Žemaitijos istorijos fragmentai, Šilalės ir Tūbinių kraštas Žemaitijos teritorijoje pirmieji pastovūs gyventojai šiaurės elnių medžiotojai įsikūrė prasidėjus Aleriodo šiltmečiui, apie X tūkstantmetį prieš Kristų, pačioje paleoloto pabaigoje. Ankstyviausiai Žemaitijos teritorijoje įsikūrę medžiotojai ir žvejai priklausė Kundos kultūrai. IV-III tūkst. pr. Kristų dabartinėje žemaičių gyvenamoje teritorijoje buvo paplitęs Narvos kultūros vakarinis variantas. Šilalės ir Tūbinių krašto gyventojų tarmė pagal etnografinį regioną Lietuvių tarmių skirstymą 1898 m. Sankt-Peterburge rusų kalba išleistoje knygelėje „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną" aptarė A.Baranauskas. Čia jis skyrė net 11 tarmių: dvi žemaičių (telšiečių ir raseiniečių) ir devynias aukštaičių (vakariečių žemiečių, vakariečių pietiečių ir rytiečių; pastaruosius dalijo dar į 7 tarmes). Tradicinė ir naujoji lietuvių tarmių klasifikacijos Žemaičiai: donininkai-dounininkai ir dūnininkai
Žemaičiai, vakarų, šiaurės, pietų: kretingiškiai, telšiškiai, varniškiai, raseiniškiai Šilalės kraštas, Tauragė ir Kelmė, priklauso Lietuvos Žemaitijos etnografiniam regionui, kurio gyventojai kalba žemaičių tarme, pietų žemaičiių, varniškių patarme ir pagal kalbos garsus "o", "uo", "ou" tariamą "ų" dar priskiriami "dūnininkams". Beveik pačiame šios kalbinės patarmės Pietų Žemaitijos centre, Šilalės rajone, randasi Tūbinės.
Dabartinis lietuvių kalbos tarmių skirstymas vadinamas naujuoju, bet tai – iš esmės patobulinta A. Baranausko klasifikacija. Ją 1964 m. pasiūlė du kalbininkai – Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Tarmės suskirstytos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatybes. Dviejų pagrindinių tarmių skyrimo požymis – kirčiuotų uo ir ie tarimas, kurių aukštaičiai nekeičia, o žemaičiai ištaria vietoj jų visai kitus garsus (uŠu, ou arba ųŠ, atitinkamai iŠU, ei arba čŠ). Prigijo A.Girdenio pasiūlyti pavadinimai: didesnės tarmės vadinamos pagal geografinę padėtį, t. y. skiriami vakarų, rytų ir pietų aukštaičiai bei šiaurės, vakarų, pietų žemaičiai. Mažesniųjų tarmių, patarmių pavadinimus lėmė jų plote esančių miestų vardai, pavyzdžiui, pietų žemaičiai varniškiai gyvena aplink Varnius, o rytų aukštaičius uteniškius išgirsime apie Uteną. Aptariant tarmes bei šnektas remiamasi naująja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija. Ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kristų-erų riba), kaip matyti iš tyrinėtų to laikotarpio kapaviečių, Žemaitijoje gyveno skirtingų kultūrų žmonės. Apie 70-150 m. po Kristaus vakarų Žemaitijoje, pajūryje, gyventojų skaičius žymiai išaugo (220-300 metais), o po 300 m. sumažėjo. Tai gali būti susiję su gyventojų migracija.
Baltų genčių žemėlapis, 1200 m 1219 m. pasirašyta Lietuvos ir Žemaitijos sutartis su Haličo kunigaikščiu.
Žemaitijos kunigaikštystė (karalystė) XIIa Iš šios sutarties matyti, kad Žemaitijoje stipriausi kunigaikščiai buvo Vykintas ir Gedvilas, savo valdas turėję vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje. 1236 m. prie Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai (spėjama, kad jiems vadovavo Žemaičių kunigaikštis Vykintas), nugalėjo kalavijuočius. Po šio mūšio praėjus aštuoneriems mėnesiams įvyko kalavijuočių ir kryžiuočių politinis susijungimas. Teritorinį susijungimą Ordinas tikėjosi įvykdyti per Žemaičių žemę, kuri 1248-1252 metais Lietuvoje vykstant vidaus karui suskilo į dvi stovyklas. Vykinto pusėje prieš Mindaugą kovėsi vakarų žemaičiai. Šis karas žemaičių kunigaikščius labai susilpnino. 1253 m. atsinaujino žemaičių kovos su Livonijos ordinu. 1251 m. įvyko Tverų mūšis, kur Žemaičių kunigaikščio Vykinto valdomą pilį puolė Mindaugas su savo kariuomene, bet jos nepaėmė ir pats buvo sužeistas. Kunigaikštis Vykintas šiame mūšyje žuvo. 1259 m. įvyko Skuodo kautynės, kuriose žemaičiai nugalėjo Livonijos kryžiuočius. Žuvo 33 riteriai.
Durbes mūšio, įvykusio 1260 m. žemelapis Žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Treniotos, visiškai sumušė jungtines Livonijos ir Prūsų ordino jėgas. Žuvo 150 ordino riterių. Ordinui po šio pralaimėjimo grėsė visiškas žlugimas, nes iškart prasidėjo Didysis Prūsų sukilimas.
Medininkų žemės, jose buvusios pilys ir kryžiuočių puolimo datos, XIV a Istoriniuose kryžiaus žygių aprašymuose paminėta, kad 1329 m. kryžiuočiai apgulė Medvėgalio pilį, kurioje buvo net 6000 žmonių. Kryžiuočiams vadovavo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis. Žemaičiai atkakliai gynėsi, bet medinę pilį kryžiuočiai sudegino ir gynėjai buvo priversti pasiduoti. Vyrus, moteris ir vaikus kryžiuočiai pakrikštijo, bet netrukus jie vėl grįžo į savo senąjį tikėjimą. 1382 m. spalio 31 d. Dubysos žiočių saloje Jogailos ir Skirgailos vardu buvo pasirašytos trys sutartys su vokiečių ordinu. Viena sutartimi Lietuvos kunigaikščiai pasižadėjo apsikrikštyti, antra – padėti Ordinui prieš jo priešus. Trečiąją sutartimi Ordinui buvo atiduotas Žemaičių plotas tarp abiejų Ordino dalių iki Dubysos. Tačiau Jogaila, matyt, jau 1383 metais žinojo apie projektą kviesti jį Lenkijos karaliumi ir sutuokti su Jadvyga, ir jo politika įgavo savarankišką kryptį. Nutraukę su Jogaila santykius, kryžiuočiai labiau susidomėjo Vytautu ir, jį pakrikštiję, vėl iš jo ėmė reikalavo užrašyti Žemaitiją. 1383 m. Žemaičius Ordinui buvo užrašęs Jogaila, o 1384, 1392, 1400, 1409 m. Vytautas. 1398 m. spalio 12 d. Vytautas Didysis sudarė Nemuno saloje su Kryžiuočių ordinu sutartį (Salyno taika), pagal kurią Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė Ordinui užrašė Žemaičius iki Nevėžio upės. Jeigu iki to laiko žinomi Žemaičių padovanojimai Ordinui buvo tik pergamentiniai pažadai, tai ši sutartis ir Vytauto pažadas padėti užvaldyti Žemaičius, kryžiuočiams kėlė pagrįstas viltis. Tačiau Žemaičius Ordinas tevaldė tik iki 1401 m., kol Vytautas Vilniaus ir Radomo aktais formaliai įgijo LDK titulą. Tais pačiais metais sukilę žemaičiai sunaikino dvi pilis, kurias Ordinas buvo pasistatęs Žemaitijoje, tad po to Ordinas Žemaitijoje nebeturėjo kur beįsitvirtinti ir jam liko daryti vien įprastus karinius žygius. Po to Ordinas Vytautą apkaltino tuo, kad šis sukurstė žemaičius. 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis, po kurio baigėsi žemaičių karai su kryžiuočiais. 1411 m. vasario 1 d. Vyslos saloje priešais Torunę Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, pagal kurią Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos atiteko Žemaičių žemė. Žemaičių seniūnu Vytautas paskyrė Kęsgailą Valimantaitį. 1411-1795 m. Žemaitija buvo seniūnija. Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito. Be jų, į Žemaitijos seniūniją dar įėjo Jurbarko apylinkė ir didžiojo kunigaikščio Skirsnemunės dvaras (Užnemunės apylinkės, priklausiusios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams bei Skirsnemunės ir Jurbarko dvaras). Nuo XV a. penkto dešimtmečio pradžios Žemaičių seniūnija dar buvo vadinama ir Žemaičių kunigaikštyste. Jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos Didysis kunigaikštis. 1413 m. Vytautas ir Jogaila, savaitei nuvykę į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo, tuo tikėdamiesi susilpninti Ordino pretenzijas į Žemaičių žemę. Tais pat metais Vytautas pirmasis iš Lietuvos valdovų Žemaičiams suteikė privilegiją (šio dokumento tekstas nėra išlikęs). Po Žemaitijos krikšto žemaičiams susidarė geresnės sąlygos susipažinti su Vakarų Europos kultūra, naudotis šių šalių švietimo pasiekimais. Krokuvos universitete pirmieji studentai iš Žemaitijos pasirodė 1458 m. Daugiausia iš pradžių į Vakarų Europos aukštąsias mokyklas studijuoti važiuodavo jaunuoliai iš Kražių, Viduklės, Kaltinėnų, Raseinių, Kelmės, Varnių, Platelių, Alsėdžių,Telšių. Mokyklų tinklas Žemaitijoje pradeda formuotis XV a. Spėjama, kad pirmoji parapinė mokykla pradėjo veikti Kražiuose. Pradinių-parapinių mokyklų skaičius Žemaitijoje ėmė didėti XVI a. pradžioje. Tuo laiku bažnyčių fundacijų aktuose užsimenama apie Tauragės, Joniškio, Telšių, Jurbarko, Krekenavos, Veliuonos, Šiaulėnų, Žagarės, Betygalos, Saločių, Sedos mokyklų įsteigimą. 1415 m. Konstancoje (Šveicarija) įvyko bažnytinis susirinkimas, kur buvo sprendžiamas ir Žemaičių likimas. Į Konstancos bažnytinį susirinkimą Vytauto iniciatyva atvyko 60 pakrikštytų žemaičių bajorų. Jie susirinkimui pateikė garsųjį Žemaičių skundą, kuriame daugiausiai buvo kalbama apie blogybes, kurias iš Ordino patyrė žemaičiai. Tačiau Konstancoje Ordinas turėjo daug šalininkų ir atsakymai į Žemaičių skundą buvo gana kieti ir agresyvūs ir paklausė tik svarbiausio Žemaičių skundo prašymo – „įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jie, pasiėmę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių”.
