|
Vl. Žeromskio prisiminimai apie darbo lagerius Chabarovsko krašte.
Prisiminimai užrašyti 1968m., pateikė Vl. Žeromskio dukra Birutė Panumienė
Pagal identiškų prisiminimų sulyginimą galima daryti išvadą, kad tame pačiame lageryje kalėjo ilgametis Bijotų baublių muziejaus sargas Aleksandras Bardauskas kartu su Alfonsu Bendiku iš Brokštėnų.
SSSR kalinimo ir tremties žemėlapis. Linija ir apskritimu nurodyta vieta kur darbo lageryje buvo kalinami kraštiečiai.
Geležinkelio atšaka, prie kurios dirbo kraštiečiai tremtiniai. Komsamolsk na Amūre- Sovetskaja Gavan-Port garsiojo tremtinių statyto geležinkelio BAM-o pradžia.
APIE KALINIMĄ
" Tą dieną (1945 m. balandžio 24 d.) grįžau anksčiau negu visuomet, bet buvau labiau pavargęs. Gal todėl, kad, bekertant medžius, Mažuolių palaukėje užvirė smarkus šaudymas iš šautuvų ir kulkosvaidžių ir nutraukė mūsų darbą. Susirinkę kirvius, pjūklus ir terbas, palikome nesutvarkytus nuleistus medžius ir traukėme tolyn nuo šaudymo vietos. Pasiekę Legečius, ėjome artimiausiais keliais į Baisogalos pusę. Šaudymas buvo neaiškus, ir visi septyniolika vyrų bandėme įvairiai spėlioti. Kalbos sukosi apie miške esantį Juozo Mingilo vadovaujamą būrį. Namuose radau prislėgtas mamą ir žmoną. Nekantriai laukė manęs grįžtančio, nes buvo atneštas pranešimas, kad tuojau atvykčiau į valsčiaus kooperatyvą dviejų valandų pokalbiui. Nors nesijaučiau kuo nors įtariamas, bet nujautimas buvo sunkus. Nespėjęs pasiimti kitų drabužių, maisto atsargų, vos dvi rinkes dešros įsidėjęs į portfeliuką, išėjau lydimas verkiančių mamos ir žmonos. Manęs laukė kariškis su mėlynu kepurės „apšliagu“. Patikrinęs mano tapatybę, paėmė iš manęs pasą, statybos tresto išduotą pažymėjimą ir paprašė eiti kartu. Jau buvo vakaras, ir draugai, atvykę už mane anksčiau, buvo išsitiesę ant Baisogalos valčiaus daboklės grindų. Visi pažįstami: buvęs seniūnas Pranas Šveistys, A. Paliušis, mūsų tresto vedėjas Labanauskas ir daugelis kitų. Buvo darbininkų, ūkininkų, valdininkų. Pašnibždomis pasakė, kad laikyčiausi atsargiai, nes kartu yra įleistas šnipas Pranas Noreika. Visi tuo tikėjo. Kaip čia gali būti kitaip – jo brolis dirba milicijos viršininku, o jis pats buvo liaudies gynėjas. (Po pusantrų metų visi buvo paleisti, išskyrus Praną Noreiką, suimtą pagal žmonos skundą, už neteisėtą ginklo laikymą nuteistą 10 metų ir kalintą Magadano lageriuose – B. P.) Nepajutom, kaip prabėgo trumpa balandžio 25-osios naktis. Auštant mus susodino į sunkvežimius. Tikriau sakant, suklupdė atbulus. Iš šalių sustoję ginkluoti sargybiniai įsakė rankas laikyti už nugaros. ...Mūsų mašinos įvažiavo į griuvėsiais paverstus Šiaulius. Sustojo privažiavę nesugriautą pastatą. Vėl patikrinimas, krata. Priskaičiau trečią smulkią kratą nuo išvykimo iš namų. Čia buvo daug nepažįstamų žmonių. Šiauliečiai papasakojo, kad mes esame Šiaulių miesto valdybos pastate. Langai buvo be stiklų, pilna šiukšlių. Vyko tardymas. Nors tardytojams buvo paskirta nemažai kambarių, tardymas truko kelias dienas. Mano dešra ir duona greitai išsibaigė. Sunku buvo žiūrėti į tuos, kurie buvo prisidėję maišus duonos, lašinių. Pranas Bogdanskis net dvi puodynes taukų slėpė maiše, tačiau jis nieko kito nematė, išskyrus save. „Kodėl negalėjau aš taip padaryti?“ – kvailinau save. Tardymas ėjo į galą. Žmonės darėsi nervingesni, vis labiau nepasitikintys vienas kitu, mažiau kalbūs. Vėl smulki krata, patikrinimas, ir vėl mes klupdomi į sunkvežimius. Kelios dešimtys sunkvežimių nuriedėjo dulkančiu Joniškio keliu. Naktį mus išlaipino Jelgavoje (tada Mintauja – B. P.). Patalpos, kur mus suleido, buvo prikimštos kaip silkių statinės. Nematėme, kur eiti. Iš tamsos girdėjosi balsai: – Neikit tuo pakraščiu, čia prišikta! Bet kitur praeiti nebuvo galima. Kurie anksčiau atvyko, sukritę gilumoje knarkė. Ilgai ieškojau vietelės galvai priglausti. Galva svaigo, buvo trošku, linko kojos. Iš visų pusių spaudžiamas pajutau, kaip galva atsirėmiau į šaltą ir drėgną akmeninę sieną. Snaudulys užvaldė visą kūną. Tai buvo vienintelis prietelius, padedantis pamiršti švininį bado jausmą. Rytą atsirado šilto vandens ir duonos džiūvėsėlių. Su jų kvapu atėjo žinia, kad netoliese esantis karinis dalinys prasiveržė pro sargybą ir atnešė truputį maisto. Už durų pasigirdo sargybinių balsai. Sugirgždėjo raktai. Visų akys nukrypo į prasiveržusią pro duris šviesą. Prie smulkios kratos jau įpratome. Išmokome klūpėti sunkvežimiuose sudėję rankas už nugaros. Siaubo taip nebekėlė komandos žodžiai: ,,Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – bus pavartotas ginklas!“ Slėgė nežinojimas, kur veš, ką su mumis darys ir, svarbiausia, kada duos pavalgyti. Dabar mus perkėlė į specialų lagerį. Pradėjome gauti maisto. Gerai, kad davinys buvo labai kuklus, – negrėsė persivalgymas po devynių badavimo dienų. Liepojos įtvirtinimai pradėjo palūžti. Į mūsų lagerį kasdien plaukė vokiečių karo belaisviai. Teisingiau sakant, tai buvo ne vokiečiai, o tarybinės armijos perėjūnai į vokiečių armiją, aprengti vokiška uniforma. Tarp jų buvo rusų, ukrainiečių, latvių, lietuvių ir kitų tautybių jaunuolių. Daugelis jų į vokiečių armiją pakliuvo vokiečiams likviduojant nukariautų tautų armijas. Rusai džiaugėsi, kad juos čia gerai maitina: ,,Jeigu taip būtų maitinę mus vokiečiai, kai paėmė į nelaisvę, kas būtų ėjęs į jų armiją. Mums grėsė išmarinimas. Tiktai armija mus išgelbėjo.“ Čia mes galėjome laisvai išeiti į kiemą, aptvertą keliomis aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. Prie vartų sargyba. Mano kojos buvo sunkios. Kieme vaikščiojo ir šnekučiavosi lagerio gyventojai. Prie manęs stabtelėjo du žemaičiai. Įdėmiai permetė žvilgsniais ir, nieko nesakę, nusisuko, pusbalsiu kalbėdami: ,,Tas neišlaikys... Pažiūrėk, koks kūdas ir pamėlynavęs.“ Aš nesidžiaugiau tai girdėdamas, bet nevilčiai stengiausi nepasiduoti. Juk dabar aš jau nebemirsiu, net devynių dienų badas manęs nepalaužė. Dabar gaunamas maisto davinys badu numirti neleido. Tiesa, raumenys taip ir liko suglebę... Barakuose nuotaika pagerėjo. Sklido kalbos, kad karas eina į pabaigą ir visus suimtuosius paleis namo. Gegužės pirmosios dienos. Oras švelnus, pilnas giedančių paukščių balsų. Nuo sprogstančių beržų sklinda gaivinantis kvapas. Barakuose mažai kas pasilieka. Už zonos zuja sunkvežimiai, veždami vis naujus žmones į mūsų lagerius. Prisiminiau pavasario sėją savo namuose. ,,Kaip jos ten tvarkosi be manęs?“ – neapleido mintis. Skaudu buvo pagalvoti apie tą sielvartą, kurį sukėliau žmonai, mamai ir kitiems artimiesiems. Aš galbūt kaltas – patarnavau priešui, bet kuo jos kaltos? Žinojau, kad joms šią dramą sunkiau išgyventi negu man, nes aš įsiliejęs į daugiatūkstantinę vienodo likimo žmonių masę. Sunkiausia kęsti nežinojimą: ką su tavim darys, kur veš? Įvairūs gandai sklido iš lūpų į lūpas. Nustojau tikėti svaičiojimais, kad greitai visus paleis namo. Taip pat netikėjau, kad mus nuveš į žmonių sveikatai kenksmingų medžiagų kasyklas, iš kur jau niekas nebegrįžta. Manyje leido šaknis įsitikinimas, kad esame speckontingentas, t. y. stipri darbo jėga, ir būsime panaudoti kur nors karo sugriautiems miestams ar įmonėms atstatyti. Nežinia iš kur atplaukė „antis“, kad esą Amerika įsakė visus suimtuosius paleisti į namus ir kad visos tautos bus nepriklausomos, kad kolchozų pas mus nebus, ir pan. Vėliau paaiškėjo, kad tokius ir panašius viltį žadinančius gandus tarp suimtųjų skleidžia specialiai, kad pakeltų jų nuotaiką. Barakuose ėmė girdėtis pielyčių (pjūkliukų) brūženimas, plaktukų kaukšėjimas. Apyvartoje pasirodė peiliukai, kandikliai, tabokinės ir kitokios smulkmenos. Tuos daiktus keitė į duoną, tabaką, kruopas. Apyvartoje dar pasirodė drabužių, avalynės. Jų buvo siūloma už duoną, tabaką ir t. t. Man negrėsė už mažą tabako žiupsnelį vienai suktinei atiduoti du šimtus gramų duonos. Jos atsverti buvo nesunku. Rytą gauni 400 gramų duonos, perpjauni perpus – ir dvi suktinės tabako. Tokia nusistovėjo kaina. Tačiau kankino mintis – kaip sukombinuoti tabako, kad gaučiau išsikeisti į duoną. 400 gramų, gauti iš ryto, sutirpsta burnoj valgant su kava. Pietums duonos nebūna. Šaukštas sorų košės ir 500 gramų skystos džiovintų daržovių sriubos tik sužadina apetitą. Pavalgius jaučiamas didžiulis alkis. Pilve tuščia. Dairais, kur galėtum gauti kąsnelį duonos, kad sulaikytum tįstančias seiles. Tačiau visi tokie pat alkani... Išlikti gyvam – dabar visų didžiausias rūpestis. Apyvarton eina bateliai, šalikai, kepurės, švarkai, kelnės ir t. t. Valiuta – duona, tabakas. Rūkaliai sako, kad užsirūkę pamiršta alkį. Davė tabako davinį. Savaitei – saujelė machorkos. Pirmą dieną tabako mainai į duoną nevyksta. Antrą dieną, nors dar retai, bet jau prasidėjo... Aš savo tabako žiupsnelį surišau į skudurėlį ir nešiojaus įsidėjęs į apatinę kišenę. Laikyti bet kur – lygu, kad tabakas ne tavo. Ties manim sustojęs jaunas latvis vokiškais kareivio rūbais ištiesė ant delno duonos – 200 gramų. Iš karto supratau, ką tai reiškia. Išėmiau machorką iš kišenės ir, drebančiais pirštais atseikėjęs, įpyliau latviukui į delną. ,,Juk aš iš jo atėmiau duoną – pagrindinį maistą – ir tuo prisidėjau prie dar didesnio jo sveikatos išsekimo“,– pamąsčiau pažvelgęs į nueinantį išliesėjusį jaunuolį. Bet alkis nustelbė humaniškas mintis, ir 200 gramų duonos sutirpo mano burnoje. Kitas 4 suktines išdalinau vis lengvėjančia ranka. Per dvi dienas suvalgiau 1,8 kg duonos, tačiau soties nepajutau. Tik atsirado jėgų atgauti viltį išlaikyti gyvybę. Daugiau ryžto, apsukrumo!.. Juk čia kiekvienas žmogus yra didžiausias egoistas. Ir nepaprastai nervingas. Dėl menkiausio nieko užsigauna, barasi. Tiesiog kaip vilkai tarp savęs. O vienodo likimo žmonės... Vėl krata po barakus. Vieni čekistai, išrikiavę aikštėje lagerininkus, juos nurenginėjo ir smulkiausiai krėtė drabužius, kišenes, pamušalus, kepures, batus, kojines ir t. t. Kiti rausėsi barakuose po narus, po maišelius, po čiužinius. Po to teko gulėti ant plikų narų, nes čiužinius atėmė kartu su pielyčiom, plaktukais, kalteliais, padirbtais metaliniais peiliais ir kitais įrankiais. Vėl tardymas. Dabar kiekvieną išrengia nuogai, nufotografuoja, surašo į knygas tatuiruotės ženklus, randus bei ypatingas žymes. Tardytojai dirbo dieną naktį ir po trijų dienų, tik užbaigę sunkias tardymo procedūras, paleido gandus, kad visus paleis į namus. 1945 metų gegužės 8 dieną visi su pakilia nuotaika laukė paleidimo namo. Iš vakaro ilgai neužmigo. Kalbėjo apie namus, apie darbus žemės ūkyje, pramonėje ir t. t. Vos tik po ilgų išvakarių visiems įmigus, vėl visi šoko iš patalų ir sumišę graibėsi savo rūbų, maišelių. Pro langus kaip ant delno matėsi raketų apšviesti laukai, miestas ir jo griuvėsiai. Ir baisiai griaudė patrankos, tratėjo kulkosvaidžiai, aidėjo šautuvų ir pistoletų salvės. Žmonės lipo nuo aukštutinių narų, sukrito ant grindų ir siaubingai aimanavo. Buvo ir tokių, kurie džiaugėsi, kad jau atėjo galas mūsų nelaisvei. Štai grįžo vokiečiai ar atėjo amerikonai ir mus išvaduos. Tuo tarpu atsidarė barako durys ir pasigirdo budinčio karininko komanda: – Stot! Nenusigąskite, čia ne karas, o pergalės saliutas. Vokiečiai kapituliavo. Palaužtas paskutinis pasipriešinimas. Tą naktį niekas nebeužmigo. „Dabar tikrai važiuosime namo. Juk karas pasibaigė, ir mes jau nebūsime areštuoti“,– samprotavo visi. Sprogstantys medžiai vis labiau ryškino pavasario grožį. Paukščių čiulbėjimas dusino laisvės troškuliu. Ilgos pavasario dienos darėsi dar ilgesnės belaukiant kažkokio nepaprasto įvykio. Kas tas vilčių palaikomas ir laukiamas įvykis?.. Labai įgriso nežinomybė. Žemaičiai vakarais susibūrę laiko gegužines pamaldas. Vadovauja vargonininkas Pukinskas iš Biržų. Žmonės meldžiasi suklaupę ant narų. Meldžiasi iš visos širdies. Vienam kitam per skruostus nurieda ašaros. ,,Nejaugi neišklausys Marija ir neužtars pas Viešpatį Dievą nelaisvėje vargstančių krikščionių? – kilo klausimas įsižiūrėjus į besisielojančius žmones.– Jeigu taip, tai visi nekalti turėtų būti išlaisvinti ir paleisti namo.“ Tačiau Dievas gerai žino kiekvieno žmogaus nusikaltimo laipsnį. O per tardymus kiekvienas stengėsi save teisinti, nuslėpdamas padarytus nusikaltimus. Kieno gi pusėje Dievas atsistos? Ar kaltintojų, ar kaltinamųjų? Juk ir vienų, ir kitų pusėje yra klastos. Tikriausiai Dievas nusisuko nuo mūsų, sakydamas: ,,Dabar jūs šaukiatės manęs, kad išgelbėčiau jus. O kada buvote laisvi, valdėte žemes, turtus ir tamsią liaudį, tada buvote užmiršę mano svarbiausią įsakymą – mylėk savo artimą kaip pats save...“ O jeigu čia pateko ir nekaltų, tai kaip juos išskirti? Juk saugumas, rinkdamas įtariamuosius, kad izoliuotų nuo visuomenės, neskirstė jų į kaltus ir nekaltus. Užteko vieno žmogaus parašo, ir buvai areštuotas. Buvo žiūrima, kad jokiu būdu neprasprūstų įtariamas kaltininkas. Verčiau paimti ,,virš plano“, tegu ir nekaltų žmonių, kad tik neprasmuktų pro filtrus nusikaltėliai. O kas gi tie ,,nusikaltėliai?“ Buožės, buvę šauliai, policininkai, seniūnai, viršaičiai, tarnautojai, krautuvininkai, prijautę miškiniams ir visi tie, kas neatsargiai pasakė bent vieną antitarybinį žodį. Auklėjimas priešiškumo dvasia ir atsidavimas Dievo valiai – du nesuderinami poliai. Štai dabar mes sugauti, patekę į tinklą ir maunami ant naujo kurpalio. Ir kaip užtempti surambėjusią odą? O čia nuo trečiosios idėjos atbaido žiaurus elgimasis su ,,liaudies priešais“, atseit su mumis. Iš užjūrio plaukia raginimai laikytis, nepasiduoti, kovoti, nes greit būsime išvaduoti. Tai lyg meškerė, įmesta į sudrumstą vandenį. Šventų Tėvynės meilės jausmų išnaudojimas ginti svetimųjų interesams, kurie mums Smetonos valdymo metais nieko gero nedavė. Siautė ekonominės krizės, augo iš varžytynių parduodamų ūkių skaičius. Bekonus auginome stovėdami eilėse po savaitę prie supirkimo punktų. Pasitrauksi – eilę užims kitas, ir tu vėl turėsi stoti paskutinis, gal 150-as. Du kartus per savaitę atvažiuoja ,,Maisto“ atstovai pirkti kiaulių ir nuperka per dieną 30 bekonų. Ir tai labai išsirenka. Pusę kilogramo peraugęs ar nepriaugęs bekonas buvo brokuojamas. Standarto buvo neįmanoma pasiekti. Atsirado kyšininkavimas. Kas turėjo Kaune ,,dėdę“ ar buvo kunigo giminė, tas dar galėjo išsiversti. Nebent „amerikonai“, pasiilgę gimtojo krašto ir parsivežę sunkiai uždirbtų dolerių pluoštą, pirko kur nors dvaro centriuką ar šiaip nuskurdusio ūkininko didesnį žemės sklypą. Tuo tarpu iš Lietuvos į Pietų Ameriką, Kanadą emigravo darbininkai, valstiečiai, ,,pardavę“ iš varžytynių ūkelį. Kodėl dabar tie prisiminimai mane aplankė? Kokias savo klaidas aš panorau perkainoti ir kokią praeitį sugrąžinti, kad galėčiau pasiremti šią sunkią valandą? Galbūt noriu atstumti įkyrią mintį, kodėl nenuėjau pas partizanus į mišką... Ten būčiau švaistęsis šautuvu ir bauginęs beginklius bolševikus. O jeigu būčiau žuvęs, tai bent kaulai būtų likę gimtojoje žemėje. Tiesa, girdėdamas kerštu degančius draugus, tokioms kalboms nepritariau. Sakydavau, kardu kovosi, nuo kardo pats žūsi. Be to, stengiausi įrodyti, kad bolševikai daro daug klaidų, nes yra tamsūs, beraščiai, bemoksliai... O mes? Nerasi nė vieno beraščio. Dargi dauguma baigę vidurines bei aukštąsias mokyklas. Bet kovos būdą pasirinkome pasimokę iš hitlerininkų. Be to, visi bolševikai kilę iš kumečių, samdinių, fabrikų darbininkų. Jie, visą amžių vergavę turčiams ir šiandieną gavę laisvę, triumfuoja. Jie yra teisūs. Jų žiaurumas – keršto už skriaudas išdava. Apie Leniną