Apie istorijos paieškas ir Tūbines

Internetino puslapio autoriaus Augenijaus Bendiko mintys apie istorinių paieškų pradžią, rezultatus, rėmėjus ir pagalbininkus. Pateikiama trumpa Tūbinių istorijos apžvalga, kuri ruošta atminties stelų atidengimo šventei, vykusiai  2019 09 01 d.

Augenijus_-profilio_nuotrauka.jpg         Kodėl gimtinės istorija?

Esu gimęs Brokštėnų k., 1968 m. baigiau Tūbinių  aštuometę, 1971 m. Telšių mokykloje internate  baigiau vidurinę. Nuo 1971 m. iki 1976 m. studijavau  Kaune, įgijau inžinieriaus specialybę. Papildomai studijavau patentologijos   mokslus,  domėjausi technine kūryba. Šia tema paskelbta darbų ir kelioliką  straipsnių spaudoje.

Užsiimti istorija ir genealogija padiktavo pats gyvenimas, kai 1993 m. netikėtai mirė tėvas. Nutrūko gyvenimas kurį jis taip mylėjo. Tolerancija ir sugebėjimas bendrauti, gerbti paprastus žmones, visus   aplinkinius vienodai pagarbiai vertinti ir padėti, buvo neatimama žmogiškoji jo savybė. Gal todėl į laidotuves Tūbinėse susirinko daugybė žmonių. Tai darė įspūdį. Pasižadejau sau, kad tėvo gyvenimas sudėtingame istorijos laikotarpyje, patirtos kančios tremties-kalinimo salygomis tolimiausiame Sibiro krašte, jo  pasaulis, kokį jis  matė ir kūrė,  negali taip paprastai išnykti. Nusprendžiau eiti tėčio ir jo šeimos gyvenimo keliais, pakalbinti jo laikmečio žmones, viską po to aprašyti. Pirminiame etape informacijos buvo labai mažai, gelbėjo plačioje giminėje gauta informacija ir nuotraukos. Rūpėjo išsiaiškinti seniausius palaidojimus Tūbinių kapinėse, brendo mintis atrasti tėvų ir senelių giminės šaknis.

Renkant medžiagą, pagal giminystę teko apeiti daugumą parapijos kaimų, susitikti su daugybe žmonių. Taip susikaupė unikali medžiaga ne tik apie giminę, bet ir apie Tūbinių ir Šilalės kraštą. Nuo 2012 m. veikiančioje giminės interneto svetainėje, atsirado skyreliai talpinti medžiagą apie Tūbines, bei aplinkinius kaimus, kuri galėtų sudominti čia gyvenančius žmones, kraštiečius besidominčius savo protėviais. Bendraudamas, daugumoje su vyresnės kartos žmonėmis, ne kartą teko girdėti patikinimą, kad tai prasmingas darbas, o surinkta medžiaga bus „aukso vertės“.

Giminės paieškos tapo intensyvesnės po 2009 metų, kai viename šventinime susitikime su broliai palaikė iniciatyvą surengti platų giminės susitikimą Brokštėnuose, senelių įkurto ūkio ir sodybos 100-mečio šventę, buvo pradėta tam ruoštis. 2011 m., sužinojęs, kad senieji bažnyčių archyvai saugomi Lietuvos Valstybiniame Istorijos archyv(LVIA) Religinių Bendruomenių Skyriuje, kreipiausi atlikti abiejų senelių iš tėvo pusės Vyštartų ir Bendikų genealoginius tyrimus. Lygiagrečiai medžiaga buvo renkama ir iš kitų prieinamų šaltinių: senų laikraščių, knygų, genealoginių interneto svetainių suskaitmenintų duomenų Amerikoje. Taip buvo atrasta pirmieji protėvių emigrantų kelionių pėdsakai ir senelių Povilo Bendiko ir Kazimieros Vyštartaitės sutuoktuvių įrašai Čikagos šv. Jurgio bažnyčios knygose, JAV.

2012 m. įvyko giminės susitikimas 100-mečio šventė, kurio metu, buvęs Traksėdžio seniūnas Rimantas Knyzelis organizatoriams įteikė Vytenio ir Junonos Almonaičių naujai išleistą knygą apie Šilalės kraštą "Karšuva", palinkėjo domėtis gimtojo Šilalės krašto istorija.


Be pavadvsdvsdfinimo

 R. Knyzelis sveikina 100-mečio susitikimo organizatorius. Brokštėnai, 2012 08 21 d.

V. ir J. Almonaičių knygoje pateikta žinių apie Tūbines, bažnyčios ir kalvarijų statytojus Jacevičius, jų bažnyčiai dovanotą būgną su gimines herbų įspaudais. Pasidalijus šia informacija su artimaisiais, į paieškų procesą įsitraukė bibliotekoje Tauragėje dirbanti, buvusios Pajėrubynio k. gyventojos Kazimieros Zarankienės dukra Daiva Kiniulienė, prisiuntusi vertingtos informacijos, tame tarpe ir "Lietuvos dvarų sodybų atlaso, Šilalės rajono savivaldybė" ištraukas, kur rašoma apie Tūbines. Knygoje pateiktas 1823 m. bažnyčios statytojų Jacevičių paruoštas Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų projekto planas, istoriniai senūjų Tūbinių apylinkių žemėlapiai.

Daiva_Kiniulienė_su_savo_mama_Kazimiera_Kauliute_Zarankienė_kilusios_iš_Pajerubinio_k.jpg

Daiva Kiniulienė(dešinėje) su savo mama Kazimiera Kauliute Zarankiene iš Tauragės, dalijasi atrasta medžiaga apie Tūbines ir prisiminimais apie savo protėvius, kurių šaknys Pajėrubinio k.

2013 m. pavasarį iš arhyvų(LVIA) vis negaunant užsakytų genealoginių tyrimų,  papildomai pateikėme žinomų duomenų apie giminės emigrantus, susitikti su archyvo darbuotojais nuvyko  brolis Benjaminas. Procesas pajudėjo ir giminės genealoginės lentelės su dokumentais buvo gautos. Jose radome ir netikėtumų: prosenelio Antano Bendiko žmona buvo Eleonora Jacevičiūtė(1826-1890), o jos didelę šeimą sudarė net 11 vaikų. Atsirado žinių apie tuo laiku vyravusias ligas ir giminės mirusiūjų amžių. lgiausiai  gyveno Eleonoros dukra, senelio sesuo Liudvika. Ji, savo šeimos nesukūrusi net elgetavo, gyveno ir mirė prieglaudoje Šilalėje. Tačiau tai nesutrukdė jai sulaukti  81 metų, kas giminėje yra ilgas amžius.

Žinia, kad prosenelės pavardė tokia pati kaip ir bažnyčios statytojų suintrigavo, rūpėjo daugiau apie juos sužinoti, apžiūrėti jų bažnyčiai dovanotą būgną su Jacevičių giminės ženklais. Tai pavyko 2013 m. po pavasarinių atlaidų šventės, kada pakviečiau brolius kartu vykti į Tūbines, būgną surasti ir apžiūrėti. Galbūt tai mūsų protėviai? Kanauninkas dr. Algis Genutis dar nebuvo išvykęs, noriai parodė mums Šv. Kryžiaus koplyčioje saugomą istorinį būgną ir užsiminė, kad pagal priimtą praktiką bažnyčių fundatoriai  buvo laidojami bažnyčiose arba šventoriuje, kad Tūbinėse galima Jacevičių kapavietė yra Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje, kuri kaip tik stovi šventoriuje. Tą dieną, kaip ir daugybę metų, sukrypusios rūsio durys buvo užrakintos. Susitikimas su klebonu ir jo išsakytos užuominos dėl galimų palaidojimų, apie kuriuos nėra jokių žinių, užminė dar daugiau mįslių.  

