|
Negali žinoti kur eini, jei nežinai iš kur atėjęs...
Tūbinės iš paukščių skrydžio, 2016 m. rugpjūtis. J. Baltikausko nuotrauka.
Tūbinių dvaras
Dvaras XIX a. buvo kultūrinis, ekonominis ir religinis centras. Ypač tai matoma atskleidžiant Tūbinių dvaro ir bažnyčios sąsajas. Stambus žemvaldys, bajoras Ignotas Jacevičius, 1800-aisiais m. nusipirkęs Tūbinių dvarą, būdamas giliai religingas žmogus, net savo dvare buvo įrengęs koplytėlę- maldos kambarį, kad galėtų atsilikti savo religines priedermes nevykdamas į bažnyčią Šilalėje. Netrukus medinė koplytėlė atsirado pušynėlyje, kur dabar yra Tūbinių bažnyčia. Planuojant statyti bažnyčią, vyskupui leidus 1822 m. Tūbinėse, šioje koplyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos. Pagal dvare dirbusių žmonių pasakojimus perduotus iš kartos į kartą, maldos kambarys dvare dar buvo kurį laiką tvarkingas ir pastačius bažnyčią, o kai kuri atributika ir medinės skulptūros buvusio dvaro svirne sulaukė ir sovietmečio.
Knygoje"Lietuvos dvarų ir sodybų atlasas I, istorinės raidos bruožai, 2012 m., patalpintas autoriaus K. Misiaus Tūbinių dvaro sodybos istorinės žinios ir detalus aprašymas.
"Tūbinių dvaro sodyba buvo į rytus nuo Tūbinių bažnyčios. Dvaras LDK laikais priklausė Šiauduvos valsčiui. Dėl artumo su Karšuvos valsčiumi kartais nurodomas buvęs jame.Didžiojo kunigaikščio Tūbinių kaimas minimas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. 1667 m. nurodyta atskirta nuo Šiauduvos tijūnijos didžiojo kunigaikščio Tūbinių valda turėjusi 12 dūmų. Taigi jau tada turėjo stovėti ir ekonomui (valdytojui) skirti pastatai. 1717m. Tūbinių valdytoja buvo Malgožata Prialgauskienė. 1726 m. Tūbinės duotos valdyti Jonui ir Marijonui Adakauskams, 1751m.- Felicijonui Buchoveckui. 1794 m, mirus Tūbinių valdytojui Tadui Jančiauskui(Janczewski),buvo surašytas valdos inventorius. Tuomet Tūbinėms priklausė Baltkalnio, Girininkų, Mažrimų, Paneročio, Tūbinių kaimai ir neišlikęs Jončiškių vienkiemis. Dvaro sodyba buvo sena ir neprižiūrėta. Mediniai jos pastatai apleisti, sunykę, ponų namas sukiužęs, gyventi mažai tinkamas. Jo vidurinę dalį užėmė didelė priemenė, kurios centre įrengta virenė, veikiausiai neturėjusi kamino išvesto virš stogo(inventoriuje nepaminėta). Viename pastato gale buvo bajoro šeimos kambariai- troba su dviem mažais langeliais ir miegamasis(alkierius), kitame gale- šeimyninės patalpa ir taip pat miegamasis šalia jos. Ponų patalpas šildė paprastų koklių krosnis, šeimyninėje stovėjo plūkto molio duonkepė krosnis. Pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į kiemą, kuriame stovėjo svirnas grūdams ir nauja gerųjų arklių arklidė-vežiminė. Šalia arklidės buvo senas tvartų kiemas su daržine pašarui, už jos- nauja spirito varykla (bravoras). Atokiau nuo kitų pastatų dunksojo klojimas su jauja. 1798 m. caras Pavelas I Tūbines dovanojo Fiodorui Remenovičiui. Matyt pastarasis įgaliojo kariškį dvarą parduoti. 1800 m. iš pulkininko Timofiejaus Avčinikovo Tūbinių valdą nupirko Ignotas Jacevičius. Jis pertvarkė dvaro pastatus, užveisė didelį sodą, 1824 m. Tūbinėse pastatė bažnyčią ir ją aprūpino. 1826 m. Tūbines paveldėjo sūnus Anupras Jacevičius.