mažai buvau girdėjęs, bet Markso raštų teko ragauti. Aš žavėjausi jo teorija. Tačiau Tarybų Rusija užpuolė Suomiją ir ją, kaip mažą tautą, ginklu privertė priimti primestas sąlygas. O 1940 metais Tarybų Rusija pirma įvedė į Lietuvą kariuomenę, po to sufabrikavo Liaudies Seimo, kuris buvo priverstas prisijungti prie Tarybų Sąjungos, rinkimus. Šitie du įvykiai ir daugelis kitų klastų atstūmė mane nuo marksizmo. Maniau – ar aš jo iki galo nesupratau, ar tai, ką žinau apie marksizmą, yra žalojama. Tas žalotojas yra marksizmui priešpastatytas stalinizmas. Galbūt esu nusikaltęs tautiniam Lietuvos reikalui. Per mažai mylėjau Tėvynę, už tai jos netekau. Tačiau vėl nagrinėju priežastis... Smetonos dvaras. Visi ministrai siekė įsigyti dvarų centrus. Nesunku jiems buvo įsigyti dvarus, sėdint prie valstybės vairo ir imant didžiules algas. O kiek jų, pasiglemžę milijonus, išdūmė į užsienį?.. Niekas, jokia santvarka nepririšo manęs prie savęs. Ir štai aš – be susiformavusios ryškios pasaulėžiūros. Neturiu kuo pasiremti, kad galėčiau sau pasakyti: štai aš kenčiu už Lietuvos laisvę, už darbininkų klasę, už mokslą, už religiją... Teisingiausiai bus – už pilvą. Juk aš dirbau seniūnu žmonių išrinktas. Dirbau sąžiningai, kad būčiau vertas tų pareigų ir turėčiau papildomų pajamų, kad galėčiau vietoj sulūžusių pasistatyti naujus trobesius, pakelti žemės derlingumą savo ūkelyje. Ar ne didžiausią klaidą padariau užėjus vokiečiams, kad paklausiau buvusio viršaičio Antano Jučo ir grįžau į seniūno pareigas. Iš pradžių atrodė, kad štai Lietuva išlaisvinta ir suklestės įsiliejusi į Vakarų Europos kultūrą. Sustiprės jos žemės ūkis. Tačiau nepraėjo nė metai, dar rytų fronte ginklai nesudėti, o jau mūsų ,,išvaduotojai“ repatrijuoja vokiečius iš didžiosios Vokietijos į Lietuvą: į dvarus, į malūnus, į įmones. Kasdieną ryškiau matėsi vokiškos ,,lazdos kultūros“ įsigalėjimas. Nustojau sąžiningai eiti pareigas. Komjaunuoliams, kurie kasdien turėjo registruotis valsčiaus policijos nuovadoje, išdavinėjau raštelius, kad jie buvę neaktyvūs ir mano seniūnijos ribose niekam nieko blogo nepadarė. Tokie rašteliai buvo duoti Virbickams, Varinkevičiams, Nekrošiui ir kitiems. Pasidariau nepatikimas policijos akyse. Kai buvau įpareigotas suorganizuoti geležies laužo vežimą arkliais į Baisogalos geležinkelio stotį (tai buvo bombų likučiai iš bolševikų susprogdinto savo ginklų sandėlio Valatkonių dvare), tą darbą dariau atmestinai. Vokiečiai siautė motociklais, automobiliais prie vežančiųjų ir baisiai keikėsi. Aš nesirodžiau vokiečių kariškiams. Valatkonių dvaro darbininkas Muchlickas pranešė man, kad vokiečiai manęs ieško. Pasislėpiau Valatkonių vėjiniame malūne. Rytą grįžęs į namus ir sužinojęs, jog manęs ieškojo vokiečių kariškiai ir kad namiškiai pasakė, jog aš išėjęs organizuoti ,,padvadų“ geležiai vežti, nusprendžiau suaktyvėti. Nuo pat ankstaus ryto raitas ant arklio raginau seniūnijos gyventojus vežti arkliais geležies laužą. Neilgai laukęs, gavau šaukimą prisistatyti į Grinkiškį pas ,,Arbeitsamtą“. Aš stovėjau prieš jauną apvalaus veido, vidutinio ūgio vyriškį. Pirmiausia buvau puolamas kaip sabotuotojas. Kai vyriškio tonas nusileido truputį žemiau, jis atsivertė aplanką ir perskaitė kunigo Prano Karvelio skundą, parašytą prieš mane, kad aš užstoju komunistus ir komjaunuolius, neperduodu jų ,,Arbeitsamtui“. Sunku, labai sunku buvo išsisukti. Buvau įspėtas – jeigu nepasitaisysiu, būsiu atleistas iš seniūno pareigų. Nepraslinkus dviem savaitėms, mane vėl iškvietė ,,Arbeitsamtas“. Giesmė ta pati – antras to paties Palonų klebono Prano Karvelio skundas. Dabar aš dar labiau apjuodintas. Skunde parašyta, kad aš 1940 metais, užėjus bolševikams, mitingavęs, kad priklausęs „Mopro“ organizacijai ir turįs slaptų ryšių su komunistais, todėl slepiu komunistus ir komjaunuolius, neperduodu jų ,,Arbeitsamtui“ ir dėl to ūkininkams Piskorskiui, Spūdaitei ir pačiam P. Karveliui trūksta darbininkų. „Arbeitsamtas“ pasiūlė pasitaisyti arba išeiti iš seniūno pareigų. Kitaip būsiu atiduotas teismui ir išvežtas į Vokietiją. ,,Arbeitsamtu“ labai abejojau. Ar jis lojalus reichui? Dėkui broliui Antanui. Jis iš Kėdainių apskrities gydytojo gavo pažymėjimą, kad mano sveikata pairusi. Pareiškimas, priedo sveikatos pažymėjimas, adresuotas Baisogalos valsčiaus viršaičiui, ir... – Kas pasidarė? – sunerimo viršaitis. – Laimingas tu, kad sugebėjai taip padaryti... Einu į namus lengvomis kojomis. Dangus toks giedras. Pakeliui žydų getas. Netoliese pardavinėjami žydų baldai, rūbai, indai ir t. t. Aš skubu praeiti pro šalį. Nieko daugiau man nebereikia... Siaučiant lagerio siaubui ir viešpataujant nevilčiai, aš glaudžiausi prie šių prisiminimų lyg prie kokios pastogės. Branginau juos kaip perlą, už kurį galėjau nusipirkti nusiraminimą. Bendroji atmosfera nerodė, kad mus paleistų į namus. Priešingai, kas dieną vis naujos kolonos buvo varomos į mūsų ir į kaimyninius lagerius. Barakai prikimšti. Sąraše aš greta su Kabliu Mečiu. Tai geras draugas. Už mane jaunesnis. Sunku Mečiui buvo – jis rūkė. Kas rytas vakaras melsdavosi, prieš valgį ir po valgio žegnodavosi. Iš draugystės elgiausi taip pat. Gegužės 17 dieną nuo ankstyvo ryto už lagerio buvo jaučiamas sujudimas. Urzgė sunkvežimiai, rikiavosi sargybinių gretos, girdėjosi šūkavimas. Mūsų ir kituose barakuose vėl smulki krata. Dabar krato lauke išrikiuotus po dvidešimt. Po kratos komanda: ,,Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – bus pavartotas ginklas!“ Dabar mes atgręžti į vartus. Už vartų sunkvežimiai, sustiprinta sargyba. Mes laipinami į sunkvežimius. Klūpėti nusisukus į užpakalį, sudėjus rankas už nugaros mes dar nepamiršom. Pasisukus sunkvežimiams, „tupike“ (aklikelyje) pamatėme ilgą ilgą traukinį, prie kurio artėjo mūsų sunkvežimiai. Anksčiau išvažiavę sunkvežimiai jau stovėjo prie pirmųjų vagonų, ir į juos lipo žmonės. Girdėjosi pakimę čekistų balsai ir užstumiamų vagonų durų girgždesys, einantis per krūtinę kaip šaltas vanduo... Įlipdamas į vagoną pasukau galvą atgal ir pamačiau gal už 50 metrų stovinčias dvi moteris. Nebuvo laiko įsižiūrėti, todėl įlipęs į vagoną nuskubėjau prie vielomis apraizgyto langelio. Tai ji, Elena, mano žmona. O kas tokia kita? Ogi Elena Šveistienė. – Pranai, žiūrėk, ir tavo žmona stovi su manąja!– pašaukiau Praną Šveistį prie langelio. Durys buvo uždarytos. Kažin ar jos mus matė? Stengiausi bent pirštus iškišti pro vielas ir jais pamoti. Bet jos neatsakė, tik skepetaitėmis šluostėsi ašaras. Jos turėjo ryšulius. Maistas... Kad jis būtų mūsų rankose!.. Tikriausiai būtų lengviau pakelti visą tą slogį. Matyt, joms neleido paduoti maisto dar mums esant lageryje. O dabar... Nereikia nė svajoti... Prieš dvi dienas mes su jomis kalbėjom per tvorą, nors ir per didelį atstumą. Prašiau nesirūpinti dėl manęs. Sakiau, kad valgyti užtenka. Sveikata nesiskundžiau. Iš jos sužinojau, kad namuose viskas tebėra taip, kaip palikau. Ilgai jos stovėjo toje pačioje vietoje. Stovėjo tiesiai prieš mūsų vagoną – tikriausiai mus matė įlipančius. Pradėjo temti. Sunkiai ir nuleidę galvas nutolo jos nuo traukinio ir išnyko prietemoje. Krūtinę slėgė sunkus akmuo. Akyse stovėjo du siluetai su ryšuliais. Slegianti tyla vagone dar labiau kankino. Į mūsų vagoną pateko buvusių karių: ukrainiečių, estų, rusų. Kai kurie buvo pratę prie tokių kelionių, jie ėmė rengtis guolį. Jais pasekė kiti likimo draugai: šiauliečiai, baisogaliečiai: Pranas Šveistys, Mečys Kablys, Labanauskas, šeduvietis Justas Poškus ir daug žemaičių. Štai Pranas Bogdanskis neranda kur padėti didžiulio maišo su dviem taukų puodynėm, apkamšytom drabužiais. Jis taikosi atsigulti prie manęs arba prie Kablio Mečio. Vagone tvanku. Suskaitėm 52 žmones. Galuose narai per dvi eiles. Aš nusivilkau burnosiuką ir užsiklojau, prieš tai pasiklojęs švarką. Po galva pasidėjau portfeliuką. Jame tebuvo tuščias maišas, kurį įsigijau už dvi suktines tabako. (Lageryje jį prisikimšdavau žolės. Tai buvo mano čiužinys.) Žmonės spaudėsi vienas prie kito. Aukštielninkas niekas negalėjom atsigult. Galuose visi netilpo, dar apgulė grindis vagono viduryje. Bandžiau atpalaiduoti visą kūną (taip buvau išmokęs pailsėti), pamiršti alkį, pamiršti du moteriškus siluetus, ilgai stovėjusius prieš mūsų vagoną. Vaizdas susiliejo su sapnu. Rodos, tiesia ji man savo ranką per upelį, bet niekaip negali pasiekti mano rankos... Tik staiga krūptelėjo mūsų vagonas. Sapnas nutrūko. Krūptelėjo visas traukinys nuo prisijungusio garvežio. Garsas nusirito visais vagonais kaip medžių viršūnėm, kol pasiekė paskutinį vagoną vos begirdimu trenksmu. Garvežys sušvilpė, sunkiai sustenėjo, ir mūsų traukinys lyg pastumtas sujudėjo. „Sudiev, Mintauja! Sudiev, Lietuvėle!“– kažkas skausmingai ištarė. „Į kurią pusę važiuoja traukinys?“ – girdėjosi, klausinėjo vienas kito žemaičiai. – „Į vakarus“, – kažkas atsakė. Traukinys ėmė lėtinti greitį ir sustojo. Girdėjosi, kaip perjunginėja iešmus. Garvežys vėl sušvilpė, sustenėjo, ir mūsų ešelonas vėl sujudėjo, sukrėsdamas vagonus. „Atgal... Į rytus...“– kažkas ištarė. Traukinys didino greitį. Vagonų ratai monotoniškai kaukšnojo į bėgių sudūrimų tarpus. Nesimiega... „Kažin kur dabar mus veža?..“– paklausė vienas „keleivis“. Akimirką įsiviešpatavo slogi tyla. Tik vagono ratai monotoniškai klapsėjo – tak-talak, tak-talak, tak-talak... – Kur baltos meškos... Kur daugiau veš... Niekas negrįžo, neliko gyvi išvežti 1941 metais. Nebegrįšime nė mes... Sako, yra to kios kasyklos, kur žmonės padirba kelias savaites ir miršta. Ten kasa nuodingas medžiagas. Tai visą laiką ir veža žmones į tas kasyklas. Bet niekas iš ten nebegrįžta... – kalbėjo 62 metų senelis nuo Kuršėnų. – Kas ti buvo, kas ti matė. Kas galėjo pasakyt, jeigu niekas iš ten negrįžta? – prieštaravo batsiuvys iš Šiaulių. – Pagyvensme – pamatysme,– atsiliepė baisogalietis Labanauskas.– Prie caro pėsčius varė į Sibirą, ir tai nepražuvo žmonės, o dabar? Juk mes esam visi tinkami darbui. Ir pamatysme, kad teks kirsti miškus kur nors taigose. Man labiausiai patiko Labanausko samprotavimai. Ne vien todėl, kad Labanauskas nebuvo linkęs siaubingai vaizduoti nežinomos ateities, bet ir todėl, kad tai buvo panašu į tiesą. Pasigirdo vieno kito gilus alsavimas, knarkimas, niūkimas, stenėjimas. Aptilo aimanavimai. Juos keitė sapnų pasaulis. Kiek žmonių, tiek pasaulių. Visi skirtingi. Traukinys lyg lėčiau ėmė riedėti, garvežys sunkiai šniokštė, ir miškas kartojo jo alsų šniokštimą. Pro vagono plyšius veržėsi paukščių čiulbesio prisodrintas gegužio oras. Viskas tolo pro snaudulio uždangą, ir aš nepajutau, kaip užsidėjau ant pečių šieno prikimštą karbą ir ėmiau kopti į statų šlaitą. Trūksta jėgų, iš po kojų slysta akmenys. Dar vienas bejėgiškas žingsnis, ir aš sukniupau. Netekęs pusiausvyros ėmiau riedėti į pakalnę su visu šieno karbu. Tik staiga nuo stabdžių sugirgždėjo vagonų ašys. Sulaikytas mūsų traukinys ėmė krūpčioti, barškėjo vienas į kitą atsitrenkdami vagonų buferiai. Nutrūko mūsų sapnai. Juos pakeitė triukšmas prie miške sustojusio traukinio. Pyškėjo šautuvų ir naganų šūviai. Skambėjo kimūs sargybinių balsai, sruvo keiksmai. Kaimyniniame vagone girdėjosi smūgiai (spėjome, kad šautuvų buožėmis), žmonių cypimas. Tylėjome sulaikę kvapą. Rusai iš sargybinių kalbų suprato, kad iš kaimyninio vagono, išlaužę duris, iššoko 14 žmonių. Apgalvojau visas tokio išsiveržimo galimybes. Jokiu būdu mūsų „keleiviai“ plikomis rankomis negalėjo atsidaryti durų. Visų vagonų durys buvo užstumtos ir užkabintos iš lauko pusės. Leidau sau pagalvoti, kad tai Mintaujoje galėjo paruošti geležinkeliečiai, turintys ryšių su miškiniais, nes pabėgimas buvo organizuotas iš to vagono, kuriame važiavo latviai. Netrukus sugirgždėjo mūsų vagono sunkiai atstumiamos durys ir pasirodė būrys sargybinių. Pasigirdo griežti komandos žodžiai: „Stot!“ Visi buvom sukimšti į vieną vagono galą ir suskaičiuoti pervarant po vieną į kitą vagono galą. Po to patikrino pagal sąrašą. Patikrinimo procedūra truko apie pusvalandį, bet mums ji virto paromis. Buvome keikiami šlykščiausiais žodžiais, grasino užmušti, jeigu kas nepaklausys ar bandys pabėgti. Pagaliau vagono durys vėl užsidarė, ir girdimai užkrito kablys. Sutraškėjo replės, nukirpdamos vielą, kuria pritvirtino kablį. Dar ilgai girdėjosi sargybinių balsai, keiksmai. Pro langelį pasirodė aušros žymės. Sušvilpė garvežys, ir traukinys pajudėjo. Saulei pakilus pasiekėme Daugpilį. Čia traukinys trumpam sustojo. Pasigirdo žodžiai: „Budem kormitj.“ Iš mūsų vagono pasikvietė vieną vyrą. Laimė nusišypsojo estui Rinsui. Netrukus prasivėrė durys, ir Rinsas su sargybiniais įkėlė į vagoną kelis kibirus juodos šiltos kavos ir maišą su duonos džiūvėsiais. Kavą pilstė puslitriniu samčiu į kareiviškus katiliukus. Jų dauguma turėjo. Aš dar Mintaujos lagery buvau įsigijęs dviejų litrų talpos skardinę dėžutę. Vaškarėlį buvau pasidaręs iš vielos ir už dvi suktines tabako nusipirkęs metalinį šaukštą. Puslitris kavos vos apsėmė mano katiliuko dugną. Gavęs du duonos džiūvėsius, pusryčiavau stačias. Duonos trupiniai tirpo kaip uogos. Kavos gurkšneliai netruko subėgti į tuščią skrandį. Pilve pajutau mažą šilumėlę. O kartu ir didžiulį alkį. Gautas davinys labai sužadino apetitą, seilės rinkosi burnoje, ieškodamos ką virškinti. Deja, nerado... Kas pasidarė? Ko keikiasi mūsų Bogdanskis, rausdamasis po maišus? „Kur mano taukai!? Pavogė taukus! Abidvi puodynes pavogė! Vagys! Aš skųsiuos! Tegu padarys kratą. Visi matė, kad aš turėjau dvi puodynes taukų. Iš namų atsivežiau...