Klebonas būgnas

Po  bažnyčios relikvijos būgno ir ant jo iškaltų bažnyčios fundatorių Jacevičių giminių ženklų apžiūros, broliai kalbasi su klebonu A. Genučiu, 2013 m., birželio 06 d.

                      Bugnas22 Bugnas1

Jacevičių giminės herbo fragmentai(kairėje) įspausti žalvarinėje plokštelėje, užtvirtintoje ant būgno šono.

Po šio pokalbio su klebonu, galimais giminystės ryšiais su bažnyčios statytojais Jacevičiais susidomėjęs Benjaminas, skyrė laiko tolimesniems Jacevičių giminės šaknų ieškojimams. Šiam darbui atlikti buvo pasikviestas profesionalus geneologas. Taip, 2014 m., tarp gausybės iš archyvų gautų naujų dokumentų, netikėtai aptikti įrašai apie bendrapavardžių Jacevičių palaidojimus Šv. Kryžiaus -XII-os koplyčios rūsyje. Tų pačių metų vasarą, dalyvaujant paveldo apsaugos specialistui, bendruomenės ir seniūnijos atstovams, taip pat parapijos klebonui kan. dr. Algiui Genučiui,  šv. Kryžiaus koplyčios rūsys buvo atidarytas. Rūsio vaizdas kiek pribloškė: pakraščiose stovėjo sugriuvusios kriptos o, tarp sulūžusių medinių karstų liekanų, išlikę nesuardyti palaidojimai. Ant rūsio sienos matėsi užrašas 1823 metai.

Netrukus, pakvietus antropologą ir paveldo atstovą atrasti palaikai buvo identifikuotiŠį darbą padėjo atlikti antropologas  Šarūnas Jatautis. Jis identifikavo mauzoliejinio tipo koplyčios rūsyje 5 asmenų 2 vyrų , 2 moterų ir vieno vaiko palaikus, padarė aprašus. Vėliau, 2015 m., rekonstruojant kriptas, buvo aptikti dar vieno vaiko palaikai.

Dviejų palaidojimų, bažnyčios statytojų Teklės Jacevičienės ir Ignoto Jacevičiaus duomenys patvirtinti archyvų dokumentais, kitų palaidojimų duomenų kol kas nėra. Manoma, kad tai tos pačios Jacevičių giminės atstovai, tarp kurių buvo ir Tūbinėse dirbusių kunigų.

Po_šv._Kryžiaus_koplyčios_rūsio_apžiūros_2014m_J._Viršilienės_nuotrauka.jpg

Šv. Kryžiaus koplyčios rūsio apžiūros dalyviai. Iš kairės: B. Bendikas, Tūbinių klebonas kan. A. Genutis, kultūros paveldo vyr. specialistė J. Viršilienė, bendruomenės atstovai Vladas Montrimas ir Arūnas Zybertas.  J. Viršilienės nuotrauka, 2014 10 01.

Pagal atliktą geneologinį tyrimą, prosenelės Eleonoros Jacevičiūtės Bendikienės ir bažnyčios statytojų, Ignoto ir Teklės Jacevičių giminės, nežiūrint bendros gyvenamosios vietovės ir bajoriško luomo, pastaruosius 200 metų kraujo ryšiais nėra susiję. Galbūt tai patvirtintų tolimesnis tyrimas, tačiau visuomenine prasme paieška privedė prie reikšmingų detalių apie bažnyčios ir jos statytojų  istorija, paskatino Tūbinių miestelio paveldo atgaivinimo iniciatyvas.

Žinias apie Jacevičius brolis Benjaminas pratęsė ir papildė, atradęs  Ignoto Jacevičiaus sūnaus, paskutiniojo Tūbinių dvaro savininko, 1931 m. sukilimo dalyvio Anupro Jacevičiaus nekrologą, kuriame surašyta jau Prancūzijoje pagausėjusi jo šeima, taip pat apie jo giminaitį, sukilimo bendražygį Vladimirą Dionizą Gadoną. V. D. Gadonas, taip pat kaip ir kiti išlikę 1931 m. sukilimo dalyviai, apsigyveno Prancūzijoje. V. D. Gadonas reikšminga asmenybė Žemaitijos istorijoje, bet  primiršta ir visuomenėje mažai žinoma.

Prie atsiradusių iniciatyvų ir darbų, susijusių su istorijos ir paveldo atgaivinimu Tūbinėse, prisidėjo broliai, kiti artimieji, Tūbinių bendruomenės aktyvas, parėmė  kraštiečiai, Šilalės rajono kaimiškoji seniūnija ir Šilalės Savivaldybė. Be abejonės tai bendro darbo rezultatai. Benjaminas pagal gyvenimo patirtį sugeba inicijuoti ir derinti projektus, planuoti darbus, imtis užsakovo funkcijų. Brolio  Alfonso, pripažinto medžio drožėjo pastangų dėka bažnyčia papuošta restauruota nukryžiuotojo skulptūra, naujai pagaminta Apvaizdos akis, šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje rekonstruotos Jacevičių palaidojimo kriptos, restauruoti išlikusių kalvarijų stočių paveikslų rėmai. Koplytėlių remontą,  naujos tvoros montavimo darbus atliko jau amžinybėn iškeliavusio brolio Tomo sūnaus Žydrūno šeima. Mano indėlis susijęs su Tūbinių istorinio paveikslo atgaivinimu renkant istorinę medžiagą, nuotraukas, prisiminimus, su statomų paminklų idėjos ir turinio formavimu, konstravimu ir  aprašymų paruošimu. Toks darbas vyko ruošiant Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklo techninį projektą, gaminant metalines konstrukcijas, kuriant ir pristatant antrajam svarstymui(2019-03-21) alternatyvius Tūbinių herbo varijantus posėdyje heraldikos komisijoje, taip pat ruošiant istorinę medžiagą dėl herbo gavimo. Paskutinysis projektas, vykdytas kartu su broliu Benjaminu,- Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklinio komplekso užbaigimas, istorijos Atminties paminklo statyba. Paminklas istorijos atminčiai, kurį sudaro trys stelos, atidengtas 2019 09 01 d. Šiam paminklui ruošiau techninį projektą, svarbiausią istorinę medžiagą. Tai baigiamasis Tūbinių krašto istorinių paieškų etapas, prie kurio įgyvendinimo prisidėjo visa eilė kraštiečių, pasidalijusių savo archyvais, prisidėjusių lėšomis, taip pat bendruomenė ir seniūnija. Jame materializavosi keletą metų kaupta istorinė medžiaga ir žinios apie Tūbinių kraštą ir jo istorinę praeitį.

