Friday, 08 August 2025
0
  • Įžanga
    • Svetainės idėja ir turinys
    • Istorijos paieškos ir apžvalga
  • Protėviai
    • Senoji Žemaitija, Šilalė ir Tūbinės
    • 1831 m. sukilimas A. Jacevičius, J. Rimkevičius, V. D. Gadonas
    • Laisvės kovos Žemaitijoje
    • Apie Laisvės kovas Amerikos spaudoje
  • Emigracija
    • Emigracija ir darbai už Atlanto
    • Ona Razutienė, Spindulys
    • Leonardas Šimutis ir Lietuva
    • Stasys Žilys- prelatas iš Dargalių
    • Vytautas Radžius
    • Banginių medžiotojas iš Tūbinių
    • Kanados macenatė Lietuvos vaikams
  • Tūbinės
    • Istorijos pėdsakais
      • Tūbinių dvaras ir bažnyčia
      • Parapija ir kunigai
      • Miestelis ir kaimas
        • Velykos Tūbinėse
        • Atlaidai ir gegužinės
        • Tūbinių kapinės
      • Savanoriai, šauliai, karo tarnyba, paminklas, skrydis sukrėtęs Lietuvą
        • Antanas Petrokas
      • Pavasarininkai, Jonas Konstantinavičius
        • Aleksandra Dapkutė-Olė
        • Kazimieras Jakas
      • Stanislovas Pintveris, vargonai ir choras
      • Jonas Macas, dūdų orkestras
      • Radžiai ir jų palikuonys
      • Višinskiai dvaro įpėdiniai
      • Tarybų valdžia ir sovietmetis
  • Okupacija
    • Okupacija, tremtys ir laisvės kova
      • Petras Gumuliauskas
      • Petras Dapkus Sibiro žemėje
      • Mokytojai Peleckiai
      • Karo pabėgėliai Fetingiai
    • Darbo lageriai, Chabarovskas
    • Albinas Kentra ir Laisvė
  • Kiti kaimai
    • Kiaukai
      • Juozo Noreikos atsiminimai apie Kiaukus
      • Mokytojas A. Račkauskas
      • Jono Rimkaus sodyba, Pociai
      • Sodyba prie dvikamienio ažuolo
    • Pajėrubynis
      • Pajėrubynio vienkiemis, Bendikai, Kauliai
    • Paakmenis
    • Girininkai
      • Vilkanauskai, Albinos prisiminimai
    • Brokštėnai
      • Brokštėnų sodai
    • Dargaliai
    • Panerotis
    • Payžnys
      • Luganeckiai
      • Beinoriai
    • Vabolės
    • Jakaičiai
      • Dapkai iš Jakaičių
        • Antanas Dapkus, saviveikla
        • Algimantas Dapkus, lapių medžioklės
    • Kaštauniškės
      • Tėvas Rokas-Petras Kažukauskas
  • Mokyklos
    • Kiaukų mokykla
    • Tūbinių mokykla
    • Šilalės mokykla
    • Kitos mokyklos
  • Atgimimas
    • Sąjūdis, Lietuva 1987-1991 m
    • Lietuvos krikštui 600 m., 1987 m
    • Atgimimo kryžius,1989 m
    • Kelionė už "geležinės" sienos
  • Paveldas
    • 100-mečio šventė, 2012 m
    • Kraštiečių susitikimas 2014 m.
    • Bažnyčios Jubiliejus
    • Paminklo atstatymas
    • Atminties stelos
    • Tūbinių herbas
    • Tūbinių kalvarijos
      • Ar atgims Tūbinių Kalvarijos?
  • Kraštiečių pasiekimai
    • Kryždirbiai
    • Dailininkai
      • Pranciškus Gerlikas ir šeima
    • Tautodailė
      • Stanislovas Jonikas
      • Alfonsas Bendikas
      • Laimutės Jundulienės paveiksluose Sibiras
    • Poezija
      • Teresės Ūksienės ginklas eilėraščiai
      • Vladislovas Juškys - Dieve tau save aukoju
    • Rašytojai
      • Kazimieras Šetkus
      • Dalija Kiliesienė
  • Įvykiai - Naujienos
  • Patarimai ieškantiems giminės istorijos
  • Kontaktai
ĮžangaTūbinėsTūbinės

 Kolūkis arba tremtis!

Praėjus trejiems metams po karo, okupantai ėmėsi griauti dešimtmečiais nusistovėjusį lietuvių gyvenimo būdą bei šalies ekonominę sanklodą ir suvaryti kaimą į sovietų pavyzdžiu sukurtus kolūkius. Tam 1947 metų gegužės 21 dieną, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas buvo priėmęs slaptą nutarimą.

Kad šis planas būtų įgyvendintas, Kremliui ir jo statytiniams teko griebtis ne tik ekonominio spaudimo ir kaimo žmonių bauginimo, bet ir žiaurių represijų. Tad neatsitiktinai lygiai po metų, 1948 metų gegužės 22 dieną sovietai pradėjo didžiausią pokario metais trėmimų operaciją „Vesna“.

Galimas dalykas, kad prievartinis kolūkių steigimas būtų prasidėjęs bent pora metų anksčiau, jei ne pirmieji masiniai prieškariniai trėmimai, ir rekrūtų gaudymas į sovietinę kariuomenę 1944-aisiais, sukėlęs iš pradžių spontanišką, o vėliau ir gerai organizuotą ginkluotą pasipriešinimą sugrįžusiems sovietų okupantams.

Vos prasiritus frontui, 1944 metais Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priima įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos padarinių Lietuvos TSR likvidavimo.“ Formalus šio įstatymo tikslas – tęsti 1940 metais pradėtą žemės reformą, tačiau iš tiesų tai buvo žemės nusavinimas, kur kas didesnis, nei pirmaisiais okupacijos metais.

Žemės matavimai.jpg

Iš viso iki 1948 metų rudens valstybė „priglobė“ 1,6 mln. ha žemės – pustrečio karto daugiau, nei 1940-aisiais. Valstybės žinion perėjo ne tik be šeimininkų likę, bet ir iš ūkininkų atimti plotai. Vadinamiesiems „buožėms“ tuo metu buvo palikta po 25-30 ha, o taip vadinamiems  „aktyviems hitlerinių okupantų talkininkams“ – vos po 5 ha žemės. Nusavinta žemė turėjo atitekti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, tačiau, didelei sovietų valdžios nuostabai, jos nelabai kas norėjo – apie 400 ha žemės taip ir liko neišskirstyta.

Tam buvo mažiausiai dvi priežastys: visų pirma, didelio entuziazmo nekėlė kalbos apie tai, kad netrukus visi šiaip ar taip bus suvaryti į kolūkius. Be to, imti buvusią kaimynų – partizanų ar tremtinių žemę dažnai buvo tolygu mirties nuosprendžiui – kaimo vietoves kontroliavę rezistentai tokių dalykų paprastai neatleisdavo. Tad dalis iš nužudytų, nukenktų ar ištremtų žmonių atimtos žemės buvo kone įbrukta miestelių stribams ir sovietinių įstaigų tarnautojams, kurie jos dirbti neturėjo jokio noro. Taip kadaise gražūs ir tvarkingi laukai pamažu ėmė virsti usnynais ir dirvonais.

Tačiau kaip šį nutarimą įgyvendinti, jei savanoriškai atsisakyti kad ir nedidelio savo turto ir sumesti jį į bendrą katilą niekas nesiveržia? Tai liudija ir faktas, kad pirmaisiais kolektyvizacijos metais valdžiai pavyko šiaip taip suorganizuoti vos 20 kolūkių.

Tokia padėtis Maskvos aiškiai netenkino, tad sovietinės Lietuvos valdžia, mėgindama „paprotinti“ kaimo žmonės, nuo įtikinėjimų ir agitacijos perėjo prie ekonominio spaudimo. Dėl to ypač kentėjo labiau prakutusieji.

Jau 1947 metų rudenį pradedami sudarinėti vadinamieji „buožių sąrašai“.  Į juos LKP CK nutarimu pateko visi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję kuliamąją, traktorių ar kitą žemės ūkio mašiną, malūną, lentpjūvę, nuomoję kaimynams gyvulius, skolinę sėklai grūdus ar kokius nors padargus.

„Buožes“ visų pirma užgriuvo sunki finansinė našta: jiems buvo įvesti ir nuolat augo progresiniai mokesčiai už naudojimąsi žeme, buvo didinamos ir vadinamosios pyliavos – produkcija, kurią neatlygintinai reikėjo atiduoti valstybei. Kitas valstiečių smaugimo įrankis buvo produkcijos supirkimo kainos – po 1947 metais įvykdytos pinigų reformos jos krito nuo 4 iki 10 kartų, tuo tarpu mokesčiai iki 1950 metų padidėjo net 5 kartus.

Tokių mokesčių našta tapo nepakeliama ne tik „buožėms“, bet ir kitiems ūkininkams, kuriuos sovietų valdžia buvo priskyrusi prie vadinamųjų „darbo valstiečių“. 1949 metais pastarieji įstengė sumokėti vos pusę nustatyto žemės mokesčio. Prasiskolinusiųjų ūkiai būdavo nedelsiant aprašomi, o jų šeimininkams tekdavo atsisveikinti su gyvuliais, grūdais, kitu užvargtu turtu, kai kurie iš jų net atsidurdavo kalėjime. Ypač negailestingai buvo elgiamasi su „buožėmis“: įstatymas leido atimti iš jų viską, išskyrus namą, vieną gyvulį ar įrankį ir asmeninius daiktus. Nors formaliai ūkininkui buvo privaloma palikti išgyventi būtiną minimumą: sėklas, plūgą, akėčias, arklį, karvę ir kiaulę, o iš asmeninių daiktų – kostiumą, paltą, kepurę, vieną porą batų ir kailinius, šių reikalavimų paprastai niekas nevykdė. „Buožėms įstatymai negalioja“ – dažnai kartodavo vietos valdžios aktyvistai, palikdami ūkininką pliką ir basą.

 „Likviduoti kaip klasę“

 Kitas būdas paskatinti kolūkinį entuziazmą buvo šantažas ir bauginimai. „Gyventojams taip ir paaiškinkite, kad jeigu kas nevykdys valsčiaus vykdomojo komiteto nurodymų arba nepanorės stoti į kolūkį, tai tuos valstiečius iškelsime į Sibirą“, – instruktuodamas apylinkių pirmininkus nurodė Šakių apskrities Barzdų valsčiaus vykdomojo komiteto vadovas Juozas Vaičiūnas. Kad tokie grasinimai skambėjo ne tik minėtame valsčiuje, liudija ir laiškas A. Sniečkui, kurį 1949 metų sausio 27dieną pasirašė grupė Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Stašaičių kaimo gyventojų. Laiške skundžiamasi, kad valsčiaus aktyvistai privertė juos pasirašyti pareiškimus dėl kolūkio organizavimo, priešingu atveju grasindami pasodinti į kalėjimą ar išvežti į Sibirą. Atsakymai į panašius nusiskundimus, pasak sparnuotos frazės, ateidavo apsiavę kerziniais batais. Tačiau prieš imantis plataus masto represijų, pagal visas sovietų politinio teatro taisykles, reikėjo organizuoti „darbo žmonių reikalavimus“ imtis priemonių prieš šviesaus rytojaus priešininkus.

Pirmuoju ženklu, jog virš Lietuvos kaimo vėl tvenkiasi debesys tapo 1948 metų gruodžio 21-23 dienomis Vilniuje valdžios sušauktas pirmasis Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimas.  Jame kai kurie specialiai parinkti kolūkių vadovai ragino imtis „griežtesnių priemonių kovai su buožėmis ir buržuaziniais nacionalistais“, o vieno Šakių apskrities Sintautų valsčiaus kolūkio pirmininkas netgi paragino „parašyti laišką draugui Stalinui, kad visi buožės būtų likviduoti kaip klasė“.

Ruoštis „likvidavimui“ pradėta maždaug po keturių mėnesių. Balandžio 3 dieną Maskvoje patvirtinama SSRS MGB vyriausiosios transporto valdybos viršininko pulkininko Michailo Benesono parengta kraupi aritmetika. Skaičiavimuose nurodoma, kad būsimiems trėmimams iš Lietuvos teritorijos prireiksią 1500 vagonų, kurių kiekviename turi tilpti po 24 žmones, vadinasi, pasirengta išvežti 36 tūkstančius žmonių. Gegužės 18 d. LSSR Ministrų taryba ir LKP CK priėmė visiškai slaptą nutarimą Nr. 60 „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“ ir dvylikos punktų instrukcija trėmimų vykdytojams. Pirmą kartą į tremtinių sąrašus formaliai traukiami ne tik rezistentai, jų rėmėjai ar šeimų nariai, bet ir į kolūkius stoti nepanorėję paprasti kaimo ūkininkai. Maždaug po mėnesio prasidės įvykiai, įėję į istoriją kaip didžiausia pokario trėmimų operacija „Vesna“.

„Gegužės 22 dieną, apie 4 valandą ryto išgirdau beldžiantis į duris. Kaimynas Jonas Vaiginas prašė, kad atidaryčiau duris – jis turįs man kažką svarbaus pranešti. Pravėriau duris ir apstulbau iš išgąsčio. Už jo nugaros stovėjo visas būrys ginkluotų kareivių, koks trisdešimt. Kieme – paruoštas kulkosvydis. Būrio karininkas, pastūmęs mane į šalį, įsiveržė vidun ir pareikalavo mano paso ir pieno pristatymo kortelės. Pažiūrėjęs į tuos popierius, išsitraukė iš kišenės raštą ir monotonišku balsu perskaitė, kad vyriausybė yra nutarusi ištremti mane iš Lietuvos į kitą sovietinę valstybę už kenkimą Sovietų Sąjungai. Paklausus, kuo aš galėjau pakenkti, atsakė, jog į tai bus atsakyta vėliau“. Taip 1948 metų didžiuosius trėmimus prisimena Biržų apskrities, Suosto kaimo valstietė Barbora Armonienė.

Apie tai, kiek žmonių buvo ištemta per liūdnai pagarsėjusią operaciją „Vesna“ būta įvairių versijų. Išeivijos istorikai yra minėję įvairius skaičius – nuo 40 iki 105 tūkstančių. Vis dėlto šiandien, remiantis archyviniais šaltiniais galima tvirtinti, kad į tremtinų žmonių sąrašus buvo įtraukti 56 718 asmenys. Trėmimų organizatorių pranešime Maskvai ir SSRS MGB 2-osios valdybos ataskaitoje teigiama, kad gegužės 22-23 dienomis į Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežtos 11345 šeimos arba 39766 žmonės.

Atrodo, kad toks didelis trėmimo operacijos mastas leido sovietinės Lietuvos valdžiai bent dalinai pasiekti savo tikslų ir „įtikinti“ dalį ūkininkų nebesipriešinti kolektyvizacijai. Iš karto po šių trėmimų valsčiuose ir apylinkėse buvo rengiami surengti valstiečių susirinkimai, kuriuose aiškinta, kodėl vežami „buožės“ ir agituojama stoti į kolūkius. 1948 birželį A. Sniečkus pranešime VKP(b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui jau rašo: „Po operacijos respublikoje dar labiau padidėjo darbo žmonių gamybinis ir politinis aktyvumas. Valstiečiai pradėjo aktyviau dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime, aktyviau ir drąsiau kalbėti susirinkimuose ir reikšti savo nuomonę, stoja į žemės ūkio kooperatyvus, teikia pareiškimus, kuriuose prašo steigti kolūkius.“  Tai, kad nauja trėmimų banga įbaugino žmones ir privertė juo paklusti primetamai tvarkai, liudija ir skaičiai. Jei 1948 metų balandžio 1 dieną Lietuvoje buvo vos 75, tai liepos pirmąją, iš karto po trėmimų – jau 227 kolūkiai, o kolūkiečių per tris mėnesius padaugėjo 3,4 karto. Kad trėmimai bei represijos tuo metu buvo vienintelis „argumentas“, skatinęs kolūkių kūrimąsi, liudija ir faktas, jog panaši situacija pasikartojo ir po 1949 metų kovą įvykdytos antrosios trėmimų operacijos „Priboj“. Tuomet per trumpą laiką kolūkių skaičius išaugo nuo 1130 iki 3079.

Jankaičių senkapis Šturmų kaiminystėje

Jakaičių kaimo senkapiai, 2015 m.

Kiek aukščiau Jakaičių senkapių ant kalno, stovėjo Šturmų sodyba. Pagal Alfonso Dapkaus pasakojimą, jo tėvo Jono prisiminimus Šturmų sodybije per naktį buvo laikomi uždaryti  aplinkiniai ūkininkai, siekiant priversti juos atiduoti žemę, inventorių ir pasirašyti stoti į kolūkį. Lygiai tokia pati situacija ir procesas dėl prievartavimo į kolūkį vyko ir Tūbinėse Juozo Knyzelio sodyboje.

Šiaip ar taip, 1951 metų sausio pradžioje, į 4471 kolūkį buvo suvaryta daugiau nei 89 proc. visų ūkių. Matyt, norėdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, valdžia ėmėsi dar vienos represijų bangos: 1951 metų rudenį buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija „Osen“. Šį kartą jau buvo nukreipta vien prieš kolektyvizacijos vajui nepasidavusius ūkininkus. Dabar tremiamųjų sąrašus sudarinėjo nebe MGB padaliniai, o vietinė administracija ir partijos komitetai. „Savieji“ buvo negailestingi – 4215 šeimų arba 14950 žmonių atsidūrė „buožių“ gretose, nepaisant to, kad pusė jų jau buvo spėję įstoti į kolūkius. Visiškai netikusiems į „buožes“ buvo priklijuotos „buožių pakalikų“ etiketės. Spalio 2-3 dienomis vykdytam paskutiniajam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkstančių MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkstančiai sovietinių ir partinių aktyvistų. Tuomet į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta 16 150 žmonių – daugiau, negu planuota.

 Nugalėjusio socializmo baudžiava

Išvežusi paskutiniuosius kolūkių „skeptikus“, sovietinės Lietuvos valdžia galėjo teigti, kad kolektyvizacija respublikoje pagaliau baigta. 1951 metų gruodžio 26 dieną įvykusi LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo, kad  „Lietuvoje visose ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas“, o pakeistuose konstitucijos 4-10 straipsniuose buvo pažymėta, kad respublikoje neliko privačios gamybos priemonių nuosavybės.

Dabar nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą: formaliai savanoriškai susivienijimas į visuomeninį ūkį iš tikrųjų buvo spąstai, iš kurių ištrūkti buvo labai sunku, o dažniausiai – neįmanoma. Iki pat 1975 metų, kol buvo priimtas Pasų įstatymas, kolūkietis net negalėjo laisvai disponuoti savo asmens dokumentais, o iki 1969-ųjų išstoti iš kolūkio, negavus visuotiniam jo narių susirinkimo pritarimo. Atsižvelgiant į sovietinės „demokratijos“ ypatumus tai reiškė, kad kaimiečių likimas faktiškai atsidūrė kolūkių pirmininkų rankose. Pačius pirmininkus formaliai taip pat „rinkdavo“ visuotinis kolūkiečių susirinkimas, tačiau iš tiesų jie buvo iš rajonų atvežti partijos statytiniai, už kurių kandidatūras įbauginti ir beteisiai kolūkiečiai visuomet klusniai pakeldavo rankas.

Prievolės socialistinei valstybei, blankas, 1947m.jpg Kvito pavyzdys apie reikalaujamus valstybei pristatyti maisto produktus. Reikalavimai pateikiami aukščiausiu Valstybiniu lygiu, galbūt vienišai moteriškei turinčiai žemės, begėdiškai pažymint, kad tai "valstybės ir asmeniškai naudai".

Pusiau baudžiavinius santykius įtvirtino ir visiems privalomas atidirbti darbadienių skaičius, už kurį buvo mokamas tik simbolinis atlyginimas. Vyrai kasmet turėdavo atidirbti kolūkyje po 150, moterys – po 100 dienų. Tuo tarpu, vis labiau smunkant gamybai, atlyginimas už tokį darbą vis labiau mažėjo. Jei 1948 metais už darbadienį vidutiniškai buvo mokama po 5,6 kilogramo grūdų ir po 16 kapeikų, tai 1953 metais – jau vos po 1,1 kilogramo grūdų ir tik po 6 kapeikas.

