač sunkus.

Po karo toks pats tremtinių likimas ištiko ir Tūbinių mokytojos Bronės Barauskaitės  Jurgutienės šeimą. Buvusi Maironio mokinė, dirbusi Tūbinių mokyklos mokytoja ir priklausiusi šaulių būriui, į Sibiro Komijos sritį ištremta kartu su vyru ir trimis mažamečiais vaikais. Į Lietuvą po skaudžių kančių ir netekčių grįžo tik su vienintele dukra Genute. Panašiu pokario laikotarpiu buvo ištremti jauna mokytojo Jono Paleckio šeima, mokytoja Purytė, kuri, gavusi perspėjimą ir pamokų metu pasišalinusi iš mokyklos, baudėjų buvo pagauta miškelyje netoli Tūbinių.

Garbingos mokytojo profesijos atstovais nuo prieškario laikų pasižymėjo Dapkų ir Pintverių šeimos, kurių šaknys Jakaičių ir Paneročio kaimuose. Gabi mokytoja, Vincento Dapkaus dukra Ona Dapkutė Razutienė, dirbusi Didkiemio mokykloje, vėliau Tauragėje, kartu su šeima pasitraukusi į Vakarus, persikėlusi į Ameriką, pasiekė nuostabių rezultatų Amerikos Los Anželo mieste, įkūrusi lietuvių "Spindulio" dainų ir šokių ansamblį, su koncertais apkeliavo visus žemynus. Jos duktė Danguolė Varnienė į Lietuvos dainų šventes jau daug metų veža ne tik iš mamos vadovavimą perėmusi "Spindulio" ansamblį, bet organizuoja ir viso pasaulio lietuviškų kolektyvų dalyvavimus šventėse Lietuvoje.

Mokytojais dirbo net keli Pajėrubynio kaime gyvenusios Zofijos ir Albino Kaulių šeimos nariai, panašias švietėjiškas profesijas taip pat renkasi jų palikuonys. 

Laisvės kovotojas Leonardas Šimutis ir jo šeima. Šėrikų k.- Payžnys

Įžymus laikraštininkas, uolus visuomenininkas ir ištvermingas kovotojas dėl Lietuvos išlaisvinimo Leonardas Šimutis, dar mokydamasis giminazijoje, vėliau emigracijoje Amerikoje, pirmojo pasaulinio karo metu, aktyviai įsijungė į išeivijos lietuvišką veiklą iš kurios nepasitraukė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Kraštietis Leonardas Šimutis, Amerikos lietuvių tarybos(ALT-o) steigėjas ir pirmininkas, kaip vienas Amerikos lietuvių delagacijos vadovų net su penkiomis delegacijomis Lietuvos laisvės reikalais lankėsi pas JAV prezidentus, kovojo 1918 -1922m. dėl Lietuvos kaip Valstybės pripažinimo, vėliau dėl 1940 m. sovietų okupuotos Lietuvos aneksijos nepripažinimo Europos saugumo konferencijoje. Visa tai turėjo didžiulę įtaką Lietuvai Nepriklausomybę susigražinant 1990-aisiais po tik  daug metų. Už nuopelnus Lietuvai, 1937 m. Leonardas Šimutis Lietuvos Valstybės vardu buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Leonardo brolio Prano Šimučio šeima, ūkininkavusi Šėrikų kaime priglaudė žydų berniuką Ruviną Zeligmaną, išsigelbėjusį iš kapo duobės Tūbinių miške, leido į mokslus Šilalėje. Kitas brolis Stasys Šimutis tarpukariu taip pat išvyko į Ameriką. Payžnio kaime, kuriame jis gyveno, liko žmona Stasė Būdvytytė Šimutienė ir kiti artimieji. Po daugelio dešimtmečių pas buvusios labai aktyvios bendruomenės narės Stasės Šimutienės artimuosius, Jono Beinorio sūnaus Prano šeimoje  išliko ne tik Šimučių, bet ir  vertingų prieškarinių Tūbinių istorijos nuotraukų.