Genealogija ir atradimai

Istorinės genealoginės paieškos įtraukianti veikla. Sekant mūsų krašte gyvenusių žmonių genealogijos labirintais, randame unikalių sasajų su svarbiais įvykiais žmonėmis ne tik  Žemaitijos ar Lietuvos istorijoje, bet ir globaliame pasaulyje, kaip 1831 m. Lietuvos Lenkijos sukilimas, kova dėl Lietuvos  Nepriklausomybės 1919-1920 metais, Lietuvos Valstybės atkūrimo, jos pripažinimo politikos gynimas JAV politiniuose sluoksniuose 1918-1922 m., vėliau, dėl Valstybės aneksijos nepripažinimo 1940-aisiais ir pokario sovietinės okupacijos metais. Net Vokietijos pralaimėjimo Antrajame Pasauliniame kare kapituliacijos dokumentus ruošė senos lenkų baronų giminės palikuonis, buvęs TSRS prokuroras Andrejus Višinskis. Viena šios buvusios kilmingos giminės šaka nuo seno gyvena buvusio Tūbinių dvaro apylinkėje.

Paminklai Tūbinėse

Tūbinėse 1928-1964 metais stovėjęs Nepriklausomybės paminklas buvo statytas pagrindinėje miestelio sankryžojeLietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti 1928 m. Kadangi artėjo LDK Vytauto 500 mirties metinės ir po visą Lietuvą 1930-aisiais metais buvo planuojami šventiniai renginiai, paminklas turėjo ir kitą paskirtį, paminėti šią datą. Todėl gyventojų dar buvo vadinamas Vytauto Didžiojo paminklu.

Juozapas_Naviskas-Kalniškiai-prie_Tūbinių_paminklo1.jpg

Tūbiniškiai draugai prie Nepriklausomybės paminklo. Kairėje stovi Stasys Trijonis, dešinėje Juozas Navickas. Juozo Navicko nuotrauka, apie 1955 m.

Sajūdis_Tūbinėse11_1989_m.jpg

Sajūdžio mitingas Tūbinėse prie Nepriklausomybės Ažuolo, 1989 m.

Po daugelio dešimtmečių sovietmečio, Sajūdžio dėkabbendruomenei sugrąžinama atmintis. Mitingas vyko sankryžoje, prie išlikusio, ką tik aptverto Nepriklausomybės Ažuolo.  Nuotraukoje priešais stovi iš kairės pirmas, Laisvės kovų dalyvio, partizano Kazimiero Bagdono sūnus Stasys, antras tremtinys Alfonsas Bendikas, centre Vytautas Katauskis, šalia su tautiniais rūbais stovi Vida Sakalauskienė iš Kiaukų.

1964 m. nugriautas Tūbinių LDK  Vytauto paminklas 2015 m. buvo atstatytas. Jo atstatymas svarbus žingsnis sugrąžinant istorinę atmintį ir išsaugant paveldą. Naujajame paminkle atspindėtos svarbiausios istorines Lietuvos Nepriklausomybės datos ir laisvės temos.

Stelos_ir_Paminklas_LDK_Vytautui11.jpg

Istorijos atminties stelos ir Vytauto Didžiojo paminklas. Tūbinės, 2019 m.

2019 m. rugsėjo 1 d. Tūbinėse atidengtas istorinės atminties paminklas su įrašais apie svarbiausius krašto įvykius ir šiuose įvykiuose pasižymėjusius kraštiečius. Tai Vytauto Didžiojo paminklinio kompleksinio  projekto tęsinys. Tūbinių unikalios istorijos atminimas materializuotas atminties stelose pagal sukauptą istorinę medžiagą su tikslu, kad krašto istorija būtų žinoma, o nusipelnusių žmonių atminimas gerbiamas ir saugomas.

Vietoje pratarmės

Mielas svetainės lankytojau,

nesustabdomas laikas neša mus taip greit, kad nespėjame nė apsidairyti, žiūrėk ir apmastymams jau laikas. Tuomet kyla klausimai: iš kur mes, kas mūsų protėviai, kur ejome, ką sutikome, pamatėme, ką paliksime. Istorija, prasidėjusi nuo giminės ir protėvių paieškų, buvusios Tūbinių mokyklos prisiminimų, vėliau atvedė prie ilgesnio pasakojimo, kuris gal būt sudomins platesnį skaitytojų ratą iš apylinkės, ar  kraštiečius pasklidusius po Lietuvą ir toli nuo gimtūjų namų. Šios istorijos šaltiniai seni laikraščiai, knygos apie Šilalės kraštą ir Žemaitiją, apylinkės gyventojų prisiminimai, išsaugoti dokumentai ir istorinės nuotraukos. Žmonės šiose nuotraukose kartais nebeatpažįstami bet, studijuojant užrašus ir kitas to paties laikmečio nuotraukas, kartais laukia netikėtumai. Medžiaga kuri atrandama savo turiniu apima  kaimus ir apylinkes besiribojančias su Šilalės, Didkiemio, Vabolių, Šiauduvos, Laukuvos, Poežerės, Kaltinėnų miesteliais, Lokystos, Yžnės ir Akmenos upių slėniais, Rudalių, Varsėdžių, Obelyno, Deblių, Driežų, Vaičių ir Biržų Lauko kaimais. Gyventojų bendravimas ir tarpusavio susiekimas šiose geografinėse ribose vyko arklių kinkiniais,  vadinamais paprastaisiais keliais, jungiančiais gyvenamasias vietoves ir dvarus. Tokių transporto priemonių įtakoje nusistovėjo ir gyventojų migracijos teritorija, įtvirtinta giminystės ryšiais kuriant šeimas. Daugumoje atvejų senesniūjų laikų gyventojų bendrystė apibrėžta dabartinio Šilalės dekanato teritorija, kurios centre Tūbinių parapija. Vietovėje nuo pagonybės laikų išlikę šventviečių, alkakalnių, pagal Akmenos, Lokystos, Yžnės upes išsidėsčiusių senovinių įtvirtinimų liekanų, vad. piliakalnių, kurių gynybinė reikšmė ir vykę mūšiai minimi išlikusiose jų pavadinimuose, senose legendose, užfiksuoti  istoriniuose Kryžiaus žygių aprašymuose. Šiuose aprašymuose atrandame negailestingą gimtojo krašto ir visos Žemaitijos žmonių kovą už išlikimą, už savo žemę ir laisvę. 