1833 m. Tūbinių dvaras su Pakasokio ir Degliškės polivarkais(iš viso 37 valakai žemės) buvo konfiskuotas. 1833 m. dvarą paimant iždo žinion, surašyti šie Tūbinių dvaro pastatai: senas gyvenamasis namas, svirnas, paukštidė, arklidė, 2 tvartai, 3 daržinės, klojimas, spirito varykla, ledainė, rūsys, vandens malūnas, prie jo tvartas ir daržinė. Iš viso sodyboje stovėjo 15 pastatų. Dvarui taip pat priklausė 2 smuklės. Degliškės polivarke buvo gyvenamasis namas, klojimas, svirnas, 2 tvartai. Pakasokio palivarke stovėjo naujas gyvenamasis namas, svirnas, dar tvirta daržinė ir senas klojimas, bei smuklė. Prie Tūbinių vėliau prijungtas konfiskuotas Dargalių dvarelis. Iki 1844 m. valda buvo nuomojama.
Steigiant valstybinių valstiečių kaimų bendruomenes(valsčius), sudarytas liustracinis jos inventorius, kuriame pastatai aprašyti išsamiau. Tuomet sodyboje stovėjo smarkiai aptriušęs pušinių rastų, dviejų galų stačiakampis(23x9m)ponų namas su dviem vienodo dydžio(8,5x7,6 m) fligeliais. Viename jų buvo sena salė, kitame-virenė su dūmtraukiu virš stogo, 2 podėlio patalpos ir priemenė su kaminu, 7 kambariai, iš kurių 4 sienos tinkuotos, o trijų-tapetuotos popieriumi, ir 4 pagalbinės patalpos. Patalpų lubos ir grindys buvo lentinės, kamine virenėje plūkta asla. Vidaus durys stalių darbo su vyriais ir spynomis, gerosiose patalpose dvivėrės. Patalpas šildė 3 plytinės ir 2 paprastų koklių krosnys. Pastatas stovėjo ant akmeninio pamato, buvo uždengtas malksnų stogu ir apkaltas ;lentomis. Kai kurie langai turėjo langines. Virš kraigo kilo 2 kaminai. Taigi veikiausiai, XIX a pradžioje dvarą valdant Ignotui Jacevičiui, namas buvo naujai pastatytas, ar iš esmės perstatytas ir įrengtas pagal to meto vidutinių dvarų ponų namams keliamus reikalavimus, bet, perėjęs valstybės žinion, apleistas.Dar du pastatai-svirnas(21x8.2 m) ir gerųjų arklių arklidė- vežiminė(21,5x9m.)- taip pat buvo suręsti ant akmenų mūro pamatų iš tašytų rastų, tačiau dengti šiaudais. Arklidę- vežiminę sudarė trys patalpos. Galuose buvo arklidės(6-ms ir 4-ms žirgams), per vidurį-vežiminė su dvivėriais vartais. Patalpos buvo rakinamos. Didesnė žirgų patalpa ir vežiminė išklotos lentomis. Kiti sodybos statiniai, išskyrus kiaulidę, pamatų neturėjo. Visi buvo suręsti iš apvalių rastų, dengti šiaudais. Tvartų kieme stovėjo 2 vienodo ilgi tvartai(30x6.8x6,4 m.) ir daržinė pašarams. Už jo buvo daržinės javams (40x8,5 m.) ir šienui(39x6,5 m.). Klojimas(27x9,2 m.) turėjo jaują ir pertvara atskirtą peludę, į ją vedė dveji dvivėriai vartai. Sodyboje taip pat stovėjo ledainė, paukštidė, spirito varykla. Kiaulidė buvo pažangus tuo laikotarpiu statinys: turėjo pamatus, o beveik 16 m. ilgio ir 7 m. pločio pastatą 6 pertvaros dalijo į atskirus gardus, kurių kiekviename buvo durys į lauką. Tokio tipo kiaulidės tapo ypač populiarios XIX a pabaigoje-XXa pradžioje.
Sodybos struktūrą iliustruoja maždaug tuo pačiu metu kaip ir inventorius, sudaryti dvaro žemių planai: 1823 m. bažnyčios valdos planas ir 1849m. Tūbinių dvaro žemių planas. Juose atpažįstami kai kurie sodybos pastatai- ponų namas su fligeliais, tvartų kiemas su dviem vienodo dydžio lygiagrečiai sustatytais tvartais ir stačiakampe pašarų daržine. Į pietryčius nuo tvartų kiemo pavaizduoti 2 statiniai veikiausiai buvo javų ir šieno daržinės. Prie ponų namo stovėjo ir pagrindinį kiemą formavo svirnas ir vežiminė. Už to namo link upelio driekėsi sodas.Valstybinių valstiečių kaimų bendruomenės(valsčiaus) steigimo procese dvaro centre buvo suplanuoti 5 atsarginiai sklypai, o spirito varyklą, paukštidę ir kiaulidę nurodyta nugriauti ir jų medžiagą parduoti. Kiti dvaro pastatai ir jau minėti sklypai 1851 m. buvo išnuomoti Dominykui Žadeikai. Nuomininkas Tūbinėse negyveno, dvare įsikūrė subnuomininkai, pastatų niekas neprižiūrėjo, jie iro ir buvo niokojami. 1862 m. beveik visi pastatai grėsė sugriūti. Statinius leista nusipirkti našlei Justinai Geidukienei. Valstybinis vaismedžių sodas kelis dešimtmečius dar buvo nuomuojamas įvairiems asmenims."