Nuo bado ir visiško skurdo kaimo žmones gelbėjo nedidelis pagalbinis 6 arų sklypas: iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos kolūkiečiai iš jo gaudavo maždaug tris ketvirtadalius visų pajamų. Vėliau vadinamasis pagalbinis ūkis maitins ne tik kaimą, bet ir miestą. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir pas kaimynus.

Tuo tarpu visuomeninis ūkis nesulaikomai smuko. 80 procentų tuometinių kolūkių pirmininkų buvo baigę vos tris pradžios mokyklos klases ir neturėjo jokio supratimo apie kokias nors žemės ūkio technologijas.

Ūkio vadovas Raudonius gal 1950 ieji metai.jpg
Tūbinėse organizuoto Kolūkio "Tarybų Lietuva" pirmininkas Raudonius, apie 1955 m. 

Išliko prisiminimų, kokie buvo Raudoniaus pirmininkavimo metai. Tai buvo tipiškas to laiko sovietinis valdininkas, kuris turėdamas daug galių, jomis  naudodavosi  ir savanaudiškais tikslais. Pagal pasakojimus, nuo Raudoniaus nukentėjo ne viena vieniša apylinkės moterėlė, kur tik jis įnikdavo dažniau lankytis. 

Eiliniai kolūkiečiai, matydami kad bendras turtas šiaip ar tai žūva, tempė į savo ūkius viską, kas pakliūdavo, nors bausmės už tai buvo numatytos drastiškos: už kelis kilogramus nugvelbtų kolūkio grūdų galėjai sėsti į kalėjimą 5-7 metams.

Idiliškas bulviakasis okupuptoje Lietuvoje.jpg

Amerikos lietuvių spauda apie ūkininkavimą kolūkiuose

Nepaisant visų apribojimų, prasidėjo ir masinis bėgimas į miestus – nuo 1948 iki 1963 metų iš 1,7 milijono dirbančiųjų žemės ūkyje beliko vos milijonas. Nors įmonių vadovai ir buvo raginami nepriimti į darbą savavališkai iš kolūkių pasitraukusių kaimiečių, šio reikalavimo, matyt nelabai kas paisė: miestuose darbo jėgos taip pat nebuvo per daug.

Kad kadaise klestėjęs Lietuvos žemės ūkis nesulaikomai artėja prie katastrofos, suprato ir aukščiausi jos vadovai. 1953-1954 metais iš hektaro buvo prikuliama vos 3-4 centneriai grūdų ir prikasama tik po 40-50 centnerių bulvių. Kolūkiuose nebuvo trąšų, o gyvuliai žiemą būdavo šeriami šiaudais, tad nemaža jų dalis tiesiog nesulaukdavo pavasario. Lietuvos vadovybė ėmėsi karštligiškai ieškoti išeities: perpus sumažino mokesčius ir privalomojo produkcijos pristatymo normas, leido kolūkiams patiems nusistatyti pasėlių plotus ar laikomų gyvulių skaičių. Tačiau tai nepadėjo: žemės ūkis vis labiau atsiliko nuo prieškarinio, nesulaikomai risdamasis į didžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijoje duobę. Ryškiausias tokio smukimo simbolis buvo tuščios parduotuvių lentynos ir prie maisto produktų nusidriekusios didžiulės eilės.


Apie pirmajį darbą pokario kolūkyje, ir įsidarbinimą agronomo pareigoms, savo prisiminimuose aprašė buvusios prieškario ūkininkų Radžių dukros, buvusios Tūbinių mokytojos Elenos Radžiūtės sūnus, tuo metu ką tik baigęs Ž. Ū. technikumą, Mykolas Pronckus: 

"...Mane nukreipė darbui į Karolio Požėlos vardo kolūkį agronomo pareigoms. Jam priklausė ir Bilionių kaimas, kuriame mano tėvas buvo nusipirkęs ūkį. Šis kolūkis buvo netoli Laukuvos išsidėstęs abipus Žemaičių plento. Kolūkiai tuo metu buvo labai silpni, o pastarasis vienas silpniausių.

Įsiminė darbo pradžia. Atvykęs, prie kontoros pievelėje, pamačiau sėdintį būrelį vyrų. Pasiteiravus vienas jų pasirodė beesas kolūkio pirmininkas Kulbokas. Jis buvo pusamžis, gana smulkaus ir sauso sudėjimo, bet atrodė gana smarkus vyras. Netoli jo prie medžio pririštas stovėjo arklys. Jo balne pirmininkas pralesdavo didesnę laiko dalį. Prisitačiau. Pradėjo klausinėti kas aš ir iš kur. Po to „užėjo“ kalba apie tai, kur mane apgyvendinti. Sutarę įsodino į „bričkelę“ ir nuvežė į netoli Švedkalnio apylinkėse esančią sodyba, kurioje gyveno našlė, turinti suaugusią dukterį ir paauglį sūnų. Kolūkio pirmininkui prašant, mane priėmė. Sutarėme, kad už 300 rublių, man duos kambarį, lovą su patalyne ir maistą. (Mano atlyginimas buvo 800 rublių mėnesiui).

Apsigyvenau. Kambarėlis buvo mažas, beveik nekūrenamas, su ranka lengvai pasiekdavau lubas. Kaip specialistas aš beveik neturėjau praktinių nei organizacinių įgūdžių. Be to patekau į nepažįstamą aplinką, kurioje buvau kaip nemėgstamos valdžios atstovas. Didesnė dalis turimų teorinių žinių pasirodė visiškai nereikalingos. Pirmą darbo dieną, kolūkio pirmininkas, įsisodinęs į „bričkelę“, apvežė aplink kolūkį, aprodydamas jo ribas bei kai kuriuos gamybinius pastatus.

Iš turgaus.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Kaip specialistui: transporto priemonę davė arklį. Parsivežęs iš Babūnės balną, ant arklio, laukuose praleisdavau daug laiko. Juo jodavau ir į pasitarimus rajone, kurie vykdavo kiekvieną mėnesį, o kartais ir dažniau. Kadangi priklausiau tiesiogiai MTS (iš ten gaudavau atlyginimą) buvau atsakingas už padėtį ūkyje. Ūkinė ir ekonominė veikla buvo bloga. Visi darbai vėluodavo, derlius menkas, gyvuliai beveik nedavė produkcijos, daug gyvulių krisdavo. Darbams iš MTS buvo priskiriami vikšriniai traktoriai. Vienas buvo skirtas mūsų kolūkiui. Jo darbus turėjau kontroliuoti.

Iš Prano B Šienpjoviai Paižnio kaime 1947

Šienpjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Prano B11 Šienapjūtė Jakaičių kaime

Šienapjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Prano B1 darbas laukuose Jakaičių kaime

Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Traktorius dažnai gesdavo. Kolūkiečiai nenoriai eidavo į darbą, o ir darbus atlikdavo atmestinai. Dažnos buvo vagystės, girtuokliavimai…Už darbą kolūkiečiai bevek nieko negaudavo.

Iš Prano B kūlia

Kukurūzų derliaus nuėmimas: TSRS pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo laikmetis, kada reikėjo auginti kukurūzus, neaplenkė ir Payžnio, 1960 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Vyko „politinių kultūrų“ vajus. Teko sėti koksagyzą, kukurūzus. Nieko gero iš to neišėjo. Dėl visų šių ūkinių trūkumų ir bėdų dažnai buvau kaltinamas kaip nesugebantis dirbti. Beveik kiekvieną savaitę vykdavo valdybos posėdžiai. Posėdžiaudavome iki išnaktų, o karšti debatai vykdavo net iki paryčių… Buvo svarstomos įvairios ūkinės bėdos iš kur gauti pašarų…, ką daryti su į darbą neinančiais kolūkiečiais, kam reikia mažinti arus…" 

Mykolo Pronskaus prisiminimus užrašė  ir jo gyvenimo istoriją į autobiografinę knygelę "Gyvenimo prasmės beieškant" , sudėjo  dukra Giedrė Kvieskienė.


Blogėjanti padėtis Lietuvoje neliko ir be Maskvos dėmesio. 1955 metų gruodžio 1 dieną SSKP CK ir SSRS Ministrų Taryba nutarė imtis priemonių „Lietuvos TSR žemės ūkiui pakelti“. Sprendimas buvo grynai sovietinis – silpniausiems kolūkiams buvo tiesiog nurašytos skolos. Tai buvo aiškus signalas, kad ieškoti išeities iš sunkumų kolūkiams nebūtina – anksčiau ar vėliau viskuo pasirūpins valdžia. Kita vertus, buvo padaryta ir protingų sprendimų: tais pačiais metais iš centralizuotų Mašinų ir traktorių stočių į kolūkius perkelti agronomai ir zootechnikai, į kaimą paskirta 1,3 tūkstančio specialistų, dalis iš jų pakeitė kolūkių pirmininkų kėdėse sėdėjusius mažaraščius.

Kūlimas_Kalniškių_k.jpg

Rugių kuliamoji Kaniškių k. "Laimės" Kolūkyje. Nuotrauka iš J. Navickio rinkinio

Pakelti žemės ūkį ėmėsi ir seną stalinietį Mečį Gedvilą ministrų tarybos pirmininko poste pakeitęs Motiejus Šumauskas, siūlydamas naujoves, kurios daugeliui senų partokratų galėjo atrodyti kaip erezija. Matydamas, iki trijų ketvirtadalių mėsos ir pieno pagaminama pagalbiniuose ūkiuose, jis 1957 metais pasiūlė skirti kolūkiečiams net iki 2 ha žemės. „Reikia nustatyti derlingumo ribą, o kas virš jos, tegul gauna kolūkietis“, – pareiškė M. Gedvilas LKP CK biuro posėdyje.

Šiaip ar taip, apie 1961 metus reikalai Lietuvos žemės ūkyje pagerėjo: tuo metu grūdų derlingumas jau pasiekė prieškarinį lygį, o nuo 1965 metų Lietuva pagal visus rodiklius ėmė pirmauti Sovietų Sąjungoje.

Suprantama, taip atsitiko ne dėl „nugalėjusio socializmo“, o nepaisant jo. Mat 1961 metais priimtoje SSKP programoje buvo garsiai pareikšta, kad „kolūkis  – valstietijos komunizmo mokykla“. Remiantis šia idėja, žemės ūkis turėjo kuo greičiau būti visiškai suvalstybintas. Vos išaugus gamybai, 1962 metais pradėtas pagalbiniuose ūkiuose laikomų galvijų suvisuomeninimo vajus, svarstyta net galimybė apskritai panaikinti pagalbinius sklypus. Rusijoje ir Ukrainoje šių idėjų įgyvendinimas visiškai sužlugdė žemės ūkį. Lietuvos valdžia, nenorėdama prarasti pastarųjų metų pasiekimo, tokiems planams tyliai priešinosi. Tad nenuostabu, kad Lietuva kitų sąjunginių respublikų akyse ilgą laiką išliko savotiška sovietinio gyvenimo vitrina, jau vėliau, atgautosios nepriklausomybės laikais pagimdžiusia mitus apie prarastą kolūkinio gyvenimo rojų.

Apie "nugalėjusio socializmo" tikrają padėtį spręsti galima paga buvusio prie TSKP CK Tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo Anatolijaus Černiajevo slaptai vesti dienoraščiai. Jis juos vedė nuo 1972 iki 1991 metų. Jam pastoviai tekdavo ruošti TSKP CK Plenumams pranešimus, todėl jam buvo prieinami visi statistiniai duomenys.

Po A. Černiajevo mirties jo artimieji pagal slaptuosius dienoraščius išleido net tris knygas. Tai tiesiog aukso vertės knygos, nes Kremliaus valdžia vis kaltina Jelcino liberalus, jog jie sužlugdė tokią klestinčią Sovietų Sąjungos ekonomiką.

Štai keletas ištraukų, kuriose padėtis jau baigiančioje savo egzistavimą brėžnevinėje sovietinėje santvarkoje apibrėžiama tik keletoje visuomenės gyvenimo sferų, pradedant Afganistanu, kur  TSRS įvedė savo kariuomenę, ekonomine-politine degradacija ir baigiant visuotine vogimo sistema egzistavusia visose sferose, bet ypač ryškia transporte:

"...Grįžkime prie Afganistano. Visas mūsų (TSKP CK Tarptautinio skyriaus) darbas vyksta po šių įvykių "ženklu". Kankinamės, tiesiog laužome smegenis, nors aišku, kad pakeisti jau nieko negalime. Į socializmo istoriją įrašytas dar vienas atskaitos taškas. ..

Karteris (JAV prezidentas) nepardavė mums(TSRS) 17 mln. tonų grūdų (Maskvoje iš karto dingo miltai ir makaronai), uždraudė bet kokį eksportą, atšaukė visus pasitarimus ir vizitus, pareikalavo atšaukti Olimpiadą(...šiandien JAV NOK sutiko su Karterio nuomone. Ką dabar pasakys TOK?).

Tečer su mumis padarė tą patį. Portugalija uždraudė gaudyti žuvį jos 200 mylių zonoje, kaip ir JAV pas save, sumažindami mums gaudymo kvotas nuo 450 000 tonų iki 75 000 tonų. Tą patį padarė Kanada ir Australija. Beveik visos Vakarų šalys (išskyrus Prancūziją) sumažino lygį ir apimtį visokių mainų ir vizitų. Uždraudė visokias planuotas parodas ir gastroles ("Ermitažo" į JAV, "Didžiojo Teatro" - į Norvegiją ir kt.). Australija uždarė kelią įplaukti arktiniams laivams į savo uostus. Vakar mus pasmerkė Islaminė konferencija (t. y. visos musulmoniškos šalys, išskyrus Siriją, Libiją, Alžyrą ir patį Afganistaną), kuris vyko Islamabade. Mus pasmerkė Europarlamentas, socialdemokratinės partijos, profsąjungų centrai. Naujoji Zelandija išsiuntė mūsų ambasadorių Sofinskį, apkaltinę jį pinigų perdavimu PSENZ (mūsų draugai).

O kas darosi spaudoje, TV ir per radiją - sunku buvo net įsivaizduoti, gėdina ir mindo mus visais įmanomais būdais. (...) Tuo tarpu, ekonominė padėtis, matomai liūdna. Man čia partiniame susirinkime pavedė daryti pranešimą pagal lapkričio Plenumo suvestinę. Kai ką įdėmiai teko skaityti. Pranešimą padariau kritišką ir atšiaurų. Tačiau ne tame reikalas. Patvirtinimų ne teko ilgai laukti. ...

Praėjusį antradienį CK Sekretoriate svarstė klausimą "Apie grobimus transporte". Aš tiesiog drebėjau nuo gėdos ir pasibaisėjimo. Tris mėnesius dirbo CK komisija vadovaujama Kapitonovo. Ir štai, ką ji pranešė Sekretoriatui: Per du metus vagysčių skaičius išaugo dvigubai, pavogto turto suma - 4 kartus; 

40 % vagių - patys geležinkeliečiai; - 60 % vagių - patys vandens transporto darbuotojai; - 9 - 11 000 automašinų susikaupia Breste, todėl, kad juos neįmanoma taip "išrinktus" pristatyti užsieniečiams; - 25 % traktorių ir žemės ūkio mašinų ateina iškomplektuotų; - 30 % automašinų "Žiguli" gražinami atgal į gamyklą, todėl, kad jie pusiau išrinkti; - kroviniai 14 mlrd. rublių sumai kiekvieną dieną būna be apsaugos. Apsauginiai yra, jų 69 tūks., tačiau tai pensininkai, invalidai, dirbantys už 80 - 90 rublių į mėnesį; -per metus pavagiama ant daug mlrd. rublių;

Mėsos vagia 7 kartus daugiau, nei prieš metus, žuvies 5 kartus daugiau. Vidaus reikalų ministro pavaduotojas pranešė, kad 1970 metais pagavo 4 tūks. vagių geležinkelio transporte, o 1979 - 11 tūks.

Tai tik tuos, kuriuos pagavo. O kuriuos nepagavo - kiek jų? (...) Afganistanas, kaip opa ėda visuomenės sąmonę ir tarptautinį gyvenimą. Sklinda gandai, kad Taškente karo ligoninės užkimštos mūsų sužeistais vaikinais, kad kiekvieną dieną atvyksta lėktuvai "prikimšti" karstų, kad įvairiose žinybose, siunčiančiose į ten specialistus, vis daugėja portretų juoduose rėmuose. T. y. liaudis ant savęs pajautė politikos pėdsakus. Už ką? Dėl ko? Stebėtina - vis daugiau arba mažiau sąmoningi ir padorūs žmonės mato, kad padaryta didžiausia kvailystė. Kaip nepažiūrėsi!

O tuo tarpu, liejasi priešrinkiminės liaupsės ir šlovinimas pagrindinio "marazmatiko". Kiekvienoje kalboje liaupsinimas ištikimo "leninco" adresu ir taip toliau..., užimant daug laiko TV ir radijo laidų, tik jį vieną ir cituoja. Kiekvieną dieną jis ką nors pasveikina arba sveikina su sėkme, arba su darbo pradžia (nors galbūt pats savo pasveikinimų netgi laikraščiuose neskaito, nors kiekvieną savaitę Sekretoriatas patvirtina jų krūvomis).

Liaudyje keikiama ši niekam nesuprantama internacionalinė akcija, įmantriai išsireikšdami, tai, kad "ėsti nėra ką". Netgi iš tokių miestų, kaip Gorkis: "desantininkai" su ekskursiniais autobusais tęsia Maskvos "apgultį". Šeštadieniais į produktų parduotuves neįlįsi. Tempia didžiausiais krepšiais viską, kas papuolė - nuo sviesto iki apelsinų. Ir nuodėmė netgi apie tai blogai pagalvoti. Kuo jie blogesni už mus, šitie žmonės iš Toržoko arba Kalugos. Greičiausiai netgi geresni, taip, kad tikriausia jie vis tiktai kažką sukuria, o ne popierių eikvoja...

Sričių komitetams uždraudė skersti gyvulius. Tačiau mėsos dėl šito nepadaugės: priduos pusgyvius ir liesus gyvulius. Normos nustatytos tiesiog ant juoko: 1981 metams Rostovui prie Dono mėsos planuojama vienam žmogui - 2 kg į metus! Padėtis blogesnė nei karo metu, todėl, kad tada reikėjo aprūpinti tik miestus, o dabar - ir kaimą.

Iš visur gauname reikalavimus ir prašymus įvesti korteles, tačiau šito padaryti neįmanoma! Ne tiktai pagal politinį supratimą, tačiau ir todėl, kad neužteks produktų: juk teks duoti ribotai, tačiau visiems, o ne išskirtinai - Maskvai. (...)

Afganistanas. Kiekvieną dieną mes kišame į šitą "reikalą" milžiniškus pinigus ir materialinius išteklius. Viską jiems tiekiame ir viskuo aprūpiname. Atvyko jų užsienio reikalų ministras. Tiesiai pareiškė, kad iždas tuščias ir valstybinio biudžeto užteks tiktai dviejų ministerijų išlaikymui. Likusioms duokite! Ir duodame: traktorius, mašinas, duoną, radijo stotis, popierių, pinigus, nekalbant jau apie ten savo kariuomenės išlaikymą ir, atrodo, Afganistano taip pat. Režimo sustiprėjimo ženklų praktiškai nėra jokių. Nesimato kūrimosi nors kiek gyvybingos politinės struktūros. Išeis mūsų kariuomenė - ir Karmalio po kelių dienų nebus. Bendrai tai įklimpome atsakančiai. Su kuo nepakalbėsi - netgi ne prieštarauja, o stebisi: kiek visa tai gali tęstis? T. y. visas šitas brežnevinis režimas. Vėl eina pikti politiniai anekdotai..."