“– keikė ir verkė Bogdanskis, neberadęs taukų. Lašinukai jau buvo užsibaigę. „Dabar būsme vienodi ponai“,– atsiliepė iš kampo žemaitis. Pasigirdo pritariantis juokas. Ukrainietis Nikolajus dainavo gulėdamas aukštielninkas ant narų. Bogdanskis suprato, kad jo noras kratyti visus, visų maišus neras pritarimo, ir dar labiau erzinosi. Atšalo jo katiliuke kava, kurią ruošėsi gerti užsitepęs duoną taukais. Krūptelėjo ir vėl pradėjo judėti mūsų traukinys, palikdamas prekių stotį, kurioje švilpavo ir šniokštė garvežiai ir į įvairias puses riedėjo vagonai. „Keleiviai“ ėmė naudotis tualetu. Tai buvo skardinis piltuvo formos vamzdis. Jo plongalis iškištas per skylę grindyse prie vienų nevarstomų durų kampo. Net eilė susidarė. Rytinis išsituštinimas. – Pranai, žiūrėk, kur tavo taukai sulindo! – šaukė Bogdanskį prie tualeto Kablys Mečys. – Kad juos perkūnas trenktų! – iššniokštė Bogdanskis pro sukąstus dantis. – Kad jam subinė iššustų! Taukus surijo, o puodynes sudaužė! Mat kelios skeliaudos nukrito ant grindų prie tualeto. Nikolajus tuo tarpu rankose vartė pusę kareiviškos bandelės. Niūniuodamas nežinomą rusišką dainą, jis peiliu mažomis riekutėmis pjaustė bandelę aplinkui. Pjaustė atsargiai, saugodamas minkštimą. Atpjautomis riekutėmis dalinosi su trim draugais, buvusiais kareiviais. Ir duona nyko. Kai liko kumščio didumo minkštimo gabalas, Nikolajus jį perlaužė ir... Mūsų nustebimui, iš duonos, lyg riešuto branduolys iš kevalo, išniro rankinis laikrodukas. Nikolajus pridėjo laikroduką prie ausies. „Idiot“, – nusidžiaugė. Davė paklausyt visiems trims draugams. „Živoj, nemeckaja marka chorošaja“, – gėrėjosi draugai, vartydami blizgantį laikroduką. Bogdanskis šnibždėjo į ausį greta ant grindų gulintiems Kabliui, Šveisčiui ir man: – Va, kas mano taukus pavogė... Iš kur jie ėmė peilį? Kaip jį išsaugojo per kratas? Ir kokia jų gudrybė – paslėpti duonoje laikroduką! Visi mes pritariamai lingavome galvas ir stebėjomės Nikolajaus ir jo draugų darbeliais. Mūsų traukinys riedėjo įsibėgėjęs. Stengiausi kuo mažiau judėti, daugiausia miegojau. Miegas neskyrė dienos nuo nakties. Tik miegodamas galėjai pamiršti alkį. Dabar mažai begalėjau galvoti apie namus, apie mamą, žmoną. Kaip žaibas išnykdavo švystelėjusi mintis apie namus. Kaip juoda naktis atrodė gyvenimas. Graibstaisi ieškodamas šviesos plyšelio, kad išsiveržtum iš skausmo, iš to sunkaus kaip švinas alkio slėgimo. Tačiau išeities nėra... Traukinys sustojo. Tuoj visi stengėsi pamatyti vietovę. Visur matėsi griuvėsiai, gaisravietės, sudegintų vagonų geležiniai likučiai, į gelžkelio pakraščius nuriedėję garvežiai. Laukuose – sudegintų tankų, sunkvežimių likučiai. „Smolenskas“, – kažkas atpažino griuvėsiais paverstą miestą. Pietų gavome po pusę litro sorų sriubos, košės kaušelį ir po nedidukę silkę. Duonos nuo pusryčių nebuvo likę. Ją duodavo vieną kartą per dieną – rytą. Džiovintos du gabalėliai, o nedžiovintos 400 gramų. Esą džiovinta atstoja tą patį kiekį. Taip... Badu mirti mums neleidžia. Vėl kalba apie valgį, apie duoną. – Kada čia gausime duonelės lig soties pavalgyti?.. – aimanavo žemaičiai. Vis dėlto žmogus labai daug ištveri. Kas būtų tikėjęs, kad galėsime gyventi be riebalų. Dabar jau galima tikėti pasakymu: jeigu yra duonos ir bulvių, bado nėra. ...Pajutau pilve besivoliojantį aštrų kamuolį. Pradėjo gurguliuoti. Vos spėjau prie tualeto. Manim pasekė kiti draugai. Stenėjimas ir aikčiojimas sėdint ant „tualeto“ darėsi vis garsesni. Silkė kalta! Sūri, neplauta. O ją suvalgėm be duonos. Labai troškina gerti, tačiau vandens negalime prisišaukti. Iš ryto gauname visam vagonui du kibirus vandens neva nusiprausti. Su viena dalim (apie stiklinę) apsiplaunam akis, dar tiek pat pasiliekam katiliukuose atsigerti. Vagone tvanku. Troškina. Kurie turėjo kareiviškus katiliukus su sandariais dangeliais, tie vandenį galėjo išlaikyti ilgiau. Bet neilgam. Pusryčiams, pietums ir vakarienei gauti, kavai ir sriubai reikalingi katiliukai. Gerai, kad dar Mintaujoj buvom įsigiję dėžučių nuo „Svinnaja tušonka“, turėjome kur košę dėti. Ešelonas judėjo į rytus. Smalsiai žiūrėjom pro kiekvieną vagono plyšelį. Pro langelį gali pasižiūrėti tik tada, kai prie jo gulintis „keleivis“ atsikėlęs. Pagelžkeliuose vis dar matosi privirtusių nuo bėgių garvežių, sudegintų vagonų griaučių. Bombų išraustos gilios duobės. Pravažiuojam mišką. Medžiai supleišėję, mažai jų bestovi visu ūgiu. Nukirsti sviedinių įvairiame aukštyje. Visur prikritę šakų, viršūnių ir stiebų. Vaizdas neįprastas – nei džiunglės, nei kirtavietė. Sudegintų tankų ir sunkvežimių likučiai bei palikti pabūklai rodė, kad ir miškai buvo karo miškai. Lig šiol buvau girdėjęs apie karo lauką, dabar mačiau karo mišką. Temo. Mūsų traukinys riedėjo pelkėtom, apaugusiom krūmokšniais dykynėm. Brandesnio miško mažai matėsi. Vėl vakarienė. Kalbos apie vandenį, duoną. Aimanos – dar sustiprėjo suvis neperstojantis viduriavimas. Visą naktį negalėjau giliai užmigti. Be pertraukos žmonės eina prie tualeto, stena, keikiasi. Vieni kalba, savo patirtus įspūdžius išsako prie tualeto, kiti piktai puola kalbančius, kad jiems trukdo miegoti. Jie teisūs – naktis. Rytą pasiekėme Velikije Luki miestą. Sunku įsivaizduoti, kaip šis miestas atrodė prieš karą. Dabar – griuvėsiai. Žmonių matosi labai mažai. Pristatyta daug žeminių. Pro išlindusius iš žemių skardinius vamzdžius rūksta dūmai. Verda pusryčius... Kažin ar jie turės iš ko virtis valgį? Abejoju, ar jie, ar mes geriau aprūpinti. Be to, dar Smolenske girdėjome, kad per mūšius žuvo daug civilių gyventojų. Ypatingai per bombardavimus. Toks pat vaizdas – krūvos griuvėsių – ir šiame mieste. Prekių stotyje juda traukiniai. Daugiausia jie pakrauti iš Vokietijos vežamo turto. Rodos, taip neseniai vokiečiai iš Rusijos vežė gyvulius, maisto produktus ir kitokį turtą. Garvežius vairuoja seni mašinistai arba moterys. Visą kitą geležinkelio tarnybą atlieka vien moterys ir seneliai. Jauno vyro niekur nepamatysi. Dabar aiškėja, kodėl tuoj po karo į Lietuvą važiavo moterys ir seneliai su maišiukais, maldaudami grūdų saujelės. Arba pirkdavo už pinigus, arba mainydavo į kokį daiktą. Ir kodėl jie važiavo atvirose platformose, ant traukinių stogų, ir kodėl tokie dažni buvo apiplėšimai ir vagystės?.. Sunki bus jiems pavasario sėja. Trūksta žmonių, trūksta sėklos, be abejonės, trūksta traktorių, inventoriaus. Arkliai visi paimti į frontą. O praeitais metais karo apimtose srityse derlius buvo labai mažas. Iki naujo derliaus žmonės dar trauks su maišais į Lietuvą, į Latviją ir kitur, kur nebuvo kolchozų. Tokios mintys nejučiomis lindo į galvą važiuojant į rytus. Gal todėl ir mes važiuojam alkani, ir mūsų vargas toks pat, kaip nepaprastai užsigrūdinusios rusų tautos. Juk ruskiai jau badavo pradžioje kolchozų. Dabar ištvėrė tokį sunkų karą. Mes stebėjomės matydami, kaip rusės moterys kelis kilometrus tempia pusmaišį rugių ar miežių į gelžkelio stotį. Ten vėl laukia ištisas paras, kol prisitaikys, kokiu traukiniu sugrįžti pas alkanus vaikus. O parvažiavus dar reikia rankinėmis girnomis sumalti grūdus. Ir tik tada kepdavo lepioškas. Miestuose viskas, kas iš medžio, sudeginta, sugriauta, todėl sunku su kuru. Visa tai matyti siaubinga ir kartu lyg lengviau ant širdies, kad ne mes vieni, o daug žmonių šitaip vargsta. Tokios mintys liejosi su vaizdais, pamatytais pro vagonų langelius ir pro plyšius viename durų krašte. Kažkodėl tas plyšys durų krašte po truputį didėjo – jau buvo galima mažąjį pirštelį įkišti. Taigi pridėjus akį šį tą galima buvo pamatyti. Sucypė nuo durų kablio atsukama viela, sužvangėjo numetamas kablys, sugirgždėjo atstumiamos durys. Pasirodęs sargybinis pašaukė du vyrus. Vyrai netrukus grįžo, nešini po kibirą vandens. – Tik atsigerti, negalima praustis! – suriko vienas, statydamas kibirą ant vagono grindų. Niurnėdami sustojome į eilę su katiliukais. Vyrai, atnešę vandenį, vėl nuėjo. Grįžo labai laukiami, nes nešė maišą duonos ir kavą kibiruose. Atsikėlė susirietęs, išblyškusiu veidu ir Bogdanskis: – Numarins badu... Vidurius taip raižo. Visą naktį laksčiau prie tualeto. Aš pirmą kartą mačiau tokį surūgusį, aimanuojantį ir suvargusį Bogdanskį. Šeduvietis Justinas Poškus nesikelia valgyti. Mane ima nerimas – vyras stambus, jam reikia dvigubo davinio, ir tai dar nebus sotus. O nuo tokio maisto jo kūnas išseko. Platūs pečiai atrodė kaip spintos kampai, veidas kaip išskaptuotas. Gulėjo ant grindų, pasitiesęs namie austą pilką milinę. Nosį prikišęs prie plyšio durų kampe, gaudė orą. Veidas buvo melsvai raudonas. Paėmiau jo ranką – delnas karštas. Temperatūra... Ką daryti? Sulanksčiau savo apsiaustą ir pakišau jam po galva, paėmiau maisto davinį ir sėdintį maitinau. Sriubą šiaip taip išgėrė, o košę atidavė man. Ir jis viduriavo. Dabar aš prie jo dažnai ateidavau ir padėdavau nueiti iki „tualeto“. Ėmiau šaukti pro duris sargybinius ir jiems aiškinti, kad yra ligonis, jis karščiuoja. Pirmą dieną atnešė dvi tabletes, kurias sudaviau ligoniui. Bet rytą jokio pagerėjimo nesijautė. Tad vėl kėliau aliarmą. Dabar atėjo sanitaras ir ligonį ištempė iš vagono. Į izoliatorių... Traukinys vis riedėjo, sustodamas per dieną vieną ar du kartus. Kartais sustodavo tik kartą per parą. Su traukinio sustojimu supuldavo mūsų maitinimas. Mes niekaip negalėjome reguliariai maitintis, o tai labai svarbu, kad virškinimo organai neatprastų dirbti. Atrodė, kad mūsų maistas visas ir turėtų būti atiduodamas per tuos vieną ar du maitinimus, tačiau buvo daug atvejų, kai pietūs taip ir nepasiekdavo mūsų. Sklido gandai, kad mūsų maitinimą tikrinę revizoriai rado pavogto cukraus, duonos, kruopų, riebalų ir kt. Dėl to buvo pakeista mus maitinanti komanda. Ar tai tiesa, ar ne, niekas negalėjo patikrinti, bet maisto produktais buvo spekuliuojama visur. Dideli sunkumai skatino vagystes ir kitus nusikaltimus. Toji atmosfera buvo jaučiama ir mūsų traukinyje, ir lageriuose. Bogdanskio taukų vagystė – ne vienintelis atsitikimas. Nėra dienos, kad kas nors nebūtų apvogtas. Vagia maistą, drabužius ir viską, ką žmogus turi su savim. Jau praėjo savaitė nuo išvežimo iš Mintaujos, ir pajutom niežėjimą. Kaip ir iš kur galėjo atsirasti utėlių? Juk Mintaujoje išdegino mūsų drabužius. Labanausko kailinukai, pasiūti iš veršio kailio, neišlaikė karščio ir susitraukė į luobą. Nebegalėjo žmogus jų apsivilkti ir turėjo išmesti. Aš džiaugiausi, kad buvau su miline. Kas buvo su kailiniais, dabar jų nebeturi. Mus visus trumpai nukirpo. Ir ne tik galvos plaukus. Nuskuto plaukus nuo pažastų ir nuo visur, kur tiktai jų buvo. Nukirptas vietas ištepliojo chloro skiediniu. Rodos, jokių kiaušinėlių negalėjo likti. O vis tiktai... Kas dieną utėlių daugėja. Kiekvienu rankos įkišimu už marškinių užčiuopi kelias utėles. Stambios juodnugarės graužia kūną iki šašų. Dabar prie viduriavimo prisidėjo kova su utėlėmis. Traiškiau jas pirštais, bet pirštai paskausta. Nuo anksto ryto prie viduriuojančių prisidėjo eilė plikų žmonių, kurie, nusivilkę apatinius baltinius, braukė utėles į tualeto vamzdį. O jų kolonijos. Užtenka atlenkti siūles –ir randi utėlių knibždynes. Eina per viršutinius drabužius. Čia jos gerai matosi – kaip karvės ganykloje. Tualeto vamzdis aptepliotas skystu žmogšūdžiu. Utėlės prilimpa. Aptepliotos ir grindys aplink vamzdį. Valom iš eilės, po du kasdieną. Nosys apsiprato – nebesiriečia. Po keturių dienų grįžo į mūsų vagoną J. Poškus. Truputį pasitaisęs. Ten geriau maitina. Vagone daug sergančių ir mirštančių. Šeduvietis Pijus Tomkus guli izoliatoriuje, padėtis sunki – plaučių uždegimas. Sunku bus ištverti taip nusilpusiam žmogui. Pijus stambus vyras, aukštas, pačioj jėgoj, 35–40 metų amžiaus. Iš raudono pilno veido vyro liko išliesėjęs, palinkęs, pamėlynavęs senelis. Tokį jį, sergantį plaučių uždegimu, išgabeno į izoliatorių. – Kur deda mirusius? – klausinėjau Poškaus. – Kas juos žino... Išneša sanitarai iš izoliatoriaus, o kur padeda – niekas nematė. Sako, palaidoja gelžkeliečiai į vieną duobę. Be karstų. Tokių kapų yra netoli kiekvienos geležinkelio stoties. Prisiminiau vokiečių okupaciją. Baisogalos geležinkelio prekių stotyje sustojo ilgas uždarų prekinių vagonų traukinys. Iš dviejų vagonų pasipylė ginkluoti vokiečių sargybiniai. Jie vieną po kito atidarinėjo vagonus. Į juos įlipdavo po keturis sargybinius. Iš kiekvieno vagono išmesdavo po du, tris ar keturis sustingusius rusų belaisvių lavonus. Vagonus vėl uždarydavo. Po to atvažiuoja pavarytos valstiečių „padvados“. Lavonus kaip malkas sukrauna į vežimus. Paveža netoli stoties, iškasa duobes ir, suvertę lavonus, užkasa. Tą kartą žemė buvo sušalusi, ir viršutiniai lavonai tebuvo užkasti vos per 40–50 cm. Veždami valstiečiai pastebėjo, kad vienas lavonas nesustingęs. Žmogus gyvas! Vienas iš valstiečių pridėjo ranką lavonui prie smilkinio, prikišo, atsegiojęs drabužius, prie krūtinės. Gyvas! Apsidairę, ar nemato sargybiniai, valstiečiai užklojo jį šiaudais ir nuvežė į fermą pas Žilinską, seniūną. Čia žmogus atgavo sąmonę. Kol atgavo jėgas, jį laikė atskirame kambaryje. Vėliau belaisvis pradėjo išeiti į kiemą su kirviu rankose, pjaustė, skaldė malkas. Pavasarį, pasikinkęs Žilinsko arklius, arė ir akėjo. Niekas nežinojo jo tikros pavardės nė vardo. Dokumento jokio nebuvo. Vadino Miša. Vieną naktį Žilinsko kieme sustojo sunkvežimis. Iš jo pasipylė ginkluoti policininkai ir baltaraiščiai. Miša pastūmė užuolaidos kraštelį ir siaubingai krūptelėjo – už lango stovėjo ginkluoti vyrai. – Viskas... – giliai atsidusęs ištarė Miša. Pro duris įsiveržė automatus atkišę policininkai ir, apstoję Mišą, suriko: – Rankas aukštyn! Sunkai vilkdamas virpančias kojas Miša įlipo į sunkvežimį... Kur Mišą išvežė ir koks jo likimas – niekas nežino. Bandžiau šį prisimintą įvykį sugretinti, padėti ant svarstyklių. Kas sunkiau – mūsų būvis vagonuose ar anų. Vis dėlto mūsų svarsčiai mažesni, lengvesni – mes iš tiesioginio bado dar nemirštame. Vyriausias mūsų vagone – Motuzas. Jam 62 metai. Jis dar laikėsi, lengviau ištvėrė viduriavimą. Ne naujiena jam utėles semti saujomis iš užančio – buvo caro armijos kareivis. Fronte patyrė daug vargo, badavo, šalo ir t.t. Jis buvo vienas iš ramiausių žmonių. Nieko nėra užsipuolęs, užgavęs skaudžiu žodžiu. Tikras Lietuvos valstietis. – Kaip jūs, toks ramus, taikus žmogus, pakliuvot į šią kelionę? – kartą paklausiau. – Matai, pas mus, aplink Lygumus, labai daug kas išėjo į mišką. Jiems pavalgyti reikia. Nebuvo tokio kiemo, į kurį miškiniai nebūtų užėję ir nebūtų gavę maisto. Neaplenkė ir manęs. Nelaimei, iš mano kiemo beeinančius miškinius pamatė vieškeliu važiuojantys stribukai. Kratą darė, tardė, o išvažiuodami mane pasiėmė. Nesigyniau, kad daviau miškiniams maisto. Aš beginklis, jie ginkluoti. Kaip aš galiu jiems priešintis? „Bet tu turėjai mums pranešti ir pasakyti, pas ką dar buvo miškiniai“, – kaltino mane stribai. Bet tada žūčiau nuo miškinių kulkos... Kur pasidėsi?.. Užteks manęs vieno, – pasakė man Motuzas. Jo akys pasruvo ašarom. Bet aš mačiau jose gilaus žmogiško pasiaukojimo atspindį. Mūsų polkalbį nutraukė durų girgždesys. Tarpduryje pasirodė du kariškiai ir vienas civilis. Pastarasis turėjo popierių su pradėtu sąrašu ir pieštuką. – Tarp jūsų yra gerų specialistų – kalvių, stalių, siuvėjų, batsiuvių. Darbą duosime pagal specialybę, todėl kiekvienas pasisakykit, ką mokat, – kreipėsi į mus civilis vyras ir ėmė šaukti pavardėmis. Mano pavardė pagal rusų alfabetą buvo pradžioje. Su Mečiu Kabliu jau iš anksto buvom sutarę, kad, jeigu tektų dirbti, eisime kartu prie statybos. Pasisakiau esąs statybininkas. Įvairių amatininkų atsirado mūsų vagone. Pašaukus Bogdanskio pavardę, niekas neatsiliepė. Maniau, kad kas su juo atsitiko, bet, kai kiti pirštais parodė į Bogdanskį, nuduodantį, kad rusiškai nesupranta, šis atsiliepė, kad Bogdanskio nėra, yra Bogdanovas. „Jūs klaidingai mano pavardę užrašėt, pataisykit“, – pabrėžė Bogdanskis. Mes susižvalgėm su Kabliu, Labanausku ir kitais ir nusišypsojom. Visi supratom, kodėl Bogdanskis atsižada savo tikros lietuviškos pavardės. Nuo to karto dar labiau vengėm atviresnės, nuoširdesnės kalbos su Bogdanskiu. – Mus utėlės užpuolė! – ėmė šaukti iš visų vagono kampų. – Mums vandens neduoda! Mums valgyt neduoda! – skundėsi žmonės civiliniais drabužiais apsirengusiam pareigūnui. – Tuojau bus viskas sutvarkyta, – paaiškino pareigūnas ir iššoko pro duris. – Mes neturim jėgų! Mus badu kankina! – šaukė dešimtys gerklių iš vagono. Bet tuo tarpu sucypė užstumiamos durys. Vagone pagyvėjo kalbos, kilo ginčai dėl skirtingų nuomonių. Žmonėms lyg ir apstojo niežėti, nurimo kalbos apie duoną. – Gal geriau duos valgyti, kai nuveš prie darbų, – sako žemaitis Bertulis. Traukinys ėmė lėtinti greitį. Prie langelio susigrūdo galvos. Bet neįmanoma nieko pamatyti. Aš pasilenkiau prie plyšio duryse ties tualetu. Pro plyšį sruvo gaivus oras, bet, vos pažvelgus į prirūgusį vamzdį, darėsi koktu. Kaimas. Didelis kaimas. Už Maskvos. Matyti, kad karas jo nepalietė. Prie mūsų traukinio atsirado moterų su krepšiais. Siūlė lepioškų, žieminių svogūnų. Kai jau kiti kiek apsipirko, paprašiau moters, stovinčios su svogūnų krepšiu, kad man duotų vieną ryšelį. Pinigus – pusantro rublio – išmečiau per langelį. Iškišęs ranką pasiekiau paduodamą svogūnų ryšelį. Vitaminai... Jų mums baisiai trūksta. Ėmiau kramtyti ir ryti svogūnėlius. (Pinigų turėjau 28 rublius. Čia pinigai buvo labai vertinami. Namuose niekas nevertino červoncų, o čia atvirkščiai. Gaila, kad tiek mažai pasiėmiau. Tačiau kas turėjo daugiau, iš tų atėmė, ir nežinia, ar kada grąžins.) Bevalgant paskutinį svogūno laišką, akyse pasidarė žalia, galvoje pradėjo šnypšti, visą kūną ėmė dilgyti, ir aš... Kai atmerkiau akis, mane laikė Šveistys Pranas su Kabliu Mečiu. Dairiausi aplinkui. Jaučiau, kad man kažko trūksta, galva sunki. Bandžiau stotis – kojos sunkios. – Kas tau buvo? – klausinėjo aplink sustoję draugai. – Man nieko nebuvo, – bandžiau aiškintis. – Kaip nebuvo? Tu buvai numiręs. Manėm, kad nebeatsigausi. – Ar ilgai aš buvau negyvas? – klausiu Šveisčio. – Gal kokias 2–3 minutes. Stovėjai prie vagono sienos, tik kebėkšt – ir išgriuvai. – Na, ką matei, kai buvai numiręs? – toliau klausinėjo vienas kitas. – Nieko neatsimenu, išskyrus tai, kad valgiau svogūnus, o paskui pamačiau jus mane laikant už pečių. Štai tau ir vitaminai! Vos nenumiriau. Mąsčiau apie mirtį, bet dar daugiau apie svogūnus. Kodėl aš nuo jų buvau nukritęs? O gal ne nuo svogūnų? Gal šiaip jėgos išseko? Iš tikrųjų, numirti yra nesunku... Neseniai iš vagono seniūno Rinso sužinojom, kad Pijus Tomkus neatlaikė plaučių uždegimo. Jis nebegrįžo į vagoną... Koks pigus čionai žmogus... Niekas už jo mirtį neatsako. Liga – plaučių uždegimas – bus įrašyta nurašymo dokumente. Plaučių uždegimą galima išgydyti, bet tik ne čia, kur žmogus apvagiamas, apmeluojamas, keikiamas ir neapkenčiamas. Kai mūsų traukinys sustojo dideliame kaime, vaikai sargybinių paklausė, ką čia veža. „Vokiečius“, – atsakė vienas. Į vagonus pasipylė akmenų kruša, girdėjosi keiksmai: „Prokliatyje fricy! Ubitj nado ich!