Tūbinės ir  apylinkiniai kaimai unikali gyvenamoji vieta ne tik geografine padėtimi, bet ir savo istorija, vienijančia Tūbinių parapijos ir bažnyčios veikla. Ieškant giminės šaknų atrandame, kad čia gyvenančios šeimos susigiminiavę arba per protėvius, arba per palikuonis. Istorinėse senūjų emigrantų kartotekose užfiksuoti kraštiečiai kartu plaukę vienu laivu, gyvenę už jūrų marių vienoje bendruomenėje, kūrę šeimas. Aprašomos artimūjų gyvenamasios vietos beveik apima visus aplinkinius kaimus, iš kurių šventadieniais, dulkėtais ir miško samanomis klotais takeliais, visi traukė į Tūbines. Čia du kartus metuose vyko visoje apylinkėje garsūs Dievo Apvaizdos ir Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai su Šv. Kryžiaus kelio apvaikščiojimais. Giminių susitikimai su iki sutemų besitęsiančiomis gegužinėmis ir vaišėmis pamiškėse, nepamirštamos iki šiol, buvo nuostabus, bendruomenę ir gimines vienijantis veiksnys.
Gilinantis į praeitį, rekonstruojant istorinį Tūbinių krašto paveikslą ir istorinius įvykius, kurie veikė ir Tūbinių apylinkėse gyvenusius žmones, kyla mintis, kad viskas svarbu, kad tai  mūsų sąvasties dalis, kurią reikia saugoti. Įtraukianti veikla renkant medžiagą, atnešė džiuginančių atradimų, atverstų negirdėtų istorijos puslapių, kartais nusivylimų, dėl negrįžtamai prarastų dokumentų ar nuotraukų. Tai ne specialisto istoriko ar archeologo, bet artimo šiai žemei kraštiečio akimis sudėta istorija. Todėl dalis prisiminimų, apylinkėje gyvenusių šeimų ir giminių istorijų fragmentai, talpinami remiantis pateikta medžiaga, nepretenduoja į tikslią istorinę analizę, bet padeda atkurti praeities paveikslą, kurio vaizdinių turėtų atsirasti daugiau. Tikiuosi, kad šiose istorijose daugelis kraštiečių ir tūbiniškių atras nežinomų savo tėvų ar protėvių gyvenimo akimirkų, pamatys nuostabių krašto istorijos ir gamtos vaizdų. Save paskyręs šiam darbui net keletui metų, džiaugiuosi sulaukęs pritarimo ir pagalbos, esu dėkingas už pataisymus, trūkstamus aprašymus nuotraukoms ir už atlaidumą pasitaikantiems netikslumams. 
Šiuo metu Tūbinių ir aplinkinių kaimų aprašymai dar papildomi nauja medžiaga. Tai gal bus vienas pirmūjų bandymų surinkti kiek galima daugiau žinių apie kraštą ir jo žmones, prisidės prie geresnio pažinimo ir, galbūt, pritrauks dėmesio išsamesniems Tūbinių istorijos ir paveldo tyrimams.

Apie Tūbines

Trumpa istorijos apžvalga

Tūbinės paskutiniuosius keliasdešimt metų tam tikra prasme tapo užmiršta teritorija: keli epizodai knygose apie Šilalės kraštą, po kelias eilutes enciklopedijose. Miestelio centre stovėjęs  Nepriklausomybės paminklas buvo nugriautas, dar visai nesenai nebuvo jokio istorinio akcento, primenančio apie čia gyvenusius žmones ir buvusius įvykius. Nors Tūbinės pirmą kartą paminėtos dar 1561 metais, knygose randame tik padrikas žinias apie krašto dvarus, jų savininkų dalyvavimą 1831 m. sukilime, Tūbinių bažnyčios ir Kryžiaus kelio atsiradimo istoriją. Šios žinios sukauptos daugumoje iniciatyvių kraštiečių, išleidusių gal 10 knygų apie Šilalės kraštą dėka. Nemažai prisidėjo Tūbinėse dirbę kunigai. Tačiau nėra rimtesnių istorikų darbų, skirtų Tūbinėms, išsamesnio istorijos archyvų nagrinėjimo. Humanitarinių m. dr. Asta Giniūnienė, Monografijoje: „Kryžiaus kelias Lietuvoje, XVIII a. pradžioje“, išleistoje 2013 metais, surinkusi vertingos istorinės medžiagos apie Lietuvos kalvarijas, aprašė ir Tūbinių kalvarijų atsiradimą ir kokie, „visame Raseinių paviete“, buvo garsūs Tūbinių atlaidai.

Daugiau kaip 150 metų, praeityje net du Tūbinių bažnyčios būgnai žadino kaimo žmones į Velykų šventes. Jos vyko iškilmingai, pučiant dūdų orkestrui, su „Kristaus kareivių“ rikiuotėmis, įtaigiais kunigų pamokslais, Šv. Kryžiaus kelio stočių apvaikščiojimais. O kur dar tituliniai Dievo Apvaizdos ir Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai, Lietuvos Valstybės švenčių minėjimai, šaulių priesaikos prie Vytauto Didžiojo paminklo, šventės su sporto ir karinio parengimo varžybomis, jaunalietuvių ir pavasarininkų šventės su vaidinimais. Ypač įsimintinos iškilmingos garsiųjų Žemaičių ir Telšių vyskupų Pranciškaus Karevičiaus ir Justino Staugaičio vizitacijos. Vyskupus pasitikdavo šaulių būrio raiteliai, gėlių girliandomis puošti bromai, gausaus bažnytinio choro giesmės, pučiamųjų orkestro dūdos. Švenčių metu Tūbinėse, net keliose vietose vyko gegužinės, su giminių vakarojimais prie tradicinio bendrojo stalo, kurį atstojo miško samanos ir lauko pieva pamiškėje.

Bažnyčios statytojai ir 1831 m. sukilėliai

Tūbinių krašto žmonės ir istorinė praeitis užfiksuota senose foto nuotraukose stebina savo geografija, o trumpos žinutės jose dvasiniu turiniu, meile savo kraštui ir begaliniu tikėjimu ateitimi, kuris tūbiniškius lydėjo nuo pat seniausiūjų laikų. Didelę dvasios stiprybę reikėjo turėti, kad imtis Tūbinių bažnyčios, Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų statybos, aukojant tam savo lėšas ir žemę, kaip tai padarė Tūbinių dvaro savininkai Ignotas ir Teklė Jacevičiai. Jų sūnus Anupras Jacevičius, jaunas išsilavinęs žmogus, mokslo siekęs Kražiuose ir Vilniaus Universitete, tikėdamas laisvės siekiais dalyvavo 1831 m. Lietuvos Lenkijos sukilime, sumaniai vadovavo Žemaitijos krašto sukilėliams. Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpam buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Tačiau, žandarams persekiojant, sukilėliai įkurdinę sužeistuosius, buvo priversti trauktis tolyn iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė. Emigracijoje Jacevičiai dar susilaukė šeimos padidėjimo net iki 7 vaikų. Analogišką kelią nuėjo Anupro Jacevičiaus bendražygis ir giminaitis Vladimiras Dionizas Gadonas, Kražių mokyklos mokinys, žymus valstybininkas, tapęs 1931 m. sukilimo Žemaitijoje valdžios pirmininku. Trečias bendražygis,  vienas sukilimo vadų  Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius, taip pat mokęsis Kražių mokykloje, dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1831 m. sukilime organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Šioje 1831 m. sukilimo istorijoje atžymėtinas Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, davęs leidimą patrankų liejimui panaudoti bažnyčių varpus. 1832 metais J. Rimkevičius taip pat atsidūrė Prancūzijoje. Nansi miestelis Prancūzijoje, kurio kapinėse amžinojo poilsio atgulė Anupras ir Rožė Jacevičiai, taip pat Vladimiras D. Gadonas, buvo tarsi prieglobsčio sala daugeliui sukilimo dalyvių, turėjusių ir kilmingų šaknų. Iki šių dienų šiame Prancūzijos miestelyje, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigakštystės pėdsakai, didikų Leščinskų statyti rūmai su LDK herbais, menami jų giminystės ryšiai su Prancūzijos Valdovais. Anupras Jacevičius, tituluojamas lenkų generolu, gyvendamas Prancūzijoje apie sukilimą parašė savo prisiminimus. Išlikęs Prancūzijoje gyvenusių emigrantų sukilėlių susirašinėjimo laiškai, padėje apie sukilimą daugiau sužinoti, nepamiršti jų žygių, ir įamžinti jų atminimą.

