Prelatas iš Dargalių

Stasio Žilio pasirinkimas ir ilga gyvenimo kelionė.

Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Garbaus amžiaus, ypatingu kuklumu pasižyminčio, iškilaus mūsų kraštiečio prelato Stasio Žilio ir jo šeimos gyvenimo Dargalių kaime prisiminimais pasidalijo brolis Jonas su žmona Aldona, šiuo metu gyvenantys Rietave.

Stasio mokslai111

Stasys Žilys Telšių kunigų seminarijos studentas. Iš Jono Žilio albumo, apie 1943m.

Stasys Žilys gimė 1924 m. rugsėjo 24 d. Dargaliuose, ūkininko šeimoje, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau 2 metus mokėsi Tūbinėse, vidurinę mokyklą baigė Šilalėje. Vėliau įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet nebaigė nes karo buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus. Vėliau – kelionė į Kanadą, kur 1951–1957 metais dirbo Amos vyskupijoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru. 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, yra kolegijos dvasios tėvas. Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir  labai reto-apaštališkojo protonotaro. S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S. Žilys yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje. 

Prie Tūbinių paminklo.jpg

Prie Tūbinių Nepriklausomybės paminklo, apie 1950 m.

Žilių šeima, Dargaliuose, Stasys toli.jpg  

Žilių šeima apie 1953 m. Sėdi mama Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968), stovi sūnus Jonas. Šeimos nuotraukoje trūksta sūnaus emigranto, kunigo Stasio. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Jono šeima.jpg

Brolio Jono Žilio šeima tėviškėje, Dargalių k. Nuotraukoje žmona Aldona Vilkanauskaitė Žilienė su dukra Virginija, apie 1960m.

"Esu svyruojantis ažuolas".

Karo metai, žmogaus neapykanta žmogui tomis dienomis jaunajam Stasiui, kėlė klausimą: „Kodėl?“ šis skaudus klausimas, stebint neteisybę ir smurtą, giliai palietė jauną žmogų, apsisprendusį tapti kunigu. Vėliau eilėraštyje jis sakys sau: 

 „Prie obelisko“

Man rūpi kelt kitus ir kilti,
O jis tik saugo mintį šaltą
Savy ženklus žmogaus iškaltus. 
Stovėjau aš prie obelisko
Ir apmąsčiau jo amžių seną.
Kaip aš, taip jis, netekęs visko,
Kaip aš, taip jis tremty gyvena.
Abu mes žvelgiam į tolybę,
Gimtos šalies dangaus ištroškę.
 „Molinis indas“
Esu molinis indas,
Kadaise nulipdytas,
Bet tik dabar degu aš.
Mane kančia nuvalo,
Apskaldo skausmo kūjis
Ant kasdienos priekalo.
Gal tik dar vieno reiktų:
Kad man mirtis užpiltų
Skaidrios emalės miltų.
Kad būtų gražios šukės,
Jei kas po šimto amžių
Jas Kapų kalne rankios.
Tokiais žodžiais apie save kalba Stasys Žilys.
 Nuo Dargalių iki Vatikano

Zilys stasys

Stasys Žilys, apie 2013m

Prelato Stasio Žilio mokslo ir gyvenimo prisiminimus Vatikane  2010 m. pagal pateiktus klausimus užrašė  Bernardinai.lt korespondentė Dalia Žiemytė:

Kaip pats pajutote pašaukimą tapti kunigu?