“ Galgi ir reikia mušti vokiečius, tik ne belaisvius užkaltuose vagonuose. Gal ir gerai, kad mus visą laiką laiko uždarytus, kitaip, pamatę vokiškas uniformas, ne vienam galvą pramuštų. Kažkas išsaugojo vatinuko pamušale peiliukų barzdai skusti. Jau kelintą kartą apsiskutame. Peiliukus naudojame labai taupiai. Su vienu skutamės kelias dešimtis kartų. Mašinėlės nėra, tai, įspraudę į perskeltą balanėlę, galus suveržiam siūlu. Skutam – pustom, skutam – pustom... Viduriavome mažiau, tačiau utėlės pasiekė kulminacinį įsigalėjimo tašką. Kol dar judi, atrodo, kad utėlės miega. O kai atsiguli miegoti, toks vaizdas, kad atsiguli į dilgynes. Niežėjimas susilieja su skausmu, peršti pradraskytus šašus. Traukinys artėjo prie Molotovsko. Ruskiai sakė, kad jau nuvažiavom 2000 kilometrų. Dienas atsiminėm – buvo gegužės 26 diena, tačiau pro plyšius matomi berželiai buvo vos pradėję lapoti. Tokius pat palikom Mintaujoj. Ar laikas sustojo, ar pavasaris čia vėluoja? Ne. Laikas nesustojo, tik mūsų traukinys spėja pabėgti nuo iš vakarų slenkančio pavasario... Karo žymių jau nebesimatė. Mūsų traukinys sustojo prekių stotyje greta kito traukinio. Pirtis. Traukinys – pirtis buvo mūsų kaimynas. Į pirtį varė vagonais. Ilgai teko laukti eilės. Mes su savo utėlėmis į pirtį patekome po vakarienės. Iš vagono turėjome išnešti viską. Pirtyje visą savo turtą, išskyrus katiliukus, dubenėlius ir šaukštus, turėjom atiduoti dezinfekcijai. Išsijuosę dirbo keli kirpėjai. Ant kūnų nepaliko nė vieno plaukelio. Barzdas skuto skubiai, atbukusiais skustuvais. Kentėm, nes prie įvairių kančių pripratom. Vandenį šildė garvežiuose. Išeinant iš pirties visas vietas, kur tik auga plaukai, tepliojo chlorkalkių skiediniu. Tepliojo moterys, pamirkydamos mazgotes kibiruose. Kaip keista. Mes, kaimiečiai, nebuvom įpratę, kad moterys liestų mūsų organus. Pirmą kartą tai patyrę, turėjome skanaus juoko. Kaip gera juoktis! Čia juoko tiek maža, o vis tiek išsprūsta. Sugrįžom į savo vagoną. Jo sienos buvo šlapios, ant grindų telkšojo vandens klanai, sklido aštrus chlorkalkių kvapas. Surinkom susidėvėjusius skudurus, iššluostėm nuo grindų vandenį ir ruošėmės gulti. Miegodavom ant šonų, susispaudę. Turėjom nuolatines vietas. Aš gulėjau tarp Kablio ir Labanausko. Po pirties dar labiau smaugė alkis, bet nuotaika pakilo. Net didžiausi pesimistai nustojo tikėti, kad mus veža sunaikinti. – Matosi, kad veža prie darbų, – kalbėjo žemaitis Matutis, kuris anksčiau nieko kito nekalbėjo, tik tai, kad veža išžudyti. – Prieš tai mus gerai iškankins, o paskui... Juk žydų valdžia. Žydai nukankino Kristų. Žydai gaudo krikščionių vaikus. Pagavę paslepia, gerai maitina, kad būtų daug kraujo. Prieš Velykas tą vaiką bado peiliais, iš jo išsunkia kraują. Surinktą vieno vaiko kraują išdalina dvylikai škalų, kiekvienos škalos rabinas išdalina po lašelį kraujo į visas kepyklas, kur kepami macai. Žydų talmude rašoma, kad jiems būtinai reikia katalikų kraujo kepant macus... Aš tokių pasakų buvau dar vaikystėje prisiklausęs, tačiau neatsimenu nė vieno atsitikimo, kad būtų pavogtas vaikas. Labanauskas labai įtikinamai įrodinėjo, kad tos pasakos išgalvotos, o Matutis ginčijosi. Jis papasakojo vieną kitą įvykį, kada buvo, tikrai buvo žydai pavogę vaiką. Neva paskui policiją, teismus užpylė pinigais ir išsisuko. Pradėjau snausti. Nesusilaikiau nepasikasęs, nes buvom labai įpratę. Kiek perštėjo šašus, o niežėjimo nebesijautė. Ilgai dar girdėjosi šūkavimai ir keiksmai. Miegas! Kokia laimė, kai miegi! Kartais sapnuoji labai gražius, netikėtus sapnus. Svarbiausia – pamiršti alkį. Aš, rodos, ganau miške arklius. Arkliai supančioti geležiniais pančiais, pančiai skambčioja. Naktigoniai šūkauja po mišką. Staiga – trenksmas. Prie mūsų traukinio prikabino garvežį. Atmerkiau akis – rytas. Aplink šniokštė ir švilpė garvežiai. Traukinys pajudėjo. Niekaip negalėjau suvokti, į kurią pusę mus veža. Pro vagono plyšius saulėtekį mačiau kitoje pusėje. Vėl padėjau galvą ant sulenkto švarko ir užmigau. Kai atsibudau, traukinys stovėjo netoli didelio kaimo. Jo viduryje matėsi cerkvės bokštas. Aplink traukinį vaikščiojo moterys su krepšiais ir pintinėmis. Siūlė kiaušinių, svogūnų laiškų. Viena turėjo blynų. Pilną krepšį! Veržiausi prie langelio. Laimei, prie langelio stovėjo Nikolajus. Jis rusiškai kalbino moterį ir rodė jai laikroduką. Įbrukau jam pinigų į ranką ir paprašiau nupirkti vieną blyną. Vos tik jis spėjo paimti blyną, prisistatė sargybinis ir pradėjo vaikyti žmones nuo vagono. Moteris nepajėgė nupirkti laikroduko, nes reikėjo 20 rublių. Ji džiaugėsi blynus pardavus. Miežinis blynas bematant sutirpo burnoje. Tokių blynų, razavų (rupiai maltų – LKŽ), girnom maltų, valgiau vaikystėje... Girdėjosi garsios sargybinių kalbos ir kibirų tarškėjimas – duoda pusryčius. Sugirgždėjo ir mūsų vagono durys, atėjo linksmoji valandėlė. Utėlėmis niekas nebesiskundė, tačiau skaudėjo atbukusius nuo grindų šonus. Kad taip greičiau išlaipintų, bent oru gaivintumėm save. O čia dar kankino nežinojimas, kur veža. Apie tai ir sukosi kalbos. Duona būdavo visų pokalbių įžanga. Gulant, keliant, valgant – kaip kokia malda, vis tie patys žodžiai, vis su giliu išgyvenimu. Pro plyšius matėme su kastuvais daržuose triūsiančias moteris, rečiau senius ar vaikus. Jaunų vyrų niekur nesimatė, jaunų merginų irgi retai. Arklio dar nematėm – viskas mobilizuota į frontą. Po pietų vėl pajudėjom. Vakarop pasirodė aukštumos, uolos. Traukinys važiavo kanjonu. Pro langelį sunku buvo įžiūrėti krantų viršūnes. Pro plyšius lėkė uolų sienos – pilkos, juodos, po to raudonos, baltos. Ant uolų iškaltos čia dirbusių žmonių pavardės, metai, lozungai, ereliai, inkarai... Nespėji perskaityti – vėl nauji. Vakarienę valgėm pusiaunaktyje Sverdlovsko prekių stotyje. Aplink iš fabrikų kaminų kilo dūmai. Viskas aprūkę. Vos spėjom pavalgyt – vėl pajudėjom. Naktys trumpos. Vėl šviesu, vėl mus lydi uolos, miškai, pelkės, kalnai. Mes jau Azijoje. Važiuojam didžiuliais plotais, apaugusiais krūmokšniais. Gyvenviečių labai reta. Visa puošmena – pagelžkelio sargų būdelės. Nameliai mažučiai, dažnai nudrėbti iš molio, stogai pusiau lėkšti, dengti velėnomis. Jokio brandaus miško. Tarp smulkių berželių – buvusių dirbamų laukų žymės. Daug metų dirvonuoja, nėra gaspadoriaus. Važiuojam ir važiuojam. Kaimas nuo kaimo per kelias dešimtis kilometrų, kaip Šiauliai nuo Kėdainių. Šieno stirtos, dar nesušertos, už kelių dešimčių kilometrų nuo kaimelio. Viename kaime matėme ardomą nekultų javų stirtą ir būrį moterų bei senių, spragilais kuliančių paklotus javus. Retai kur laukuose pamatai traktorių. Bulves – ir savo, ir kolūkio – sodina kastuvais. Traukinys skubėjo derlingiausiais Vakarų Sibiro žemumos laukais. Sustojome prie didelio kaimo. Mūsų vagono duris paliko pusiau atviras. Kas tai? Pamiršo? Ne. Artėjam prie kelionės tikslo. Mus ėmė pratinti prie atvirų durų. Na, ir kur pabėgsi? Ar verta bėgti? Pėsčias eisi pusę metų, nes traukiniui reikia pinigų. O kas čia tau pavalgyti duos? Jie patys ubagai. Aplink traukinį virė turgus. Išeiti negalėjome, bet per duris pamatyti veržėmės visi. Baigėsi pinigai, bet dar nusipirkau dubenį virtų bulvių. Visi pirko ir stiprinosi. Tai duonos, tai blyną, tai svogūnų laiškų. Ne tik už pinigus. Apyvarton ėjo vokiški šineliai (milinės), mundurai, megztiniai. Čia buvo ir tabako, ir naminės machorkos. Vietiniai gyventojai gerai žinojo, kokios prekės eina prie traukinio užkaltais langais. Pavalgę vėl važiuojam toliau į rytus. Dabar bus Omskas. Iki jo dar 500 kilometrų. Šį tą jau žinome, tačiau nežinome, kur mus dar veš ir kur nuveš. Nepamenu datos, kada mus nubudino šūviai ir keiksmai. Kažkur rėkė žmogus. Tas riksmas, palydimas smūgių, artėjo, kuo toliau, tuo darėsi tylesnis, perėjo į monotonišką aikčiojimą. Dar vienas šūvis – ir viskas nutilo. Žvangėjo užtrenkiamos ir vėl kabliais užkabinamos vagonų durys, ilgai skambėjo keiksmai. Tik per pusryčius sužinojome, kad bandė pabėgti du ruskiai. Vienas iš jų buvo sibirietis. Vienam pavyko pabėgti, o kitas... Vėl nematom saulės. Omską pravažiuojam naktį. Toliau – Novosibirskas. Nebesvarbu buvo, kur važiuojam, kad tik greičiau mus išlaipintų. Nebegalvojom, ar bus geriau, ar blogiau, galvojom, kad verčiau dirbti negu tokioj kelionėj vargti. Po bandymo pabėgti sargybiniai pasidarė dar žiauresni – nuolatos keikė, grasino visus iššaudyti. Įpratom prie banditų, svolačių, bledžių, jobany vrot ir panašių žodžių. Nebeėmėm į galvą visokių bjaurojimų. Kartu pykom ant ruselių, bandžiusių pabėgti ir mums visiems užtraukusių tokį žiaurų režimą. Nepraėjo po pirties nė savaitė, ir vėl pasirodė utėlės. Dabar jos veisėsi daug greičiau kaip pirma. Mes taip pat buvome labiau patyrę ir nuo pat pradžių pradėjome jas naikinti. Deja, tarp mūsų buvo atsidavusių utėlių valiai. Jie kentė, perino vis naujas kartas. O utėlės sklido, ir visos naikinimo priemonės buvo bergždžios. Neaprėpiamos Sibiro platybės. Augmenija skurdi. Kas pajėgtų užvaldyti tokį milžiną? Nebent vokiečiai su savo išvystyta kultūra. Tačiau sunkiai. Labai išretėtų jų žmonės, pasiskleidę po tokias platumas. Tada ir valdyti neįmanoma. Vokiečiai nuėjo tik iki Volgos, vieną dešimtąją kelio, ir žlugo. Partizanai sutrukdė ginklų tiekimą. Ką bekalbėti apie visos Rusijos užkariavimą. Novosibirsko srityje dideli plotai dirbamų laukų, matosi daugiau traktorių, bet sodybiniuose sklypuose tebedirbama su kastuvu. Privažiavome Novosibirską. Čia vėl pradarė duris. Matėm nuo dūmų pilką prekių stoties rajoną. Netoli lageris su bokšteliuose budinčiais sargybiniais. Gal išlaipins ir apgyvendins šitam lagery? Bet mus skubėjo pavalgydinti, ir vėl tak-tak, tak-tak, tak-tak mūsų traukinys sunkiai riedėjo į rytus. Ne kartą vagone žmonės lyg guosdamiesi šūkavo: –Važiuojam atgal. Pasklisdavo įvairūs gandai – esą gavo įsakymą mus visus grąžinti namo. Bet krypties pasikeitimas būdavo tik laikinas. Tabako gaunam du kartus per savaitę. Aš jį įrišu į skudurėlį ir slepiu apatinėje į marškinius įsiū toje kišenėje. Tai pinigai! Ilgai tabako neišlaikau. Jei ir norėčiau, – negalėčiau, išvilioja. Už suktinę gauni pietų košę, sriubą ar pusę dienos davinio duonos normos – tokia nusistovėjusi kaina. Už tabaką net stotyse galėdavai gauti duonos, drabužių ar pinigų. Čia turgūs turtingesni. Pirmą kartą nusipirkau virtų kepenėlių. Išlipti draudžiama, perkam iškišę rankas per vagonų duris. Privažiuojam Krasnojarską. Čia gaunu nusipirkti apatinius marškinius (senieji iš namų jau visai baigiasi). Krasnojarske užlaiko ilgiau. Vėl pirtis. Tik šį kartą ne vagone, o dideliame mūriniame pastate. Maudomės vagonais. Procedūra tokia pat – visus rūbus sukabinam ant vagonėlių, kuriuos bėgiais įstumia į didžiules krosnis, plaukus kerpa ir visur skuta. Iš pirties išeinant vėl nė vieno nepraleidžia moterys su chlorkalkių skiedinyje pamirkytom mazgotėm. Mes jau nebesišaipom ir visos tos procedūros nebekomentuojam. Su didžiuliu triukšmu atsirenkam nuo vagonėlių drabužius. Reikia saugotis įkaitusių sakų, bet vis tiek prisilieti. Kažin kodėl mūsų ešelono viršininkai pradėjo skubėti – pirtis truko tik 20 minučių. Po vakarienės vėl važiuojam. Palikome derlingus plotus. Prasidėjo kalnai ir miškai. Vėl daug miegam. Jaučiuosi truputį stipriau, nors soties ribos dar negaliu pasiekti. Jeigu kartais ir atsiranda galimybė papildyti skurdų davinį, tepajunti kiek pilnesnį pilvą, bet alkis dar padidėja. Atsirado pasitikėjimas savimi, ryžtas kovoti už savo gyvybę, už sveikatą. Nerimavau dėl kitų, ypač dėl Mečio Kablio. Jis už mane jaunesnis, stambesnis, tačiau rūko. Žandai atsikišo, smakras ištįso, nugara palinko, akys tapo blyškios. – Mečy, mesk rūkyti,– daug kartų sakiau jam. – Bet kaip mesti? Aš išdurnėsiu. Silpna, jei neužrūkau... – aiškinosi jis. Kai kitą kartą gavom tabako, pusę jo tabako pasilikau, o už kitą pusę nupirkau džiovintos duonos. Labai sunku laikyti nesuvalgytą duoną – visą laiką stovi akyse, neišeina iš minties. Mečys nervinasi, ypač pamatęs kitus rūkant. Kai mano kalbos negali nukreipti Mečio nuo rūkymo, duodu vieną duonos džiūvėsėlį. Bet džiūvėsis sukelia dar baisesnį alkį ir nuslopinti jį vėl norisi rūkant. Tikras vargas man su Mečiu, tačiau kitaip negalima. Sunku žiūrėti į išblyškusius, išliesėjusius jaunuolius – pats trapiausias amžius. O čia dar rūkymu baigia savo sveikatą. Patvariausias amžius – 35–50 metų. Tarp šitų ir aš. Jau buvau beprarandąs viltį atpratinti Mečį nuo rūkymo. Galų gale paskyriau savo tabako normą ir nupirkau cukraus. Dabar duodavau ir duonos, ir cukraus. Po savaitės sunkaus užsiėmimo pasirodė maži rezultatai: Mečys, kai jam kildavo noras rūkyti, pats ėmė rinktis – duonos gabalėlį ar cukraus šaukštelį, bet dar kurį laiką tabako normos neatiduodavau jam pačiam į rankas. Jis meldėsi dar nuoširdžiau, visiškai pasitikėjo Apvaizda. –Marija tiktai išgelbės mus, – sakydavo. Kas rytas, vakaras kalbėjome maldas, pavalgę dėkodavom Dievui. Krasnojarske mūsų traukinys turėjo būti pakeistas, nes jau visai išklebo. Mūsų vagonas svyravo tai į priekį, tai į užpakalį. Tačiau be įprastinio brigados pakeitimo daugiau nieko nepadarė. Gal jau kelio galas? Artėjome prie Irkutsko. Čia yra daug tremtinių iš Lietuvos. Gal ir mus čia paliks? Daug miškų, yra darbo. Apgyventa labai retai. Tarpais nieko kito nesimato, tiktai pilki kalnai. Kartais ištisas paras važiuojam miškais. Irkutskas – stambus pramonės miestas. Be aprūkusių fabrikų kaminų, čia matosi daug lagerių, sargybos bokštelių. Prekių stotis pilna traukinių. Daug traukinių užkaltais langeliais... Pro juos matosi žmonių veidai. Tokie traukiniai čia įprastas vaizdas. Niekas čia neima į galvą, kad žmonės ešelonais vežami iš vieno galo į kitą. Darbininkai mūsų tik paklausė, iš kur ir kiek laiko važiuojam. Gelžkeliečių akimis, tas pats, ar malkos, ar anglis, ar trąšos pravažiuoja pro jų aptarnaujamą stotį. Be reikalo ir mes sielvartaujame, juk dabar nuo mūsų niekas nepriklauso. Nebent mūsų sugebėjimas prisitaikyti prie sąlygų. Baikalo ežeras. Koks puikus gamtos kūrinys! Važiuojam pakrante. Traukinys rangosi kaip kirminas. Be galo gražus ežero vanduo, dar gražesni kalnai su baltomis nuo sniego viršūnėmis. Daug milžiniškų uolų nusileidžia tiesiai į ežerą. Nepajėgė šio geležinkelio statytojai atkirsti šių uolų, todėl iškalė jose urvus. Mes važiuojame ilgesniais ir trumpesniais tuneliais. Ežeras gyvas, žuvingas. Plaukioja žvejų ir transporto laivai. Skraido arai – jie amžini šių uolų šeimininkai. Pusę dienos važiuojam pro Baikalą. Nenuobodu. Vienas tik troškimas lydi – kad liktum gyvas, kad grįžtum pas savuosius. Saulė leidosi pravažiuojant paskutinįjį – 52-ą tunelį. Kalnų šlaitais liepsnojo saulėlydis, ir liepsnos liežuviai siekė uolų viršūnes. Į ežerą prikrito tūkstančiai paraudusių saulės kamuolių ir ritosi bangelėmis, šokinėdami vienas ant kito. Dangus su ežero vandeniu susiliejo į bekraštį masyvą. Tartum kokia milžino ranka žarstė auksą raibuliuojančiom Baikalo platybėm. Nenuleidau akių nuo šio reginio, kol mūsų traukinys užlindo už šešėlį metančių kalnų. Ilgai neišnyko Baikalas iš akių, tiktai sapnas, kupinas ilgesį žadinančių gimtinės vaizdų, pakeitė vizijas. Gaila, jog mūsų amžius per trumpas, kad galėtume viską pamatyti, iškentėti ir vėl gyventi normalų gyvenimą. Juk tos išgyventos dienos iškrinta iš gyvenimo, išsinešdamos ir kūno, ir sielos dalį. O kas dar bus? Kas mūsų laukia? Ar beteks kada grįžti? Tik malda ramina. Ne kartą sau ir kitiems sakiau, kad Kristus pasninkavo tyruose 40 dienų ir naktų ir kartu meldėsi. Ištversim tą sunkumą ir mes. Tačiau draugai sakydavo, kad Kristus buvo šventas – jis galėjo nevalgyti ir badu nemirti. Ir galėjo iš numirusių prisikelti. Gal jie ir teisūs, bet kai neši didžiulę nuoskaudą ir negali su ja kovoti, ramina Evangelijos žodžiai: „Ateikite visi nuskriaustieji ir vargstantieji – aš jus paguosiu.