Dargaliai,

kaimas su istoriniu Kapukalniu, nuostabiomis  vandeningos Yžnės kilpomis, Pakėvės kalnu, žvyruotais keliukais per lapuočių miškus, jungiančiais istorines vietoves Šiauduvą, Tūbines, Bilionis ir Laukuvos apylinkes. Graži vietovės gamta, spalvos ir garsai visuomet lydėjo čia gyvenusius žmones, ugdė kūrybinius gebėjimus, brandino samonę, kėlė meilės savo kraštui jausmus. Gal todėl Dargalių kaime išaugo puikių žmonių, turtingų ne tik proto, bet ir  sielos gelmėmis, jausmus išreiškiančių tapytais paveikslais, ar eilėraščių posmais.  Vienas tokių žmonių, Dargaliuose gimęs ir čia jaunystės metus praleidęs kunigas Stasys Žilys, bažnyčios darbininkas, auklėtojas, tapytojas, poetas ir mąstytojas. S. Žilys gyvenimo ir dvasingumo kelyje nuėjo taip toli, kaip galėjo tik nedaugelis šio krašto žmonių. (žiūrėti emigrantų skyrelį apie Prelatas iš Dargalių. 

Kitas iškilus kraštietis, Vladislovas Juškys, poetas, kunigas, sielos ganytojas, sulaukęs didžiausio pastoracinės veiklos įvertinimo, parapijiečių dėkingumo. Kunigui suteiktas Gadūnavo , kur jis išdirbo 23 metus garbės piliečio vardas. Apie Vl. Juškio gyvenimo kelią žiūrėti žemiau, taip pat kraštiečių menininkų poetų skiltyje  Dieve Tau save aukoju.

Istorija

Istorija ir legendos, žmonių perduodamos iš kartos į kartą Dargaliuose, mena krikščionybės atsiradimo, kovų su kryžiuočiais laikus. Tai patvirtina kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus surinkta informacija apie čia esantį Dargalių senkapį. Vl. Statkevičius rašė: „Kaimo pietiniame pakraštyje, šiaurinėje greitkelio Klaipėda – Kaunas pusėje, ant įspūdingos kalvos, vadinamos Kapų kalnu, yra Dargalių kaimo senkapis. Iš pietinės jo pusės prateka Jėrubynas, o kiek tolėliau, iš šiaurinės, – Yžnė". 

Šilalės Vlado Statkevičiaus vardo muziejaus fondose saugoma kraštotyrininko rankraščių, straipsnių ir publikacijų, iš kurių matyti, kad įvairiomis legendomis apipintą senkapį bei senąsias kaimo kapinaites tyrinėjant daugiau kaip dešimt metų, jam pavyko rasti daug senūjų protėvių palikimo: žalvarinių dirbinių, senųjų kirvių, išlikusių įkapių ir pan. Savo darbe „Šilalės rajono Padievyčio apylinkės. Kultūros paminklai", 1988 m. Vl. Statkevičius pažymėjo kad: „Vietiniams žmonėms senkapis seniai buvo žinomas. Iš čia į Šiaulių „Aušros" muziejų  keletas radinių  pateko dar 1938-1939 metais".

Kauno Karo muziejaus duomenimis fonduose taip pat saugomi keli archeologiniai radiniai iš Dargalių apylinkių. Jie rasti 1935 m. kasant žvyrą, prie 2-jų  žmonių griaučių,  3–4 m gylyje, kalvoje prie Degučio girios, šalia kryžkelės Laukuva, Tubinės, Šauduva,Pilkaičiai.  

Dargalių senkapio vaizdas 

Akmenų tvora juosiantisenkapio teritoriją

Sovietmečiu, dėl apylinkėje vykdomų žemės ūkio darbų, net nuo žemės paviršiaus buvo surinkta apie pusšimtis dirbinių, kurių didesnė dalis buvo perduota Vilniaus istorijos - etnografijos muziejui.

Dargalių senkapiai, 2018 m.

Kapinaičių pakraštyje stovi betoninis stulpas, kurio viršuje prieš keletą metų dar buvo lentelė su užrašu žyminčiu, kad čia yra Dargalių senkapis, Lietuvos Valstybės saugomas archeologijos paminklas. Kapinaičių teritoriją nuo seno juosia savotiška akmenų tvora, kalnas apaugęs medžiais.

Kapukalniu vadinama vieta įdomi ir vertinga tyrinėtojams todėl, kad joje buvo laidojama nuo labai senų laikų. Iš rastų daiktų archeologai nustatė, jog čia laidota net V-XIV a. Vietinių gyventojų atmintyje išlikę įvairių legendų: kad kalne vaidenasi, o eidamas pro šią vietą dažnas paklysdavo neberasdamas kelio namo.