Tūbinių krašto Savanoriai

Paskelbus 1918m vasario 16-osios LR Nepriklausomybės Aktą iš esmės buvo kuriama nauja valstybė, kurią reikėjo įtvirtinti ir apginti. Mūšiai ginant kraštą įsisiūbavo net keliomis kryptimis: su bolševikais iš rytų, su lenkais iš vakarų ir su Lietuvos teritorijoje plėšikaujančiais vokiečių kariuomenės likučiais, vadinamais "bermontininkais". Į skubų vyriausybės kvietimą, į gynėjų gretas įsijungti savanoriais, atsiliepė  ir Tūbiniškiai. Pavyzdį čia rodė Kalniškių kaimo gyventojai, iš kurio ginti Nepriklausomybės savanoriais išėjo net 5 vyrai. Visi jie LR valstybės Prezidento A.Smetonos buvo apdovanoti Savanorio Kūrėjo medaliais. Už drasą ir narsumą kovose pasižymėjęs Kalniškių km. gyventojas, savanoris Antanas Petrokas tapo Lietuvos karžygiu, apdovanotas I-jo laipsnio Vyties Kryžiumi.

1919 m pabaigoje, į naujai kuriamos Lietuvos kariuomenę ginti tėvynės sienų buvo pašaukti pirmieji šauktiniai, tarp kurių tūbiniškiai Petras Macas ir Stasys Vištartas. Nepriklausomybės kovoms aprimus, dalis buvusių savanorių papildė šauktinių gretas, dalyvavo formuojant pirmuosius reguliariosios kariuomenės pulkus. Vėliau, grįžę iš tarnybos, buvo aktyvūs Tūbinių šaulių būrio veikloje, rodė ištikimybės tėvynei pavyzdžius mokinių ir jaunimo tarpe.

Tūbinių parapijos įkūrimas

Ankstyvuoju Nepriklausomos LR laikotarpiu Tūbinėse vyko intensyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas. Jame dalyvavo daug patriotiškai nusiteikusio  jaunimo, veikė paštas, pradžios mokykla, biblioteka, bent trys  parduotuvės. Svarbus visų aplinkinių kaimų kultūrinis centras buvo Tūbinių bažnyčia. Žmonės čia rasdavo ne tik dvasios ramybę, bet ir tuokėsi, krikštijo vaikus, giedojo gausiuose giesmininkų choruose, dalyvavo įspūdingose religinių švenčių procesijose, Kalėdų ir Velykų šventėse. Šalia, smėlio kalnelyje esančiose kapinėse, Tūbinių ir aplinkinių kaimų gyventojai nuo seniausių laikų laidojo savo artimuosius. Būtent pagal tokius žmonių bendrystės kriterijus 1926 metais, Lietuvos bažnyčiai įgijus savarankiškumą, buvo pertvarkomos vyskupijos ir dekanatai, steigiamos naujos parapijos. Tūbinių parapija, vyskupo J. Staugaičio dėka, Telšių vyskupijos kurijos sprendimu, įkurta 1937m. rudenį. Pirmasis klebonas ir parapijos įkūrėjas kun. Domininkas Masiulis į parapijos tikinčiuosius kreipėsi ir spausdintu žodžiu, savo leidžiamame  laikraštėlyje "Tūbinių parapija". 1938 metais, trumpai aprašęs Tūbinių bažnyčios istoriją, jis išvardijo net 19 iki to laiko Tūbinėse dirbusių kunigų, kad "visi jie laimingai čia dirbo ir nei vieno nėra Tūbinėse mirusio ir  palaidoto". Tačiau nei V. Juzumas, aprašęs savo Žemaičių vyskupijos istorijoje Tūbines, nei kun. D. Masiulis nepaminėjo apie istorinę bažnyčios statytojų dvarininkų Jacevičių kapavietę, kuri buvo čia pat šventoriuje, Šv. Kryžiaus koplyčios rūsyje. Tik atsitiktinumo dėka, Jacevičių kapavietė 2014 metais buvo patvirtinta archyvų dokumentais ir  iš naujo atrasta.

Kunigai kilę iš Tūbinių krašto

Tūbinėse vyravusi žmonių bendrystė ir dvasinė atmosfera padėjo pagrindus išaugti  gabiems mokytojams, meno ir visuomenės veikėjams taip pat jaunuoliams, pasirinkusiam kunigystės kelią, kopusio bažnytinės hierarchijos laiptais. Tai gerb. prelatas Stasys Žilys ir kun. Vladislovas Juškys iš Dargalių. Tame pačiame Dargalių kaime savo mamos tėviškę Meškauskų sodybą lankė St. Žilio ir tūbiniškio Vytauto Radžiaus vidurinės mokyklos ir kunigų seminarijos mokslo draugas, Barboros Meškauskaitės Rubšienės sūnus, būsimas žymus švento rašto profesorius ir vertėjas, prelatas  Antanas  Rubšys. Iš Tūbinių krašto, Kaštaunalių k. kilusios ir Veiviržėnų bažnyčios šventoriuje palaidoto kun. Antanas Zdanavičiaus mamos ir giminės šaknys.

Šių garsių krašto žmonių pėdomis sekė jaunoji karta. Jos atstovas, Klekniškės kaimo gyventojo Vlado Monstvilo šeimoje užaugęs Lietuvos karininkas, mjr. Remigijus Monstvilas dvasiniame kelyje pasiekė LR Karinių jūrų pajėgų vyresniojo kapeliono rango. Kunigas Darius Trijonis 2017 metais gruodžio 16 d. konsekruotas  Vilniaus Vyskupu, Viešvilės Kristaus Atsimainymo parapijoje dirba kun. Kęstutis Pajaujis. Šilutės ir aplinkinių Vanagų, Pagėgių ir Rukų Evangelikų Liuteronų bažnyčios parapijas  aptarnauja klebonas Remigijus Šemeklis. R. Šemeklio mama Jadvyga Gudauskaitė, D. Trijonio ir K. Pajaujo tėvai kilę iš Tūbinių parapijos Kiaukų ir Paakmenio kaimų.

Okupacijos Lietuvoje ir Tūbinės

Įsigalėjęs  bolševizmas nutraukė natūralų Lietuvos ekonomikos ir visuomenės gyvenimo vystymąsi. Statant sovietinį "šviesų rytojų" nuo sovietinės valdžios nukentėjo stambesnieji Tūbinių apylinkės ūkininkai, buvo nusavintas inventorius, arkliai, ūkiniai pastatai, nusavinta didžioji dalis aktyviausių ūkininkų tremtinių turtas, griaunamos gyventojų kultūrinės ir dvasinės vertybės. Panaudojant visą arsenalą prievartos elementų vykdoma kolektyvizacija atimant žemę, vėliau įsisiūbavo sodybų ir vienkiemių griovimo vajus, priverstinai formuojant gyvenvietes. Ypač nuo sovietmečio nukentėjo Lietuvos dvasininkija ir aktyvioji bendruomenės dalis. Įkalinti arba atsidūrė Sibire dauguma Tūbinių šaulių, mokytojų, kentėjo kunigai. Buvęs aktyvus šaulys kun. Stasys Aužbikavičius buvo stribų nužudytas Kaltinėnuose,  Tūbinių parapijos įkūrėjas kunigas Domininkas Masiulis dirbęs Tūbinėse, 1944 m. žuvo Vėžaičiuose važiuodamas dviračiu neaiškiomis aplinkybėmis. Kun. Antanas Jurgaitis, aktyvus kovotojas su tikėjimo prievarta, puikiai užsirekomendavęs Tūbinėse organizuojant religinių švenčių procesijas, iš Tūbinių buvo skubiai iškeltas, vėliau taip pat pakliuvo į sovietinius lagerius. Toks pat likimas ištiko savanorį, apdovanotąjį  Vyties kryžiumi visuomenėje labai gerbiamą, aktyvų šaulį Antaną Petroką. 1945 m., pasitraukus vokiečiams ir artėjant Raudonajai armijai, kartu su kitais šauliais atsidūręs tarp birželio sukilimo dalyvių, tą patį 1945 m. birželio mėn. saugumiečių buvo suimtas, įkalintas, vėliau išvežtas į  Vorkutą, kur gyveno nežmoniškmis  salygomis ir patyrė gyvybės ir mirties išbandymus. 10-ies metų bausmės laikui pasibaigus ir praradęs sveikatą A. Petrokas dar ilgus metus negalėjo sugrįžti į tėviškę.