“ Varge mes visi pasidarėme karštai tikintys. Kiek mums galėjo padėti Dievas, kurio šaukėmės maldose, sunku pasakyti. Buvome pasidarę didžiausi savimeiliai. Mūsų maldos plaukė iš rūpesčio kaip nors išsilaikyti. O kokie mes žiaurūs vieni kitiems! Negalim susivaldyti. Dėl menkniekio įsižeidžiam ir puolam vienas kitą. Vogt dabar išmoko ir tie žmonės, kurie anksčiau tai laikė didžiausia negarbe. Per vagonus vėl eina surašinėdami mūsų amatus. Mes su Mečium vėl užsirašom „plotnikais“. O Bogdanskis vėl užsirašo Bogdanovu. Labanauskas užsirašė stalium. Jis iš tikrųjų geras stalius, tuo amatu vertėsi nuo jaunų dienų ir buvo pagarsėjęs visame Baisogalos valsčiuje. O koks iš manęs „plotnikas“? Nuo vaikystės dirbau žemę. Mečys, nors taip pat žemdirbys, bet moka ir kalvystės. Metus mokėsi pas kaimo kalvį Praninską. Jei teks dirbti prie statybos, gal nors rąstą nutašyti išmoksiu. O jei nuveš kur į kolchozus? Teks vėl meluoti... Dabar jau beveik visi tikėjom, kad veža į darbus. Bet kur? Ir kada pasieksim kojom žemę? Birželio oras viliojo į lauką, norėjosi įkvėpti gaivinančio pumpurų kvapo, bet traukinys vis riedėjo ir riedėjo. Po kelių dienų bus mėnuo, kai važiuojam. Privažiuojam Chabarovską. Mūsų vagonai jau atviri. Pirmą kartą išlipome iš vagono. Aplink sustiprinta sargyba. Bėgom porą šimtų metrų iki mažo upeliuko. Žmonės prausėsi, kiti ir marškinius nusivilkę. Kitoje upelio pusėje kas 10 metrų su automatais rankose stovėjo sargybiniai. Vienas kitas ėmė skalauti marškinius, bet tuo metu pasigirdo komanda: „Į vagonus!“ Žmonės, gręždami šlapius marškinius, grįžo atgal. Širdis plaka greitai. Kojos sunkios. Sunkus kelias iki upeliūkščio ir atgal. O visų sunkiausia – įlipti į vagoną be jokių laiptelių. Padedame vieni kitiems. Kiek įspūdžių! Kiek kalbų! Daug kas matė savo pažįstamus, vežamus kituose vagonuose. Pavalgę vėl važiuojam. Mūsų vagonas dar labiau išklebo. Rodos, ims ir nulėks nuo ašių. Traukinys vingiuoja tarp kalnų, aukštesnius apsukdamas, žemesnius perkirsdamas. Kalnų viršūnės plikos, augmenijos maža. Sako, kad apie šitą vietą yra žydų valstybė. Daug gražių medinių namukų. Pastatyti iš apvalių rąstų. Rąstų galai, nuo sunėrimo palikti ilgi, sudaro įvairias figūras. Stogai čerpių ar gontų. Nameliai daugiakampiai. Stogai taip pat išlankstyti. Skliautų galai apkalti išpjaustytom lentelėm. Tokie nameliai daugiausia dažyti, numarginti įvairiausiom spalvom. Kartais privažiuojam gražius miškus. Yra eglių, beržų, alksnių, bet daugiausia pušynų. Keista, kad dirbamų žemių mažai, o medinių namelių pagelžkelyje daugiau kaip Vakarų Sibire. Geležinkelis, kuriuo važiuojame, turi daug atšakų. Ruskiai sako, kad šis geležinkelis statytas daug vėliau negu geležinkelis Maskva–Vladivostokas. Kas begali grįžti iš tokios tolybės?!. Juo toliau važiuojam, juo didesnė neviltis. Mūsų žemaičiai vien tik ir kalba: „Nebematysim Lietuvėlės, nebeišturėsim...“ – Užstojo antras mėnuo, kai važiuojam į rytus. Vis tiek turės būti galas... – dėstė Labanauskas. – Mes tiktai nematę, nekeliavę, mums baisiai atrodo. Pažiūrėkit, kiek čia žmonių važiuoja į vieną ir į kitą galą. Jiem netoli... Privažiuojam Komsomolską. Jaunas miestas ant Amūro upės kranto. Nematyto platumo upė vingiuoja pro kalnų virtines. Ties Komsomolsku Amūras daro posūkį, ir jis čia dar platesnis. Matosi sala. Čia mus išlaipina iš vagonų. – Jau nebeveš niekur, čia gyvensme. Atvežė į pasaulio kraštą, – kalbėjo Pranas Šveistys. – Gerai bus čia prie upės, žuvies pasigausim, – pasiguodžiančiai pritarė Mečys. – O aš čia nenoriu. Man geriau, kad kur į kolchozą nuvežtų, nors į kišenę įsipylęs saują grūdų parsineštum ar bulvę kokią. Vis jau bado nereiktų kentėti, – prieštaravo Poškus. Tačiau galėjome tik spėlioti. Mus susodino ant upės kranto. Vanduo iš lėto sruvo į rytus, o gal ir į kurią kitą pusę. Juk nesuprasi – upė rangosi. Netrukus atplaukė didžiulis prekinis laivas. Mes ėjome per išmestas lentas į apatines laivo patalpas. Nežinau, kiek laiko mus vežė. Minkštai supo. Tai buvo daug maloniau kaip vagone – nebetrankė. Išlipome kitame Amūro krante. Laivas vėl grįžo atgal. Mus susodino greta anksčiau atvežtų mūsų bendrakeleivių. Aikštė buvo nelygi, išvažinėta automašinų, išrausta buldozerių. Komsomolskas liko kitoje Amūro pusėje. Melsvas rūkas dengė retai sustatytus naujoviškus mūrinius namus. – Kažin kiek turi platumo ta upė? – paklausė vienas žemaitis. – Turbūt ne mažiau kaip kilometrą. Mat negali net tilto pastatyti, – atsiliepė atsikrankšėjęs Labanauskas. Po geros valandos mus išrikiavo, suskaičiavo, šaukė pavardėmis, tikrino. Perėmė nauji sargybiniai. Vėl smulki krata. Paskui nuvedė pro naujai statomus medinius ir mūrinius pastatus pagelžkeliu prie ilgo ešelono, sukabinto iš dengtų ir atvirų vagonų. Vėl susodino į vagonus. Mums papuolė atviras vagonas. Susėdom ant žvyruotų grindų ir vėl pajudėjom pirmyn. Popietės laikas. Pietus esam gavę sausais produktais, tačiau du gabaliukai džiovintos duonos ir silkė jau seniai sudoroti. Troškina gerti. Važiuojam upės pakrante, vietomis prie pat vandens. Kalnų skardžiai nukirsti, susmulkinti ir išpilti upės pakrašty. Čia ir nutiesti gelžkelio bėgiai. Kartais nutolstam nuo upės, važiuojam per miškų kirtimus. Kitur vėl per pelkes supiltas pylimas. Pastatų statoma daugiau nei Sibiro pagelžkeliuose. Daugiausia pravažiuojam lagerių. Barakai žemi, apvalių rąstų. Jų teritorijos kvadratinės, aptvertos dviem eilėm aukštų spygliuotų vielų tvorų. Kampuose sargybos bokšteliai, kuriuose matyti ginkluoti sargybiniai. Lagerių kiemuose matome vaikštant vieną kitą žmogų. Pravažiuojam pro dirbančias brigadas –geležinkelio ar statybų. Žmonės įdegę, apdulkėję. Juos saugo ginkluoti sargybiniai. Darbo vietose didelės lentos. Ant jų išrašyti lozungai, šaukiantys viršyti socialistinius įsipareigojimus, įvykdyti planus pirmiau laiko. Yra užrašų, dar tebesveikinančių su Gegužės pirmąja. Kartais mūsų traukinys sustoja, kad prasilenktų su prekiniais traukiniais, vežančiais medžius, žvyrą, naftą. Atėjo vakaras. Oras vėsus, nevienodas. Vietomis tvankus, vietomis šaltas. Mes snūduriavom, lingavom į taktą, o šiurpas vis labiau varstė nugaras. Galų gale pasirodė taip laukta saulė. Ji kilo pro besikeičiantį rūką. Buvo geri priešpiečiai, kai privažiavom gelžkelio galą. Čia baigėsi visų traukinių kelionė. Mus išlaipino. Netoliese dirbo brigados. Prie jų prieiti neleido. Jaučiausi visiškai išvargęs ir išbadėjęs. Ieškojom vandens. Vanduo rudas. Čia į daubas, išraustas buldozeriais darant pylimus, jo prisirinko iš pelkėto miško. Netrukus mus vėl išrikiavo ir nuvedė prie kalno. Čia stovėjo nesuskaitoma eilė sunkvežimių. Susodino į „kuzovus“. Važiuojam pašlaitėm. Keliamės į kalnus, vėl leidžiamės. Važiuojam prarajų krantais. Galva svaigsta žvelgiant į apačią. Užsidengiu akis – negaliu ištverti šiurpumos. Bet pamažu apsiprantu. Vaizdai nepaprastai gražūs. Slėniuose nusidriekę miškai, lipant į kalnus medžiai retėja, mažėja. Dar aukščiau pamėlę, aukštomis baltomis viršūnėmis. – Jeigu trūktų stabdžiai? Ot lėktumėm, tik šūdai ištikštų, nieko daugiau neliktų, – nuogąstavo gretimoj eilėj Šveistys. – Tai kas... Nebereikėtų vargt... – atsiliepė kažkas. Mašinos sustojo prie naujai supilto pylimo. Žmonių daugybė. Sargyba. Vieni pila žvyrą iš vagonų, kiti neša, kloja pabėgius, dar toliau, suėmę didelėm replėm, neša ir kloja bėgius. Mus pasitiko kažkoks viršininkas, pasikalbėjo su mus lydėjusios sargybos viršininku. Iš pradžių kalbėjo normaliai, toliau įsikarščiavo. Smarkiai keikėsi. Galų gale mus išrikiavo ir žengte marš. Eiti velniškai sunku, kojos pinasi, akyse tamsu. Sustojome prie nebaigto statyti barako. Pradėjo mus skaičiuoti, suskirstė po 150–200 žmonių. Įvedė į nebaigtą statyti baraką. Be langų, be durų ir be lubų. – Čia jūs gyvensit,– pasakė vienas sargybinis. Narai sukalti iš tašytų karčių. Mes su Mečiu užsiėmėm apatinį aukštą. Sukritom greta. Virpėjo visos gyslos. – Kažin ar gausme valgyti ko nors, – girdėjosi netoli kalbant. Aplink daug latvių. Jie savo kalboj vėl daug mini „maizę“. Staiga pagyvėjo jų kalbos, ėmė minėti žodį „Janis“. Mūsų kaimynas žemaitis susigriebė: – Taigi šiandien Joninių vakaras – birželio 23-ioji. Suskaičiavom, kiek dienų išbuvom kelionėj, – 37 paras. Kiek kelio nuvažiavom? Nutylam. Ruskiai priskaito nuo Mintaujos iki čia 13 tūkstančių kilometrų. Amžiną atilsį. Tiek jau begrįšime. Čia ir kaulus palaidosime. Atvežė tokią tolybę ir išmarins badu. Staiga kieme vėl užvirė smarkus su keiksmais pokalbis. Klausom, kas čia darosi. – Varys iš čia kitur. Načialninkai (viršininkai) rėkia, kam čia suvarė, sargybiniai nenudabos. Išbėgiosim, – supratęs paaiškino Labanauskas. Vėl keliamės, rikiuojamės. Vėl velkam kojas, lydimi sargybinių. Sustojom prie didelių vartų. Lageris. Iš sargybinės išėjo vienas civilis ir keli sargybiniai. Vėl krata, skaičiavimas, patikrinimas. Vėl keiksmai. Ir tik po ilgų kalbų sargybiniai atidarė duris, ir civilis pareigūnas įvedė mus į baraką. Šį kartą barakas su durim, langais ir lubom, tik vietoj stiklo – audeklu aptraukti rėmai. Mes su Kabliu nepersiskiriam, sugulam greta. Mūsų draugai ilgai nepaleidžia civilio. Reikalauja, kad duotų valgyti. Tačiau pareigūnas aiškina, kad maistas mums dar neišrašytas. Tik rytoj gausim pavalgyt. Veltui žmonės protestavo, skundėsi, kad jau dvi paros, kai nieko valgyti negavom. Pareigūnas, norėdamas išsisukti, pažadėjo patikrinti virtuvėje, gal kas nors dar likę, tačiau jo daugiau nebematėm. Vos spėjom pasirinkti narus, įėjęs pro duris sargybinis suriko: “Otboj!“ 11 valanda. Stengiausi mažiau judėti ir kuo greičiau užmigti. Rytą pažadino sargybinio riksmas: „Podjom!“ 7 valanda. Barake prie durų statinė vandens. Vidury barako iš 300 litrų talpos statinės padaryta krosnis. Viename gale pakura su durelėmis, kitame – skardinis vamzdis, išvestas pro lubas. Čia niekada netrūksta žmonių – džiovinasi rūbus, autus, rankšluosčius. Pusryčių gavome 400 gramų baltos duonos, gabalą žuvies ir kaušą kavos. Po pusryčių į baraką atėjo trys kariškiai ir du civiliai. Vėl kiekvieno klausinėjo, kokį kas moka amatą. Mes su Mečiu vėl užsirašom statybininkais. Po pietų sargybiniai mus veda prie lagerio vartų. Kampuose sargybinių bokšteliai. Kiekvienas saugo po vieną sieną. Mus suskaičiuoja ir išleidžia. Už vartų sustojam prie įrankinės. Čia gaunam kirvius, grąžtus, pjūklus, kaltus ir pasukam į pamiškę. Pradėtas statyti barakas. Čia gaunam užduotį – kertam medžius, pjaunam, tašom, nešam prie statomo barako. Statyba labai primityvi. Taip statyti mokėsiu ir aš. Su Mečiu dirbam kartu. Mūsų darbo vieta apstatyta keturiom raudonom vėliavėlėm. Sargybiniai perspėjo, kad, jeigu peržengsim uždraustą ribą, bus pavartotas ginklas. Pirmą dieną išvargom. Vakarienės gavom po 400 gramų baltos duonos, po nedidelę silkę ir kaušelį arbatos. Akims šviesiau, bet kojos sunkios. Visas kūnas lyg sunkios naštos prislėgtas. Rytą pabudęs pajutau deginantį kojų, rankų ir krūtinės niežėjimą. Blakės! Ieškau, tačiau negaliu rasti nė vienos. Kol mes giliai miegojom, jos atsigėrė kraujo ir vėl sulindo į plyšius. Girdžiu, kad visi mano kaimynai apgraužti. Sužinojom, kad 700 gramų duonos yra pati mažiausia norma. Tiek duonos galima gauti ir nedirbant. Gerai dirbantiems ir brigadininkams duoda po 1 kilogramą. Net po dvi porcijas sriubos. Galvojam abu su Mečiu, ką mums daryti, kad gautume daugiau maisto. Brigadininkais mes nebūsme. Reikia dirbti, ir mes dedam visas jėgas. Brigadieriaus prašom, kad mus atskirtų nuo kitų. Žmonės labai simuliuoja, nedirba. Atkreipėm brigadieriaus dėmesį. Kai kurią dieną mus gerai užrašo, gaunam po kilogramą duonos. Tačiau pajutom, kad neteisingai mus užrašo. Patys žinom, kiek kurią dieną padarom, o neužrašo. Retą dieną teužrašo teisingai – gal dėl propagandos. Kitom dienom mūsų darbą užrašo kitiems. Kam pasiskųsi? Apsiskundę praranda malonę, ir tada gero nelauk. Reikia ką kita daryti. Nustojom plėšytis, dirbom kaip visi. O tas darbas... Ko gali norėti iš alkano žmogaus. Ne tik alkano, dar ir paniekinto, užgniaužto... Tarėmės su Mečiu, kaip geriau – daug dirbti ir gauti didesnį duonos gabalą ar stumtis kaip rusai (jie kitaip ir nemoka) ir gauti 700 gramų duonos. Priėjom prie išvados, kad už 300 gramų duonos neverta eikvoti jėgų. – Žinai, Vladai, – sako man Mečys, – aš susipažinau su vienu kalviu. Jis žadėjo man duoti dildę. Daug yra norinčių, kad jiems kas padarytų lagaminus, spinteles, peilius. Imkim dirbt abudu. Ką padarę ir pardavę, gausim duonos ar tabako. Pasiūlymas patiko, tik abejojau, ar sugebėsiu. Sutarėm, kad, ko nemokėsiu, Mečys pamokys. – Nėra to ant svieto, ko negalėtum išmokt. Dirbam. Iš karto rankos nelimpa, bet nenusileidžiu. Mečys apibara už liurbiškumą. Aš tyliu, nes jis iš tikrųjų geriau už mane valdo kirvį, oblių, kaltą. Jis padaro apkaustus lagaminams, naktinėms spintelėms. O kaip puikiai moka dirbti lenktinius peilius! Nespėja atlikti užsakymų. Ne kartą per kratas iš mūsų atima įrankius. Kratos dažnos, kartojasi kas mėnesį. Bet netrukus Mečys vėl apsiginklavęs pjūkleliais, plaktukais. Gerai turėti tokį draugą. Visi laisvai samdomi užzonės tarnautojai mus žino kaip geriausius lagaminų, naktinių spintelių ir peilių darytojus. Visą laisvą laiką dirbam. Pareinam tik vakarienės. Užtai pilvus prikemšam duonos. Būna dienų, kai suvalgom po 2–3 kilogramus duonos. Bet sotūs nebūnam. Kiek bevalgai duonos, košės ar sriubos, vis