Kaip matome TSRS žlugimas 1990-aisiais buvo logiška tokios padėties pabaiga. O, kadangi Rusijoje iš pamokų nesimokoma, vertinant padėtį dar po 30 metų Rusijos Putino rėžimas užgrobęs valdžią ir egzistuojantis jau 20 metų, taip pat artėja prie analogiškos padėties ir baigties.

 Tūbinių apylinkės, 1946-1986 m.

Dėl kryptingos sovietizacijos, mokesčių ir prievartinių kolūkių kūrimo planų ūkininkavimo sąlygos pasidarė nebepakeliamos. Daugelis ūkininkų sovietinės valdžios ir jos kolūkinės santvarkos nepripažino, vengdami rekrūtų į sovietinę karuomenę 1944 metais, tremties ir kalėjimo, slapstėsi miškuose, vėliau prisijungė prie organizuoto ginkluoto pasipriešinimo. Apsistoję miškuose, kovotojai pas ūkininkus ir gimines lankydavosi naktimis, draudė stoti į kolūkius ar kitaip prisidėti prie tarybų valdžios, pagal perduodamus prašymus, jiems buvo organizuojamas maitinimas, teikiama kita reikalinga parama, kadangi tai buvo savi dažnai pažįstai žmonės. Padėdami partizanams ūkininkai patekdavo į didelį pavojų. Net ir už numanomą paramą, įskundus piktybiškai, žmonės būdavo suimami, tardomi ir įkalinami 10-iai ir daugiau metų. Toks likimas ištiko tūbiniškius Povilą Drūkteinį, Petrą Gumuliauską, ūkininką Petrą Dapkų, Valeriją Zobėlaitę Auškalnienę iš Balsių. Tokiu būdu nukentėjo Tūbinių mokyklos mokytojai, dauguma buvusių šaulių, kurių suėmimui nereikėjo ir kito preteksto.
Savo tvarką, pasitelkusi skaitlingas jėgos struktūras, tarybų valdžia visu pajėgumu diegė ne tik prievarta, bet sėjo baimę, skatino nepasitikėjimą tarp žmonių, baudžiamosioms operacijoms buvo verbuojami ir ginkluojami vietiniai gyventojai, liaudyje praminti "stribais".
Nepaklususiems savanoriškai stoti į sovietinius kolūkius šeštojo dešimtmečio pradžioje vėl grėsė Sibiras, buvo ruošiama trečioji trėmimų banga. Užsispyrę ūkininkai dar valdė turto, kurio nenorėjo atiduoti. Naujai valdžiai niekas nenorėjo jokių įsipareigojimų. Vieni dėl pavojaus nukentėti nuo savųjų esančių miškuose, draudžiančių paklusti ir prisidėti prie kolektyvizacijos, kiti dėl baimės atsidurti prie bado slenksčio, atsisakius nuosavos žemės.
 
Kolūkio steigimui Tūbinių krašte, prisidedant miškuose įsikūrusiems partizanams buvo aktyviai priešinamasi iki pat 1950 m. Nuo platesnės tolimesnės trėmimų bangos dalinai išgelbėjo  "visų tautų tėvo“ Stalino mirtis 1952 m. kovo mėn., nulėmusi  politinio klimato atšilimą, tačiau ir priešinimąsis kolūkiams iš esmės jau buvo palaužtas.

Kolūkio_raštininkai_Iš_Šilinskio_~1950_m.jpg

Kolūkio raštininkai. Antras iš kairės, Paneročio k. gyventojas Urbutis, apie 1947 m.

Tūbinių k. gyventoja Mėta Višinskytė prisiminė pirmojo kolūkio kūrimą Tūbinėse ir būsimo kolūkio pavadinimo rinkimus. Kai susirinkime buvo pateiktas svarstyti pavadinimo klausimas,  sarkazmo nestojęs ir labiau išprusęs ūkininkas A. Bendikas pasiūlė kolūkį pavadinti "Bado rykšte". Tai aišku sukėlė juoko ir plojimų, bet tuo pačiu atspindėjo sudėtingą pokarinę situaciją ir ūkininkų požiūrį į kolūkius. Badas buvo visai šalia, o kolūkine santvarka, kuri naujos okupacinės valdžios buvo primesta iš sovietinės Rusijos, niekas netikėjo.

Prie Tūbinių skyriaus darbovietės

Padievyčio tarybinio ūkio Tūbinių skyriaus "darbovietė" buvo įsikūrusi buvusio ūkininko K. Bagdono sodyboje. Kazimieras Bagdonas, išėjęs į ginkluoto pasipriešinimo būrį buvo žuvęs, o likusi šeima išvežta į Sibirą. Ant arklių Bronislovas Bielskis ir Stasys Pudževis. Nuotrauka  iš R.Macaitės Pudževienės rinkinio

Su arkliuku

Bielskis su Pudzeviu.jpg

Stasys Pudževis ir Bronislovas Bielskis apie 1947 m.

Po medelių sodinimo pirmą kartą važiavimas mašina kartu su karve

Po medelių sodinimo talkos grįžimas namo į Tūbines amerikietiška karine mašina "Studebaker". Nuotrauka V. Vilkanausko, iš Albinos Vilkanauskaitės rinkinio.

Technika po karo1.jpg


 

 Mokslas Ūkvedžių mokykloje

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla

ŽŪ ūkvedžių mokyklos mokiniai susipažįsta su linų pluošto apdorojimo technologija, 1952 m.

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla2

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla1

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla4

Nikodemas  Dekeris Brokštėnų km. gyventojas, žemės ūkio ūkvedžių mokykloje, 1952 m.

Žemės ūkio ukvedziu mokykla 1952 m

Žemės ūkio ūkvedžių mokyklos III-oji laida,1952 m. N. Dekeris 4-oje eilėje 6-as iš kairės

Susibūrimas Tūbinių-Kiaukų jaunimo01.jpg

Saviveiklinininkus priėmė valdžia. Nuotrauka prie pašto pastato Šilalėje. Iš  E. Mikalaukienes.


Žemės ūkio darbai 

Patys pirmieji darbai laukuose pavasarį buvo: vyrams – tvorų tvėrimas, po to sekė sėja.

 Darbai darbeliai

Sėja Jakaičių k., apie 1950 m. Iš kairės Jonas Beinorius, Albrikis, Jonas Dapkus, ketvirtas Kazimieras Dapkus. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Darbai darbeliai sėja1

Baigus sėti, buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai, reikia ruošti durpes kurui, čia pat ir šienapjūtė. Jos nepabaigus reikia pjauti rugius. Po rugiapjūtės vasarojaus pjovimas ir kiti vėlyvo rudens darbai.

Šienapjūtė buvo sunkiausias žemės ūkio darbas. Visos pievos buvo šienaujamos dalgiais, pjaudavo vien tiktai vyrai. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus, į pievas išeidavo grėbėjai.

tūbinių šienpjoviai2

 Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1948m. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Rugiapjūtė Tūbinių skyriuje

Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1966m. Nuotrauka iš I. Vištartaitės albumo

Prie ūkio darbų Paneročio kaime

Atokvėpis rugiapjūtėje pjovėjams ir rišėjoms, Paneročio k. apie 1950 m., iš Birutės Dajoraitės albumo

Iš Vlado Montrimo rugiapjūtė Tūbinėse

Rugiapjūtė Tūbinėse. Iš Vlado Montrimo albumo

Tūbiniškiai lauko darbuose

Rugiapjūtėje, šalia Tūbinių. Iš M. Višinskytės nuotraukų rinkinio

Iš Genovaitės žemaitytes Brokštėnų dv 006 11

Darbai Brokštėnų k. Nuotrauka iš G. Pocevičienės albumo

Arklių pjaunamoji

Rugiapjūte

Bulviakasis2

Kolūkio laukuose

Nuotrauka iš A. Bendiko rinkinio

Darbas tarybiniame ūkyje

Darbas tarybinio ūkio laukuose kartu su artimiausiais kaimynais. Pirmame plane prigulęs dešinėje Kazimieras Dapkus. Stovi trečias iš dešinės Boleslovas Kelpša, ketvirtas Alfonsas Bendikas, pirma iš kairės Verpečinskienė.

Lauko darbuose

 Iš Virginijos Lukošiūtės Tūbiniškės ir Elena

Tūbiniškiai kaimynai

Tūbinių gyventojai, apie 1960 m. Nuotrauka iš R.Macaitės, Macų šeimos rinkinio.

Kaimynai Dapkai Juozas ir Zigmas

Dapkai, Juozas ir Zigmas(sėdi ant arklio) padėjo savo tėvui Jonui tvarkytis ūkio arklių fermoje ir ganyklose. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Iš Antano Dapkaus Zigmas ir Alfonsas

Alfonsas ir Zigmas Dapkai, Jakaičių k. apie 1960 m.

Iš Pr. Jako Rapikas su K. Vilkanauskiu

 Iš Virginijos Lukošiūtės Žemės darbai

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 104 11

Iš Virginijos Lukošiūtės Drukteinio sod

 Iš  P. Valausko šeimos albumo.

Karvių ganymas Tūbinių apylinkėse

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 079 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 078 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 080 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 076 11

Trijonytes klasiokes Valauskienes nuotr.1

Tūbiniškės

 Valauskai 1

 Grėbimas arkliais

Grėbėjai


Verpecinskis Dapkus Jonis

 Jakaičių ir Paižnio kaimo gyventojai, apie 1950 m.

Tai statybininkų brigada dirbusi prie tilto per Ižnę statybos: pirmoje eilėje iš kairės  vaikas Zigmas Dapkus, Albinas Šturma, Pranas Verpečinskis. Antroje eilėje Jonas Dapkus, Juozas Lukošius, ketvirtas Vladas Šturma, J. Dapkus.

Iš Elvyros Gudelienes statyboje

Iš Elvyros Gudelienes statyboje1

Galvijų fermų statybose, apie1960m

Traktoristai 

Javapjūtė apie 1970 uosius

Iš Angeles Mačaitytes žemės darbai1

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas

Kalbėtojas direktorius Jankus

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas2

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas3

Untitled.FR12 0012hjg

 Išvyka su bendradarbiais. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, tėvelį Alfonsą Bendiką, Pikšrį, Urbutį, brolį Tomą su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną 1962 m.

Alfonso ekskursija su darboviete

Sėdi iš kairės Tūbiniškiai Alfonsas Bendikas, Antanas Dapkus, Jonas Dapkus. Stovi pirmas iš dešinės Rupšys, antras Šidlauskas, trečias Padievyčio Žuvininkystės Ūkio direktorius Jankus.

Is Aliaus pask. tevisk 041

Mokyklos ekskursija1

Ekskursijoje prie IX Forto Kaune Tūbinių mokyklos mokinių tėvai

Is Aliaus pask. tevisk 031jyj

Ekskursija2

Ekskursantų grupė iš Padievyčio ir Tūbinių. Stovi trečia iš kairės mokytoja Aldona Dapkienė, šešta Murauskaitė Kniulienė, pirmas iš dešinės Alfonsas Bendikas. Pirmoje eilėje antras iš kairės Antanas Dapkus, trečias Rupšys, šeštas su akiniais ūkio direktorius Jankus, pirmas iš dešinės Šidlauskas.


Muzikantai ir saviveikla.

Jakaičių kaime Vinco Dapkaus giminėje, beveik visi muzikantai, kultūrinio darbo organizatoriai. Pasižymėję muzikantai V. Dapkaus vaikai: Petras, Ona(Razutienė, Amerikoje), Aleksandra-Olė. Petro vaikai Albina, Antanas, O. Razutienės dukra Aldona(Amerikoje). Muzikuoja ir Jono Dapkaus giminėje, Jakaičių k.

Antanas Dapkus ir Albina daug metų dirbo kultūros srityje ne tik Tūbinėse, bet ir Padievytyje, mokė muzikos vaikus mokyklose. 

Dainų šventė Šilalėje4 11 

Albina Dapkutė Baipšienė ir jos vadovaujamas kolektyvai

Albinos Dapkutės

Dainų šventėje Vilniuje

Paradas_eina_Iš_Antano_Dapkaus.jpg

Paradas Vilniuje, Nuotrauka iš A. Dapkaus albumo

Nuotraukos iš Antano Dapkaus rinkinio

Antano Dapkaus repeticijos

 Repeticijos... 

Dainų šventė Šilalėje6

 Antano Dapkaus solo gerai kompanijai

Tūbinių muzikantai2

Tūbinių muzikantai groja vestuvėje. Smuikas Viktoras Mikalauskas, akordeonas Antanas Dapkus, trombonas Aloyzas Mikalauskas, apie 1970 m.

Ona Macaitė Jakienė1

Ona Macaitė Jakienė, tarpukario Tūbinių pučiamūjų orkestro muzikantų Macų Jono ir Petro sesuo, ilgametė bažnyčios giemininkė, pati pamėgusi muziką ir dainą, savo talentą perdavė vaikams Aloyzui ir Antanui. Muzika profesija tapo ir jos dukterėčiai, E. Macaitei, dirbusiai muzikos mokytoja Tauragėje. Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio

Viktoro Mikalausko kapela

Viktoro Mikalausko trio. Viktoras su smuiku centre.

Antano Dapkaus Aloyzo Jako pasirodymas1

 Iš kairės: Antanas Dapkus, Aloyzas ir Antanas Jakai. Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio

Antano Jako grupė polka linksmuolė

Antano Jako  kaimo kapela suorganizuota Poežerėje, 1970 m. A. Jakas centre groja akordeonu.

Macų palikuonių mokykla

Elena Macaitė, Tauragės 2-os vidurinės mokyklos, mokinių pučiamūjų orkestro vadovė. 

Aleksandra Dapkutė 1950m 
Aleksandra Olė Dapkutė, knygininkė, katalikiško jaunimo pavasario sąjungos aktyvistė, nenuilstama saviveiklos mylėtoja, daugelio Tūbinių chorų dainininkė ir šokių kolektyvų vadovė įvairių švenčių ir vestuvių šeimininkėlė. Be jos neapsieidavo nė viena Tūbinių apylinkės arba Šilalės rajono šventė. 

Olės, šokėjos, muzikantės, nuostabaus balso dainininkės ir daugelio saviveiklinių kolektyvų vadovės fenomenas Tūbinių padangėje švietė daugiau kaip 60  gyvenimo metų. Pašaukimas kelti nuotaiką ir tarnauti žmonėms ją lydėjo iki gyvenimo pabaigos.

 
  Olė Dabkytė šeimininkėlė
 Šeimininkėlė vestuvėse, 1965m.

Paižnio Olės kolektyvas2 

Nuotrauka  iš  P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

Aleksandros kolektyvai

Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Iš Antano Dapkaus dainu šventėje11

Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Birutes saviveikla

Nuotraukos(2vnt) iš M. Višinskytės rinkinio

Iš Višinskyte Metos Saviveiklos kolektyvas Tūbinėse

Tautinių šokių kolektyvas su vadove Aleksandra Dapkute

Tūbinių tautinių šokių kolektyvas su vadove Ole Dabkyte, 1961 m. Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Antano Dapkaus dainų šv1 

Olės koncertai

Saviveikla Tūbinėse

Vienas paskutinių Olės Dabkytės ir Onos Macaitės Jakienės saviveiklinis pasirodymas

Tai gal būt vienas paskutiniųjų Olės Dabkytės kolektyvų pasirodymų, kur dainuoja ir ji pati, apie 1985 m. 

Dainų šventės Šilalėje

Paradas_Iš_Antano_Dapkaus.jpg

Pasiruošimas paradui

Nuotraukos(3) iš Antano Dapkaus rinkinio

Dainų šventė Šilalėje2

Dainų šventė Šilalėje1

Iš Višinskyte Metos Saviveiklos kolektyvas1 Tūbinėse

Nuotraukos(2vnt) iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Tūbinių jaunimas apie 1959m

Saviveiklininkų susibėgimas po dainų šventės. Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Dainų šventė Šilalėje tubiniskiai

Tūbiniškiai dainų šventės Šilalėje dalyviai.

Antroje eilėje antras iš kairės Pranas Valauskas, trečias Urbutis, penktas Rupšys, pirmoje eilėje antras iš kairės Jurgis Auryla, ketvirtas Stasys Macas.

Po dainų šventės

Po dainų šventės.

Tūbiniškės21

Iš Genovaitės žemaitytes Tūbinių jaunimas1

Tūbinių merginos, apie 1963 m. Nuotrauka iš Genovaitės Žemaitytės Pocevičienės rinkinio

 Iš Salomėjos Pintverytės

Nuotrauka iš Salomėjos Pintverytės Linkienės rinkinio

 Tūbiniškės1

Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Tūbiniškių pasirodymai Padievyčio(Šiauduvos)  kultūros namuose

Nuotraukos(5) iš V. Kniulienės rinkinio

Padievytis Šiauduva 012cghghfghfg

Nepamainomos  Tūbinių dainininkės, trys seserys. Iš kairės Mikutienė, Šidlauskienė, Turauskienė

Tūbinių vyrų ansamblis3

Nuotrauka iš V. Kniulienės rinkinio

 Padievytis Šiauduva 001

Dainuoja Tūbinių vyrų ansamblis. Iš kairės A. Dapkus, J. Dargužas, V. Dapkus, S. Macas, S. Pintveris.

Padievytis Šiauduva 016grtdrg

Moterų ansamblis 1982 m.

Moterų ansamblis, 1982 m. Iš kairės A. Dapkienė, B. Gudauskienė, G. Dargužienė, R. Kančauskienė, J. Jankauskienė, G. Aperavičiūtė, M.Knyzelienė, J. Macienė

 Iš Virginijos Lukošiūtės 039

Nuotraukos(4) iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Iš Salomėjos Pintverytės Linkienės 030vfgh

Iš Virginijos Lukošiūtės 038

 

Saviveikla kartu su mokytojais


Užgavėnės

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 008vhjvhj

Nuotraukos(3) iš V. Kniulienės rinkinio

Padievytis Šiauduva užgavenes

Padievytis Šiauduva 019

Padievytis Šiauduva užgavenes1

Tūbinių atlaidai nesibaigdavo pamokslu bažnyčioje, giesmėmis apeinant šventus kalvarijų paveikslus ir trankiais įžymiojo Tūbinių bažnyčios būgno smūgiais. Šventinė diena tęsdavosi iki pat vakaro.

 Pagal vyresniūjų tūbiniškių prisiminimus, prieš karą, Tūbinėse  po atlaidų vykdavo kartais net trys gegužinės, kurias rengdavo ir muziką organizuodavo Jaunalietuviai ir Pavasarininkai ir Šauliai. Jaunimo Tūbinių apylinkėse netrūko, gyventojų šeimos buvo skaitlingos.

Tūbinu jaunimas Girninku k.jpg

Pašto dėžutė laiškams.jpg

Dėžutė laiškams...

Tūbinių jaunimo būrelis 1947

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Tūbinių jaunimo būrelis 1947 06 29
 Tūbinių jaunimas, gegužinėje, 1947-06-29 .  Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Garsiūjų triūbų nebesimato, bet su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus. 

Jaunimas su Tūbinių gegužinių muzikantais

Gegužinė Tūbinėse, apie 1946 m. Muzikantai Vilkanauskai iš Girininkų.

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Jonas Macas su bandonija ir Tūbinių jaunimėlis1
Tūbinių jaunimas, gegužinėje. Su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus, 1946m.
Tūbiniai_pirmą_kartą_laimi_-Garbės_lentą1.jpg
Tūbinių saviveiklininkai pirmą kartą laimėję garbės lentą
 
Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 059 11
Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 100 11

 Iš Višinskyte Metos Loretos Knyzelienė2 Fotografas_Petras_Gumuliauskas_su_būsima_žmona.jpg

Senoji Tūbinių varpinė Valauskis1 

Benjaminas_su_Antanu_Jaku.jpg

IMG_0026.jpg

 

 

Iš Birutes Dajoraitės šventoriuje

Tūbinių mokyklos septintokės po egzaminų. Iš B. Dajoraitės albumo, 1954 m.

Tūbiniškės3

Iš Elvyros Gudelienes giminės

Iš Antano Dapkaus su Aldona Jakiene 

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Iš Pr. Jako brolis ir sesuo Pintveriai Macaitė 

Prisiminimui Tūbinių vakaras, Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės nuotrauka.