Tūbinių istorija tarsi sustojo karų kryžkelėje, didžiųjų valstybių grobuoniškose tautų dalybose, karo siaube, gaisro pašvaistėse, nekaltųjų kaimo žmonių aukose, pasmerktųjų dejonėse net dvejose masinėse kapavietėse Tūbinių miške ir galbūt vienintelio išsigelbėjusio žydų berniuko, ištrūkusio į laisvę iš kapo duobės liudijimas. Jį priglaudė lietuvių Šilaliečių Lašų šeima, vėliau, Payžnio kaimo gyventojo Stasio Šimučio brolio Prano Šimučio šeima, ūkininkavusi Šėrikų kaime, išleidusi jaunuolį į mokslus. Karui pasibaigus drama toliau tęsėsi okupantų šūviais iš pasalų medžiojant kylančio ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, visaip trukdžiusius priverstinį kolūkių kūrimą, žiauriais stribų ir MGB „Raudonbarzdžio“ tardymais ir siautėjimais Laukuvos ir Kaltinėnų sulaikymo kamerose, ilgas valandas ir dienas kankinant ir marinant badu be vandens Tauragės „Šiūbartinėje“. Žuvę savo gimtosios žemės gynėjai-partizanai, pasiryžę iki mirties ginklu priešintis okupantui, buvo išniekinami miestelių aikštėse Skaudvilėje, Kaltinėnuose. Šviesiausių kaimo žmonių- mokytojų, ūkininkų, kunigų suėmimai, kalinimas ir trėmimas į Sibiro Vorkutos, Kazachstano ir Tolimųjų Rytų krašto kalėjimus ir lagerius, buvo ypatingai skaudus to laikotarpio reiškinys sėjantis baimę ir nepasitikėjimą. Šioje realybėje išlikusiems, be kaltės kaltiems artimiesiems dar ilgai reikėjo gyventi baimės apsuptyje, sąmonėje atgimstant praėjusio karo ir pokario siaubo vaizdams. Nebuvo šeimos, kurios nepalietė okupanto, karo ir pokario laikas. Niekas dabar nepasakys koks kaimo žmogaus sprendimas okupanto akivaizdoje tuo laiku galėjo būti teisingas. Pagarba pasirinkusiems laisvojo pasaulio idealus ir dėl to save paaukojusiems.

 Tūbinių mokytojai, tremtiniai

Ryškia gija Tūbinių istorijoje nuo prieškarinių laikų persipina iš Tūbinių parapijos kilę ir čia dirbę žinomi mokytojai.

Tūbinių šaulių būrio kūrėjai  mpokytojai Albinas ir Vincė  Monstvilai, vieni pirmųjų 1941 metais ištremti į Sibiro Komijos sritį, kur abu ten  ir mirė. Albinas Monstvilas 1943 m., Vincė Monstvilienė 1945 metais. Prieškaryje  žinomas mokytojas, gyvenęs Kadarių k. Adomas Kaulius taip pat vienas pirmūjų 1941 metais išvežtas į sovietiniu lagerius 10-čiai metų.

Stambaus ūkininko Juozapo ir Barboros Šaulevičiūtės Radžių šeima buvo per daug išsilavinusi, kad neužkliūtų po karo sugrįžusiai naujajai sovietiniai valdžiai. Garbaus amžiaus du broliai Petras ir Stanislovas su seserimis Jadvyga ir Vlada buvo išvežti į Sibirą, kur abu broliai ten mirė. Į savo tėviškę sugrįžusios  dvi seserys, bet savo turto- namų neatgavo, išsikėlė gyventi kitur(Tytuvėnus-a.p.)

Viso tūbiniškių Radžių šeimoje išaugo net keturi vaikai tarpukariu įgiję prestižinę mokytojo profesiją. Vienas jų  Vytautas Radžius, jaunystėje kartu su būsimais žymiais kunigais prelatais Stasiu Žiliu ir Antanu Rubšiu mokęsis Telšių kunigų seminarijoje, kunigu netapo, tačiau karo metu pasitraukęs iš Lietuvos, dirbo Lietuviškoje giminazijoje Hiutenfeldo miestelyje Vokietijoje, vėliau emigravęs į Ameriką, tapo žymiu Amerikos Lietuvių išeivijos kultūros ir visuomenės veikėju. Vytautas Radžius už ilgametį lietuvybės ir tautinės kultūros puoselėjimą  emigrantų tarpe Amerikoje, apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi. 2003 m. apdovanojimą įteikė LR Prezidentas Valdas Adamkus.

V. Radžiaus brolio, Kaune gyvenusio mokytojo  Apolinaro Radžiaus šeimoje išaugo žymus teatro režisierius Egidijus Radžius, kurio vardu pavadintas kultūros namų dramos teatras Kretingoje. Mokytoja dirbusi Albina Radžiūtė netikėtai mirė anksti, 1926 m. Jos sesuo Elena Radžiūtė Pronskienė, dirbusi mokytoja aplinkinėse mokyklose, 1945 metais apsistojo Tūbinėse, buvo Tūbinių pašto vedėja, vėliau Tūbinių mokyklos mokytoja. Jos šeimoje gimė ir augo būsimas žemės ūkio mokslų daktaras, vėliau LR seimo narys Mykolas Pronckus, kuris savo autobiografinėje knygelėje aprašė pokario vaikystės dienas, praleistas Tūbinėse. Giminės ir šeimos tradicijas pratęsė tūbiniškių Radžių proanūkė, M. Pronskaus dukra Giedrė Pronskutė Kvieskienė tapusi Vytauto Didžiojo Universiteto profesore  Dar Sajūdžio ir Atgimimo metais įsijungusi į atkurtos Valstybės švietimo sistemos tobulinimą, ir po 30 metų, su pozityvia energija dalyvauja  renginiuose, yra dažnai matoma tarp pažangaus jaunimo.

Šiltais prisiminimais Tūbinių krašto senoliai dalijasi apie savo mokytoją iš pašaukimo Antaną Račkauską, rengusį vaidinimus Tūbinių Pavasarininkų šventėse, čia keletą metų mokytojavusį, vėliau savo namuose Kiaukų kaime, atidariusį pradinę mokyklą, kuri mokinių skaičiumi buvo išaugusi net iki 4 klasių. Aktyvus ir gabus mokytojas A. Račkauskas, kartu su visa šeima patyrė sovietinę prievartą 1941m birželio 14 d. Kaip "pavojingas komunistinei ideologijai", kelionei į Sibirą  į gyvulinį vagoną buvo pakrautas   kartu su mažamečiais vaikais ir besilaukiančia žmona, kur išbuvo net  17 ilgų nepriteklio metų. Kartu vykusi dukra dėl badavimo ir  maisto medžiagų trūkumo tremtyje mirė, o kita dukra, dėl nežmoniškų kelionės salygų gimusi vos atvykus į tremtį, liko gyva tik stebuklo dėka, vėliau kamavo ligos, badavimas paliko randus visam gyvenimui, kuris  dėl tremtinių „trečiarūšių“ žmonių statuso sovietmečiu buvo ypač sunkus.