tiek valgyti norisi. Pajutom, kad mūsų kojos pradėjo lengvėti, veidai pilnėti. Jau Mečius pradėjo galvoti apie rūkymą – man nauji rūpesčiai. Pradėjau dalį jo ryto davinio duonos dėti į savo maišelį. Duodu per pietus. Džiaugiasi jis, kad yra duonos su sriuba. Pradėjom pasiilgti juodos duonos. Mus maitina vien valcuotų miltų gaminiais – balta duona, kleckais, makaronais. Košė taip pat makaronų. Vėl pradėjome viduriuoti. Prasidėjo skorbutas. Dantys ištįso, išklebo. Rodos, imtum ir išrakinėtum visus pirštais. Akys paraudo, apkurtom. Gelbėjo eglių spyglių arbata, tačiau rezultatai menki. Daugiau vargo. Naktimis nuolat keliesi. Prie blakių prisidėjo naujos bėdos – atsirado bado požymių: ėmė tinti veidai, pilvai, kojos. Rytais vis daugiau žmonių, ilgai stovinčių išvietėje, – per užtinusius organus sunku nusišlapinti. Mačiau vieną ilgai vargusį, kol tinime surado varpelę. Ėmė kristi jauni žmonės. Rytais randame po 2–3 lavonus. Mus skuba išvaryti iš barakų. Vakare grįžtame sunkiai vilkdami švinines kojas. Lavonų neberandame. Cukraus davinį nešuosi eidamas į darbą. Gerai, kad dirbame prie statybų. Aplink randame dilgynių, balandų. Iš jų lapų prisismulkinu mišinio, užsibarstau cukrum ir valgau. Stengiausi kiekvieną dieną valgyti žolės. Bandžiau įkalbėti ir Mečį, bet jam neskanu. Tiesa, neskanu ir man, bet valgau ne iš skanumo. Kasdien lavonų ant narų daugėja. Prisipildė ligoninės. Daugėja atleistų nuo darbo. Kolonos viršininkas ėmė bartis su valdžia. Tik klausimas – ar dėl mirštančių žmonių, ar dėl sustojusio planų vykdymo. Kaip ten bebuvę, padėtis kėlė nerimą. Dienos sunkiai ritosi, nusinešdamos naujas aukas. Atsidūriau ligoninėje. Vaistai nuo viduriavimo mažai tepadėjo. Ligoninėje duoda miežinių kruopų košės, pupelių ir džiovintų daržovių sriubos, džiovintos duonos. Per dešimt dienų aš sustiprėjau, susitvarkė viduriai. – Kodėl negali maitinti tokiu maistu dirbančių? – kartą paklausiau gydytojos. Gydytoja buvo pagyvenusi nuoširdi moteris. – Nebedideles atsargas teturime maisto, atsivežto iš Rusijos. Gal užteksme, kol sujungs statomą geležinkelį. Tada vėl atveš pupelių, juodos duonos, miežinių kruopų ir kitokio baltymų turtingo maisto. Balta duona, kuria jus maitina, ir visi gaminiai iš baltų miltų atvežami iš Amerikos per Sovetskaja Gavanės uostą. Iš to galo – nuo Japonų jūros – statomam geležinkeliui visos medžiagos nuo vinių iki bėgių atvežamos iš Amerikos. Gydytoja tikėjau. Mes patys matėme vežamus miltus su amerikoniškais maišais, dėžutes su užrašu „Svinnaja tušonka“, kurių 250 žmonių kolonai į sriubos katilą dėdavo 8 dėžutes. Aš grįžau į darbą. Tuo tarpu atėjo žinia, kad geležinkelį jau sujungė ir paleido traukinius nuo Amūro upės iki Sovetskaja Gavanės uosto. Mūsų sriuboj atsirado pupelių, kruopų, gavom džiovintos duonos, skanesnės silkės. Stambi sūdyta žuvis buvo labai įgrisusi. Mečius už padirbtus lenktinius peilius prisidurdavo maisto ir krizę pakėlė lengviau. Į mūsų barakus ėmė vežti japonų belaisvius. Mus perkėlė į kitą lagerį. Gyvenom labai ankštai. Visur blakės neduoda ramybės. Dieną jų nematysi, o naktį iš visų plyšių pradeda byrėti kaip lietaus lašai. Kiek jos išgeria kraujo! Išvargę giliai miegam ir nejaučiam. Labiausiai kenčia rankos, kojos ir krūtinė. Statybos tempai dar pagreitėjo. Reikėjo geležinkelio stotis apstatyti gyvenamaisiais namais, sandėliais. Ir geležinkelio ruože, ir prie statybų išstatyti lozungai, raginantys lenktyniauti, kad darbų tempai būtų greitesni. Stalinas planavo šį 600 km geležinkelio ruožą užbaigti per 4 metus. Mes radom jau pusantrų metų trukusią statybą. Buvo žmonių, dirbusių nuo pirmos dienos. Šiurpu klausytis jų pasakojimų – pradėjo arkliais, traktoriais, mašinomis. Kirto miškus, sprogdino uolas, rankomis nešė bėgius ant klojamų pabėgių. Žiemą pusnys atkirsdavo susisiekimą. Maistą numesdavo iš lėktuvų. Katilus sriubai virti veždavosi su savimi. Virė užsiglaudę už uolų. Trūko barakų. Ir vis tai buvo „zakliučionų“ kolonos. Tarp jų buvo nuteistų 10, 25 metams ir iki gyvos galvos. Kai kurių bausmės laikas siekė 100, 150 metų. Apie laisvę jie net nesvajojo. Kam toji laisvė? Kad rūpintumeis, ką valgysi, kuo apsirengsi ir kur gyvensi? Čia viskuo aprūpinti. Kad nereikėtų išeiti iš lagerio, mes mokam pratęsti bausmės laiką. Jei per mažai užmušti savo draugą, galima užmušti viršininką ar sargybinį. Kartais ir patys nežinom bausmės laiko. Nesinori sutikti tokių žmonių, o susitikti prisieidavo – dirbdavom šalia jų brigadų. Įdomu, kaip jie žiūri į tuos skambius lozungus. Mes dar turim vilties, kad sugrįšim į tėviškę pas žmonas, motinas, seseris. O jie?.. Ne mums išrašyti tie lozungai. Tik pravažiuojančių žmonių akių apgaulei. Štai! Čia žmonės vykdo socialistinius įsipareigojimus! Čia žmonės su entuziazmu lenktyniauja už stalininių planų įvykdymą pirmiau laiko! Mums pagrindinis stimulas – durtuvas už nugaros ir tuščias pilvas, nuolat verčiantis galvoti, dirbti. Atėjo ruduo. Mes vis prie statybų. Kirsdamas mišką stengdavausi įlįsti giliau ir pasirinkti grybų. Tai ne tik ne naujiena, bet ir priedas prie davinio. Įpratau vaikščioti sienomis, balkiais, išmokau skiedromis dengti stogus. Skiedros smulkios. Jas droždavo atskira brigada rankiniu drožtuvu. Smulkios ir vinelės. Jas darėme patys iš kabelio. Vinimis, padarytomis iš storesnės vielos, kaldavome luotus. Gegnes sukaldavome storiausios sukapotos vielos gabalais. Dažnai lyja, dažnai tenka nušalti. Pradėjo versti šunvotėm. Kas vakaras einu į ambulatoriją. Teikia pagalbą ir atleidžia vieną dieną nuo darbo. Atleistų nuo darbo netrūksta. Jie atveža į barakus vandens, maisto, iššluoja. Juos vadina dienininkais. Kad ir skauda šunvotes, būdamas atleistas nebūnu be darbo. Dar pusbernis tašydavau kurpalius, apkaldavau medinpadžius. Pabandžiau – išeina. Vėl papildomi duonos gabalai. Sunkiausia rasti viršui medžiagos. Brezento gabalų dar galima rasti užzonės šiukšlynuose, tik sunku prieiti. Padėjo žmonės, vežantys iš lagerio šiukšles. Aš vėl darbe. Šį kartą paskyrė prie tošių drožimo. Kasdien statybos brigada paskiria du žmones, kad kontorai priluptų beržinių tošių. Nuo tošių nuluptos atplaišos būdavo supjaustomos sąsiuvinio didumo gabalais ir naudojamos rašyti. Kontoroje tokių tošių pridėtos stirtos. Viską statom iš žalių apvalių rąstų. Daugiausia naudojam maumedžius. Jie sunkūs kaip švinas. Aš pavargau. Visiškai sukumpo Mečius. Ambulatorijos gydytojas, pirštais suėmęs, pajudino užpakalio, šlaunų ir rankų raumenis – kaip mazgotės. Mus paskyrė į poilsio lagerį – „OPE“. Čia prie viso tokio pat maisto gaunam priedo po 20 gramų lašinių, nereikia dirbti. Bet ar mes su Mečiu iškęsim? Vėl kalam, obliuojam... Atėjo žiema. Sunki žiema. 40–45 laipsnių šalčiai. Kai nusiprausęs pili vandenį, vanduo ledžiukais krinta ant sniego. Po mėnesio grįžtam į savo koloną. Mečį paskyrė dirbti į kalvę. Aš vėl prie statybos. Dirbu Labanausko vadovaujamoj brigadoj. Išdavė vatinius batus, vatines kelnes, vatines pirštines, kepurę ir ilgesnę vatinę striukę. Išeinam anksti, vos auštant. Kalnų oras melsvas ir nepaprastai kietas. Kol nueinam 2 km iki statybos, šaltis per dvi vatines ima spausti kaip plienas. Graibo nugarą, šonus, kojas, rankas. Nosį apsirišam skuduru. Tik akys nepridengtos. Nuėję pirmiausia kuriam ugnį. Geriausiai dega eglišakės. Tik reikia saugotis kibirkščių. Apšilę rankas, imamės darbo. Medžiai sušalę, trapūs. Aš pats vienas iškertu varliukę, pritaikau lygią kartį ir uždedu rąstą. Vargas su samanojimu. Samanos šildomos ant karčių, sudėtų virš didelės duobės, kurioje kūrenasi ugnis. Išdžiūti nespėja. Kai rąstas būna pritaikytas, samanas nešamės su dėže ir klojam ant jo. Nelaimė, jei pasamanojus rąstas neprigula. Tada jį vėl reikia nukelti. Be laužtuvo neapsieisi – rąstas prišalęs, lyg pricementuotas. Mečys vėl pradėjo rūkyti. Aš jau nebesiimu jokių priemonių. Kalvėje jis gerbiamas. Tabako gauna pakankamai už peilius. Duonos taip pat. Dar ir man duoda. Pabandžiau ir aš užsirūkyti. Šlykštu. Pasilikau vieną suktinę statyboms. Patraukiau porą kartų – akyse lyg ir šviesiau pasidarė, lyg šalčio nebejaučiu. Po to užsirūkydavau dažniau. Įpratau. Aš vėl nusialinęs. Vėl paskyrė į poilsio lagerį. Tą pačią dieną vėl surašinėja, kas ką moka. Užsirašiau, kad moku dirbti smuikus ir gitaras. Smuiką buvau pasidaręs, kai nustojau eiti į mokyklą, o gitarą darė brolis Leonas. Viską mačiau ir prisimenu. Rytojaus dieną lagerio kieme išrikuoja visą eilę suvargusių, kuriems paskirtas mėnesio poilsis. Visus šaukia pavardėmis, liepia ruoštis kelionei į kitą lagerį. Bet mano pavardės nemini – lieku vienas. Apsirikimas? Bėgu pas kolonos viršininką. – Padarysi smuiką ir gitarą, tada pailsėsi, – atsako jis. „Ot, kad įkliuvau“, – galvoju. Visą dieną neramu. Akyse stovi smuiko ir gitaros konstrukcijos. Nuo ko reikės pradėti? Ar gausiu įrankius? Kitą dieną mane šaukia į instrumentinę. Dešimtininkas Beriozovas veda mane pro sargybinius ir visiems aiškina, kad tas žmogus kasdien eis į instrumentinę daryti smuiko, turėsite praleisti pro sargybos vartus be palydovo ir taip pat įleisti atgal į lagerį. Instrumentinė čia pat, už lagerio. Nedidelis namelis. Viduje iki raudonumo įkaitusi krosnelė. Prie lango ant keturių į žemę įkaltų kuolų pritvirtinta lenta, prie kairio jos galo prikaltas lentgalys su išpjova. Tai dailidžių staklės. Viduryje instrumentinės – stora kaladė. Į ją įkirstas kirvis rodo, kad čia tašoma. Ant iš karčiukių padarytų ardelių virš krosnies džiūva keli kirvakočiai, kastuvų kotai. Kampe – atvira spinta. Joje sudėti obliai, kaltai, grąžtai. Šalia spintos pridėta kirvių su kotais ir be jų, kastuvų, kirstuvų, laužtuvų. Iš čia brigados rytais paima įrankius, o vakare vėl grąžina. Instrumentinės vedėjas neaukšto ūgio, plačių pečių, kiek žilstelėjęs, rudom akim ir nepaprastai vešliais antakiais. Kai jam dešimtininkas išaiškino, kam mane čia atvedė, vedėjas pralinksmėjo. Gavau kirvį, oblių, kaltą, tačiau man dar reikėjo kapstuko ir peilio. Neabejojau, kad juos padarys Mečys. Ėmiausi ieškoti medžiagos. Eglinę lentą su tankiais suaugimais radau. Dar reikėjo klevo smuiko nugarai, kaklui ir smičiui, bet klevo nebuvo, ir viską teko dirbti iš beržo. Šonams gavau ievos. Ji geriausiai duodasi išlenkiama. Kol viską susimedžiojau, praėjo trys dienos. Dešimtininkas ima spausti, kodėl taip lėtai dirbu. Juk davęs man mėnesį, ir aš per tą laiką turįs padirbti smuiką ir gitarą. Atsakiau, kad nepadirbsiu. Aš paskirtas poilsiauti, o ne dirbti – visiškai jėgų nebeturiu. – Gerai, aš paskirsiu tau papildomai maisto. Tuojau einu pas kolonos viršininką. Ir Beriozovas išėjo. Grįžęs nusivedė mane į virtuvę. – Štai čia yra smuikininkas, duosi kasdien jam po dvi porcijas davinio, – pasakė vyriausiam virėjui, pavarde Nepeivoda. Tas ėmė ginčytis, kad neturįs iš ko duoti, jam produktų niekas neduoda. Dešimtininkas nenusileido. Po ilgo ginčo virėjas pažadėjo papildomai duoti sriubos, košės, kavos... jei bus likę, kai visi pavalgys. Taigi iš visų pastangų liko „jeigu“. Susipažinau su instrumentinės vedėju Ivanovu, Pavolgės vokiečiu, kartu su kitais mobilizuotu šito geležinkelio statybai. Jis buvo laisvai samdomas. Su manim elgėsi mandagiai ir korektiškai. Sužinojęs, kad esu lietuvis, pradėjo man rodyti ypatingą dėmesį. Man buvo net nepatogu, kad Ivanovas skirtingai ėmė elgtis su manim ir su rusais, dirbusiais kartu instrumentinėje. „Baisiai nekenčiu tų blediūgų, vagių ir tinginių,“– sakydavo Ivanovas ir priedo dar visaip iškeikdavo. Dažnas svečias instrumentinėje buvo ūkvedys, jaunas, nedidelio ūgio, visada linksmas uralietis Alychinas. Abu su Ivanovu jie visokiais būdais rėmė mano misiją: parūpino klijų, vielos stygoms ir kt. Po pusės mėnesio smuikas buvo baigtas. Pradėjau ruošti medžiagą gitarai. Visi nepaprastai ėmė domėtis mano grojimu. Tiesa, tebuvau silpnas smuikininkas. Mokėjau keletą polkų, valsų, fokstrotų, daug lietuvių liaudies melodijų. Mano smuikelis taip pat skyrėsi nuo tikro. Nedažytas, darytas iš akies, daug dalių neproporcingos. O vis tik aš grojau. Kai pirmą dieną smuikelį parsinešiau į baraką, mane apstojo daugybė žmonių. Visi prašė pagroti. Daugelis rusų nebuvo nei matę, nei girdėję smuiko, klausinėjo, ar su ta „skripka“ galima pagroti rusiškas melodijas. Kvietė pagroti į kitus barakus. Pasidariau labai populiarus. Visi vadino „skripaščiku“. Virtuvė taip pat manęs nepamiršo. Kai nueidavau davinio, ten jau stovėdavo eilė žmonių, norinčių gauti „nadbavkos“ (rus. priedo). Tai lyg kokia medžioklė. Kartais, jei likdavo, gaudavo keli žmonės, kartais nieko nelikdavo. Kai Nepeivoda pamatydavo, pirmiausia aprėkdavo: – Zdesj ni chuja netu, idite nachui, – bet rėkdamas iškišdavo pirštus. O aš jau žinojau, kad reikia paduoti katiliuką. Maudamas iš virtuvės su pilnu katiliuku, vis dar girdėdavau keiksmus. Jau praėjo trys savaitės. Prie gitaros dar daug darbo. Kažin ar suspėsiu. Skubėjau, nes ant lentos parašyta, kad Žeromskis pirma laiko įvykdė socialistinius įsipareigojimus. Šalia išpaišyti smuikas ir gitara. Pasijutau stipresnis. Veidas papilnėjo. Dešimtininkas, mane sutikęs, vis primindavo, kad aš pasitaisiau. Baigėsi mėnuo. Kartu užbaigiau ir gitarą. Iš poilsio lagerio grįžo žmonės, kurie buvo nusiųsti su manim. Stebėjosi, kad aš geriau už juos atrodau. Pirmoji darbo diena. Aš – kaip paprastai – su savo brigada nuėjau pasiimti kirvio. Čia manęs neišleidžia. Sako, dabar tu dirbsi instrumentinėj. Bet kaip aš dirbsiu vienas? Čia visada dirbdavo du. „Padirbsi“, – sako ūkvedys. Dabar dirbu oblius, kirvakočius, kotus kastuvams. Ivanovas džiaugiasi išvijęs jam nepatikusius rusus. Dabar jau nebegaunu priedo iš virtuvės, bet užtai imu vėl uždirbinėti. Tai naudinga ir ūkvedžiui, ir instrumentinės vedėjui – jiems neužtenka pagal korteles gaunamo maisto. Dvi savaites valgome bendrai. Kitas dvi savaites „ant popieriaus“ viršiju normas ir už tai gaunu po 1 kg duonos. Dirbu lagaminus, spinteles. Uždarbį dalijamės visi. Iš Ivanovo gavau popieriaus ir plunksną, rašysiu laišką. Klausiu, kodėl iki šiol iš namų negavau jokio laiško, nors parašiau jau kelis. – Kam davei išsiųsti laiškus? – klausia Ivanovas. – Iš mūsų daug kartų surinko laiškus viršininkas, žadėdamas išsiųsti, – atsakau. – Taip jūsų laiškai namų nepasieks, – sako Ivanovas. Jis pasiima mano laišką, užrašo atgalinį civilio, o ne lagerininko adresą ir išsiunčia. Po mėnesio gaunu pirmą laišką iš namų! Metus laiko jie nieko apie mane nežinojo, o aš apie juos. Koks džiaugsmas! Tas laiškas man pridėjo jėgų ir suteikė vilčių, kad kaip nors sugrįšiu į namus. Apėmė toks tėvynės ilgesys. Rodos, gegutės balsas, kurį pirmą kartą pavasarį išgirdau iš vakarų pusės, plaukė iš tolimos tėviškės. Tūkstančiai kilometrų tarp manęs ir tėviškės kaip koks mūras temdė mano viltis. Koks sunkus ilgesys nelaisvėje ir kokia brangi Lietuva! Atsisakyčiau bet kokių turtų, kad tik sugrįžčiau. Ilgas valandas išstoviu žiūrėdamas į debesėlius, plaukiančius iš tėviškės pusės. Tie patys balti pavasariniai debesėliai, kurie slinkdavo virš galvos, kai išeidavau į laukus su arklu. O aplinkui vielų užtvaros ir sargybos bokšteliai ant lagerio kampų. Tolumoje mėlynuoja kalnai, pašlaitėse žaliuoja miškai, į šiaurę nuo lagerio šniokščia srauni upė, varo surinkusi neramų kalnų upelių vandenį į Amūrą. O aš užaugau prie tylių Lietuvos lygumų upelių. Gal todėl ir aš toks tylus, net ir čia, kur žmogaus orumas trypiamas į purvą. Dešimtininkui Beriozovui nepatiko, kai rado mane bedarantį