Be kelių medinių kryžių, kapinaičių centre stovi akmeninis kryžius su užrašu: „Bolševikų genocido aukos 1941.VI.24".

Apie palaidojimus senose kapinėse rašė kraštotyrininkai Vytenis ir Junona Almonaičiai savo veikale  „Lietuvos laisvės kovų paminklai". Data ant paminklo primena karo pradžią ir tuo laiku sovietų kariuomenės Dargaliuose įvykdytus nužudymus. Be aiškesnės priežasties buvo nužudyti Juozas ir Juzefa Rupšlaukiai, jų augintinė Bronė Gedminaitė ir kartu gyvenusi giminaitė Ona Mikalauskaitė. Paminklas su atitinkamu užrašu kapinaitėse buvo pastatytas jau 1942-aisiais, tačiau pokario metais stribai jį suniokojo. Žuvusiųjų atminimas pakartotinai įamžintas Atgimimo metais. Buvusio ilgamečio Dargalių k. gyventojo Jono Žilio liūdijimu, net keturis kaimo žmonės rusų kariškiai nušovė dėl baltų aprėdų ar skarelės. Kitų teigimu, pasirodant vokiečių lėktuvams, sodybos šeimininkas baltą skudurą buvo iškėlęs ant stiebo. Šie veiksmai rusų buvo suprasti, kaip ženklas vokiečių lėktuvams numesti bombas ant kalvoje apkasuose įsitvirtinusių rusų kariškių. 

Netoli nuo Rupšlaukių sodybos aukų kapo, stovi kitas paminklas kur palaidotas dargališkis Antanas Grunovas. Jis buvo partizanas, ginkluoto lietuvių pasipriešinimo Lydžio rinktinės trečiosios kuopos pirmojo būrio skyrininkas. Antkapyje įrašytas ir čia palaidotas jo brolis Jonas Grunovas. Pagal V. Almonaitį už įtartą bendradarbiavimą su sovietiniu saugumu ir nustatytos drausmės pažeidimus, kovotoją ir jo brolį mirties bausme nubaudė patys partizanai.

Dargalių dvaras

Dargalių dvaro istoriją aprašė krašto istorijos tyrinėtojas K. Misius knygoje "Lietuvos dvarai ir sodybos":

Labiausiai žinomas ankstyvoje Dargalių istorijoje, 1831 m sukilime pasižymėjęs Dargalių dvaro savininkas Juozapas Rimkevičius. Gimęs 1798 m. J. Rimkevičius  mokėsi Kražių mokykloje, vėliau dirbo Raseinių apskrities Pilies teisme. 1831 m. prasidėjus sukilimui, organizavo sukilėlių būrius Raseinių apskrityje. Tų pačių metų balandžio mėn. J. Rimkevičius buvo paskirtas Žemaitijos patrankų liejyklos, ginklų ir parako dirbtuvių viršininku, vadovavo sukilėlių pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Sukilimą numalšinus pasitraukė į Prūsiją. 1832 metais J. Rimkevičius kaip ir daugelis sukilėlių, kuriems pavyko išvengti kartuvių, apsigyveno Prancūzijoje. Yra žinių, kad į Kauno guberniją grįžo 1859 m. 

 Archeologiniai tyrimai, išlikusios žinios apie buvusį Dargalių dvarą ir buvusį dvarininką J. Rimkevičių, tai gal ir viskas, ką galima atrasti apie Dargalius prieinamuose šaltiniuose. Mažai duomenų apie prieškarinį kaimo bendruomenės gyvenimą ir senuosius gyventojus. Prieš karą čia gyveno ūkininkai Stulgų, Jurgučių, Juškių, net kelios Žilių šeimos, veikė Dargalių Jaunūjų Ūkininkų Ratelis (JŪR), kuriam priklausė ir gretimų Jakaičių, Brokštėnų, Payžnio kaimų vaikai. 

Dargalių Jaunųjų Ūkininkų Ratelio nariai, per savo derliaus šventę ir jos metu surengtą gaminių parodėlę. Fotografuota 1934 m. spalio 10 d. prie Dargalių pradžios mokyklos. Nuotrauka iš A. Bendiko šeimos albumo. 