"Dažnai galvodavau ne apie kunigystę. Mane buvo sužavėję pranciškonai. Pavasarį kartais pamatydavau basą pranciškoną, einantį kur nors vesti rekolekcijų. Nebendravau su jais, bet išliko toks vaizdas. Gimnazijoje buvau truputį vėjavaikis, kiek pasiklydęs. O baigus gimnaziją, jau po atestatų įteikimo šventės, su vienu draugu per pušyną važiuojam keliu, paskui atsigulam į griovį pailsėti, dviračiai – irgi griovy. Tai tas draugas klausia: „Stasiau, o ką dabar darysi?“ Sakau: „Aš stosiu į seminariją.“ Staiga, netikėtai. Ir kai grįžau į namus, namiškiai taip pat laukė ir pakartojau tą patį mamai, kai ji paklausė. Mama svajojo, kad tapčiau gydytoju. Paskui mama susitaikė su tuo, o tėvelis jau iš pat pradžių buvo labai patenkintas. Ir išvažiavau į seminariją, bet visą laiką buvau toks svyruojantis ąžuolas. Pirmus metus pabaigus, vasarą per atostogas važinėdamas dviračiu dažniausiai į parapijas, atlaidus, vis dar galvojau, ką turiu daryti. O paskui buvau nublokštas į Vokietiją, Eichštetą, ten nieko kito nebuvo galima galvoti. Nors, tiesa, kartą buvau nuvažiavęs su draugais į Tiubingeną, nes norėjau stoti į Tiubingeno universitetą studijuoti filosofijos, bet pasikalbėjau su rektoriumi, jam, matyt, neaiškus tipelis pasirodžiau, tai nepavyko. Šį tą davė ir Vokietija, nes seminarijos gyvenimas man atvėrė akis. Mūsų buvo arti šimto lietuviukų, vienu metu buvo devyni vokietukai seminaristai – tik devyni, paskui atsirado penki vengrai. Visko ten buvo – ir pavydo, ir varžybų tarp skirtingų tautų; pavyzdžiui, išėjus per pertrauką į sodą žiemą sniego gniūžtėmis mušantis įvykdavo kartais įdomių dalykų... O vasarą mus nuveždavo į mišką rinkti skujų. Kas daugiausia pririnkdavo, turėdavo teisę grįžti atsisėdęs ant traktoriaus vežamų maišų. Tai dažniausiai lietuvis sėdėdavo. Niekuomet nežinojau, kur gyvensiu netrukus. Niekur neįleidau šaknų. Išgyvenau ilgiausiai Romoje, čia turbūt užbaigsiu dienas, jei atsitiktinai tai nenutiks nuvykus į Lietuvą. Romoje, turbūt, bus mano atilsio vieta".

"Gimėte Lietuvoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidote svetur. Dabar štai jau daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenate Romoje. Koks kelias buvo iki čia?  

"Neturiu laiko perspektyvos – kas kada įvyko, aš gyvenu šiandiena, tarsi laikas man visai neegzistuotų. Visą laiką taip gyvenau. Ką reikėjo daryti – dariau, nes nebuvo kam arba taip mane „užsipuldavo“, kad nebūdavo kaip atsisakyti. Išvykau iš Lietuvos, nes nebuvo kito pasirinkimo. Po gimnazijos studijavau Telšių kunigų seminarijoje; kai po pirmojo kurso vasaros atostogų, praleistų namuose, mokslo metų pradžioje sugrįžau į Telšius, frontas visiškai priartėjo, matėsi gaisrai, visi buvo apimti nerimo, ruošėsi bėgti. Seminarijos vadovybė pasiūlė – kas nori, galit vykti į Vokietiją, nes buvo suradę seminaristams vietų Eichšteto seminarijoje. Nebuvo jokios galimybės nei su namiškiais atsisveikinti, nei laiko apsispręsti. Artėja frontas, nežinai, ką daryti. Keliese galvojome pasilikti Lietuvoje ir įsitraukti į partizaninę veiklą, tačiau reikėjo skubėti, nepažinojome nieko ir išvykome iš Telšių, kas kaip galėjo. Iš Lietuvos į Vokietiją įvažiavome su paskutiniais sužeistais vokiečių kareiviais ant traukinių platformų, į vagonus nepatekome. Kelionė iki Eichšteto, Bavarijos, truko kokią savaitę. Bavarijoje mūsų laukė seminarijos vadovybė ir tuoj pat prasidėjo mokslo metai. Karas jau pasibaigė, ta dalis Vokietijos, kur gyvenome, buvo užimta Amerikos kariuomenės. Mūsų buvo apie šimtas lietuvių klierikų, iš kurių buvo atrinkti dvidešimt vykti į Romą. Patekau ir aš į jų tarpą. Vėl „zuikio bilietu“ su italų kareiviais, grįžtančiais į savo tėvynę, įvažiavom į Italiją. Jie mus gynė nuo policijos, kad mūsų nepatikrintų, nors tada dar nekalbėjome itališkai, tik vokiškai mokėjome. Šiaip taip atsikapstėme iki Romos, ir čia mūsų jau laukė prelatas L. Tulaba. Tuoj pat prasidėjo studijos. Studijavau Grigaliaus universitete teologiją." 

Kada pradėjote kurti, pajutote potraukį piešti?  

"Būdamas vaikas, gimnazijoje. Tais laikais turėjom tik lengvą pamoką – būdavo, ką nupieši, tas gerai. Patys mokytojai nelabai ką rodė. Atsimenu, kad piešimo mokytoja jaunutė buvo, piešėm su ja visi Stalino portretą, ištiesę didžiulį lapą ant žemės, nes nebuvo kur kitur. Keliais eidami, piešėme anglimi. To portreto reikėjo paradui miestelyje... O Romoje studijavau tapybą ir piešimą pas Romos dailės akademijos profesorių Karolį D‘Aloisio da Vasto, Romos muziejaus direktorių." 