lagaminą. Ne mažiau užpyko ir kai rado dirbantį ūkvedžiui ilgakaklę mandoliną. Laimė, spėjau užbaigti šį nei šiokį, nei tokį muzikos instrumentą. Kiek buvo Alychinui džiaugsmo, kai, įtempęs stygas ir suderinęs, atidaviau pagal jo pageidavimą padarytą instrumentą. Skambėjo ne tiek mandolina, kiek rytietiškos Alychino dainos. Mane vėl paskyrė į statybos brigadą. Grįžęs iš darbo ir sekmadieniais remontavau iš Komsomolsko atvežtus tikrus, fabrike gamintus muzikos instrumentus. Vienas instrumentas buvo panašus į mano ūkvedžiui padirbtąjį. Kad būčiau galėjęs pažiūrėti prieš darydamas, būtų išėję geriau. Viena balalaika buvo didelė, kitos dvi mažos. Instrumentai apskaldyti. Reikėjo suklijuoti, darbo buvo nemažai, o uždarbis – 7 rubliai ir tabako maišelis nedidelis. Tačiau ir tas uždarbis man dabar reikalingas, nes nebeturiu galimybės gauti maisto papildomai. Turėjau maisto kiek susitaupęs nuo instrumentinės laikų, bet jį man pavogė. Negaliu išmokti gyventi vien šia diena, nors tada nebūtų ką vogti. Matutį daug kartų apvogė, bet jis vis prekiauja ir nešioja maišelį ant pečių. Jis pažįstamas su daugeliu civilių gyventojų ir kasdien dirbdamas statyboje ką nors nuperka ar parduoda. Neretai eidami iš statybų į namus turėdavome parnešti medžių barakams kūrenti. Kartą ėjome geležinkeliu pro stotelę. Ant bėgių stovėjo vagonas, pakrautas kopūstų. Durys kiek prastumtos – nedaug betrūksta, ir ištrauksi kopūsto galvą. Ne aš vienas tai pamačiau. Kai pribėgau, kopūstų galvas draskė jau daug rankų. Ištraukti sunku. Sugriebiau vieną galvą ir sukioju. Nesiseka. Tuo tarpu kažkas virš mano rankos bandė kopūstą ištraukti kirviu ir perkirto mano ranką virš nykščio. Palikęs kopūstą ir medį, užspaudęs žaizdą, nuskubėjau į lagerį. Kirvį užkišau už juosmens, kad abi rankos būtų laisvos. – Kas perkirto ranką? – klausia gydytojas. – Pats tokioj vietoj negalėjai įsikirsti. Buvau sugalvojęs, kaip suksiuos. – Nešėm medžius kurui. Vienas draugas, mesdamas medį, užkliudė mano kirvį, užkištą už juosmens, ir tas perkirto man ranką, – paaiškinau. Gydytojas patikėjo. Kelias dienas neinu į darbą, kariauju su blakėmis. Pasirodo, jos nebijo kalkių. Kur vakar baltinom kalkėm, šiandien jos rėplioja baltom nugarom. Greta kitas, atsinešęs žibalo, laisto plyšius, kur jos dienos metu sulindę. Dar kitas, nepasitikėdamas žibalu, pakišo degtuką. Ugnis plėtėsi greitai, nes plyšiai buvo ištepti žibalu. Pamatę, kad jau dega lubos, puolėme gesinti. Gerai, kad užteko vandens statinės. Ji ką tik buvo pripildyta. Vėl tardymas. Mane iškvietė stambus žilstelėjęs saugumo darbuotojas. Pirmas klausimas buvo, ar reikalingas vertėjas. Atsakiau, kad reikalingas. Tardytojas pakvietė iš kito kambario žmogų, kuris man pasirodė labai matytas. Tik kur? Šiauliuose, kai mus atvežė į ten iš Baisogalos. Po to Mintaujoj. Labiausiai įstrigo jo panašumas į dvarininką – juodi trumpi ūsiukai, brunetas, veidas pailgas, rankos ne darbininko. – Ar sutinki, kad vertėjas būtų Chmieliauskas? – vėl paklausė tardytojas. Atsakiau sutinkąs. Vėl tie patys klausimai nuo pradžios iki galo. Tik atsakymai geriau apgalvoti. Sutelkiau visas mintis, kad kaip nors iš čia išsilaisvinčiau. Vertėjas kėlė balsą labiau už tardytoją. Jis primygtinai reikalavo, kad prisiimčiau kaltę, apsimetinėjo draugu. – Aš esu toks pat, kaip ir tu, ir aš noriu tau padėti. Prisipažink viską, ir viskas bus tau dovanota. Juk tu nešaudei žydų, nebuvai miške su banditais. Tavęs nėra už ką bausti, čia tik formalumas. Visi, kurie pasakysme teisybę, būsme paleisti namo. Aš viską prisipažinau, ir štai, esu patikimas, esu vertėjas. – Visa tai aš pats žinau ir, kas buvo, tą prisipažinau, bet ko nebuvo, to jokiu būdu nesakysiu, – atsakiau jam. Tardytojas laukė, ir, kai vertėjas persakė mano žodžius, jo akys išsipūtė: –Supūsi tu čia, nebūsi paleistas į namus! Čia tavo šeimą atvešme! Mes tau norim gero! Tardytoją supratau ir be vertimo. Vertėjo gražbylystė buvo dar įtaigesnė ir turtingesnė. – Kvailių ieško! Metus laiko prie vokiečių išbuvo seniūnu, ir jis nekaltas! Sėdi kaip šlapia višta! – griaudė tardytojo balsas. – Mes dėl jo nesitepsim rankų, persiųsim bylą į gyvenamąją vietą. Ten žmonės parodys visą teisybę. Chmieliauskas griebėsi šitos minties ir dar smarkiau ėmė mane įtikinėti, manydamas, kad išsigąsiu bylos persiuntimo. Tuo tarpu tardytojas vėl vartė storą bylą, kažką popieriuje pasižymėdamas. Man galva ūžė, kraujas tvinksėjo gyslose, visą slėgė sunki našta. Tardytojas su vertėju persimetė keliais sakiniais. – Kodėl per pirmus tardymus sakei vienaip, o dabar kitaip? Meluoji nuo pradžios iki galo! – vėl suriaumojo tardytojas, o Chmieliauskas viską išvertė. – Aš buvau tardomas be vertėjo. Rusų kalbos gerai nemoku ir padariau klaidų. Dabar sakau visą tiesą. Tardytojas vėl ėmė vartyti bylą. – Kodėl tu atsakinėjai be vertėjų? Išsisukt norėjai? – Man niekas nedavė vertėjų, – atsakiau jausdamas nepakeliamą nuovargį. Tuo tarpu tardytojas užvertė bylą ir nusikeikė. Supratau, kad žodis „svolačiai“ buvo skirtas ankstyvesniems tardytojams. – Chvatit (rus.užteks). Bylą nusprendė nusiųsti į Baisogalos saugumą apklausai. Už durų laukė eilė žmonių. –Koks pajuodęs, – pasakė kažkas. Kiti klausinėjo: – Kaip ten?.. Nieko jiems neatsakęs nuėjau į baraką. Ilgai negalėjau atsipeikėti. Nesupratau, kodėl Chmieliauskas taip elgėsi. Jis man buvo panašus į banditą. Gal ir rankos kieno nors krauju suteptos. Tokie žmonės moka gražiai pakalbėti apie tėvynės meilę, apie lietuvybę. Tikriausiai paskui save mokėjo patraukti minias. Atrodo išsilavinęs, kalba taisyklingai. Rankoje žaizda užgijo, bet niekaip negalėjo užgyti žaizda, padaryta to žmogaus. Dirbu vėl prie statybų. Sekmadienį pakvietė pagroti už zonos pas vieną karininką. Mane nuvedė sargybinis. Mažame namelyje radau neaukšto ūgio, apvalaus veido maždaug 30 metų kapitoną, triūsiantį prie skardinės krosnelės. Jis virė maltos mėsos virtinius. Manęs mandagiai paprašė sėstis. Pasisiūliau pagroti. –Dar ne, negrokite, mes dar be pietų, – atsakė jis, lyg pasijutęs nepatogiai, ir stengėsi mane užimti šnekomis. Tuo tarpu grįžo jo žmona, jauna nedidukė moteris. Ant stalo atsirado dvi litro talpos skardinės dėžės su kažkokiu alkoholiniu gėrimu. Ėmė rinktis svečiai. Atėjo du kariškiai – leitenantas ir viršila – ir trys moteriškos. Visų akys pirmiausia krypo į mane. Jaučiausi labai nepatogiai. Buvau apsiavęs brezentiniais medinpadžiais, apsivilkęs žalsva, padėvėta, iš latvio už tabaką nupirkta palaidine. Blogiausiai atrodė vatinės, nudėvėtos ir nublizgintos kelnės. Bet, nežiūrint to, su manim visi sveikinosi, kalbino, klausinėjo. Maloniausia buvo tai, kad karininkai užtikrino, jog greitai paleis į namus. Nors daug kartų teko tokiais gandais nusivilti, bet, ištarti įtakingų žmonių, žodžiai teikė vilties. Prie stalo pasodino ir mane. Gėrėme iš skardinių dėžučių nuo konservų. Šeimininkas pilstė savo ranka po lygiai iš abiejų dėžių – maišė spiritą su vandeniu. Valgiai – maltos mėsos virtiniai ir pirktinė dešra – buvo paduoti aliuminėse lėkštutėse. Mane primygtinai ragino valgyti. Nesidrovėjau, tačiau gerti po pirmo puoduko atsisakiau, teisindamasis, kad negalėsiu groti. Nelaukdamas raginimo, paėmiau smuiką. Buvau išmokęs keletą rusiškų šokių: lezginką, jabločką, kazoką, dar rusišką tango. Man akyse pasidarė šviesiau, nuotaika pakilo. Grojau, ką mokėjau. Šeimininkas su svečiais dar išgėrė po kelias dėžutes ir įsilinksmino. Pradėjo dainuoti. Šokius grojau pagal užsakymą. Nors ne viską, ką man užsakinėjo įsilinksminę karininkai ir damos, mokėjau, stengiausi nepasirodyti. Grojau primindamas anksčiau grotus dalykus. Šokėjai į tai nekreipė dėmesio. Svarbu, kad melodija būtų nauja. Ką aš pagal jų užsakymus begrojau, jie šoko vieną ir tą patį – kazoką. Į lagerį grįžau vienas. Karininkai mane paleido beeidami į savo namus ir liepė nieko nebijoti. Grįžęs į baraką, visus radau jau po vakarienės. Mano dalis jau buvo suvalgyta, bet man tai nebuvo svarbu. Lagerio gyvenimas pasikeitė kiek į gera. Valgyti eidavom į virtuvę. Į tą pačią virtuvės salę atvažiuodavo spektakliai, dainininkai, šokėjai. Virtuvėje kabėjo lenta, kurioje buvo surašytas mūsų meniu. Pagal jį turėjom būti labai gerai maitinami, bet faktiškai to negaudavom. Per daugelį alkanų rankų eidavo iki mūsų produktai ir pakeliui „nudžiūdavo“. Mane nesiliovė vertusios šunvotės. Gydytojas išbandė visus vaistus, o pamatęs, kad niekas nepadeda, paleidinėjo mane į uogas. Atnešdavau uogų ir gydytojui. Jo žmona už uogas atsiteisdavo duona, kruopom, žuvim. Susidraugavome. Aš kas vakarą einu į ambulatoriją, o gydytojo žmona prieina paklausti, ar eisiu rytoj į uogas. Atsakau, kad, jei gydytojas atleis nuo darbo, tai eisiu. Ji sėdi prie gydytojo ir laukia, kol prieis mano eilė, tada pakiša gydytojui raštelį, o gydytojas užrašo į atleistų knygą (tiesa, kas trečią, ketvirtą dieną turėjo pasiųsti į darbą). Uogauju kalnuose. Juodieji serbentai stambūs kaip vyšnios. Yra ir kitokių rūšių serbentų, bet aš labiausiai pamėgau juoduosius. Avietės labai saldžios ir mažiau sukirmijusios negu mūsų miškuose. Kalno šlaitas status. Kuo aukščiau lipu, tuo retesnės pušys, kitos, neišsilaikydamos ploname sąnašų sluoksnyje, išvirtusios. Viršūnėse pušelės mažos ar visai plikos uolos. Uogos taip pat nevienodai subręsta – slėniuose anksčiau, o viršūnėse tik spėja pražysti, uogų taip ir nesunokina. Kartą, rinkdamas uogas, net nepastebėjau, kaip prieš mane pasirodė kažkoks vyriškis – jaunas, nestambus, rudom nemaloniom akim. Jis man pasirodė pavojingas. – Ar daug turi uogų? – paklausė rusiškai su akcentu. – Nedaug, – atsakiau. Jis žengė žingsnį artyn ir suriko: – Atiduok uogas! Pajutau, kad, jeigu kas, lengvai būsiu nugalėtas, ir, nieko neatsakęs, mečiausi į šalį. Pabėgėjęs kokį 20 žingsnių, sustojau, išsitraukiau iš kišenės Mečio padirbtą peilį, atsilenkiau ir pasidrąsinęs sakau: – Ateik, aš dabar tau atiduosiu uogas. Peilį laikiau paruoštą. Mano priešas žengė kelis žingsnius, pasakė man kažką nesuprantama, pagrūmojo kumščiu. Aš pirmas ėmiau trauktis, vis atsigręždamas, ar manęs nesiveja. Tą dieną daugiau nebeuogavau. Uogas – pusę krepšelio – atidaviau gydytojo žmonai. Avitaminozė ėmė silpnėti. Aš vėl prie statybos. Dabar daugiausia perstatom žiemą statytus barakus. Jie susikraipę, poliai išlinkę. Dabar polius kasam giliau, į trijų metrų gylį. Ardydami randam daug gyvačių. Jos susirangiusios plyšiuose ir po grindimis. Primestos krūvos gyvačių nukapotom galvom. Iš greta dirbančios japonų brigados atėjo du vyrukai su katiliukais ieškodami vandens. Staiga abu pagyvėjo, kažką ėmė tarp savęs kalbėti. Kreipėsi į dirbančius mūsų vyrus, vis rodydami į gyvates. Mes supratom, kad jie prašo gyvates atiduoti. Priėjau arčiau ir bandžiau pasikalbėti su jais esperanto klaba, bet jie nė vienas manęs nesuprato. Prieš karą susirašinėjau su japonų esperantininkais ir net gaudavau iš Japonijos esperantininkų laikraštuką „Omoto internacia“. Giliai buvau įsitikinęs, kad per esperanto kalbą tautos suartės ir nebekariaus. Deja, taip nebuvo ir nėra... Vienas iš belaisvių bandė kalbėti rusiškai. Jis, paėmęs vieną gyvatę, aiškino man, kad „eto pervyj sort“. Susirinkę visas gyvates, japonai nuėjo. Rytojaus dieną turėjau dirbti traukinyje. Gavau du vyrus ir viename vagone turėjau įrengti suolus, sutvarkyti miegamąjį, valgomąjį, darbo kambarį. Pirmą kartą gavome lentpjūvėje pjautų lentų. Šiaip visas lentas pjovėme rankomis. Geriausiai pjauti mokėjo rusai. Mano vyrai tašė pažymėtus lentų kraštus. Aš su centimetru dariau vagone atžymas pagal duotą brėžinį. Staiga duryse pamačiau stovintį rusų armijos karininką – kapitoną. Kurį laiką jis žiūrėjo į mane ir nieko nesakė. Aš taip pat laukiau. Jo pilkos akys man pasirodė švelnios, tokios artimos. – Iš kur jūs? – paklausė manęs karininkas. – Iš Lietuvos, – atsakiau jam. – Ar moki lietuviškai kalbėti? – paklausė manęs jis lietuviškai, sunkiai rinkdamas žodžius. – Kaip aš nemokėsiu? Aš neseniai iš Lietuvos. – Aš dvidešimt penkeri metai armijoj, užmiršau lietuviškai. Prieš porą metų buvau grįžęs atostogų, buvau išmokęs kalbėti. Aš iš Vilniaus, mano mamytė iš Rokiškio. Jis užtikrino, kad, pabaigę šio geležinkelio statybą, važiuosime namo. – Šiame vagone gyvens ešelono viršininkas – tai aš, – parodė į save. – Bus vežami pavargę ir sergantys japonų belaisviai. Veš į geresnį, šiltesnį klimatą. Ne kartą, sutikęs japonų belaisvius, pažvelgdavau, ar nepamatysiu bent vieno mėlynom akim. Bet į mane žvelgdavo vien tik juodos, rudos akys. Plaukai juodi, garbanoti. Žandikauliai išsišovę į priekį, platūs, dantys stambūs. Veidai tamsiai rudi. Vyrai neaukšti, smulkūs, nemuskulingi. Nepanašu, kad galėtų dirbti sunkius darbus, tačiau dirba labai darniai. Jų brigadoms vadovauja jų pačių karininkai. Jeigu neša rąstą, neima jo taip, kaip mes, – glėbiais. Jie perkiša po rąstu sulenktas grandines, per kilpas perkiša dalbas ir lengvai neša paėmę už dalbų galų. Visi pradeda ir baigia darbą pagal komandą. Panašiai nešioja ir bėgius. Aukšta jų darbo kultūra. Pamatę juos imant maistui gyvates, palaikėme juos nekultūringais, tačiau taip nėra. Teko girdėti, kad japonai visiškai nevagia, netgi nelaisvėje. Pas mus vagystė – kasdieninis reiškinys. Ne kartą nusprendėme, kad nereikia daryti jokių maisto atsargų: ką turi – suvalgai, ir niekas nebepavogs. Bet lietuvio prigimtis vis priverčia pagalvoti, ką valgysi rytoj. Vėl esu kviečiamas pas tardytoją, vėl apima slegiantis nerimas. Vos du mėnesiai praėjo, dar nespėjau pamiršti tos nervinės įtampos. Šį kartą tardytojas laiko labai trumpai. Vertėjo nėra. Tardytojas, kuris mane aną kartą kankino, atrodo giedresnis. Paklausė pavardės ir, lyg iš anksto būtų suradęs mano bylą, paėmė ją ir atvertęs pirmą lapą perskaitė: „Tardymas baigtas. Jūs paleidžiamas į laisvę.“ Ištiesė stambią savo ranką ir paklausė: – Kas tave paleido į laisvę?