|
Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimas
Kraštiečiai, Lenkijos ir Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo dalyviai paliko pėdsakus Žemaitijos sukilimo istorijoje
Sukilimo dalyvių pulkininko Anupro Jacevičiaus, Pulkininko Juozapo Rimkevičiaus ir Žemaitijos sukilimo pirmininko Vladimiro Dionizo Gadono indėlis laisvės kovoje prieš Rusijos Imperiją atžymėtas Tūbinių istorijos atminties stelose
Anupras Jacevičius (1797-1836), generolas majoras, Žemaitijos sukilimo vadas, nuo 1826 m. Tūbinių dvaro savininkas.
Anupras Jacevičius gimė Maironiuose, prie Kelmės , mirė 1836 m. kovo 17 d. Nansi, Prancūzija – 1831 m. sukilimo Lietuvoje veikėjas.
Kilęs iš bajorų, 1814 m. baigė Kražių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete. Telšių apskrities bajorijos sekretorius. Prasidėjus 1831 m. sukilimui kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, vadovavo Telšių apskrities sukilėliams, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimint 1831 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Tilžę. 1833 m. apsigyveno Prancūzijoje. Parašė atsiminimų apie sukilimą, iš jų matyti, kad jis buvo baudžiavos priešininkas.
Sukilėlių kovų istorijose atrandamas ir Tūbinių pėdsakas, A. Jacevičiaus būrys atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs netoli tėvų dvaro esančiame Tūbinių miške. Įkurdinę sužeistuosius sukilėliai, persekiojami žandarų, buvo priversti trauktis tolyn į Žemaitijos miškus, vėliau ir iš Lietuvos į Prūsiją. Tūbinių dvaro paveldėtojas A. Jacevičius atsidūrė Prancūzijoje, kur kiek vėliau su savo pirmosiomis atžalomis pas jį atvyko žmona Rožė Jacevičienė, emigracijoje dar susilaukusi šeimos padidėjimo iki 7 vaikų.
Juozapas Rimkẽvičius, 1830–1831 sukilimo pulkininkas
Dargalių dvaro savininkas, Kražių mokyklos auklėtinis, sukilimo išvakarėse buvo Raseinių apskrities pilies teismo pirmininkas. 1831 m. pradžioje slapto sukilėlių komiteto Raseinių apskrityje narys, su kitais suorganizavo sukilėlių būrius.
1830 m rudenį, prasidėjus sukilimui Lenkijoje, o Vilniuje sudarytam Vyriausiajam sukilimo komitetui delsiant pradėti kovą, Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių, tarp jų Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai kovo 17 d. susirinkę Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį, nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Kelmės dvaro savininko Juliaus Gruževskio lėšomis suorganizuoto, vieno pirmųjų Žemaitijoje sukilėlių dalinio pirmojo ulonų pulko, sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.
Būriui 1831 m. kovo 26 d. rytą užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Nuo 1831 03 04 J. Rimkevičius buvo Raseinių apskrities laikinosios sukilėlių valdžios narys, už mėnesio Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų, amunicijos ir parako dirbtuvių Rietave viršininkas. Vadovavo sukilėlių pulkui, kovėsi ties Raseiniais, Vidukle, Rietavu, Varniais.
Žadvainiai, kaimas šalia Rietavo 1831 m. sukilimo metu buvo atsidūręs pačiame įvykių sukūryje. 1831 m. balandžio mėnesį Žadvainų palivarke buvo įkurta parako gamykla. Gamyklai vadovavo Dargalių dvaro savininkas, Raseinių apskrities sukilėlių laikinosios valdžios narys J. Rimkevičius. Pagal planą ji turėjo aprūpinti paraku Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių sukilėlius. Sužinoję apie fabriko egzistavimą, carinės kariuomenės vadai stengėsi jį sunaikinti. Gegužės 19-20 d. Žadvainų prieigose užvirė smarkūs mūšiai. Žuvo 85 J. Rimkevičiaus vadovaujamo būrio sukilėliai. Nors Žadvainai buvo užimti, visą paraką ir amuniciją sukilėliai spėjo išsigabenti. Sukilimui pralaimint, emigravo ir nuo 1932 m. apsigyveno Prancūzijoje. 1931 10 04 apdovanotas ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi. Yra žinių, kad J. Rimkevičiui 1859 m. buvo leista grįžti į Kauno guberniją.