Po karo toks pats tremtinių likimas ištiko ir Tūbinių mokytojos Bronės Barauskaitės  Jurgutienės šeimą. Buvusi Maironio mokinė, dirbusi Tūbinių mokyklos mokytoja ir priklausiusi šaulių būriui, į Sibiro Komijos sritį ištremta kartu su vyru ir trimis mažamečiais vaikais. Į Lietuvą po skaudžių kančių ir netekčių grįžo tik su vienintele dukra Genute. Panašiu pokario laikotarpiu buvo ištremti jauna mokytojo Jono Paleckio šeima, mokytoja Purytė, kuri, gavusi perspėjimą ir pamokų metu pasišalinusi iš mokyklos, baudėjų buvo pagauta miškelyje netoli Tūbinių.

Garbingos mokytojo profesijos atstovais nuo prieškario laikų pasižymėjo Dapkų ir Pintverių šeimos, kurių šaknys Jakaičių ir Paneročio kaimuose. Mokytojais dirbo net keli Pajėrubynio kaime gyvenusios Zofijos ir Albino Kaulių šeimos nariai, panašias švietėjiškas profesijas rinkosi jų palikuonys. 

Laisvės kovotojas Leonardas Šimutis ir jo šeima. Šėrikų k.- Payžnys

Įžymus laikraštininkas, uolus visuomenininkas ir ištvermingas kovotojas dėl Lietuvos išlaisvinimo Leonardas Šimutis, dar mokydamasis giminazijoje, vėliau emigracijoje Amerikoje, pirmojo pasaulinio karo metu, aktyviai įsijungė į išeivijos lietuvišką veiklą iš kurios nepasitraukė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Kraštietis Leonardas Šimutis, Amerikos lietuvių tarybos(ALT-o) steigėjas ir pirmininkas, kaip vienas Amerikos lietuvių delagacijos vadovų net su penkiomis delegacijomis Lietuvos laisvės reikalais lankėsi pas JAV prezidentus, kovojo 1918 -1922m. dėl Lietuvos kaip Valstybės pripažinimo, vėliau dėl 1940 m. sovietų okupuotos Lietuvos aneksijos nepripažinimo Europos saugumo konferencijoje. Visa tai turėjo didžiulę įtaką Lietuvai Nepriklausomybę susigražinant 1990-aisiais po tik  daug metų. Už nuopelnus Lietuvai, 1937 m. Leonardas Šimutis Lietuvos Valstybės vardu buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Leonardo brolio Prano Šimučio šeima, ūkininkavusi Šėrikų kaime priglaudė žydų berniuką Ruviną Zeligmaną, išsigelbėjusį iš kapo duobės Tūbinių miške, leido į mokslus Šilalėje. Kitas brolis Stasys Šimutis tarpukariu taip pat išvyko į Ameriką. Payžnio kaime, kuriame jis gyveno, liko žmona Stasė Būdvytytė Šimutienė ir kiti artimieji. Po daugelio dešimtmečių pas labai aktyvios Stasės Šimutienės artimuosius, Jono Beinorio sūnaus Prano šeimoje  išsaugota ne tik Šimučių, bet ir nemažai vertingų prieškarinių Tūbinių nuotraukų.

Sajūdis ir atgimimas Tūbinėse

Politinei atmosferai šylant, 1987 metais, aktyvaus Tūbinių klebono Zenono Degučio, bendruomenės ir kraštiečių pastangomis, iškilmingai pasitiktas Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejus. Tūbinių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas originalus koplytstulpių ansamblis. Vėliau 2005 m. suremontuota kapinių koplyčia, rekonstruoti kapinių vartai, tvora, įrengti laiptai. 

Atėjus Sąjūdžio vėjams Tūbinės vėl atgijo. Įsikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, nukentėję nuo sovietinės valdžios tremtiniai, buvo kviečiami apie savo patirtį kalbėti organizuojamuose renginiuose Tūbinėse ir Šilalėje. Tuo laiku miestelyje buvo aptvertas išlikęs istorinis ąžuolas, pasodintas dar Tūbinių paminklo statybos metu 1928 metais. Istorinėje vietoje, pagrindinėje miestelio sankryžoje vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo prisiminta solidi tarpukario istorija, vienijanti čia pat stovėjusio Nepriklausomybės paminklo reikšmė, prie kurio vykdavo įvairūs renginiai ir iškilmingi Valstybinių švenčių minėjimai. Dėl solidaus amžiaus, iš gyvenimo išėjus keletui aktyvesnių Sajūdžio  žmonių, Tūbinių paminklas nebuvo atstatytas. Prabėgo dar 25, naujosios Lietuvos Nepriklausomybės metai, kol buvusių Sajūdžio aktyvistų vaikams kilo mintis atlikti nepadarytą darbą, atstatyti nugriautą Tūbinių paminklą.

Istorinis paveldas

Tūbinių paveldo atgimimas prasidėjo nuo netikėto bažnyčios ir kalvarijų statytojų Jacevičių kapavietės atskleidimo 2014 m. vasarą. Prie šio įvykio prisidėjo kraštiečio Benjamino Bendiko  pateikti dokumentai gauti iš Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvo(LVIA). Tais pačiais metais, kraštiečių ir bendruomenės iniciatyva, įvyko iškilmingas Tūbinių bažnyčios 190 m. jubiliejaus minėjimas ir bažnyčios statytojų Teklės ir Ignoto Jacevičių, taip pat kitų, kartu atrastų šeimos narių palaikų perlaidojimas. Už metų, 2015-aisiais, reikšminga paveldo atgaivinimo iniciatyva buvo pratęsta, įvyko Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo šventė. Tūbinių paminklo atidengimas įsiliejo į šventinių renginių ciklą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. Vėliau, seniūnijos, bendruomenės ir kraštiečių pastangomis atlikta daugiau darbų, įprasminant istorinę atmintį ir grąžinant gyvenamają aplinką. Rekonstruotos  Šv. Kryžiaus koplyčia, dvarininkų Jacevičių šeimos kriptos esančios rūsyje, suremontuotos išlikusios 4 šv. Kryžiaus kelio koplytėles, pakeista šventoriaus tvora, restauruota bažnyčios nukryžiuotojo skulptūra ir apsidė, pagaminta nauja bažnyčios Apvazdos Akis. Kraštiečių ir vietos gyventojų pastangų dėka buvo sukauptas gausus istorinių nuotraukų archyvas apie Tūbines, Tūbinių parapijos kaimus, iškilių kraštiečių gyvenimą ir darbus. Didelė dalis surinktos medžiagos, prisiminimai  ir nuotraukos, taip pat medžiaga apie svarbiausius įvykius atstatant paveldą, yra talpinamos elektronineje erdvėje ir prieinama visiems besidomintiems.