Tūbinių moksliukes

Moksleivės, iš kairės Aldona Višinskytė, Albina Vilkanauskaitė, Irena Trijonytė, Mėta Višinskytė, Tūbinės, 1952. VI.17

Giminės šventė Tūbinėse01.jpg

Iš Pr. Jako Tūbiniškės12

Iš Pr. Jako Susibūrimas

TūbiniškėsNuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio. 

Benjaminas su draugais kaimynais1

iš Albino Lulošiaus 010gfjghj

 Stasės Tvaronavicienes giminė 

Mikalauskų giminė Tūbinėse apie  1962 m. Nuotrauka iš Stasės Mikalauskaitės Tvaronavičienės albumo.

Iš Virginijos Lukošiūtės kaimynai giminės

Valauskų11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 099 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 012ddbdfdf

Iš Višinskyte Metos žiema1 Tūbiniškės.jpg

Iš Višinskyte Metos baikės1

Ant Jėrubyno tilto.jpg


 

Vestuvės

Vestuves senoje sodyboje

Vestuves senoje sodyboje2

Stasio Pūdževio vestuvė, Paneročio k.

Iš Višinskyte MetosStasio Pudzevio

Vestuves senoje sodyboje3

Vestuves senoje sodyboje1

Iš Višinskyte Metos jaunimas

Vestuvės Mikalauskienes nuotrauka.jpg

Vestuvė_Knyzelio_Namuose_dalyvaujant_Vyštartams01.jpg

Antano Knyzelio vestuves112.jpg

Antano Knyzelio ir Juzefos Vyštartaitės vestuvės, 1952 m. rugpjūtis. Šalia muzikanto Viktoro Mikalausko sėdi jaunūjų tėvai: Jurgio Vyštarto, jaunūjų dešinėje Juozo Knyzelio šeimos. 

Iš Virginijos Vestuvė

Nuotrauka iš Virginijos Lukoševičienės rinkinio

Iš Prano B vestuvės

Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio

 Vestuvės Valauskų2

 Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Vestuve val

Tūbiniu jaunimelis

Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Vestuvės_Mikalauskienes_nuotrauka.jpg

Nuotrauka iš Elenos Mikalauskienes rinkinio.

Iš Višinskytes Metos vestuves

Tūbiniškiai71

Tūbiniškiai61

Tūbiniškiai41

Iš Višinskyte Metos vesrtuve1

Iš Višinskyte Metos vestuvės

Iš Višinskyte Metos Gumuliausko vestuve

Petro Gumuliausko ir Fetingytės vestuvės

Iš Elvyros Gudelienes 007dfgh

Vestuvių nuotaikos Jakaičių kaime. Nuotraukos(2) iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Antano Dapkaus 2016 06 12 028fyuftyu

Iš Pr. Jako Tūbiniškiai2

GiminėsLukošiai Žymančiai

Krikštynos 

Katalikų Bažnyčia moko, kad krikštas būtinas dėl gimtosios arba paveldimosios nuodėmės atleidimo. Kitaip dar vadinamas genealoginio medžio išgydymas, gaunamas tiesiogiai Krikšto sakramentu.

Krikštynos Tūbinėse

Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio

Krikštynos_krikšto_tėvai_Vydmantai_iš_Tūbinių.jpg

Krikštynos, krikšto tėvai Vydmantai iš Tūbinių

Krikštynos_Danutės_ir_Vaclovo_Urbonų_Šeimoje_kun._J._Kusas.jpg

Krikštynos Danutės ir Vaclovo Urbonų Šeimoje, kun. J. Kusas

Krikštynos Tūbinėse.jpg

iš Albino Lulošiaus 003ghjfghjghj

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

Krikštynos pas Alfonsą Dapkų1

Krikštynos Jakaičių k. Nuotrauka iš A. Dapkaus rinkinio

Dapkai kaimynai Bendikai1

 Zigmo Dapkaus išleistuvės Jakaičių k. 

Iš Višinskyte Metos išleistuves22

 Aloyzo Jako išleistuvės Tūbinių k. apie 1965 m.

Iš Višinskyte Metos išleistuves1

Petro Lukošiaus (s. Kazimiero) išleistuvės

Antano PintverioTonio išlydėtuvės

Antano Pintverio(Tonio) išlydėtuvės. Kelionė iki Šilalės vežimu. Ant arklių sėdi: dešinėje Petras Mikalauskis, kairiau Stasys Pūdževis, už jų nugaros  vežime sėdi Antanas Pintveris, artimiausi giminės ir draugai.

Vlado Kasiliausko išleistuvės į SA visam amžiui

 Vlado Kasiliausko išleistuvėse artimiausi kaimynai. Į Tūbines Vladas nebesugrįžo. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 009ghmvhjm

Antano Lukošiaus išleistuvės. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 018hhjkjk 

iš Albino Lulošiaus 006vbm

Edmundo ir Algimanto Lukošiaus išleistuvės

 BrangūsTėvukai iki greito pasimatymo2

BrangūsTėvukai iki greito pasimatymo Jūsų Antanas 1969 08 16 m. Riazanė

Brangūs tėvukai1Riazanė

Antano Jako išleistuvės, apie 1968m.

Kitoje nuotraukoje Antanas po operacijos, bando apsieiti be lazdos. Po nelaimingo atsitikimo sovietinėje kariuomenėje, Antanas neteko kojos. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

iš Albino Lulošiaus 008fhfyuk11111

Palydos į sovietinę armiją

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus Lukošiai

Albino Lukošiaus išleistuvės 

Kėbluko išleist

Išleistuvės Brokštėnų k. Nuotrauka iš V. Kėblos rinkinio


Višinskiai, nuo seno siejami su Tūbinių dvaru. Caro laikais dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau po eilės savininkų pasikeitimo, dalis žemės atiteko Konstantino tėvo Stanislovo Višinskio šeimai, kurioje buvo net penki broliai ir dvi seserys.

Visinskiai trys broliai tais

Laidotuvės Višinskių  giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse. Iš kairės pirmi trys- Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.

Tarpukaryje buvusio dvaro pastatuose Konstantinas Višinskis gyveno kartu su dviem vyresniais  broliais viengungiais, Vincentu  ir Motiejumi. Kada Višinskių šeima perėmė ar nupirko Tūbinių dvaro žemę kol kas nežinoma. Brolių žemės dalis paveldėjęs jauniausias sūnus Konstantinas Višinskis ūkininkavo iki 1940 m.  tarpukaryje buvo renkamas Tūbinių seniūnu.

Višinskinė Tūbinių dvaro pastatai

Tūbinių dvaro daržinės pastato vaizdas iš J. Knyzelio kiemo, apie 1950 m.

Iš Višinskyte Metos šventoriuje1

 

Aldona Višinskytė, g. 1933 m, paskutinio dvaro pastatų valdytojo, jos  senelio, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, dabar dar valdo dalį buvusio istorinio dvaro žemių. Sulaukusi garbingo 84 m. amžiaus, ji gyvena šalia buvusios dvaro sodybos ir pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus karo laiko prisiminimus.

K. Misiaus knygoje minima, kad dvaro sodybos nėra nė žymės, bet pasikalbėjus su K. Višinskio dukromis Mėta ir Aldona paaiškėjo, kad buvusio dvaro ženklų vis tik galima rasti. 

Liepa Tūbinių dvaro1     

Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.

Dvaro obelis

 Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus. 

Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo vaikystėje ir jos senelio Konstantino prisiminimuose.

Dar įdomesni Aldonos prisiminimai ir jos protėvių perduoti pasakojimai apie gyvenimą dvarvietėje, apie dvaro pastatuose buvusį, dvarininkų Jacevičių statytos bažnyčios kūrimosi laikus menantį maldos kambarį, su būtinosiomis apeigų priemonėmis, medinėmis šventūjų skulptūromis. Aldona taip pat gerai prisimena karo ir pokario laikus.

Aldonos g. 1933 m. gyvenimo istorija nepaprasta. Į  Sibirą išvykusi paprašyta padėti Tetai, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje pragyveno 10 metų. Ten pat  susituokė ir į Tūbines grįžo kartu su dviem vaikais ir gruzinų tautybės vyru Rafaeliu.

Prisiminimuose sesuo  Mėta tokia pati, kaip ir 60 metų atgal. Jaunystėje buvusi labai aktyvi, beveik visų švenčių ir daugelio vestuvių Tūbinėse dalyvė, dažniausiai  kartu su energingąja Tūbinių saviveiklininke ir drauge Aleksandra Dapkute. Atmintyje  įsirėžė ne tik kolūkio labui nacionalizuoti Višinskio ūkio arkliai, buvusiame nuosavame gyvulių tvarte laikomos kolūkio karvės, bet ir sunkus, dažnai neatlygintinas darbas.

Negailestingas laikas lėmė, kad Mėta, mielai atvėrusi duris, pasidalijusi savo prisiminimais apie Tūbines prieš metus, 2016 metais vasarą, užvertė paskutinį gyvenimo puslapį.  Palaidota Šilalės kapinėse.

 Tūbinių kapinėse artimūjų kapai

 Laidojimo pradžia nežinoma. Išlikę antkapinių paminklų, metalinių kaltų, išlietų kryžių statytų XVIII a.

Kapines anksčiau5
Kapinės apie 1950m
iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse5
Iš Muntvydaitės Genutienės 058 1111
 
 
Apie Tūbinių kapines skaityti skyrelyje "Kapines"
 

Tūbiniškių ekskursijos

Iš Vištartaitės prie šventovės

Prie vienos gražiausių Europoje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, apie 1955m.

Vandos išvyka. Iš Višinskyte Metos  

Iš Macaitės Rėginos giminės

Paižnio gyventoja Anastazija Luganeckienė

Kaimynai Alfonsas Bendikas Bronius Bielskis

Alfonsas Bendikas ir Bronislovas Bielskis Žalgirio mūšio vietoje. Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio 

Palangoje. 1961 m

Palangoje. Iš kairės Pikšrys. A. Pintveris, P. Šidlauskas ir J. Kėbla, 1961 m

Pintveriai 2

Mokytojai ekskursijoje, apie 1955 m

Iš Vilkanauskaitės Deksnienes 005 1

Tūbinių merginų būrelis Palangoje prie Birutės kalno, 1960 m.

Prie Elbruso 1990 m

Boržomi šaltiniai

Boržomi šaltiniai Gruzijoje

iš Albino Lulošiaus 029

iš Albino Lulošiaus 030

iš Albino Lulošiaus 028

Ekskursija Odesa

Ekskursija Leningradas

Alfonso tobulinimosi kursaijpg

Kvalifikacijos kėlimo kursai, apie 1970 m. 

Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio

Pedagogai Vilniuje2 Marytes

Šilalės krašto mokytojai  ekskursijoje Vilniuje, apie 1950 m

Iš Višinskyte Metos Tankas

Prie SSSR sienos

Prie "Geležinės"  SSSR sienos!!! Čia pat už jos "supuvęs" kapitalistinis pasaulis.

Patranka Caras trtyrtyrty1111

Šalia patrankos  "Caras"  Maskvos Kremliuje. P. Luganeckas pirmas iš dešinės.

Tremtinių keliais

A. Bendiko studentiška kelionė į Sibirą, Tomsko srities Stepanovkos k. 1972 m.

Tėvelio pasakojimai apie tolimąjį Sibirą ir taigą, kur teko atsidurti ne savo valia bei patirti daug siaubingų išgyvenimų, ilgam įstrigo vaikiškoje samonėje. Pasakojimas, kokia tai ilga buvo kelionė, kad vien aplenkti Baikalo ežerą reikėjo traukiniu važiuoti pusę paros, žadino vaikišką smalsumą.

Vėliau, studijų metais, pasklidus informacijai, kad bus organizuojama studentų ekspedicija ir darbas vasarą Sibiro Tomsko srityje, paskatino pabandyti į šią kelionę pakliūti. Rūpejo savo akimis pamatyti, koks tai kraštas ir bent dalį  to tremtinių kelio Sibiro geležinkeliu nuvažiuoti.

Vykome su gausiu studentų statybiniu būriu iš Vilniaus į Maskvą, po to specialiu traukiniu 4 paras iki Tomsko. Iš tenai  dar kelionė garlaiviu Obės upe ir jos intaku Ketė  iki vietų, kur visi keliai prasideda ir baigiasi prie upės.

Kurį laiką plaukiant laivu, laivui sustojus išlaipinti vieną studentų statybininkų būrį gyvenvietėje Belyj Jar, netikėtai susitikome 2 klasės draugai. Pasirodo keliavome kartu ir tik atsitiktinumo dėka nesusitikome. Tuo metu jis taip pat mokėsi Kaune, Kūno kultūros Institute.

Vėliau sužinojome, kad į Belyj Jar gyvenvietės apylinkes buvo ištremta daug lietuvių, taip pat ir iš Šilalės ir Tūbinių apylinkių.

Sunku nupasakoti koks jausmas atsidurti Sibiro taigos glūdumoje, mažai apgyventose vietose, kur vienintelis nesibaigiantis kelias yra upė. Jos pakrantėse, kur tik aukštesnė vieta, įsikūrusios neskaitlingos gyvenvietės. Jų gyventojai daugumoje buvę tremtiniai arba jų palikuonys. 

Cenzus Jono kt dok 016 

Vilniaus gelež.Stotis 1972 mpakeliui Tomską2

1972-ūjų vasara, kelionė į Sibirą prasideda. 

 Kelione i Sibirą2 Traukinys kelyje

Traukinys jau ketvirta para veža mus tolyn nuo Lietuvos.

 

Sibire

Laivo denyje, iš kurio atsiveria ištvinusi, lyg be krantų, Sibiro upė ir neaprėpiamos taigos platybės,  visi  buvome pakylėti gamtos, gerai skambėjo dainos ir gitarų garsai.

Kiekviename upės uoste matome daug  žmonių, atėję, arba atvažiavę dviračiais, kartu su  vaikais. Laivas pasitinkamas ir išlydimas grojant specialiam maršui, kiekvieną kartą sukeliančiam  graudulingus jausmus. Dalis žmonių atvyksta ir išvyksta apsipirkti dviems, trims dienoms Tomske, kiti išvykstantys, gal niekada čia nebesugrįš. Tai buvusių tremtinių gyvenviečių gyventojai, pasilikę čia gyventi po tremties, arba atvykstantys užsidirbti miško  ruošos darbuose.

 Cenzus Jono kt dok 015

Kelionė į sibirą1

 Palapinių miestelis šalia Stepanovkos gyvenvietės, kuriame gyveno  apie 100 studentų iš Lietuvos

Įsikūrę taigoje palapinėse, apsisaugoję visomis įmanomomis priemonėmis nuo įvairių dydžių uodų ir širšių, kibome prie tų pačių miško darbų, kaip ir daugelis ištremtūjų iš Lietuvos. Netoli, buvusioje tremtinių gyvenvietėje Stepanovkoje, lietuvių taip pat sutikome. Labai apsidžiaugdavo galėdami pabendrauti, kviesdavo į namus, pasakojo savo gyvenimo  istoriją.

Kartą, pasiklydus mažamečiam vaikui taigoje, į paieškas buvo pajungta ir mūsų stovykla. Didžiausia buvo nuostaba, kad gidas, kuris vedė mus į paieškas, pasirodė besantis lietuvis, kilęs nuo Kauno. Į klausimą kaip čia pateko, atsakė su būdingu kauniečiams jumoru: "..ganiau žvirblius ant komunistų partijos komiteto stogo". Tuose žodžiuose tiesos gal ir nėra, bet buvo aišku, kad trėmimas įvyko dėl politinių priežasčių.

Tūbines senuose žemėlapiuose ir kitos įdomybės

Tūbinių žemėlap.1 1914 m
 1914 m. žemėlapis, vokiečių naudotas per I Pasaulinį karą. Dalis buvusių keliukų matomų žemėlapyje, šiuo metu jau išnykę. Galima atrasti buvusį vežimų kelią, jungusį Tūbinių dvarą su Brokštėnų dvaru. 
Palyginę Tūbinių miestelio planą prieš 165 m ir dabar, pamatysime, kad esminių pokyčių neįvyko.
1849 metų plane, bažnyčia ir kapinių koplyčia pažymėta kryžiais, Tūbinių dvaro sodyba centre pažymėta apskritimu, iki šių dienų neišliko.
1849 m                                                       2015 m
Tūbinių vaizdai šiandien ir 1849 m

Tūbinės, 2014 m.

Žemaičių bajoro gyvenamasis namasXVIII XIX a dail. J Perkovskis1

Tipiškas medinis Žemaičių bajoro gyvenamasis namas (XVIII-XIX a , dail. J Perkovskis). Paveikslas daugeliui primena stipresniųjų ūkininkų namus, Tūbinių apylinkėje, statytus XIX a pradžioje.

 Kelias per Tūbines33

Iš atlaidų144

tubines 0001
Tūbinių kryžius 

 Tūbiniškiai8 Kryžius 1925m

Kam buvo pastatytas ąžuolinis kryžius pamiškėje dar vadinamas"Tūbinių kryžiumi"? Gali būti, kad kryžius 1925 m. pastatytas Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų 100 mečiui pažymėti. Kryžius atnaujintas vėlesniais metais parapijiečių iniciatyva.

Šventorius3

Tūbiniu vaizdelis5

Tūbines Panerotis

Tūbinės žiema2 

Vakaras Tūbinėse111 2018 08 18
Vakaras Tūbinėsa, 2018 m.

Vakaras Tūbinėse22 2018 08 18

 

 

 

 Negali žinoti kur eini, jei nežinai iš kur atėjęs...

 

Tūbinės_iš_paukščių_skrydžio1.jpg

Tūbinės iš paukščių skrydžio,  2016 m. rugpjūtis. J. Baltikausko nuotrauka.

Tūbinių dvaras

Dvaras XIX a. buvo kultūrinis, ekonominis ir religinis centras. Ypač tai matoma atskleidžiant Tūbinių dvaro ir bažnyčios sąsajas. Stambus žemvaldys, bajoras Ignotas Jacevičius, 1800-aisiais m. nusipirkęs Tūbinių dvarą, būdamas giliai religingas žmogus, net savo dvare buvo įrengęs koplytėlę- maldos kambarį, kad galėtų atsilikti savo religines priedermes nevykdamas į bažnyčią Šilalėje. Netrukus medinė koplytėlė atsirado pušynėlyje, kur dabar yra Tūbinių bažnyčia. Planuojant statyti bažnyčią, vyskupui leidus 1822 m. Tūbinėse, šioje koplyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos. Pagal dvare dirbusių žmonių pasakojimus perduotus iš kartos į kartą, maldos kambarys dvare dar buvo kurį laiką tvarkingas ir pastačius bažnyčią, o kai kuri atributika ir medinės skulptūros buvusio dvaro svirne sulaukė ir sovietmečio.

Knygoje"Lietuvos dvarų ir sodybų atlasas I, istorinės raidos bruožai, 2012 m., patalpintas autoriaus K. Misiaus Tūbinių dvaro sodybos istorinės žinios ir detalus aprašymas. 