1417 m. vasarą, į Žemaitiją atvykus Vytautui ir Vilniaus bei Lvovo vyskupams, buvo pakrikštyta tūkstančiai žemaičių, o tų pačių metų rudenį, baigiant krikštyti Žemaitiją, Vytautas vėl atvyko į šį kraštą ir pats parinko vyskupijos sostinę – Medininkus(dab. Varnius). Ten buvo pašventinta Katedros bažnyčia. Taip oficialiai 1417 m. buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija, kuri gyvavusi apie 500 metų ir visą tą laiką darė didelę įtaką krašto švietimui ir kultūriniam bei dvasiniam gyvenimui. Kelių Žemaitijos sričių gyventojai priešinosi naujovėms įvestoms, po krikšto, buvo sukilę, išvarę kunigus vėl grįždami prie pagoniško tikėjimo.
Žemaičių Vyskupijos sostinės Medininkų herbas 1422 m. rugsėjo 27 d. Lietuva (Vytautas) ir Lenkija (Jogaila) sudarė sutartį su vokiečių ordinu (Melno taika), kuria buvo išspręsta Žemaitijos problema. Pagal 1422 m. sutartį nustatytos sienos išsilaikė beveik penkis amžius (iki 1919 metų). 1441 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kazimieras, žemaičiams primygtinai reikalaujant savivaldos, suteikė jiems privilegiją, pagal kurią Žemaitijai buvo suteiktas suverenitetas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Tai kartu buvo ir Vytauto suteiktos privilegijos Žemaitijai pratęsimas. Kazimiero privilegija buvo surasta 1661 m. V Žemaičių žemės pilies teismo knygoje. Žemaičiai pagal šią privilegiją turėjo išlaikyti tik tuos LDK dvarus, kurie buvo prie Vytauto. Kas prie Vytauto neturėjo pareigos pjauti šieno ar eiti į pilių statybos darbus – tie buvo paliekami laisvi. Kazimieras patvirtino visus dovanojimus bajorams ir kitiems kilmingiesiems, kuriuos buvo suteikęs Vytautas, Švitrigaila ir Žygimantas. Kazimieras pasižadėjo už Nevėžio upės nesiuntinėti savo pareigūnų ir teismų vykdytojų. Patiems Žemaičiams buvo suteikta teisė rinktis sau valdininkus ir seniūnus, kuriuos Kazimieras turėjo patvirtinti. Tvirtindamas Žemaičių laisves, Kazimieras savo žinioje pasiliko tik Vytauto medžioklių vietas. Kazimiero privilegiją, vis pridėdami naujų laisvių, tvirtino Aleksandras (1492 m.), Žygimantas Senasis (1507 m.) ir vėliau Žygimantas Augustas ir Zigmantas Vaza. Šioje privilegijoje buvo daug ankstesnių privilegijų punktų. Tvirtino ir Žygimantas Senasis (1507 m.), vėliau Žygimantas Augustas ir Zigmantas Vaza(1569 m.). Nuo seno, gyvendama iš dalies atskirą politinį gyvenimą, Žemaitija su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste bendradarbiavo pagal reikalą ir rodydavo savarankišką nusistatymą. Ordino kovose Žemaičiams buvo tekęs ypatingas vaidmuo. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila juos buvo kryžiuočiams iš viso padovanojęs šešis kartus. 1440-1492 metais Žemaitijoje pastatytos 5 bažnyčios: Alsėdžiuose, Krakėse, Pašvintinyje, Šiauliuose, Šiluvoje. Apie XVI a. iki pat Baltijos jūros gyvenę kuršiai perėjo prie lietuvių kalbos, nors dalis jų, ypač Mažojoje Lietuvoje gyvenusių kuršių, ir toliau kalbėjo kuršių kalba.
1539 m. Žemaitija ir Lietuva XVI a. Žemaitija buvo suskirstyta į 29 pavietus. 1581 m. padėtas pagrindas Varnių kunigų seminarijai. Lėšas patalpoms statyti skyrė vyskupas Merkelis Giedraitis, laikomas antruoju Lietuvos krikštytoju.
Vyskupas Merkelis Giedraitis (1536 – 1609 m.) Merkelis Giedraitis LDK kunigaikštis kilęs iš garsios Giedraičių giminės, studijavo Karaliaučiaus, Vitenbergo, Tubingėno, Leipcigo universitetuose. 1571 m. įšventintas kunigu, nuo 1575 iki 1609 metų Žemaičių vyskupas, kontrreformacijos veikėjas. Vyskupas rūpinosi katalikybės stiprinimu, žmonių švietimu, lietuvių kalbos bažnyčiose vartojimu ir ją mokančių kunigų rengimu. Inicijavo pirmūjų lietuviškų knygų LDK pasirodymą. Vadovaujant vyskupui Merkeliui Giedraičiui, buvo pertvarkoma Žemaičių vyskupystė, labai išaugo mokyklų skaičius. Iki XVII a. vidurio oficialiuose dokumentuose randama žinių apie 20 tuo metu Žemaitijoje veikusių parapinių mokyklų ir 38 katalikiškos bažnyčios.Kun. V. Juzumas teigė, kad vyskupas Merkelis Giedraitis prisidėjo prie Šilalės katalikų bažnyčios atsiėmimo iš protestantų kurių žinioje jinai buvo, rūpinosi, kad Kvėdarnos klebonas sekmadieniais vyktų į Šilalę laikyti pamaldų. 1616 m. Kražiuose įkurta kolegija – svarbiausias tuo metu Žemaitijoje veikęs religijos ir kultūros centras, kuriam vadovavo jėzuitai. Tai buvo populiariausia ir garsiausia aukštesnės pakopos mokykla Žemaitijoje. Nuo 1654 m. kita jėzuitų kolegija veikė Pašiaušėje. 1622 m. vyskupas St. Kiška, iš pradžių siuntęs savo klierikus į Vilnių, juos perkėlė į Varnius, kur pastatydino pirmuosius seminarijos namus. Iš Kražių kolegijos į Varnius buvo pasiųsti du jėzuitų kunigai, kurie vadovavo ką tik įkurtai Varnių kunigų seminarijai. Čia buvo mokoma moralės teologijos, apeigų, bažnytinio giedojimo ir kitų kunigystei būtinų dalykų, prie katedros buvo pastatyti seminarijos namai. Seminaristus mokė ir auklėjo jėzuitai. Tačiau greitai Žemaičių kunigų seminarija buvo perkelta į Kražius (1626-1630), nes jėzuitams buvo patogiau klierikus mokyti prie savosios kolegijos. 1636 m. įvyko Žemaičių vyskupystės sinodas, kuris ypač atkreipė dėmesį į Žemaitijos gyventojų švietimo reikalus. Šio sinodo nurodymu prie visų vyskupystėje veikusių bažnyčių turėjo būti įsteigtos mokyklos ir išlaikomi mokytojai.
Varnių katedra, dabartinė šv.Petro ir Pauliaus parapinė bažnyčia, pastatyta 1691 m. Pastatą fundavo garsiausios XVII a. antros pusės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės didikų dinastijos atstovas, Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas. Varnių katedroje gausu interjero meno paminklų: 11 altorių, Žemaičių vyskupų portretų galerija Karaliaučiaus meistro sukurtas Didysis altorius, statulos, XIX a. vargonai, kanauninkų suolai, sakykla, Vyskupo sostas, Vyskupų kripta, Šv. Emilijos relikvija su vysk. M.Valančiaus signuotu dokumentu. Garsi yra katedros taikomoji dailė: XVII XIX a. liturginės tekstilės kolekcija, liturginiai indai ir kiti reikmenys. 1999 m. katedroje atidengta vyskupų atminimo lenta, kurioje įamžinti visi 41 Žemaičių vyskupai. 1646 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius popiežiui pranešė, kad Žemaičių vyskupijoje veikia 80 bažnyčių ir daugybė koplyčių, iš kurių 17 – filijos. Katalikų Bažnyčia darė didelę įtaką žemaičių visuomenės švietimui, vyskupų raginami ir palaikomi klebonai prie parapinių bažnyčių steigdavo mokyklas, itin suaktyvėjo pasauliečių sielovada. Prie maldingumo tradicijų puoselėjimo ir žemaičių švietimo prisidėjo XVII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje sparčiai pradėję kurtis vienuolynai: pranciškonai, observantai (bernardinai), dominikonai, karmelitai, kiek vėliau – rokitai, pijorai, bazilijonai ir benediktinai. 1654 m. metais, Žemaitiją niokojo prasidėjęs karas su švedais. 1655 m. rugpjūčio 17 d. J. Radvilos įkalbėti 436 Žemaitijos bajorai pasirašė sutartį su švedais, 1656 m. balandžio pabaigoje Žemaitijos kunigaikštystėje, Breslaujos, Ukmergės ir Upytės pavietuose prasidėjo sukilimas prieš čia dislokuotas švedų įgulas.
Švedų žygis į Kėdainius-1655 - 1660-švedų tvanas-. Dailininko Jozefo Brandto paveikslas 1678-1679 m. žemaičiai vėl dalyvavo susirėmimuose su švedais, kai švedai, norėdami užpulti Prūsiją, turėjo iš Kuršo pereiti per Žemaitiją. 1702 m. sausio 27 d. Karolis XII su pagrindinėmis švedų kariuomenės jėgomis perėjo LDK sieną ir įžengė į Žemaitiją. Vasario 17 d. jis jau buvo pasiekęs Raseinius. Tačiau didžiosios nelaimės nesibaigė kovomis su švedais ir labiausiai kraštą nualino baisusis 1710-1711 metų maras, po kurio ištisi kaimai liko tušti, Žemaitija neteko beveik dviejų trečdalių gyventojų, krašto atsigavimas vyko sunkiai daugumoje dėka gyventojų migracijos. Apie 1744 m. vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius Žemaičių vyskupijos sostinėje Varniuose pastatė naujus gražius medinius rūmus į kuriuos iš Kražių buvo perkelta kunigų seminarija. Daugiau kaip 120 metų išbuvusi Kražiuose, kunigų seminarija galutinai persikėlė prie vyskupo Katedros. 1764 m. buvo įsteigti Pilies ir Žemės teismai Telšiuose. Tai reiškė, kad Žemaitijos kunigaikštystėje sukuriami du administraciniai-teisiniai padaliniai. Į vieną įėjo 13 Raseinių, o į kitą 15 buvusių Telšių pavietų. Po 11 metų teismas iš Telšių buvo perkeltas į Šiaulius, tačiau 1790 m. Telšių, kaip teisinio-administracinio vieneto, reikšmė buvo atstatyta, paliekant minėtas institucijas ir Šiauliuose. 1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas. 1791 m. atsirado trys Žemaitijos pavietai (žemės), oficialiai vadintos apskritimis. Jų valdymą iš esmės perėmė rusų valdžia.