Tūbinių senosios istorijos atskleidimas, paveldo išsaugojimo iniciatyvos ir darbai, prisidėjo prie to, kad Tūbinėms, išimties tvarka, suteikta teisė turėti savo herbą ir vėliavą. 2019 m. birželio 02 d., titulinių Dievo Apvaizdos atlaidų metu LR Prezidento dekretu patvirtintas Tūbinių herbas ir vėliava buvo iškilmingai pašventinti.

Vienas paskutinių darbų istorinėje tematikoje Tūbinėse yra 2019 m. rugsėjo 01 d. atidengtos Tūbinių istorijos atminties stelos. Prie jau anksčiau  ant LDK Vytauto paminklo plokščių įrašytų svarbiausių Nepriklausomos Lietuvos laisvės datų, aminties stelose įamžinti istoriniai įvykiai susiję  su krašto istorija  ir dėl Lietuvos Laisvės pasiaukojusių iškilių kraštiečių vardai. Granito paminklas, pastatytos bendruomenės aikštėje, šalia Vytauto Didžiojo paminklo, vainikavo   šio komplekso statybos pabaigą. 

 Benjaminas_ir_Augenijus_V._D._paminklo_komplekso_užbaigimas_2019_09_01.jpg

Tūbinių istorijos Atminties stelų statybos akimirka, 2019 08 22 d.

Tūbinių kraštas, iš visų pusių apsuptas piliakalniais ir šventvietėmis, su unikalia  Tūbinių  bažnyčios ir Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų istorija, iš kurios dvasingumo sėmėsi  eilė žymių visuomenės žmonių, tame tarpe kunigų, pasiekusių pripažinimo, garbingo prelato titulo, kaip Stasys Žilys ir Antanas Rubšys(S. Žilio tėvų ir A. Rubšio mamos šaknys Dargalių k. šalia Pakėvio alkakalnio), taip pat Vilniaus vyskupas D. Trijonis (tėvo šaknys Kiaukų  k.), nusipelno atminimo, didesnio visuomenės, bei  istorikų dėmesio, paremto  archyvų galimybėmis. 

Artimoje perspektyvoje tikimasi pratęsti istorinės atminties įamžinimą ir tinkamai išreikšti pagarbą:

  • Tūbinių krašto politiniams kaliniams,  kalėjusiems už ištikimybę tėvynei, tremtiniams-mokytojams, auklėjusiems jaunimą tarnauti Valstybei ir dėl to nukentėjusiems,
  • ginkluoto pasipriešinimo dalyviams-partizanams, nenusilenkusiems ir kovoje su okupantu paaukojusiems gyvybes.

Šiuo metu Tūbinių krašto okupacijos ir pokario laikotarpis, tremtinių prisiminimai papildomi nauja medžiaga. Šių įvykių įamžinimui siūloma Tūbinėse pastatyti galbūt atskirą ažuolinį architektūrinį elementą, arba kryžių. Tikimės, kad atsiras prisidedančių prie šio tikslo ir prie diskusijos dėl pačios idėjos ir kaip ją įgyvendinti.

Istorijos atgarsiai

Svetainė ir joje talpinamai unikali medžiaga ir nuotraukos sulaukė atgarsio iš keletos muziejų ir knygų leidėjų, kurie teiravosi papildomos medžiagos,  nuotraukų, kvietė sudalyvauti renginiuose. Tai   Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Kretingos muziejus, Lietuvos Jūrų muziejus Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo Karo muziejus Kaune.

Katalogas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę"

Kataloge pateikiama informacija apie tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje LDK  Vytautui pastatytus, sovietmečiu nugriautus, o atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. vėl atstatytus  paminklus Lietuvoje.

Karo muziejaus katalogas1, 2019 04 01.jpg 

Nuotraukoje Vytauto Didžiojo Karo muziejaus istoriko Edvino Vaidoto paruoštas ir išleistas katalogas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę". Rankose laikomas egzempliorius muziejaus padėka už istorinės atminties sklaidą ir suteiktą informaciją, 2019 04 01.

               

Karo muziejaus katalogas01, 2019m.jpg 

Katalogo "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" viršelis.  Kataloge patalpinta informacija ir nuotraukos apie tarpukaryje Tūbinėse stovėjusį, 1964m nugriautą ir 2015 m. atstatytą Tūbinių paminklą.

Banginių medžiotojas iš Tūbinių

2019 m. spalio 2 d., įvyko 106-tas vakaras iš ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda", kuriame Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas pristatė pranešimą "Banginių medžiotojas iš Žemaitijos". apie drąsų Žemaitį iš Tūbinių Joną Aloyzą Bendiką(1901-1980).
Renginys skirtas Žemaitijos vardo 800 m. paminejimui. Video filmą, kurį pateikė "RGB pictures" galima rasti youtube kanale.
Jonas galimai vienintelis Iš Lietuvos dalyvavęs istorinėse medžioklėse 1928-1929 m., siuntęs nuotraukas su aprašais apie “dideles žuvis, kokių nieks nėr matęs Lietuvoje".
Tuo laikotarpiu tai buvo žvejybos verslo rūšis ir priimtina veikla. Kad banginis nėra  žuvis susimastyta vėliau. Tik 1985 m. banginių medžioklės plačiaja prasme buvo uždrausta veikla.

 Žemaičio_didžuvė-Mėlynasis_banginis1.jpg

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas pranešimo metu, 2019 m.

Vyskypą  J. Staugaitį įkūnijo nuotraukoje

Lietuvos Valstybės 100-ečio minėjimo proga garsių aktorių buvo simboliškai  atkurta 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų nuotrauka. Šiame darbe dalyvavo ir Tūbinių istorijos paieškų rėmėjas Artūras Povilaitis, įkūnijęs vyskypą J. Staugaitį. Vyskupas, vasario 16 Nepriklausomybės Akto signataras J. Staugaitis 1928 m. ir 1937 m. vizitavo Tūbinių parapiją.

Signatarai_J._Staugaitis_ir_Artūras_Povilaitis_aktorius.jpg

Lietuvos atkuriamojo seimo narys, 1918 m. vasario 16 Nepriklausomybės Akto signataras, Justinas Staugaitis. Nuo 1926 m.  pirmasis Telšių Vyskupijos vyskupas.

    

Artūras Povilaitis,  Lietuvai Pagražinti Draugijos Vilniaus Valdybos narys, aktorius

Signatarų_nuotrauka_aktorių_dublis.jpg

1918 m. vasario 16 d. Akto signatarų nuotraukoje vyskupas J. Staugaitis sėdėjo pirmoje eilėje trečias iš kairės.

Istorinės Signatarų nuotraukos aprašą žiūrėti čia.


Tūbinių_herbas_j._b.jpg

 


Mielas svetainės lankytojau, gal esi tūbiniškis? Gal kraštietis?

Gal turi istorinių relikvijų, nuotraukų ar straipsnių apie Tūbinių kraštą, mokyklą, etc., parašyk, paskambink, pasidalyk

ir  gyvenimas taps šviesesnis.. :) 


Atsiliepimus apie svetainę, siūlymus ir pastabas galima teikti parašant žinutę skyrelyje  Siūlykite idėjas

 

Alfonsas šviecia 

 Medžio drožėjo Alfonso Bendiko darbai, 2016 m. vasaros užbaigtuvės.


 Augenijus Bendikas, 

1987-1993-2010-2020 m 


 Sekantis skyrius: Senoji Žemaitija, Šilalė ir Tūbinės