"Tūbinių dvaro sodyba buvo į rytus nuo Tūbinių bažnyčios. Dvaras LDK laikais priklausė Šiauduvos valsčiui. Dėl artumo su Karšuvos valsčiumi kartais nurodomas buvęs jame.Didžiojo kunigaikščio Tūbinių kaimas minimas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. 1667 m. nurodyta atskirta nuo Šiauduvos tijūnijos didžiojo kunigaikščio Tūbinių valda turėjusi 12 dūmų. Taigi jau tada turėjo stovėti ir ekonomui (valdytojui) skirti pastatai. 1717m. Tūbinių valdytoja  buvo Malgožata Prialgauskienė. 1726 m. Tūbinės duotos valdyti Jonui ir Marijonui Adakauskams, 1751m.- Felicijonui Buchoveckui. 1794 m, mirus Tūbinių valdytojui Tadui Jančiauskui(Janczewski),buvo surašytas valdos inventorius. Tuomet Tūbinėms priklausė Baltkalnio, Girininkų, Mažrimų, Paneročio, Tūbinių kaimai ir neišlikęs Jončiškių vienkiemis. Dvaro sodyba buvo sena ir neprižiūrėta. Mediniai jos pastatai apleisti, sunykę, ponų namas sukiužęs, gyventi mažai tinkamas. Jo vidurinę dalį užėmė didelė priemenė, kurios centre įrengta virenė, veikiausiai neturėjusi kamino išvesto virš stogo(inventoriuje nepaminėta). Viename pastato gale buvo bajoro šeimos kambariai- troba su dviem mažais langeliais ir miegamasis(alkierius), kitame gale- šeimyninės patalpa ir taip pat miegamasis šalia jos. Ponų patalpas šildė paprastų koklių krosnis, šeimyninėje stovėjo plūkto molio duonkepė krosnis. Pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į kiemą, kuriame stovėjo svirnas grūdams ir nauja gerųjų arklių arklidė-vežiminė. Šalia arklidės buvo senas tvartų kiemas su daržine pašarui, už jos- nauja spirito varykla (bravoras). Atokiau nuo kitų pastatų dunksojo klojimas su jauja. 1798 m. caras Pavelas I Tūbines dovanojo Fiodorui Remenovičiui. Matyt pastarasis įgaliojo kariškį dvarą parduoti. 1800 m. iš pulkininko Timofiejaus Avčinikovo Tūbinių valdą nupirko Ignotas Jacevičius. Jis pertvarkė dvaro pastatus, užveisė didelį sodą, 1824 m. Tūbinėse pastatė bažnyčią ir ją aprūpino. 1826 m. Tūbines paveldėjo sūnus Anupras Jacevičius.

1833 m. Tūbinių dvaras su Pakasokio ir Degliškės polivarkais(iš viso 37 valakai žemės) buvo konfiskuotas. 1833 m. dvarą paimant iždo žinion,  surašyti šie Tūbinių dvaro pastatai: senas gyvenamasis namas, svirnas, paukštidė, arklidė, 2 tvartai, 3 daržinės, klojimas, spirito varykla, ledainė, rūsys, vandens malūnas, prie jo tvartas ir daržinė. Iš viso sodyboje stovėjo 15 pastatų. Dvarui taip pat priklausė 2 smuklės. Degliškės polivarke buvo gyvenamasis namas, klojimas, svirnas, 2 tvartai. Pakasokio palivarke stovėjo naujas gyvenamasis namas, svirnas, dar tvirta daržinė ir senas klojimas, bei smuklė. Prie Tūbinių vėliau prijungtas konfiskuotas Dargalių dvarelis. Iki 1844 m. valda buvo nuomojama.

Steigiant valstybinių valstiečių kaimų bendruomenes(valsčius), sudarytas liustracinis jos inventorius, kuriame pastatai aprašyti išsamiau. Tuomet sodyboje stovėjo smarkiai aptriušęs pušinių rastų, dviejų galų stačiakampis(23x9m)ponų namas su dviem vienodo dydžio(8,5x7,6 m) fligeliais. Viename jų buvo sena salė, kitame-virenė su dūmtraukiu virš stogo, 2 podėlio patalpos ir priemenė su kaminu, 7 kambariai, iš kurių 4 sienos tinkuotos, o trijų-tapetuotos popieriumi, ir 4 pagalbinės patalpos. Patalpų lubos ir grindys buvo lentinės, kamine virenėje plūkta asla. Vidaus durys stalių darbo su vyriais ir spynomis, gerosiose patalpose dvivėrės. Patalpas šildė 3 plytinės  ir 2 paprastų koklių krosnys. Pastatas stovėjo ant akmeninio pamato, buvo uždengtas malksnų stogu ir apkaltas ;lentomis. Kai kurie langai turėjo langines. Virš kraigo kilo 2 kaminai. Taigi veikiausiai, XIX a pradžioje dvarą valdant Ignotui Jacevičiui, namas buvo naujai pastatytas, ar iš esmės perstatytas ir įrengtas pagal to meto vidutinių dvarų ponų namams keliamus reikalavimus, bet, perėjęs valstybės žinion, apleistas.Dar du pastatai-svirnas(21x8.2 m) ir gerųjų arklių arklidė- vežiminė(21,5x9m.)- taip pat buvo suręsti ant akmenų mūro pamatų iš tašytų rastų, tačiau dengti šiaudais. Arklidę- vežiminę sudarė trys patalpos. Galuose buvo arklidės(6-ms ir 4-ms žirgams), per vidurį-vežiminė su dvivėriais vartais. Patalpos buvo rakinamos. Didesnė žirgų patalpa ir vežiminė išklotos lentomis. Kiti sodybos statiniai, išskyrus kiaulidę, pamatų neturėjo. Visi buvo suręsti iš apvalių rastų, dengti šiaudais. Tvartų kieme stovėjo 2 vienodo ilgi tvartai(30x6.8x6,4 m.) ir daržinė pašarams. Už jo buvo daržinės javams (40x8,5 m.) ir šienui(39x6,5 m.). Klojimas(27x9,2 m.) turėjo jaują ir pertvara atskirtą peludę, į  ją vedė dveji dvivėriai vartai. Sodyboje taip pat stovėjo ledainė, paukštidė, spirito varykla. Kiaulidė buvo pažangus tuo laikotarpiu statinys: turėjo pamatus, o beveik 16 m. ilgio ir 7 m. pločio pastatą 6 pertvaros dalijo į atskirus gardus, kurių kiekviename buvo durys į lauką. Tokio tipo kiaulidės tapo ypač populiarios XIX a pabaigoje-XXa pradžioje.

Sodybos struktūrą iliustruoja maždaug tuo pačiu metu kaip ir inventorius, sudaryti dvaro žemių planai: 1823 m. bažnyčios valdos planas ir 1849m. Tūbinių dvaro žemių planas. Juose atpažįstami kai kurie sodybos pastatai- ponų namas su fligeliais, tvartų kiemas su dviem vienodo dydžio lygiagrečiai sustatytais tvartais  ir stačiakampe pašarų daržine. Į pietryčius nuo tvartų kiemo pavaizduoti 2 statiniai veikiausiai buvo javų ir šieno daržinės. Prie ponų namo stovėjo ir pagrindinį kiemą formavo svirnas ir vežiminė. Už to namo link upelio driekėsi sodas.Valstybinių valstiečių kaimų bendruomenės(valsčiaus) steigimo procese dvaro centre buvo suplanuoti 5 atsarginiai sklypai, o spirito varyklą, paukštidę ir kiaulidę nurodyta nugriauti ir jų medžiagą parduoti. Kiti dvaro pastatai ir jau minėti sklypai 1851 m. buvo išnuomoti Dominykui Žadeikai. Nuomininkas Tūbinėse negyveno, dvare įsikūrė subnuomininkai, pastatų niekas neprižiūrėjo, jie iro ir buvo niokojami. 1862 m. beveik visi pastatai grėsė sugriūti. Statinius leista nusipirkti našlei Justinai Geidukienei. Valstybinis vaismedžių sodas kelis dešimtmečius dar buvo nuomuojamas įvairiems asmenims."

 Tūbinių dvaras planas 

1849 m Tūbinių apylinkės žemėlapyje pažymėti Tūbinių dvaro pastatai (juodos spalvos figūros) ir dvaro savininko I. Jaceviciaus įkurtas vaismedžių sodas.

Šių laikų sulaukė ir vienintelė buvusio didelio, Tūbinių Jacevičių dvaro  sodo obelis, taip pat nuo daugybės metų savo šakas sugarbanojusi liepa, buvusios dvaro Liepų alėjos liūdininkė. 

Dvaro obelis

Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis 2016 m, pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus. 

Tūbinių obelis1

Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo Konstantino vaikystėje ir jos senelio prisiminimuose.

Aldona Višinskytė, g. 1933 m., paskutiniojo dvaro ūkvedžio jos  senelio, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, dabar valdanti dalį buvusio istorinio dvaro žemių, pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus žiauraus karo laiko įvykius.

Liepa Tūbinių dvaro1

Liepa     

Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.


 Tūbinių bažnyčios atsiradimas

Istoriniuose veikaluose trumpai apibūdinamas Tūbinių bažnyčios statytojas Ignotas(Ignacijus) Jacevičius kaip labai pamaldus katalikas, kuris užsiėmė bažnyčios statyba, kad ji būtų arčiau religinėms apeigoms atlikti. Tačiau priežasčių galėjo būti ir daugiau. Panagrinėjus buvusios Balsių bažnyčios knygas, kur buvo registruotos pirmosios Jacevičių šeimos atžalos, dukters Apolonijos ir sūnaus Anastazijaus Marcelijaus krikštai, čia pat randame ir jų mirties liūdijimus. 

Jacevičių_dukros_Apolonijos_mirties_metrikas_1806_m.jpg

Dvarininkų, būsimų Tūbinių bažnyčios fundatorių, Teklės ir Ignacijaus Jacevičių dukros Apolonijos mirties metrikas. Palaidota Šilalės parapijinėse kapinėse, 1806 m

Gali būti, kad pergyventa mažamečių, sūnaus Anastazijaus Marcejlijaus, gimusio ir mirusio tais pačiais 1804 metais, taip pat mažametės dukros Apolonijos netektis ir laidojimas Šilalėje 1806 m., paskatino giliai tikinčius dvarininkus Ignotą ir Teklę Jacevičius užsiimti bažnyčios ir kalvarijų koplyčių statyba Tūbinėse 1820-1824 m. Tuo laiku pastatytoje mūrinėje šv. Kryžiaus koplyčioje Jacevičiai įrengė ir  mauzoliejinę kriptą savo šeimai.

Kunigas Vincentas Juzumas savo veikale „ Žemaičių vyskupijos istorija“, išleistame 1899 m. apie Tūbinių bažnyčios atsiradimą rašė:

" XIX amžiaus pirmoje pusėje Tūbinių savininkas buvo itin pamaldus, pavyzdingas žemvaldys, bajoras, Telšių apskrities maršalka Ignotas Jacevičius, gyvenęs savo Tūbinių dvarelyje. Atitrūkęs nuo namų šurmulio, vienumoje, jis ilgai ir nuoširdžiai melsdavosi ne tik savo, bet ir visų žmonių išganymui. Tam reikalui netoli dabartinės Tūbinių bažnytėlės, prie pušyno, šis bajoras pasistatė nedidelį namelį, kuriame ilgas valandas praleisdavo paskendęs maldose. Taip karštai besimeldžiant, jam kilo mintis toje vietoje pastatyti bažnyčią, kad joje galėtų melstis ne tik jis pats, bet ir Tūbinių bei aplinkinių kaimų žmonės. Pasitaręs su žmona Tekle Godliauskaite, 1820 metais ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Tuo reikalu I. Jacevičius kreipėsi į tuometinį kunigaikštį, žemaičių vyskupą Juozapą Giedraitį ir jo koadjutorių oficiolą Gailevičių. Pagal tuomet galiojusią teisę Jacevičiai oficialiai užrašė valaką (mažiau negu hektaras) žemės suplanuotai bažnyčios statybai, o kunigui paskyrė 80 sidabro rublių algos metams. Minėtas vyskupas, gavęs Dvasinės kolegijos sutikimą, 1821 metais leido Jacevičiams funduoti Tūbinių bažnyčios statybą. Jau 1822 metais vyskupo įgaliotas Šilalės klebonas kun. Tomas Pilsudskis su kunigais altaristu ir vikaru pašventino būsimos šventovės akmenį, 1823 metais Dievo namų statyba jau buvo baigta."

V. Juzumo aprašytas namelis pušynėlyje, kuriame meldėsi pamaldusis I. Jacevičius, greičiausiai buvo dabartinės Šv. Kryžiaus koplyčios vietoje. Kol naujai statoma Tūbinių bažnyčia dar nebuvo pašventinta, gavus vyskupo leidimą, Šv. Kryžiaus koplyčioje 1822 m. buvo pradėtos laikyti Šv.Mišios.

Planas Tūbiniu bažn dvaro2

1823 m. bažnyčios valdos plane pažymėta bažnyčia ir kalvarijų koplytėlės, pastatytos kristaus kančių kelią vaizduojantiems paveikslams. Kiek žemiau, kairėje pažymėtas ir netoliese esantis bažnyčios fundatorių Jacevičių valdomas Tūbinių dvaras ir nuo bažnyčios į dvarą vedantis kelias.

Kalvarijų išsidestymas2

Tūbinių bažnyčia ir vienu metu 1823 metais suprojektuotos Šv. Kryžiaus kelio kalvarijos, sudaro 12 mažesnių mūrinių koplyčių, iš kurių viena didesnė pamiškėje, ir dvi didelės koplyčios, stovinčios viena kapinėse, kita šventoriuje.

1823 m. bajorų Jacevičių statytos Tūbinių bažnyčios bei kalvarijų projekto plano aprašymuose paminėti pagrindiniai fundatoriai, Tūbinių dvaro savininkai bajorai Teklė Godliauskaitė ir Ignacas Jacevičiai ir artimi jų giminės.

Rašydamas savo istorijoje apie Tūbinių kalvarijų steigimą, kunigas Vincentas Juzumas pažymėjo vienuolių bernardinų įnašą. Dvarininkas I. Jacevičius savo sumanymą dėl kryžiaus kelio įrengimo Tūbinėse derino su vyskupu ir bernardinų provincijolu, koplytėlės ir didžiosios koplyčios pradėtos rengti „bernardinų patartose vietose“, gavus mažesniųjų brolių pritarimą, bei vyskupų leidimą. Kalvarijas šventino Telšių bernardinų vienuolyno gvardionas ir provincijos kustodas kunigas Ambraziejus Gaurogkas. Pasak V. Juzumo, kalvarija užbaigta 1924 m., o po metų, Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dieną ji iškilmingai pašventinta.

Kalvarijų koplytėlė1111  Kalvarijų koplytėlė2222

Kapinių koplyčia

 Tūbinių kalvarijų koplytėlės I-stotis dešinėje, ir XIV-stotis kairėje. Kapinių koplyčia-VI stotis centre.

Šv. kryžiaus kelias Tūbinių kalvarijos pirmą kartą iškilmingai apvaikščiotos 1825 metais.

„ 1825 M. RUGSĖJO 14 D. t. y. Šv. KRYŽIAUS IŠKĖLIMO DIENĄ PIRMĄ KARTĄ PROVINCIJOS TVARKYTOJAS KUN. AMBRAZIEJUS GRAUROKAS, DALYVAUJANT DAUGYBEI ĮVAIRIŲ LUOMŲ ŽMONIŲ IR TALKININKAUJANT KITIEMS PAMALDAUS BAŽNYČIOS FUNDATORIAUS PAKVIESTIEMS KUNIGAMS, KELIOSE VIETOSE PASAKĘS JAUDINANČIUS PAMOKSLUS APIE VIEŠPATIES KANČIĄ, VIEŠAI APVAIKŠČIOJO TŪBINIŲ KRYŽIAUS KELIUS. TĄ DIENĄ VISUOMET MELDŽIAMASI KAPINĖSE IR Šv. KRYŽIAUS KOPLYČIOJE. “

Humanitarinių m. dr. Asta Giniūnienė, Monografijoje  "Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje–XX a. pradžioje", 2013m. surinkusi vertingos istorinės medžiagos apie Lietuvos kalvarijas rašo:

"Tūbinių Kalvarija garsėjo visame Raseinių paviete. Ji buvo plačiai žinoma ir dėl bažnyčios didžiajame altoriuje buvusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. XIX a. pabaigoje V. Juzumas Tūbinių Kalvariją populiarumu prilygino Beržoro Kristaus kančios keliui. Iškilmingos Kryžiaus kelio procesijos buvo rengiamos pavasarį ir rudenį, pažymint titulinę Dievo Apvaizdos ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventes(nukeliamas į artimiausią sekmadienį. Ši tradicija tęsėsi daugiau nei pusantro šimto metų ir nutrūko tik sovietmečiu. Kunigo Vladislovo Juškio pasakojimu, minėtomis iškilmių dienomis, po sumos, kapa vilkintis kunigas, nešdamas Šv. Kryžiaus relikviją, su maldomis ir giesmiemis nuo šventoriaus pirmosios stoties pajudėdavo miškelio link. Kai procecija sustodavo prie stoties, kunigas įdėdavo relikviją į koplytėlę. Kryžiaus kelias būdavo apeinamas ratu- tikintieji aplankę paeiliui stovinčias I-V stotis, pasukdavo į šeštąją- didžiąją koplyčią (kapinėse) ir pasiekę tolimiausią koplytėlę, stovinčią miške ant kalnelio(VII), sugrįždavo pro VIII-XI stotis bažnyčios link į Šv. Kryžiaus koplyčią(XII), po to lankydavo dvi paskutiniąsias (XIII, XIV) stotis-koplytėles šventoriuje." 

Mokslininkės dr. A. Giniūnienės monografijoje taip pat randama žinių, kad Tūbinių kalvarijų koplyčios pradžioje nebuvo aprūpintos tapytais paveikslais; tą galėjo padaryti tik didesnės ir svarbesnės parapinės bažnyčios. Tačiau bernardinai rūpindamiesi Kryžiaus kelio stotimis, prisidėdavo ir prie koplytėlių puošybos grafiniais  paveikslėliais raižiniais. Toks komplektas, esantis ir Tūbinių bažnyčioje užfiksuotas 1830 m. sudarytame inventoriuje. Vėliau, Lietuvoje masiškai atsisakant senūjų grafinių atvaizdų, 1878 m. Tūbinių bažnyčioje raižiniai irgi pakeisti naujais, tapytais paveikslais, kurių didžioji dalis kad ir nukentėję nuo laiko, išsaugota iki šių dienų.

Tūbinių_kalvarijų_Luigi_Morgari_paveikslai_po_apžiūros_2017m_vasara.jpg

Nuotraukoje keletas Tūbinių kalvarijų Kryžiaus kelio stočių paveikslų saugomų bažnyčioje.

Luigi Morgari paveikslų autoriaus inicialai2

Kitoje paveikslų pusėje ant drobės kolekcijos autoriaus, italų dailininko Luigi Morgari inicialai, 2017m vasara.

 Koplyčia sena Šv. Kryžiaus2

Šv. Kryžiaus koplyčia, Tūbinių kalvarijų VI-ji stotis, pastatyta kartu su bažnyčia 1823 m.

Daug metų Tūbinių bažnyčios šventoriuje stovinčios Šv. kryžiaus koplyčios rūsys, su unikaliomis skliautinėmis lubomis, slėpė tūbiniškiams mažai žinomos, bažnyčios steigėjų ir statytojų Jacevičių giminės palaikus

Kriptos1 1823 kriptu metai

Šv. Kryžiaus koplyčios rūsys ir sovietmečiu nuniokotos mūrinės palaidojimų kriptos, 2014m.  

Rūsio sienoje išlikę iškalta statybos data, 1823 m.

Tūbinių kalvarijos paminėtos 2014 m. atrastame bažnyčios fundatorės Teklės Jacevičienės 1843 m mirties įraše, kuriame nurodyta jos palaidojimo vieta.