Žemaitijos kunigaikštystė XVIII a. pabaigoje. Žemaičių kultūros draugijos 1999 m. pagal istoriką Elmantą Meilų nupieštas žemėlapis. Dailininkas Arvydas Každailis. Po trečiojo Respublikos padalinimo 1795 m. Žemaitija atiteko Rusijai, o Žemaičių vyskupystė tapo pavaldi Mogiliovo arkivyskupystei. Tais metais visas kairysis Nemuno krantas nuo Baltstogės iki Šakių buvo prijungtas prie Prūsijos, o kita dalis, kuriai XIX a. lietuviai ir žemaičiai davė neoficialų Užnemunės vardą, buvo įjungta į penkmetį gyvavusios ir nuo Napoleono Prancūzijos priklausiusios Varšuvos kunigaikštystės sudėtį. Po Prancūzijos pralaimėjimo Rusijai (1812 m.) ir po Vienos kongreso (1815 m.) Užnemunė tapo autonominės Lenkijos karalystės, įėjusios į Romanovų imperijos sudėtį, dalimi. Tuo laikotarpiu Lietuvos žemes užvaldžiusi Rusijos imperija, suprato, kad jėga tautos užkariauti negalima, todėl surusinti galima tik ištrynus jos istoriją, ir palengva atėmus kalbą, apie ką liūdija 1975 m. imperatorės Jekaterinos II išleistas potvarkis.
Be Merkelio Giedraičio, Žemaitijos kultūriniam gyvenimui didžiausią įtaką yra padarę vyskupai: Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Motiejus Valančius, kuris lietuvių kalbą įvedė į oficialias maldas ir pamokslus, buvo didžiausias blaivybės skleidėjas, rūpinosi knygų leidyba, mokyklų steigimu, pats daug rašė. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis vyskupu buvęs 1802 – 1838 metais, aktyviai rūpinosi parapijinėmis mokyklomis, vienas pirmūjų kėlė reikalavimą kad kunigai būtų iš vietinių gyventojų. Jo aktyvi veikla paliko pėdsakus ir Tūbinų bažnyčios bei kalvarijų statybos istorijoje. Kunigas D. Masiulis dirbęs Tūbinėse 1938, aprašydamas bažnyčios istoriją, paminėjo, kad 1821 metais rugsėjo mėn 20 d. (sen. stil.) buvo gautas vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio raštas atsakymas Tūbinių dvaro savininkams Teklei ir Ignotui Jacevičiams rašytas iš Alsėdžių dėl jų prašymo leisti bažnyčios ir Šv. kryžiaus kelio kalvarijų koplytėlių statybą Tūbinėse. Vyskupas palaikė iniciatyvą, džiaugėsi gražiu jų sumanymu ir, pagal galiojusią tvarką, leido statyti mūrinę koplyčią-bažnyčią Tūbinėse. Tuo pačiu Šilalės parapijos klebonui kun. Pranciškui Dargevičiui pavedė pašventinti bažnyčios pamatų kertinį akmenį, taip pat leido statyti Kryžiaus Kelio stočių mūrines koplytėles dideliame šventoriuje ir kapinėse.
Žemaičių Vyskupijos vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754 – 1838 ). Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis mokėsi Vilniuje, baigė Varnių kunigų seminariją, studijavo Romoje. Iškviestas Stepono Jono Giedraičio į Varšuvą, gavo Livonijos kanauninko laipsnį. Įšventintas į kunigus 1781 m., buvo paskirtas Laižuvos klebonu ir netrukus pasiūstas į Romą studijuoti, po to daug keliavo. 1785 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose. 1792 m. Vilniaus universitete gavo teologijos daktaro laipsnį, buvo išsilavinęs, plataus akiračio, domėjosi menais ir mokslais, rėmė literatus, paliko savo vertimų ir literatūros kūrinių. Per 1830-1831 m. sukilimą vyskupas ragino gyventojus remti sukilėlius, į jų būrius skyrė kapelionus. Sukilimą numalšinus nuo tiesioginio vyskupijos valdymo Rusijos administracijos nušalintas, mirė Alsėdžiuose, palaidotas Varnių katedros Vyskupų kriptoje, kurioje ilsisi dar apie 10 Žemaičių Vyskupijos vyskupų. 1831 m. birželio 3-20 dienomis veikė sukilėlių Žemaitijos centrinė vyriausybė. Ji buvo sudaryta Tytuvėnuose iš Raseinių, Šiaulių, Telšių apskričių sukilėlių keturių valdžios atstovų. Sukilimą nuslopinus, 1843 m. pertvarkant visą šiaurės krašto administraciją, iš Vilniaus gubernijos buvo atkirstos 7 vakarinės apskritys ir tuo būdu sudaroma iki Pirmojo pasaulinio karo išsilaikiusi Kauno gubernija, į kurią įėjo didžioji Žemaitijos dalis. 1844 m. uždaryta Kražių gimnazija.
Žemaičių vyskupija XVIII a.
1755 m. veikusios bažnyčios.
Kazys Misius. Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios
1845 m. caro valdžios įsakymu buvo pertvarkyta Varnių kunigų seminarija. Jos rektoriumi ir bažnyčios istorijos profesoriumi paskirtas teologijos daktaras kunigas Motiejus Valančius.
Motiejus Valančius(1801 – 1875 ) Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Varnių kunigų seminarijoje, baigė Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją (Akademiją), dirbo Kražių kolegijoje, profesoriavo Vilniaus ir Peterburgo akademijose, Peterburge tapo teologijos mokslų daktaru. 1850 m. Motiejus Valančius tapo Žemaičių vyskupu. Jis ypač rūpinosi katalikybės ir lietuviškos savimonės ugdymu, propagavo blaivybę, steigė blaivybės brolijas, parašė Žemaitijos istoriją – „Žemaičių vyskupystę“, rašė ir leido proza parašytas knygas, rūpinosi, kad kiekvienoje parapijoje atsirastų lietuviška pradinė mokykla. 1850m. rugsėjo mėn. 24-25(spalio mėn. 6-7)d. vyskupas Motiejus valančius vizitavo Šilalę ir suteikė Sutvirtinimo sakramentą 4550 asmenų. Pagal K. Misiaus surinktas žinias vyskupas Motiejus Valančius Šilalėje lankėsi dar tris kartus:1856 m. birželio 29(liepos 11),1857 m.gegužės 19(31)d, kada pažventino Šilalės kapines ir 1861 spalio 4(16) d. Po 1863 – 1864 m. sukilimo, kadangi 1863 m. sukilime aktyviai dalyvavo žemaičiai, po šio sukilimo nuslopinimo buvo nutraukta Žemaitijos bajoriškų seimelių veikla, carinės Rusijos valdžiai užkliuvo gili Žemaitijos Kunigaikštystės istorija su jos senoviniu centru Medininkuose(Varniuose) iš kur sklido lietuviškumas ir dvasinis tautos agimimas. 1864 m. caro valdžios įsakymu, vyskupas Motiejus Valančius, kapitula ir kunigų seminarija iš Varnių buvo iškelti į Kauną, uždrausta lietuviška spauda, apribotas lietuvių kalbos vartojimas. Motiejus Valančius savo veiklos nenutraukė, suorganizavo lietuviškų knygų spausdinimą Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje) ir slaptą lietuviškų knygų platinimo tinklą Lietuvoje, inicijavo slaptų lietuviškų mokyklų steigimą. 1869-1870 metais vyko garsioji pirmoji knygnešių byla, per kurią daugiausiai nukentėjo Žemaitijos kunigai, kurie platino Tilžės klebono Zabermano vardu išspausdintas M. Valančiaus knygeles. 1886 m. lapkričio 19 d. įvyko pirmasis masinis žemaičių pasipriešinimas rusų kėslams pravoslavinti katalikų bažnyčią Lietuvoje-Kęstaičių (Alsėdžių valsčius) bažnyčios gynimas. Rusų valdžiai pareikalavus, kad Žemaičių vyskupas uždarytų Kęstaičių bažnyčią, vienuolyną ir kunigų prieglaudą, apylinkės žmonės subruzdo ir pasiryžo neleisti to padaryti. Bažnyčia buvo šešias savaites dieną-naktį saugoma ir visi atvykę rusų valdininkai išvejami. Tada gubernatorius nutarė panaudoti karinę jėgą ir pats ėmėsi vadovauti operacijai. Iš Telšių buvo atsiųsti trys kazokų eskadronai. Kazokai, naudodami ginkluotę, išvaikė sargybinius iš šventoriaus. Likusieji gynėjai tuo metu bažnyčioje giedojo šventas giesmes. Tada gubernatorius kazokams įsakė įsiveržti į sausakimšai gynėjų prisigrūdusią bažnyčią ir jėga juos išmesti. Žmonės klūpojo susikibę rankomis, giedojo giesmes ir nėjo lauk iš savo šventovės. Tada kazokai puolė po vieną plėšti susikibusius maldininkus ir vesti juos lauk iš bažnyčios. Prasidėjo kautynės viduje ir aplink bažnyčią. Išvestuosius apdaužė ir vakare išvežė į Telšių kalėjimą. Tarp suimtųjų buvo ir moterų. Po to bažnyčios šventenybės buvo nugabentos į Telšius, kazokai ėmė naikinti bažnyčią. Jie kirviais sukapojo altorius, kryžius, sakyklą, klausyklas, šventoriuje kryžiaus kelio stotis– koplytėles, sudaužė paveikslus ir bandė nugriauti bokštą bei nuplėšti stogą bet, nebaigę savo darbo, kartu su gubernatoriumi išvyko iš Kęstaičių. 1890 m. bažnyčia ir ligoninė buvo nugriautos. 2006 m. minint 120 metų skerdynių jubiliejų buvo aptvarkyta buvusios Kęstaičių bažnyčios aplinka, pastatyta meniška rodyklė, Alsėdžių parapija pastatė kryžių.
Šv. Mišios krauju aplaistytos Kęstaičių bažnyčios vietoje, 2013 m. Mišias aukojo Telšių Vyskupas Jonas Boruta, dalyvaujant Telšių kunigų seminarijos vadovaims ir klierikams. 1893 m. lapkričio 21-22 dienomis dramatiški įvykiai vystėsi Kražiuose. Rusų valdžiai kėsinantis uždaryti Kražių bažnyčią, žemaičiai ėmė budėti bažnyčioje. Kadangi Raseinių ispravninkas jos uždaryti neįstengė, apkričio 22-osios naktį bažnyčios uždaryti atvyko pats Kauno gubernatorius M. Klingenbergas. Žmonės jam irgi nepakluso. Tada maldininkus puolė 70 žandarų ėmė juos varyti iš bažnyčios. Gynėjai aršiai priešinosi ir tik ryte, iš Varnių atvykus 300 kazokų, pradėjus žiaurų susidorojimą su gynėjais, kražiškiai buvo nugalėti. Devyni iš jų per susirėmimus žuvo, 44 buvo sunkiai sužeisti, apie 150 suimta ir pasodinta į kalėjimą. Šie įvykiai buvo pavadinti Kražių skerdynėmis.
Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1763 m. Kražių skerdynių atminimo lenta, atidengta 2018m.
Vyskupas Gasparas-Felicionas Cirtautas Aktyvus visuomenės priešinimasis rusofikacijai, Žemaitijos dvasinių centrų bažnyčių didvyriško gynimo pavyzdžiai, Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų dvasininkų darbas žadinant tautinį atgimimą per valstiečius ir smulkiuosius bajorus, padėjo pamatus Lietuvos valstybei atkurti 1918 m. Vyskupas M. Valančius vienas iškiliausių Žemaičių vyskupų, kovojęs su caro valdžios rusinimo politika ir katalikų Bažnyčios priespauda tiek diplomatinėmis, tiek nelegaliomis priemonėmis, todėl pagrįstai laikomas vienu moderniosios lietuvių tautos tėvų. Sąlygas siekti politinės ir ekonominės Lietuvos laisvės sudarė 1905-1907 m. įvykiai Rusijoje, I pasaulinis karas ir Rusijos imperijos griuvimas, išlaisvinęs daugelį Europos tautų. Nepriklausoma Lietuva 1918-1939 m. 1918 m. vasario 16 d. susirinkusi Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis".
L R Nepriklausomybės Aktą pasirašė Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai: Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis.
Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva, 1928 m. Tarp pasirašusiūjų Nepriklausomybės Aktą yra signatarų susijusių ir su mūsų kraštu. Profesoriaus Mykolo Biržiškos (1882-1962)tėvų, senos žemaičių bajorų giminės šaknys Šilalės krašto žemėje, buvusiame Biržų lauko kaimo dvarelyje. Signataras Aleksandras Stulginskis gimęs Kutalių kaime, Kaltinėnų valsčiuje.
Aleksandras Stulginskis(1885 - 1969), Lietuvos Respublikos Prezidentas. A. Stulginskis buvo jauniausias – 12-tas vaikas bežemių valstiečių Marijonos ir Dominyko Stulginskių šeimoje, mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, metus dirbo Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju. A. Stulginskis praėjo ilgą Lietuvos politinio veikėjo, valstybininko kelią, atsovavo Lietuvos Krikščionių Demokratų partiją, buvo renkamas LR Seimo pirmininku, 1926 m. gruodžio mėn tapo Lietuvos prezidentu.
Aleksandras Stulginskis su žmona Ona ir dukra Aldona, "Draugas", 2005
A. Juozevičienė su proanūkiais (iš k.): Benediktu ir Martynu Bieliauskais bei Antanu Norvilu. (Šeimos archyvo nuotraukos) Kitas žymus Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras, iškilus Lietuvos diplomatas Jurgis Šaulys, gimęs Švėkšnos valsčiuje, taip pat mokėsi Kaltinėnuose daraktorių mokykloje. 1916 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto rankraštis atrastas Vokietijos valstybės Politiniame archyve surašytas signataro Jurgio Šaulio ranka. Svarbi Tūbinėms signataro, Krikščionių Demokratų partijos pirmininko vyskupo Justino Staugaičio asmenybė. Būtent Justinas Staugaitis, 1926 m. tapęs pirmuoju naujos Telšių vyskupijos vyskupu, savo patirtimi ir pažangia veikla darė svarbią teigiamą įtaką visam Žemaitijos kraštui. Kuriant naujai įsteigtą vyskupiją, vyskupas statė reikalingus pastatus, įsteigė Telšių kunigų seminariją, įkūrė net 12 naujų parapijų, tarp kurių ir Tūbinių parapiją, kurioje ne kartą lankėsi. Atkurdami Lietuvos valstybingumą politikai suvokė, kad būsimoji valstybė turi apimti senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes taip sudarydama pagrindą valstybės tęstinumui, o valstybės politika privalo būti orientuota į ateitį, o ne į praeitį. Vasario 16-osios akte tai pabrėžiama kalbant apie „demokratiniais pamatais sutvarkytą“ valstybę ir deklaruojant, kad ši valstybė atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Valstybiniai ryšiai Lietuvą siejo ne tik su rusais ar vokiečiais, bet ir su lenkais bei gudais. Valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimas – tai ne tik esamos padėties, bet ir buvusio LDK laikų valstybingumo tradicijos keitimas. Lietuvos valstybė atkuriama lietuvių tautos pagrindu, nebepretendavo į baltarusių žemių valdymą tuo pačiu nepripažino buvusios priklausomybės nuo Lenkijos. Kad naujiesiems laikams nebetiko daugiatautės LDK modelis priežastis slypi visuomenės demokratėjime. LDK politinis elitas kalbėjo lenkiškai, o valstiečių kalba (lietuvių ar baltarusių) niekam nerūpėjo. Į politinį gyvenimą įsitraukus visiems visuomenės sluoksniams, neišvengiamas buvo klausimas. Kokia kalba suvienys valstybę kuriančią visuomenę? Kokia kalba vyks Seimo ir Vyriausybės posėdžiai? Demokratinėje valstybėje tai lemia dauguma, bet atkūrus visą LDK teritoriją apimančią valstybę, lietuviai atsidurtų mažumoje. Tai reikštų, kad lietuvių tautiniai interesai tokioje valstybėje liktų neapginti. Be to Europoje jau byrėjo daugiatautės imperijos ir kūrėsi tautinės valstybės. Demokratinis sprendimas lengviau galėjo būti rastas tik tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje. Jeigu LDK nebūtų žlugusi 1795 m., pribrendus visuotinei demokratijai, ji bet kuriuo atveju turėjo suskilti į etninę Lietuvą ir Baltarusiją. Tokia buvo istorinės raidos logika. Todėl 1915–1918 m. vyko natūrali LDK valstybingumo idėjos raida, vedusi į tautinės valstybės principo pergalę. Valstybės atsikūrimo pradžioje Lietuva buvo tipiškas žemės ūkio kraštas, ką rodė miesto ir kaimo gyventojų santykis. Beveik visa lietuvių inteligentija, politinių srovių lyderiai, buvo kilę iš kaimo. Visų trijų Nepriklausomos Lietuvos Prezidentų – A. Smetonos, A. Stulginskio, K. Griniaus – tėvai buvo valstiečiai, o pati visuomenė buvo demokratiška ta prasme, kad nebeegzistavo jokių luominių privilegijų, visų tautybių bei religijų gyventojai, vyrai ir moterys pagal konstituciją ir kitus įstatymus turėjo lygias pilietines teises. Moterys jau pirmuosiuose visuotiniuose – Steigiamojo Seimo rinkimuose naudojosi visiška balsavimo teise, t. y. anksčiau negu JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Šveicarijoje. Vienas iš modernėjimo veiksnių buvo žemės reforma, beveik panaikinusi dvarininkų žemėvaldą. 1919 m. Lietuvoje bajorų kilmės dvarininkams priklausė apie 26,2 proc. visos žemės, 1939 m. – jau tik truputį daugiau nei 1 proc. Sumažėjimą lėmė ne vien žemės reformos vykdymas – dalį savo valdų dvarininkai išpardavė. Mat Pirmojo pasaulinio karo metais dvarininkų ūkiai nukentėjo labiau nei valstiečių.
Tipiškas medinis Žemaičių bajoro gyvenamasis namas (XVIII-XIX a , dail. J Perkovskis). Paveikslas daugeliui primena stipresniųjų ūkininkų namus, Tūbinių apylinkėje, statytus XIX a pradžioje. Didžiumai dvarininkų nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkauti sekėsi prastai. Įklimpę į skolas, jie parduodavo ir tą žemę, kuri buvo palikta jiems įgyvendinant reformą. Tarpukariu bajorų kilmės dvarininkija prarado savo ankstesnį svarbų vaidmenį šalies ūkiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai lėmė ir tautinis veiksnys: didžiuma dvarininkų buvo lenkų tautybės, tad labiau linko į Lenkiją, kur nemažai jų išvyko. Žemės reformos įstatymas nebuvo taikomas Klaipėdos krašte dėl jo autonominio statuso, ten įtakinga jėga išliko vien vokiečiai dvarininkai. Miesto darbininkų, ypač kvalifikuotų, atlyginimas buvo žymiai didesnis nei žemės ūkyje dirbančių bet ir vienų ir kitų – mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje. Beje, vidutinis atlyginimas, sumažėjo dėl pasaulinės ekonominės krizės, kuri Lietuvą palietė vėliau negu didžiumą kitų šalių. Tačiau ikikrizinis darbo užmokesčio lygis nebuvo pasiektas iki pat nepriklausomybės praradimo. Nemenka bėda buvo nedarbas miestuose, kuris išaugdavo žiemą, kai sumažėdavo statybų, nutrūkdavo įvairūs sezoniniai darbai. Dalis bedarbių buvo samdomi savivaldybių organizuojamiems viešiesiems darbams atlikti, už tai gaudavo menką užmokestį, vadinamą „vargo minimumu“. Pirmojo pasaulinio karo metais ne tik smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, bet ir sumažėjo gyventojų, pasikeitė tautinė jų sudėtis. Iš Lietuvos pasitraukė daug rusų – kariškių, administracijos tarnautojų, inteligentų – iš kurių sugrįžo tik nedaugelis. Nebegrįžo ir beveik pusė Rusijos imperijos karinės vadovybės iškeldintų žydų. 1914 m. žydai sudarė apie 14 proc. Lietuvos gyventojų, o 1923 m. surašymo duomenimis – 7,6 proc., 1935 m. apskaičiavimu – 7,15 proc. Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos gyventojų kaimiečių dalis sumažėjo nežymiai, bet pasikeitė jų socialinė sudėtis. Vykdant žemės reformą sklypus gavo dešimtys tūkstančių bežemių ir mažažemių, t. y. atitinkamai padaugėjo vidutinių ir smulkiųjų ūkininkų, o sumažėjo samdomų žemės ūkio darbininkų.
Vokiečių kareiviai Šiauliuose 1915 m.