Kada į Lietuvą grįžote pirmą kartą? Tarybiniais metais turbūt neteko apsilankyti tėviškėje?    

"Viena pirmųjų kelionių buvo atsisveikinti su draugu – prelatu Antanu Rubšiu(2002m). Mes kilę iš tos pačios parapijos, pradžios mokykloje ir gimnazijoje – kartu, o kai mokėmės Telšių seminarijoje, gyvenom viename kambaryje. Kai vokiečiai perėmė seminariją savo tikslams – įrengė ten karo ligoninę, mes gyvenome privačiai, susiradę kambarį. Paskui – Eichštetas, ir į Romą atvykome kartu, nes abu buvome toje dvidešimties grupėje, paskui kartu studijavome Grigaliaus universitete. Išsiskyrėme, kai išvažiavau į Kanadą, o jis pasiliko Šventojo Rašto studijoms ir vėliau išvyko į Ameriką. Tada tik laiškais susirašinėjome. Man grįžus į Romą, jis atvažiuodavo kartu pabūti, prašydavo juokais, kad rekolekcijas vesčiau. Jis man visada rekolekcijas vesdavo. Paskui jis iškeliavo... Kai parvežė jo pelenus į Vilnių, važiavau atsisveikinti, tai buvo turbūt viena pirmųjų mano kelionių į Lietuvą. Pati pirmoji buvo su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kai išgirdau, jog ir manęs norės savo palydoje, pasakiau jo sekretoriui, kad nevažiuosiu. Maniau, jog man bus per sunku pakelti šią kelionę."

Eleonora Žilienė03.jpg

Mama Elžbieta Žilienė gimtojoje sodyboje, Dargalių k. Iš Jono Žilio šeimos albumo*.

Žiliai sodyboje su anūkais1.jpg

Tėvai, Stasys ir Elžbieta Žiliai, sodyboje, apie 1960m. Nuotrauka vyskupo Romualdo Krikščiūno*. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

 Stasys, kunigu dirbo Kanadoje, vėliau sugrįžo tęsti mokslų į Vatikaną. Sutikdamas čia kunigus ir bažnyčios atstovus, atvykstančius į Šv. Kazimiero kolegiją  iš okupuotos Lietuvos, Stasys labai ilgėjosi gimtinės. Šiuos jausmus jis  išreiškė rašydamas eilėraščius, tapydamas paveikslus. Labiausiai Stasys ilgėjosi tėviškėje likusių, daug metų nematytų artimūjų ir tėvų. Septintojo XXa dešimtmečio metai TSRS buvo pats "socializmo statybos" įkarštis. Dėl komunistinės ideologijos ir  "geležinės sienos", be rimtos priežasties užsieniečiams buvo draudžiama laisvai atvykti į Lietuvą ir lankyti artimuosius. Stasys paprašė, kad jo tėvus Dargalių k. aplankytų vyskupas R. Krikščiūnas dirbęs Kauno arkivyskupijoje.  Vyskupas prašymą įvykdė, o nuvykęs į Dargalius, Stasio tėvus įamžino ir nuotraukose(*). Vienoje jų matomas vyskupo automobilis "Pobieda" stovintis Žilių kieme.


Iš pradžių nesiryžote vykti(į Lietuvą kartu su Popiežium), paskui sutikote?    

"Mane visą laiką kviesdavo atvykti į Vatikaną, tačiau vasarą, kai popiežius būdavo Castelgandolfe, reikėdavo važiuoti ten lietuvių kalbos pamokėlei – prieš kelionę į Lietuvą jis mokėsi lietuvių kalbos. Kartą atvažiavau, įėjau į salę, vėjas traukia pro langą, nes langas truputį praviras, juk nebuvo vėsintuvų. Popiežius įeina, lietuviškai sako: „Garbė Jėzui Kristui.“ Balta sutanėlė suadyta, lengvutė, nes vasaros metas, įsispyręs į šliures. Pasisveikiname ir jis sėsdamasis klausia: „Tu važiuosi su mumis?“ Aš tada nieko neatsakiau, nors iš tikrųjų labai jaudinausi. Lietuvoje visą laiką, kai skrendant lėktuvu pažiūrėdavau į apačią, suspausdavo širdį. Nes labai ilgą laiką su namiškiais nei namais nebuvo jokio ryšio. Kartais galvodavau, kad galėčiau bent minutei į tą ar kitą vietą nueiti. Daugiau ne apie žmones galvodavau, bet apie gamtą." 