“ – Jūs, draugas tardytojau“, – atsakiau, o akys tvino džiaugsmo ašarom. Išėjęs nejaučiau žemės. Atrodė, kad ir saulė šviesesnė, ir vasaros vėjelis toks švelnus, lyg motinos rankos, sulaukusios grįžtant, mane glamonėtų. Bet kai pamačiau Labanauską, atgal lydimą dviejų sargybinių, gera nuotaika dingo. Žemaitis Matutis sakė matęs daug tokių, kuriuos atgal varė sargyba. Tarp jų ir Noreiką Praną... Turbūt klydom jį laikydami šnipu, be reikalo jo vengėm. Paaiškėjo, kad visi, kurie buvo patekę į nelaisvę ir po to įstojo į vokiečių armiją, gavo po „červoncą“ – 10 metų. Išskyrus tuos, kurie į vokiečių nelaisvę pakliuvo sužeisti. Negaliu patikėti, kad manęs nebelydi sargybiniai. Dairaus į šalis, atgal – ar neseka su „yla“ iš paskos. Barakuose žmonių mažai. Dalis jų, kurie išėjo su sargyba, iškelti kitur. Kiti vaikščioja po zoną ir už zonos. Prie vartų jokios sargybos. Sargybinė tuščia. Vakare visi susirinkom į baraką (kitur neturim kur), be to, pranešta, kad dirbsime pagal seną tvarką. Grįžome prie savo lovų. Dabar mūsų patalynės švarios, turime čiužinius, pagalves, prikimštas šiaudų, labai geras storas japoniškas antklodes. Į pirtį einam kartą per savaitę. Gaunam švarius baltinius. Pirmą naktį miegojome be sargybos. Rytą mane pakvietė kolonos viršininkas. Jis dabar buvo užsiėmęs pertvarkymo reikalais. Skirstė žmones į įvairius postus ir į brigadas. Man įteikė raštelį ir nusakė, kur su juo eiti. Iki tos vietos geležinkeliu buvo 4 kilometrai. Daug kartų čia vaikščiota į darbą. Mūsų ir kitų statybininkų pastatai sudarė miestuką. Čia buvo nauja geležinkelio stotis. Savo raštelį įteikiau banko direktoriui. Bankas įrengtas buvusiame barake. Vietoj narų pristatyta staliukų, kėdžių, pasieniuose knygų spintos. Langai jau tikro stiklo, ne audekliniai. Direktorius permetė mane akimis. Nudėvėtos vasarinės kelnės, palaidinė ir savo darbo medinpadžiai nelabai tiko banko kiemsargio apdarams. Banko direktorius nuvedė mane per kiemą į kaimiškos pirties didumo pastatėlį. – Čia turėsi butą. Gyvensi vienas ir prižiūrėsi banko kiemą, kad niekas nieko negadintų, neterštų. Gausi algą. Supratau, kad gyvensiu savarankišką gyvenimą. Direktorius paliko mane stovintį prie pirtelės durų. Apžiūrėjau savo menę – mažutis prieangėlis kaip pirtelėje, viduje mažytė krosnelė. Mažytis, be stiklo langelis. Barake nakvojau paskutinę naktį. Maisto čia nebegaunu. Surizikavau nueiti į virtuvę vakarienės. Virėjai nauji, nepažįstami. Po ilgų maldavimų gavau katiliuką sriubos. Iš pažįstamų radau Mečį Kablį. Jis mane pavaišino duona. Duonos jam netrūksta, rūko pilna burna. Dabar mūsų didžiausias noras – pasiekti namus. Gaudom kiekvieną žodį, bet kokį gandą. Mus apėmęs toks troškimas grįžti, kad jokių gandų negalime įvertinti kritiškai. Viena tik aišku, kad tie, kurie nenuteisti, anksčiau ar vėliau grįšime į namus. Rytą sužinojau, kad išmoka pinigus tiems, kurie gavo tarnybas ir išėjo iš lagerio. Gavęs 41 rublį, grįžau į savo naujus namus. Netoli mano namelio – sandėlis, priklausantis greta esančiam senam malūnui. Suradau valgyklą ir pavalgiau už 1,5 rublio. Daugelį gyvenamųjų namų buvo užėmę įvairūs tarnautojai ir darbininkai. Netoli geležinkelio stotis, lentpjūvė. Parėjęs į savo namelį, žiūriu, kaip čia įsitaisius. Iš Mečiaus buvau gavęs kirvį, plaktuką, reples. Vinių pasidariau iš vielos. Gavęs iš lentpjūvės lentgalių, susikaliau lovą ir suolelį. Lovą prisidėjau šieno. Vakarieniavau valgykloje, tačiau rūpėjo, ar užteksiu pinigų, kol gausiu algą. Miegoti buvo šalta. Atsikėlęs užkūriau krosnelę. Malūno vedėjas, pamatęs mane krutantį apie savo namelį, atėjo susipažinti ir pakvietė į darbą. Padėjau iškrauti vagoną sorų kruopų. Baigus krauti vedėjas paklausė, ar turiu kokią terbelę. Nubėgęs atsinešiau. Į namus grįžau ratuotas. Parduotuvėje už kortelę, kurią davė priimdami į darbą, gavau cukraus, aliejaus. Dabar jau viriau košę, kepiau blynus. Malūne tapau dažnas talkininkas, tuo pačiu metu daugėjo ir maišelių su kruopom ir miltais. Bet kažkam parūpo mano maišeliai... Užeina pas mane du švaresniais rūbais apsirengę civiliai ir sako: – Mes patikrinsim tavo butą. Tu turi valdiškų daiktų. Nejaučiau jokios kaltės ir tik nusijuokiau. Du mano rankovės dydžio maišelius rado po pagalve šiene. Viename buvo čiumizos (sorų) kruopos, kitame – kukurūzų miltai. – Pasiimk abu maišelius ir eisme su mumis pas saugumo viršininką,– pareiškė valdininkai. Ėjome pažįstamu keliu į namą, iš kurio paskutinį kartą išėjau apsvaigęs, nebesitikėdamas, kad mane kada čia vėl pašauks. Už stalo, ant kurio padėjau atsineštus maišelius, sėdėjo mano pažįstamas – mane tardęs saugumo valdininkas. – Vagi! – suriko jis. –Nebrangini laisvės! Nori 10 metų pasilikti už spygliuotų vielų!? Šį kartą jaučiausi visiškai laisvai ir buvau ramus. – Iš kur pavogei kruopas ir miltus?– paklausė jau ramesniu balsu. – Nevogiau. Gavau už darbą. Padėjau krauti vagonus. – Kaip nevogei!? Tu priėmei iš vagies, o tai lygu vagystei. Miltus ir kruopas konfiskuojam, o tave su malūno vedėju paduosim teisman. Už darbą turėjo užmokėti pinigais, o ne valdiškais produktais. – Aš to nežinojau. Daugiau vagonų nebekrausiu. Šį kartą prašau man dovanoti ir grąžinti mano uždirbtus produktus. – Gausi šaukimą į teismą. Eik namo. Produktai iki teismo bus pas mus. Einant per kiemą, mane pašaukė atgal. Šį kartą senis kiek sušvelnėjęs aiškino tarybinius įstatymus ir kad jie, saugumo darbuotojai, auklėja žmones. Produktus atidavė ir prigrasino, kad daugiau nesikėsinčiau į valdišką turtą. Ėjau namo po pažastim paspaudęs savo maišelius. Atrodė, kad nuvargau taip, kaip ir pirmą kartą juos uždirbdamas. Kitą dieną vėl nuėjau į parduotuvę aliejaus. Grįždamas namo, pamačiau nuo mano durų nubėgantį žmogų, kažką laikantį po pažastim. Iš tolo pažinau savo maišelius. Tarpdury pasirodė kitas žmogus. Dar man nepriėjus prie durų, jis ėmė šaukti: „Tave apvogė! Apvogė! Va čia nubėgo vagis!“ ir rodė į krūmų pusę. Puoliau vytis bėglį, dingusį už sandėlio. Bėglys užtruko, kol pasiėmė du kareiviškus katiliukus su vandeniu. Matyt, juos buvo anksčiau iš šulinio prisipylęs. Jis ėjo pilnu žingsniu. Kraujas man užvirė, ir aš, vos neužšokdamas ant bėglio, iš visų jėgų tvojau jam kumščiu į ausį. Jis susvyravo, paknopstom nubėgo kelis žingsnius ir truputį aptėškė mane vandeniu. Tai buvo viskas, kas jo rankose liko. Aš tuo tarpu suspėjau pasigriebti nuo žemės abu maišelius ir, nesileisdamas į kovą, nubėgau į savo butą. Ten nieko neradau. Laikydamas rankoje Mečiaus padirbtą peilį, išėjau į kiemą, bet niekur nesimatė jokio žmogaus. Prie geležinkelio girdėjosi garsus juokas. Visa sargybos prižiūrima brigada sekė mano dvikovą su jų draugu ir dabar juokėsi iš mano žiopliškumo ir išlieto vandens. Širdis daužėsi krūtinėje. Trečią kartą uždirbti miltus ir kruopas buvo sunkiausia. Darbo turiu labai mažai. Ėmiausi daryti smuiką. Daugiau laiko sugaištu medžiodamas medžiagą negu darydamas patį smuiką. Parduotuvėse nėra nei klijų, nei šlifavimo popieriaus, nei šerių smičiui, nei stygų. Laimei, vielos stygoms radau šiukšlyne. Kai smuikas pravirko mano rankose, pas mane ėmė rinktis svečiai. Ypač susidraugavau su vaikais. „Diadia skripaščik!“ – šaukdavo jie mane pamatę ir sekdavo einantį gatve, užduodami įvairius klausimus. Nuolatiniu mano svečiu tapo vienas banko tarnautojas ukrainietis. Jis į darbą ateidavo iš lagerio su specialiu leidimu. Buvo nuteistas 10 metų darbo stovyklos. Jis studijavo Kijevo universitete. Labai domėjosi Lietuva. Dažnai su juo kalbėdavomės susėdę ant mano buto slenksčio. Taip bėgo visas mūsų laisvas laikas. Su didžiausiu malonumu jam prašant grodavau lietuviškas dainas, išversdavau jų turinį. Iš istorijos jis žinojo apie kunigaikštį Algirdą, valdžiusį ir jo tėvynę Ukrainą. Mokėjo daug ukrainietiškų dainų, padavimų, patarlių, susijusių su Lietuva. Mano draugas labai žavėjosi dainomis apie Nemuną: „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, „Kur bėga Šešupė“ ir kt. Vieną kartą nuėjęs į pirtį radau ten paliktą šepetį ir rankšluostį. Žinojau, kad prieš mane maudėsi miestelio gydytoja su vyru. Jiems ir nunešiau radinį. Abu buvo neapsakomai nustebę ir sujaudinti. Dabar gydytoja ėmė manim rūpintis. Liepė būtinai ateiti į ambulatoriją pasitikrinti sveikatos. Išrašė sveikatai sustiprinti papildomą maisto kortelę, aprūpino vaistais. Kalbėjo, kad didžiausias jos noras, jog toks brangus žmogus grįžtų į tėvynę sveikas ir stiprus, džiaugėsi, matydama mane pasitaisiusį. Netrukus miestelyje pasidariau labai reikalingas. Kas vakarą tai pas vieną, tai pas kitą tarnautoją buvau kviečiamas pasaugoti namų, kol jie grįš iš kino. Žinoma, man tai buvo į naudą. Tačiau ar iš tikro esu toks sąžiningas, kaip kad visi mano? Artėjo ruduo, ilgėjo naktys. Menkai bešildė lovoje sutrintas šienas. Iš krosnelės visa šiluma išeina per kaminėlį. Vatinėlė trumpa, vos pečius apdengia. Reikia ką nors daryti... Vieną saulėtą sekmadienį nuėjau į savo buvusį baraką – gal rasiu ką nors iš pažįstamų, gal padės man. Nusinešiau plonos baltos medžiagos pagalvės didumo maišelį – bus kur nusipirkti kokį didesnį drabužį. Barakas tuščias. Išėjau į kiemą – nė kokio žmogaus. Grįžtu vėl į baraką. Randu mano padirbtą smuikelį. Matyti, kad jis neturi šeimininko – stygos sutraukytos, smičiaus vos keli šeriai belikę. Paimsiu, pagalvoju. Jeigu pagaus, pasakysiu, kad paėmiau suremontuoti. Įsikišau į maišą ir, akis išpūtęs, ausis ištempęs, išskubėjau į kiemą. Apsidairiau – nieko nebuvo matyti. Buvau beeinąs iš kiemo, bet staiga prisiminiau, kad aš atėjau šilto drabužio ieškoti. Negaliu be jo grįžti. Apsidairęs dar kartą, grįžau į baraką. Pasieniais išrikiuotos lovų eilės gražiai apklotos žaliais japoniškais užtiesalais. Širdis ėmė smarkiai plakti. Dvejojau. Nugalėjo mintis: sušalsiu, jei grįšiu be nieko. Virpančiom rankom linkavau žalią antklodę nuo kraštinės lovos. Nesiseka įkišti į maišelį. Pasidėjau ant žemės ir abiem rankom maišelį užtempiau ant viršaus. O jei pagaus? Kaip aiškintis? Nieko kito negalėjau sugalvoti, tik kad labai sušalau ir skolinuosi, kol išvažiuosiu. Išėjęs į kiemą, krūpčiojau nuo savo šešėlio. Akys nieko nematė, tik taką per mišką, kuriuo atėjau. Kojos, atrodė, per lėtai mane neša. Visą kelią lydėjo baimė ir jausmas, kad mane smaigsto šimtai akių. Pasiekiau savo butą, bet niekaip negalėjau atsipeikėti – galva apsunko, kojos neklausė, valgyti nenorėjau, burnoje buvo sausa. Atguliau be vakarienės. Šiltai užsiklojęs, greitai pradėjau snausti, bet vėl šokau iš lovos – lyg kas mane už pečių būtų stūmęs į tardytojo kabinetą. Išėjau į lauką. Kažkur sukarkė varna, ūkė garvežys. Girdėjosi vagonų ratų bildesys ir iešmininko švilpukas. Miegas buvo sunkus, kankino košmariški sapnai. Atsikėlus sukosi galva. „Kažin ar visiems vagiantiems taip sunku nusiraminti?“ – galvojau sau. ...Geležinkelio aklakelyje stovi ilgas traukinys. Kiekvieno vagono viduryje statoma geležinė krosnelė, įrengiami narai. Tai nieko nestebinantis, įprastinis vaizdas. Tačiau mane tai labai domino, ir aš ruošiausi kelionei. Gydytoja sakė, kad spalio mėnesį visi važiuosime namo. Kad ir labai sutrumpėjusios rugsėjo dienos, man jos atrodė labai ilgos. Kuo toliau, tuo dažnesnės buvo mintys apie grįžimą, ir karšta banga vis perliedavo mane, sukeldama ilgesį ir nerimą. Baigiau remontuoti antrą smuiką. Dabar aš – kaip dievdirbys savo dievukus – pasikabinau juos ant sienos. Jie dažnai man atstodavo maldą, kuri paguodžia ir ramina. Prieš akis 12 tūkstančių kilometrų kelionė. Stengiausi jai geriau pasiruošti. Malūne dar uždirbau miltų ir kruopų. Kartą, grįžęs iš malūno, radau atplėštas duris. Kablys, kurį su viela užkabindavau iš vidaus, buvo atlenktas. Puoliau prie lovos – plikas šienas... Per nugarą nubėgo šaltis, lyg norėdamas užgrūdinti mano kūną. Po pagalve nebebuvo nei kruopų, nei miltų. Tik smuikeliai, kaip neliečiama šventenybė, kabojo ant sienų. Paskutinės rugsėjo dienos. Eina šaltyn. Per naktis rangausi lovoje. Užsidengiu šienu kojas, bet nubudęs randu jį nubyrėjusį ant žemės... Rugsėjo 30 dieną gaunu pranešimą, kad reikia vykti į stotį. Didžiulė platforma pilna sėdinčių ir stovinčių žmonių su ryšuliais ir lagaminais. Mano turtas – maišelis, kurį pasiėmiau iškratęs šieną. Jame – du smuikeliai. Ant pečių vatinėlė, ant kojų mediniai klumbiukai. Ir nublizgintos kelnės. Registravo, tikrino ir visus nurodymus davė kariškiai. Prie manęs priėjo civilis, lydimas kariškio, ir liepė atrišti maišelį. Iškratė smuikelius ant žemės ir piktai paklausė: „Kur padėjai antklodę? Gal pas draugus įkišai?“–„ Nežinau apie jokią antklodę. Patys matot – neturiu. Ieškokit“, – atsakiau, bet sau pagalvojau: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“ Į namus važiavome atviruose vagonuose. Traukinys dažnai sustodavo, galėdavome nubėgti į turgų produktų. Nors maitino geriau negu nuvežant, bet nepermaitino, ir ant krosnelės nuolat virė katiliukai su sriuba, koše ar pan. Mano piniginės santaupos tirpo labai sparčiai. Nieko nebuvo gaila, didžiausias noras buvo sugrįžti sveikam ir nenusilpti toje kelionėje. Chabarovske mūsų traukinys sustojo keliom valandom. Žmonių daug. Apie vagonus vaikšto čigonės, siūlydamos pasakyti visą tiesą. Aš groju smuikeliu, atsisėdęs ant viršutinio vagono naro. Ties vagono langu sustojo trys kareiviai, apsirengę žiemiškai. Balti kailiniai siekė žemę. Kiek paklausę, paprašė pagroti lezginką. Po to jabločką, kazačką. Viską iš eilės išpildžiau. – Gal parduotum tą smuikelį? – paklausė vienas iš jų. – Taip. Du turiu. Vieną galiu parduoti, – atsakiau. – Kiek už jį nori? – paklausė antras. – Šimto rublių. Jiems šimtas rublių pasirodė per daug. Aš dar pertraukiau smičium per stygas ir ėmiau aiškinti, kad čia buvo daug ir sudėtingo darbo ir kad šimtas rublių visiškai pigu. – Imi aštuoniasdešimt rublių? – paklausė vienas. Nenorėjau parodyti, kad mano smuikas menkavertis, ir neskubėjau sutikti, bet dar labiau bijojau, kad kareiviai nenueitų numoję ranka. – Kaip kariškiams atiduodu už 80 rublių, – sutikau. Kai vienas iš jų atsisegiojo kailinius, kad išimtų pinigus, pamačiau daug medalių. Kariškiai pavartė smuikelį rankose ir linksmai kalbėdami nuėjo. Akylos čigonės ėmė sukti apie mūsų vagoną ir atkakliai siūlėsi man išburti laimę. Aš dar atkakliau atsikalbinėjau. Nebegalėdamas atsiginti, išvadinau jas dykaduonėm ir vagilkom. Piktai čirškėdamos jos paliko mūsų vagoną. ...Kelias tolimas, bet mielas. Pro praviras vagonų duris gražiai atrodo miškai, kalnai ir upės. Visur ruduo jau buvo palikęs savo žymes. Miškai žaižaravo kaip neišblėsę nuodėguliai. Saulei leidžiantis, ugninėm skarom jie raitėsi apie kalnų virtines. Laukuose kai kur dar geltonavo nenupjauti kukurūzai. Turgūs užversti arbūzais, pomidorais, bulvėmis. Kiek rečiau rasi karvienos, ožkienos ir avienos. Mongolijos mieste Ulan Udėje sustojome ilgiau. Prisistatė dvi pašto tarnautojos, siūlydamos išsiųsti telegramas. Mano telegramos turinys trumpas: Elenai Žeromskienei, Valatkonių kaimas. „V doroge, Zabaikalje, jedu domoj“ (rus. Kelyje, Užbaikalėje, važiuoju namo.) Lapkričio 4 dieną mus išlaipino Kaune. Atsisveikindami mūsų palydovai įteikė mums pažymėjimus. Aišku, kad Kaune mūsų apdarai sukėlė susidomėjimą. Kai išsitraukiau iš maišelio smuikelį ir pradėjau groti, mane apstojo būrys žmonių. Vienas ištiesė penkių rublių banknotą. Jaučiau, kad su tokia išvaizda man tinka priimti pinigus, nors grojau ne dėl to... Pirmas pažįstamas, kurį sutikau, – Nakutis iš Juodupių, dirbęs prie geležinkelio. Jis mane pavaišino dešros rinkele, kurią buvo nusipirkęs. Pirmiausia traukiniu pasiekiau Skėmius. Kai įėjau į kambarį, nustebo visa uošvių šeimyna. – Nesitikėjom, kad sugrįši, – buvo pirmi jų žodžiai. – Namuose ašaros... Gal kur kely numirė?.. Gal kur į ligoninę paguldė?.. Elena ruošės važiuot ieškot, tik nežino kur. Gavo telegramą, kad važiuodamas kelionėj susirgai... Negalėjau suprasti, kodėl visi kalba apie mirtį, ligoninę ir ašaras. Aš gi esu sveikas. Grįžau su visais traukiniu į Kauną ir čia atvažiavau. Ir tik kai uošvis ėmė cituoti telegramos turinį: „Doroge zabalel, jedu domoj“ (rus. Kelyje susirgau, važiuoju namo), tada viską suvokiau. Per 7000 kilometrų žodis ir tai išklero. Žmoną ir mamą, prislėgtas sunkaus rūpesčio, pasiekiau 1946 m. lapkričio 5 d. Neabejotinai, kaimynai ir pažįstami daug klausinėjo apie kelionę, apie gyvenimą lageryje. Negalėjau skųstis ir visko išpasakoti, nes žmonės už mane siaubė labiau. Nesupratau, kodėl čia žmonės, būdami visko pertekę, siaubia, kad nėra kaip gyvent. Mąsčiau sau, ar aš teisus, kad nepaprastai džiaugiuos, sugrįžęs pas savuosius ir galėdamas sočiai pavalgyt, ar jie teisūs, kai, turėdami pilnus tvartus gyvulių, paukščių, pilnus aruodus grūdų, lašinių ant aukšto, siaubia ir vis kartoja: „Nebėra kaip gyventi...“ Aš juokiausi iš jų. Į klausimus, kas „padėjo“ išvažiuoti, atsakydavau, kad nieko nežinau ir žinoti nenoriu".
1967–1968 m.
Apie gyvenimą lageryje, kun Prialgausko lagerio prisiminimus skaityti:
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/11/25/likim_01.html
|