1849 m Tūbinių apylinkės žemėlapyje pažymėti Tūbinių dvaro pastatai (juodos spalvos figūros) ir dvaro savininko I. Jaceviciaus įkurtas vaismedžių sodas.
Šių laikų sulaukė ir vienintelė buvusio didelio, Tūbinių Jacevičių dvaro sodo obelis, taip pat nuo daugybės metų savo šakas sugarbanojusi liepa, buvusios dvaro Liepų alėjos liūdininkė.
Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis 2016 m, pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus.
Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo Konstantino vaikystėje ir jos senelio prisiminimuose.
Aldona Višinskytė, g. 1933 m., paskutiniojo dvaro ūkvedžio jos senelio, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, dabar valdanti dalį buvusio istorinio dvaro žemių, pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus žiauraus karo laiko įvykius.
Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.
Tūbinių bažnyčios atsiradimas
Istoriniuose veikaluose trumpai apibūdinamas Tūbinių bažnyčios statytojas Ignotas(Ignacijus) Jacevičius kaip labai pamaldus katalikas, kuris užsiėmė bažnyčios statyba, kad ji būtų arčiau religinėms apeigoms atlikti. Tačiau priežasčių galėjo būti ir daugiau. Panagrinėjus buvusios Balsių bažnyčios knygas, kur buvo registruotos pirmosios Jacevičių šeimos atžalos, dukters Apolonijos ir sūnaus Anastazijaus Marcelijaus krikštai, čia pat randame ir jų mirties liūdijimus.
Dvarininkų, būsimų Tūbinių bažnyčios fundatorių, Teklės ir Ignacijaus Jacevičių dukros Apolonijos mirties metrikas. Palaidota Šilalės parapijinėse kapinėse, 1806 m
Gali būti, kad pergyventa mažamečių, sūnaus Anastazijaus Marcejlijaus, gimusio ir mirusio tais pačiais 1804 metais, taip pat mažametės dukros Apolonijos netektis ir laidojimas Šilalėje 1806 m., paskatino giliai tikinčius dvarininkus Ignotą ir Teklę Jacevičius užsiimti bažnyčios ir kalvarijų koplyčių statyba Tūbinėse 1820-1824 m. Tuo laiku pastatytoje mūrinėje šv. Kryžiaus koplyčioje Jacevičiai įrengė ir mauzoliejinę kriptą savo šeimai.
Kunigas Vincentas Juzumas savo veikale „ Žemaičių vyskupijos istorija“, išleistame 1899 m. apie Tūbinių bažnyčios atsiradimą rašė:
" XIX amžiaus pirmoje pusėje Tūbinių savininkas buvo itin pamaldus, pavyzdingas žemvaldys, bajoras, Telšių apskrities maršalka Ignotas Jacevičius, gyvenęs savo Tūbinių dvarelyje. Atitrūkęs nuo namų šurmulio, vienumoje, jis ilgai ir nuoširdžiai melsdavosi ne tik savo, bet ir visų žmonių išganymui. Tam reikalui netoli dabartinės Tūbinių bažnytėlės, prie pušyno, šis bajoras pasistatė nedidelį namelį, kuriame ilgas valandas praleisdavo paskendęs maldose. Taip karštai besimeldžiant, jam kilo mintis toje vietoje pastatyti bažnyčią, kad joje galėtų melstis ne tik jis pats, bet ir Tūbinių bei aplinkinių kaimų žmonės. Pasitaręs su žmona Tekle Godliauskaite, 1820 metais ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Tuo reikalu I. Jacevičius kreipėsi į tuometinį kunigaikštį, žemaičių vyskupą Juozapą Giedraitį ir jo koadjutorių oficiolą Gailevičių. Pagal tuomet galiojusią teisę Jacevičiai oficialiai užrašė valaką (mažiau negu hektaras) žemės suplanuotai bažnyčios statybai, o kunigui paskyrė 80 sidabro rublių algos metams. Minėtas vyskupas, gavęs Dvasinės kolegijos sutikimą, 1821 metais leido Jacevičiams funduoti Tūbinių bažnyčios statybą. Jau 1822 metais vyskupo įgaliotas Šilalės klebonas kun. Tomas Pilsudskis su kunigais altaristu ir vikaru pašventino būsimos šventovės akmenį, 1823 metais Dievo namų statyba jau buvo baigta."