Jacevicienes Tekles įrašas apie mirtį

Teklės Jacevičienės - Godlevskos mirties įrašo kopija. LVIA įrašas  L. 1018v. N. 7 
Teklė Jacevičienė - Godlevska, Ignacijaus žmona, 67 m. našlė, palaidota šalia savo anksčiau mirusio vyro I. Jacevičiaus Tūbinėse, Kalvarijų 12 stoties koplyčioje.
Vėliau, pagal Lietuvos Valstybinio Archyvo dokumentus, nustatyta kad, 1829 m. pirmiausia šioje koplyčioje buvo palaidotas 79 m. Tūbinių dvaro savininkas, vienas bažnyčios steigėjų ir fundatorių Ignas Jacevičius. 
Scan Jacevicius Ignas 1829m Siluvos Rkb mirties metrika 669 1 625 L1328 N147
Igno Jacevičiaus 1829 m. mirties įrašo kopija. 
F. 669 Ap. 1 B. Žemaičių (Telšių) vyskupijos kurijos archyvinis fondas 1828-1843 m. mirties (Šilalė L. 1014, Tūbinės L. 1018)
 Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo(LVIA) apie Ignacą Jacevičių nurodoma, kad jis Jacevičius mirė 79 m. amžiaus, 1829 m. lapkričio 30d., palaidotas Tūbinių Kalvarijų koplyčios rūsyje.
 Įrašai  Lietuvos Valstybinio Istorijos Archyvo religinių bendruomenių skyriuje saugomose knygose padaryti tuo laikotarpiu naudota senovine lenkų kalba. Pagal juos daroma išvada, kad Igno ir Teklės Jacevičių šeimoje tuo laikotarpiu buvo 3 sūnūs: Anupras, Severijus, Juozapas Julius. Centrinę vietą Tūbinių kalvarijų ansamblyje užima Dievo Apvaizdos Tūbinių bažnyčia, kurios  vaizdas anuomet nuo dabartinės bažnyčios šiek tiek  skyrėsi.

Tūbinių_bažnyčia_iki_1939_m.jpg

Tūbinių bažnyčios vaizdas iki 1939 metais vykdytos rekonstrukcijos. Stogas medinis, bokšteliai mažesni, negu dabar esantys. Bažnyčią iš galo, nuo pat jos pastatymo, puošia Kristaus skulptūra "Nukryžiuotasis".

Nukryžiuotasis LIMIS 20000017003546

Nukryžiuotasis-LIMIS, 1964 m

           Švč. Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas Tūbinių bažnyčioje. 1964 LIMIS 20000017003953 Šventasis Pranciškus Tūbinių bažnyčioje 1964 m Laiminančio kristaus skulptūra

Bažnyčioje 1964 metais meno istoriko Mečislovo Sakalausko aprašytas Švč. Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas, Šv. Pranciškaus, Šv. Zacharijaus  ir Laiminančio Kristaus skulptūros (LIMIS).

Mečislovas Sakalauskas. Nešiojamas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos bareljefu Tūbinių bažnyčioje. 1964 LIMIS 20000017004198

Mečislovas Sakalauskas. Nešiojamas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos bareljefu Tūbinių bažnyčioje. 1964, LIMIS-20000017004198

Tarp nedaugelio bažnyčios istorinių relikvijų, iki šių dienų  išsaugotas unikalus, Tūbinių dvaro savininkų Jacevičių 1926m. bažnyčiai ir parapijai dovanotas, ornamentais puoštas būgnas.    Būgnas 1824 2016m 

                 Bugno papuošimai  Jaceviciu herbas1

Būgnas inkrustuotas kalto metalo elementais ir dvigalvio erelio atvaizdais, iki šių dienų išlaikęs savo pirmapradę išvaizdą. Specialioje plokštelėje, užtvirtintoje ant būgno šono, įspaustas Jacevičių giminės herbas, Anupro  Jacevičius šeimos vardų inicialai ir metai, 1826-ieji. 

Daugybę metų šis būgnas buvo neatsiejama Tūbinėse vykusių Velykų  švenčių dalis ir rytą auštant kviesdavo kaimo gyventojus, žadindamas  į rytines pamaldas. Garsas, tai stiprėjantis, tai vėl nuslopstantis, užpildęs šventorių pasklisdavo po apylinkę, suteikdamas šioms šventėms nepakartojamo džiugesio.

Bažnyčios inventoriniuose aprašymuose minima, kad buvo dar vienas būgnas naudotas apeigose. Šiuo metu vienintelis išlikęs senovinis būgnas apeigoms nebenaudojamas, saugomas kaip kultūros paveldo objektas, kuriam 2016-aisiais sukako 190 metų.

Tūbinių parapijos praeitį leidinuke "Tūbinių parapija" 1938 m. aprašė tuo laiku dirbęs kunigas Domininkas Masiulis, tam skirtą skyrelį pavadindamas "Keletas žinių iš Tūbinių parapijos praeities". Jame rašoma:

"Kur šiandien stovi parapijos bažnyčia ir garsios (apylinkėje) Kryžiaus kelio stotys, ten prieš 117 metų(dabar 190m. a.p.) buvo dirvos ir miškas. Ta žemė priklausė Tūbinių dvaro savininkams pp. Ignacui ir Teklei (Godliauskaitei) Jacevičiams. Jie gyveno toje vietoje, kur dabar gyvena p. K. Višinskis. Nors Tūbiniai priklausė (prieš karą{I p. a.p.}) Raseinių apskričiai, bet p. Jacevičius buvo kitos apskrities, būtent Telšių, maršalka(apskrities viršininkas) ir iždininkas. Jacevičiai buvo uolūs katalikai. Parapijos bažnyčia buvo už 7 km. (Šilalėje). Jie norėjo arčiau maldos namus turėti. Tuo reikalu kreipėsi į Žemaičių Vyskupą Juozapą Arnulfą Kunigaikštį Giedraitį prašydami leisti Tūbiniuose pastatyti koplyčią-bažnyčią, prie kurios galėtų gyventi altarista. Jis pasižada tam tikslui paaukoti žemės sklypą (20 dešimt.) ir visas didžiasias bažnyčios statybos išlaidas padengti. Pirmasis dokumentas kuris randamas Tūbinių bažnyčios archyve yra minėto vyskupo Juozapo Giedraičio atsiūstas atsakymas pp. Jacevičiams, kad tokiam sumanymui labai pritaria.

Tuojau buvo pradėta statyba. Nors pamatus išmūrijo skirtus mūriniam pastatui, bet sienas pastatė iš medžio.(...).1822 m. Šilalės klebonas klebonas Pr. Dargevičius Vyskupo paskirtas, jau pastatytą Tūbinių bažnyčią, titulu "Dievo apvaizda" pašventina. Pašventinimo dokumentą, be minėto Š. klebono dar pasiršė šie dvasiškiai: kun. J. Bruževičius-Laukuvos vikaras, kun. Pr. Zamukis- Šilalės vikaras ir M. Jurkauskas Balsių altarista. Nors greitai buvo paskirtas kunigas(altarista), bet metrikos knygos pradėta vesti tik 1832 m.(mirimo) ir 1862 m. (gimimo). Pavartę tas metrikų knygas sužinome kokie Dvasios Vadai čia gyveno ir dirbo. Pasirodo kad jau devynioliktas kunigas čia gyvena. Iš šių 18 kunigų keturi dirba kitose parapijose, o 14 jau yra mirę(iki 1938 m.-a.p.). Bet reik pažymėti, kad Tūbiniai laiminga vietelė, nes visi šią vietą apleido sveiki, mirė kitose parapijose."

Pagal kunigo Domininko Masiulio sudarytą sarašą nuo bažnyčios įsteigimo pradžios Tūbinėse dirbo šie dvasiškiai:

Kun. Karolis Rimkevičius 1822-1832(?). Kun. Juozapas Jankauskis 1832-1845(?), kun. Kazimieras Brazdauskis 1845-1859, kun. Andriejus Mikutis 1859-1860, kun. Pranciškus Šadzevičius 1860-1869, kun. Bronislovas Stasevičius 1869-1870, kun. P. Šiaulevičius 1870-1881, kun. Valentinavičius 1881-1882, kun. Jacevičius 1882-1885, kun. Pranciškus Žukauskas 1885-1886, kun. Povilas Žaibavičius1886-1897, kun. V. Bartkevičius 1897-1904, kun. Augustinas Mažeika 1904-1918

Tūbinės_priklausė_Batakių_dekanatui_1887_m.jpg

Tūbinės priklausė Batakių dekanatui, 1887 m. Batakių dekanato Metrikų knygos iškarpoje Tūbinių ir Batakių bažnyčių antspaudai.

Tarpukario metais Tūbinėse dirbo ir gyveno: kun. Domininkas Dundulis 1919-1925, kun. Aleksandras Bialazaravičius 1925-1930, kun. Boleslovas Lašas 1930-1931, kun. Stanislovas Aužbikavičius 1931-1936, kun. Pranciškus Baltrūnas 1936, kun. Domininkas Masiulis nuo 1936 m. lapkričio mėn. 1 d. iki 1940 m.

Klebonas D. Masiulis, laikraštėlyje "Tūbinių parapija", aprašydamas buvusius bažnyčios remontus, pažymėjo, kad stogas uždengtas gontais(lentutėmis) 1908 metais. Ten pat paminėti ir kiti buvę bažnyčios remontai:

Tūbinių bažnyčios remontai1

D.Masiulis, laikraštis "Tūbinių parapija", 1938m. gruodžio 25 d. numeris.

 Tūbinių bažnyčios bokštelis rekonstruotas 1939m

Tūbinių bažnyčios didžiojo bokštelio projektas. Šį projektą istorikas K. Misius atrado tarp 1925 m. parapijos dokumentų, saugomų Lietuvos Valstybiniame Istorijos archyve(LVIA).

Tūbinių Bažnyčios akis22

Bažnyčios fasadas, apie 1950 m.

Tūbinių klebonas 1938 metais buvusiais bažnyčios remontais domėjosi neatsitiktinai. Istoriko K. Misiaus teigimu, kaip tik 1939 metais, dirbant D. Masiuliui, buvo atlikta bažnyčios bokštelių rekonstrukcija. Galima numanyti kad tuo pat metu medinėmis lentelėmis dengtas stogas buvo pakeistas skardiniu, o klebonui  teko nemaži, su remonto darbais  susiję rūpesčiai. 

Tarp senų dokumentų atrastas, ranka nupieštas bokštelio projektas liūdija, kad bažnyčios rekonstrukcijai ruoštasi ne vienerius metus, tik įgyvendintas jau artinantis blogajam periodui, antrajam pasauliniam karui.

Tūbinių bažnyčia apie 1960m

Tūbinių bažnyčia, apie 1955m. Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio

Tūbinių_bažnyčia_gal_1950_m.jpg

Bažnyčia medinė, su dviem bokšteliais, kurių viršūnes puošia metaliniai kryžiai saulutės. Iš P. Gumuliausko albumo

Tūbinių bažnyčios altorius1 1944m

Tūbinių bažnyčios didysis altorius, apie 1944m

Bažnyčioje trys altoriai, išpuošti liaudies meistrų medinėmis šventūjų skulptūromis. Didžiojo altoriaus centre stovi Kristaus statula.

Altoriai 3

Tūbinių bažnyčios altoriai, 2017m Velykos


Tūbinių bažnyčios vargonai  

Tubine 2 2

Duomenys apie Tūbinių bažnyčios vargonus pateikti Lietuvos kultūros paveldo centro svetainėje.

Tūbinių vargonai3


Senoji varpinė. Tūbinės prieš 80 metų.


Senoji Tūbinių varpinė1

Senoji_Tūbinių_varpinė2.jpg

Senoji Tūbinių varpinė, 1950 m.

Kun. A. Bialazaravičius Tūbinėse ne tik pastatė naują kleboniją, perdirbo didįjį bažnyčios altorių, bet, pridėdamas nemažai savo pinigų, įtaisė ir du naujus bronzinius varpus. Šie varpai, kuriuos 1942 m. aprašė, kun. Liutvinavičius Tūbinėse skamba iki šiol.

Šilalės Valsčius XVIIIa 4 Tūbinių varpinė2

Knyga "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006

Tūbinių_varpas_I_aprašas_2005m.jpgTūbinių_varpas_L-1-1930_m.jpg

Tūbinių_varpo_I_vaizdas2005_m.jpg

Tūbinių varpas I, 2005 m.

Tūbinių_varpas_II1930_m.jpg

Tūbinių_varpo_II_vaizdas2005_m.jpgTūbinių varpas I, 2005 m.


Skamba Tūbinių senoji varpinė1

Tūbinių bažnyčios varpinė apie 1964 m. jau sunykusi ir paramstyta.

Tūbinių bažnyčios varpų garsai į kapines palydėjo daugybę parapijos gyventojų.

Bažnyčios dažymas. P. Drukteinis ir A. Kėbla

Brokštėnų k gyventojai Antanas Kėbla ir Pranas Drūkteinis  Tūbinių bažnyčios remonto  darbuose, apie 1968 m. Už šiuos darbus atsilygino ir sovietinė mokykla: darbininkams moksleiviams sumažino elgesio pažymį...

Klebonija
 
Tūbinių klebonijos pastatas, 1950 m. Iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės nuotraukų rinkinio.
Daug metų tarnavusi pagal savo paskirtį, nukentėjusi nuo gaisro karo pradžioje, klebonija sovietmečiu, 1959 m. priverstinai tapo Tūbinių septynmete mokykla. 

Tūbinių vaizdelis1  

Iš_Tūbinių_atlaidų.jpgKeliuku pro Tūbinių bažnyčią, apie 1950 m. Nuotraukoje matomi senieji šventoriaus medžiai, menantys ir bažnyčios statybos laikus. Iš Monstvilienes albumo.

Iš atlaidų į Kiaukus

Iš Tūbinių atlaidų namo į Kiaukus. Tolumoje matomas bažnyčios bokštas. Apie 1950 m. nuotrauka iš Elenos Dargužaitės Mikalauskienės albumo

Tūbinėse

 Vestuvės Tūbinėse1

Valerijos Juškytės, Dargalių k. vestuvės

Koplyčia_XI_stotis.jpg

Šalia Tūbinių kalvarijų XI stoties koplyčios Kiaukų k. gyventojo Martyno Meškausko giminėje vykusių vestuvių procesija. Ši koplyčia, kaip ir kitos aštuonios kalvarijų koplyčios iki šių dienų neišliko. 

    Tūbinių koplyčia2   

 Tūbinių kaimo koplyčia, apie 1950 m.

Nuosavoje žemėje prie Jėrubyno upelio, koplyčią pastatė ūkininko Kazimiero Bagdono tėvas, apie 1935 m.

 V. ir J. Almonaičių knygoje "Šiaurės Karšuva" paminėti prieškaryje rašiusio Jono Buračo įspūdžiai apie šią koplyčią, išreikšti  žodžiais:

"Stovi, kaip gyvos, nuskaptuotos dievaičių stovylos žmogaus ūgio didumo: šv. Vincentas, Kristus su kryžiumi ir P.Marijos dangun ėmimas".

Kraštotyrininkų teigimu statulos pagamintos maždaug 1935-1936 metais. Skulptūrų autorius žinomas apylinkės dievdirbys Jeronimas Jasūdas iš Kiaukų.

1964-aisiais metais, užtvenkus Jėrubyno upelio vagą ir įrengiant tvenkinius, koplyčia buvo nugriauta. Apie statybą kitoje vietoje tuometinė sovietinė valdžia negalvojo. Laikiną medinę koplyčią pastatė ir Šventūjų skulptūras priglaudė netoliese gyvenęs Stasys Pudževys, jo mamos artimieji, Petro Šidlausko šeima. Vėliau, medinei koplyčiai sunykus, skulptūroms kieme buvo sumūryta nauja, iki šiol tebestovinti koplyčia.

     Koplyčioje Šventasis Vincentas00   Kristus su kryžiumi00   Koplyčioje Šventosios Marijos Dangun ėmimas000   

Šventūjų skulptūros Tūbinių km. koplyčioje, 2017m.

Šiuo metu koplyčią prižiūri, buvusioje Šidlauskų sodyboje įsikūrusi ir jos aplinką puoselėjanti  Daivos ir Dariaus Eitvydų šeima. Per daugelį metų būta ir vandalizmo atvejų. Pagal S. Pūdževio, gyvenančio Beržės kaime pasakojimą, skulptūros vagių buvo išvogtos ir bandytos išvežti į Lenkiją, gal būt su tikslu jas parduoti.  Apsaugojo geroji apvaizda: po trijų mėnesių jos vėl buvo sugražintos  į savo buvusią vietą.

Tūbinių koplyčia naujoji 2 nuo1965 m

Tūbinių km. koplyčia, 2017 m.

Tūbinių kaimo koplyčia pakeitė savo dislokacijos vietą, tapo kitokios išvaizdos, išgyveno  karus ir sovietinę santvarką. Tiktai globojama ištikimų parapijiečių sulaukė vėl Nepriklausomos  Lietuvos laikų, o joje stovinčių šventūjų skulptūrų akys, kaip ir daugelį dešimtmečių, pasitinka ir palydi pro šalį einančius ir važiuojančius.

 

 

 


Tūbinių krašto savanoriai, LR kariuomenės kūrėjai

Atgimusi Lietuvos valstybė 1918-1920 metų laikotarpiu sukūrė kariuomenę, kurios pagrindą sudarė savanoriai. Būtent jie kovojo, gynė valstybės Nepriklausomybę ir užtikrino jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų. Daugiau nei 10000 savanorių susibūrusių iš visų visuomenės sluoksnių, skirtingų tautybių ir religijų, sudarė kariuomenės branduolį, gynė savo valstybingumą ir buvo pasiryžę  žūti už Lietuvos laisvę. Nepriklausomybes kovos nusinešė 1401 savanorio gyvybę, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.

Savanoriai-Dominiko_Petkaus2_2019.jpg

Nepriklausomybės kovų dalyviai, ir savanoriai, 1919 m. Iš Kalniškių k gyventojo Domininko Petkevičiaus nuotraukų rinkinio. Nuotrauką pateikė kraštietis  Arūnas Petkevičius iš Klaipėdos

Pagal netiesioginius duomenis avanoriai iš mūsų krašto tarnybai inkosi Kretingos surinkimo punkte iš kur buvo skirstomi į kitas tarnybos vietas. Vieta, kurioje daryta ši  nuotrauka, tik spėjama kad Kėdaiiuose, todėl reikia tikslinti.

Savanoriai_Kretingos_surinkimo_punkte_1919_m._Žemaičių_dailės_muziejus.jpg

Savanoriai Kretingos surinkimo punkte 1919 m. Žemaičių dailės muziejus.

LR Kariuomenės pradžia su griežikais1 1921 m

3-iasis D.L.K. Vytauto pulkas netoli Ukmergės. Priekyje pulko dūdų orkestras, 1921 m. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio

Antrojo Lietuvos ministro pirmininko – Mykolo Sleževičiaus – 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius, raginantis ginklu ginti tėvynę. Laikraščio „Lietuvos aidas“ fragmentas. Į nepriklausomybės kovas 1918-1922m. turimais duomenimis įsijungė 7 Tūbinių parapijos gyventojai. Tarp jų net 5 savanoriai iš Tūbinių parapijos, Kalniškių kaimo.

Antrojo Lietuvos ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius raginantis ginklu ginti tėvynę

Lietuvos savanorių vardus ir pavardes galima rasti V. Kavaliausko 7 tomų leidinyje "Lietuvos karžygiai: Vyties kryžiaus kavalieriai(1918-1940)", Petro Rusecko sudarytose 2 tomų knygose "Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai" ir leidyklos "Versmė" internetinėje svetainėje.

Tūbinių krašto savanoriai

pagal "Versmės" svetaines duomenis.

Aleksas Balsys, Prano sūnus, gimė 1902 03 25. 1930 m. Pykaičių k. Laukuvos vls. (Šilalės r.), Tarnavo sav. 1919 02 17- 1920 04 26. 1930m. Kaltinėnų vls., Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas  Nr. 6073, išduotas 1930 12 15.

Bernardas Gajauskas, Augustino sūnus, gimė 1897 06 19 Butkaičių k. Varnių vls.(Telšių r.), kilęs iš Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Tujainių k. Tarnavo sav. 1919 02 09-1921 10 20. 1930 m. gyv. Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5843, išd. 1930 11 11.

Stasys  Vidmantas, Juozo sūnus, gimė 1895 10 02 Dungerių k. Kaltinėnų vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 02 08-1920 02 12. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k.  Apdovanojimo liudijimas Nr.  5380, išduotas 1930 07 31.

Juozas Navickis, Juozo sūnus, gimė 1896 02 09 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.), Metrikuose -Novickis. Tarnavo sav. 1919 04 30-1920 06 06. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5897, išd. 1930 11 11.

Rapolas Jurevičius, Juozo sūnus, g. 1900 02 05 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.). Apdovanojimas išduotas žmonai Kazei, gyv. Šilalės vls, Tūbinių k. Tarnavo sav. 1919 04 24-1922 01 09. Apdovan. liudijimas Nr. 8174, išd. 1932 03 31.