Nuotrauka svarbi Dargalių kaimui istorine prasme. Joje matome daug smalsių kaimo vaikų, tarp kurių tikėtina ir 10m Stasys Žilys, viena ryškiausių krašto asmenybių. Už vaikų kairiau, su ūsais, stovi Jakaičių kaimo gyventojas Pensavas, prie vėliavos centre, matosi tik galva, jaunasis ūkininkas ir šaulys Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų. Sėdi ant žemės Dapkų giminės atstovės Stasė ir Bronė Dapkutės  iš Jakaičių. Dešinėje su odine kepure ūkininkų būrelio organizatorius Juozapas Žilys. Pirmoje eilėje, penktas iš dešinės, centre tarp vaikų, sėdi apskrities agronomas šefavęs Šilalės valsčių, atvykęs į JŪR šventę iš Tauragės. Agronomui už nugaros, prie vėliavos koto, stovi aktyvus Tūbinių k. ūkininkas, šaulys Kazimieras Bagdonas. Jo tėvas, senosios Tūbinių kaime stovėjusios koplyčios fudatorius ir statytojas.  1935m Kazimieras Bagdonas ėjo Tūbinių šaulių būrio valdybos pirmininko pareigas. Grįžus rusų okupacinei kariuomenei K. Bagdonas organizavo sukilėlių būrį, vėliaų įsijungė į ginkluoto pasipriešinimo Lietuvos laisvės armijos(LLA) gretas. Nelygioje kovoje už laisvą Lietuvą K. Bagdonas-Udra žuvo netoli Kaltinėnų. Jo vardas įrašytas Kryžkalnio memorale pastatytame žuvusiems partizanams atminti.

Jonas Beinorius(kairėje) ir šios istorijos autorius A. Bendikas, 2015m.

Istorinę nuotrauką komentvo ir apie ūkininkų ratelį, veikusį Dargalių kaime papasakojo Payžnio kaimo gyventojas Jonas Beinorius. Jis prisiminė, kad rateliui vadovavo Dargalių k. ūkininkas Juozapas Žilys, kad dauguma šio būrelio narių jau iškeliavę amžinyben, o būreliui priklausęs Stasys Žilys, karo metais emigravęs į Vakarus ir tapęs žymiu kunigu.

Istorinė nuotrauka, padedant Vatikano Radijo darbuotojui Sauliui Kubiliui, pasiekė Vatikano Šv. Kazimiero kolegiją, kur St. Žilys gyveno.

Stasys Žilys su istorine Dargalių kaimo žmonių nuotrauka rankose, 2015 m. Nuotraukos autorius Sauliaus Kubiliaus.

Stasys Žilys buvo sujaudintas prisiminimų apie gimtąjį kaimą ir ten praleistus vaikystės metus. Prelatas pakomentavo,  kad pats priklausė šiam Dargalių kaimo JŪR, tačiau aplinkybių, kur daryta nuotrauka, neprisiminė. Jis sakė, kad prie kelių sankryžos į Dargalių kaimą, buvo rodyklė  su užrašu: "Dargalių kaimas-16 kiemų". Šiek tiek daugiau prisiminimų pateikė Stasio brolis 85m Jonas, šiuo metu gyvenantis Rietave. Pagal jį iš viso prieš Antrajį pasaulinį karą šiame kaime gyveno gal penkios Žilių šeimos, kurios tarpusavyje mažai giminiavosi, o  pradžios mokykla buvo šalia esančiuose, turtingesnio ūkininko, Juozapo Žilio namuose. Juozapas Žilys nebuvo pavyzdingas ūkininkas, bet  buvo neblogas JŪR organizatorius, o jam  dar prieš karą mirus, ratelio veikla pradėjo nykti.

Juozapo Žilio sodyba nuo karo ir sovietimečio nenukentėjo, tačiau buvo rekonstruota, o 1985m. tiesiant autostradą Vilnius-Klaipėda, žymiai pasikeitė ir apylinkės kraštovaizdis. Prelatas St. Žilys, atvykęs į gimtajį kaimą po daugelio dešimtmečių, prisiminimuose minėjo, kad gimtajame Dargalių kaime mažai ką atpažino. Sodyboje, kurioje glaudėsi Dargalių pradžios mokykla, šiuo metu čia gyvena Juozapo Žilio anūkė su šeima.

Dargalių apylinkės iš paukščio skrydžio. Prelato Žilio buvusi sodyba nuotraukoje aukščiau, už pirmūjų dviejų su tvenkiniais, prie keliuko vedančio link tolumoje matomos Šiauduvos. Nuotrauka Jono Baltikausko, 2017 m.

Stasys Žilys prisiminimuose sakė, kad: "Lietuvoje, visada, kai skrendant lėktuvu pažiūrėdavau į apačią, suspausdavo širdį, nes labai ilgą laiką su namiškiais ir namais nebuvo jokio ryšio. Kartais galvodavau, kad galėčiau bent minutei į tą ar kitą vietą nueiti. Daugiau ne apie žmones galvodavau, bet apie gamtą. O dabar, kai nuvažiuoju, visai nebegaliu atpažinti, tos vietos visiškai pakitusios. Tai man tikra drama".