Vokiečiai varo rusų belaisvius per Skaudvilę, I-asis pasaulinis karas, 1915 m. Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje gana sparčiai plėtojosi didesnieji miestai, pirmiausia Kaunas, tačiau bendras miestų gyventojų skaičius padidėjo nežymiai. 1939 m. miestiečiai sudarė tik daugiau kaip penktadalį šalies gyventojų. Tokią padėtį lėmė lėta pramonės plėtra nuo ko priklausė miestiečių socialinės bei tautinės sudėties pasikeitimai. Lietuvai esant Rusijos imperijos valdžioje, administracijos valdininkai ir tarnautojai buvo rusai. 1915 m. Lietuvą užėmus Vokietijos armijai jie beveik visi išvyko iš šalies. Nepriklausomos Lietuvos valstybės administracijoje daugiausiai dirbo lietuvių, kitų tautybių tarnautojų- labai mažai. Miestuose taip pat smarkiai pagausėjo inteligentijos, mat buvo plečiama švietimo sistema, steigiamos vidurinės bei aukštosios mokyklos ir gydymo įstaigų tinklas. Mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai daugiausiai buvo lietuviai, medikų ir advokatų didžiuma – žydai. Pastarieji tradiciškai vyravo amatų ir prekybos srityse, daugėjo ir užsiimančių šiais verslais lietuvių. Plečiantis pramonės gamybai ir statyboms (daugiausiai laikinojoje sostinėje Kaune), daugėjo ir darbininkų. Jų didžiumą sudarė lietuviai, pirmiausia persikėlėliai iš kaimo.
Mitingas Šilalėje paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Nepriklausomoje Lietuvoje esminga žemės reforma vis dėlto neaprūpino pakankamu žemės kiekiu daugelio mažažemių ir bežemių. Lėtai besiplėtojanti pramonė ir miestai galėjo suteikti pragyvenimo šaltinį tik mažumai šių bedalių. Ne visiems užtekdavo darbo samdiniais pas turtingesnius ūkininkus, be to, atlyginimas čia būdavo menkas. Todėl nemažai kaimiečių vykdavo sezoniniams žemės ūkio darbams į Latviją ir Vokietiją, o ligi pasaulinės didžiosios ekonominės krizės – emigracijon į tolimas užjūrio šalis. Vėliau krizei aštrėjant į JAV dėl, ten įvestą apribojimų, sugebėdavo patekti tik nedaugelis, todėl lietuvių emigracijos srautas nukrypo į Pietų Amerikos šalis – Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Jose darbo ir gyvenimo sąlygos buvo prastos, dažnai labai sunkios, bet ir į šias valstybes didžiosios ekonominės krizės metais emigracija sumažėjo. Išeivijai daugiau dėmesio Lietuvos vyriausybė ėmė skirti tik A. Smetonos autoritarinio valdymo metais. Finansiškai buvo remiamos lietuvių mokyklos, parapijos, spauda, įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti, lėšas gaudavusi iš valstybės biudžeto. Tačiau, suprantama, Lietuvos valdžia neturėjo galimybių materialiai padėti skurstantiems, ypatingai Pietų Amerikos šalyse, išeiviams. 1918 m. Vasario 16-osios Aktas skelbė vienintelę realią valstybės atkūrimo programą, kuri buvo vykdoma labai sunkiu kraštui laikotarpiu. Pasibaigus I pasauliniam karui, Lietuvoje tebebuvo priešiškai nusiteikę ir plėšikaujantys vokiečių "bermontininkai", kraštą reikėjo ginti nuo raudonosios rusų armijos ir lenkų kariškių puldinėjimų. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, bažnyčia, turėjusi didelę įtaką visuomenės gyvenime, dar iki pat 1926 m. buvo Lenkijos bažnyčios provincija. Pastangos įkurti lietuvišką bažnytinę provinciją, dėl aktyvios Lenkijos įtakos Šventajam sostui, nebuvo lengvos. 1919 m. balandžio 11d. įvyko Lietuvos Valstybės Tarybos organizuoti prezidento rinkimai. Pirmuoju Lietuvos prezidentu beveik vienbalsiai buvo išrinktas Antanas Smetona, kurį prisaikdino vyskupas Pranciškus Karevičius. Faktas, kad po daug metų naujai atkurtos Lietuvos valstybės prezidentą prisaikdino Žemaičių vyskupas, rodo kokia svarbią vietą šiuo laikuotarpiu užėmė bažnyčia ir Žemaičių Vyskupija, kuriai nuo įkūrimo jau sukako 600 metų.
Žemaičių vyskupas P. Karevičius(1861-1914-1945) Pranciškus Karevičius: žemaitis, Peterburgo dvasinės akademijos pastoracinės teologijos profesorius, nuo 1911 metų Lietuvių mokslo draugijos narys. Asmeniškai jį pažinoję vienu balsu tvirtino: eruditas, ryški asmenybė, pasak kun. rašytojo Mykolo Vaitkaus – romėno senatoriaus veido, aštrių blizgančių akių. P. Karevičius Žemaičių vyskupijos ganytoju tapo 1913 m. rugsėjį, mirus vyskupui Felicijonui Gasparui Cirtautui. Iškilminga Žemaičių vyskupo Pr. Karevičiaus ingreso ceremonija įvyko 1914 m. Kaune, kuris buvo Žemaičių vyskupijos, o taip pat ir visos Lietuvos tautinės savimonės centras. P. Karevičius visa savo esybe suaugęs su atgimstančia ir besiformuojančia Lietuvos valstybe, laimino kiekvieną svarbesnį jos žingsnį. Be jo dalyvavimo, be jo žodžio, be jo prakalbos nevykdavo nė vienas svarbesnis įvykis nebuvo švęsta nė viena tautos iškilmė. Spaudoje apie Pranciškaus Karevičiaus vizitacijas buvo rašoma: "Banguote bangavo žinios, koks yra Žemaičių vyskupas P. Karevičius, kaip parapijų vizitatorius. Tik sugrįžęs iš priverstinės kelionės pradėjo dažnai vizituoti Žemaitiją. Parapijos, ypač tos, kurios vyskupo buvo nemačiusios po 30 ir daugiau metų, džiaugdavosi ir labai atsakingai joms ruošdavosi. Ekscelencija mėgdavo, kad pagal seną katalikų tikėjimo triumfą liudijančią tradiciją ganytojas būtų sutiktas iškilmingai: eisenos, „bromai“ (vartai), prakalbos, raiteliai, „patriūbočiai“. Tačiau greitai paaiškėjo, kad Žemaičių vyskupas veda naują parapijų tvarkymo liniją: klebonas turi būti uolus socialinis veikėjas, kurti įvairias katalikiškas organizacijas ir joms vadovauti, reikalavo didesnės demokratijos, kuriant parapinius komitetus. Atvykęs vyskupas stengdavosi pats asmeniškai susitikti su eiliniais tikinčiaisiais, parapijos atstovus per klebonijos pietus sodindavosi šalia savęs ir net klausdavo jų nuomonės apie kunigų veikimą. Pasak kun. M. Vaitkaus: „Tai nugirdę kunigai subruzdo ruoštis vyskupo modernius reikalavimus patenkinti, ypač draugijas kurti, net dulkės rūksta.“ Nors Žemaičių ganytojas parapijų klebonams buvo reiklus, kartais net pasikarščiuodavo, tačiau, amžininkų liudijimu, vien dėl to, kad buvo labai nuoširdus, tėviškas, jaučiantis, kada rūstesnį žodį pakeisti švelnesniu, labiau įkvepiančiu."
Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus atvykimas į Ukmergę, 1922m. lapkritis. Iškilmingame vyskupo sutikime garbės sargyboje 3-iasis D. L. K. Vytauto pulkas. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.
Pranciškus Karevičius lanko sužeistuosius karo ligoninėje, 1919m. Laikraščio "Karys",1938 m jubiliejinio Nr. 46 nuotrauka. Vyskupų vizitacijos Šilalėje ir Tūbinėse Žemaičių vyskupas F. Gasparas Cirtautas ir vyskupas P. Karevičius iš jo perėmęs Vyskupystės ganytojo pareigas, įėjo į dabartinės Šilalės bažnyčios istoriją. Vyskupas F. Gasparas Cirtautas 1905m. liepos 26 d. pašventino naujosios Šilalės bažnyčios kertinį akmenį statybos pradžioje, o 1919m. birželio 29 d. vyskupas P. Karevičius konsekravo Šilalės bažnyčią. Pranciškaus Karevičiaus vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1919 m birželio 30-31 d. Birželio 30 dieną, atvykęs į Tūbines, be kitų vizito tikslų jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą net 562 asmenims. Telšių vyskupijos vyskupo J. Staugaičio pirmoji vizitacija Tūbinėse užfiksuota 1928 m. birželio 5 d. netrukus po Telšių vyskupijos įsteigimo, antroji 1937 m. gegužės mėn 25 d., steigiant Tūbinių parapiją. Vyskupo J. Staugaičio atvykimas į Tūbines parapijiečių atmintyje išlikęs net po 80 metų, kad buvo iškilmingai sutiktas kad šiltai bendravo su tikinčiaisiais, teikė Sutvirtinimo sekramentą, vaikams pirmają komuniją. Išlikusi šio sutikimo bendra nuotrauka su parapijiečiais. Vyskupas Vincentas Borisevičius, su vizitacija Tūbinių bažnyčioje lankėsi dieną prieš prasidedant kariuomenės judėjimui, Vokietijai įžengus į Lietuvą, 1941m, birželio 21-22 d. Prasidėjus karo veiksmams, vizitacijų kitose bažnyčiose vyskupas V. Borisevičius turėjo atsisakyti. Iškilių, nusipelnusių Žemaičių vyskupų istorija buvo prisiminta Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejuje, kurio iškilmingas šventimas įvyko 2017 m. rugpjūčio 19 – 20 dienomis Varniuose. Šios šventės metu vykusiame penktąjame Telšių vyskupijos eucharistiniame kongrese s akydamas pamokslą vyskupas J. Boruta kalbėjo: „Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejus yra gera proga mūsų žmonėms pateikti krikščionybės bei Bažnyčios sampratą apie dažnai kultūros istorijoje minimus žodžius: „krikštas“, „misijos“, „parapija“, „atlaidai“. Šiais žodžiais įvardijami fenomenai susiformavo nuoširdaus krikščioniško tikėjimo persmelktoje visuomenėje". Ypatingas Žemaičių Vyskupijos jubiliejaus šventiniame minėjime buvo apaštalinio nuncijaus, arkivyskupo Pedro Lopez Quintana pamokslas, kuriame išreikšta pagarba tautai, išlaikiusiai pamaldumo tradicijas nuo seniausiūjų laikų, prisimenama turtinga Žemaičių vyskupijos istorija ir ypatingos pagarbos nusipelnę Žemaičių vyskupai. Sakydamas pamokslą apaštalinis nuncijus kalbėjo: „Mieli broliai ir seserys! Mes šiandien susibūrėme ypatingam šventimui, dėkoti Dievui už prieš šešis šimtus metų Žemaitijos vyskupijos įsteigimą (1417 spalio 24 d.) su sostu Varniuose (Medininkuose), už jos pirmojo vyskupo kanauninko Mato, Vilniaus katedros rektoriaus, konsekravimą ir apmastyti Žemaitijos gyventojų atsivertimą. Išbandytas ir išgrynintas tikėjimas kaip auksas ugnyje (plg. 1 Pt 1,7) jūsų tautoje yra ypatingas