Sajūdis ir atgimimas Tūbinėse

Politinei atmosferai šylant, 1987 metais, aktyvaus Tūbinių klebono Zenono Degučio, bendruomenės ir kraštiečių pastangomis, iškilmingai pasitiktas Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejus. Tūbinių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas originalus koplytstulpių ansamblis. Vėliau 2005 m. suremontuota kapinių koplyčia, rekonstruoti kapinių vartai, tvora, įrengti laiptai. 

Atėjus Sąjūdžio vėjams Tūbinės vėl atgijo. Įsikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, nukentėję nuo sovietinės valdžios tremtiniai, buvo kviečiami apie savo patirtį kalbėti organizuojamuose renginiuose Tūbinėse ir Šilalėje. Tuo laiku miestelyje buvo aptvertas išlikęs istorinis ąžuolas, pasodintas dar Tūbinių paminklo statybos metu 1928 metais. Istorinėje vietoje, pagrindinėje miestelio sankryžoje vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo prisiminta solidi tarpukario istorija, vienijanti čia pat stovėjusio Nepriklausomybės paminklo reikšmė, prie kurio vykdavo įvairūs renginiai ir iškilmingi Valstybinių švenčių minėjimai. Dėl solidaus amžiaus, iš gyvenimo išėjus keletui aktyvesnių Sajūdžio  žmonių, Tūbinių paminklas nebuvo atstatytas. Prabėgo dar 25, naujosios Lietuvos Nepriklausomybės metai, kol buvusių Sajūdžio aktyvistų vaikams kilo mintis atlikti nepadarytą darbą, atstatyti nugriautą Tūbinių paminklą.

Istorinis paveldas

Tūbinių paveldo atgimimas prasidėjo nuo netikėto bažnyčios ir kalvarijų statytojų Jacevičių kapavietės atskleidimo 2014 m. vasarą. Prie šio įvykio prisidėjo kraštiečio Benjamino Bendiko  pateikti dokumentai gauti iš Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvo(LVIA). Tais pačiais metais, kraštiečių ir bendruomenės iniciatyva, įvyko iškilmingas Tūbinių bažnyčios 190 m. jubiliejaus minėjimas ir bažnyčios statytojų Teklės ir Ignoto Jacevičių, taip pat kitų, kartu atrastų šeimos narių palaikų perlaidojimas. Už metų, 2015-aisiais, reikšminga paveldo atgaivinimo iniciatyva buvo pratęsta, įvyko Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo šventė. Tūbinių paminklo atidengimas įsiliejo į šventinių renginių ciklą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. Vėliau, seniūnijos, bendruomenės ir kraštiečių pastangomis atlikta daugiau darbų, įprasminant istorinę atmintį ir grąžinant gyvenamają aplinką. Rekonstruotos  Šv. Kryžiaus koplyčia, dvarininkų Jacevičių šeimos kriptos esančios rūsyje, suremontuotos išlikusios 4 šv. Kryžiaus kelio koplytėles, pakeista šventoriaus tvora, restauruota bažnyčios nukryžiuotojo skulptūra ir apsidė, pagaminta nauja bažnyčios Apvazdos Akis. Kraštiečių ir vietos gyventojų pastangų dėka buvo sukauptas gausus istorinių nuotraukų archyvas apie Tūbines, Tūbinių parapijos kaimus, iškilių kraštiečių gyvenimą ir darbus. Didelė dalis surinktos medžiagos, prisiminimai  ir nuotraukos, taip pat medžiaga apie svarbiausius įvykius atstatant paveldą, yra talpinamos elektronineje erdvėje ir prieinama visiems besidomintiems.

Tūbinių senosios istorijos atskleidimas, paveldo išsaugojimo iniciatyvos ir darbai, prisidėjo prie to, kad Tūbinėms, išimties tvarka, suteikta teisė turėti savo herbą ir vėliavą. 2019 m. birželio 02 d., titulinių Dievo Apvaizdos atlaidų metu LR Prezidento dekretu patvirtintas Tūbinių herbas ir vėliava buvo iškilmingai pašventinti.