 Istorinės Dargalių gamtos ir gyvenimo akimirkos

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Prie upelio , Dargalių k. Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Jono Žilio nuotraukų albumo

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo. 

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

"Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse". Iš kairės Vl. Juškys, dešinėje, brolis Juozas su žmona. Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Jono Žilio nuotraukų albumo.

Antano Vilkanausko šeima, Paneročio k. 

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

 Prelatas iš Dargalių

Stasio Žilio pasirinkimas ir ilga gyvenimo kelionė.

Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Garbaus amžiaus, ypatingu kuklumu pasižyminčio, iškilaus mūsų kraštiečio prelato Stasio Žilio ir jo šeimos gyvenimo Dargalių kaime prisiminimais pasidalijo brolis Jonas su žmona Aldona, šiuo metu gyvenantys Rietave.

Stasys Žilys Telšių kunigų seminarijos studentas. Iš Jono Žilio albumo, apie 1943m.

Stasys Žilys gimė 1924 m. rugsėjo 24 d. Dargaliuose, ūkininko šeimoje, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau 2 metus mokėsi Tūbinėse, vidurinę mokyklą baigė Šilalėje. Vėliau įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet nebaigė nes karo buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją popiežiškajame Grigaliaus universitete.

Telšių kun. seminarijos klierikų A. Rubšio, V. Radžiaus ir St. Žilio kelionė per Vokietiją užfiksuota Vokietijos Perkeltūjų Asmenų(DP) kartotekose.

1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus. Vėliau – kelionė į Kanadą, kur 1951–1957 metais dirbo Amos vyskupijoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru. 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu, buvo kolegijos dvasios tėvas. Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir  labai reto-apaštališkojo protonotaro. S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai. Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S. Žilys yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje. 

Prie Tūbinių Nepriklausomybės paminklo, Stasio mama Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968), apie 1950 m.

Žilių šeima apie 1953 m. Sėdi mama Elžbieta Žilienė ir tėvas Stasys Žilys, stovi sūnus Jonas. Šeimos nuotraukoje trūksta sūnaus emigranto, kunigo Stasio. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Brolio Jono Žilio šeima tėviškėje, Dargalių k. Nuotraukoje žmona Aldona Vilkanauskaitė Žilienė su dukra Virginija, apie 1960m.

Mama Elžbieta Žilienė gimtojoje sodyboje, Dargalių k. Iš Jono Žilio šeimos albumo*.

Tėvai, Stasys ir Elžbieta Žiliai, sodyboje, apie 1960m. Nuotrauka vyskupo Romualdo Krikščiūno*. Iš Jono Žilio šeimos albumo.

Laukuvos kapinėse, prie tėvų kapo, Jono Žilio šeima ir Stasys(dešinėje), apie 2002 m. Nuotraukos iš Jono Žilio šeimos albumo.

Atkūrus Nepriklausomybę, politikai ir valdžios atstovai iš Lietuvos dažni prelato Stasio Žilio svečiai Vatikane. Atvyksta organizuotos grupės, taip pat ir iš gimtojo Šilalės krašto. Svečiams priimti  garbaus amžiaus Stasys, perkopęs 90m slenkstį, vis dar randa jėgų.

 Dieve Tau save aukoju

Vladislovo Juškio pašaukimas ir gyvenimo kelias. 

Nuotraukos iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo

Vl. Juškys jaunystėje, apie 1952 m.  

Juškių sodybos kryžius, Dargalių k.

Barbora ir Juozapas Juškiai, apie 1952 m. 

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo

Šilalės gimnazistai 1950 ir auklėtojas Šerpytis. Iš kairės:

l eilė: Mažutavičius, Vanda Budrikaitė, Danutė Čepaitė, Šerpytytė, Budrikaitė, Vanda Macikaitė, Jadzė Račkauskaitė, Regina Mažeikytė, Birutė Liekytė, Lašaitytė, Liucė Kukštaitė, Elena Zibartaitė,

ll eilė: Jonas Liekis, auklėtojas Šerpytis, Kazimiera Kauliutė, Bronius Pertavičius, Puleikytė, nežinomas, Zandovaitė, Elena Kazlauskaitė, A. Pukytė, Elena Ivanauskaitė.

lll eilė: Radavičius, Vladas Juškys (vėliau ilgametis Gadunavo ir Pagramančio kunigas, kilęs iš Dargalių),  Puleikis, Petrauskas, Pipiras, Kulikauskas, Vaclovas Ūksas, Kūkšta, Gabrielius Josas, Ivanauskas.

