Višinskiai iš Tūbinių dvaro

Tūbinių dvaro pastatų likučiai Višinskių sodyboje kurie iki šių dienų neišliko. Vaizdas iš J. Knyzelio kiemo, apie 1955 m.

Konstantinas Višinskis, apie 1925 m.

Višinskiai, nuo seno siejami su Tūbinių dvaru. Caro laikais dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau po eilės savininkų pasikeitimų, dalis žemės atiteko Konstantino tėvo Stanislovo Višinskio (tėvas Liudvikas) šeimai. 1895 m Šilalės bažnyčios Stanislovo mirties metrikų įraše užfiksuota, kad Liudvikui mirus, paliko našle žmona Pranciška Katauskaitė Višinskienė, 7 sūnūs: Stanislovas, Liudvikas, Juozas(Josefas), Matvejus, Feliksas(Felicionas), Vincentas(Vikentijus) ir Konstantinas ir 2 dukterys: Marijona ir Ana(Ona).  

Laidotuvės Višinskių  giminėje, Onos Višinskytės vyro Petro Brazausko laidotuvės Tūbinėse. Iš kairės pirmi trys- Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.

Tarpukaryje buvusio dvaro pastatuose Konstantinas Višinskis gyveno kartu su dviem vyresniais  broliais viengungiais, Vincentu  ir Juozapu. Ona, 1888 m. apsivedusi su Petru Brazausku(Prano sūnus) iš Mažrimų ir Motiejus iškeliavo į Ameriką.

Višinskių protėviai XIX a. pradžioje gyveno Laukuvoje. Konstantino tėvas Stanislovas, kilęs iš didelės 9 vaikų Liudviko Višinskio šeimos, į Tūbines atsikėlė iš Laukuvos, apsivedęs Tūbiniškę Prancišką Katauskytę.

Višinskių istorija gana įdomi ir tik 2022 m. pagal genealoginius tyrimus ir archyvų dokumentus pradėjo aiškėti kaip su Tūbiniškių Višinskių gimine susijęs Andrejus Višinskis, buvęs J. V. Stalino bendražygis, pasižymėjęs Tarybų Sąjungos istorijoje. II-ojo pasaulinio karo metu jis buvo TSRS generalinis prokuroras, ruošęs dokumentus ir priėmęs Vokietijos kapituliaciją, vėliau buvo užsienio reikalų ministras, TSRS atstovas prie Suvienytųjų Nacijų Organizacijos. Višinskių genealoginis tyrimas iš Šilalės ir Tūbinių nuvedė į Laukuvos parapiją kur gyveno ir galimai kapinėse ilsisi Andrejaus prosenelio Liudviko Višinskio palaikai.

Tūbinėse, savo brolių žemės dalis paveldėjęs jauniausias sūnus Konstantinas Višinskis, 6 metus tarnavo Rusijos armijoje Kaukaze, iki 1940 m. ūkininkavo Tūbinėse,  tarpukaryje buvo renkamas Tūbinių seniūnu, buvo įtakingas apylinkės žmogus.

Konstantino I-osios žmonos Matildos Višinskienės laidotuvės. Laidoja kun A. Bialazaravičius, Dalyvauja trys broliai Višinskiai, kaimynai broliai Knyzeliai, 1925-1930 metai.

Višinskio antroji žmona Zobėlaitė Višinskienė. Kitoje nuotraukoje Višinskienė iš dešinės pirma, centre Višinskienės mama, kiti broliai ir seserys Zobėlai.

Konstantinas Višinskis, apie 1950 m.

 Kunigas Antanas Garliauskis laidoja buv. Tūbinių seniūną Konstantiną  Višinskį, 1954 01 05

Tėvų pasakojimus ir jaunystę prabėgusią Tūbinėse gerai prisiminė Mėta Višinskytė Budreckienė.

Mėta Višinskytė, apie 1955 m.

Mėta turėjo daug draugų ir draugių. Nenuostabu, kad ir nuotraukų iš jaunystės laikų išliko daug. Tvarkingai išsaugotos ir sudėliotos albumuose, nuotraukos primena archyvą, kur užfiksuota ir dalis  1950-1960 m. Tūbinių istorijos.

 Aldona Višinskytė, g. 1933 m, paskutinio dvaro pastatų valdytojo, jos  senelio Stanislovo, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, gyvena buvusio istorinio dvaro žemėse. Sulaukusi garbingo 87 m. amžiaus ir dabar gyvenanti šalia buvusios dvaro sodybvietės, pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus karo laiko prisiminimus.

K. Misiaus knygoje minima, kad dvaro sodybos nėra nė žymės, bet pasikalbėjus su K. Višinskio dukromis Mėta ir Aldona paaiškėjo, kad buvusio dvaro ženklų vis tik galima rasti. 

Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.

 Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus. 

Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo vaikystėje ir jos senelio Konstantino prisiminimuose.

Dar įdomesni Aldonos prisiminimai ir jos protėvių perduoti pasakojimai apie gyvenimą dvarvietėje, apie dvaro pastatuose buvusį, dvarininkų Jacevičių statytos bažnyčios kūrimosi laikus menantį maldos kambarį, su būtinosiomis apeigų priemonėmis, medinėmis šventūjų skulptūromis. Aldona taip pat gerai prisimena karo ir pokario laikus.

Šios istorijos pasakojimą nutraukė nesenai įvykusi skausminga netektis, dukros Tatjanos mirtis ir su tuom susijusio neslopstančio Aldonos širdies skausmo.

Trumpą, bet labai kūrybingą ir aktyvų gyvenimą, gyvenusi Aldonos dukra Tatjana sugebėjo užkariauti žmonių pagarbą ir širdis. Palydėti į paskutinę kelionę Vilniuje susirinko daugybė žmonių, kurie negalėjo patikėti, kad ši mažytė, kukli kaimo moteris, sugebėjo užauginti tokios didelės erudicijos ir taurios sielos ŽMOGŲ. 

Ilgai dar lydės neapsakomas skausmas, skambės dukros draugų ir bendradarbių, jos vadovautų gausių meno kolektyvų atstovų skaitytos eilės, šilti padėkos žodžiai ir išreikšta pagarba Mamai.

Tai dukros Tatjanos rašytos eilės atsisveikinant su  gyvenimu.

Aldona skaito nekrologą savo dukrai, kurį nuostabiai surašė gausus dukros Tatjanos draugų būrys.

Aldonos g. 1933 m. gyvenimo istorija nepaprasta. Į  Sibirą išvykusi paprašyta padėti Tetai, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje pragyveno 10 metų. Ten pat  susituokė ir į Tūbines grįžo kartu su dviem vaikais ir gruzinų tautybės vyru Rafaeliu.

Aldona, prieš keletą metų palaidojusi vyrą , 2016 m praradusi artimiausią žmogų savo dukrą, gražiai prižiūrimoje sodyboje senojoje Tūbinių dvaro žemėje liko viena, lankoma tik sūnaus Konstantino.

Šuoliais prabėgo ilgi gyvenimo metai. Mėta su vyru Budreckiu prie savo namų kaime, šalia Balsių, 2015 m.

Negailestingas laikas lėmė, kad Mėta, mielai atvėrusi duris, pasidalijusi savo prisiminimais apie Tūbines prieš metus, 2016 metais vasarą, užvertė paskutinį gyvenimo puslapį.  Palaidota Šilalės kapinėse.