Mokėte popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos. Kaip tapote jo mokytoju?

"Popiežius kardinolo paprašė, kad jis ką nors rekomenduotų. Kardinolas pagalvojo apie mane, tačiau nenorėjau sutikti, išsigandau, bet nereikėjo daug kalbėti, popiežius pats labai stengėsi. Kiekvienas skyrelis būdavo surašytas lietuviškai ir itališkai. Kartą jis pastebėjo, kad vienoje vietoje itališkame tekste yra žodis širdis, o lietuviškame toje vietoje įrašyta – krūtinė. Kodėl, sako, ne tas pats žodis? Jis bijojo, kad nebūtų neatitikimų, jis jautė atsakomybę, jog tai, ką jis parašė itališkai, taip pat turi būti ir lietuviškai. Popiežius mokėsi lietuvių kalbos visus metus. Pramoko visai neblogai. Paskui kiekvieną kartą, kai pamatydavo mane kunigų būry ar nuėjus pasisveikinti, sakydavo: „Il mio professore“. Turiu nuotraukų, kaip jis apkabindavo mane, visuomet susijaudinu, kai prisimenu. Jau tuomet galvojau, kad jis bus šventasis. Ir dabar akys pilnos ašarų, kai prisimenu, kaip tuomet, kai Castelgandolfe pamačiau – paprastas žmogus, be daugiažodžiavimo, bet toks nuoširdus. Jam patiko ir mano stilius, jokio intereso neturėjau ko nors jo prašyti, jam tai patiko."                                       

Ar sutikote per tą pirmą kelionę savo namiškius?

"Pirmą sykį nuvykęs su popiežiumi nieko nesutikau iš savo giminaičių, vienintelis, kuris mane aplankė iš pažįstamų, buvo toks Kėdaitis, Maskvos „Pravdos“ žurnalistas. Kartu mokėmės gimnazijoje. Kaip tik su juo, istorijos mokytojo išsiųsti, buvom nuvykę į Šiaulių muziejų vasarą rinkti medžiagos apie tautodailę, liaudies meną. Turėjau padaryti brėžinius, kadangi jau tada piešiau. Mums būnant Šiauliuose, įsiveržė vokiečiai, nukrito pirmosios bombos. Mes perėjom į Latvijos pusę, apsistojome kaimelyje ir ten sulaukėme vokiečių. Beveik nepajutome karo fronto dėl to, kad iš Lietuvos jie labai greitai išstūmė Raudonąją armiją. Grįždami pėsčiomis iš Latvijos kaimelio į Šiaulius, iš ten – į Žemaitiją, visur matėme karo pėdsakų – sudegusių tankų, žydų, bėgančių nuo vokiečių į Rusijos pusę, o mes ėjome į Vokietijos pusę. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Jau Nepriklausomybės laikais kasmet važiuodavau į Trinapolį, kai būdavo kviečiami užsieniečiai ir reikėdavo pagelbėti – Mišioms vadovauti, budėti, jei kas pasikalbėti norėtų ar panašiai, visuomet nuvažiuodavau aplankyti savo namiškių. Šiemet nevažiuosiu, bet praėjusiais metais, po Velykų, buvau nuvažiavęs pas brolį. Su kardinolu visuomet stengiamės susitikti – aš esu buvęs jo mokytojas, tuo metu, kai jis Romoje studijavo, buvau prefektu."


Stasio tėvas Stasys Žilys iš Dargalių.jpg

Stasys Žilys(tėvas) Dargalių k. apie 1965m. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Stasio brolis Jonas, prisimindamas tėvą minėjo, kad tai buvo šaltakraujiškas, gyvenimo užgrūdintas žmogus, mokantis užsienio kalbų, tris metus buvo atitarnavęs caro kariuomenėje. Šios savybės padėjo Žilių šeimai išlikti karo metais, kai artėjant frontui iš Rytų, į namus netikėtai pasibeldė rusų desantininkai, taip pat  pokariu, vykstant ginkluotam pasipriešinimui ir siaučiant sovietiniams baudžamiesiems būriams, kai dėl sūnaus klieriko, "perbėgusio" į Vakarus, šeimai nuolat grėsė išvežimas į Sibirą.