Valerijonas Sankalas, Izidoriaus sūnus. Gimė 1902 11 07 Paakmenio k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1920 11 25-1922 10 13. 1931m. gyv. Batakių vls. Šakviečio k. Apdovanojimo liudijimas Nr.  8272, išd. 1932 04 30.

Gervinas Mykolas, Jono sūnus. Gimė 1893 08 10 Tūbinių k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1919 10 06–1921 04 17. 1933 m. gyv. Šilalės mst. Apdov. Nr. 9355, išd. 1933 11 30. Apdovanojimo liudijimas Nr. 9282, išduotas 1933 09 30.


Kušleika Pranas, Prano sūnus, gimė 1901 10 04 Jucaičių k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1919 02 03–1921 08 21. 1931 m. gyv. Laukuvos vls. Pikaičių dv. Apdovanojimo liudijimas Nr. 8176, išduotas 1932 03 31

Pranas_Kuškeika_savanoris_Payžnio_k.jpg

Pranas Kuškeika(1901-1960).

Pranas Kušleika, gyvenęs Pikaičių dvare, apie 1932 m. įsikūrė Payžnio k., kur ūkininkavo Lietuvos  Valstybės, jam kaip savanoriui-kūrėjui skirtoje žemėje. Šeimą sukūręs su Ona Bernotaite, užaugino tris dukras.

Ona_Bernotaitė_ir_Pranciškus_Kušleikai_apie_1955_m.jpg

Ona (Bernotaitė) ir Pranciškus Kušleikai, apie 1955 m.

Į paskutinę kelionę šeima Praną palydėjo 1960 m., palaidotas Tūbinių kapinėse.

P._Kušleikos_laidotuvės_1960_m.jpg

Pranciškaus Kušleikos laidotuvės. Kunigas Jonas Kusas, 1960 m.

Artimieji_prie_Kušleikų_šeimos_kapo_Tūbinių_kapinėse_apie_1970_m.jpg

Artimieji prie Kušleikų šeimos kapo Tūbinių kapinėse, apie 1970 m.

 

Albina_Kušleikytė_Sirvydienė_2020_08_12.jpg

Albina Kušleikytė Sirvydienė, prie  tėvo statyto senojo namo, kuriame jau niekas negyvena ir šeimai tarnauja kaip sandėlis. Payžnys, 2020 08 12 d.

Tėvo, LR savanorio-kūrėjo 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvio atminimą ir nuotraukas išsaugojo dukra Albina Sirvydienė ir jos sūnaus šeima, gyvenanti Payžnio k.


Antanas Petrokas, Jono sūnus, gimė 1897 11 07 Mišučių k. Šilalės vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 11 24-1921 11 30. 1929m gyveno Kaltinėnų vls. Kalniškių k.  Apdovanojimo liudijimas Nr. 5239, išduotas 1930 06 25. 1920 m. Už narsą ir didvyriškumą apdovanotas  1-jo laipsnio Vyties kryžiumi, kurį  A. Petroko dukra, Vladislava Sankalienė, išsaugojo iki šių dienų. 

Tūbinių krašto savanorių apdovanotūjų sarašas, sudarytas pagal "Versmės" leidyklos surinktą medžiagą, paskelbtą 2010 m. Jis dar nėra galūtinis. 

Vienas labiausiai kovose pasižymėjęs Tūbinių krašto  savanoris, apdovanotas Vyties kryžiumi, Kalniškių k. gyventojas Antanas Petrokas(1897-1959). LR kariuomenės 4-ojo pėst. L.K. Mindaugo pulko savanorio A. Petroko pavardė paskelbta apdovanotūjų saraše 1938 m laikraščio "Karys" Nr.46, švenčiant Lietuvos Nepriklausomos respublikos 20-ąsias metines.     

   Vyties Kryžiaus kavalierius Antanas Petrokas 1930m  Knygos viršelis 4 tomas P raidė 

   

  Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medalis 

LR Nepriklausomybės kovų savanorių medalio apdovanojimo pažįmėjimas išduotas Antanui  Petrokui, 1930 Vytauto Didžiojo metų minėjimo proga.

Savanoriais kūrėjais pripažinti ir medaliais be A. Petroko dar apdovanoti: iš Tūbinių Rapolas Jurevičius, iš Kalniškių km. gyventojai Bernardas Gajauskis, Kazys Martinkus, Aleksas Balsys ir Stasys Vidmantas, Juozas Novickis. Iš Paakmenio km. Valerijonas Sankalas. Iš Girvainių km. Jonas Nevardauskas. Iš Gulbių km. Jonas Sakalauskas. Iš tolimesnių apylinkių-Rugienių km. Juozas Vilkanauskas ir  Juozas Vaišvila Rauško km., Pranciškus Kušleika, Payžnio k. Savanoriams įgijusiems savanorio kūrėjo statusą, valstybė neatlygintinai skyrė žemės sklypus, numatė eilę kitų lengvatų.

KARIŠKIAMS ŽEME APRŪPINTI ĮSTATYMAS

KARIŠKIAMS ŽEME APRŪPINTI ĮSTATYMAS.

Ypač šis įstatymas buvo aktualus Tūbinių parapijos, net  penkiems Kalniškių k  gyventojams, Lietuvos laisvės gynėjams savanoriams. Jiems buvo išdalyta didelė dalis Kalniškiuose buvusio, Leonardopolio polivarko žemių.

Kalniškių valda-polivarkas-Leonardopolio dvaras.jpg

Lankausko Aruno Kalniškių 007vnxdghfg

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės kovų savanorio, Kalniškių kaimo gyventojo laidotuvės Kaltinėnų kapinėse. Nuotrauka iš Arūno Lankausko rinkinio.

Atminimui Petro Macaus Stasiui Jackevičiui Kiaukų majaus mėn. 20d

Tūbinių kaimo gyventojas Petras Macas,  3-jo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto kariuomenės pulko šauktinis. "Atminimui Petro Macaus, Stasiui Jackevičiui iš Kiaukų, 1921 m." Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.

Išsaugojęs savo nuotrauką dedikuotą draugui, P. Macas, grįždamas iš tarnybos į gimtus namus parsivežė jų  daugiau.

Tarnyba Nepriklausomai Lietuvai1

 Petro Maco tarnybos draugai,  3-iojo D.L.K. Vytauto pulko šauliai Janek Šidlo ir Kolia Savilov, 1921m. kovo 19 d.

Spėjama, kad nuotrauka daryta šalia fronto linijos netoli Žaslių. Iš Reginos Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio 

K 

Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus atvykimas į Ukmergę, 1922m. Iškilmingame vyskupo sutikimo garbės sargyboje 3-iasis D. L. K.  Vytauto pulkas.

 "Macui Petrui prisiminti ir kitų muzikantų, 1922 m. lapkričio. Čia kada Vyskupas atvažiavo į Ukmergie, šitas paveikslas tada nuymtas, 3 p. D. L. K. Vytauto pulko komanda grižikų". Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio 

LR kariuomenės pradžia mokymo kursas 1920 m

1920-ųjų vasario 1-ąją, buvo pradėtas formuoti 1–asis parubežinis (pasienio) pulkas. Jo vadu paskirtas plk. ltn. Petras Kubiliūnas. Vinjetės centre patalpintos nuotraukos apačioje dar įskaitomas užrašas "Petras Kubiliūnas".  Pulko kariškių portretai atvaizduoti atstatomos Nepriklausomos Lietuvos žemėlapio fone, matomi pasienio stulpai,  Klaipėdos ir Šilutės miestai, užrašyta data, 1920 m. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Vištartaitės kaiminkos Tarnyboje2 

S. Vištartas. Iš I. Vištartaitės šeimos rinkinio.


Šaulių sąjunga. Tūbinių šaulių būrys.

Apie šaulius Šilalės krašte ir Tūbinių šaulių būrį knygoje "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006 m)

Šilalės valsčius visuomenines org 1 22Šilalės valsčius visuomenines org2

Tūbinių šauliai1 1Tūbinių šauliai2 

Tarpukariu Tūbinių patriotinės šaulių organizacijos kūrėjai buvo  laisvės kovų savanoriai, buvę LR kariuomenės šauktiniai, taip pat svarbi kaimo inteligentijos dalis mokytojai. Tūbinių šaulių būrio įkūrimą organizavo Tūbinių mokyklos mokytojas Albinas Monstvilas, jo žmona Vincė, prisidėjo čia dirbęs Tūbinių bažnyčios kunigas Stasys Aužbikavičius, ūkininkai, visa aktyvioji bendruomenės dalis. Veikla buvo efektyvi, organizuojama daug renginių parapijos gyventojų tarpe, vyko bendravimas su jaunimu ir mokykla.

Ona Vilkanauskienė su broliu ir draugėmis

Pasibuvimas Tūbinėse po atlaidų. Pirmas iš kairės su LR kario unforma Stasys Vilkanauskas, sėdi pirma iš dešinės  jo sesuo Ona Vilkanauskaitė su Ole Dabkyte centre ir kt. draugėmis, 1930 m. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės  rinkinio

Tūbinių svečiai kariškiai

Po atlaidų pievelėje poilsiauja LR kairiuomenės puskarininkio Feliksas Noreikos šeima(kairėje), žmona Stase Lebrikaite ir dukra Margarita. Šalia draugų šeima(?), vyras su LR policininko uniforma spėjama Kiaukų k gyventojas. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.

Švenčiant LR Nepriklausomybės 10 m. jubiliejų, 1928 m. mokytojas Zigmas Jaunius organizavo Tūbinėse Nepriklausomybės paminklo statybą. Projektuojant ir statant paminklą jam ir bendraminčiams talkino dievdirbys ir kryžių meistras Jeronimas Jasūdas iš Kiaukų. Vėliau kartu su Albinu Monstvilu kūrę Šaulių būrį, organizavo paminklo prižiūrą. Prie paminklo vyko iškilmingi Valstybinių švenčių minėjimai, naujai priimami į šaulių būrį  nariai priimdavo ištikimybės priesaikas.

Tūbinių_mokykla_paminklas1_1934_m.jpg

Tūbinių pradžios mokykla prie paminklo, 1934 m. Nuotrauka iš Rėginos Vedeikienės rinkinio

Iš Urbučio Šilinskio mokykla

Tūbinių mokyklos mokiniai prie mokyklos, kuri buvo įrengta nuomuojamame Z. Jauniaus gyvenamajame name. Tarp mokinių stovi uniformuotas šaulys, galbūt sodybos šeimininkas, 1939 m.

Šauliai mokytojo Z. Jauniaus iniciatyva Tūbinių mokykloje įrengė skaityklą, rūpinosi knygomis ir laikraščiais. Ant mokyklos pastato užkabinta lentelė pažymi, kad čia įsikūręs ir Tūbinių šaulių štabas.

Šaulių būrys Tūbinėse

Tūbinių Šauliai būrys prie Tūbinių paminklo, 1938-ieji m. 

Nuotraukoje stovi: iš kairės antras Pranas Dapkus, šalia su LR Valstybiniais apdovanojimais Antanas Petrokas, penkta iš kairės Stasė Trijonytė Račkauskienė, už jos stovi broliai Jonas ir Antanas Trijoniai. Antras iš dešinės stovi Povilas Stulga, trečias Albinas Monstvilas(?), už jo, aukščiau prie medžio stovi Stanislovas Pintveris. Sėdi iš kairės: Kazimieras Bagdonas, Pensavas, J. Katauskas, Dominikas Petkus, Antanas Noreika.

Iškilmingi priesaikos žodžiai, kuriuos tarė stojantieji į šaulių būrį 1938 m. prisaikdinant šauliui, kunigui Stasiui Aužbikavičius skambėjo:

"Aš ...(vardas pavardė), tvirta valia ir visa siela prižadu ginti, ligi būsiu gyvas, Tėvynės Lietuvos nepriklausomybę, naikinti priešininkus visomis karo priemonemis ir nesiliauti kovojus, kol bent vienas priešininkas bus Lietuvos žemėje."
(Iš Virginijaus Jocio ir Povilo Kriščiūno knygos "Laukuva", I dalies.)
Lietuvos šaulių sąjunga(LŠS)-"savanoriška karinė nepolitinė organizacija, įkurta 1919 metais birželio 7 d. Jos tikslas-kovoti dėl Lietuvos laisvės ir ją saugoti". Sąjungos šūkis-"Nepriklausomai Lietuvai"(ten pat).

Šaulio liūdijimas 

Savanoris Šaulys Antanas Petrokas11

Antano Petroko šaulio liūdijimas

Bagdonas Kazys-Ūdra-Lukštas1.jpg
Tūbinių k gyventojas, buv. šaulių būrio valdybos pirmininkas K. Bagdonas, pokario pasipriešinimo sovietams kovotojų sarašuose.

Šaulių organizacijos prieš karą išleistuose "Trimito" laikraščiuose galime rasti trumpų pranešimų ir apie Tūbinių šaulius.

 Šauliai Tūbinese sporto svente2

Tūbinių_Šaulių_vėliavos_šventinimas11.jpg

Šauliai Tūbinese Šauliai Tūbinėse mirė Petras Vištartas1 

Prie  Tūbinių paminklo, vykdavo Valstybinių švenčių paminėjimai, kviesdamas į šventę grojo pučiamūjų orkestras, keldamas susirinkusiems iškilmių nuotaiką. Vieta prie paminklo buvo populiari ir įsiamžinimui nuotraukose įvairiomis progomis. Išlikę  nuotraukų kuriose matomas senasis Tūbinių paminklas ir jo aplinka prieš jį nugriaunant 1964-aisiais metais. 

Is Liudos 2015 04 17 017

Tūbinių moksleiviai 1939-aisiais metais baigę pradinę mokyklą. Nuotrauka Iš L. Vismantaitės albumo.

"Mokiniai po baigiamojo egzamino, prie Tūbinių karių paminklo"

 Užrašas byloja kad Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklas tarp gyventojų dar buvo vadinamas karių paminklu. Galbūt dėl to kad jis simbolizavo visų laisvės kovų atminimą, ir dėl viename jo šlaite buvusių išlietų sukryžiuotų ginklų. Pirmoje eilėje iš dešinės Brazauskaitė, antra Adelija Kauliūtė(Iš Kiaukų), trečia Viktorija Petkutė, penkta Marytė Pintverytė(Knyzelienė), šešta  Ieva Navickaitė. Viršutinėje eilėje ketvirta iš kairės Bronislava Kairytė (Urbutienė). 

Kunigo  D. Masiulio redaguojamame "Tūbinių parapijos" leidinuke, 1939m. birželio mėn kronikoje apie šį mokyklos įvykį parašyta: 

Tūbinių parapija. Kronikoje mokykla1

Juozapas_Naviskas-Kalniškiai-prie_Tūbinių_paminklo1.jpg

Draugai prie Tūbinių paminklo, Juozas Navickas iš Kalniškių pirmas iš dešinės, apie 1950  m.

Paminklas Tūbinėse 

Nuotrauka iš Jurgutytes Norvaišienes albumo, Tūbinių k

V._Juškytės_vestuvė_Dargaliu_k.jpg

Valesrijos Juškytės iš Dargaliu k. vestuvininkai prie Tūbinių  paminklo.

Petras_Gumuliauskas_prie_Tūbinių_paminklo1.jpg

Laisvės kovų dalyvis Petras Gumuliauskas prie Tūbinių paminklo.

Lietuvos laisves kovų didvyriams Tūbinės 

Zigmas Dapkus, Jakaičių k.

Aliukas prie paminklo

Aloyzas Bendikas iš Brokštėnų, apie 1958 m.

Alfonsas prie paminklo3 1962 m

   Alfonsas Bendikas prie Tūbinių paminklo apie 1958 m.

Prie Tūbinių paminklo1

Prelato Stasio Žilio tėvai Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968) Tūbinėse, prie Nepriklausomybės paminklo. Iš M. Juškytės Petrauskienės albumo

Tai galbūt paskutinės žinomos nuotraukos, kur dar matomas senasis Tūbinių paminklas, prieš jį nugriaunant 1964-aisiais. Sovietmečiu niekieno neprižiūrimo paminklo būklė  apgailetina, tvora apgriuvusi,  "Statant socializmą", tautos istorija ir jos simboliai, buvo visaip menkinami, patriotinės organizacijos, kurios paminklu rūpinosi prieš karą, atėjus sovietams buvo išvaikytos, dauguma jų vadovų ir narių atsidūrė Sibire, galop prasidėjo griovimo vajus.

Amžiumi vyriausias Tūbinių kaimo gyventojas šaulio Juozo Knyzelio sūnus Aloyzas (g. 1933 m), pasidalinęs prisiminimais, nuotraukoje, kur šauliai stovi prie paminklo, be kitų šaulių atpažino savo uošvį, Stanislovą Pintverį. Aloyzas kartu su žmona Maryte pasidžiaugė, kad yra žmonių neabejingų savo kaimo ir krašto istorijai, kad dedamos pastangos atitaisyti buvusios santvarkos žmonėms padarytą skriaudą ir atstatyti paminklą. Jis taip pat papasakojo, kad paminklą šefavo  Tūbinių aktyvas: Šauliai, Pavasarininkai ir Jaunalietuviai. Pavasarininkų sueigose Stanislovas Pintveris taip pat suspėdavo dalyvauti. Kiekviena  šių organizacijų prižiūrėjo po  dalį paminklo teritorijos.

Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui ir  Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę, Tūbinių bendruomenės ir kraštiečių iniciatyvos dėka, prisidedant Šilalės savivaldybei, paminklas Vytautui Didžiajam, dar vadinamas Nepriklausomybės paminklas, stovėjęs Tūbinėse nuo 1930 iki 1964 m., atstatytas 2015 m..

Atstatyto paminklo atidengimo iškilmėse 2015 m. rugsėjo 6d dalyvavo mažiausiai penki buvusių šaulių vaikai, dar daugiau anūkų ir proanūkių, tame tarpe ir palikuonys tų šaulių, kurie nupaveiksluoti  pateiktoje nuotraukoje prie paminklo. Tai Kiaukų kaimo gyventojo Antano Noreikos sūnus Juozas, atvykęs iš Natkiškių kaimo, Stanislovo Pintverio dukros Salomėja ir Marytė, Jono Katausko, Alfonso Bendiko artimieji. Būtent priklausymas šiai organizacijai buvo  pretekstas  daugumą šaulių išsiūsti į Sibiro ir Tolimūjų Rytų lagerius, kur teko patirti nežmoniškus išbandymus, ir tik tikėjimo ir stiprios valios pastangomis išsaugoti gyvybę.


Tarnyba LR kariuomenėje.

Antanas Vilkanauskas Vilakaviškyje 1928m

Iškilminga LR. kario priesaika Marijampolėje, 1930m. Rikiuotėje kariuomenės šauktinis iš Girininkų k. Stasys Vilkanauskas. Iš St. Vilkanauskaitės Deksnienės nuotraukų rinkinio

Vilkanauskas Stasys2

Stasys Vilkanauskas, Girininkų km.~1930m.

Feliksas karininkas centre
 
Nuotraukoje Lietuvos kariuomenės 9-oji  karių kuopa Tauragėje, 1938 m. Kuopos vadas Feliksas Noreika sėdi pirmoje eilėje centre. Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo

Feliksas Noreika užaugo 6 vaikų Petro Noreikos ir Teodoros Daukilaitės Noreikienės, šeimoje Kiaukų kaime. Prisiekęs Lietuvos patriotas nuėjo neeilinį kaimo vaiko, Lietuvos kariuomenės puskarininkio ir karo metų emigranto gyvenimo kelią.

FFeliks
Feliksas Noreika(1910-1983), Tauragė, 1936-IX-4. Nuotrauka dedikuota draugui Antanui Vilkanauskui iš Girininkų km. Iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės nuotraukų rinkinio.

Feliksas Noreika ir Vilkanauskas Antanas  

Feliksas Noreika ir Antanas Vilkanauskas švenčia Naujuosius metus. Iš Aldonos Vilkanauskaitės Žilienės nuotraukų albumo.