V. Juzumo aprašytas namelis pušynėlyje, kuriame meldėsi pamaldusis I. Jacevičius, greičiausiai buvo dabartinės Šv. Kryžiaus koplyčios vietoje. Kol naujai statoma Tūbinių bažnyčia dar nebuvo pašventinta, gavus vyskupo leidimą, Šv. Kryžiaus koplyčioje 1822 m. buvo pradėtos laikyti Šv.Mišios.
1823 m. bažnyčios valdos plane pažymėta bažnyčia ir kalvarijų koplytėlės, pastatytos kristaus kančių kelią vaizduojantiems paveikslams. Kiek žemiau, kairėje pažymėtas ir netoliese esantis bažnyčios fundatorių Jacevičių valdomas Tūbinių dvaras ir nuo bažnyčios į dvarą vedantis kelias.
Tūbinių bažnyčia ir vienu metu 1823 metais suprojektuotos Šv. Kryžiaus kelio kalvarijos, sudaro 12 mažesnių mūrinių koplyčių, iš kurių viena didesnė pamiškėje, ir dvi didelės koplyčios, stovinčios viena kapinėse, kita šventoriuje.
1823 m. bajorų Jacevičių statytos Tūbinių bažnyčios bei kalvarijų projekto plano aprašymuose paminėti pagrindiniai fundatoriai, Tūbinių dvaro savininkai bajorai Teklė Godliauskaitė ir Ignacas Jacevičiai ir artimi jų giminės.
Rašydamas savo istorijoje apie Tūbinių kalvarijų steigimą, kunigas Vincentas Juzumas pažymėjo vienuolių bernardinų įnašą. Dvarininkas I. Jacevičius savo sumanymą dėl kryžiaus kelio įrengimo Tūbinėse derino su vyskupu ir bernardinų provincijolu, koplytėlės ir didžiosios koplyčios pradėtos rengti „bernardinų patartose vietose“, gavus mažesniųjų brolių pritarimą, bei vyskupų leidimą. Kalvarijas šventino Telšių bernardinų vienuolyno gvardionas ir provincijos kustodas kunigas Ambraziejus Gaurogkas. Pasak V. Juzumo, kalvarija užbaigta 1924 m., o po metų, Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dieną ji iškilmingai pašventinta.
 
Tūbinių kalvarijų koplytėlės I-stotis dešinėje, ir XIV-stotis kairėje. Kapinių koplyčia-VI stotis centre.
Šv. kryžiaus kelias Tūbinių kalvarijos pirmą kartą iškilmingai apvaikščiotos 1825 metais.
„ 1825 M. RUGSĖJO 14 D. t. y. Šv. KRYŽIAUS IŠKĖLIMO DIENĄ PIRMĄ KARTĄ PROVINCIJOS TVARKYTOJAS KUN. AMBRAZIEJUS GRAUROKAS, DALYVAUJANT DAUGYBEI ĮVAIRIŲ LUOMŲ ŽMONIŲ IR TALKININKAUJANT KITIEMS PAMALDAUS BAŽNYČIOS FUNDATORIAUS PAKVIESTIEMS KUNIGAMS, KELIOSE VIETOSE PASAKĘS JAUDINANČIUS PAMOKSLUS APIE VIEŠPATIES KANČIĄ, VIEŠAI APVAIKŠČIOJO TŪBINIŲ KRYŽIAUS KELIUS. TĄ DIENĄ VISUOMET MELDŽIAMASI KAPINĖSE IR Šv. KRYŽIAUS KOPLYČIOJE. “
Humanitarinių m. dr. Asta Giniūnienė, Monografijoje "Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje–XX a. pradžioje", 2013m. surinkusi vertingos istorinės medžiagos apie Lietuvos kalvarijas rašo:
"Tūbinių Kalvarija garsėjo visame Raseinių paviete. Ji buvo plačiai žinoma ir dėl bažnyčios didžiajame altoriuje buvusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. XIX a. pabaigoje V. Juzumas Tūbinių Kalvariją populiarumu prilygino Beržoro Kristaus kančios keliui. Iškilmingos Kryžiaus kelio procesijos buvo rengiamos pavasarį ir rudenį, pažymint titulinę Dievo Apvaizdos ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventes(nukeliamas į artimiausią sekmadienį. Ši tradicija tęsėsi daugiau nei pusantro šimto metų ir nutrūko tik sovietmečiu. Kunigo Vladislovo Juškio pasakojimu, minėtomis iškilmių dienomis, po sumos, kapa vilkintis kunigas, nešdamas Šv. Kryžiaus relikviją, su maldomis ir giesmiemis nuo šventoriaus pirmosios stoties pajudėdavo miškelio link. Kai procecija sustodavo prie stoties, kunigas įdėdavo relikviją į koplytėlę. Kryžiaus kelias būdavo apeinamas ratu- tikintieji aplankę paeiliui stovinčias I-V stotis, pasukdavo į šeštąją- didžiąją koplyčią (kapinėse) ir pasiekę tolimiausią koplytėlę, stovinčią miške ant kalnelio(VII), sugrįždavo pro VIII-XI stotis bažnyčios link į Šv. Kryžiaus koplyčią(XII), po to lankydavo dvi paskutiniąsias (XIII, XIV) stotis-koplytėles šventoriuje."