 Lankomas tėvų kapas Laukuvos kapinėse.jpg

Laukuvos kapinėse, prie tėvų kapo, apie 2002 m. Nuotraukos iš Jono Žilio šeimos albumo.

Broliai Stasys ir Jonas kartu.jpg 

Broliai Stasys ir Jonas prie Baltijos.jpg

Jono Žilio šilti susitikimai su broliu Stasiu iš Vatikano, po daugybės metų atskirties. Stasys nuotraukose stovi kairėje pusėje. Pasibaigus sovietmečiui, susitikimai tapo dažnesni. Broliai keliavo po atgimstančią Lietuvą ir būtinai prie jūros. Jos vandenys jau skalavo kiekvienam lengvai pasiekiamus, draugiškų Baltijos valstybių, krantus. Nuotraukos iš Jono Žilio šeimos albumo.

Stasys gimtojoje Lietuvoje.jpg

Kelionių akimirka. Dešinėje, Jono Žilio žmona Aldona Vilkanauskaitė Žilienė. Jos giminės šaknys gretimame Paneročio kaime.

Stasys su artimaisiais  gimtinėje.jpg

Prelatas Stasys Žilys gimtinėje, Dargalių k., brolio Jono šeimos ir artimūjų apsuptyje. Iš Jono Žilio albumo.

Atkūrus Nepriklausomybę, politikai ir valdžios atstovai iš Lietuvos dažni prelato Stasio Žilio svečiai Vatikane. Atvyksta organizuotos grupės, taip pat ir iš gimtojo Šilalės krašto. Svečiams priimti  garbaus amžiaus Stasys, perkopęs 90m slenkstį, vis dar randa jėgų.

Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite.jpg
 
Stasys su LR prezidente Dalia Grybauskaite. Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.

2013 m Vatikaną ir Lietuvių Šv, Kazimiero kolegiją aplankė grupė piligrimų iš Šilalės. Išvyką kartu su Šilalės Savivaldybe, organizavo Telšių vyskupija. Kelionė buvo skirta Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupijos 600 metų jubiliejui pabrėžiant, kad šis istorinis įvykis svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir Valstybei, visiems jos žmonėms.

Žilius prelatas su silaliskiais

Prelatas Stanislovas Žilys(nuotraukoje centre) Vatikane, prie Šv. Kazimiero kolegijos, su kraštiečiais, atkeliavusiais iš Šilalės. St. Žiliui iš kairės pirma sėdi kraštietė, jo ištikimo draugo, prelato Rubšio sesuo Laisvės kovų dalyvė Teresė Ūksienė, už jos Šilalės meras Jonas Gudauskas.

"Romoje mūsų laukė nuoširdus priėmimas Popiežiškoje Lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje, kur susitikome su prelatu Stasiu Žiliu, kilusiu iš Dargalių kaimo Šilalės rajone, rektoriumi kunigu Petru Šiuriu, kur žemiečių prelato S. Žilio ir Teresės Ūksienės kalboms galo nebuvo. Mielam žemiečiui J. Gudauskas papasakojo apie Šilalės rajone vyksiančius renginius ir darbus, skirtus Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejui paminėti." Šilalės Rajono Savivaldybės informacija ir nuotrauka, 2013 03 15 d.

Popiežiaus J. Pauliaus II palinkėjimas Šv. Kazimiero kolegijai, kur daug metų darbavosi Stasys Žilys.jpg

Popiežiaus J. Pauliaus II lietuviškas palinkėjimas 50 m. jubiliejaus proga Šv. Kazimiero kolegijai, kurioje virš 30 metų darbavosi Stasys Žilys. Kopija iš Jono Žilio asmeninio archyvo.

2013 m Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje buvo atidaryta St. Žilio aliejiniais dažais tapytų paveikslų paroda.

  • Kiti informacjos šaltiniai: Interviu su S. Žiliu: Bernardinai.lt, 2010m, kalbino Dalia Žemaitytė. 
  • Lietuvių enciklopedija. - 1966. XXXV t., psl. 349, 
  • Šilalės artojas, Nr. 10– 2001 m. vasario 6 d.

Jono_ir_Stasio_Žilio_tėviškė_Dargalių_k._2018_m.jpg

Jono ir Stasio Žilio tėviškė, Dargalių k. ,2018 m. Nuo St. Žilio vaikystės metų išliko nedaug. Sodyba buvo nudegusi sovietmečiu. Keliukas Tūbinės Šiauduva pro sodybą vingiuoja taip pat kaip ir prieš 80 m. kada Stasys klierikas išvyko iš Lietuvos.