iš senų laikų likęs pamaldumas į kenčiantį Kristų, vaizduojamas nesuskaitomuose pakelės kryžiuose, daugybėje kenčiančio Jėzaus atvaizdų, tipiškame liaudies meistrų mene, vietose pavadintose „Kalvarijos“ su „Kryžiaus kelio“ stotimis, dėl kurių jūsų žemė nusipelno būti vadinama „kryžių žeme“. Prie viso šito reikia pridėti tai, kad jūs be galo mylite Dievo Motiną, Švenčiausiąją Mergelę, Gailestingumo Motiną, ypatingai garbinamą Aušros Vartuose, Žemaičių Kalvarijoj, Šiluvoj, Krekenavoj, Pivašiūnuose ir kitose šventovėse. Dabar galime prisiminti kai kuriuos asmenis iš Žemaitijos sūnų, tautos širdyje palikusių neišdildomą dorybių ir apaštalinio uolumo ženklą. Pirmiausiai prisiminkime Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį, tikrą Tridento reformos apaštalą, vyrą pralenkiantį savo gailestingumu ir kunigiškomis dorybėmis, stiprų ir išmintingą, būtent dėl to Šventasis Popiežius Jonas XXIII į jį rodė kaip Lietuvos Bažnyčios ganytojo pavyzdį. Savo intensyviu apaštalavimu vyskupas Giedraitis parodė „ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis jėgomis“ atkaklaus protestantizmo plitimo akivaizdoje, kai kuriose vietovėse, prieš senosios pagonybės naudojimą, ir buvo autentiško dvasinio atgimimo skleidėju, rūpindamasis kunigų formacija, statydamas bažnyčias ir viską darė pats asmeniškai katechizuodamas tautą vykdydamas tai savo gimtąja kalba. Praeitame amžiuje tomis pačiomis pėdomis ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje, Vyskupas Motiejus Valančius. Jo vyskupiška tarnystė sutapo su liūdnais ir tamsiais tautai laikais, kur jis matė didelį pavojų tautiniam ir religiniam identitetui. Tose sunkiose situacijose vyskupas Motiejus Valančius nebuvo vien tik rūpestingas ir dėmesingas Dievo kaimenės ganytojas, bet jis buvo tikras tautos moralinis vadovas. Yra išlikę jo garsieji ir energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionių tėvus, kad suvoktų asmeninę atsakomybę už tikėjimo perdavimą jaunosioms kartoms kartu su tėvų tikėjimu, visais tradicijos ir tautos religiniais turtais. Vyskupas Valančius įsipareigojo sudėtingam tautos pertvarkymui religinėje srityje, per katechezę ir mokymus organizuotus pogrindyje didžiulės rizikos akivaizdoje. Tais laikais vaikai būdami šalia savo motinų skaityti ir rašyti lietuviškai mokėsi iš katekizmo tekstų. Vyskupo Valančiaus didžiulė širdis ir jo išmintis, kurią jūsų tėvai priėmė atviromis širdimis, leido, kad net tais sunkiais laikais Dievo žodžio sėkla nepražūtų, bet kaip tik Dievo žodis vienijo tautą. Pagaliau negalime pamiršti didžiulės armijos sūnų ir dukterų, jūsų žemiečių, kurie bėgant amžiams su atvira drąsa išpažino tikėjimą gautą per „krikštą“ ir kad joks išbandymas, net pats sunkiausias, negalėjo atskirti nuo Kristaus meilės (plg. Rom 8,35). Yra vyskupai kaip Vincentas Borisevičius, kunigai ir vienuoliai, katechetai, paprasti tikintieji, kurie kentė pažeminimus, diskriminaciją, kančias, tuometinius persekiojimus ir galų gale tremtį, kalėjimą, deportaciją ir mirtį „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5,41). Taip pat ir šiandien jūsų tautos siela yra gyva, nes joje gyvos yra krikščioniškos ir žmogiškos vertybės, tokios kaip žmogiškasis orumas, gilus teisingumo ir laisvės jausmas, darbštumas, iniciatyvos dvasia, šeimos meilė, pagarba gyvybei, tolerancija, bendradarbiavimo dėl taikos troškimas, visa tai yra matoma, tai jūsų bruožas.“ Telšių vyskupija 1926 m. balandžio 4 d. paskelbta popiežiaus Pijaus XI bulė „Lituanorum gente(Lietuvių tautai)“pagal kurią buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija(LBP). Iš didžiulės Žemaičių vyskupijos buvo sudarytos trys naujos vyskupijos: Kauno arkivyskupija, Panevėžio ir Telšių vyskupija, bei Klaipėdos prelatūra. Pagrindinė tokių reformų priežastis buvo ta, kad nuo pat Lietuvos krikšto Lietuvos katalikų bažnyčia nebuvo tiesiogiai pavaldi Šventajam sostui.
Popiežius Pijus XI, įkūręs Lietuvos bažnytinę provinciją, 1926 m Telšių Vyskupijos žemėlapis, 2009 m. Naujosios Telšių vyskupijos pirmuoju vyskupu paskirtas Justinas Staugaitis, buvęs politinis veikėjas, vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Justinas Staugaitis(1866-1890-1926-1943). S. Vaitiekūno knygos "Justinas Staugaitis", išl. 2011 m. viršelio nuotrauka. J. Staugaitis taip pat buvo pirmojo LR seimo vicepirmininkas, vėliau dviejų seimų pirmininkas, prisidėjo prie vykdomos žemės reformos, Konstitucijos kūrimo ir kitų, tuo metu Lietuvai svarbių klausimų sprendimo. Atsisakęs politinės veiklos į valdžią atėjus A. Smetonos vyriausybei, pilnai pasinėrė į vyskupo pareigas. Pradėjęs vyskupijos kūrimo darbą, J. Staugaitis šiose pareigose išdirbo net 17 Lietuvai labai reikšmingų metų. Savo atsiminimuose Telšių vyskupas rašė: „Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, tokia(bažnyčios) padėtis buvo nenormali jau vien dėl to, kad tai reiškė dar nevisišką Lietuvos savarankiškumą. Lietuvos vyskupijos priklausė metropolijoms, kurios buvo už Lietuvos ribų.(...) Šiam klausimui ir dar ne vienam Lietuvos ir Vatikano santykių aspektui išspręsti reikėjo dviejų dalykų: Lietuvos bažnytinės provincijos (arkivyskupijos) įkūrimo ir Lietuvos bei Vatikano konkordato sudarymo.” Vyskupas J. Staugaitis būdamas visuomet plačių užmojų, domėjosi tikrąja padėtimi parapijose, ragino kunigus padėti spręsti žmonėms kylančias problemas, rūpintis mokyklomis, vaikų auklėjimu, žmonių švietimu ir visuomeninėmis organizacijomis. Svarbiausi signataro Vyskupo J. Staugaičio darbai Telšių kunigų seminarijos įsteigimas, naujų parapijų įkūrimas.
Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra, 2017 m. Katedra pagrindinis Telšių vyskupijos akcentas. Įkūrus Telšių vyskupiją, istorinei buv. Bernardinų vienuolyno bažnyčiai 1926 m. suteiktas katedros statusas. Vyskupija, turėdama per 400 tūkstančių tikinčiųjų, nebegalėjo išsiversti su nedideliu skaičiumi kunigų, todėl vyskupas ryžosi šiam žingsniui nekreipdamas didelio dėmesio į buvusius prieštaravimus.
Telšių kunigų seminarija. 1927 spalio 4 d. buvo atidaryta Telšių kunigų seminarija. Kun. V. Borisevičius buvo paskirtas jos rektoriumi. Svarbiausiu uždaviniu seminarijoje laikyta — kunigo asmens auklėjimas, jo kunigiškojo charakterio susiformavimas, o antruoju — jo išprusimas ir mokslinis pranašumas.
Kunigas Vincentas Borisevičius(1887-1946) pirmasis Telšių kunigų seminarijos rektorius. Telšių kunigų seminarijos internetinės svetainės nuotrauka. Iki 1940 m. kunigų seminarija parengė apie 150 kunigų, kurie pasklido po Žemaitijos parapijas. Telšių kunigų seminarijoje mokinęsi kunigai dirbo ir Tūbinių bažnyčioje, kur aktyviai reiškėsi ne tik bažnyčios reikaluose, bet ir apylinkės kultūriniame gyvenime.1940 m. sovietų valdžia Telšių kunigų seminariją uždarė. 1941 m. rudenį sovietinę kariuomenę iš Lietuvos išvijus vokiečiams, ji vėl atidaryta. Vyskupas V. Borisevičius, vykdydamas savo ganytojišką veiklą, ne kartą lankė Šilalės dekanato parapijas, tame tarpe ir Tūbinių parapiją.
Prelato prof. Vincento Borisevičiaus apsilankymas Šilalėje, Pavasario jaunimo sąjungos globėjo šv, Aloyzo metų šventėje. Prelatas sėdi pirmoje eilėje šeštas iš dešinės, penktas šalia sėdi kartu atvykęs prof. kan. Jurgis Galdikas. Kairėje pusėje, viršuje, trečias iš kairės LKJ Pavasario sąjungos Tūbinių kuopos Valdybos pirmininkas Jonas Konstantinavičius, dalyvavęs šventėje su savo kuopos delegacija, 1929-VI-29 m. Nuotrauka iš Jolantos Konstantinavičienės rinkinio. Profesoriaus, buvusio seminarijos rektoriaus, vėliau tapusio Telšių vyskupu Vincento Borisevičiaus likimas antrosios sovietinės okupacijos metu baigėsi tragiškai. Tačiau ir didžiausių pavojų akivaizdoje jis visada liko ištikimas Dievui ir tiesai, gynė nuskriaustuosius. Nacių okupacijos metais, rizikuodamas gyvybe gelbėjo žydus, o 1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, atsisakė pasitraukti į Vakarus, sakydamas, kad "Ganytojas negali palikti savo žmonių". Tai buvo pasiaukojančio vyskupo pareiškimas. Sovietų valdžia ne tik vyskupo įkurtos seminarijos veiklą sustabdė, bet prasidėjo globalus tikinčiūjų, o ypač kunigų ir vyskupų persekiojimas. Daugybė dėl nepaklusimo naujai sovietinei ideologijai buvo nuteisti ir atsidūrė ilgiems metams lageriuose. Viso Lietuvoje įvairiais pretekstais sušaudyta arba žuvo įkalinti apie 50 kunigų. Kokia atmosfera tvyrojo Lietuvoje grįžus sovietiniai prievartai ir kokiomis sąlygomis dirbo Vyskupas v. Borisevičius, galime suprasti perskaitę amžininkų prisiminimus. Juose, tarp kitų įvykių randame ir prisiminimus apie vyskupo kelionė į Šilalę. Prelatas Justinas Juodaitis knygoje „Praeities šešėliai“ rašo: „1945 metų liepos mėnesį Ekscelencija sužinojo, kad jam ruošiama byla ir pradėjo slapstytis. Rugpjūčio mėnesio 1 dieną aš Ekscelenciją išlydėjau į Šilalės Porciunkulės atlaidus. Ekscelencija visą kelią meldėsi kalbėdamas šv. Rožančių ir ragindamas mane melstis į Mariją Išminties Sostą ir Krikščionių Pagalbą". J. Juodaitis prisiminė, kad Šilalės atlaiduose tą kart buvo labai daug žmonių: "Ekscelencija teikė Sutvirtinimo sakramentą, o po atlaidų nežinomais keliais išvažiavo į slaptą vietą. Paskui sužinojau, kad toji vieta buvo Suvalkijoje, ant Nemuno kranto, Ilguvos klebonija, kurioje Ekscelencija kurį laiką gyveno."