Vl. Juškio klasė talkoje, 1950 m. 

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo

 Po pirmūjų studijų metų su gimine ir artimaisiais kaimynais, 1953m. 

Mokslai kunigų seminarijoje Vladislovui Juškiui tęsėsi nuo 1952 09 01 iki 1957 04 17d,

Vladislovo Juškio įšventinimas Kauno Katedros bažnyčioje, 1957m. Pirmosios mišios Tūbinių bažnyčioje, 1957 m.

Vladislovas Gadunavo parapijoje netoli Telšių, apie 1965m.

Kunigystės kelio pradžioje, apie metus laiko dirbo vikaru Kuliuose, po to keletą metų Varniuose. 1964m Vl. Juškys paskirtas į Gadunavo parapiją, kur išdirbo net 23 metus, vėliau dirbo senajame vyskupystės centra Alsėdžiuose išdirbo 14 metų iš kur persikėlė į Pagramantį. 

Prie gimtūjų namų Dargalių k., artimūjų apsuptyje.

Juozapas Juškys tėviškėje, apie 1970 m.

Juozapo Juškio laidotuvės, Dargalių k. apie 1975m. Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Laidojant artimuosius Vladislovas pats atliko kunigo pareigas.

Vladislovo Juškio giminėje daugiau kunigų. Vienas jų pusbrolis kun Izidorius Juškys, kilęs iš Rudalių k. netoli Obelyno.

Kun Izidorius Juškys, apie 1940 m

Kun. Izidorius Juškys kartu su parapijiečiais susitinka su Algirdu Mykolu Dobrovolskiu(tėvu Stanislovu), kunigu, pamokslininku, vienuoliu kapucinu, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėju. Nuotraukoje abu sėdi pirmoje eilėje centre. Tiksli vieta kur daryta nuotrauka nežinoma, bet pagal atpažįstamus veidus tai gali būti Tūbinėse, apie 1955 m.

Izidoriaus Juškio laidotuvės įvyko Vainute, 1986 m.

Izidorius Juškys palaidotas Vainuto bažnyčios šventoriuje, kur jis išdirbo 31 m iki pat mirties. Į laidotuves atvyko vyskupas A. Vaičius, jo pusbrolis kun. Vladislovas Juškys, aplinkinių bažnyčių kunigai ir visa parapija. Apie kunigų mirtis okupuotoje Lietuvoje rašė Amerikos lietuvių laikraščiai.

Kun. Izidoriaus Juškio kapas Vainuto bažnyčios šventoriuje, 2016m

 Vl. Juškys atgimstančios Nepriklausomos Lietuvos renginiuose

"Partizanams žuvusiems šventoje kovoje už tėvynę Lietuvą 1945-1953m". Koplytstulpį, skirtą žuvusiems valsčiaus partizanams atminti  Alsėdžiuose, pašventino kun. Vl. Juškys, 1995m. 

Kraštiečių susitikimas Tūbinėse, 2014 m.

Kun. Vl. Juškys sėdi pirmas iš kairės. Trečias sėdi vienas šio susitikimo iniciatorių Juozas Noreika iš Natkiškių.

Kun, Vladislovas Juškys kraštiečių susitikime prisiminė savo vaikystę, jaunystės metus ir pirmasias savo mišias Tūbinių bažnyčioje. Nuotraukoje kairėje stovi kun. Darius Trijonis, nuo 2016m. Vilniaus vyskupas). Dešinėje, ilgametė ŽŪ ministerijos darbuotoja, Kristina Macikaitė Paliutienė. Tūbinės, 2014 m.

Vladislovas Juškys Tūbinių kapinėse, kur amžinybėje  ilsisi jo tėvai ir seneliai, 2014m.

Kun. Vl.Juškys, savo gyvenimą paskyręs tarnauti žmonėms, niekada dėl to nesigailėjo. Tai liūdija gausus garbės raštų ir padėkų pluoštas. Vienas labiausiai sujaudinusių apdovanojimų Vladislovui, Gadūnavo garbės piliečio ženklas.

Vladislovas Juškys, savo gyvenimo stotelėje Žemaičių Kalvarijoje, Caritas globos namuose, 2018m. 

Atlikdamas savo kunigystės misiją Vl Juškys nesukūrė šeimos, tačiau globos namuose laiką leidžia ne tik apmąstymuose, bet tęsia savo kūrybine veiklą, skaito ir priima čia besilankančius artimuosius ir buvusius parapijiečius.