Vladimiras Dionizas Gadonas (1775-1842) – pulkininkas, Žemaitijos sukilimo laikinosios valdžios primininkas
Gimė Sedos dvare, kilęs iš Livonijos didikų giminės, nuo XVII a. įsikūrusios Žemaitijoje. Kražių mokyklos auklėtinis, 1809–1814 m. Telšių apskrities bajorų vadas. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, palaikė baudžiavos panaikinimo idėją. Amžininkų liudijimu, Gadonas beveik visoje Lietuvoje turėjo gerą vardą, o Žemaitijoje kiekvienas jį pažinojo ir gerbė. 1831 m. prasidėjus sukilimui, išrinktas Žemaitijos laikinosios sukilėlių valdžios pirmininku, vienas iš aktyviausių civilinių tos valdžios pareigūnų, prisidėjo įkuriant karo instruktorių mokyklą sukilėlių karininkams ir puskarininkiams rengti, parako gamyklą ir patrankų liejyklą Varniuose. Sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prancūziją, apsigyveno Nansi. 1839 m. Paryžiuje išleido istorinį veikalą Žemaičių kunigaikštystės statistika (Statystyka Księstwa Żmudzkiego).
Į Lietuvą jis nebesugrįžo, apsigyveno Nansi, Prancūzijos šiaurės rytuose. Paramos mokslui draugija ( Towarzystwo Pomocy Naukowej) Ezechielio Stanevičiaus rūpesčiu 1833 m. išeivių vaikams įsteigė pradžios mokyklėlę, kad svečiame krašte jaunuomenė neužmirštų gimtosios lenkų kalbos. Pirmieji mokiniai buvo Jacevičiukai, Rimkevičiukai, Stanevičiukai, motinų atvežti emigravusių tėvų įkandin. Mokyklėlės prižiūrėtoju buvo paskirtas kanauninkas Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis. Jam mirus, 1837 m. šias pareigas perėmė V. Gadonas, kuris rūpinosi mokykla iki 1842 m., visą likusį jam gyventi skirtą laiką.
V.D. Gadonas ir Tūbinių dvaro savininkas A. Jacevičius buvo ne tik 1831 m. sukilimo bendražygiai, bet juos siejo ir giminystės ryšiai iš A. Jacevičiaus motinos pusės. Jo šeima, brolis Aloyzas Gadonas atžymėtas tarp Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų statybos rėmėjų Ignoto Jacevičiaus ir Teklės Godliauskaitės(Gadon) 1823 m. projekte.
V. D. Gadonas tarp istorikų minimas kaip ypatingai tolerantiškas kitų tautybių atžvilgiu, gilaus valstybinio mąstymo, Žemaitijos valdžios žmogus. 1831 10 04 V. Gadonas apdovanotas ordinu „Už karinę narsą“ auksiniu kryžiumi.
Palaidotas Nancy„ Meurthe-et-Mossele, Lorraine“ kapinėse. 1841 m. rudenį surašytame tekstamente, be kita ko, pageidavo, kad į jo karstą būtų įberta sauja gimtos žemės iš Žemaitijos, nuo Baltijos kranto. Mirė 1942 m.,
Ant jo paminklo užrašyta: “Gdy Bóg w grobie uśpioną Ojczyznę obudzi, Ziomku ! Zbierz prochy moje i pogrzeb no Żmudzi”.
„Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę, Kraštieti ! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaitijoje“.
|