Prof. kan. J. Galdikas ir prelatas, prof. V. Borisevičius, apie 1929 m. Vyskupo nužudymą lėmė žodžiai, kuriais jis drasiai išreiškė savo įsitikinimus: "Kategoriškai atsisakau įskundinėti". 1945 metais už "antisovietinę veiklą ir ryšius su partizanais" sovietų saugumiečiai vyskupą V. Borisevičių suėmė ir įkalino NKGB rūmų pusrūsyje įrengtame sovietų saugumo vidaus kalėjime. Dvasininko valią vidaus kalėjime mėginta palaužti iki 1946-ųjų sausio 1 dienos. Jam buvo siūloma bendradarbiauti ir sudaryti pažįstamų asmenų politines charakteristikas. Apsispręsti dėl savo veiklos sovietinio saugumo informatorių tarpe vyskupas turėjo per metus. Tačiau jau tų pačių metų sausio 3 dieną, praėjus dviem parom nuo paleidimo į laisvę, Vincentas Borisevičius laiške sovietinio saugumo vadovybei rašė: „ Pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano titulu, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti“. Už tai vyskupas buvo suimtas beveik po mėnesio, vasario 5 dieną ir 1946 metų rugpjūčio 28 dieną nuteistas myriop. Jam buvo pateikti kaltinimai už paramą ginkluotajam pasipriešinimui, antisovietinių pamokslų skaitymą ir draudžiamos literatūros laikymą. Mirties bausmė vyskupui Vincentui Borisevičiui įvykdyta 1946 metų lapkričio 18 dieną. Palaikai buvo užkasti bendrame kape su kitomis aukomis. Vyskupo Vincento Borisevičiaus kanonizacijos byla. Telšių kunigų seminarijos atkūrimas 1994 metais, ieškant Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikų, buvo išaiškintos didelės masinės kapavietės esančios Vilniuje, Tuskulėnų dvaro parke. Nuo 1944-ųjų iki 1947-ųjų, bendrose kapo duobėse buvo užkasta beveik 1000 sovietų saugumo vidaus kalėjime nužudytų žmonių. Išnagrinėję tuometinius sovietinio saugumo archyvus istorikai nustatė, kad vyskupas Vincentas Borisevičius tapo pirmąja, viso net iš 100 NKGB (MGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo, budelio Boriso Prikazčikovo aukų. Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo nužudytas šūviu į pakaušį. Tačiau neilgai trukus B. Prikazčikovo egzekucijų braižas pasikeitė – nusižengiant net ir sovietiniams įstatymams, B. Prikazčikovas šaunamąjį ginklą pakeitė į keturbriaunį įrankį. Mokslininkų, eshumavusių masinės kapavietės palaikus, teigimu, tai galėjo būti plaktukas, o kai kuriais atvejais ir kirvis. Būtent taip, 1946 metų rugpjūčio 28 dieną, "už tėvynės išdavystę" ir antisovietinių pamokslų sakymą, mirties bausme nubaustas su V Borisevičiumi kalėjęs ir tuo pat metu nužudytas kunigas Pranas Gustaitis. 1999 metais, po mirties, vyskupas V. Borusevičius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi, o 2003 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tuskulėnų parke rasti ir identifikuoti vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai, 1999 m. buvo perlaidoti Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros Vyskupų kriptoje, kartu su vyskupu J. Staugaičiu ir P. Ramanausku. (Iš Albinos Jokubauskienės archyvo). Malda Vyskupą Vincentą Borusevičių pripažinti Šventuoju. Kreipimąsis į tikinčiuosius pranešti apie patirtas malones buvo išplatintas palaikų perlaidojimo Telšių katedros Vyskupų kriptoje metu, 1999 metų rugsėjo 27 d. Perlaidojimo ceremonijoje su grupe bendraminčių dalyvavo buvusi tūbiniškė Albina Vilkanauskaitė Jokubauskienė. 1991 metais pradėta Vincento Borisevičiaus kanonizacijos byla. Jis paskelbtas kandidatu į palaimintuosius. „Vyskupo Borisevičiaus asmenybės kilnumas yra pavyzdys visoms kartoms”, – sakė vysk. Jonas Boruta pristatydamas LKMA išleistą leidinį „Vyskupas Vincentas Borisevičius straipsniuose ir dokumentuose”. Vyskupas J. Boruta, nemažai prisidėjęs prie šio leidinio parengimo, kunigams ir klierikams pabrėžia šio kankinio didvyriškumą, aukojimąsi ir artimo meilę. Jis remiasi paties vysk. V. Borisevičiaus rašytu ganytojo laišku, parapijose skaitytu 1946 m. vasario 5 d., kai vyskupas jau buvo suimtas. Šis laiškas – tarsi vysk. Borisevičiaus testamentas, kuriame aiškiai atsispindi jo asmenybės didingumas. Laiške Vincentas Borisevičius kreipėsi į savo tikinčiuosius "kviesdamas grįžti prie Kristaus, kuris paskelbė negirdėtą stabmeldžių pasaulyje taisyklę- mylėti net priešus. Šis praktiškai pasmerkto mirčiai ganytojo laiškas yra patikimiausias jo šventos kankinystės, herojiškos Dievo, artimo ir net priešų meilės liūdytojas, kad tokia meilė atidaro dangaus vartus ir iškelia į šventūjų garbę." Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, kurioje įsijungė į Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės veiklą: dalyvaudavo lietuviškuose vakaruose, koncertuose, skaitė tuo metu caro valdžios uždraustas lietuviškas knygas. Lietuviškos veiklos nenutraukė ir mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje. Studijuodamas Šveicarijoje, Friburgo universitete įsitraukė į lietuvių draugijos „Rūta“ ir studentų ateitininkų veiklą. 1910 m. Friburge buvo įšventintas į kunigus.
Kun. Vincentas Borisevičius(kairėje) su draugu Eduardu Misevičiumi, Vilnius, 1918 m. liepos 4 d. Kunigo ir jo jaunystės metų draugo Eduardo Misevičiaus, vėliau karo metais tapusio Plungės burmistru, likimas ištiko panašus. Abu buvo vienu metu nužudyti ir , spėjama, kartu užkasti bendroje sovietinio teroro aukų duobėje Tuskulėnuose. Nuotrauka iš Liudos Vismantaitės nuotraukų rinkinio. 1926 m., įsteigus Telšių vyskupiją, vyskupo Justino Staugaičio kvietimu V. Borisevičius atvyko į Telšius ir ėjo kurijos kanclerio pareigas. 1927 m. įsteigus Telšių kunigų seminariją, V. Borisevičius tapo jos pirmuoju rektoriumi, kur dirbo iki jam tampant Vyskupu 1940 m. Prasidėjus okupaciijos ir sovietinės prievartos laikmečiui, seminarija tuoj pat uždaryta, bažnyčiai ir kunigams atėjo sunkūs pokario ir sovietinio sastingio dešimtmečiai.
Vyskupo J. Staugaičio laidotuves, 1943m. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros vyskupų kriptoje ilsisi pirmūjų vyskupų: J. Staugaičio, V. Borisevičiaus ir P. Ramanausko palaikai
Vyskupas A. Vaičius, Telšių seminarijos atkūrimas Telšių kunigų seminarijos atkūrimas siejamas su Vyskupu A. Vaičiumi, kuris yra laikomas seminarijos atkūrėju.
Vyskupas Antanas Vaičius(1926-1950-1982-2008) Vyskupas A. Vaičius gimė 1926 metais, mokėsi Šačių, Mosėdžio pradžios mokyklose, mokslus tęsė Skuodo giminazijoje, studijavo Telšių ir Kauno kunigų seminarijose. 1950 m. rugsėjo 24 d. įšventintas kunigu, dirbo vikaru Plungėje, Klaipėdoje, klebonavo Žygaičiuose, Salantuose, Lauko Sodoje, Akmenėje, Telšiuose. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II A. Vaičių paskyrė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštališkuoju administratoriumi jis buvo nominuotas vyskupu. Konsekravimo iškilmė įvyko 1982 m. liepos 25 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje. 1986 -1999 m. –vyskupas A. Vaičius buvo Vatikano dvasininkijos kongregacijos narys, po to buvo Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininko pavaduotojas, Telšių vyskupijos ordinaras. 1987 m. Telšių vyskupas Antanas Vaičius, vienintelis ganytojas iš Lietuvos, dalyvavo Romoje vykusiame Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmingame minėjime ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijoje. Tais pat metais A. Vaičius apsilankė ir Šilalės krašte, kur taip pat vyko jubiliejiniai renginiai.
Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus paminėjimas Tūbinių parapijoje, 1987m. Iš kairės pirmas kun. iš Telšių lydėjęs vyskupą, toliau stovi Z. Degutis, vyskupas A. Vaičius, kun Č. Degutis, Šilalės kun. Ferdinandas Žilys. 2001 m., sulaukęs 75 metų amžiaus, pagal kanonų teisės nuostatus vyskupas A. Vaičius įteikė popiežiui Jonui Pauliui II atsistatydinimo raštą. Tų pačių metų gegužės 13 d. popiežius priėmė atsistatydinimą ir paskyrė vyskupą Telšių vyskupijos apaštaliniu administratoriumi, kur dirbo iki 2002m. 1989 m. buvęs Telšių kunigų seminarijos auklėtinis, Telšių vyskupas Antanas Vaičius, išleidžia dekretą, kuriuo atkuriama Telšių kunigų seminarija. Vyskupo A. Vaičiaus pastangomis prasidėjęs Telšių seminarijos atkūrimo procesas nebuvo lengvas. 1993 m. seminarijos rektoriumi tampa buvęs dvasios tėvas kun. dr. Vytautas Steponas Brazdeikis.Tais pačiais metais dvasios tėvu pradeda dirbti J. Kauneckas. Nuo 1990 – 1993 m. per 3 veikusius kursus mokėsi 88 klierikai. 1993 m. atkuriama Mažoji seminarija. 1997 – 2003 m. Telšių seminarijos rektoriaus pareigas ėjo bažnytinės teisės daktaras kanauninkas kun. Algis Genutis, vėliau, nuo 2011m. dirbęs Šilalėje ir iki 2018 08 19d aptarnavo Tūbinių parapiją. 2002m. lapkričio 23 d. būdamas seminarijos rektoriumi kun. A. Genutis, suorganizavo Telšių kunigų seminarijos 75 m. įkūrimo jubiliejaus šventę, kur kartu minėjo ir pirmojo šios seminarijos rektoriaus vyskupo V. Borisevičiaus 115-ąsias gimimo metines, buvo laikomos Šv. Mišios. Kan. dr. A. Genutis kalbėjęs mišių pradžioje susirinkusius supažindino su seminarijos veikla. Po Šv. Mišių savo atsiminimais apie atkurtą kunigų seminariją dalijosi jos atkūrėjas vyskupas A. Vaičius. Buvo perskaitytas popiežiaus Jono Pauliaus II šio jubiliejaus proga atsiūstas sveikinimas. Savo atsiminimais apie pirmajį seminarijos rektorių V. Borisevičių pasidalijęs vysk. A. Vaičius, ganytoją prisiminė kaip išskirtinę asmenybę, spindėjusią aplinkiniams savo pamaldumu, nuoširdumu, atsidavimu darbui ir žmonėms. 2016-aisiais, minint 70 metų sukaktį kai buvo nukankintas – sušaudytas Telšių vyskupas V. Borisevičius, Telšių kunigų seminarija pavadinta Vincento Borisevičiaus vardu. Kunigų seminarijos atkūrėjas Vyskupas A. Vaičius šios šventės nesulaukė, mirė 2008 m.
Paminklas "Rūpintojėlis" iš akmens ant Vyskupo A. Vaičiaus kapo Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros šventoriuje. Antkapinį paminklą vyskupas išsirinko tokį patį kaip stovintį jo gimtosios sodybos vietoje Geidučiuose, Skuodo rajone. Vyskupas iš Žemaitijos 2017 m. rugsėjo 29 d. Telšių Vyskupijos kunigas Darius Trijonis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru. Dariaus Trijonio giminės šaknys Tūbinių parapijos Kiaukų km. Iš šio Tūbinių parapijos kaimo kilęs vyskupo tėvas Antanas Trijonis. 2014 m kraštiečių susitikime vykusiame Tūbinėse, kunigas Darius Trijonis , kartu su kunigu Kestučiu Pajauju, Tūbinių bažnyčioje laikė Šv. mišias už savo tėvų kraštą. Vienas šio susitikimo iniciatorių, Kiaukų kaimo ir Tūbinių parapijos mylėtojas Juozas Noreika, su D. Trijoniu turintis ir giminystės ryšių, prisiminė senus laikus ir kokia stipri buvo Tūbinių parapija, minėjo jos įkūrėją kun. Domininką Masiulį ir sukalbėtas maldas, kad iš šio krašto išeitų bent vienas kunigas. Dabar ypač laimingas, kad turime net Vyskupą.
Darius Trijonis, naujasis Vilniaus vyskupas,, 2017 m. Darius Trijonis, naujasis Vilniaus vyskupas ir jo konsekracijos iškilmėse dalyvavę Vyskupai, 2017 m. 2017 m gruodžio 16 d. Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo katedroje vyko Šv. mišios ir naujai paskirto vyskupo Dariaus Trijonio konsekracijos iškilmės, kurias tiesiogiai visai Lietuvai transiliavo televizija LRT. Darius Trijonis gimė 1973 m. balandžio 21 d. Telšiuose, praktikuojančių katalikų šeimoje. 1980 m. pradėjo lankyti Telšių 4-ąją vidurinę mokyklą, o 1990 m., Telšiuose atvėrus duris pirmajai Lietuvoje katalikiškai mokyklai, mokėsi jos dvyliktoje klasėje. 1991 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią baigė 1996 m. Tų pačių m. gegužės 25 d. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino Darių Trijonį diakonu, 1997 m. gegužės 18 d. Darius Trijonis pašventintas kunigu ir išsiųstas studijuoti teologijos į Romą. 1999 m., baigęs studijas Romos Popiežiškojo Laterano universitete, įgijo pastoracinės teologijos licenciato laipsnį. Grįžęs į Lietuvą kunigas Darius Trijonis tapo Telšių kunigų seminarijos prefektu, trejus metus darbavosi kaip klierikų ugdytojas ir dėstytojas. Seminarijoje dėstė bendrąją pastoracinę teologiją, šeimos ir santuokos pastoracinę teologiją, ekumeninę teologiją, pažinimo filosofiją ir metafiziką. 2002 m. išvyko tęsti teologijos studijų į Romą. Popiežiškojoje Šv. Alfonso moralinės teologijos akademijoje pradėjo doktorantūros studijas. Taip pat talkino Romos Švenčiausiojo Veido parapijos sielovadoje. 2006 m. apgynė daktaro disertaciją moralės teologijos srityje. 2006 metų pradžioje grįžęs į Lietuvą kunigas ėjo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigas ir dėstė. 2012–2015 m. dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate Vilniuje generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 2015 m. grįžo į Telšių vyskupiją ir buvo paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio (katedros) parapijos administratoriumi. 2017 m. liepą taip pat paskirtas Telšių vyskupijos kurijos ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos ekonomu. (Pagal Vilniaus arkivyskupijos informaciją)
Viešvilės Lurdo atidengimas. Šventinimo ceremoniją atliko kraštiečiai, Vilniaus vyskupas Darius Trijonis ir kun. Kestutis Pajaujis, 2018 08 05. B. Bendiko nuotrauka. Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje ir jo mokymai visuomet liks aktualūs! LR Prezidentės ir Katalikų Bažnyčios kvietimu Popiežius Pranciškus su valstybiniu vizitu Lietuvoje lankėsi 2018m rugsėjo 22–23 dienomis. Kauno arkivyskupijos foto albumas apie Popiežiaus vizitą Kaune:
Popiežius Pranciškaus mintys skirtos jauniems žmonėms: pirmas svarbus dalykas žinoti savo kilmę, žinoti, iš kokios tu esi šeimos, pažinti savo giminę – probobutes, trečios eilės dėdes; paskui – miestelį, kas jame yra istorinio, įdomaus, kokie papročiai, kraštovaizdis, istoriniai paminklai; tuomet labai svarbu su dėkingumu žiūrėti į tai, ką paveldėjau ir su drąsa žiūrėti į rytdieną... DEŠIMT POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS PATARIMŲ, KAIP GYVENTI LAIMINGAI Popiežiaus Pranciškaus dekalogas kaip gyventi laimingą gyvenimą, tai patarimai, kurie atneša didesnį gyvenimo džiaugsmą: 1. „Gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. Kiekvienas turėtų vadovautis šiuo principu, kuris pasak popiežiaus, panašus į Romoje gyvuojantį posakį: „Judėk į priekį ir leisk kitiems tai daryti“. 2. Dalink save kitiems. Žmonės turi būti atviri ir dosnūs kitiems, nes jei užsisklendi savyje, rizikuoji tapti egocentrišku. „Stovintis vanduo greičiau genda“. 3. Elkis ramiai gyvenime. Popiežius, kuris universitete dėstė literatūrą, cituoja Argentinos rašytojo Ricardo Guiraldes'o romano epizodą, kur pagrindinis veikėjas kaubojus Don Segundo Sombra žvelgia į praeitį, kaip jis nugyveno savo gyvenimą. Jis sako, jog savo jaunystėje jis buvo kaip upelis, pilnas akmenų, kuriuos nešėsi su savimi; suaugęs – veržli upė, o senatvėje jis vis dar judėjo, tačiau lėtai, tarsi vandens telkinys, sakė popiežius. Šventasis Tėvas minėjo, jog jam patinka pastarasis vandens telkinio įvaizdis – sugebėti gyvenime judėti geranoriškai, nuolankiai, ramiai. 4. Sveikas laisvalaikio supratimas. Anot popiežiaus, žmonės prarado malonumą grožėtis menu, literatūra, žaisti su vaikais. Vartotojiškumas atnešė mums nerimą ir stresą, dėl to žmonės prarado sveiką laisvalaikio kultūrą. Jų laikas „yra prarytas“ ir žmonės nebegali juo dalintis su kitais. Net jei daugelis tėvų dirba ilgai, jie turi skirti laiko žaidimui su savo vaikais; nors dėl darbo ritmo tai tampa „sudėtinga, tačiau jūs privalote tai padaryti“, sako popiežius. Šeimos taip pat turi išjungti televizorių, kai kartu susėda prie stalo, net jei televizija padeda išlikti informuotam apie naujienas, - įjungtas televizorius valgio metu neleidžia bendrauti tarpusavyje. 5. Sekmadieniai turi būti poilsio dienos. Dirbantiesiems sekmadienis turi būti laisva diena, nes sekmadienis skirtas šeimai. 6. Reikia rasti naujoviškų būdų kaip sukurti orumą teikiančių darbo vietų jaunimui. „Turime būti kūrybingi jaunų žmonių atžvilgiu. Jei jie neturės galimybių, įniks į narkotikus ir taps labiau pažeidžiami, linkę į savižudybes. „Nepakanka juos pavalgydinti“, - sakė popiežius. „Orumas jums suteikiamas, kai galite parnešti namo maisto, kurį patys užsidirbsite“. 7. Gerbk ir rūpinkis gamta. Aplinkos sąlygų blogėjimas yra vienas didžiausių iššūkių mums. „Manau, kad šio klausimo sau neužduodame: ar žmonija nesielgia savižudiškai taip netvarkingai ir tironiškai išnaudodama gamtą?“, - sakė popiežius. 8. Pakeisk negatyvų požiūrį. Poreikis blogai kalbėti apie kitus nurodo žemą savigarbą. Tai reiškia, kad „aš jaučiuosi toks žemas, kad vietoje to, jog pakelčiau save, turiu pažeminti kitus“, sakė popiežius. „Išsivaduoti iš negatyvių dalykų yra sveika“. 9. Neužsiimk prozelitizmu, gerbk kitų tikėjimą. „Savo liudijimu, augdami kartu bendrystėje galime įkvėpti kitus. Tačiau religinis prozelitizmas yra visų blogiausias, paralyžiuojantis dalykas: „Kalbu su tavimi, kad tave įtikinčiau“. Ne. Kiekvienas žmogus kalbasi, remdamasis savo tapatybe. Bažnyčia auga patraukdama, ne užsiimdama prozelitizmu verbuodama kitus. 10. Darbuokis taikos labui. Mes gyvename metu, kai vyksta daugybė karų, ir kvietimas taikai turi būti garsiai šaukiamas. Kartais gali atrodyti, kad taika yra ramumos būsena, tačiau taika niekada nėra rami, ji visuomet yra proaktyvi ir dinamiška. Parengta pagal Ncronline.org
|