Mokslininkės dr. A. Giniūnienės monografijoje taip pat randama žinių, kad Tūbinių kalvarijų koplyčios pradžioje nebuvo aprūpintos tapytais paveikslais; tą galėjo padaryti tik didesnės ir svarbesnės parapinės bažnyčios. Tačiau bernardinai rūpindamiesi Kryžiaus kelio stotimis, prisidėdavo ir prie koplytėlių puošybos grafiniais paveikslėliais raižiniais. Toks komplektas, esantis ir Tūbinių bažnyčioje užfiksuotas 1830 m. sudarytame inventoriuje. Vėliau, Lietuvoje masiškai atsisakant senūjų grafinių atvaizdų, 1878 m. Tūbinių bažnyčioje raižiniai irgi pakeisti naujais, tapytais paveikslais, kurių didžioji dalis kad ir nukentėję nuo laiko, išsaugota iki šių dienų.
Nuotraukoje keletas Tūbinių kalvarijų Kryžiaus kelio stočių paveikslų saugomų bažnyčioje.
Kitoje paveikslų pusėje ant drobės kolekcijos autoriaus, italų dailininko Luigi Morgari inicialai, 2017m vasara.
Šv. Kryžiaus koplyčia, Tūbinių kalvarijų VI-ji stotis, pastatyta kartu su bažnyčia 1823 m.
Daug metų Tūbinių bažnyčios šventoriuje stovinčios Šv. kryžiaus koplyčios rūsys, su unikaliomis skliautinėmis lubomis, slėpė tūbiniškiams mažai žinomos, bažnyčios steigėjų ir statytojų Jacevičių giminės palaikus
 
Šv. Kryžiaus koplyčios rūsys ir sovietmečiu nuniokotos mūrinės palaidojimų kriptos, 2014m.
Rūsio sienoje išlikę iškalta statybos data, 1823 m.
Tūbinių kalvarijos paminėtos 2014 m. atrastame bažnyčios fundatorės Teklės Jacevičienės 1843 m mirties įraše, kuriame nurodyta jos palaidojimo vieta.
Teklės Jacevičienės - Godlevskos mirties įrašo kopija. LVIA įrašas L. 1018v. N. 7
Teklė Jacevičienė - Godlevska, Ignacijaus žmona, 67 m. našlė, palaidota šalia savo anksčiau mirusio vyro I. Jacevičiaus Tūbinėse, Kalvarijų 12 stoties koplyčioje.
Vėliau, pagal Lietuvos Valstybinio Archyvo dokumentus, nustatyta kad, 1829 m. pirmiausia šioje koplyčioje buvo palaidotas 79 m. Tūbinių dvaro savininkas, vienas bažnyčios steigėjų ir fundatorių Ignas Jacevičius.
Igno Jacevičiaus 1829 m. mirties įrašo kopija.
F. 669 Ap. 1 B. Žemaičių (Telšių) vyskupijos kurijos archyvinis fondas 1828-1843 m. mirties (Šilalė L. 1014, Tūbinės L. 1018)
Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo(LVIA) apie Ignacą Jacevičių nurodoma, kad jis Jacevičius mirė 79 m. amžiaus, 1829 m. lapkričio 30d., palaidotas Tūbinių Kalvarijų koplyčios rūsyje.
Įrašai Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo religinių bendruomenių skyriuje saugomose knygose padaryti tuo laikotarpiu naudota senovine lenkų kalba. Pagal juos daroma išvada, kad Igno ir Teklės Jacevičių šeimoje tuo laikotarpiu buvo 3 sūnūs: Anupras, Severijus, Juozapas Julius. Centrinę vietą Tūbinių kalvarijų ansamblyje užima Dievo Apvaizdos Tūbinių bažnyčia, kurios vaizdas anuomet nuo dabartinės bažnyčios šiek tiek skyrėsi.