Vienas paskutinių darbų istorinėje tematikoje Tūbinėse yra 2019 m. rugsėjo 01 d. atidengtos Tūbinių istorijos atminties stelos. Prie jau anksčiau  ant LDK Vytauto paminklo plokščių įrašytų svarbiausių Nepriklausomos Lietuvos laisvės datų, aminties stelose įamžinti istoriniai įvykiai susiję  su krašto istorija  ir dėl Lietuvos Laisvės pasiaukojusių iškilių kraštiečių vardai. Granito paminklas, pastatytos bendruomenės aikštėje, šalia Vytauto Didžiojo paminklo, vainikavo   šio komplekso statybos pabaigą. 

Tūbinių istorijos Atminties stelų statybos akimirka, 2019 08 22 d.

Tūbinių kraštas, iš visų pusių apsuptas piliakalniais ir šventvietėmis, su unikalia  Tūbinių  bažnyčios ir Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų istorija, iš kurios dvasingumo sėmėsi  eilė žymių visuomenės žmonių, tame tarpe kunigų, pasiekusių pripažinimo, garbingo prelato titulo, kaip Stasys Žilys ir Antanas Rubšys(S. Žilio tėvų ir A. Rubšio mamos šaknys Dargalių k. šalia Pakėvio alkakalnio), taip pat Vilniaus vyskupas D. Trijonis (tėvo šaknys Kiaukų  k.), nusipelno atminimo, didesnio visuomenės, bei  istorikų dėmesio, paremto  archyvų galimybėmis. 

Artimoje perspektyvoje tikimasi pratęsti istorinės atminties įamžinimą ir tinkamai išreikšti pagarbą:

• Tūbinių krašto politiniams kaliniams,  kalėjusiems už ištikimybę tėvynei, tremtiniams-mokytojams, auklėjusiems jaunimą tarnauti Valstybei ir dėl to nukentėjusiems,
• ginkluoto pasipriešinimo dalyviams-partizanams, nenusilenkusiems ir kovoje su okupantu paaukojusiems gyvybes.

Šiuo metu Tūbinių krašto okupacijos ir pokario laikotarpis, tremtinių prisiminimai papildomi nauja medžiaga. Šių įvykių įamžinimui siūloma Tūbinėse pastatyti galbūt atskirą ažuolinį architektūrinį elementą, arba kryžių. Tikimės, kad atsiras prisidedančių prie šio tikslo ir prie diskusijos dėl pačios idėjos ir kaip ją įgyvendinti.

Istorijos atgarsiai

Svetainė ir joje talpinamai unikali medžiaga ir nuotraukos sulaukė atgarsio iš keletos muziejų ir knygų leidėjų, kurie teiravosi papildomos medžiagos,  nuotraukų, kvietė sudalyvauti renginiuose. Tai   Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Kretingos muziejus, Lietuvos Jūrų muziejus Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo Karo muziejus Kaune.

Katalogas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę"

Kataloge pateikiama informacija apie tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje LDK  Vytautui pastatytus, sovietmečiu nugriautus, o atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. vėl atstatytus  paminklus Lietuvoje.

Banginių medžiotojas iš Tūbinių

Vyskypą  J. Staugaitį įkūnijo nuotraukoje

Lietuvos Valstybės 100-ečio minėjimo proga garsių aktorių buvo simboliškai  atkurta 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų nuotrauka. Šiame darbe dalyvavo ir Tūbinių istorijos paieškų rėmėjas Artūras Povilaitis, įkūnijęs vyskypą J. Staugaitį. Vyskupas, vasario 16 Nepriklausomybės Akto signataras J. Staugaitis 1928 m. ir 1937 m. vizitavo Tūbinių parapiją.

1918 m. vasario 16 d. Akto signatarų nuotraukoje vyskupas J. Staugaitis sėdėjo pirmoje eilėje trečias iš kairės.

Istorinės Signatarų nuotraukos aprašą žiūrėti čia.