Feliksas su draugu3

Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo.

 Vladas Noreikakairėje su draugu
 
Vladas Noreika(Felikso brolis) nuotraukoje kairėje, su Antanu Vilkanausku, apie 1936 m. 
Iš Vlado Noreikos šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Prano B1 mielam broliui A. Būdvyčiui iš brolio J.Būdvyčio Džiaugėnai Kaunas

"Mielam broliui A. Būdvyčiui, Paižnio k. iš brolio J. Būdvyčio. Džiaugėnai" Iš Prano Beinoriaus nuotraukų rinkinio.

 

Stasys Kllapatauskis

Stasys Klapatauskis, Tūbinių km. Nuotrauka iš Stasės Tvaronavičienės nuotraukų rinkinio.

Iš Vlado Montrimo Kareivis su apdovanojimais2

Vyr. puskarininkis N. Prišmantas, Marijampolė, 1938 m. Iš Vlado Montrimo nuotraukų rinkinio

Apdovanojimai: iš kairės DLK Gedimino ordino medalis, antras -Nepriklausomybės medalis.Tarnyba vyko sunkiųjų kulkosvaidžių kuopoje, greičiausiai Vytenio pulke. Nuotrauka siūsta iš Marijampolės į Tūbines"Mylimai panelei Juzytei"

Gečas Juozas. 1937m.jpg

Gečas Aleksas, Mykolo, Vabolių k. 1937m

Jonas Trijonis kiaukų km

Jonas Trijonis iš Kiaukų km. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės  rinkinio

"Skiriu Elei Astrauskaitei, 1940m.X men 9d."

Iš Vištartaitės S. Vištartas

Stasys Vištartas, Tūbinių km. apie 1930 m. Iš I. Vištartaitės nuotraukų rinkinio.

Jonas Dapkus Jakaičių km

Jonas Dapkus, Jakaičių km., apie 1930 m

iš Albino Lulošiaus 005hgjkhjkhyu

Tūbiniškio Jono Lukošiaus iš Tūbinių km. prisiminimas iš karo tarnybos, 1940 m. Nuotrauka iš Albino Lukošiaus nuotraukų rinkinio

S.Mikalauskas

S. Mikalauskas ,1940 m. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės  rinkinio. " Vieni rašo įgyti garbės, kiti dėl mados, o aš rašau dėl atminties amžinos, 1940 m."

Jonas Normantas, nuo 1932m LR kariuomenės karo kapelionas111.jpg

Kunigas Jonas Normantas(1895-1920-1960). Iš Jadvygos Gudauskaitės Šemeklienės albumo.

Kun. Jonas Normantas nuo 1932m LR kariuomenės kapelionas. Antrosios bolševikų okupacijos metais nuteistas 10 metų, bet po 5 m paleistas. Nuo 1960m. Kelmės altarista, kur mirė 1960-12-29 d.

Alfonso tarnyba Kaune

 Alfonsas Bendikas, Brokštėnų km.,~1935 m.

 Puskarininkio Juozo Pociaus tarnyba LR. 

 Juozas_Pocius_Lietuvos_kariuomenės_puskarininkis_1936_m.jpg

Juozas Pocius Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Iš R. Vedeikienės albumo, 1936 m.

Rikiuotė-Į_sargybą_J._Pocius_1936_m.jpg

Rikiuotė -Į sargybą, J. Pocius, 1936 m.

9-oji_kuopa_J._Pocius_II-eilėje_penktas_iš_dešinės_1936-XII-10_d.jpg

9-oji kuopa, J. Pocius II-eilėje penktas iš dešinės, 1936-XII-10 d.

Juozo_Pociaus_tarnyba_mokomoji_kiuopa_3ias_būrys._Juozas_stovi_pirmoje_eilėje_trečias_iš_dešinės_1936-XI-22_d.jpg

Juozo Pociaus tarnyba, mokomoji kuopa, 3-ias būrys. Juozas stovi pirmoje eilėje, trečias iš dešinės, 1936-XI-22 d.

Poligono_vaizdas._Kaip_sekmadieniais_žvejodavom.jpg

Poligono vaizdas. Kaip sekmadieniais žvejodavom... J. Pocius, 1936 m.

Karšta_popietė_poligono_smėlynuose_1936_m.jpg

Karšta popietė poligono smėlynuose, J. Pocius, 1936 m.

Tarnyboje_aplinkybės_nežinomos.jpg

Nuotrauka be užrašų. Kairėje keturi kareiviai pagal ginklus ir budionovkas ant galvos priskiriami raudonarmiečiams. Pagal nuotaikas ir gausų Lietuvos Kariuomenės karininkų būrį neatrodo kad būtų konfliktas tarp kariškių. Gali būti, kad  Juozas Pocius nuotrauką parsivežė iš Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai akcijos 1940 m. rudenį. Pagal senolių pasakojimus šioje kompanijoje dalyvavo ir daugiau mūsų kraštiečių

Didysis_raitelis_ant_savo_mylimo_žirgo_išlikusio_nuo_Didžiojo_karo_laikų_J._Pocius.jpg

Didysis raitelis ant savo mylimo žirgo išlikusio nuo Didžiojo karo laikų..., J. Pocius

Kariuomenės_šventėje1.jpg

Nuotrauka be užrašų. Tai gali būti Kariuomenės ir Visuomenės šventė Tauragėje ar net Šilalėje(?).

Tarnybos_draugas_J._Mileris_1937_m.jpg

J. Pociaus tarnybos draugas J. Mileris. Tauragė, 1937 m.

A.Trijonis1A.Trijonis1 2

"Atminčiai, geležis ir akmuo su laiku pranyks, bet mano atmintis per amžius nepranyks!" K. Jakui nuo draugo A. Trijonio, Tūbiniai,  1928.11.15. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

Antanas Vilkanauskas

Antanas Vilkanauskas, 1928 m. Iš Stasės Vilkanauskaitės Deksnienės nuotraukų rinkinio

Pipiras Jonas 11

Jonas Pipiras. 

Juozas Knyzelis Šaulys11 Šaulys Juozas Knyzelis ant arklio.jpg

Juozas Knyzelis, kavaleristas, apie 1923m.

Šauliai prie Puntuko akmens apie 1930 35 m. J. Knyzelis ant arklio centre122

LR kariuomenės kavaleristų būrys prie Puntuko akmens pratybose netoli Anykščių, apie 1923 m.

Tūbiniškis J. Knyzelis ant arklio centre. Nuotraukoje Puntuko akmuo dar be Dariaus ir Girėno atvaizdų. Bareljefas lakūnams Atlanto nugalėtojams buvo iškaltas karo metu, 1943m.

Stasys Dajoras tarnyboje2 Stasys Dajoras Trečiojo Artilerijos Pulko trečios baterijos eilinis

Stasys Dajoras Trečiojo Artilerijos Pulko, trečios baterijos eilinis, 1932 m. Nuotrauka iš Birutės Dajoraitės nuotraukų rinkinio.

Stasys Dajoras tarnyboje

"Atmintis kariuomenės, jodinėjimas arkliu Josiu. Viena graži diena, po pamaldų, Kaune Šančiuose, 1932-XI-13 dienoje. Nuotrauka iš Birutės Dajoraitės nuotraukų rinkinio.

Iš Vištartaitės kaiminkos S. Vištarto tarnyba

Tūbiniškio S. Vištarto tarnyba

Justinas Peciukaitis1

Justinas Pečiukaitis tarnyboje, 1938m. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo.

Pirmoji ugnies būrio arklidė Justino Pečiukaičio Tarnyba 1938m. spalio 17 d

Pirmoji ugnies būrio arklidė, 1938m. spalio 17 d. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo

 Tarnyba Panemunės kareivinėse, Kaunas, 1927m.

Rūkyti griežtai draudžiama

"Vienybe kariuomenės pagrindas". Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio

"Tik gerai apmokintas karys baisus yra priešui".

Poilsis kareivinėse Panemunėje

"Nepergalėtas tas kuris garbingai žuvo kovoje","Saugokitės tinginio kaip kokio maro jūsų kūnui ir sielai", "Kario pareiga ginti Tėvynę", "Garbinga mirtis dėl Tėvynės laisvės". Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio

Kariškoje virtuvėje

Raportas virtuvėje. Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio

Iškilminga rikiuotė

Iškilminga rikiuotė

Fotografija M.Šuro1 Šančiai Juozapavičiaus pr. 55

Artileristai Kaune, 1927m. 

Justinas Peciukaitis 1 mas is kaires

Kariai žygyje, Justinas Pečiukaitis 1-mas is kaires. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo

Justino Pečiukaičio Tarnyba

Prie smetoniško alaus kartu su draugais. J. Pečiukaitis trečias iš dešinės. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo.

I masis husarų pulkas 1

Pirmojo husarų, Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilo pulko kariai Kaune, Radvilėnų gatvėje. Šiame pulke tarnavo ir Tūbinių krašto jaunimo.


 Kalvė kariuomenėje

Arklių kaustymas Lietuvos kariuomenės pulko kalvėje. Nuotrauka Tauragės istorijos muziejaus fondo.

 Vystarto tarnyba 

Baigusio tarnybą Lietuvos kariuomenėje pažymejimas išduotas Broniui Vištartui, Balsių km.

Atsargos kario Dilinsko liūdij 

Lietuvos kariuomenės atsargos Karys Dilinskas ir jo Atsargos kario LIŪDIJIMAS, 1938m.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje nebuvo lengva. Liūdijime, kurį savo palikuonims išsaugojo Lietuvos patrijotas, buvęs karys Steponas Dilinskas, randame griežtas karinės prievolės vykdymo salygas, galiojusias Nepriklausomoje Lietuvoje.


Skrydis per Atlantą sukrėtęs Lietuvą

Didelį poveikį patriotiniam pakilimui Lietuvoje padarė didvyriškas S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlanto vandenyną vienmotoriu lėktuvu "Lithuanica" iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą 1933 metais.

Abejingų šiam lakūnų žygiui nebuvo tiek Amerikoje, kur buvo įsikūrę šimtai tūkstančių lietuvių, tiek visoje Lietuvoje, o ypač Šilalės krašte, iš kur buvo kilę abu lakūnai.  Visi Lietuvoje ir lietuviai Amerikoje sekė lakūnų pasiruošimą, kelionei aukojo pinigus ir 1933 metų liepos 16 dieną, pavojingai pakrautas lėktuvas iš Niujorko Kenedžio aerouosto, pakilo tolimam skrydžiui į išsvajotą Lietuvą.

Vėliau tie, kurie išlydėjo lakūnus į tėvynę, rašys ir skelbs, jog visam laikui įsiminė jų veidus, kuriuose atsispindėjo vyriška valia, padiktavusi tvirtą sprendimą – įveikti Atlanto platybes.

.Darius ir Girenas pries skrydį Dariaus Gireno Lituanica

Kraštiečiai Steponas Darius ir Stasys Girėnas Amerikoje, prie savo lėktuvo. Kitoje nuotraukoje "Lithuanica" virš Niujorko. St. Darius ir S. Girėnas ruošiasi tolimam skrydžiui į Lietuvą.

Pasaulio spauda plačiai rašė apie “Lituanicos” startą, pripažindama jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje:

“Lituanicos” variklis didina sūkius, propeleris suaimanuoja skardžiu, kurtinančiu garsu, oro sūkuriai virpina lėktuvo liemens drobę. Stiklo langelis dar atidarytas, greta sėdintys pilotai atsigręžia į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikina. "

 Meilė Lietuvai, savo tautai paskatino juos ryžtis labai pavojingam skrydžiui. Jį skyrė būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai. Jau kitą dieną Kaune, Aleksoto oro uoste, didvyrių  laukė apie 25 tūkstančiai žmonių. Kraštiečių lakūnų  su bendraminčiais Kaune laukė Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų, vėliau ne kartą pasidalijęs savo prisiminimais. Jam, kaip ir kitiems emigrantų vaikams, ypač rūpėjo, kad didvyriškas žygis į Lietuvą būtų sėkmingas. Jo tėvai, brolis Jonas, daugelis draugų ir kaimynų daugelį metų gyveno ir dirbo Amerikoje kaip ir Stasys Girėnas iš Vytogalos kaimo, ar Steponas Darius iš gretimo Klaipedos rajono. Simbolinėje pašto siuntoje, kurį lakūnai skraidino į Lietuvą, buvo net 700-tai emigrantų laiškų artimiesiems Lietuvoje. Emigracijos išardytos šeimos svajojo, kad nutiesus oro tiltą iš Amerikos į Lietuvą, ryšys su artimaisiais taps lengvesnis. 

Pagal pasakojimus, aerodromo prieeigose Kaune susirinkusi didžiulė minia sustingusi išstovėjo visą naktį. Nerimą kėlė tai, kad orai pasidarė labai prasti. Iš Niujorko pakilusių bičiulių belaukiant Kauno Aleksoto oro uoste prasidėjo tikra audra, dangų raižė žaibai. Tačiau ilga nerimo naktis baigėsi  lėktuvo taip ir nesulaukus. Miniai pradėjus skirstytis, džiaugsmo nuotaikos virto ašaromis, visus apėmė slegiantys jausmai ir nelaimės nuojauta.

Tik kiek vėliau gauta tragiška žinia: Lietuviai lakūnai S.Darius ir S.Girėnas lėktuvu „Lituanica“ žuvo dabartinėje Lenkijos teritorijoje, prie Pščelniko kaimo.

Dariaus ir Gireno pašto kvitas

Oro paštas, kurio lydraštyje savo ranka pasirašė patys lakūnai, nepasiekė savo tikslo. Vieni pirmųjų istorijoje įveikę Atlanto vandenyną, lakūnai žuvo likus apie 775 km ir vos trims valandoms skrydžio iki išsvajoto tikslo.

Dariaus Girėno lėktuvo kritimo vietoje 1933m. liepa

Liepos 19-osios popietę Kauno aerodromą užtvindė kur kas gausesnė minia, negu naktį laukiant “Lituanicos”. Kai tik didysis lėktuvas, lydimas eskorto, pradėjo sukti ratą aplink  Kauno miestą, sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai... Žmonių širdys virpėjo skausmu. Retas kuris galėjo sulaikyti ašaras: dviejų taurių narsuolių tragedija dabar pavirto visos tautos tragedija.

Dariaus ir Gireno laidotuvės Kaune

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvės, Kaunas, 1933 m. Nuotrauka iš  J.ir V. Almonaičių knygos "Šiaurės Karšuva".

Laidotuvės  pasižymėjo masinėmis žmonių eitynėmis,  šviečiant skaisčiai liepos vidurio saulei. Daugelis tuomet spėliojo, kad skrydžiui įvykus keliomis dienomis vėliau, viskas būtų pasibaigę laimingai.

S._Dariaus_ir_S._Girėno_laidotuvių_procesija_eina_Nepriklausomybės_aikšte._Vlado_Dzindziliauso_nuotr.jpg

S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių procesija eina Nepriklausomybės aikšte. Vlado Dzindziliauso nuotrauka

Gedėjo ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Iškilmingą žuvusiųjų lakūnų sutikimą ir laidotuves transliavo Lietuvos radijas. Lietuvos aeroklubo ir lakūnų sutikimo komiteto pirmininkas Z.Žemaitis prie mikrofono šnekėjo labai susijaudinęs:

„Jūs įrodėt pasauliui, kad ir mažos tautos žmonės gali atlikti milžiniškus žygius, kurių pavydi galingos tautos. Parodėt mums kilnų pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę. Ir kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę semia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu ir žengs Lietuvos garbės keliais...“

Dariaus gireno laidotuvese Kaune

Liepos 20–oji buvo paskelbta gedulo diena. Nepaprastai iškilmingai vykusių laidotuvių ceremonijoje, dalyvavo apie 60 tūkstančių žmonių.
Tragiškas įvykis plačiai buvo pažymimas Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose, rengiamos pamaldos, minėjimo vakarai, skaitomos pakaitos. Narsių lakūnų netektį skaudžiai išgyveno į JAV bei Pietų Ameriką emigrasvę lietuviai. Čikagoje bei kitose lietuvių kolonijose įvyko daug gedulo vakarų, bažnyčiose buvo laikomos gedulingos šv. Mišios. Į pamaldas Niujorko rajone Brukline atvyko Bs eneto oro uosto viršininkas, prie simbolinio katafalko garbės sargyboje stovėjo Amerikolegiono kariai veteranai su pulko, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo S. Darius, vėliava.

 Dariaus ir Gireno testamentas g4

Atvirukuose, išleistuose po šio tragiško įvykio, buvo paskalbtas Stepo Dariaus ir Stasio Girėno "Testamentas", kuris liūdija, kad lakūnai suprato kokia yra  didelė rizika ir kad jie gali žūti, bet žygiui vis tiek ryžosi dėl jaunos Lietuvos Valstybės, dėl jos piliečių garbės ir pavyzdžio jaunajai Nepriklausomos Lietuvos kartai.

Dariaus Girėno paminklas JAV

Šiuo metu lakūnų ir lėktuvo relikvijos saugomos Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Specialioje salėje galima apžiūrėti asmeninius lakūnų daiktus, apdovanojimus, S. Dariaus užrašų knygelę, bei pačios „Lituanicos“ liekanas. 

Pamatyti šių relikvijų dažnai vykdavo ir didvyriams sentimentų daug turintys  Šilalės, Tūbinių krašto žmonės. Su ekskursijomis, kurias organizuodavo mokykla, "pažiūrėti Lithuanikos" vykome ir mes Tūbinių mokyklos moksleiviai, vėliau, dar kartą su klase vidurinėje mokykloje.

Ekskursija 3

 Tūbiniškiai prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus, apie 1962 m. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, Alfonsą Bendiką, Pikšrį, J. Urbutį, Tomą Bendiką su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną.

Dariaus ir Gireno paminklas

Apie 1987 m, nuvykęs į Lenkiją pas savo seserį Br. Fetingienę,"Lithuanikos" lėktuvo katastrofos  vietą aplankė A. Bendikas. Sutvarkytoje miško aikštelėje stovėjo senasis paminklas Lietuvos didvyriams, kurio projekto autorius buvęs žinomas Nepriklausomos Lietuvos architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.  Nuo tos nerimo "Lithuanikos" laukimo nakties Kaune, buvo praėję daugiau kaip 50 metų.

Lenkijos lietuviai prie Paminklo Soldimo girioje1, apie 1980m.jpg

 

Lenkijos lietuviai su tautiniais rūbais prie Paminklo Soldimo girioje, apie 1980m. Iš Bronės Fetingienės šeimos albumo.

Sėkmingas rekordinis S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlanto vandenyną, kad ir pasibaigęs tragiškai, pažadino Lietuvą, suteikė sparnus jaunimui siekti savo svajonių. Pakilti virš debesų galima buvo  ir fotomontažo būdu, kaip tai padarė tūbinišiai, tuo laiku mokinęsi Kaune.

Viktoras Mikalauska su bendamoksliu  Lakūnai iš Tūbinių1

Tūbiniškio Viktoro Mikalausko "pasiskaraidymai" su bendramoksliais, fotomontažas,Kaunas, apie 1935m.

 

 

 

Tūbinės - turinys
Istorijos pėdsakais
  • Tūbinių dvaras ir bažnyčia
  • Parapija ir kunigai
  • Miestelis ir kaimas
    • Velykos Tūbinėse
    • Atlaidai ir gegužinės
    • Kapinės
  • Savanoriai, šauliai, karo tarnyba, paminklas,skrydis sukrėtęs Lietuvą
    • Antanas Petrokas
  • Pavasarininkai, Jonas Konstantinavičius
    • Aleksandra Dapkutė-Olė
    • Kazimieras Jakas
  • Jonas Macas, dūdų orkestras
  • Stanislovas Pintveris, vargonai ir choras
  • Višinskiai dvaro įpėdiniai
  • Radžiai ir jų palikuonys
  • Tarybų valdžia ir sovietmetis

 

 

Brendas_Tbini1.jpg

We have 159 guests and no members online

© tubiniuistorija.lt | Administracija