Tūbinių bažnyčios vaizdas iki 1939 metais vykdytos rekonstrukcijos. Stogas medinis, bokšteliai mažesni, negu dabar esantys. Bažnyčią iš galo, nuo pat jos pastatymo, puošia Kristaus skulptūra "Nukryžiuotasis".
Nukryžiuotasis-LIMIS, 1964 m
  
Bažnyčioje 1964 metais meno istoriko Mečislovo Sakalausko aprašytas Švč. Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas, Šv. Pranciškaus, Šv. Zacharijaus ir Laiminančio Kristaus skulptūros (LIMIS).
Mečislovas Sakalauskas. Nešiojamas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos bareljefu Tūbinių bažnyčioje. 1964, LIMIS-20000017004198
Tarp nedaugelio bažnyčios istorinių relikvijų, iki šių dienų išsaugotas unikalus, Tūbinių dvaro savininkų Jacevičių 1926m. bažnyčiai ir parapijai dovanotas, ornamentais puoštas būgnas. 
 
Būgnas inkrustuotas kalto metalo elementais ir dvigalvio erelio atvaizdais, iki šių dienų išlaikęs savo pirmapradę išvaizdą. Specialioje plokštelėje, užtvirtintoje ant būgno šono, įspaustas Jacevičių giminės herbas, Anupro Jacevičius šeimos vardų inicialai ir metai, 1826-ieji.
Daugybę metų šis būgnas buvo neatsiejama Tūbinėse vykusių Velykų švenčių dalis ir rytą auštant kviesdavo kaimo gyventojus, žadindamas į rytines pamaldas. Garsas, tai stiprėjantis, tai vėl nuslopstantis, užpildęs šventorių pasklisdavo po apylinkę, suteikdamas šioms šventėms nepakartojamo džiugesio.
Bažnyčios inventoriniuose aprašymuose minima, kad buvo dar vienas būgnas naudotas apeigose. Šiuo metu vienintelis išlikęs senovinis būgnas apeigoms nebenaudojamas, saugomas kaip kultūros paveldo objektas, kuriam 2016-aisiais sukako 190 metų.
Tūbinių parapijos praeitį leidinuke "Tūbinių parapija" 1938 m. aprašė tuo laiku dirbęs kunigas Domininkas Masiulis, tam skirtą skyrelį pavadindamas "Keletas žinių iš Tūbinių parapijos praeities". Jame rašoma:
"Kur šiandien stovi parapijos bažnyčia ir garsios (apylinkėje) Kryžiaus kelio stotys, ten prieš 117 metų(dabar 190m. a.p.) buvo dirvos ir miškas. Ta žemė priklausė Tūbinių dvaro savininkams pp. Ignacui ir Teklei (Godliauskaitei) Jacevičiams. Jie gyveno toje vietoje, kur dabar gyvena p. K. Višinskis. Nors Tūbiniai priklausė (prieš karą{I p. a.p.}) Raseinių apskričiai, bet p. Jacevičius buvo kitos apskrities, būtent Telšių, maršalka(apskrities viršininkas) ir iždininkas. Jacevičiai buvo uolūs katalikai. Parapijos bažnyčia buvo už 7 km. (Šilalėje). Jie norėjo arčiau maldos namus turėti. Tuo reikalu kreipėsi į Žemaičių Vyskupą Juozapą Arnulfą Kunigaikštį Giedraitį prašydami leisti Tūbiniuose pastatyti koplyčią-bažnyčią, prie kurios galėtų gyventi altarista. Jis pasižada tam tikslui paaukoti žemės sklypą (20 dešimt.) ir visas didžiasias bažnyčios statybos išlaidas padengti. Pirmasis dokumentas kuris randamas Tūbinių bažnyčios archyve yra minėto vyskupo Juozapo Giedraičio atsiūstas atsakymas pp. Jacevičiams, kad tokiam sumanymui labai pritaria.
Tuojau buvo pradėta statyba. Nors pamatus išmūrijo skirtus mūriniam pastatui, bet sienas pastatė iš medžio.(...).1822 m. Šilalės klebonas klebonas Pr. Dargevičius Vyskupo paskirtas, jau pastatytą Tūbinių bažnyčią, titulu "Dievo apvaizda" pašventina. Pašventinimo dokumentą, be minėto Š. klebono dar pasiršė šie dvasiškiai: kun. J. Bruževičius-Laukuvos vikaras, kun. Pr. Zamukis- Šilalės vikaras ir M. Jurkauskas Balsių altarista. Nors greitai buvo paskirtas kunigas(altarista), bet metrikos knygos pradėta vesti tik 1832 m.(mirimo) ir 1862 m. (gimimo). Pavartę tas metrikų knygas sužinome kokie Dvasios Vadai čia gyveno ir dirbo. Pasirodo kad jau devynioliktas kunigas čia gyvena. Iš šių 18 kunigų keturi dirba kitose parapijose, o 14 jau yra mirę(iki 1938 m.-a.p.). Bet reik pažymėti, kad Tūbiniai laiminga vietelė, nes visi šią vietą apleido sveiki, mirė kitose parapijose."
Pagal kunigo Domininko Masiulio sudarytą sarašą nuo bažnyčios įsteigimo pradžios Tūbinėse dirbo šie dvasiškiai:
Kun. Karolis Rimkevičius 1822-1832(?). Kun. Juozapas Jankauskis 1832-1845(?), kun. Kazimieras Brazdauskis 1845-1859, kun. Andriejus Mikutis 1859-1860, kun. Pranciškus Šadzevičius 1860-1869, kun. Bronislovas Stasevičius 1869-1870, kun. P. Šiaulevičius 1870-1881, kun. Valentinavičius 1881-1882, kun. Jacevičius 1882-1885, kun. Pranciškus Žukauskas 1885-1886, kun. Povilas Žaibavičius1886-1897, kun. V. Bartkevičius 1897-1904, kun. Augustinas Mažeika 1904-1918
Tūbinės priklausė Batakių dekanatui, 1887 m. Batakių dekanato Metrikų knygos iškarpoje Tūbinių ir Batakių bažnyčių antspaudai.
Tarpukario metais Tūbinėse dirbo ir gyveno: kun. Domininkas Dundulis 1919-1925, kun. Aleksandras Bialazaravičius 1925-1930, kun. Boleslovas Lašas 1930-1931, kun. Stanislovas Aužbikavičius 1931-1936, kun. Pranciškus Baltrūnas 1936, kun. Domininkas Masiulis nuo 1936 m. lapkričio mėn. 1 d. iki 1940 m.
Klebonas D. Masiulis, laikraštėlyje "Tūbinių parapija", aprašydamas buvusius bažnyčios remontus, pažymėjo, kad stogas uždengtas gontais(lentutėmis) 1908 metais. Ten pat paminėti ir kiti buvę bažnyčios remontai:
D.Masiulis, laikraštis "Tūbinių parapija", 1938m. gruodžio 25 d. numeris.
Tūbinių bažnyčios didžiojo bokštelio projektas. Šį projektą istorikas K. Misius atrado tarp 1925 m. parapijos dokumentų, saugomų Lietuvos Valstybiniame Istorijos archyve(LVIA).
Bažnyčios fasadas, apie 1950 m.
Tūbinių klebonas 1938 metais buvusiais bažnyčios remontais domėjosi neatsitiktinai. Istoriko K. Misiaus teigimu, kaip tik 1939 metais, dirbant D. Masiuliui, buvo atlikta bažnyčios bokštelių rekonstrukcija. Galima numanyti kad tuo pat metu medinėmis lentelėmis dengtas stogas buvo pakeistas skardiniu, o klebonui teko nemaži, su remonto darbais susiję rūpesčiai.
Tarp senų dokumentų atrastas, ranka nupieštas bokštelio projektas liūdija, kad bažnyčios rekonstrukcijai ruoštasi ne vienerius metus, tik įgyvendintas jau artinantis blogajam periodui, antrajam pasauliniam karui.
Tūbinių bažnyčia, apie 1955m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio
Bažnyčia medinė, su dviem bokšteliais, kurių viršūnes puošia metaliniai kryžiai saulutės. Iš P. Gumuliausko albumo
Tūbinių bažnyčios didysis altorius, apie 1944m
Bažnyčioje trys altoriai, išpuošti liaudies meistrų medinėmis šventūjų skulptūromis. Didžiojo altoriaus centre stovi Kristaus statula.
Tūbinių bažnyčios altoriai, 2017m Velykos
Tūbinių bažnyčios vargonai
Duomenys apie Tūbinių bažnyčios vargonus pateikti Lietuvos kultūros paveldo centro svetainėje.
Senoji varpinė. Tūbinės prieš 80 metų.
Senoji Tūbinių varpinė, 1950 m.
Kun. A. Bialazaravičius Tūbinėse ne tik pastatė naują kleboniją, perdirbo didįjį bažnyčios altorių, bet, pridėdamas nemažai savo pinigų, įtaisė ir du naujus bronzinius varpus. Šie varpai, kuriuos 1942 m. aprašė, kun. Liutvinavičius Tūbinėse skamba iki šiol.
Knyga "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006
 
Tūbinių varpas I, 2005 m.
 Tūbinių varpas I, 2005 m.
Tūbinių bažnyčios varpinė apie 1964 m. jau sunykusi ir paramstyta.
Tūbinių bažnyčios varpų garsai į kapines palydėjo daugybę parapijos gyventojų.
Brokštėnų k gyventojai Antanas Kėbla ir Pranas Drūkteinis Tūbinių bažnyčios remonto darbuose, apie 1968 m. Už šiuos darbus atsilygino ir sovietinė mokykla: darbininkams moksleiviams sumažino elgesio pažymį...
Tūbinių klebonijos pastatas, 1950 m. Iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės nuotraukų rinkinio.
Daug metų tarnavusi pagal savo paskirtį, nukentėjusi nuo gaisro karo pradžioje, klebonija sovietmečiu, 1959 m. priverstinai tapo Tūbinių septynmete mokykla.
 Keliuku pro Tūbinių bažnyčią, apie 1950 m. Nuotraukoje matomi senieji šventoriaus medžiai, menantys ir bažnyčios statybos laikus. Iš Monstvilienes albumo.
Iš Tūbinių atlaidų namo į Kiaukus. Tolumoje matomas bažnyčios bokštas. Apie 1950 m. nuotrauka iš Elenos Dargužaitės Mikalauskienės albumo
Valerijos Juškytės, Dargalių k. vestuvės
Šalia Tūbinių kalvarijų XI stoties koplyčios Kiaukų k. gyventojo Martyno Meškausko giminėje vykusių vestuvių procesija. Ši koplyčia, kaip ir kitos aštuonios kalvarijų koplyčios iki šių dienų neišliko.
Tūbinių kaimo koplyčia, apie 1950 m.
Nuosavoje žemėje prie Jėrubyno upelio, koplyčią pastatė ūkininko Kazimiero Bagdono tėvas, apie 1935 m.
V. ir J. Almonaičių knygoje "Šiaurės Karšuva" paminėti prieškaryje rašiusio Jono Buračo įspūdžiai apie šią koplyčią, išreikšti žodžiais:
"Stovi, kaip gyvos, nuskaptuotos dievaičių stovylos žmogaus ūgio didumo: šv. Vincentas, Kristus su kryžiumi ir P.Marijos dangun ėmimas".
Kraštotyrininkų teigimu statulos pagamintos maždaug 1935-1936 metais. Skulptūrų autorius žinomas apylinkės dievdirbys Jeronimas Jasūdas iš Kiaukų.
1964-aisiais metais, užtvenkus Jėrubyno upelio vagą ir įrengiant tvenkinius, koplyčia buvo nugriauta. Apie statybą kitoje vietoje tuometinė sovietinė valdžia negalvojo. Laikiną medinę koplyčią pastatė ir Šventūjų skulptūras priglaudė netoliese gyvenęs Stasys Pudževys, jo mamos artimieji, Petro Šidlausko šeima. Vėliau, medinei koplyčiai sunykus, skulptūroms kieme buvo sumūryta nauja, iki šiol tebestovinti koplyčia.
  
Šventūjų skulptūros Tūbinių km. koplyčioje, 2017m.
Šiuo metu koplyčią prižiūri, buvusioje Šidlauskų sodyboje įsikūrusi ir jos aplinką puoselėjanti Daivos ir Dariaus Eitvydų šeima. Per daugelį metų būta ir vandalizmo atvejų. Pagal S. Pūdževio, gyvenančio Beržės kaime pasakojimą, skulptūros vagių buvo išvogtos ir bandytos išvežti į Lenkiją, gal būt su tikslu jas parduoti. Apsaugojo geroji apvaizda: po trijų mėnesių jos vėl buvo sugražintos į savo buvusią vietą.
Tūbinių km. koplyčia, 2017 m.
Tūbinių kaimo koplyčia pakeitė savo dislokacijos vietą, tapo kitokios išvaizdos, išgyveno karus ir sovietinę santvarką. Tiktai globojama ištikimų parapijiečių sulaukė vėl Nepriklausomos Lietuvos laikų, o joje stovinčių šventūjų skulptūrų akys, kaip ir daugelį dešimtmečių, pasitinka ir palydi pro šalį einančius ir važiuojančius.
|
